Civilinė byla Nr. 3K-3-59/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos: 30.9.1; 123.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos
pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K.,
G. M., E. M. ir R.
Z. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 1
d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės R. Z. ieškinį atsakovams Kauno apskrities
viršininko administracijai, A. B., A. K.,
G. M., E. M., R. Z.
dėl nekilnojamojo daikto valdymo teisių gynimo, įsakymo panaikinimo,
paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu bei įpareigojimo
sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. Z. ir atsakovai A. B., A. K.,
G. M., E. M. ir R.
Z. yra namų valdos (duomenys neskelbtini),
bendraturčiai. Ieškovei R. Z. priklauso 14/100, atsakovams A. K. – 44/100, A. B. – 28/100, G. M. 14/300, E. M. – 14/300, R. Z. – 14/300 dalių gyvenamojo namo. Visi bendraturčiai siekia pirkti
namų valdos žemės sklypą, jiems nepateikus susitarimo dėl žemės sklypo dalių
nustatymo, buvo priimtas Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymas
Nr. 02-01-2397, kuriuo, remiantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.
260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne
žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto 2 dalimi, namų valdos žemės
sklypo dalys buvo nustatytos proporcingai jų turimai gyvenamojo namo daliai: R. Z. – 177 kv. m, A. K. – 557 kv. m, A. B. – 354 kv. m, G. M. – 59 kv. m, E. M. – 59 kv. m, R. Z. – 59 kv. m.
1979 m.
birželio 11 d. notariškai patvirtinta sutartimi tuometės namų valdos
bendraturtės A. V. ir B. Z., kurios
įpėdiniai yra atsakovai E. M., G. M. ir
R. Z., susitarė dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi: A. V. teko naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta A (984 kv. m
ploto), B. Z. - žemės sklypo dalis, pažymėta B (278 kv. m
ploto). 1979 m. birželio 20 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi A. V. pardavė,
o I. Z., kurio įpėdinis
yra atsakovas A. B., pirko
42/100 dalis gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini),
pagal sutarties 3 punktą jam teko naudotis žemės sklypo dalis, plane pažymėta A
(984 kv. m ploto). 1992 m. kovo mėnesį A. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę, natūra
grąžinant 287 kv. m ginčo namų valdos sklypo dalį. 1992 m. balandžio 29 d. tuomečiai
namų valdos bendraturčiai sudarė rašytinį tarpusavio susitarimą, pagal kurį I. Z. būtų tekusi 984 kv. m. sklypo
dalis, B. Z. – 278 kv. m.
sklypo dalis, A. K. žemės
sklypo dalis nebuvo numatyta; šio susitarimo pagrindu namų valda nebuvo
išpirkta. 1994 m. rugpjūčio mėnesį bendraturčiai parengė namų valdos sklypo
padalijimo projektą, kuriame buvo numatyta, kad I. Z. naudosis sklypo dalimi, plane pažymėta A (979 kv. m
ploto), A. K. – sklypo
dalimi, plane pažymėta B (210 kv. m ploto), B. Z. – sklypo dalimi, plane pažymėta C (76 kv. m
ploto). Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15
d. sprendimu po J. Z. mirties
ieškovei R. Z. buvo
pripažinta nuosavybės teisė į 0,14 dalių gyvenamojo namo ir dalį ūkio
pastatų, 189,80 Lt vertės investicinių čekių ir teisė naudotis
328 kv. m ginčo žemės sklypo dalimi. Kauno m. valdybos 1994 m. lapkričio
29 d. potvarkio Nr. 1586-v 1 priedo 76 punkte I. Z.
pagal 1994 m. rugpjūčio mėnesio bendraturčių
namų valdos sklypo padalijimo projektą buvo numatyta parduoti 979 kv. m
ginčo žemės sklypo dalį. 1995 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi I. Z. šią dalį nusipirko.
Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. sausio 20 d. sprendimu
minėta potvarkio dalis ir pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinti
negaliojančiais, atsižvelgiant į tai, kad, I. Z. suteikus teisę nusipirkti ir ieškovei paskirtą naudotis
328 kv. m žemės sklypą, buvo pažeistos ieškovės, kaip sklypo
naudotojos, teisės.
Ieškiniu
prašoma: 1) pripažinti, kad ieškovė teisėtai valdo 328 kv. m ginčo žemės
sklypą; 2) pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30
d. įsakymą Nr. 02-01-2397, kuriuo namų valdos bendraturčiams buvo nustatytos
žemės sklypo dalys proporcingai jiems priklausančiai gyvenamojo namo daliai, ir
nustatyti tokius ginčo žemės sklypo dalių dydžius: R. Z. –
328 kv. m, A. B. – 305 kv. m, A. K. – 479 kv. m, G. M. – 51 kv. m,
E. M. – 51 kv. m, R. Z. – 51
kv. m; 3) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą atsakovui A. B. 2002 m. liepos 30 d. išduotam paveldėjimo pagal
testamentą teisės liudijimui po I. Z. mirties ginčyti; 4)
pripažinti negaliojančiu pirmiau nurodyto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl
59,40 Lt investicinių čekių, sumokėtų už 979 kv. m žemės sklypą,
paveldėjimo; 5) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją
sudaryti su ieškove 328 kv. m ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo
sutartį.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2007 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:
pripažino negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymą Nr.
02-01-2397 ir nustatė dalis pagal ieškinyje pareikštą prašymą; kitus ieškinio
reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, kad Kauno apskrities viršininko
administracija ginčijamu įsakymu dėl bendraturčių žemės sklypo dalių nustatymo
neatsižvelgė į tai, kad ieškovės teisės naudotis 328 kv. m sklypo dalimi yra
patvirtintos 1994 m. rugpjūčio 15 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu ir
2000 m. sausio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu, taip pat į anksčiau
priimtus bendrasavininkių susitarimus ir be pagrindo sumažino ieškovei tenkančią
žemės sklypo dalį iki 177 kv. m, taip pažeisdamas ieškovės interesus ir
teisėtai įgytų teisių apimtį. Ieškovės prašymą atnaujinti terminą paveldėjimo
pagal testamentą liudijimui skųsti teismas atmetė, nustatęs, kad terminą
kreiptis su ieškiniu į teismą ji praleido be svarbios priežasties. Tą
aplinkybę, kad atsakovas A. B. priėmė palikimą, ieškovė
žinojo dar 2002 m. vasarą, ieškinį teismui pateikė tik 2006 m. gruodžio 31 d.,
o atsakovai prašė taikyti senatį.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi
pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, nustatydama šias ginčo žemės
sklypo dalis bendraturčiams: R. Z. – 328 kv. m, A. B. – 651 kv. m, A. K. – 210 kv. m, G. M., – 25,33 kv. m, E. M. –
25,33 kv. m, R. Z. – 25,33
kv. m; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas. Teisėjų kolegija
vertino buvusių bendraturčių 1979 m. birželio 11 d. susitarimą naudotis žemės
sklypu, 1979 m. birželio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 1992 m.
susitarimą pirkti žemės sklypą. Teisėjų kolegija laikė, kad 1994 m. rugpjūčio mėn. žemės sklypo ribų planas, kuriuo
namų valdos bendraturčių buvo susitarta, kad I. Z. naudosis sklypo dalimi, plane pažymėta A (979 kv. m
ploto), A. K. – sklypo
dalimi, plane pažymėta B (210 kv. m ploto), B. Z. – sklypo dalimi, plane pažymėta C (76 kv. m
ploto), nėra nuginčytas, nurodė, kad šis susitarimas yra privalomas I. Z. ir B.
Z. įpėdiniams. Teisėjų kolegija nustatė, kad
ieškovės teisė naudotis 328 kv. m ginčo žemės sklypo dalimi yra patvirtinta
įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu,
kuriuo ieškovei buvo pripažinta nuosavybės teisė į 0,14 dalių I. Z. valdomo gyvenamojo namo ir
dalies ūkinių pastatų bei teisė naudotis 328 kv. m (iš I.
Z. 979 kv. m žemės sklypo dalies) žemės sklypo
dalimi. Teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovės A. K.
teisę naudotis 210 kv. m žemės sklypo dalimi ir
atsakovų G. M., E. M. ir R.
Z., kurie yra B. Z. įpėdiniai, teises, lemia 1994 m. rugpjūčio mėn. namų valdos
žemės sklypo ribų planas, kuriuo namų valdos bendraturčių, be kita ko, buvo
susitarta, kad A. K. naudosis
žemės sklypo dalimi, plane pažymėta B (210 kv. m ploto), B. Z. – sklypo dalimi, plane
pažymėta C (76 kv. m ploto). Atsižvelgiant į B.
Z. tekusios naudotis žemės sklypo dalies dydį ir
jos įpėdinių skaičių, buvo nuspręsta, kad atsakovai G.
M., E. M. ir R. Z. kiekvienas turi teisę naudotis 25,33 kv. m žemės
sklypo dalimis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai
argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai A. K.,
G. M., E. M. ir R.
Z., remdamiesi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu
pagrindu peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Kauno miesto
apylinkės teismo 2007 m. vasario 1 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį
ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Ankstesni bendraturčių susitarimai dėl žemės
sklypo ribų nustatymo yra neteisėti, jie nebuvo įgyvendinti, todėl negali būti
pagrindas, nustatant žemės sklypo dalis dabartiniams gyvenamojo namo savininkams.
Teismai nevertino Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. sausio 20 d. sprendimo,
kuriuo buvo pripažinti negaliojančiais Kauno miesto valdybos 1994 m. lapkričio
29 d. potvarkio Nr. 1586 76 punktas ir 1995 m. sausio 30 d. žemės
sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuria I. Z. įsigyta 979
kv. m žemės sklypo dalis vėl tapo valstybės nuosavybė. Kasatorių manymu, tai
įrodo ankstesnių bendraturčių susitarimų neteisėtumą. Kauno miesto apylinkės
teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu ieškovei buvo pripažinta nuosavybės
teisė į 0,14 dalių gyvenamojo namo ir dalį ūkio pastatų, 189,08 Lt vertės
investicinių čekių ir teisė naudotis 328 kv. m žemės sklypo dalimi. Kasatorių
manymu, teisėjų kolegija nepagrįstai nustatė ieškovės teisę pirkti 328 kv. m
žemės sklypo dalį, neatsižvelgdama į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo
1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu ieškovei buvo suteikta teisė naudotis 328 kv. m
žemės sklypo dalimi. Teisės naudotis žemės sklypo dalimi automatiškas transformavimas
į nuosavybės teisę negalimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei nuosavybės
teise priklauso tik 0,14 dalių gyvenamojo namo, ji neturi teisės į 328 kv. m žemės
sklypo dalies įsigijimą. Teismai, paskirdami ieškovei ir atsakovui A. B. didesnes žemės sklypo dalis, nei jiems priklauso pagal
įstatymus, neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neteisingai vertino
įrodymus (CPK 185 straipsnis, 324 straipsnio 3 dalis), pažeidė teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).
2. Teismui savo iniciatyva nustačius ginčo žemės
sklypo dalis šio žemės sklypo bendraturčiams, buvo pažeistas CPK 265
straipsnyje įtvirtintas draudimas peržengti byloje pareikštus reikalavimus, nes
reikalavimas nustatyti žemės sklypo dalis bendraturčiams nebuvo reiškiamas. Šis
procesinės teisės normos pažeidimas, kasatorių teigimu, laikytinas esminiu
procesinės teisės normos pažeidimu ir lemia nutarties neteisėtumą. Kasatoriai
teigia, kad nėra pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto Kauno apskrities
viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 02-01-2397, kartu pabrėždami tai, jog
teismai neturi teisės nustatyti perkamų žemės sklypų dydžių, nes tai yra
apskrities viršininkų prerogatyva. Atsakovams G. M., E. M. ir R. Z. paskyrus po 25,33 kv. m
žemės sklypo dalį, pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai, nes jie
nebeturi galimybės patekti į namų valdą ir naudotis kiemu.
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija
pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriame nurodė, kad sutinka su
kasaciniame skunde išdėstytais teisiniais argumentais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimais į kasacinį skundą ieškovė R. Z. ir atsakovas A. B. teigia, kad
kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Atsiliepimai
į kasacinį skundą grindžiami šiais argumentais:
1. Kadangi nė vienas iš kasatorių neskundė pirmosios
instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka, jie neturi teisės paduoti
kasacinio skundo. Teisėjų atrankos kolegija privalėjo atsisakyti priimti
kasacinį skundą, o priėmusi jį pažeidė CPK 341 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintą draudimą kasacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo
sprendimą, neperžiūrėtą apeliacine tvarka.
2. Apskrities viršininkas teisę vienvaldiškai
nuspręsti dėl bendraturčiams nustatytinų jų naudojamų namų valdų sklypų perkamų
dalių dydžių turi tik tais atvejais, kai bendraturčiai nėra sudarę susitarimų
dėl naudojamų žemės sklypo dalių, jų ribų nustatymo, taip pat kai šiais
klausimais nėra priimtų teismų sprendimų. Kadangi Kauno apskrities viršininko
2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 02-01-2397 į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta,
tai teismai turėjo pagrindo ištaisyti šią klaidą.
3. Teismai tinkamai vertino įrodymus, detaliai
išanalizavo jų visetą, todėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
nepažeidė. Nagrinėjant bylą, nebuvo pažeisti ir teisingumo, protingumo bei
sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis).
4. Perskaičiuojant ginčo žemės sklypo dalis nebuvo
pažeistos CPK 265 straipsnio normos, nes reikalavimas nustatyti kitokio dydžio
žemės sklypo dalį negali būti vertinamas kaip naujas reikalavimas, turint
omenyje tai, kad jis yra neatskiriamai susijęs su ieškinio reikalavimais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje – kasatorių
keliami teisės normų, reglamentuojančių gyvenamojo namo
bendrasavininkiams parduodamos namų valdos dalių nustatymą, aiškinimo ir
taikymo klausimai bei atsiliepime į kasacinį skundą keliami procesinės teisės
klausimai dėl kasacijos ribojimo.
Dėl gyvenamojo namo sklypo bendrasavininkiams (bendrosios
dalinės nuosavybės dalyviams) parduodamos namų valdos dalių nustatymo
Namų valdų žemės sklypų pardavimas yra Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) (toliau – ir Įstatymas) numatyto žemės teisinių santykių pertvarkymo sudėtinė dalis. Aiškinant ir taikant Žemės reformos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus turi būti atsižvelgiama į Įstatyme įtvirtintus žemės reformos pagrindinius tikslus: įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis; įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę (Įstatymo 2 straipsnis).
Žemės reformos įstatyme įtvirtinta gyvenamųjų namų savininkų teisė įsigyti privačion nuosavybėn namų valdos tikslais naudojamą žemės sklypą, įtvirtinti pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos turi būti nustatomos parduodamo sklypo ribos, bei maksimalūs parduodamų sklypų dydžiai (Įstatymo 9 straipsnio 3, 4 dalys). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai gyvenamasis namas priklauso kartu keliems savininkams, fiziniams asmenims parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, neviršijant nustatytų maksimalių dydžių. Bendros namų valdos padalijimo tarp bendrasavininkių tvarka Įstatyme nedetalizuota, šis klausimas turi būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas) normas. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusioje Nutarimu patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto redakcijoje (2003 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr.1649), kuri pagal materialinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles taikytina nagrinėjamoje byloje, buvo įtvirtinti du galimi parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių nustatymo būdai: remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio bendraturčių susitarimu arba apskrities viršininko sprendimu, priimtu atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio dalį, tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesusitaria (Nutarimo 8 punktas).
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą aiškinant ir taikant aptartas teisės
aktų nuostatas, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams
tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio, turi būti įvertinti anksčiau
sudaryti ir įgyvendinti bendrasavininkių susitarimai dėl naudojimosi namų
valdos sklypu tvarkos, nes namų valdų sklypų naudotojų teisė pirkti žemės
sklypą yra kildinama iš sklypo naudojimo namų valdos poreikiams; kartu būtina
įvertinti tai, kad valstybei parduodant namų valdos žemės sklypus valstybinės
žemės naudojimo santykiai teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka keičiami
į namų valdos bendraturčių žemės nuosavybės santykius ir tai yra esminis žemės
santykių pokytis, todėl, ar galima visa apimtimi atsižvelgti į ankstesniais
bendrasavininkių susitarimais ar teismų sprendimais nustatytą naudojimosi žemės
sklypu tvarką, turi būti sprendžiama pagal konkrečios bylos aplinkybes ir tas
priežastis, dėl kurių reikia nustatyti naudojamų žemės sklypų dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje J. B.
Ž. v. Kauno apskrities
viršininko administracija, O. M. K., bylos Nr. 3K-3-43; 2006 m. vasario 1 d.
nutartis civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, A.
D., bylos Nr. 3K-3-86; 2007 m. balandžio mėn. 3 d. nutartis civilinėje
byloje J. Ž. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, B.
L., V.
L., bylos Nr. 3K-3-119/2007).
Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant anksčiau sudarytų bendrasavininkių
susitarimus turi būti laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Svarbu yra
tai, kokiu tikslu susitarimai dėl žemės sklypo buvo sudaryti, kokią reikšmę
bendrasavininkiai jiems teikė ir kokias teisines pasekmes galėjo ar turėjo
numatyti. Jei bendrasavininkių susitarimas sudarytas iki įstatymų, įteisinančių
privačią žemės nuosavybę, priėmimo, reikšminga tai, kad, sudarydami susitarimą
dėl bendro sklypo dalių naudojimo, bendrasavininkiai negalėjo numatyti, kad
toks susitarimas ateityje lems jų nuosavybės teisės į žemę apimtį.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai taikė aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas ir
neteisingai sprendė dėl byloje nustatytų aplinkybių reikšmės ginčo namų valdos
sklypo bendrasavininkių dalių nustatymui. Apeliacinės instancijos
teismas išvadas dėl bendrasavininkių teisės į namų valdos sklypo dalis grindė
susitarimais dėl naudojimosi sklypu tvarkos, 1979-2004 metais sudarytų jų
teisių pirmtakų, tačiau nevertino šių susitarimų jų sudarymo metu buvusių
faktinių aplinkybių kontekste ir jų tarpusavio ryšio. Pažymėtina, kad 1979 m. birželio 11 d. sudaryta buvusių
bendrasavininkių sutartis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos savo reikšme
negali būti tiesiogiai prilyginta susitarimui dėl perkamos namų valdos dalių
dydžio nustatymo, nes tai prieštarautų teisėtų lūkesčių apsaugos
principui – ją sudarydamos bendrasavininkės negalėjo numatyti esminio žemės
nuosavybės santykių pasikeitimo ateityje ir sudaromų susitarimų įtakos būsimų nuosavybės
teisių apimčiai. Reikšminga yra ir ta aplinkybė, kad nuo 1979 m. įvyko nemažai
gyvenamojo namo bendrasavininkių teisių perėmimo procesų. 1979 m. A. V. ir I. Z. sudarytoje gyvenamojo namo
dalies pirkimo-pardavimo sutartyje esantis susitarimas dėl žemės sklypo
naudojimosi tvarkos yra neišsamus ir negali būti vertinamas kaip atspindintis
faktinę sklypo naudojimo tvarką: pirkimo-pardavimo sutartimi A.
V. pardavė 42/100 gyvenamojo namo dalis iš turėtų 86/100, kartu pagal 3
sutarties punkte nurodyto susitarimo pažodinę prasmę iš viso atsisakydama
teisės naudotis žemės sklypu, kuriame stovėjo jos nuosavybėje likę pastatai
(teisę naudotis visa iki pardavimo jai tekusia žemės sklypo dalimi (984 kv. m) perleisdama
pirkėjui), taigi neaišku, kaip ši bendrasavininkė po susitarimo sudarymo
naudojosi namų valdos sklypu, reikalingu likusiems nuosavybėje pastatams
eksploatuoti; be to, šiame susitarime neišreikšta trečiosios bendrasavininkės B. Z. valia.
Apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė ir 1992 m. balandžio 29 d. tuomečių namų valdos
bendraturčių sudarytu susitarimu, tačiau neįvertino to, kad šis susitarimas
nebuvo įgyvendintas, o jame išreikšti bendraturčių ketinimai dėl namų valdos
dalių skiriasi nuo vėlesnių sklypo padalijimo projektų: šiuo susitarimu I. Z. būtų tekusi 984 kv. m sklypo
dalis, B. Z. – 278 kv. m.
sklypo dalis, o A. K. nuo
žemės sklypo dalies iš viso atsisakė, tuo tarpu 1994 m. rugpjūčio mėnesį
bendraturčiai parengė namų valdos sklypo padalijimo projektą, kuriame buvo
numatyta, kad I. Z. naudosis
sklypo dalimi, plane pažymėta A (979 kv. m ploto), A.
K. – sklypo dalimi, plane pažymėta B (210 kv. m
ploto), B. Z. – sklypo
dalimi, plane pažymėta C (76 kv. m ploto). Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad 1994 m.
rugpjūčio mėn. namų valdos žemės sklypo ribų planas yra nenuginčytas ir
privalomas teisių perėmėjams bendrasavininkių susitarimas, lemiantis jų teisę į
perkamas namų valdos dalis, yra nepagrįstas. Šis susitarimas nebuvo įgyvendintas,
Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. sausio 20 d. sprendimu panaikino jo
pagrindu priimtą Kauno miesto valdybos potvarkį dėl žemės pardavimo ir 1995 m.
sausio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo I. Z. sutartį dėl neteisingo perkamos namų valdos dalių
nustatymo. Įvairiu laiku sudaryti bendrasavininkių susitarimai yra
nenuoseklūs juose išreikštos bendrasavininkių valios požiūriu; jie rodo, kad
bendrasavininkiai keitė savo poziciją dėl teisių į bendrą namų valdos sklypą
įgyvendinimo ir nesusitarė dėl namų valdos dalių dydžio. Teisėjų kolegija
vertina, kad bendrasavininkių teisės pirkti bendrą namų valdą nustatymas vien
šių susitarimų pagrindu, gerokai nukrypstant nuo bendrasavininkių dalių
nuosavybėje į gyvenamąjį namą dydžio, neatitinka socialinio teisingumo
principo. Kartu pažymėtina, kad ieškovės teisė į namų valdos sklypo dalį yra
grindžiama ir ankstesniais teismų sprendimais, kuriais patvirtinta jos teisė
naudotis atitinkama sklypo dalimi bei faktinis sklypo dalies naudojimas; įvertindama
tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti pirmosios
instancijos teismo sprendimo dėl namų valdos dalių nustatymo.
Dėl
procesinės teisės normų taikymo
Atsiliepimo į
kasacinį skundą argumentas, kad kasatoriai, anksčiau apeliacine tvarka neskundę
pirmosios instancijos teismo sprendimo, negalėjo paduoti kasacinio skundo,
pripažįstamas nepagrįstu ir atmetamas. CPK 341 straipsnio 1 dalies 1 dalyje
įtvirtintas kasacijos ribojimo pagrindas – kasacija negalima dėl pirmosios
instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų kasacine tvarka. Ši
teisės norma taikytina ir dėl savarankiškus reikalavimus sudarančių pirmosios
instancijos teismo sprendimų dalių, dėl kurių nebuvo paduotas apeliacinis
skundas ir kurie nebuvo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo ex
officio. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 341 straipsnio 1 dalies 1 dalyje
įtvirtinta procesines teises suvaržanti teisės norma negali būti aiškinama
plečiamai – kaip nustatanti, kad kasacinį skundą gali paduoti tik tie byloje dalyvaujantys
asmenys, kurie pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė apeliacine tvarka.
Kasatoriai neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl namų valdos
dalių nustatymo, tačiau ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis buvo
peržiūrėta pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pakeitus pirmosios instancijos teismo
sprendimą kasatorių padėtis pablogėjo – jiems tenkančios sklypo dalys buvo
sumažintos, todėl kasatoriai turi teisę į kasaciją.
Kasacinio
skundo argumentas, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami bendraturčiams
tenkančias sklypo dalis, pažeidė CPK 265 straipsnyje nustatytas bylos
nagrinėjimo ribas nepagrįstas. Iš bylos procesinių dokumentų turinio matyti, kad
ieškovė patikslintu ieškiniu prašė nustatyti visiems bendraturčiams tenkančių
namų valdos sklypo dalių dydžius, šis jos reikalavimas buvo bylos nagrinėjimo
dalykas, todėl dėl jo priimtas teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip
bylos ribų peržengimas.
Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas dėl gyvenamojo
namo bendrasavininkiams parduodamos namų valdos dalių nustatymo neteisingai
taikė materialines teisės normas ir teismų praktikos nuostatas, dėl to priėmė
neteisėtą sprendimą (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos
teismo nutartis panaikinama ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį
panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 1
d. sprendimą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Sigita Rudėnaitė
Vincas
Verseckas