Civilinė byla Nr. e2A-603-1092/2019

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04426-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1;

 (S)

 2.1.2.4.3; 2.6.7; 2.6.33; 3.2.4.11; 3.4.4.9        

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 28 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ ieškinį atsakovui K. S. dėl atsiskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Pajūrio metalo konstrukcijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui K. S. dėl atsiskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo. Ieškovė teismo prašė: 1) pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ atsakovui K. S. atliktus mokėjimus: 2014 m. kovo 7 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. balandžio 30 d. – 7 260 Lt (2 102,64 Eur), 2014 m. gegužės 8 d. – 7 260 Lt (2 102,64 Eur), 2014 m. birželio 16 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. birželio 18 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. liepos 10 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. rugpjūčio 8 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur); 2) taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo 9 461,89 Eur neteisėtai gautų piniginių lėšų; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo 1 881,43 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Lexforis“, nuo 2016 m. spalio 14 d. bankroto administratore paskyrė R. P. Bankroto administratorė nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė įmonės turto bei pinigų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, areštavo įmonės turtą ir lėšas, taip pat esančias pas trečiuosius asmenis, iki teismo nutarties iškelti arba atsisakyti iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, leidžiant bendrovei pinigines lėšas, esančias įmonės sąskaitose bankuose, ir turtą naudoti įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį ir atlikti privalomuosius mokėjimus valstybei. Laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2014 m. rugpjūčio 28 d., kai įsiteisėjo teismo nutartis atsisakyti ieškovei iškelti restruktūrizavimo bylą. Tuo metu, kai ieškovei buvo inicijuojamas restruktūrizavimo procesas ir galiojo laikinosios apsaugos priemonės, ieškovė už konsultacines paslaugas atsakovui iš viso sumokėjo 9 461,89 Eur (32 670 Lt): 2014 m. kovo 7 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. balandžio 30 d. – 7 260 Lt (2 102,64 Eur), 2014 m. gegužės 8 d. – 7 260 Lt (2 102,64 Eur), 2014 m. birželio 16 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. birželio 18 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. liepos 10 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. rugpjūčio 8 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur).

3.       Ieškovės teigimu, dokumentų patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad ieškovė su atsakovu būtų sudariusi rašytinę sutartį dėl konsultacijų teikimo, todėl nėra galimybės nustatyti, kaip su atsakovu buvo sutarta dėl paslaugų kainos, kokio pobūdžio konsultacijos buvo teikiamos, taip pat nėra ir konsultacijų suteikimą patvirtinančių įrodymų. Be to, piniginės lėšos atsakovui buvo sumokėtos pažeidžiant teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, nes tuo metu ieškovė nuolat turėjo pradelstų įsiskolinimų valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams. Spręsdamas klausimą dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-780-513/2018 nurodė, kad sandoris su atsakovu pablogino įmonės turtinę padėtį ir nebuvo susijęs su įmonės ūkine komercine veikla, nurodyta įmonės steigimo dokumentuose ir Juridinių asmenų registre. Atsižvelgiant į tai, ginčijami vienašaliai atsiskaitymo sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys.

4.       Atsakovas K. S. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad jis teikia ne tik įmonių bankroto ir restruktūrizavimo paslaugas, bet ir verslo konsultacijas, tarpininkavimo, verslo ginčų, kilusių iš FIDIC sutarčių, ir kitas paslaugas. Nurodė, kad ieškovei teiktas paslaugas (konsultacijas) sudarė su jos veiklos perkėlimu į Plungę susiję veiksmai, pagalba tvarkant su tuo susijusią dokumentaciją, teisinės, verslo procesų valdymo, apskaitos (mokestinės) konsultacijos pagal konkrečius ieškovės paklausimus ir pateiktą žodinę ir (ar) rašytinę informaciją, tarpininkavimas bei derybų vedimas dėl gamyklos įsigijimo su UAB „Saprega Steel Production“ akcininkų atstovais ir kredito įstaiga, kuriai buvo įkeista gamykla. Ieškovei perkėlus veiklą į Plungę, konsultacijų poreikis vis didėjo, todėl 2013 m. rugsėjo pabaigoje su ieškove žodžiu buvo susitarta dėl atlygintinų paslaugų teikimo tvarkos ir 3 000 Lt per mėnesį (plius PVM) atlygio, nustatant, kad atsakovas paslaugas ieškovei teiks tol, kol bus poreikis. Atsakovo teigimu, ieškovės atlikti mokėjimai buvo teisėti ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepažeidė. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamais mokėjimais buvo atsiskaityta už ieškovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, stabilizuoti, pertvarkyti ir išsaugoti būtinas paslaugas, todėl tai atitiko Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatas, tikslus ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį. Be to, atsakovas nebuvo supažindintas su teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

5.       Atsakovo nuomone, ieškovė taip pat nepagrįstai reikalauja mokėjimus pripažinti negaliojančiais CK 6.9301 straipsnio pagrindu, nes šis straipsnis ginčo atveju netaikytinas. Be to, ieškovė neįrodė visų būtinųjų CK 6.9301 straipsnio taikymo sąlygų, nes pačios ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė ginčijamų mokėjimų atlikimo metu galėjo turėti pakankamai lėšų atsiskaitymams su kreditoriais, pareiškusiais savo reikalavimus. Vien tik deklaratyvus teiginys, kad 2014 metais ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, neįrodo, kad kiekvieno iš ginčijamų mokėjimų metu kiti įsipareigojimai buvo pirmesnės eilės ir labiau pradelsti, taip pat neįrodo, kad šiems įsipareigojimams padengti nepakako ieškovės lėšų. Ieškovė nepagrįstai remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-780-513/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-822-407/2018 bei jose pateiktais ginčijamų mokėjimų vertinimais, nes atsakovas šiose bylose nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, apie bylą nebuvo informuotas, todėl negalėjo pateikti savo paaiškinimų ir įrodymų.

6.       Atsakovas taip pat nesutinka dėl ieškovės reikalavimo priteisti palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį ir procesines palūkanas. Atsakovo teigimu, ginčijamų mokėjimų atlikimo metu jis nebuvo ieškovės skolininkas CK 6.210 straipsnio prasme, t. y. neturėjo jokios piniginės prievolės ieškovei, todėl jis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo momento neturi jokios teisinės pareigos grąžinti ieškovei lėšas. Ši prievolė, jei ir atsiras (jei būtų priimtas palankus ieškovei sprendimas ir taikoma restitucija), galėtų būti taikoma tik nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės atliktus mokėjimus atsakovui už bendrą 9 461,89 Eur (32670,00 Lt) sumą: 2014 m. kovo 7 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimą, 2014 m. balandžio 30 d. atliktą 2 102,64 Eur (7 260 Lt) mokėjimą, 2014 m. gegužės 8 d. atliktą 2 102,64 Eur (7 260 Lt) mokėjimą, 2014 m. birželio 16 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimą, 2014 m. birželio 18 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimą, 2014 m. liepos 10 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimą ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimą. Teismas taip pat taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovo 9 461,89 Eur neteisėtai gautų piniginių lėšų, 1 881,43 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 11 343,32 Eur sumos nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 874,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ buvo iškelta bankroto byla. Teismas taip pat nustatė, kad iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei buvo siekiama iškelti restruktūrizavimo bylą. Teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas ieškovės turto bei pinigų išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, areštuotas įmonės turtas ir lėšos, taip pat esančios pas trečiuosius asmenis, iki teismo nutarties iškelti arba atsisakyti iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, leidžiant ieškovei naudoti turtą ir pinigines lėšas, esančias įmonės sąskaitose bankuose, įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį ir atlikti privalomuosius mokėjimus valstybei. Byloje nustatyta, kad pagal atsakovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras ieškovė atsakovui 2014 m. kovo 7 d. sumokėjo 3 630 Lt, 2014 m. balandžio 30 d. – 7 260 Lt, 2014 m. gegužės 8 d. – 7 260 Lt, 2014 m. birželio 16 d. – 3 630 Lt, 2014 m. birželio 18 d. – 3 630 Lt, 2014 m. liepos 10 d. – 3 630 Lt, 2014 m. rugpjūčio 8 d. – 3 630 Lt, iš viso 32 670 Lt, t. y. 9 461,89 Eur.

9.       Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovė, turėdama finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimo terminai buvo suėję, taip pat darbuotojams, valstybės biudžetui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bei neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, nepagristai suteikė pirmenybę atsakovui, sumokėdama jam už konsultacijas pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teismas pažymėjo, kad ginčo mokėjimų atlikimo laikotarpiu ieškovė piniginių lėšų turėjo daug kartų mažiau nei pradelstų įsipareigojimų, ir tiek ieškovei, tiek atsakovui sudėtinga ieškovės finansinė būklė buvo (turėjo būti) žinoma. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, jog yra nustatytos būtinosios sąlygos konstatuoti CK 6.9301 straipsnyje numatyto imperatyvaus atsiskaitymo eiliškumo pažeidimą.

10.       Teismas taip pat konstatavo, kad galiojant Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo vykdyti jokių kitokių teismo nutartyje nenurodytų atsiskaitymų bei atlikti mokėjimų atsakovui pagal jo išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Teismo vertinimu, išmokėdama ginčo lėšas, ieškovė pažeidė Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi taikytus apribojimus disponuoti piniginėmis lėšomis.

11.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovės atlikti mokėjimai atsakovui laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. pažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintas imperatyvias nuostatas, teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl šie mokėjimai buvo pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pripažinęs ginčijamus vienašalius sandorius negaliojančiais, teismas nusprendė, jog yra pagrindas taikyti vienašalę restituciją ir ieškovei iš atsakovo priteisti 9 461,89 Eur neteisėtai gautų piniginių lėšų.

12.       Teismas atsižvelgė į tai, kad pinigų gavimo faktas atsakovui tapo žinomas nuo jų gavimo momento, t. y. 2014 m. kovo 7 d. Ieškovė iki 2018 m. gegužės 16 d., t. y. iki kreipimosi į teismą dienos, apskaičiavo atsakovui sumokėti 1 881,43 Eur palūkanų. Atsižvelgiant į tai, kad abi bylos šalys yra verslo subjektai, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ieškovei iš atsakovo buvo priteista 1 881,43 Eur palūkanų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13.       Atsakovas K. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –  ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Teismas nepagrįstai ginčijamus mokėjimus pripažino negaliojančiais dėl CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo, nes ši teisės norma nagrinėjamo ginčo atveju netaikytina. Apelianto teigimu, teisme priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, kuri vertintina kaip specialioji teisės norma CK 6.9301 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, bei Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutarties pagrindu ieškovė įgijo teisę atlikti visus jos veiklai vykdyti būtinus mokėjimus, neatsižvelgiant į CK 6.9301 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumą.

13.2.                      Priimdamas sprendimą teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. e3K-3-351-611/2017, 3K-3-176-219/2018 pateiktais išaiškinimais, nors šių kasacine tvarka išnagrinėtų bylų bei šios civilinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes šioje byloje netaikytinos CK 6.9301 straipsnio nuostatos.

13.3.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami ieškovės mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes byloje nebuvo nustatytos būtinosios šios teisės normos taikymo sąlygos. Apelianto teigimu, teismas nesiaiškino ir nevertino ieškovės turėtų lėšų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais kiekvieno iš ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, todėl teismo išvados dėl ieškovės lėšų nepakankamumo šių atsiskaitymų metu vertintinos kaip abstrakčios, nemotyvuotos ir nepagrįstos.

13.4.                      Byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė turėjo pakankamai lėšų pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2014 m. kovo–liepos mėnesiais ieškovė turėjo mažiausiai 1 846 587,17 Lt negrynųjų pinigų, o 2014 m. rugpjūčio mėnesį – mažiausiai 2 500 519,25 Lt negrynųjų pinigų. Be to, kitų teismuose išnagrinėtų bylų duomenys rodo, jog ieškovė papildomai galėjo turėti 1 660 157,87 Lt piniginių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti.

13.5.                      Teismas nepagrįstai ginčijamus mokėjimus pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms. Apelianto teigimu, nei Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, nei teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje nustatyti apribojimai negali būti vertinami kaip imperatyvūs CK 1.80 straipsnio taikymo prasme. Apelianto nuomone, minėtos teisės normos pažeidimas lemia ne sandorio negaliojimą, bet įmonės valdymo organų civilinę atsakomybę.

13.6.                      Teismas, įvertinęs vien tik paslaugų sutarties formą, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovei nebuvo jokio objektyvaus poreikio mokėti atsakovui už suteiktas paslaugas. Byloje esantys įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, atsakovo paaiškinimai) patvirtina tiek konsultavimo paslaugų sutarties sudarymo faktą, tiek ir paslaugų pagal šią sutartį suteikimo faktą. Be to, ginčijami mokėjimai atlikti už atsakovo suteiktas paslaugas, kurios buvo būtinos ieškovės veiklai vykdyti ir išsaugoti. Atsižvelgiant į tai, byloje nebuvo teisinio pagrindo ginčijamus mokėjimus pripažinti negaliojančiais.

13.7.                      Teismas nepagrįstai taikė restituciją dėl 1 642,15 Eur (5 670 Lt) dalies pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), kurį ieškovė jau yra atgavusi pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Skundžiamu sprendimu iš atsakovo nepagrįstai dar kartą priteista 1 642,15 Eur suma, tuo sudarant sąlygas nepagrįstam ieškovės praturtėjimui.

13.8.                      Teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo neatitinka restitucijos tikslo bei pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apelianto teigimu, teismui nusprendus taikyti vienašalę restituciją, susiklostė šalių interesų pusiausvyros neatitinkanti situacija, kai atsakovo ieškovei suteiktos paslaugos tampa neatlygintinos, nes atsakovo galimybės patenkinti savo reikalavimą ieškovės bankroto byloje nėra realios.

13.9.                      Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 1 881,43 Eur palūkanų, nes restitucijos prievolė atsiranda nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apelianto teigimu, teismo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 pateiktiems išaiškinimams.

13.10.                      Teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 suformuotos teisės taikymo taisyklės, pagal kurią procesinės palūkanos pagal teismo sprendimą, kuriuo taikoma restitucija, skaičiuojamos nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

13.11.                      Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 1 874,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė realiai patyrė šias išlaidas, o byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas šių aplinkybių nepatvirtina. Be to, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 356,23 Eur išlaidų už pasirengimą teismo posėdžiams, taip pat 449,97 Eur išlaidų už 6 val. trukmės dokumentų peržiūros ir prašymo ruošimo paslaugas, nors šie prašymai buvo nedidelės apimties, taip pat 75 Eur advokato kelionės išlaidų, kurios neturėtų būti atlyginamos.

14.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ prašo skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nenumato jokių išimčių dėl CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo netaikymo tuo atveju, kai teisme yra priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Šiuo atveju ieškovei nebuvo iškelta restruktūrizavimo byla, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.9301 straipsnio taikymo vertintini kaip nepagrįsti.

14.2.                      Teismas tinkamai nustatė, kad ginčijamų atsiskaitymų metu ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams ir apeliantas šių aplinkybių neginčija. Be to, kiti ieškovės kreditoriai teismuose buvo pareiškę įmonei turtinio pobūdžio reikalavimus, jų įvykdymui užtikrinti buvo taikomas ieškovės turto areštas. Ieškovės teigimu, ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė turėjo daug mažiau piniginių lėšų, nei jų reikėjo pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti, todėl net neanalizuodamas konkretaus ieškovės turėtų piniginių lėšų kiekio kiekvieno iš ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą dėl CK 6.9301 straipsnio pažeidimo.

14.3.                      Apeliacinio skundo argumentai, jog 2014 m. kovo–liepos mėnesiais ieškovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, yra nepagrįsti, nes tokių lėšų ginčijamų atsiskaitymų atlikimo metu ieškovė faktiškai neturėjo, o visos gautos lėšos būdavo išleidžiamos, tačiau jų neužtekdavo Valstybinės mokesčių inspekcijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimams patenkinti.

14.4.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijami mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nustatė imperatyvius ieškovei priklausančio turto disponavimo apribojimus, o jų pažeidimas lemia sandorio negaliojimą. Nagrinėjamu atveju mokėjimai atsakovui už konsultacijas negali būti vertinami kaip išlaidos ieškovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, todėl pagal teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones tokie mokėjimai buvo draudžiami.

14.5.                      Teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją ir įpareigojo atsakovą grąžinti neteisėtai gautas lėšas. Po teismo sprendimo įsiteisėjimo apeliantas turės galimybę pareikšti kreditinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, todėl nepagrįstais laikytini skundo argumentai dėl jo interesų pažeidimo. Ieškovės nuomone, taikydamas restituciją, teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl ieškovės bei atsakovo mokestinių prievolių, todėl skundo argumentai dėl nepagrįstai priteisto PVM taip pat yra nepagrįsti.

14.6.                      Teismas pagrįstai patenkino ieškinio reikalavimą dėl 1 881,43 Eur palūkanų priteisimo, nes prievolė grąžinti neteisėtai gautas lėšas atsakovui atsirado nuo šių lėšų gavimo dienos. Kadangi visą šį laikotarpį atsakovas ieškovei priklausančiomis lėšomis naudojosi neteisėtai, jis privalo mokėti įstatyme numatytas palūkanas. Dėl tų pačių argumentų teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

14.7.                      Teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios pagrįstos byloje esančiais įrodymais, neviršija rekomenduojamų dydžių ir yra susijusios su šioje byloje ieškovei suteiktomis teisinėmis paslaugomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

16.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

17.       Ieškovė UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ už konsultavimo paslaugas atsakovui K. S. atliko šiuos mokėjimus: 2014 m. kovo 7 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. balandžio 30 d. – 7 260 Lt (2 102,64 Eur), 2014 m. gegužės 8 d. – 7 260 Lt (2 102,64 Eur), 2014 m. birželio 16 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. birželio 18 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. liepos 10 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur), 2014 m. rugpjūčio 8 d. – 3 630 Lt (1 051,32 Eur). Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, nuo 2016 m. spalio 14 d. įmonės bankroto administratore paskirta R. P. Ieškovė kreipėsi į teismą ginčydama anksčiau paminėtus atsiskaitymo sandorius dviem pagrindais: 1) teigdama, kad sandoriai prieštarauja imperatyviosioms CK 6.9301 straipsnio normoms; 2) teigdama, kad sandorių sudarymu buvo pažeistos Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1688-112/2013 ieškovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą ir jame nurodo, kad nebuvo pagrindų pripažinti sandorius negaliojančiais.

Dėl CK 6.9301 straipsnio taikymo vertinant ginčijamų sandorių galiojimą

18.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami atsiskaitymo sandoriai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir tai sudaro pagrindą juos pripažinti negaliojančiais. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka ir skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ginčijamus mokėjimus pripažino negaliojančiais dėl CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo, nes ši teisės norma nagrinėjamo ginčo atveju netaikytina. Apelianto teigimu, teisme priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, kuri vertintina kaip specialioji teisės norma CK 6.9301 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, bei Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutarties pagrindu ieškovė įgijo teisę atlikti visus jos veiklai vykdyti būtinus mokėjimus, neatsižvelgiant į CK 6.9301 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumą. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, byloje pirmiausia spręstinas klausimas, ar sudarydama ginčijamus atsiskaitymo sandorius, ieškovė privalėjo atsižvelgti į CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą.

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1053-464/2018 (nutarties 17–25 p.), 2018 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-493-196/2018 (nutarties 36–41 p.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-969/2018 (nutarties 36–37 p.) teismai pripažino, kad ieškovės sandoriai, be kita ko, sudaryti tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir šioje byloje, t. y. kai buvo priimtas pareiškimas iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą ir galiojo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą.

20.       Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

21.       Įvertinus šios nutarties 19 punkte išdėstytas aplinkybes, matyti, kad jei teismas nagrinėjamu atveju konstatuotų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (kai buvo priimtas pareiškimas iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą ir galiojo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės) ieškovei turėjo būti visa apimtimi netaikomas CK 6.9301  straipsnis, tai reikštų, kad teismas priimtų sprendimą, nesuderinamą su aukštesnės pakopos teismų sprendimais. Kitaip tariant, tai reikštų teismų praktikos atitinkamos kategorijos bylose keitimą.

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ji neįžvelgia pakankamo pagrindo keisti anksčiau minėtą teismų praktiką. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neišplaukia išvada, kad ieškovė, remiantis minėta nutartimi, galėjo visiškai nesilaikyti CK 6.9301 straipsnio. Pirma, šioje byloje ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusios Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 7 straipsnio 2 dalies redakcijos konkrečiai nenustatė atsiskaitymų eiliškumo, priėmus pareiškimą iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Antra, restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka restruktūrizavimo proceso metu buvo nustatyta ĮRĮ 13 straipsnyje, kuris taikomas iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą. Be to, ĮRĮ 8 straipsnis taip pat siejo tam tikrus restruktūrizuojamos įmonės įsipareigojimų vykdymo pokyčius su teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimu. Savo ruožtu nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą nebuvo įsiteisėjusi ir buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartimi. Trečia, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo leista vykdyti ne tik ūkinei komercinei veiklai vykdyti reikalingus mokėjimus, bet ir atlikti kitus privalomuosius mokėjimus valstybei. Vadinasi, šia nutartimi nebuvo nustatytas ūkinės komercinės veiklos vykdymui reikalingų mokėjimų prioritetas prieš privalomuosius mokėjimus valstybei. Savo ruožtu iš CK 6.9301  straipsnio 1 dalies 3 punkto matyti, kad kai skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo – neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, minėtas skolininkas turi atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus pirmiau už daugelį kitų reikalavimų.

23.       Apibendrindama tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės taikymo klaidos įvertindamas ginčo sandorius pagal CK 6.9301 straipsnį.

Dėl sandorių prieštaravimo CK 6.9301 straipsnio nuostatoms

24.       Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijami ieškovės mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes byloje nebuvo nustatytos būtinosios šios teisės normos taikymo sąlygos. Apelianto teigimu, teismas nesiaiškino ir nevertino ieškovės turėtų lėšų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais kiekvieno iš ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, nors byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė turėjo pakankamai lėšų pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Pasak atsakovo, teismo išvados dėl ieškovės lėšų nepakankamumo šių atsiskaitymų metu vertintinos kaip abstrakčios, nemotyvuotos ir nepagrįstos. 

25.       CK 6.9301 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

26.       Kaip matyti iš anksčiau paminėtų nuostatų, CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, nes šios normos 1 dalyje įsakmiai yra nurodoma, kokia eilės tvarka asmuo turi atlikti atsiskaitymus reikalavimus jam pareiškusiems asmenims, jei neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Toks išaiškinimas yra pateiktas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 21 p.).

27.       Siekiant, kad atlikti mokėjimai būtų pripažįstami prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniais pagal aptartą normą, turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma: pirma, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; antra, kad egzistavo tuo metu pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami minėtoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 22–24 p.).

28.       Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčija pirmąją iš anksčiau paminėtų sąlygų, teigdamas, kad ieškovė neįrodė lėšų nepakankamumo atsiskaityti su visais kreditoriais ginčo sandorių sudarymo metu. Vadinasi, byloje kyla įrodymų vertinimo klausimas. Pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas su atsakovo argumentais nesutinka.

29.       Šioje byloje yra ginčijami laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. ieškovės atsakovui atlikti mokėjimai: 2014 m. kovo 7 d. atliktas 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimas, 2014 m. balandžio 30 d. atliktas 2 102,64 Eur (7 260 Lt) mokėjimas, 2014 m. gegužės 8 d. atliktas 2 102,64 Eur (7 260 Lt) mokėjimas, 2014 m. birželio 16 d. atliktas 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimas, 2014 m. birželio 18 d. atliktas 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimas, 2014 m. liepos 10 d. atliktas 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimas ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. atliktas 1 051,32 Eur (3 630 Lt) mokėjimas.

30.       Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 15 d. UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ direktorius V. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“. Pareiškime nurodyta, kad įmonė patiria finansinių sunkumų, 2013 m. spalio 31 d. preliminaraus balanso duomenimis, bendrovės turtą sudarė 1 160 339,72 Eur (4 006 421 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus – 810 267,03 Eur (2 797 690 Lt). Šios aplinkybės patvirtina, kad jau 2013 metų pabaigoje ieškovės turtinė padėtis nebuvo gera, o ginčijami mokėjimai atlikti tuo metu, kai teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei.

31.       Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartyje, kuria ieškovei atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, konstatuota, kad įmonės finansinė padėtis negerėja, o jos finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Teismo nutartyje nurodyta, kad įmonės vykdytini įsipareigojimai viršija pusę įmonės turimo turto vertės, todėl įmonė atitinka Įmonių bankroto įstatyme nustatytus reikalavimus bankroto bylai iškelti.

32.       Iš byloje esančio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. pranešimo matyti, kad 2014 m. balandžio 28 d. ieškovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui sudarė 76 613,17 Eur (264 529,95 Lt), laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. spalio 3 d. priimti sprendimai dėl nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo. Iš byloje esančių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktų duomenų matyti, kad 2014 m. gegužės 28 d. ieškovės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui sudarė 63 683,11 Eur (219 885,06 Lt; dalies nesumokėtų mokesčių mokėjimo terminai – 2012 m. spalio 1 d., 2014 m. balandžio 30 d. (elektroninės bylos t. 1, b. l. 83), 2014 m. birželio 27 d. – 65 222,52 Eur (225 200,35 Lt), 2014 m. liepos 1 d. – 46 369,04 Eur (160 103,03 Lt), 2014 m. rugpjūčio 1 d. – 42 922,61 Eur (148 203,20 Lt), 2014 m. rugpjūčio 26 d. – 34 729,55 Eur (119 914,20 Lt).

33.       Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, konstatuota, kad ieškovė yra nemoki. Nutartyje nurodyta, kad 2014 m. rugpjūčio 31 d. duomenimis, ieškovė turėjo turto už 818 526,12 Eur (2 826 207 Lt), jos įsipareigojimai sudarė 961 636,93 Eur (3 320 340 Lt).

34.       Apeliantas skunde nurodo, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė turėjo pakankamai lėšų pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti, nes 2014 m. kovo–liepos mėnesiais ieškovė turėjo mažiausiai 1 846 587,17 Lt negrynųjų pinigų, o 2014 m. rugpjūčio mėnesį – mažiausiai 2 500 519,25 Lt negrynųjų pinigų, taip pat ieškovė papildomai galėjo turėti 1 660 157,87 Lt piniginių lėšų. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka.

35.       Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad debitorių UAB „Merteka“, UAB „Fernitela“, UAB „Deivilė“ ieškovei pervestos 1 516 138,47 Eur lėšos buvo areštuotos ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-02039-12, jos buvo saugomos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos depozitinėje sąskaitoje, todėl akivaizdu, kad ieškovė negalėjo šiomis lėšomis disponuoti ir iš jų vykdyti kreditorių pareikštus reikalavimus. Analogiška išvada darytina ir dėl ieškovės darbuotojams išmokėtų lėšų, kurios mokėjimo pavedimuose nurodomos kaip išmokėtos „atsiskaitytinai“ (apeliacinio skundo 31 punktas). Pažymėtina, kad pervedusi lėšas fiziniams asmenims, ieškovė, nepriklausomai nuo šių lėšų išmokėjimo paskirties, neteko galimybės jomis disponuoti, todėl iš jų negalėjo būti vykdomi kreditorių pareikšti reikalavimai. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nors ieškovei iš BUAB „Baltijos plieno sistemos“ teismų sprendimais iš viso buvo priteista 1 660 157,87 Lt, tačiau realiai šia teismų priteista suma ieškovė taip pat nedisponavo, BUAB „Baltijos plieno sistemos“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės kreditinis reikalavimas.  

36.       Anksčiau paminėti įrodymai apeliacinės instancijos teismui nepalieka abejonių, kad ieškovė 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. birželio 16 d.,  2014 m. birželio 18 d., 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. rugpjūčio 8 d. sandorių sudarymo (mokėjimų atlikimo) metu, pirma, neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Jei ieškovė būtų turėjusi pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, įmonė nebūtų inicijavusi restruktūrizavimo proceso, taip pat būtų padengusi kreditorių pareikštus reikalavimus ir jai bankroto byla nebūtų iškelta vos už kelių mėnesių po ginčijamų sandorių sudarymo.

37.       Antra, byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad minėtų sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo aukštesnės eilės kreditorių, tačiau atsiskaitė su atsakovu, kurio reikalavimo eilė pagal CK 6.9301 straipsnio 1 dalį buvo žemesnė. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nustatytos visos reikiamos sąlygos anksčiau minėtus sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį kaip prieštaraujančius CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo

38.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atlikdama ginčijamus mokėjimus, ieškovė pažeidė Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi taikytus apribojimus disponuoti piniginėmis lėšomis. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad nei Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, nei teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje nustatyti apribojimai negali būti vertinami kaip imperatyvūs CK 1.80 straipsnio taikymo prasme. Apelianto nuomone, minėtos teisės normos pažeidimas lemia ne sandorio negaliojimą, bet įmonės valdymo organų civilinę atsakomybę.

39.       Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši teisės norma yra imperatyvi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių suvaržymai laikytini imperatyvais, įtvirtintais įstatyme. Atsižvelgiant į tai, sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, laikytini niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699-611/2015).

40.       Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nenumatė, kad sandoriai, sudaryti pažeidžiant ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalį ir teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra niekiniai (kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodomas teisinis reguliavimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, jog tokiu būdu ĮRĮ pašalino galimybę taikyti bendruosius sandorio negaliojimo pagrindus, t. y. CK 1.80 straipsnį. ĮRĮ paskirtis nėra reguliuoti sandorių negaliojimo pagrindus, todėl jei įstatymų leidėjas ketino ĮRĮ nuostatomis apriboti CK 1.80 straipsnio veikimą, jis dėl to turėjo pasisakyti aiškiai ir nedviprasmiškai. Be to, teismai jau konstatavo, kad ieškovės sandoriai, sudaryti pažeidžiant Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1053-464/2018, 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-493-196/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-969/2018). Nukrypti nuo šios praktikos teisėjų kolegija neturi pagrindo.

41.       Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad restruktūrizuojamos įmonės vadovui suteikiama teisė savo nuožiūra nuspręsti, kurie mokėjimai yra reikalingi ūkinės veiklos vykdymui, išsaugojimui, todėl teismas negali laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą vertinti kaip imperatyvios teisės normos pažeidimą. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo argumentu nesutinka. Atsakovo siūlomas teisės aiškinimas sudarytų prielaidas restruktūrizuojamos įmonės vadovui nevaržomai piktnaudžiauti restruktūrizavimo proceso metu suteikiamomis teisėmis, nesilaikyti teismo nustatytų apribojimų. Be to, atsakovo siūlomas teisės aiškinimas būtų nesuderinamas su principu, kad visus ginčus dėl teisės sprendžia teismas.   

42.       Minėta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1688-112/2013 buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas išieškojimas iš ieškovės turto bei lėšų, taip pat areštuotas ieškovės turtas bei piniginės lėšos, įskaitant ir tas, kurios yra pas trečiuosius asmenis, iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, leidžiant ieškovei lėšas, esančias teismo nurodytose sąskaitose, ir turtą naudoti įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį ir atlikti kitus privalomuosius mokėjimus valstybei.

43.       Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ginčijami mokėjimo sandoriai buvo atlikti galiojant Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Mokėjimai atlikti pagal atsakovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras už suteiktas konsultavimo paslaugas. Byloje nėra ginčo, jog rašytinė konsultavimo paslaugų sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, atsakovas taip pat nėra pateikęs ir paslaugų suteikimo ataskaitų.

44.       Apeliaciniame skunde atsakovas pateikia argumentus dėl atsakovo teiktų konsultacijų reikalingumo ieškovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos argumentus, pažymi, kad jie yra gana abstraktūs ir iš esmės deklaratyvūs, juos teikia tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.  Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčijami mokėjimai buvo susiję su ieškovės ūkinės komercinės veiklos vykdymu, t. y. operacijomis, kurios buvo leidžiamos pagal teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu, nurodyta, jog ūkinė komercinė veikla paprastai suprantama kaip įmonės tiesioginė veikla, kuria siekiama gauti pelno. Minėtoje nutartyje pažymima, kad lėšų mokėjimas asmeniui, kuris niekaip nėra susijęs su įmonės vykdoma veikla ir / ar nėra paskirtas padėti spręsti įmonės nemokumo klausimo, negali būti laikomas ūkiniais komerciniais tikslais atliktu mokėjimu.

45.       Atsižvelgdama į anksčiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškovės 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. birželio 16 d., 2014 m. birželio 18 d., 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo sandorius pripažinti negaliojančiais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CPK 18 straipsnis). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir šiuo aspektu yra pagrįstas bei teisėtas.

Dėl restitucijos taikymo

46.       Apeliantas skunde nurodė, kad teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo neatitinka restitucijos tikslo bei pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apelianto teigimu, teismui nusprendus taikyti vienašalę restituciją, susiklostė šalių interesų pusiausvyros neatitinkanti situacija, kai atsakovo ieškovei suteiktos paslaugos tampa neatlygintinos, nes atsakovo galimybės patenkinti savo reikalavimą ieškovės bankroto byloje nėra realios.

47.       Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoris, kuris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinis, t. y. jis negalioja nuo jo sudarymo momento ir negali sukurti teisinių padarinių nepriklausomai nuo to, ar jis yra vienašalis, ar dvišalis, ar daugiašalis (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). CK 1.80 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai įtvirtintos tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės – kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi. Ši taisyklė galioja ir vienašalio sandorio pripažinimo niekiniu atveju. Vadinasi, konstatavus, kad ginčo atsiskaitymo sandoriai yra niekiniai ir objektyviai negalėjo sukurti jokių teisėtų padarinių, darytina išvada, kad atsakovas ginčijamas pinigų sumas gavo neteisėtai ir negali gauti naudos iš neteisėtų veiksmų.

48.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovo skundo argumentais, kad dėl restitucijos taikymo jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Pažymėtina, kad apeliantas be teisėto pagrindo buvo patekęs į geresnę padėtį už kitus ieškovės kreditorius – su juo buvo atsiskaitoma, nors buvo aukštesnės eilės kreditoriams neįvykdytų reikalavimų, be to, atsiskaityti su atsakovu nebuvo galima dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Vadinasi, atsakovas privalo grąžinti lėšas, kurias nepagrįstai, pažeisdamas įstatymą ir kitų kreditorių teises, gavo, ir tada kartu su kitais ieškovės kreditoriais ginti savo teises bankroto byloje (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-537-464/2017 34 p.). Restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju yra pateisinamas būtinybe užtikrinti kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat viešąjį interesą laikytis teismo nustatytų apribojimų.

49.       Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, jog konstatavus, kad skolininkas, atsiskaitydamas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai ir šis privalo grąžinti skolininkui viską, ką nepagrįstai gavo, kad skolininkas turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018, 20 p.).

50.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog teismas nepagrįstai taikė restituciją dėl 1 642,15 Eur (5 670 Lt) dalies PVM, kurį ieškovė jau yra atgavusi pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės ir valstybės mokestiniai teisiniai santykiai ir iš jų kylančios teisės ir pareigos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Restitucijos padarinius aiškiai apibrėžia įstatymas – kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi.  Be to, atsakovas (kaip ir kiti kreditoriai) savo teises galės ginti ieškovės bankroto byloje pareikšdamas tokio dydžio kreditinį reikalavimą ieškovei, kuris apimtų ir nustatyto dydžio PVM, ir kitus mokesčius, kuriuos atsakovas sumokėjo nuo sumų, gautų iš ieškovės. 

51.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinęs ginčijamus sandorius negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš atsakovo 9 461,89 Eur neteisėtai gautų piniginių lėšų. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo yra pagrįsta.

Dėl palūkanų priteisimo

52.       Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia ir tuo, kad iš atsakovo nepagrįstai priteista 1 881,43 Eur palūkanų, nors restitucijos prievolė atsiranda tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apelianto teigimu, teismo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 pateiktiems išaiškinimams. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais sutinka.

53.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

54.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovui dėl 1 881,43 Eur palūkanų priteisimo. Iš ieškovės pateiktos palūkanų apskaičiavimo pažymos matyti, kad šios palūkanos apskaičiuotos nuo atsakovui sumokėtos piniginių lėšų sumos už laikotarpį nuo kiekvieno iš atsiskaitymo sandorio įvykdymo dienos iki 2018 m. gegužės 16 d., t. y. kreipimosi į teismą dienos, taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą 5 procentų dydžio metinių palūkanų normą. Įvertinusi anksčiau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią restitucijos prievolės atsiradimo momentas yra teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. neegzistavo atsakovo prievolė restitucijos būdu grąžinti ieškovei neteisėtai pervestas pinigines lėšas. Vadinasi, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo teisinio pagrindo iš atsakovo priteisti 1 881,43 Eur kompensacinių palūkanų. Ši sprendimo dalis naikintina.

55.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismo sprendimo dalis dėl 6 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 suformuotos praktikos. Minėtoje kasacinėje nutartyje išaiškinta, kad tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo keistina ir nustatytina, kad 6 procentų dydžio metinės palūkanos priteisiamos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės

56.       Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Skundžiamas sprendimas pakeičiamas, panaikinant sprendimo dalį dėl 1 881,43 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo bei nustatant, kad 6 procentų dydžio metinės palūkanos priteisiamos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme realumo ir pagrįstumo

57.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

58.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

59.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017). Plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 konstatavo, kad advokatų kontoros patvirtinimas, jog klientas su ja yra atsiskaitęs, apima ir esminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų duomenų nurodymą. Konkrečiai, be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos.

60.       Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1 874,90 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Kartu su prašymu pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. 1810291, klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaita bei 2018 m. spalio 29 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 573749. Visi šie dokumentai ir jų numeriai yra nurodyti ir ieškovės atstovo advokato V. Z. teismui pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vadinasi, byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškovės patirtų išlaidų advokato pagalbai dydį ir jų apmokėjimo datą (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ta aplinkybė, jog pinigines lėšas ieškovės vardu pagal įgaliojimą sumokėjo P. P., nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, nes ieškovės ir pinigines lėšas jos vardu sumokėjusio asmens teisiniai santykiai ir jų turinys nėra šios bylos dalykas. Vien atsakovo nurodyti formalūs apskaitos dokumento įforminimo trūkumai taip pat nepaneigia ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė byloje pateikė pakankamai įrodymų pagrįsti jos patirtoms 1 874,90 Eur dydžio išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

61.       Apeliantas skunde taip pat ginčija ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 356,23 Eur išlaidų už advokato pasirengimą teismo posėdžiams. Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams bei susitikimus su klientais pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytas taisykles atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-432-241/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015; 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1656/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė 356,23 Eur išlaidų už pasirengimą teismo posėdžiams.

62.       Apeliantas taip pat nurodo, jog iš atsakovo nepagrįstai priteista 449,97 Eur išlaidų už 2018 m. rugsėjo 27 d., 2018 m. rugsėjo 28 d., 2018 m. spalio 1 d., 2018 m. spalio 25 d. prašymų parengimą. Pažymėtina, kad ieškovės patirtos išlaidos už minėtų prašymų parengimą neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte numatytų maksimalių dydžių už tokio pobūdžio procesinių dokumentų parengimą, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog ši ieškovės patirtų išlaidų dalis nėra pagrįsta.

63.       Apeliantas taip pat ginčija ieškovės atstovo patirtų 75 Eur dydžio kelionės išlaidų pagrįstumą. Rekomendacijų 3 punkte nustatyta, kad advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra, ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas.

64.       Nagrinėjamu atveju ieškovės buveinė registruota Klaipėdos rajone, todėl bylos nagrinėjimas vyko Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose. Ieškovės atstovo advokato V. Z. darbo vieta registruota Klaipėdoje. Be to, ieškovei atstovaujančios bankroto administratorės veiklos vykdymo vieta taip pat yra Klaipėdos mieste. Atsižvelgiant į tai, advokato vykimas iš Klaipėdos į Gargžduose esančius teismo rūmus šiuo konkrečiu atveju gali būti vertinamas kaip objektyviai pateisinamas, o dėl to patirtos išlaidos – būtinos ir realios. Vien tik aplinkybė, kad Gargžduose yra advokatų, kurie galėjo teikti teisines paslaugas ieškovei, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Asmens teisė į profesionalų atstovą yra svarbi teisės į teisminę gynybą dalis, todėl ji negali būtų varžoma formaliai ir siaurai aiškinant būtinybę samdytis advokatą iš kitos vietovės nei teismas. 

65.       Šiuo atveju ieškovės atstovas už kelionės išlaidas prašė atlyginti 75 Eur, tačiau nepateikė kelionės išlaidas patvirtinančių dokumentų, atitinkančių teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, nepateikus šių dokumentų, kelionės išlaidos apmokamos atsižvelgiant į nuotolį ir patvirtintus važiavimo paprastu autobusu arba bendrajame vagone tarifinius įkainius (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-798/2019, 2018 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-38-186/2018).

66.       Iš viešai skelbiamų duomenų nustatyta, jog darbo valandomis vienos kelionės autobusu maršrutu Klaipėda–Gargždai bilieto kainos svyruoja nuo 1,20 Eur iki 1,80 Eur, t. y. vidutiniškai 1,50 Eur (www.autobusubilietai.lt). Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovės atstovas į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus vyko iš viso 4 kartus, todėl pagrįstomis ieškovės atstovo kelionės išlaidomis pripažintina 12 Eur (1,5 Eur x 2 = 3 Eur; 3 Eur x 4 = 12 Eur).

67.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtinomis, realiomis ir pagrįstomis ieškovės išlaidomis advokato pagalbai apmokėti gali būti pripažinta 1 455,67 Eur suma (1 874,90 Eur – 356,23 Eur – 63 Eur = 1 455,67 Eur). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo

68.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

69.       Atsižvelgiant į šios nutarties 67 punktą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovės realios, būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos sudarė 1 455,67 Eur.

70.       Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 1 470 Eur išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti. Iš atsakovo atstovės pateiktos teisinių paslaugų ataskaitos matyti, kad į advokato padėjėjos paslaugų kainą buvo įtrauktos 160 Eur dydžio išlaidos už bylos aptarimą su klientu, pasirengimą 2018 m. spalio 1 d. parengiamajam teismo posėdžiui, taip pat 40 Eur išlaidų už susitikimą su ieškovo atstovu. Minėta, kad dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams bei susitikimus su klientais pagal Rekomendacijoje nustatytas taisykles atskirai neatlyginamos. Atsižvelgiant į tai, šios išlaidos nelaikytinos pagrįstomis atsakovo išlaidomis. Be to, teisinių paslaugų ataskaitoje nurodyta 480 Eur suma už ieškovės įrodymų analizę, suvestinės ir prašymo teismui parengimą viršija Rekomendacijų 8.16 punkto nuostatas, todėl ši suma mažintina iki 296,54 Eur. Teisinių paslaugų ataskaitoje taip pat nurodyta, kad atstovavimo išlaidos 2018 m. spalio 30 d. teismo posėdyje sudaro 480 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad 2018 m. spalio 30 d. teismo posėdis vyko nuo 13.30 val. iki 16.11 val., todėl maksimali leistina išlaidų už atstovavimą šiame teismo posėdyje suma pagal Rekomendacijų 5, 8.19, 9 punktų nuostatas sudaro 222,41 Eur.

71.       Atsakovas taip pat byloje prašė atlyginti jo atstovės 2018 m. spalio 1 d. kelionės išlaidas maršrutu Vilnius–Gargždai–Vilnius, kurios sudaro 150 Eur. Kadangi atsakovo atstovė jos kelionės išlaidas patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė, vadovaujantis anksčiau šioje nutartyje nurodytais argumentais ir šiuo klausimu formuojama teismų praktika, kelionės išlaidos apmokamos atsižvelgiant į nuotolį ir patvirtintus važiavimo paprastu autobusu arba bendrajame vagone tarifinius įkainius. Iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad vienos kelionės autobusu maršrutu Vilnius–Gargždai darbo valandomis bilieto kainos svyruoja nuo 23,30 Eur iki 25,10 Eur, t. y. vidutiniškai 24,20 Eur (www.autobusubilietai.lt). Atsižvelgiant į tai, pagrįstomis atsakovo atstovės kelionės į 2018 m. spalio 1 d. posėdį išlaidomis pripažintini 48,40 Eur (24,20 Eur x 2 = 48,40 Eur).

72.       Apibendrindama anksčiau paminėtu argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo realios, būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 887,35 Eur (240+48,40+40+40+296,54+222,41= 887,35 Eur).

73.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinta ieškinio reikalavimų dalis sudaro 83,41 procento, atmesta – 16,59 procentų ieškinio reikalavimų. Vadinasi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistina 1 214,17 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, atsakovui iš ieškovės priteistina 147,21 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

74.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad jei bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, siekdama padidinti savo turtą, patiria bylinėjimosi išlaidų, jos priskirtinos įmonės administravimo išlaidoms ir turi būti atlyginamos Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Todėl tuo atveju, kai išsprendus bankrutuojančio ieškovo pareikštus reikalavimus, jie yra netenkinami, ir teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda ieškovo prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos turi būti atlyginamos iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-316-330/2015). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos po bankroto bylos iškėlimo ieškovės bankroto administratorei siekiant padidinti bankrutuojančios įmonės turtą, nustatytina, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlyginamos iš ieškovės administravimui skirtų lėšų.

75.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, valstybei iš atsakovo priteista 255 Eur žyminio mokesčio suma mažintina iki 213 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

76.       Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1 274,93 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atsakovo į apeliacinį skundą parengimą. Prie prašymo pridėta šias išlaidas patvirtinanti sąskaita faktūra ir jos apmokėjimą patvirtinantis dokumentas (mokėjimo nurodymas), taip pat suteiktų teisinių paslaugų ataskaita. Pažymėtina, kad ieškovės patirtų išlaidų suma viršija Rekomendacijose 8.11 punkte nustatytą maksimalų išlaidų dydį, kuris sudaro 1 216,41 (935,7 Eur (2018 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 1,3 (taikytinas koeficientas).

77.       Atsakovas nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

78.       Pažymėtina, kad patenkinta apeliacinio skundo reikalavimų dalis sudaro 16,59 procentų, atmesta – 83,41 procento. Atsižvelgiant į tai, proporcingai atmestai skundo reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistina 1 014,61 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“, įmonės kodas 300030548, atsakovui K. S. atliktus mokėjimus 9 461,89 Eur (32 670,00 Lt) sumai: 2014 m. kovo 7 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630,00 Lt) mokėjimą, 2014 m. balandžio 30 d. atliktą 2 102,64 Eur (7 260,00 Lt) mokėjimą, 2014 m. gegužės 8 d. atliktą 2 102,64 Eur (7 260,00 Lt) mokėjimą, 2014 m. birželio 16 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630,00 Lt) mokėjimą, 2014 m. birželio 18 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630,00 Lt) mokėjimą, 2014 m. liepos 10 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630,00 Lt) mokėjimą ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. atliktą 1 051,32 Eur (3 630,00 Lt) mokėjimą.

Taikyti restituciją ir priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio metalo konstrukcijos“, įmonės kodas 300030548, iš atsakovo K. S. 9 461,89 Eur neteisėtai gautų piniginių lėšų ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio metalo konstrukcijos“ iš atsakovo K. S. 1 214,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovui K. S. iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ 147,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Nustatyti, kad šios bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ administravimui skirtų lėšų.

Priteisti iš atsakovo K. S. 213 Eur už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660). Kvitą apie sumokėtą žyminį mokestį pateikti teismui.“

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio metalo konstrukcijos“ iš atsakovo K. S. 1 014,61 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.