Administracinė byla Nr. eA-1982-415/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00481-2019-8
Procesinio sprendimo kategorija 27.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. S.) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Kantri medija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. EKS-01/19 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjas savaitraštyje „Mano Druskininkai“, rubrikoje „Komentaras“, publikacijoje (duomenys neskelbtini) (skelbta savaitraštyje „Mano Druskininkai“, interneto portale manodruskininkai.lt. 2018 m. spalio 11 d.), (toliau – ir Publikacija) pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 20 straipsnį.
3. Pareiškėjo teigimu, ginčo Publikacija buvo parengta ir paskelbta teisėtą visuomenės interesą atitinkančia tema, t. y. informuojant visuomenę apie tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė, o Lietuvos Respublikos Prezidentė pasirašė įstatymo pataisą, užtikrinančią, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) narys tuo pačiu metu negali būti ir savivaldybės tarybos nariu (ir atvirkščiai). V. S. tuo pačiu metu buvo ir Druskininkų miesto savivaldybės tarybos, ir VRK narys, todėl pareiškėjas įgyvendino savo funkciją patenkinti pagrįstą visuomenės interesą žinoti informaciją apie politikus ir politinius procesus. Pats V. S. savo poziciją šiuo klausimu ne kartą viešai išsakė įvairiose visuomenės informavimo priemonėse, todėl jo teisė būti išgirstam buvo įgyvendinta. Rengiant Publikaciją į V. S. buvo kreiptasi keletą kartų, prašant atsakyti, ar jis pasirinko, kurias pareigas eis toliau, o kurių atsisakys, tačiau V. S. į šį klausimą neatsakė, pateikė komentarą, iš kurio turinio galima daryti išvadą, kad jis kvestionuoja įstatymo galiojimą. Tokie V. S. svarstymai nėra ir negali būti laikomi atsakymu į konkretų žurnalistės užduotą klausimą. Vėliau viešojoje erdvėje paskelbta informacija, iš kurios paaiškėjo, kad V. S. sprendimą dėl pareigų pasirinkimo priėmė ir paskelbė tik 2018 m. spalio 15 d. Pasak pareiškėjo, 2018 m. spalio 10 d. V. S. neatsakė į žurnalistės užduotą klausimą, nes tuo metu nebuvo priėmęs sprendimo ir / ar įstatymo taikymo tikėjosi išvengti, tačiau to pasakyti visuomenei nenorėjo (vengė), todėl žurnalistei pateiktas V. S. komentaras ir reikalavimas tokį komentarą viešai skelbti turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas atsakymo teise.
4. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir atsakovas, Asociacija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Asociacija nurodė, kad 2019 m. sausio 8 d. Komisija išnagrinėjo V. S. skundą ir nustatė, jog Publikacijoje buvo pasakojama apie tai, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (toliau – ir VRK įstatymas) pataisoms, nustatančioms, jog savivaldybių tarybų nariai negali būti VRK nariais, V. S. vis dar neapsisprendė, kurių iš jo užimamų pareigų – Druskininkų savivaldybės tarybos nario ar VRK nario atsisakyti. V. S. komentaras Publikacijoje pateiktas nebuvo. V. S. Komisijai nurodė, kad 2018 m. spalio 10 d. į jį kreipėsi leidinio „Mano Druskininkai“ korespondentė, prašydama atsakyti į klausimus rengiamai Publikacijai, ir nors savo komentarą jis pateikė nedelsdamas, Publikacijoje jo pozicija nebuvo atspindėta. Asociacijos teigimu, trečiasis suinteresuotas asmuo į konkretų klausimą neatsakė, tačiau pateikė komentarą, kurio turinys leidžia daryti išvadą, jog V. S. kvestionuoja įstatymo galiojimą savo atžvilgiu. Komisija Sprendime konstatavo, kad Publikacijoje išsakyta neigiama kritika, todėl V. S. turėjo būti sudaryta galimybė paaiškinti faktus, patikslinti galbūt netikslią arba paneigti neteisingą informaciją, o jeigu tokios galimybės nebūtų buvę arba V. S. būtų atsisakęs pasinaudoti šia galimybe, apie tai buvo privalu pranešti tame pačiame kūrinyje. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog V. S. pateiktas komentaras negali būti laikomas atsakymu į konkretų žurnalistės klausimą, kadangi pateiktame komentare pasisakoma būtent dėl tų jo veiksmų (delsimo atlikti tam tikrus veiksmus), dėl kurių jis yra kritikuojamas Publikacijoje.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo VšĮ „Kantri medija“ skundą.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjo korespondentė 2018 m. spalio 10 d. elektroniniu laišku kreipėsi į V. S., prašė komentaro dėl įsigaliojusios pataisos dėl VRK ir savivaldybės tarybos nario pareigų nesuderinamumo, klausė, kurias pareigas V. S. apsisprendė eiti; V. S. pateikė atsakymą nurodydamas, kad įstatymas įsigaliojo spalio 5 d. ir kad jis vis dar laukia oficialaus, teisiškai pagrįsto Seimo Pirmininko atsakymo į V. S. raštą, kuriama klausiama, ar ši įstatymo nuostata taikytina atgaline data jau paskirtam valstybės pareigūnui, ar įstatymo pataisos galios tik naujai skiriamiems VRK nariams; 2018 m. spalio 11 d. savaitraštyje „Mano Druskininkai“ buvo publikuotas komentaras (duomenys neskelbtini); V. S. su 2018 m. spalio 12 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašė ištirti, ar Publikacija nėra pažeistos Kodekso nuostatos; Komisija 2019 m. sausio 8 d. priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. EKS-01/19, kuriuo pripažino, kad Publikacijoje pareiškėjas pažeidė Kodekso 20 straipsnį ir įpareigojo pareiškėją Sprendimą paskelbti laikraštyje „Mano Druskininkai“ ir portale manodruskininkai.lt.
8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir Publikacijos turinį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies, 43 straipsnio 1 dalies bei Kodekso 20 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad viešosiose priemonėse kritikuojamam asmeniui visais atvejais turi būti sudaryta galimybė pateikti tam tikrą komentarą, paaiškinimą, savo nuomonę bei poziciją dėl temos, kurios kontekste jis yra kritikuojamas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, V. S. pateiktas atsakymas yra susijęs su Publikacijos tema, kurioje pateikiama informacija apie asmens darbo veiklą įsigaliojus VRK įstatymo pataisoms. Publikacijoje dėstomas kritiškas požiūris dėl Publikacijoje minimo asmens darbo veiklos, todėl jam turėjo būti suteikta teisė pateikti komentarą ir toks komentaras turėjo būti viešinamas. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad V. S. net kelis kartus konkrečiai neatsakė į pateiktą klausimą, kadangi jis korespondentei pateikė savo poziciją dėl VRK įstatymo pakeitimo, savo dvejonių dėl pareigų pasirinkimo priežastis, tokia asmens gynybinė pozicija dėl jam Publikacijoje reiškiamos kritikos turėjo būti publikuojama. Asmuo turi teisę pasirinkti, kokiu būdu atsakyti į jam teikiamą klausimą, kokią retoriką pasirinkti, ir vien ta aplinkybė, kokiu formatu pareiškėjas nusprendė atsakyti į korespondentės klausimą, negali paneigti pareigos viešosios informacijos skleidėjui užtikrinti asmens teisių apsaugą Kodekso 20 straipsnio prasme.
9. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Kodekso 20 straipsnio taikymo kontekste nėra svarbi pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad V. S. pozicija dėl jo VRK nario bei Druskininkų savivaldybės tarybos nario užimamų pareigų buvo ne kartą publikuota, kadangi kiekvienoje publikacijoje yra dėstomos skirtingos aplinkybės ir situacijos vertinimas, pateikiama skirtinga kritiška asmenų pozicija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju asmeniui, apie kurį yra rašoma, turi būti sudarytos galimybės pateikti savo poziciją, o šiuo atveju pareiškėjo veiksmai, kuriais buvo ignoruojamas V. S. komentaras, negali būti laikomi atitinkančiais įstatymo reikalavimus.
III.
10. Pareiškėjas VšĮ „Kantri medija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Pareiškėjas nurodo, kad V. S. galėjo pasinaudoti atsakymo teise ir paaiškinti, kokias pareigas jis pasirinks, tačiau savo laisva valia pasirinko iš esmės neatsakinėti į klausimą. Tokios pozicijos pasirinkimas, t. y. neatsakyti į užduotą klausimą, kuomet jam buvo suteikta atsakymo teisė, būtent ir yra V. S. teisės į atsakymą realizavimas. V. S. pateiktas komentaras yra susijęs su VRK įstatymo galiojimo ir jo taikymo bei valdančiosios daugumos veiksmų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, V. S. neatsakė į klausimą, nes nenorėjo to daryti, ir pateikė su klausimu visiškai nesusijusį komentarą.
12. Pasak pareiškėjo, jis tinkamai įvykdė Kodekso 20 straipsnyje nustatytą pareigą suteikti trečiajam suinteresuotam asmeniui atsakymo teisę. Minėtą savo pareigą pareiškėjas atliko rūpestingai ir nepažeisdamas Visuomenės informavimo įstatymo bei Kodekso normų, nes korespondentė, net du kartus kreipėsi į V. S. dėl atsakymo teisės suteikimo, tačiau taip ir negavo konkretaus atsakymo į pateiktą klausimą. Pareiškėjas pažymi, jog V. S. komentarai, susiję su įstatymo pataisų kritika, jau ne kartą buvo skelbiami viešojoje erdvėje, taigi jam ne kartą buvo suteikta teisė pasisakyti. Pareiškėjas Publikaciją rengė nauju aspektu, t. y. apie tai, kokias pareigas V. S. nuspręs eiti toliau, ir nenorėjo kartoti informacijos, kuri buvo skelbiama kituose šaltiniuose, todėl pateikė trečiajam suinteresuotam asmeniui konkretų kausimą. V. S. pasirinko į šį jam užduotą klausimą neatsakyti, o pareiškėjas, kaip to reikalauja Kodekso 20 straipsnis, šį faktą nurodė Publikacijoje, t. y. nurodė, kad V. S. nepateikė jokio atsakymo dėl užduoto klausimo. Pareiškėjo įsitikinimu, V. S., pateikdamas komentarą, nesusijusį su jam užduotu klausimu, tikėjosi išvengti tikslaus atsakymo bei nenorėjo išsakyti nuomonės jam nepalankiu klausimu. Pirmosios instancijos teismas suabsoliutino atsakymo teisės reikšmę, jos paskirtį, nepagrįstai nevertino V. S. elgesio (kalbėti kita tema ir neatsakyti į pateiktą klausimą), taip pat aplinkybės, kad pareiškėjo tikslas – informuoti visuomenę aktualiais klausimais, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo laukti, kol V. S. nuspręs pateikti tikslius atsakymus į korespondentės pateiktus klausimus, todėl išspausdino Publikaciją nesulaukęs atsakymo į konkrečius V. S. pateiktus klausimus, nes vėliau Publikacija jau būtų nebeaktuali visuomenei.
13. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad V. S. yra viešas asmuo – valstybės politikas, VRK narys, o Publikacijos skelbimo metu buvo ir Druskininkų miesto tarybos narys. Politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei – tiek žurnalistų, tiek plačiosios visuomenės, ir turi rodyti daugiau tolerancijos. Politiko veikla tiesiogiai susijusi su nuolatiniu jo veiklos vertinimu, kurį atlieka visuomenė – rinkėjai, žurnalistai, politiniai oponentai, atskiros interesų grupės ir pan., ir toks vertinimas ne visada yra teigiamas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Ginčas šioje byloje kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas VšĮ „Kantri medija“ padarė Kodekso 20 straipsnio pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 pripažino, kad Kodeksas yra Teisės aktų registro objektas, todėl jo neįregistravus ir nepaskelbus Teisės aktų registre, negali būti laikomas įsigaliojusiu ir negali būti taikomas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Kodeksas Teisės aktų registre paskelbtas 2020 m. gegužės 18 d. (TAR, 2020-05-18, Nr. 2020-10556) ir įsigaliojo 2020 m. gegužės 19 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 1 d.).
16. Kaip minėta, Pareiškėjo skundžiamas Komisijos Sprendimas grindžiamas Kodekso normomis (20 str.), tačiau šis Sprendimas buvo priimtas 2019 m. sausio 8 d., t. y. kai Kodeksas dar nebuvo įregistruotas ir negaliojo, o aplinkybė, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas yra grindžiamas negaliojančio teisės akto normomis, yra pagrindas tokį sprendimą panaikinti.
17. Šioje byloje susiklosčiusi situacija yra iš esmės analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 išnagrinėtam atvejui – pareiškėjui apskųstu Komisijos Sprendimu inkriminuotas Kodekso, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 pripažintas netaikytinu, kol yra nepaskelbtas Teisės aktų registre, 20 straipsnio pažeidimas.
18. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).
19. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką, darytina išvada, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti ginčijamą Komisijos Sprendimą.
20. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tenkinus pareiškėjo skundą bei apeliacinį skundą, pareiškėjas įgijo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.). Byloje pateikti duomenys apie 22,50 Eur ir 11,25 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, jokie kiti duomenys apie kokias nors kitas pareiškėjo pirmosios instancijos ir (ar) apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas teismui nepateikti.
21. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pareiškėjo už skundą pirmosios instancijos teismui bei už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis priskiriamas bylos nagrinėjimo išlaidoms, todėl yra priteistinas pareiškėjui iš atsakovo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ skundą tenkinti.
Panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. EKS-01/19 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“.
Priteisti pareiškėjui viešajai įstaigai „Kantri medija“ iš atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Arūnas Sutkevičius