Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-462/2012
Teisėja Violeta Balčiūnienė (Proceso Nr. 1-30-2-00271-2011-0)
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.5.; 2.4.6.4.2.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
L I E T U V O S R E S P U B L I K O S V A R D U
2012 m. vasario 8 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Daliaus Jocio,
sekretoriaujant Aušrai Čybienei,
dalyvaujant prokurorei Nijolei Žemaitytei,
gynėjui advokatui Mindaugui Repšui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-11-23 nuosprendžio, kuriuo U. A. dėl pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
U. A. kaltinama tuo, kad ji 2010-08-09, nuo 10 val. iki 11.25 val., Klaipėdos apskrities vyriausiame policijos komisariate, esančiame Klaipėdoje, Jūros g. 1, apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 31-1-00704-10 dėl pasikėsino nužudyti, būdama įspėta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, kad naktį iš 2010-07-24 į 2010-07-25, būdama prie Danės upės krantinės, Klaipėdoje, matė, kad nuo M. K. smūgio į galvą M. Š. krito ant nugaros. Stodamasis neišlaikė pusiausvyros ir įkrito į upę. Taip pat ji 2010-10-22 ir 2010-12-06 Klaipėdos apygardos teisme, esančiame adresu Herkaus Manto g. 26, Klaipėdoje, vykusiame teisiamajame posėdyje, būdama įspėta už melagingų parodymų davimą, teismo posėdžio metu davė melagingus parodymus, teigdama, kad nuo patirto M. K. smūgio į veidą M. Š. krito ant nugaros ir kadangi buvo girtas, stodamasis buvo per arti vandens, neišlaikė pusiausvyros, dėl to įkrito į upę. Ji nematė, kad M. K. būtų trenkęs M. Š. galvą į šiukšlių dėžę bei įspyręs nukentėjusįjį į vandenį. Jos nuomone, to nebuvo, kažkas tai sugalvojo.
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2011-11-23 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – U. A. pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d., ir paskirti jai 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 24 val. iki 6 val. ryto būti namuose. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, jas pagrindė vien tik nelogiškais ir neįtikinamais kaltinamosios U. A. parodymais. Klaipėdos apygardos teismas 2011-03-25 nuosprendyje, priimtame byloje, kurioje liudytoja U. A. davė parodymus, teismas liudytojos U. A. parodymus, kad M. K. nukentėjusiajam M. Š. sudavė tik vieną smūgį, jo į šiukšlių dėžę netrankė ir į vandenį neįspyrė, o M. Š. į vandenį įkrito pats, nes buvo girtas, įvertino kaip prieštaraujančius nukentėjusiojo, liudytojų parodymams, teismo medicinos specialisto išvadai ir iš to padarė išvadą, kad liudytoja U. A., kuri yra M. K. žmonos draugė, teismui apie įvykį duoda melagingus parodymus. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad ji patvirtino kaltinamojo gynybinę poziciją. Liudytoja U. A., duodama parodymus teisme, nors jos nuomonės teismas neklausė, pareiškė, kad „ji dėl įvykio M. K. nekaltina, M. Š. buvo girtas, gavo į galvą ir įkrito, nereikia gerti“. Tai rodo itin iškreiptas U. A. moralines vertybes ir jos akivaizdžiai gynybinę poziciją. Teismas liudytojos U. A. parodymus nelaikė įrodymais, juos atmetė ir konstatavo, jog jos veikoje duodant parodymus teismui yra nusikalstamos veikos požymių.
Kaip matyti iš U. A. parodymų, įvykio, apie kurį davė parodymus, metu ji stovėjo kelių metrų atstumu nuo įvykio vietos. Ši aplinkybė patvirtina, kad U. A. turėjo galimybę gerai matyti įvykį. Be to, iš jos parodymų 2010-08-09, apklausiant ją kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 31-1-00704-10 ir duotų 2010-10-22 Klaipėdos apygardos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje, matyti, kad M. K. sudavė tik vieną smūgį M. Š. į galvą, nuo to jis pargriuvo ir stodamasis neišlaikė pusiausvyros bei įkrito į vandenį. Pagal šiuos U. A. parodymus smurtiniai veiksmai buvę mažareikšmiai, todėl neįtikina, kad vieno smūgio sudavimas galėjo jai sukelti tokį susijaudinimą ir netgi šoką, kad ji matytų tokias įvykio aplinkybes, kurių, kaip nustatyta Klaipėdos apygardos teismo 2011-03-25 nuosprendžiu, nebuvo.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad U. A. parodė, kad duodama parodymus ji nemelavo, kad galbūt jai įvykio vaizdą suformavo ir spauda, nes įvykis buvo plačiai aprašomas, bei kitų asmenų pasakojimai, kadangi įvykis buvo plačiai aptarinėjamas jaunimo. Tačiau šie jos parodymai nėra pagrįsti jokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais duomenimis. Be to, iš liudytojos U. A. 2010-08-09 apklausos protokolo ir 2010-10-22 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja U. A. duodama parodymus apie įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jais neabejojo, nenurodė, kad ji dėl jų tikrumo gali klysti. Ji davė kategoriškus, kaltinamojo poziciją pavirtinančius parodymus ir netgi pateikė M. K. teigiamą veiksmų vertinimą, kad ji dėl įvykio jo nekaltina, jog M. Š. buvo girtas, gavo į galvą ir įkrito. Visa tai patvirtina kaltinamosios psichinį santykį su daroma veika, kad ji suvokė, jog duoda tikrovės neatitinkančius, melagingus parodymus. Todėl teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad U. A. duodama parodymus sąžiningai klydo, yra nepagrįsta.
Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad kaltinamoji U. A., būdama įspėta už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. ir tai patvirtinusi savo parašu, apklausiama kaip liudytoja 2010-08-09 ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 31-1-00704-10 ir 2010-10-22 – 2010-12-06 Klaipėdos apygardos teisme vykusiame teismo posėdyje, suvokdama, kad jos parodymai melagingi, ir siekdama, kad jie būtų užfiksuoti protokoluose, davė melagingus parodymus. Taigi jos veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d., subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia ir šio nusikaltimo sudėtis. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių ir teismo nuosprendis naikintinas bei priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintosios U. A. gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 2 p.).
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog U. A., pasakodama apie įvykio aplinkybes, galėjo ir sąžiningai suklysti, visiškai nesistengdama tokiais parodymais kažkam padėti ar pakenkti. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimus teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, priimtas išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai inter alia pasireiškia liudytojo ar nukentėjusiojo melagingų parodymų davimu ikiteisminio tyrimo metu arba teisme. Baudžiamajame procese parodymais laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų – 2010 m. rugpjūčio 9 d. liudytojos U. A. apklausos protokolo (b. l. 66–68) – matyti, kad ji šios apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta laikantis BPK 183 straipsnyje nustatytos liudytojo apklausos taisyklių ir tvarkos; jai buvo išaiškintos BPK 81, 83 straipsniuose nustatytos liudytojo teisės bei pareigos, kartu ir pareiga duoti teisingus parodymus apie tai, kas jai žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Taigi U. A., būdama įspėta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja davė parodymus apie tai, kad 2010 m. liepos 24 d., apie 22 val., su draugėmis atėjo prie Danės upės krantinės. Po to ji matė, kaip M. K. smogia ranka M. į galvą, abu tuo metu buvo veidu vienas į kitą. M. nuo smūgio nugriuvo aukštielninkas ir jam nuvirtus jo galva buvo ant krantinės ribų. Matė, kaip jis bandė keltis ir bandydamas atsistoti neišlaikė pusiausvyros, įkrito į vandenį. U. A. apklausos protokolas surašytas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų, jos pasirašytas.
Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2010-10-22 teisiamojo posėdžio protokolas ir 2010-10-22 priesaika, iš kurios matyti, kad liudytoja U. A., būdama prisaikdinta ir įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., teismo posėdžio metu parodė, kad ji išgirdo M. K. balsą ir matė, kaip M. trenkė M. Ką šnekėjo, nežino. M. trenkė su ranka į veidą. M. buvo išgėręs, bandė atsistoti ir įkrito į vandenį. Ji matė vieną smūgį ir M. nukrito ant nugaros, bandė stotis ir įkrito į vandenį, nes buvo girtas. Ji matė, kad M. bandė nuo žemės rankomis atsispirti, bet neišlaikė pusiausvyros, buvo per arti vandens ir įkrito. Nematė, kad M. galvą trenktų į šiukšliadėžę ir kad spirtų jį į vandenį. Anot jos, to nebuvo, tai kažkas sugalvojo (b. l. 28–41).
Remiantis U. A. parodymais, įvykio, apie kurį davė parodymus, metu ji stovėjo kelių metrų atstumu nuo įvykio vietos. Ši aplinkybė patvirtina, kad U. A. turėjo galimybę itin gerai matyti įvykį. Tai, kad išteisintoji buvo arti įvykio, taip pat yra nustatyta įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2011-03-25 nuosprendžiu (b. l. 12–24). Šis faktas nustatytas neginčijamai. Be to, iš jos parodymų 2010-08-09, apklausiant ją kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 31-1-00704-10 ir duotų Klaipėdos apygardos teisme 2010-10-22 vykusiame teisiamajame posėdyje matyti, kad M. K. sudavė tik vieną smūgį M. Š. į galvą, nuo jo jis pargriuvo ir stodamasis neišlaikė pusiausvyros bei įkrito į vandenį.
Svarbu tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu pati išteisintoji duodama parodymus nesuabejojo jų patikimumu, tikslumu, ir kartu pakankamai kategoriškai nurodė matyto įvykio aplinkybes.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2011-03-25 nuosprendžiu nustatyta, kad yra visiškai įrodyta, kad kaltinamasis M. K. viešoje vietoje, Klaipėdos miesto centre, prie Danės upės krantinės suoliukų, matant daugeliui tuo metu krantinėje vaikščiojusių bei ant suoliukų sėdėjusių žmonių, dėl chuliganiškų paskatų, tai yra dėl mažareikšmės dingsties, jog jam pasirodė, kad netoli jo žmonos K. K. stovintis M. Š. bando ją paliesti, o faktiškai M. Š. tik stovint netoli K. K., smogė kumščiu M. Š. iš už nugaros į galvą, sugriebęs nukentėjusiojo galvą trenkė į metalinę šiukšlių dėžę ir nukentėjusiajam praradus sąmonę ir nukritus ant žemės, spirdamas bejėgiškos būklės M. Š. įmetė į Danės upę (b. l. 12–24). Šiuo nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad „kaltinamasis M. K. smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, po to jo galvą trenkė į šiukšlių dėžę ir M. Š. nuo šių smūgių nukrito ant krantinės. Kaip nustatyta, M. Š. gulėjo nejudėdamas, nebandė keltis, gulėjo užsimerkęs. M. K. panaudoto smurto intensyvumas ir pobūdis rodo, kad M. K. smūgiuodamas nukentėjusiajam išimtinai į galvą tokių pasekmių ir siekė, kaip ir kiti aplinkiniai be abejonės matė, kad M. Š. nesikelia, guli nejudėdamas ir yra netekęs sąmonės ir visa tai matydamas ir suprasdamas, kad dėl jo veiksmų M. Š. yra praradęs sąmonę ir yra bejėgiškos būklės, spirdamas koja jį įstūmė jį į upę.“ (b. l. 12–24).
Vertinant U. A. parodymus, reikėtų manyti, kad M. K. smurtiniai veiksmai buvę mažareikšmiai. Be to, itin svarbu tai, kad ji kategoriškai nurodė mačiusi, jog M. nukrito ant nugaros, bandė stotis ir įkrito į vandenį, nes buvo girtas. Ji matė, kaip M. bandė nuo žemės rankomis atsispirti, bet neišlaikė pusiausvyros, buvo per arti vandens ir įkrito. Ši išteisintosios konstatuota aplinkybė yra kardinaliai priešinga byloje surinktais ir ištirtais faktiniais įrodymais (tarp jų daugelio įvykio vietojo buvusių liudytojų parodymais) nustatytoms aplinkybėms.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad U. A. ikiteisminio tyrimo 2010-08-09 apklausos metu apklausiama kaip liudytoja bei Klaipėdos apygardos teisme 2010-10-22 vykusiame teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus.
Pažymėtina, kad suprasdamas veikos pavojingumą, kaltininkas nori, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota proceso ar kituose dokumentuose ir panaudota byloje. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Vadinasi, kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Pažymėtina, kad melagingų parodymų teikimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Todėl bet kurios alternatyvios veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje, padarymas lemia baigtą nusikaltimą. Baigtumo momentą lemia bylos proceso stadija, kurioje duodami melagingi parodymai, išvados, paaiškinimai. Taigi ikiteisminio tyrimo metu nusikaltimas baigtas, kai liudytojas pasirašo ikiteisminio tyrimo veiksmo, kuriame jis dalyvavo, protokolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2010).
Kaip minėta, įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2011-03-25 nuosprendžiu konstatuota, kad kaltinamasis M. K. smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, po to jo galvą trenkė į šiukšlių dėžę ir M. Š. nuo šių smūgių nukrito ant krantinės. M. Š. gulėjo nejudėdamas, nebandė keltis, gulėjo užsimerkęs. M. K. pavartoto smurto intensyvumas ir pobūdis rodo, kad M. K. smūgiuodamas nukentėjusiajam išimtinai į galvą tokių pasekmių ir siekė, kaip ir kiti aplinkiniai be abejonės matė, kad M. Š. nesikelia, guli nejudėdamas ir yra netekęs sąmonės ir visa tai matydamas ir suprasdamas, kad dėl jo veiksmų M. Š. yra praradęs sąmonę ir yra bejėgiškos būklės, spirdamas koja jį įstūmė į upę.
Taigi M. K. baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-106/2011 nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti bejėgiškos būklės žmogų. Tai yra už itin įžūlaus nusikaltimo padarymą, kai dėl visiškai mažareikšmės dingsties mėgino kitam asmeniui atimti gyvybę.
Konstatuojant, kad U. A. davė melagingus parodymus, reikia pažymėti, jog jos parodymai patvirtino kaltinamojo M. K. gynybinę poziciją bei jo duotus parodymus. Išteisintoji suprasdama savo veikos pavojingumą, norėjo, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota ikiteisminio tyrimo dokumentuose ir vėliau nagrinėjant baudžiamąją bylą. Teisėjų kolegija neabejoja, kad U. A. suprato, kad melagingai duodama parodymus gali palengvinti kaltinamojo teisinę padėtį, pakeisti jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją, kuri numatytų švelnesnę baudžiamąją atsakomybę.
Ta aplinkybė, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-88-106/2011 nagrinėjimo metu išteisintoji nurodė, kad „nematė, kad M. galvą trenktų į šiukšliadėžę ir kad spirtų jį į vandenį. Pagal ją to nebuvo, tai kažkas sugalvojo“, rodo, jog išteisintoji siekė paneigti realias buvusio įvykio aplinkybes, kartu sąmoningai klaidino teismą teigdama, kad tai kažkas sugalvojo (b. l. 35). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad U. A. norėjo ir dėjo pastangas, siekdama suklaidinti teismą, kadangi pateikė net savo vertinimą: „jog tai kažkas sugalvojo“. Ne mažiau svarbu tai, kad išteisintoji to paties teismo posėdžio metu atsakydama į kolegijos pirmininkės klausimą parodė, kad „ji galvoja, jog M. buvo girtas, gavo į galvą ir krito. Ji nelabai kaltintų M., nes nereikia gerti“ (b. l. 35). Kadangi yra neginčijamai nustatyta, kad M. K. viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti bejėgiškos būklės žmogų, todėl tokios jo veikos vertinimas žodžiais: „M. buvo girtas, gavo į galvą ir krito. Ji nelabai kaltintų M., nes nereikia gerti“, bei tokio vertinimo pateikimas baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui vertintinas itin neigiamai. Todėl baudžiamąją bylą Nr. 1-88-106/2011 nagrinėjęs teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad tai rodo itin iškreiptas U. A. moralines vertybes ir jos akivaizdžiai gynybinę poziciją.
Teisėjų kolegija neabejoja, kad visa tai patvirtina išteisintosios psichinį santykį su daroma veika, kad ji suvokė, jog duoda tikrovės neatitinkančius, melagingus parodymus.
Dėl išvardytų motyvų darytina išvada, kad kaltinamoji U. A., būdama įspėta už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. ir tai patvirtinusi savo parašu, suvokdama, kad jos parodymai melagingi ir siekdama, kad jie būtų užfiksuoti protokoluose, davė melagingus parodymus. Taigi jos veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d., subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia ir kiti šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių ir teismo nuosprendis naikintinas bei priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, kad U. A. padarė tyčinę nesunkią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 3 d., 235 str. 1 d.). Kaltinamosios U. A. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. U. A. anksčiau neteista, duomenų, kad ji būtų bausta administracine tvarka, taip pat nėra, šiuo metu studijuoja Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto 1-ame kurse.
Atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, įvertinus kaltininkės asmenybę, kaltinamajai U. A. skirtina laisvės apribojimo bausmė ir jos dydis nustatytinas artimas šios bausmės rūšies minimumui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuratūros skunde prašomu skirti bausmės dydžiu ir už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d., padarymą U. A. skiria 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 24 val. iki 6 val. ryto būti namuose.
Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-11-23 nuosprendis naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.).
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,
n u s p r e n d ž i a:
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendį panaikinti.
U. A. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. ir paskirti jai 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 24 val. iki 6 val. ryto būti namuose.
Kolegijos pirmininkas Remigijus Preikšaitis
Teisėjai Aurelija Sadauskaitė
Dalius Jocys