Administracinė byla Nr. AS-451-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00930-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Biržų vandenys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Biržų vandenys“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Biržų vandenys“ (toliau – ir pareiškėja) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydama panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovė, Agentūra, APVA) 2016 m. vasario 2 d. raštą Nr. (29-2-7)-APVA-64 „Dėl APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo“ (toliau – ir Raštas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad Raštu buvo atsakyta į pareiškėjos 2016 m. sausio 7 d. APVA pateiktą raštą Nr. S-7, kuriame pareiškėja prašė APVA atlikti šiuos veiksmus: patikslinti APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 pagrindu reikalaujamos sumokėti skolos dydį; paaiškinti, kodėl minėtos skolos išieškojimas be pareiškėjos sutikimo buvo perduotas valstybės įmonei Turto bankui; paaiškinti, ar 2015 m. birželio 15 d. tyrimo išvada patikslinus ankstesnę 2014 m. vasario 17 d. tyrimo išvadą, buvo patikslintas ir APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62 ir pateikti tokį įsakymą; nurodyti, ar APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakyme Nr. T1-62 buvo įvertintas (taikytas) Europos Bendrijų Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) nustatytas ketverių metų patraukimo atsakomybėn senaties terminas, o jeigu ne – paaiškinti, dėl kokių priežasčių. Atsakydama į šį paklausimą, APVA Raštu informavo pareiškėją apie skolos perdavimą valstybės įmonei Turto bankui, nurodė, kad 2015 m. birželio 15 d. patikslinus pažeidimo tyrimo išvadą nebuvo tikslinamas APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62, taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju Reglamentas Nr. 2988/95 netaikomas, o taikytini kiti teisės aktai neįtvirtina senaties terminų, todėl senaties terminas nebuvo taikomas.

Teismas, įvertinęs ginčijamo akto turinį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 5 ir 22 straipsniais ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 suformuota praktika, darė išvadą, kad tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjai jokių tiesioginių teisinių pasekmių. Teismo vertinimu, pareiškėja neturi teisės iš naujo kelti APVA 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 pagrįstumo ir teisėtumo klausimo, nes Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-4082-484/2015, kurioje pareiškėja prašė panaikinti APVA 2014 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-62, 2015 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą atmesti pareiškėjos skundą ir šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), nes sprendė, kad Raštas, kuris savaime nedaro įtakos pareiškėjos teisiniam statusui, t. y. nelemia materialiųjų teisių ir pareigų atsiradimo, negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

II.

Pareiškėja UAB „Biržų vandenys“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį ir priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja nurodo, kad ji tik gavusi Raštą sužinojo, jog atsakovė pažeidė įprastas administracines sprendimų priėmimo ir jų tikslinimo procedūras bei neteisėtai atsisako taikyti senaties terminą. Pareiškėja įrodė, jog jos teises ir teisėtus interesus pažeidė Raštas, t. y. įrodė, kad ji turi esamą ir aktualų suinteresuotumą dėl Rašto panaikinimo, o pirmosios instancijos teismas nerinko jokių įrodymų tai paneigti, bet pasirėmė prielaida. Pareiškėja akcentuoja, kad negalima atsisakyti priimti skundą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, nes materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Nagrinėjamu atveju atsakovės sprendimas patikslinus patikrinimo išvadą netikslinti priimto įsakymo bei atsisakymas taikyti senaties terminą pažeidžia pareiškėjos teises bei teisėtus interesus. Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, turi savo sprendimus motyvuoti bei nurodyti jų (ne)keitimo motyvus. Pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalį pareiškėja turi teisę į senaties termino taikymą.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas formaliai taikė teisės kreiptis teisminės gynybos išlygą, paneigdamas visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota teisės kreiptis teisminės gynybos išlyga dėl akivaizdaus skundo nepriimtinumo, kai skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, yra išimtinio pobūdžio, kai skundo priimtinumo klausimą sprendžiančiam teismui iš tiesų nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl asmeniui kylančių pasekmių nebuvimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl laiko, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjai jokių tiesioginių teisinių pasekmių, apsiribodamas lakonišku paaiškinimu, jog tai lemia teisinis reguliavimas ir ginčijamo akto turinys, t. y. pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė jokių motyvų, kodėl ir kaip nustatė, kad taikoma teisės kreiptis teisminės gynybos išlyga nepaneigia visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo.

Pareiškėja vadovaujasi ABTĮ 37 straipsnio 3 dalimi ir atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, į kokią instituciją pareiškėjai reikia kreiptis, o tai reiškia, jog byla nagrinėtina teisme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos UAB „Biržų vandenys“ skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Agentūros 2016 m. vasario 2 d. rašto Nr. (29-2-7)-APVA-64 „Dėl APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatyta, kad pareiškėja su 2016 m. sausio 7 d. raštu Nr. S-7 kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti ir supažindinti ją su įsakymu, patikslinančiu Agentūros direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymą; nurodyti, ar Agentūros direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakyme buvo įvertintas (taikytas) Reglamentu Nr. 2988/95 nustatytas senaties terminas, o jeigu ne – paaiškinti, dėl kokių priežasčių. Jokie reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su viešuoju administravimu, nebuvo nurodyti ir suformuluoti. Atsakydama į šį raštą, atsakovė paaiškino dėl skolos perdavimo valstybės įmonei Turto bankui, dėl patikslintos pažeidimo tyrimo išvados ir dėl senaties termino taikymo.

Pareiškėja, nesutikdama su Raštu, padavė skundą pirmosios instancijos teismui, prašydama jį panaikinti. Įvertinęs Rašto turinį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjai jokių tiesioginių teisinių pasekmių, todėl konstatavo, jog Raštas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nedaro įtakos pareiškėjos teisiniam statusui, t. y. nelemia materialiųjų teisių ir pareigų atsiradimo. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad Raštas pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus bei kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė teisės kreiptis teisminės gynybos išlygą, paneigdamas visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, į kokią instituciją pareiškėja turi kreiptis, pareiškėjos nuomone, taip pat yra savarankiškas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ normas ir pagrįstai vadovavosi administracinių teismų praktika.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas (teisėja) privalėjo priimti pareiškėjos skundą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Todėl ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Tačiau šiame kontekste akcentuotina, kad ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).

Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014).

Pažymėtina, kad pirmiau nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-550/2013). Taigi sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjos ginčijamas Raštas gali būti laikomas teisės aktu pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam subjektui, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas).

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos ir atsakovės ginčas dėl APVA 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 pagrįstumo ir teisėtumo yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos kreipimosi į atsakovę ir Rašto turinį, pažymi, kad Rašte yra išdėstyta APVA pozicija dėl atlikto skolos perdavimo valstybės įmonei Turto bankui teisėtumo, dėl pareigos patikslinti Agentūros direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymą patikslinus pažeidimo tyrimo išvadą nebuvimo ir dėl senaties termino netaikymo pagrįstumo, t. y. Agentūra iš esmės atsakė į pareiškėjos 2016 m. sausio 7 d. rašte Nr. S-7 keltus klausimus, tačiau nei pareiškėjai, nei kitiems asmenims nėra pateikta jokių privalomojo pobūdžio patvarkymų, nepritaikytos jokios poveikio priemonės, Raštas savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai (taip pat ir kitiems asmenims) nenustato. Pareiškėja šiuo atveju ginčą kelia ne dėl atsakymo į pareiškėjos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. S-7 procedūros trūkumų, o dėl paties atsakymo esmės, t. y. pareiškėja nesutinka su Rašto, kuriuo jai suteikta informacija, turiniu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja atskirajame skunde nepateikia jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjai jokių tiesioginių teisinių pasekmių. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o skundą dėl Rašto panaikinimo atsisakytina priimti teisminiam nagrinėjimui, nes Raštas nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentu, kad negalima atsisakyti priimti skundą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, nes pagal bendrąjį principą skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Rašto panaikinimo konstatavęs, kad jis nėra ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu, nelaikytina, jog pirmosios instancijos teismas skundą atsisakė priimti dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Klausimas, ar asmuo į teismą kreipėsi su administracinio proceso tvarka nagrinėtinu skundu, yra procesinio teisinio pobūdžio.

Pareiškėjos argumentai, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė teisės kreiptis teisminės gynybos išlygą, paneigdamas visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principą, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Šiuo atveju nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, būtų nukrypęs nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos dėl to, kokie skundai yra nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.

Atskirajame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, turėjo nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjai reikia kreiptis, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija paaiškina, jog nors ABTĮ 37 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šiuo atveju, t. y. skundą atsisakius priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka dėl to, kad juo skundžiamas aktas pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, yra informacinio pobūdžio, pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo nurodyti, į kokią instituciją pareiškėja turėtų kreiptis, norėdama jį apskųsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-448/2014). Taigi toks nenurodymas nėra savarankiškas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindas ir nereiškia, jog byla nagrinėtina teisme.

Apibendrindama nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2016 m. kovo 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Rašto panaikinimo. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Biržų vandenys“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė