Civilinė byla Nr. e2-10146-820/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05670-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.11; 3.2.6.1.

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 29 d.,

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vaidas Pajeda,

sekretoriaujant Ivetai Kavaliauskaitei,

dalyvaujant ieškovo „If P&C Insurance AS“, veikiančio per „If P&C Insurance“ AS filialą atstovui advokatui Andriui Dobrovolskiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „If P&C Insurance“ AS ieškinį atsakovui G. Š., dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, E. Š., dėl žalos atlyginimo.

        Teismas,

nustatė:

I.                      Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka

1.       Ieškovė pateikė ieškinį kuriuo prašė:

1.1.                      priteisti iš atsakovo 1 989,76 EUR žalos atlyginimo;

1.2.                      priteisti 5 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

1.3.                      priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, jog 2020 m. gruodžio 07 d. ieškovė „If P&C Insurance AS” (registro kodas 10100168), veiklą Lietuvoje vykdanti per “If P&C Insurance AS” filialas (į. k. 302279548) ir E. Š. (toliau – draudėja) sudarė būsto draudimo sutartį (draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – draudimo sutartis). Šia draudimo sutartimi nuo įvairių draudiminių rizikų buvo apdraustas draudėjai nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Butas 2021 m. spalio 16 d. buvo užlietas iš viršuje esančio buvo Nr. 36 ((duomenys neskelbtini)). Butas Nr. 36 nuosavybes teise iki (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė J. V. Š. Jai mirus (duomenys neskelbtini) jos turtą paveldėjo E. Š., tačiau negalėjo naudotis paveldėtu turtu, nes bute gyveno ir butą valdė atsakovas G. Š., kuris tik patenkinus ieškovės E. Š. (paveldėtojos) ieškinį Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimu buvo iškeldintas iš buto.

3.       Ieškovas Draudėjai išmokėjo 2 043,46 EUR draudimo išmoką (viso žala sudarė 2133,46 EUR, tačiau pritaikius 90 EUR išskaitą, Draudėjai buvo išmokėta 2 043,46 EUR išmoka). Butas buvo draustas nauja atkuriamąja verte, išmokant draudimo išmoką nebuvo atsižvelgta į turto nusidėvėjimą. Draudėjos butas buvo remontuotas 2 metai prieš užliejimą (2019 m.), skaičiuotinas dviejų metų nusidėvėjimas. Nusidėvėjimas skaičiuotinas nuo medžiagų sąmatoje, pagal kurią buvo paskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka, nurodyta, kad medžiagos sudaro 767,50 EUR (tiesioginių išlaidų grafoje). Taikant 3,5 proc. nusidėvėjimą per metus, nusidėvėjimo suma sudaro 53,73 EUR. Įvertinus nusidėvėjimą, iš atsakovo priteistina suma sudaro 1 989,73 EUR.

4.       Ieškovės ir atsakovo nesiejo sutartiniai santykiai iš kurių galima būtų kildinti sutartinę atsakovo atsakomybę, todėl ieškovei perėjusi reikalavimo teisė atsakovo atžvilgiu turi būti įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias normas.

5.       Atsakovas buvo užliejimo metu buto Nr. 36, iš kurio buvo užlietas draudėjos butas, valdytojas. Buto užliejimo dieną draudėjos sutuoktinis pateko į atsakovo valdomą butą Nr. 36, atsakovas draudėjos sutuoktiniui nurodė, jog griūdamas sulaužė tualeto bakelį ir iš bakelio išbėgęs vanduo užliejo draudėjos butą. Draudėjos sutuoktinis nufotografavo sudaužytą tualeto bakelį atsakovo valdomame buvo ir atsiuntė nuotrauką ieškovui.

II.                      Atsakovo atsikirtimų santrauka

6.       Atsakovas atsiliepime į ieškinį, teigė sugadinto, apgadinto turto apžiūros akte Nr. IPS5003789 nurodytos sumos ženkliai skiriasi nuo ieškinio reikalaujamos 1 989,73 EUR sumos. Butas su susidėvėjusia santechnika liko nuo jo buvusio savininko. Įvykio metu butas atsakovui nepriklausė, atsakovas jame net nebuvo registruotas. Bute trūko unitazo bakelis ir tuo metu atsakovas buvo bute. Buto paveldėtoja E. Š. niekada nėra reikalavusi buto rakto nei raštu, nei žodžiu, kol rakto atsakovas neatidavė per kitą asmenį. Vanduo iš trūkusio bakelio t. y. 5-6 litrai, negalėjo padaryti tokios žalos, todėl sunku sutikti su reikalaujama suma. Butas (duomenys neskelbtini), buvo draustas.

III. Trečiojo asmens atsiliepimo santrauka

7.       Trečiasis asmuo atsiliepime nurodė, kad dėl draudiminio įvykio aplinkybių duomenų neturi, apie bute, (duomenys neskelbtini), 2021 m. spalio 16 d. įvykusią avariją ji nebuvo informuota, defektiniame akte nustatyti sugadinimai nėra žinomi. Nurodytu buto užliejimo laikotarpiu E. Š. butu negalėjo naudotis dėl atsakovo fizinio draudimo jai patekti į šį butą ir teismo taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių draudžiančių jai įgyvendinti teisę priimti palikimą ir jį valdyti pagal buto savininkės sudarytą testamentą. (Duomenys neskelbtini) mirė buto savininkė, kuri trečiajam asmeniui buvo močiutė. Buto savininkė testamentu išreiškė valią butą po mirties palikti anūkei (trečiajam asmeniui), tačiau palikimo priėmimas negalėjo būti įvykdytas, nes atsakovas neįleido paveldėtojos į jai paliktą būstą, pakeitė buto spynas ir 2020 m. spalio mėn. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

8.       Nepaisant dviejų teismų instancijų sprendimų, kuriais buvo atmestos atsakovo pretenzijos dėl testamento, jis ir toliau neleido trečiajam asmeniui laisvai disponuoti butu, draudė patekti į jai nuosavybės teise priklausantį būstą, dėl ko ji buvo priversta užvesti dar vieną civilinę bylą dėl atsakovo iškeldinimo. Buvo priimta sprendimas už akių – atsakovą iškeldinti. Trečiasis asmuo į butą galėjo patekti tik 2022 m. gruodžio mėnesį, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl iškeldinimo, tik po teismo sprendimo dėl iškeldinimo atsakovas sudarė galimybes buto savininkei patekti į butą. Šiuo metu trečiasis asmuo nėra buto savininkė, nes 2023 m. kovo 23 d. ginčo turtą pardavė kitiems asmenims.

9.       Prašo teismo įvertinti, kad trečiasis asmuo, draudiminio įvykio laikotarpiu nebuvo turto savininkė, nebuvo turto valdytoja, ji negalėjo įgyvendinti paveldėjimo teisių į jai paliktą turtą ar juo disponuoti dėl objektyvių priežasčių – atsakovo draudimo disponuoti turtu. Atsakovas buvo faktinis buto valdytojas, jis nors ir nebuvo savininkas, tačiau savavališkai gyveno ginčo bute ir juo disponavo, teigdamas, jog yra paveldėtojas pagal įstatymą.

III.                      Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Teismas

konstatuoja :

10.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išplėtotoje teismų praktikoje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

11.       Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.). Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).

12.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010).

13.       Teismas nustatė žemiau nurodytas aplinkybes.

14.       Ieškovas ir draudėja E. Š. sudarė 2022 m. gruodžio 7 d. būsto draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – draudimo sutartis) kurios pagrindu buvo apdraustas butas esantis (duomenys neskelbtini), draudimo apsaugos laikotarpis nuo 2021 m. sausio 4 d. 00:00 val. iki 2022 m. sausio 3 d. 23:59 val.

15.       Ieškovės apdraustas butas 2021 m. spalio 16 d. 01:20 val. buvo užlietas iš viršutinio buto. Taigi, įvykis įvyko draudiminiu laikotarpiu. Byloje nėra ginčo, jog įvykis laikytinas draudžiamuoju.

16.       Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir paskaičiavo draudėjai padarytą žalą – 2 133,46 EUR, pritaikius 90 EUR išskaitą, buvo išmokėta 2 043,46 EUR draudimo išmoka. Ieškovas atsakovui reiškia reikalavimą dėl 1 989,73 EUR, atskaitęs 53,73 EUR nusidėvėjimą.

17.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalis numato, jog draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas. (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012 ir joje nurodyta teismų praktika). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis.

18.       Draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp jo ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami bendrųjų žalos atlyginimo normų (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad asmuo savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Bylose dėl žalos, susijusios su netinkama statinio priežiūra, atlyginimo priteisimo ieškovui tenka pareiga įrodyti tris civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos ( CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai), ketvirtoji atsakomybės taikymo sąlyga - kaltė yra preziumuojama, todėl pareiga ją nuginčyti tenka atsakovui (CK 6.248, 6.266 straipsniai). Neteisėti veiksmai, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti tiek tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, tiek ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). 

19.       CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Jis atsako be kaltės, tačiau gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad žala atsirado dėl force majeure aplinkybių arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). CK 6.266 straipsnyje nurodomas valdymas – tai objekto (statinio, įrenginio ar kitokios konstrukcijos) turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta kitais įrodymais. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Aptariama prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs – įrodinėjimo pareiga trenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios nuostatos neeliminuoja galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija, įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012).

20.       Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šiuo atveju kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama. Žalos faktą ir priežastinį ryšį kreditorius turi įrodyti pakankamais ir patikimais įrodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent ieškovė turi įrodyti žalos faktą ir dydį, atsakovų neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, o atsakovai turi paneigti kaltės prezumpciją (CK 6.246-6.249 straipsniai).

21.       Buto valdytojo ir buto savininkės nesiejo jokie daiktiniai ar prievoliniai teisiniai santykiai. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad 2021 m. spalio 16 d. 01:20 val. įvykus draudiminiam įvykiui bute buvo atsakovas. Pats atsakovas pripažįsta, jog tu metu buvo buto valdytojas ir buvo bute vandens išsiliejimo metu.

22.       Draudiminio įvykio metu buto savininke buvo trečiasis asmuo E. Š., kuri paveldėjo butą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Tačiau tretysis asmuo negalėjo faktiškai valdyti paveldėto buto, nes jį valdė atsakovas. Atsakovas teismine tvarka ginčijo trečiojo asmens paveldėjimo pagrindą (testamentą), todėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-24700-475/2020, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir buvo uždrausta išduoti paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjimo bylą tvarkančiam notarui. Dėl šios priežasties tretysis asmuo negalėjo gauti paveldėjimo teisės liudijimo ir perimti paveldėto turto iki Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. E2A-458-921/2022, priėmimo, kuria buvo paliktas galioti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-2917-475/2021, kuriuo buvo atmestas G. Š. ieškinys E. Š. dėl oficialiojo testamento nuginčijimo. Įsigaliojus minėtiems teismų procesiniams sprendimams tretysis asmuo nedelsiant pradėjo įgyvendinti savo teises, Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas trečiajam asmeniui buvo išduotas 2022 m. gegužės 9 d. ir ji nedelsiant kreipėsi į teismą dėl atsakovo iškeldinimo. Kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo už akių, teismas nusprendė iškeldinti atsakovą iš trečiajam asmeniui priklausančio buto su visais jam priklausančiai daiktais. Taigi, nors paveldėtas butas (duomenys neskelbtini), priklausė trečiajam asmeniui, tačiau faktiškai jį valdė atsakovas be teisinio pagrindo, prieš trečiojo asmens valią. Tretysis asmuo nebuvo pasyvus visą laiką nuo palikimo atsiradimo dienos, kreipėsi į teismą dėl atsakovo iškeldinimo iš jai priklausančio buto. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovas buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), faktiniu valdytoju.

23.       Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad butas, kurio valdytoju jis yra laikomas, yra draustas, tačiau nepateikia jokių pagrindžiančių įrodymų, kad butas – (duomenys neskelbtini), būtų draustas. Todėl šie teiginiai atmestini, kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

24.       Neteisėtų veiksmų sąlyga, suponuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). CK 6.266 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

25.       Asmens neteisėti veiksmai užliejimo atveju turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Užpylimas gali įvykti dėl viršuje esančio savininko netinkamo turto valdymo arba naudojimo. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, t. y. netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014).

26.       Iš byloje esančių duomenų, nustatyta, kad buto esančio (duomenys neskelbtini) užliejimo metu – 2021 m. spalio 16 d. 01:20 val. buvo užlietas iš aukščiau esančio (duomenys neskelbtini), buto. Draudėjos sutuoktiniui teiraujantis virš jų buto esančio buto valdytojo apie situaciją buvo nurodyta, kad skilo tualeto nuleidimo vandens bakelis, tą patvirtina ir prie aktų pridėta fotonuotrauka. Atsakovas atsiliepime pripažino, jog skilo vandens bakelis, teikdamas, kad išsiliejo 5-6 litrai vandens, kurie negalėjo padaryti tokios žalos. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog išsiliejo tik 5-6 litrai vandens, todėl teiginiai laikytini neįrodytais (CPK 178 straipsnis). Be to, teisinę reikšmę turi ne išsiliejusio vandens kiekis, bet dėl išsiliejusio vandens kilusios pasekmės, t. y. apdrausto turto sugadinimo apimtis.

27.       Byloje nėra duomenų ir nepateikta įrodymų, kad vandens išsiliejimas iš atsakovo valdomos buto nulėmė nenugalima jėga arba nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Dėl to, konstatuotina, jog žala ieškovės apdraustam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), buvo padaryta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, užliejus žemiau esantį butą vandeniu.

28.       CK 6.263 straipsnio 2 dalis numato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymų leidėjas įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kai padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

29.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tokiu atveju svarbu, jog padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-378/2016). CPK 178 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Nuostolių dydį nagrinėjamu atveju sudaro pateikta apdailos atkūrimo išlaidos – remonto kaina (sąmata).

30.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai draudimo įstaiga ar kita institucija (šiuo atveju draudimo bendrovė), vykdydama teisės aktų ir sutarties pagrindu suteiktą pareigą, nukentėjusiam asmeniui išmokėjusi draudimo išmoką (kompensaciją) įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka, yra preziumuojama, kad išmokėta kompensacija (draudimo išmoka) visiškai kompensuoja padarytą žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

31.       Iš Sugadinto, apgadinto turto apžiūros 2021 m. lapkričio 16 d. ir 2021 m. spalio 19 d. aktų matyti, kad apgadinta dviejų patalpų grindys, sienos ir lubos. Iš prie aktų pateiktų fotonuotraukų matyti, kad buvo užlietos apdrausto buto lubos, sienos ir grindys. Ieškovo pateikta Lokalinė sąmata patvirtina, jog padarytai žalai atlyginti reikalinga 2 133,46 EUR suma. Iš 2021 m. lapkričio 29 d. Bankinės operacijos išrašo matyti, kad ieškovas išmokėjo draudėjai 2 043,46 EUR, atskaitęs 90 EUR išskaitą. Ieškiniu ieškovas reiškia reikalavimą dėl 1 989,73 EUR žalos atlyginimo, atėmęs nusidėvėjimą – 53,73 EUR.

32.       Atsakovas nurodė, kad apgadinto turto apžiūros akte nurodytos sumos ženkliai skiriasi nuo ieškinio reikalaujamos sumos. Šie atsakovo teiginiai nepagrįsti, nes Sugadinto, apgadinto turto apžiūros aktuose nėra nurodytos jokios pinginės sumos, bet nurodomi sugadinti plotai.

33.       Žalą padaręs asmuo (jo draudikas), manantis, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, turi teisę visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2014). Taigi, atsakovas turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog išmokėta draudimo išmoka viršija realiai padarytą žalą. Atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodyti argumentai nepaneigia ieškovės išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo, atsakovas jokių įrodymų dėl žalos netinkamo dydžio nustatymo teismui nepateikė. 

34.       Atsakovas atsiliepime neginčijo ir sutiko, kad ieškovės apdraustas butas buvo aplietas vandeniu ir kad vanduo tekėjo iš jo valdomo buto suskilus klozeto vandens nuleidimo bakeliui, dėl ko apdraustam turtui buvo padaryta žala. Taigi, byloje nustatyti neteisėti atsakovo neteisėti veiksmai (nesielgė taip, kad nepadarytų žalos), žala ir priežastinis ryšys, todėl ieškovės reikalavimas dėl 1 989,73 EUR draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo laikytinas pagrįstu ir tenkintinu (CK 6.246-6.249 straipsniai).

35.       Ieškovas prašė priteisti 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37, 6. 210 straipsniai). CK 6.37 straipsnio

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.       Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str.).

37.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 45 EUR žyminio mokesčio ir 605 EUR atstovavimo išlaidos. Ieškinį tenkinant pilna apimtimi, prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas laikytinas pagrįstu ir tenkintinu - ieškovei iš atsakovo priteistina 650 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).

38.       Trečiasis asmuo E. Š. atsiliepime prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tačiau nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad  dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgiant į tai, prašymas atmestinas.

39.       Byloje patirta 26,56 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, iš atsakovo valstybei priteistina 26,56 EUR.

40.       Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.

Teismas, vadovaudamasis CPK 88, 93, 98, 140, 176, 178, 595 straipsniais,

nusprendžia:

tenkinti ieškinį.

Priteisti iš atsakovo G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei „If P&C Insurance“ AS (registro kodas 10100168), veiklą Lietuvoje vykdančiai per “If P&C Insurance“ AS filialą (į. k. 302279548), - 1 989,73 EUR (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt devynis euro ir 73 euro centus) žalos atlyginimui, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 1 989,73 EUR (vieno tūkstančio devynių šimtų aštuoniasdešimt devynių euro ir 73 euro centų) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2023 m. balandžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 650 EUR (šešis šimtus penkiasdešimt euro) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 26,56 EUR (dvidešimt šešis euro ir 56 euro centus) išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                  Vaidas Pajeda