Baudžiamoji byla Nr. 1A-533/2012
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00323-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.3.;1.2.3.2.6.;1.2.31.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Viktoro Kažio,
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
nukentėjusiajai J. T.,
nukentėjusiųjų I. T. ir J. T. atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui,
nuteistiesiems V. M., V. S.,
gynėjams advokatams Annai Grinevič, Gediminui Skaisčiui,
vertėjai Žanai Tadorovskajai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arūno Saunoriaus, nukentėjusiųjų I. T. ir J. T. bei nukentėjusiųjų I. T. ir J. T. atstovo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov), nuteistųjų V. M. (V. M.) ir V. S. (V. S.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus – laisvės atėmimu penkiolikai metų;
- pagal BK 311 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus – laisvės atėmimu penkiolikai metų;
- pagal BK 311 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
V. M. ir V. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje išteisinti, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms J. T. ir I. T. iš nuteistųjų V. M. ir V. S. solidariai priteista po 100 000 Lt neturtinei žalai, o J. T. – 7 504,50 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
V. M. ir V. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2010 m. birželio 16 d. laikotarpiu nuo 00 val. 00 min. iki 08 val. 00 min., UAB „V“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), V. S. būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, kilus konfliktui, kurio priežastis nenustatyta, veikdami bendrininkų grupe, tyčia sudavė nukentėjusiajam N. T. ne mažiau kaip vienuolika smūgių į įvairias kūno vietas, nukentėjusįjį spaudė, apvyniojo ir surišo rankas bei kojas elastinga stranguliuojančia kilpa ir taip padarė poodines kraujosruvas kairiajame dilbyje, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, ant kairės kojos kelio, kaktos dešiniojo gumburo, kaktos kairėje pusėje, nosies, kairės akies viršutiniame voke, viršutinėje ir apatinėje lūpoje, dešiniajame smilkinyje, muštinę pakaušio žaizdą ir įspaustinį kaukolės skliauto kaulų lūžimą, ovalo formos poodines kraujosruvas rankose, odos nubrozdinimus liemens nugariniuose paviršiuose, suspaudimo žymes rankose ir kojose. Taip pat, N. T. elastinga smaugvirvės kilpa suveržė kaklą, dėl ko nukentėjusysis užduso ir mirė. Tokiu būdu, V. M. ir V. S. pavartodami fizinį smurtą ir atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis, itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės asmenį.
Taip pat, V. M. ir V. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2010 m. birželio 16 d. laikotarpiu nuo 00 val. 00 min. iki 08 val. 00 min., UAB „V“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), V. S. būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, išniekino nužudytojo N. T. palaikus, t. y. kietu ir aštriu, duriančiomis-pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu vienašmeniu įrankiu (galbūt peiliu), per kakle esančią stranguliacinę vagą atidalijo N. T. galvą nuo liemens, neteisėtai ją paėmė ir nugabenę prie S. upelio, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, užpylę ant kibire esančios mirusiojo galvos akmens skaldą, įmetė kibirą su galva į S. upelį, esančiu 2,5 km nuo R. pervažos, važiuojant link L.
Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Arūnas Saunorius apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį dėl neteisingai paskirtų bausmių ir nuteistiesiems V. M. ir V. S. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus paskirti devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmes, o už nusikalstamą veiką pagal BK 311 straipsnio 1 dalį, paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir nuteistiesiems V. S. ir V. M. paskirti galutines subendrintas bausmes – laisvės atėmimą devyniolikai metų kiekvienam.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus tinkamai kvalifikavo nuteistųjų V. S. ir V. M. padarytas nusikalstamas veikas, taip pat tinkamai išsprendė kardomųjų priemonių, civilinių ieškinių ir daiktinių įrodymų klausimus, tačiau nustatydamas bausmių dydį, nepakankamai atsižvelgė į nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes ir paskyrė per švelnias bausmes. Prokuroro nuomone, šios bausmės neatitinka nei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, nei nuteistųjų asmenybes, nei nukentėjusiųjų interesus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 2 punkto nuostatas.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. S. ir V. M. suverždami elastinga smaugvirvės kilpa nukentėjusiojo kaklą iš karto N. T. neuždusino, o tai darė itin ciniškai ir per keletą kartų. Be to, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistųjų tyčia nužudyti N. T. kilo ne spontaniškai, o jie veikė suplanuotai, surišę nukentėjusįjį kankino, o siekdami suklaidinti nusikaltimą tiriančius pareigūnus, išnešė ir paliko nukentėjusiojo daiktus į koridorių bei paslėpė jo galvą. Prokuroro nuomone, šios aplinkybės įrodo itin didelį padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, o nuteistuosius apibūdina kaip itin ciniškus, šaltakraujiškus, žiaurius ir visiškai abejingus kito žmogaus išgyvenimams ir gyvybei.
Atsikirtime į Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arūnas Saunorius apeliacinį skundą nuteistasis V. S. nurodo, kad nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, nes nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas.
Nukentėjusiosios I. T. ir J. T. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį, pripažinti nuteistųjų V. S. ir V. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte bei paskirti nuteistiesiems dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmes.
Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems V. S. ir V. M. padarė klaidų taikydamas Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas bei nesivadovavo teismų praktika.
Apeliančių nuomone, Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkūs padariniai (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Nurodoma, kad nukentėjusysis N. T. buvo vienintelis šeimos maitintojas, turėjo verslą, išlaikė savo šeimą, mokėjo būsto kreditą. Pažymi, kad šiuo metu J. T. nepakanka lėšų sumokėti būsto kreditą, ji buvo priversta išvykti į užsienį ieškoti darbo. Skunde remiamasi teismų praktika ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamojoje išvadoje nenurodytą aplinkybę teismas gali pripažinti atsakomybę sunkinančia tada, kai pagal faktines bylos aplinkybes ji yra nustatyta, tačiau liko nenurodyta kaip atsakomybę sunkinanti.
Nukentėjusiosios skunde nurodo, kad nuteistieji savo kaltės nepripažino, nesigaili, nėra nuoširdūs, veikė tiesiogine tyčia, padaryti nusikaltimai ciniški, jais sukelti neatstatomi padariniai ir padaryta ypatinga žala visuomenei. Be to, nusikaltimų pobūdis, jų padarymo būdas rodo ypatingą nuteistųjų žiaurumą ir cinizmą, abejingumą kito žmogaus gyvybei. Todėl nukentėjusiųjų nuomone, atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei bausmės paskirtį, pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistiesiems bausmes, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir paskyrė per švelnias bausmes.
Nukentėjusiųjų I. T. ir J. T. atstovas advokatas Viačeslavas Žarkovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį, pripažinti nuteistųjų V. S. ir V. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte bei paskirti nuteistiesiems dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmes.
Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems V. S. ir V. M. padarė klaidų taikydamas Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas bei nesivadovavo teismų praktika.
Atstovo nuomone, Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkūs padariniai (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Nurodoma, kad nukentėjusysis N. T. buvo vienintelis šeimos maitintojas, turėjo verslą, išlaikė savo šeimą, mokėjo būsto kreditą. Pažymi, kad šiuo metu nukentėjusiajai J. T. nepakanka lėšų sumokėti būsto kreditą, ji buvo priversta išvykti į užsienį ieškoti darbo. Skunde remiamasi teismų praktika ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamojoje išvadoje nenurodytą aplinkybę teismas gali pripažinti atsakomybę sunkinančia tada, kai pagal faktines bylos aplinkybes ji yra nustatyta, tačiau liko nenurodyta kaip atsakomybę sunkinanti.
Apeliantas skunde nurodo, kad nuteistieji savo kaltės nepripažino, nesigaili, nėra nuoširdūs, veikė tiesiogine tyčia, padaryti nusikaltimai ciniški, jais sukelti negrąžinami padariniai ir padaryta ypatinga žala visuomenei. Be to, nusikaltimų pobūdis, jų padarymo būdas rodo ypatingą nuteistųjų žiaurumą ir cinizmą, abejingumą kito žmogaus gyvybei. Todėl atstovo nuomone, atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei bausmės paskirtį, pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistiesiems bausmes, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir paskyrė per švelnias bausmes.
Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį peržiūrėti ir jį išteisinti.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas jį nuteisė griežta laisvės atėmimo bausme neįrodžius jo kaltės ir nesurinkus jokių įrodymų.
Skunde atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas pagrindinis liudytojas J. S., kuris po pusės metų neaiškiomis aplinkybėmis mirė. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teisme teisiamojo posėdžio metu nuteistojo V. M. duoti parodymai prieštarauja liudytojų P. K., J. D. ir D. P. duotiems parodymams.
Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas.
Apeliantas skunde nurodo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra daug prieštaravimų ir išgalvotų faktų, nuosprendyje pateiktos išvados grindžiamos prielaidomis, neapklausti byloje liudytojai, proceso dalyvių parodymai yra suklastoti, specialistų išvados taip pat grindžiamos prielaidomis. Pažymi, kad byloje nebuvo pateiktos telefoninių pokalbių išklotinės, kuriose matytųsi tiksli buvimo vieta ir laikas bei tikslus laikas, kuriuo metu susitiko ir bendravo su liudytoju T. C.
Nuteistojo nuomone, liudytojas P. K. duodamas parodymus jį (V. M.) apkalbėjo, o liudytojas V. B. neįvardijo konflikto esmės bei asmenų, su kuriais nukentėjusysis N. T. bendravo. Pažymi, kad byloje sąmoningai neteisingai nurodyta, jog 2010 m. birželio 16 d. 7 val. 30 min. jam skambino liudytojas T. C. Tačiau liudytojas jam skambino 2010 m. birželio 13 d. 7 val. 30 min. Be to, prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusiojo N. T. žmonos nepažįsta, niekada jos nėra sutikęs, todėl J. T. duodama parodymus jį (V. M.) apkalbėjo teikdama, jog kažkada yra jį mačiusi.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jo (V. M.) duoti parodymai buvo suklastoti, apklausos metu advokatas nedalyvavo, todėl tyrėja surašė parodymus tuos, kurie buvo reikalingi tyrimui. Prokuroras Arūnas Saunorius taip pat pateikė suklastotą kaltinamąjį aktą pirmosios instancijos teismui. Pasak nuteistojo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo susitarę šią bylą suklastoti, todėl byloje nuslėpė visus duomenis, kurie patvirtino jo nekaltumą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta akistata bei eksperimentas, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pateiktus prašymus dėl jo patikrinimo poligrafu bei liudytojų papildomų apklausų.
V. M. prašo atsižvelgti ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo V. S. parodymais. Apelianto nuomone, nuteistasis V. S. nepagrįstai jį apkalba prisidėjus prie nusikaltimo padarymo, pateikdamas skirtingas parodymų versijas, taip pat pateikė melagingą informaciją apie jo asmenybę (išsiskyręs, neturi pastovios gyvenamosios vietos, neigiamai charakterizuojamas ir pan.).
Nuteistasis skunde teigia, kad galvos traumą ir sumušimą patyrė tuo metu, kai buvo užpultas namo, kuriame gyveno jo sugyventinė, laiptinėje. Be to, šis įvykis buvo užfiksuotas policijos komisariate, jam buvo suteikta medicininė pagalba. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai šiuos patirtus sužalojimus susiejo su įvykio aplinkybėmis, kurių metu buvo nužudytas N. T. Atkreipia dėmesį į tai, kad buvo sulaikytas 2010 m. birželio 22 d., jį apžiūrėjęs medicinos specialistas užrašė, jog galvoje rastas įbrėžimas, nors žaizda buvo susiūta. Pirmosios instancijos teisme medicinos specialistas buvo kviečiamas atvykti į teismo posėdį duotoms išvadoms paaiškinti, tačiau neatvyko ir paaiškinimų nepateikė.
Skunde nuteistasis nurodo, kad su nukentėjusiojo N. T. aplinka jo niekas nesiejo, taip pat nežinojo kuo nukentėjusysis užsiėmė. Teigia, kad jam grįžus iš parduotuvės tarp V. S. ir N. T. įvyko antros muštynės. V. S. elgėsi agresyviai, rankoje laikė pistoletą, todėl jis (V. M.) išėjo iš biuro ir daugiau jų nematė. Jis į darbą grįžo po 40 min., skambino V. S., tačiau jis telefono ragelio nepakėlė. 2010 m. birželio 16 d. ryte, apie 10 val. 15 min. paskambino girtas V. S. ir pranešė, kad N. T. nužudytas. Pasak apelianto, jis nepatikėjo V. S. žodžiais, tačiau susirinko savo asmeninius daiktus ir išvyko iš jo (V. S.) namų. Pažymi, kad V. S. ir vėliau jį informuodavo apie kažkokius įkalčius, tokiu būdu siekdamas jį apkalbėti bei apkaltinti prisidėjus prie nusikaltimo padarymo. V. M. teigia, kad nematė įvykio ir nedalyvavo darant nusikaltimą, o apie paslėptą galvą sužinojo iš ikiteisminio tyrimo pareigūno. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į byloje pateiktus dokumentus apie jo šeiminę padėtį, sveikatos būklę, charakteristikas ir pan.
Prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir jų atstovo skundus tenkinti iš dalies ir nuteistiesiems skirti griežtesnes bausmes, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. V. M., V. S. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro, nukentėjusiųjų ir jų atstovo – atmesti.
Klaipėdos apygardos prokuratūros, nukentėjusiųjų I. T. ir J. T. bei jų atstovo advokato Viačeslavo Žarkovo, nuteistųjų V. M. ir V. S. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. M. ir V. S. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktuose, BK 311 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Nuteistieji V. M., V. S. skunduose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, o išvados dėl įrodymų vertinimo prieštaringos rėmėsi prieštaringais liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismą savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju Klaipėdos apygardos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališkų visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų V. M., V. S. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas nuteistųjų, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistieji V. M. ir V. S. apeliaciniuose skunduose vadovaujasi tik jiems palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis.
Apeliantas V. M. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jie buvo suklastoti, t. y. nedalyvaujant gynėjui ir parodymų turinį koreguojant tyrėjai. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras buvo susitarę šią baudžiamąją bylą suklastoti.
Remiantis bylos medžiaga matyti, kad V. M. 2010 m. birželio 19 d. pranešus apie įtarimą, jis savo parašu patvirtino, jog žino apie įtariamajam garantuojamas teises (5 t., 31 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. birželio 16 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. gegužės 11 d., apklausiant V. M. kaip įtariamąjį, visus kartus dalyvavo gynėjas bei buvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas (5 t., 32-33, 34-41, 44 b. l.). Be to, 2010 m. birželio 29 d. apklausos metu V. M. sutiko duoti parodymus, o jų teisingumą patvirtino savo parašu bei protokole nurodė, kad protokolą užrašė, perskaitė ir išvertė teisingai (5 t., 34-41 b. l.). Nei gynėjas, nei įtariamasis jokių pastabų dėl protokole užfiksuotų duomenų nepareiškė. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. būtų daromas bet kokio pobūdžio spaudimas. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu pats nuteistasis V. M. patvirtino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu niekas nemušė ir neterorizavo (6 t., 105 b. l.).
Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra užfiksuoti teisingai, nepažeidžiant BPK normų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo V. M. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant nuteistojo parodymus su visa kita bylos medžiaga. Be to, jais remtis galima tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, nuteistojo V. S., liudytojų parodymai, specialisto išvados ir pan.
Apeliacinio teismo nuomone, nepagrįstas nuteistojo V. M. skundo argumentas, kad prokuroras Arūnas Saunorius pirmosios instancijos teismui pateikė suklastotą kaltinamąjį aktą.
Pažymėtina, kad kaltinimas, išdėstytas kaltinamajame akte, turi atitikti kaltinimą, išdėstytą pranešime apie įtarimą. Veikos faktinių aplinkybių išdėstymas ir veikos kvalifikacija kaltinamajame akte turi atitikti faktinių aplinkybių išdėstymą ir veikos kvalifikaciją, nurodytus paskutiniame pranešime apie įtarimą (Kasacinė nutartis Nr. 2K-480/2012). Iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo teisiamojo posėdžio metu paskelbus kaltinamojo akto esmę teisiamasis V. M. paaiškino, kad suprato, kuo kaltinamas (6 t., 103 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nei kaltinamasis, nei jo gynėjas nenurodė jokių šio procesinio dokumento trūkumų ir bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes ir veikų kvalifikaciją. Taigi, Apeliacinis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad prokuroras pirmosios instancijos teismui pateikė suklastotą ar iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą ir tai, trukdė pirmosios instancijos teismui nagrinėti baudžiamąją bylą.
Atmetami nuteistojo V. M. skundo argumentai, kaip nepagrįsti, kad pirmosios instancijos teisme papildomai nebuvo apklausti liudytojai. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, jog liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žinojo kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad prokuroras į sąrašą privalo įtraukti tik tuos asmenis, kurių dalyvavimas teisiamajame posėdyje reikalingas, siekiant nustatyti byloje tiesą. Kita vertus, remiantis BPK 233 straipsnio 3 dalimi, teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nusprendžia, kuriuos asmenis šaukti į teisiamąjį posėdį kaip liudytojus. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad kai baudžiamoji byla buvo perduota 2011 m. birželio 6 d. nutartimi nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėja į teismo posėdį iškvietė asmenis, nurodytus sąraše prie kaltinamojo akto (6 t., 8 b. l.). Be to, 2011 m. spalio 25 d. teisiamojo posėdžio metu buvo tenkinti nuteistojo V. M. ir jo gynėjo prašymai bei buvo iškviesti ir papildomai apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai D. P., J. D. (7 t., 23, 26, 108-109 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio proceso metu dar kartą kviesti ikiteisminio tyrimo pareigūnus apklausai nėra tikslinga, nes nuteistasis nenurodė, kokias naujas aplinkybes šie asmenys galėtų paaiškinti. Be to, Apeliacinio teismo teisiamojo posėdžio metu buvo tenkintas nuteistojo V. M. prašymas ir iškviestas bei papildomai apklaustas liudytojas T. C.
Svarbu pažymėti, kad apeliacinio proceso metu, teisėjų kolegija nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą išreikalauti telefoninių pokalbių išklotines, kuriuose būtų užfiksuoti pokalbiai su nuteistuoju V. S. ir liudytoju T. C. svarstė, ir nutarė jį atmesti, pažymėdama, jog tiek pats nuteistasis V. M. (5 t., 34-41 b. l.; 6 t., 107 b. l.), tiek nuteistasis V. S. (4 t., 3-8, 15-28 b. l; 6 t., 107 b. l.) ir liudytojas T. C. (2 t., 94-96 b. l.; 7 t., 20 b. l.) apklausų metu duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog tarpusavyje telefonu bendravo. Be to, remiantis tyrėjo J. D. 2010 m. lapkričio 17 d. tarnybiniu pranešimu matyti, kad 2010 m. birželio 15 d. V. M. ir V. S. telefonais kontaktavo tris kartus, o 2010 m. birželio 16 d. laikotarpiu nuo 00 val. 00 min. iki 05 val. 00 min. nuteistieji taip pat bendravo tik tarpusavyje (SIM kortelės) (3 t., 175-178 b. l.). Pirmosios instancijos teisme tyrėjas duodamas parodymus paaiškino, kad šiuo metu pateikti duomenų nėra galimybės, nes jie yra saugomi tik pusę metų (7 t., 110 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad byloje nebuvo išreikalauti skunde paminėti telefoniniai pokalbiai, nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, t. y. nėra jokio pagrindo manyti, kad tiriant šiuos pokalbius galėtų būti nustatytos kitokios bylos aplinkybės.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei svarstydamas tiek nuteistojo V. M., tiek ir jo gynėjo prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Pažymėtina, kad teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos surinkta bylos medžiaga arba nustatyti faktus, neturinčius reikšmės arba ryšio su byla, t. y. teismas nėra įstatymo įpareigotas tenkinti visus proceso dalyvių prašymus (Kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2006; Nr. 2K-271/2009).
Nuteistasis V. M. tiek apeliaciniame skunde, tiek Apeliacinio teismo teisiamojo posėdžio metu prašė atlikti poligrafinį tyrimą. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo V. M. prašymai atlikti poligrafinį tyrimą Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. gruodžio 5 d. ir 2011 m. gegužės 13 d. nutarimais buvo atmesti (5 t., 168, 181 b. l.). Apeliacinio proceso metu teisėjų kolegija taip pat atmetė nuteistojo prašymą atlikti poligrafo tyrimą ir nurodė, kad poligrafo tyrimo duomenys nėra pripažįstami įrodymais. Atkreipiamas V. M. dėmesys į tai, kad teismas gali vertinti tik tuos bylos duomenis, kurie yra įforminti nustatyta baudžiamojo proceso tvarka. Tyrimas poligrafu nėra įteisintas Baudžiamojo proceso kodekse, o 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu, todėl tyrimo atlikto poligrafu rezultatai BPK 20 straipsnio prasme nėra laikomi įrodymais, t. y. nėra numatyta galimybė nuteistųjų (įtariamųjų) asmenų parodymų teisingumą tikrinti naudojant poligrafą.
Taip pat, apeliantas V. M. skunde nemotyvuodamas prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta akistata su asmenimis, kurie duoda prieš jį parodymus bei eksperimentas.
Akistata, numatyta BPK 190 straipsnyje, yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, kurį atliekant dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti, vienu metu apklausiami du asmenys. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad nuteistasis V. M. ikiteisminio tyrimo metu pateikė prašymą atlikti akistatas su asmenimis, kurie duoda prieš jį parodymus (5 t., 174 b. l.). Tačiau, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras 2011 m. kovo 16 d. nutarimu atmetė V. M. prašymą, nurodydamas, kad šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje atlikti akistatas nėra būtinumo (5 t., 177 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė negali būti pripažinta baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimu, nes suvedimas į akistatą yra diskrecinė ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų ir prokurorų teisė, o ne pareiga. Akistata yra tik vienas iš prieštaravimų parodymuose pašalinimo būdų ir ne visuomet būna efektyvi. Be to, nuteistasis savo teisę užduoti klausimus proceso dalyviams galėjo realizuoti teisiamajame posėdyje.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis V. M. ar jo gynėjas būtų prašę atlikti eksperimentą. Be to, net ir esant tokiam prašymui, kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti, sprendžia ikiteisminio tyrimo tyrėjas ir prokuroras, kontroliuojantis ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad eksperimento atlikimas nėra privalomas ikiteisminio tyrimo veiksmas (BPK 197 straipsnis).
Nuteistasis V. M. tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinio proceso metu prašė apklausti teismo medicinos specialistą dėl jo patirtų sužalojimų. Be to, skunde nurodė, kad galvos traumą ir sumušimą patyrė ankščiau, t. y. tuo metu, kai buvo užpultas namo, kuriame gyveno jo sugyventinė, laiptinėje. Tačiau, ikiteisminio tyrimo pareigūnai šiuos patirtus sužalojimus nepagrįstai susiejo su įvykio aplinkybėmis, kurių metu buvo nužudytas N. T.
Pažymėtina, kad pagal BPK 285 straipsnį teismo medicinos specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta ir pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus Teismo medicinos eksperto Gintauto Pauliko specialisto išvada Nr. G 860/10 (03), kurioje išsamiai išdėstyti V. M. padaryti sužalojimai ir jų lokalizacija, t. y. juostos formos status kampo pavidalo odos nubrozdinimas viršugalvio dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai kaktoje, kairėje blauzdoje ir dešinėje blauzdoje (5 t., 47 b. l.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas Vidmantas Armonas parodė, kad patyrus nubrozdinimą susidaro šašeliai, o linijiniai, brūkšnio pavidalo šašeliai nukrenta per savaitę, todėl jei ekspertas stebėjo dar esančius šašelius ir nenukritusius, tai jie negalėjo būti senesni negu savaitės laiko. Taip pat, atkreipė dėmesį į tai, kad jei yra ypatumas, dėl kurio gijimo procesas yra sutrikęs, ekspertas apžiūrėdamas mato kokią tai tropinę opą, trombozę, kraujagyslių nepakankamumą, tai atžymi akte ir paaiškina išvadoje dėl sužalojimo senumo, nurodydamas paklaidą (7 t., 106 b. l.). Apeliacinio proceso metu nuteistasis iš naujo pareiškė prašymą apklausti ekspertą, tačiau teisėjų kolegija apsvarsčiusi šį V. M. prašymą atmetė, nes jokių abejonių dėl ikiteisminio tyrimo metu pateiktos specialisto išvados Nr. G 860/10 (03) patikimumo bei ekspertų Gintauto Pauliko ir Vidmanto Armono kompetentingumo nėra. Be to, svarbu pažymėti, kad šiuo atveju byloje yra tiriamos N. T. nužudymo aplinkybės, o ne kokie sužalojimai buvo padaryti V. M.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji V. M. ir V. S. tvirtina, kad pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus ir BK 311 straipsnio 1 dalį nuteisti nepagrįstai, todėl prašo juos išteisinti. Remiantis apeliacinių skundų turiniais matyti, kad apeliantams nepriimtinos Klaipėdos apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, kad nuteistieji V. M. ir V. S., veikdami bendrininkų grupe, V. S. būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, kilus konfliktui, kurio priežastis nenustatyta, tyčia sudavė nukentėjusiajam N. T. ne mažiau kaip vienuolika smūgių į įvairias kūno vietas, nukentėjusįjį spaudė, apvyniojo ir surišo rankas bei kojas elastinga stranguliuojančia kilpa ir taip padarė poodines kraujosruvas kairiajame dilbyje, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, ant kairės kojos kelio, kaktos dešiniojo gumburo, kaktos kairėje pusėje, nosies, kairės akies viršutiniame voke, viršutinėje ir apatinėje lūpoje, dešiniajame smilkinyje, muštinę pakaušio žaizdą ir įspaustinį kaukolės skliauto kaulų lūžimą, ovalo formos poodines kraujosruvas rankose, odos nubrozdinimus liemens nugariniuose paviršiuose, suspaudimo žymes rankose ir kojose. Be to, surišus nukentėjusiajam rankas ir kojas, jis negalėjo priešintis, todėl buvo bejėgiškos būklės, o prieš jį vartojamo fizinio ir psichologinio smurto, jautė didelį fizinį skausmą ir dvasines kančias. Taip pat, N. T. elastinga smaugvirvės kilpa suveržė kaklą, dėl ko nukentėjusysis užduso ir mirė. Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, išniekino nužudytojo N. T. palaikus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik pagal kaltinamųjų parodymus, jų prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytų veikų, bet ir pagal kitas objektyviai nustatytas aplinkybes.
Tai, kad V. M. ir V. S., veikdami bendrininkų grupe, nužudė bejėgiškos būklės itin žiauriai N. T. bei išniekino nužudytojo palaikus, įrodo liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros ir atpažinimo protokolai, specialistų išvados, specialisto paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo pačių nuteistųjų V. M. ir V. S. parodymai, liudytojų I. M., M. C., A. T., P. K., D. V., D. D., T. C., V. B., D. P., J. D. parodymai, nukentėjusiųjų I. T. ir J. T. parodymai bei teismo medicinos eksperto Vidmanto Armono paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniai pranešimai (1 t., 1, 110 b. l.; 3 t., 141-144, 175-178 b. l.), 2010 m. birželio 16 d., 2010 m. birželio 19 d., 2011 m. kovo 17 d. apžiūros protokolai (1 t., 7-72, 111-116, 118-131, 104-109 b. l.), specialistų išvados (1 t., 77-80, 81, 82 b. l.; 3 t., 53-62, 70-82, 114-121 b. l.; 4 t., 31 b. l.; 5 t., 47 b. l.), kratos protokolai (4 t., 37-39 b. l.; 5 t., 53-57 b. l.), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai (4 t., 155-157 b. l.; 5 t., 163-165 b. l.), kurie tinkamai atskleidė nuteistųjų V. S. ir V. M. padarytų nusikalstamų veikų subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog nuteistųjų V. S. ir V. M. parodymai apie nužudymo aplinkybes yra prieštaringi, nenuoseklūs bei nepakankamai informatyvūs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutelkė dėmesį kitų bylos duomenų tyrimui, išnagrinėjo visus objektyvius bylos duomenis, kuriuose užfiksuoti nusikaltimo pėdsakai, lavono kūno tyrimas, kraujo pėdsakai bei pasitelkė specialisto pagalbą aiškinantis nužudymo aplinkybes ir pan.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių duomenų pakanka nuteistųjų kaltei nustatyti ir paneigti V. S. ir V. M. gynybą, kad jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė.
Remiantis teismų praktika pažymėtina, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, arba negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę (Kasacinės nutartys Nr. 2K-183/2007, 2K-472/2008, 2K-98/2009). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę. Be to, svarbu pažymėti, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas inkriminuotinas ir tais atvejais, kai nužudomas nukentėjusysis, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo jau po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės.
Tuo tarpu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Be to, įstatymų leidėjo vartojama sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (Kasacinė nutartis Nr. 2K-253/2011).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į tai, jog nuteistųjų V. M. ir V. S. veika kvalifikuota kaip bejėgiškos būklės nužudymas, padarytas itin žiauriai, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, reikia nustatyti, jog nuteistieji suvokė, kad nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės ir tuo pasinaudodami atėmė jam gyvybę bei nuteistieji suvokė, jog nukentėjusiajam gyvybę atėmė veikdami itin žiauriai.
Remiantis bylos medžiagos matyti, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2010 m. birželio 18 d. specialisto išvadoje Nr. M 314/10 (03) nustatyta, kad nukentėjusysis N. T. mirė nuo uždusimo, kaklą suveržiant elastinga smaugvirvės kilpa. Specialisto išvadoje taip pat užfiksuota, kad nukentėjusiajam tyrimo metu ant kūno rasti daugybiniai sužalojimai, kurie yra priskiriami priešmirtinių sužalojimų kategorijai. Nustatyta, kad siekiant palaužti fizinį pasipriešinimą, nukentėjusiajam rankos ir kojos buvo apvyniotos stranguliuojančia kilpa, dėl ko susidarė suspaudimo žymės, poodinės kraujosruvos rankose. Be to, nustatyti odos nubrozdinimai liemens nugariniuose paviršiuose, dešinės alkūnės, kairio žasto srityse, kurie galėjo susidaryti gulint aukštielninkai, spaudžiant prie plokštumos ir judant, t. y. bandant ištrūkti. Tuo tarpu, poodinės kraujosruvos kairio dilbio, krūtinės ląstos dešinės pusės, kairės kojos kelio, kaktos dešinio gumburo, kaktos kairės pusės, nosies, kairės akies viršutinio voko, viršutinės ir apatinės lūpų srityse, dešinio smilkinio srityje susidarė dėl nemažiau kaip aštuonių traumuojančių-smūginių kontaktų su kietais, bukais bei ribotai kontaktavusiais paviršiais ar juos turinčiais daiktais (pvz. rankų kumščiais). Dėl ne mažiau kaip vieno traumuojančio smūginio poveikio į burnos sritį susidarė muštinė žaizda, o dėl smūginių poveikių į abi akis – išsiliejo kraujas po akių obuolių junginėmis. Nurodoma, kad poodinė kraujosruva kairiame dilbyje, pagal savo anatominę-topografinę lokalizaciją galėjo būti patirta ir pasyvios savigynos pasakoje, t. y. vyrui kaire ranka dengiantis nuo jį žalojusio traumuojančio poveikio. Taip pat, nustatytas ir vienas traumuojantis smūginis kontaktas į pakaušio sritį, dėl kurio nukentėjusiajam susidarė muštinė pakaušio srities žaizda bei įspaustinis kaukolės skliauto kaulo lūžis. Šioje išvadoje pažymima, kad šių požymių visuma (pasyvios savigynos, galūnių fiksavimo, galūnių stranguliacijų, priešmirtinių dauginių nubrozdinimų) nurodo, kad medicininiu požiūriu yra labai tikėtina, jog sužalojimų padarymo metu nukentėjusysis N. T. buvo sąmoningas, suvokė jam daromų daugkartinių poveikių sukeliamus skausmus ar kankinimus (1 t., 77-80 b. l.).
Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas Vidmantas Armonas nurodė, kad atsižvelgiant į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, galima teigti, jog nusikaltimo padarymu metu, pačią veiką vykdė ne vienas asmuo. Teismo medicinos ekspertas pažymėjo, kad atliekant kūno tyrimą, nebuvo nustatyti objektyvūs požymiai, kurie patvirtintų, jog asmuo buvo neįgalus ir negalėjo priešintis, kas įprastai vyksta, kai žmogui sukeliamas skausmas, o ypač šiuo atveju, kai buvo sukeltas nevienkartinis skausmas. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam buvo nustatytos kraujosruvos tipinėse vietose, kurios patvirtina, jog asmuo jautė skausmą ir nuo jo gynėsi. Be to, norint fiksuoti asmeniui galūnes, pirmiausia reikia palaužti asmens fizinį pasipriešinimą, o šiuo atveju, vienam žmogui nebuvo įmanoma fiksuoti dviejų rankų vienu metu ir dar uždėti kilpą, nes rankos turi būti laikomos. Taip pat, ekspertas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusiajam kaklo užveržimas ir atleidimas buvo daromas keletą kartų (7 t., 105-106 b. l.).
Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad 2010 m. birželio 29 d. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus V. M. parodė, kad pasiėmė nuo žemės gulintį elektros kabelį ir N. T. surišo rankas ir kojas (5 t., 38-39 b. l.). Pirmosios instancijos teisme V. M. parodė, kad ant N. T. rankų užmetė laidą ir jas apvyniojo, tačiau ant kojų nieko nebuvo uždėjęs (6 t., 105 b. l.). Tuo tarpu, nuteistasis V. S. 2010 m. liepos 13 d. ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas taip pat nurodė, kad V. M. surišo kojas nukentėjusiajam N. T. (4 t., 9-11 b. l.). Pirmosios instancijos teisme V. S. parodė, kad V. M. nukentėjusįjį buvo surišęs, tačiau vėliau jį atrišo (6 t., 107 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuos nuteistojo V. S. parodymus, t. y. kad, nukentėjusysis buvo atrištas, paneigia 2010 m. birželio 16 d. įvykio vietos apžiūros protokolas bei priedas prie jo - fotolentelės (1 t., 7-72 b. l.).
Teisėjų kolegijos nuomone, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nukentėjusiajam N. T. surišus rankas ir kojas, jis negalėjo aktyviai pasipriešinti nuteistiesiems kai buvo mušamas, o V. S. ir V. M. matydami ir suvokdami, kad nukentėjusysis negali pasipriešinti dėl surištų rankų ir kojų, t. y. kai buvo bejėgiškos būklės, vartojo jo atžvilgiu smurtą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateiktos specialisto išvados Nr. M 314/10 (03) bei eksperto Vidmanto Armono paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu matyti, jog N. T. prieš mirtį jautė didelį fizinį skausmą ir kančias. Taip pat atsižvelgiant į nukentėjusiajam padarytų smūgių skaičių (mažiausiai vienuolika), padarytų kūno sužalojimų pobūdį (kaklo veržimai, rankų ir kojų surišimas elastinga stranguliuojančia kilpa, daugybiniai kūno sužalojimai), daroma išvada, kad nuteistieji V. M. ir V. S. veikdami bendrai suprato, jog N. T. jų veiksmai yra itin skausmingi ir sukelia didelę fizinę kančią, ir tai, rodo nuteistųjų veikos ypatingą žiaurumą. Be to, kad nuteistieji V. M. ir V. S. nusikalstamų veikų padarymo metu suvokė, jog nukentėjusysis N. T. buvo bejėgiškos būklės ir jam gyvybę atėmė itin žiauriai, patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų išvados, kuriose nurodoma, kad tiek V. M., tiek V. S., inkriminuojamų veikų padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichiniu sutrikimu, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (4 t., 155-157 b. l.; 5 t., 163-165 b. l.). Svarbu pažymėti, kad nors nukentėjusiojo N. T. mirties priežastimi buvo uždusimas, kaklą suveržiant elastinga smaugvirvės kilpa ir nėra nustatyta, kuris iš nuteistųjų šį sužalojimą padarė, tačiau esant tokioms aplinkybėms, kai keli asmenys subendrintais veiksmais suduoda smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, nėra svarbiausia, nuo kurio veiksmo (smūgio) nukentėjusysis mirė. Svarbu, kad nuteistieji suduodami smūgius nukentėjusiajam, suvokė savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numatė, jog jie gali sukelti mirtį ir to siekė.
Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą panaudojo keli asmenys, o smurto pobūdis liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Kasacinė nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-191/2008, Nr. 2K-324/2009, 2K-7-156/2010). Pažymėtina, kad bendrininkų susitarimas yra privalomas subjektyvusis bendrininkavimo požymis ir gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais bei įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas, t. y. jis gali būti tiek išankstinis, tiek spontaniškas, staigus. Be to, esant bendrininkavimui visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, t. y. už bendrus veiksmus, išskyrus, jeigu nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
Apeliacinio teismo nuomone, byloje nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės patvirtina, kad abu nuteistieji (V. M. ir V. S.) aktyviai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam N. T. Nuteistųjų susitarimas nužudyti nukentėjusįjį pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, kurie rodė, kad nuteistieji pritaria vienas kito elgesiui, sutinka su vienas kito neteisėtais veiksmais, taip išreikšdami savo tikrą valią, norą itin žiauriai smurtauti prieš bejėgiškos būklės asmenį, t. y. N. T.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nustatė, kad nuteistieji V. S. ir V. M. nukentėjusįjį nužudė tiesiogine tyčia, tačiau konkrečiai nenurodė, ar tiesioginė tyčia buvo apibrėžta, ar neapibrėžta.
Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje tikrai nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji dar iki atvykimo pas nukentėjusįjį N. T. būtų buvę susitarę būtinai atimti jam gyvybę. Todėl, Apeliacinis teismas konstatuoja, kad nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, jog jie gali sukelti nukentėjusiajam sunkius sveikatos sutrikdymus, tarp jų ir tokį, nuo kurio asmuo gali mirti, tačiau savo sąmonėję padarinių nesukonkretino, ir norėjo taip veikti. Be to, nuteistieji naudodami prieš nukentėjusįjį smurtą ir būdami protiškai sveiki, suprato, kad suduodami bejėgiškos būklės N. T. smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, kelia jo gyvybei didelį pavojų, o tai suprasdami kartu numatė, kad gali ne tik sunkiai sužaloti jo sveikatą, bet ir atimti jam gyvybę.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. M. ir V. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus.
Taip pat, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų V. M. ir V. S. padarytus veiksmus, pasireiškusius nužudytojo galvos atidalijimu nuo kūno, kvalifikavo pagal BK 311 straipsnio 1 dalį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, kai po nužudymo nuteistasis padaro veiksmus, kuriais išniekinamas mirusiojo kūnas, iš jo pasityčiojama, veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį, t. y. pagal BK 129 straipsnį ir BK 311 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. neigdamas savo kaltę nepagrįstai nurodo, apie nužudytojo galvos atidalijimą sužinojo tik iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų.
Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja D. P. 2010 m. birželio 19 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad apie nužudytojo N. T. galvą, kuri buvo įdėta į kibirą ir įmesta į S. upelį, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, nurodė V. M. (1 t., 110 b. l.). Pirmosios instancijos teisme tyrėja taip pat patvirtino, kad nuteistasis V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kur yra nukentėjusiojo galva (7 t., 108 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 13 d. apklaustas liudytojas P. K. parodė, kad 2010 m. birželio 19 d. tarnybinėse patalpose, paklausus V. M., ar jis žino kur yra paslėpta nukentėjusiojo galva, pasakė, jog nužudytojo galva yra įdėta į kibirą ir įmesta į S. upelį (2 t., 68-70 b. l.). Pirmosios instancijos teisme liudytojas P. K. savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nurodė, kad jais remtis galima (7 t., 18 b. l.). Apžiūros metu V. M. nurodytoje vietoje buvo rasta nužudytojo N. T. galva (1 t., 111-131 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. parodymai dėl nužudytojo galvos suradimo aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu V. M. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad apie galvą pranešė nepažįstamas vyriškis (5 t., 34-41 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. M. parodė, kad apie galvą pasakė žmogus, kuris atvažiavo į servisą ir padavė raštelį, tačiau į tai nekreipė dėmesio, o raštelį išmetė (6 t., 104-107 b. l.). Tačiau tokie V. M. parodymai nelogiški ir neįtikinami, nes apie tai galėjo žinoti tik asmuo, kuris žinojo tikrąsias įvykio aplinkybes. Kita vertus, V. M. aplinkybių, susijusių su žmogaus galvos suradimu, teisėsaugos pareigūnų neinformavo. Be to, kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nurodyta, kad ant nuteistųjų rūbų ir batų rasta nužudytojo N. T. kraujo pėdsakų (3 t., 70-82 b. l.).
Taip pat, iš byloje pateiktos specialisto išvados Nr. M 314/10 (03) matyti, kad kūno fragmentavimas (galvos atidalijimas) padarytas kietu, aštriu, duriančiomis- pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu (1 t., 77-80 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas Vidmantas Armonas parodė, kad atidalijant žmogaus galvą per kaklo sritį, atidalijus slankstelį kaip tvirčiausią jungiančią dalį ir darant pjovimo judesius, galvos laisvoji dalis juda ir maskatuoja. Šiuo atveju, atidalijant nužudytojo galvą nuo kūno matosi, kad kaklo perdalijimas yra tiesus ir tai, rodo, jog pjovimo metu galva turėjo būti fiksuota nejudant. Taip pat pažymėjo, kad jei asmuo vienoje rankoje laiko įrankį, tai su kita ranka negali apimti galvos dėl didelio diametro ir plaštaka ja fiksuoti. Be to, kad susidarytų toks pjūvis, kuris buvo nustatytas atlikus tyrimą, reikėjo galvą pakelti, todėl eksperto nuomone, atidalijant nužudytojo galvą nuo kūno, dalyvavo ne vienas asmuo (7 t., 105 b. l.). Remiantis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2011 m. sausio 18 d. specialisto išvada Nr. 140-(5476)-ISI-312, matyti, kad ant tirti pateiktos kempinės, rastos kibire su amputuota nužudytojo galva, V. S. genotipas sutampa su nužudytojo N. T. genotipu (3 t., 70-82 b. l.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos ir V. M. bei V. S. parodymų, jie su N. T. konfliktavo, barėsi, po to nukentėjusiajam surišo rankas ir kojas, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis. Bylos duomenys patvirtina, kai N. T. jau buvo miręs, nuteistieji atidalijo nukentėjusiojo galvą nuo kūno, turėdami tikslą iš jo pasityčioti, tokiu būdu išniekino palaikus. Apeliacinio teismo nuomone, iš aukščiau paminėtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad nužudytojo N. T. galvos atidalijime nuo kūno, dalyvavo tiek nuteistasis V. M., tiek V. S. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo V. M. dėmesį į tai, kad jis kaltu pripažintas įvertinus surinktų byloje įrodymų visuma, todėl nepagrįstais laikytini V. M. apeliacinio skundo argumentai, kad jo pripažinimą kaltu dėl N. T. nužudymo lėmė nuteistojo V. S. melagingi parodymai. Iš pirmosios instancijos atlikto įrodymų tyrimo ir ištirtų įrodymų analizės nuosprendyje matyti, nuteistojo V. M. kaltė nustatyta ne vien tik nuteistojo V. S., bet ir kitų asmenų duotais parodymais, proceso veiksmų protokolais, specialistų išvadomis bei kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Pažymėtina, kad 2010 m. birželio 19 d., 2010 m. liepos 13 d., 2011 m. balandžio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (4 t., 3-8, 9-11, 15-28 b. l.) ir teisminio proceso metu (6 t., 107 b. l.) apklausto nuteistojo V. S. parodymais apkaltinamasis nuosprendis yra grįstas tik tiek, kiek tie parodymai sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliantas V. M. skunde iš esmės pateikia tik savo subjektyvius samprotavimus dėl to, kaip jo nuomone, turėjo būti vertinami byloje pateikti duomenys. Tačiau, jei nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis.
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. nurodo, kad liudytojas P. K. bei nukentėjusioji J. T. duodami parodymus jį apkalbėjo, o liudytojas V. B. neįvardijo konflikto esmės. Tuo tarpu, nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklaustas pagrindinis liudytojas J. S., kuris šiuo metu yra miręs. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad nuteistojo V. M. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme prieštarauja liudytojų P. K., J. D. ir D. P. duotiems parodydamas.
Pažymėtina, kad, ar šie apeliantų skunduose nurodyti liudytojų, nukentėjusios parodymai yra patikimi, nustatoma tik išanalizavus jų gavimo tvarką, palyginus juos su kita byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių, t. y. įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visumą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojų P. K. (2 t., 68-70 b. l.; 7 t., 18 b. l.), D. P. (7 t., 108 b. l.), V. B. (2 t., 107-111, 134-135, 136-138 b. l.; 7 t., 21 b. l.), J. D. (7 t., 109 b. l.), nukentėjusiosios J. T. (2 t., 3-6, 10 b. l.; 6 t., 110-111 b. l.) parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste, ir nenustačius jų parodymų prieštaringumo, melagingumo ar nenuoseklumo, Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai jais vadovavosi pagrindžiant nuteistųjų kaltę. Be to, byloje nenustatyta, kad liudytojas P. K., nukentėjusioji J. T. ar kiti aukščiau nurodyti liudytojai būtų kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi ir sakytų netiesą, t. y. leistų abejoti jų parodymų patikimumu. Todėl, Apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo vertinusio įrodymus, vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Atkreipiamas nuteistojo V. S. dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai nesivadovavo liudytojo J. S. parodymais, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu šis liudytojas nebuvo apklaustas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo atsižvelgti į tai, kad byloje sąmoningai neteisingai nurodyta, jog 2010 m. birželio 16 d. 7 val. 30 min. jam skambino liudytojas T. C. Pažymi, kad šis liudytojas jam skambino 2010 m. birželio 13 d. 7 val. 30 min.
Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. kovo 29 d. duodant parodymus liudytojas T. C. parodė, kad 2010 m. birželio 16 d. apie 7 val. 30 min. suskambino su V. M. (2 t., 20 b. l.). Pirmosios instancijos teisme liudytojas taip pat nurodė, kad 2010 m. birželio 16 d. apie 7 val. 30 min., skambino V. M. ir tarėsi kur jį pasiimti bei nuvežti į darbą (7 t., 20 b. l.). Tačiau, atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinio proceso metu liudytojas T. C. parodė, jog tiksliai negali nurodyti, kurią dieną, t. y. ar 2010 m. birželio 12 d., ar kitą kurią dieną, jis skambino V. M. Tik patvirtino, kad visą laiką toje pačioje vietoje apie 7 val. 30 min. susitikdavo su V. M. ir važiuodavo į darbą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė teisingam bylos išsprendimui neturi esminės reikšmės, nes tai, nei patvirtina, nei paneigia esminių bylos aplinkybių. Be to, apeliacinio proceso metu liudytojas T. C. parodė, kad iš V. M. gavo laišką, kuriame nuteistasis prašė atvykti į Lietuvos apeliacinį teismą ir duoti naujus parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes. Tačiau, kai pareigūnai norėjo iš T. C. minėtą laišką paimti ir pateikti Apeliaciniam teismui, liudytojas pareiškė, kad jo neturi, nors apeliacinio proceso metu teigė priešingai. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojas T. C. apeliacinio proceso metu siekė suklaidinti teismą ir taip padėti nuteistajam V. M. padėti išvengti atsakomybės. Nuteistojo V. M. pateikta aplinkybė laikytina kaip gynybinė pozicija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį.
Dėl bausmių skyrimo
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Be to, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, nukentėjusiosios I. T. ir J. T. bei nukentėjusiųjų atstovas savo apeliaciniuose skunduose prašo skirti griežtesnes nuteistiesiems V. M. ir V. S. bausmes. Taip pat, nukentėjusiosios ir jų atstovas skunduose argumentuodami tuo, kad nukentėjusysis N. T. buvo nužudytas žiauriai ir ciniškai, be to, buvo vienintelis šeimos maitintojas, turėjo savo verslą, išlaikė šeimą, mokėjo būsto kreditą, prašo pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte, t. y. kai dėl padarytos veikos atsirado sunkūs padariniai.
Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, jog jei dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių, teismas tai pripažįsta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Sunkių padarinių sukėlimas teismo pripažįstamas atsakomybę sunkinančia, jeigu sunkūs padariniai nėra inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tai seka iš BK 60 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri baudžiamajame įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Pažymėtina, kad itin žiaurus asmens nužudymas yra BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šio fakto atsakomybę sunkinančia aplinkybę. Tuo tarpu, į nukentėjusiųjų dvasinius sukrėtimus ir pergyvenimus, jų emocinę būseną po padarytų nusikalstamų veikų, šeimines aplinkybes dėl šeimos nario (tėvo ir vyro) bei maitintojo netekties, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino, nukentėjusioms priteisdamas iš nuteistųjų V. M. ir V. S. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Savaime suprantama, kad N. T. nužudymas sukėlė jo šeimai didelius dvasinius išgyvenimus, finansinius sunkumus dėl pragyvenimo finansavimo, kredito padengimo ir pan., tačiau šios aplinkybės negali būti įvertintos kaip sunkūs padariniai ir nuteistiesiems pripažintos kaip atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis.
Apeliacinis teismas konstatuoja, kad nuteistieji V. M. ir V. S. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Be to, remiantis skundžiamu nuosprendžiu matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistiesiems bausmes, įvertino ir nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnius, t. y. kad viena iš nusikalstamų veikų – kvalifikuotas N. T. nužudymas, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šis nusikaltimas sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, be to, padarytas esant net dviem šį nusikaltimą kvalifikuojantiems požymiams, t. y. padarytas itin žiauriai bejėgiškos būklės žmogui. Antra nuteistųjų padaryta nusikalstama veika – mirusiojo palaikų išniekinimas, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11 straipsnio 3 dalis). Klaipėdos apygardos teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų asmenybes, t. y. praeityje neteisti, bausti administracine tvarka, nedirbantys. Be to, teismas įvertino ir nuteistųjų požiūrį į jų padarytas nusikalstamas veikas, t. y., kad jie, net ir esant nenuginčijamiems įrodymams kaltę neigė, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitė parodymus, savo veiksmų padarinių sunkumo, žiaurumo bei cinizmo kritiškai nevertino, gailesčio dėl padarytų nusikaltimų taip pat neparodė. Pirmosios instancijos teismas pagristai nustatė dvi nuteistojo V. S. sunkinančias aplinkybes, t. y. nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir vieną nuteistojo V. M. sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Klaipėdos apygardos teismas nuteistiesiems atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.
Apeliacinis teismas sutinka su Klaipėdos apygardos prokuroro, nukentėjusiųjų ir jų atstovo skundų argumentais, kad nukentėjusiojo N. T. nužudymo aplinkybės įrodo didelį nusikalstamų veikų pavojingumą, o nuteistuosius apibūdina kaip itin ciniškus, šaltakraujiškus, itin žiaurius ir visiškai abejingus kito žmogaus išgyvenimams bei gyvybei, tačiau vien tik šios skunduose nurodomos aplinkybės neduoda pagrindo nuteistiesiems skirti griežtesnes bausmes.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus, BK 311 straipsnio 1 dalį, paskyrė bausmes, kurios yra didesnės už įstatymo sankcijose numatytus bausmės vidurkius. Be to, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, nukentėjusiosios I. T. ir J. T. bei nukentėjusiųjų atstovas savo apeliaciniuose skunduose neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių nuteistiesiems V. M. ir V. S. reikėtų paskirti griežtesnes bausmes.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nuteistasis V. M. skunde prašo atsižvelgti į jo šeiminę padėtį, sveikatos būklę, charakteristikas ir pan., tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šios aplinkybės neduoda pagrindo jam paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. M. ir V. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui bei atitinka BK 54 straipsnio ir BK 61 straipsnio nuostatas. Klaipėdos apygardos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. V. M. ir V. S. paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, nėra neteisingos, ar aiškiai per švelnios, ar per griežtos, jos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijami nukentėjusiosioms J. T. ir I. T. priteisti turtinės ir neturtinė žalos dydžiai. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteistos neturtinės žalos dydis atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per didelis, ar per mažas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos prokuratūros, nukentėjusiųjų I. T. ir J. T. bei jų atstovo advokato Viačeslavo Žarkovo, nuteistųjų V. M. ir V. S. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys
Teisėjai Viktoras Kažys
Rūta Mickevičienė