Administracinė byla Nr. eAS-1064-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01782-2025-3

        Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mažeikių rajono mero 2025 m. vasario 18 d. raštą Nr. R8-560 ir atitinkamai įgyvendinti įstatymą, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2024 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. EV-221 patvirtinto Aprašo 2–5, 12, 17, 29–30 punktus bei 2022 m. lapkričio 15 d. patvirtintos „Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje“ 2–4, 6.5, 6.6–6.8, 6.10, 7–9, 10.1, 13.6–13.8, 14.1, 15.3–15.4, 23.1, 23.3, 25.3, 30 punktų nuostatas bei tinkamai iš naujo išnagrinėti 2025 m. sausio 22 d. jo kreipimąsi dėl sąžiningumo; arba išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą  dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo/realizavimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi atsisakė priimti skundą (pareiškimą).

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad pareiškėjui jau 2025 m. vasario 19 d. buvo žinoma apie šiame skunde ginčijamą Mažeikių rajono mero 2025 m. vasario 18 d. raštą Nr. R8-560, kadangi dar 2025 m. vasario 19 d. jis kreipėsi į Regionų administracinį teismą ginčydamas šį aktą (administracinė byla Nr. eI3-9183-809/2025). Atsižvelgiant į tai, kad šis skundas dėl Mažeikių rajono mero 2025 m. vasario 18 d. rašto Nr. R8-560 teismui pateiktas tik 2025 m. liepos 31 d., pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas vėl reiškia tapatų skundą, nors yra jau įsiteisėjusios teismų nutartys, kuriomis pagrįstai jo skundą atsisakyta priimti. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pareiškėjo skunde nenurodytas ne tik konkretus ginčijamas teisės aktas, bet ir neišdėstyti argumentai, kodėl jis galėtų prieštarauti Konstitucijai. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Pareiškėjo 2025 m. kovo 1 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1932 sumokėtas žyminis mokestis nebuvo įskaitytas, todėl grąžinimo klausimas nėra sprendžiamas.

III.

Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo (kalba netaisyta):

,,Idant teismui / teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo/realizavimo) – kreiptis į Konstitucinį teismą (ABTĮ 4 str.). 

Pripažinti, kad teiginiai, pateikti – LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO, 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinta: Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. – čia, šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės čia (žr. Teisėjo etikos kodeksas), tikrovės. Panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025-08-04 nutartį ir nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (Pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti/ spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui.

LVAT kolegijų: 2025-03-19 nutarties (eAS-251-520/2025), 2025-04-09 nutarties (eAS-397-968/2025), 2025-05-07 nutarties (eAS-538-492/2025), 2025-05-21 nutarties (eAS-517-662/2025) 2025-05-28 nutarties (eAS-584-629/2025), 2025-05-28 nutarties (eAS-573-821/2025), 2025-06-04 nutarties (eAS-583-1047/2025), 2025-06-04 nutarties (eAS-604-1047/2025), 2025-06-11 nutarties (eAS-599-1188/2025), 2025-07-02 nutarties (eAS-634-575/2025) ir 2025-07-09 nutarties (eAS-558-1047/2025) pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą, (pagaliau gi, laikas SU-AUGTI), absurdiškai tuščią maratoną – 07-xx yra paskirti devyni kolegijų posėdžiai – gi, vis vien, visa tai jums yra DZIN – ir, deja, pabaigos [kai – ABTĮ 5 str. 3 d. – „Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą.“] tam, dar nesimato ...), priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui.“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą praleidus terminą skundui paduoti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą, pareiškimą), laikantis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir terminų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar suinteresuotas asmuo žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-520/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-602-575/2024).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, inter alia (be kita ko) apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sutinka su tuo, kad pareiškėjas su ginčijamu Raštu ir jo turinio svarbiausiais elementais galėjo susipažinti vėliausiai 2025 m. vasario 19 d., kai pateikė skundą Regionų administraciniam teismui dėl Rašto panaikinimo administracinėje byloje Nr. eI3-9183-809/2025 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00305-2025-3), todėl atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, su skundu nagrinėjamoje byloje kreipęsis į Regionų administracinį teismą 2025 m. liepos 31 d., akivaizdžiai praleido terminą skundui paduoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Pažymėtina, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Be to, įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-490-815/2023, 2023 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-615-552/2023, 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-556/2024 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti, todėl vadovaudamasis aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas atskirajame skunde laikosi prieštaringos pozicijos, viena vertus, tvirtindamas, kad nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino, kita vertus, nurodydamas, kad teismas turėjo spręsti termino skundui atnaujinimo klausimą, net ir jeigu prašymas terminui atnaujinti yra nemotyvuotas. Tačiau vadovaujantis anksčiau aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šie atskirojo skundo argumentai atmestini.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus jo padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonė dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, teisiniai argumentai. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde suformuluotame prašyme nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį.

Dėl pareiškėjo atskirajame skunde ir 2025 m. rugsėjo 14 d. prašyme suformuluoto prašymo pripažinti tam tikras aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam atskirąjį skundą dėl konkrečios pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, ABTĮ nuostatos nesuteikia kompetencijos nagrinėti ir spręsti tokio pobūdžio klausimus, kuriuos nurodo pareiškėjas minėtame prašyme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos                                                                                   Jolanta Malijauskienė

Dalia Višinskienė

                Virginija Volskienė