Administracinė byla Nr. TA-23-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02886-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti
30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) jis buvo kalinamas Šiaulių kalėjime pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas kameros gyvenamasis plotas, kameros visada buvo perpildytos, tarp asmenų nuolat kildavo konfliktai. Sanitarinis mazgas yra įrengtas kameros viduje, neužtikrinamas net minimalus privatumas – sienelės aukštis ne didesnis nei 1,5 m, vietoje durų užuolaidos. Kameroje dėl blogo vėdinimo ir iki lubų neatitverto tualeto nuolat buvo jaučiamas blogas kvapas iš sanitarinio mazgo. Dalyje kamerų sienos buvo suskilusios, tinkas tepė drabužius. Kamerose nėra šilto vandens, tad drabužius tekdavo plauti šaltu vandeniu, kamerose tvyro drėgmė. Langų rėmai supuvę, kiauri, dėl to kamerose buvo šalta. Kamerose dirbtinis apšvietimas yra per mažas, dienos šviesa beveik nepatenka, o naktinis apšvietimas yra per stiprus. Gultai yra dviejų aukštų, tačiau kopėtėlių patekti į antrą aukštą nėra, nors jis ir rašė prašymus dėl kopėtėlių, nes turi stuburo traumą. Kamerose nėra iškvietimo mygtukų, pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra suoliukų, stogeliai yra skylėti, nepaslepia nuo lietaus. Kamerose veisiasi blakės, tarakonai, yra mažas oro judėjimo greitis.

3.       Dėl šių pažeidimų pareiškėjas nurodo patyręs dvasinius išgyvenimus, depresiją, orumo pažeminimą, psichologinį smurtą, diskomfortą, bendravimo galimybių sumažėjimą, jam sutriko vidinė pusiausvyra, atsirado nemiga, baimė bendrauti su pareigūnais. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4.       Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu ir papildomu atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių kalėjime buvo laikomas kamerose
Nr. 18, 28, 27, 4, 58, 18, 3, 63, 12, 13, 81, 102, 104, 91, 101, 97, 99, kuriose gyvenamojo ploto jam teko nuo 3,63 m2 iki 16,63 m2, todėl reikalavimas dėl minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.

6.       Atsakovas pažymėjo, kad sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus:
 įėjimai atskirti durimis ar užuolaida, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,5 m, tai užtikrina privatumą, yra durys arba užuolaida. Nei į kamerą įeinantys pareigūnai, nei kameroje esantys asmenys negali stebėti asmens, esančio sanitariniame mazge. Kvapų parametrų teisės aktai nereglamentuoja. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu, per langus, be to, iš visų kamerų yra išvestos papildomos angos į koridorių, kurios prijungtos prie vamzdžio, paduodančio orą iš lauko. Patalpose švarą ir tvarką privalo palaikyti patys ten laikomi asmenys, visos tam reikalingos priemonės yra išduodamos. Patalpų dezinfekcija vykdoma. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos vykdytų patikrinimų metu 2022 m. kovo 14 d., 2023 m. birželio 22 d., 2023 m. spalio 12 d. kamerose Nr. 3, 58, 91, 99, 104 pažeidimų nenustatyta, 2022 m. liepos 8 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 99 nustatyta, kad dirbtinio apšvietimo lempos yra be apsauginių gaubtų, vienos lempos viena dalis nedega, naktinis apšvietimas yra, techniškai tvarkingas, pelėsio nėra, dirbtinė apšvieta reikalavimus atitinka, o 2022 m. rugsėjo 6 d. grįžtamosios patikros metu nustatyta, jog pažeidimai yra pašalinti. Skundų dėl kitų kamerų nebuvo. Baldais kameros aprūpinamos pagal teisės aktų reikalavimus, būtinybės įrengti kopėtėles į antro aukšto lovas teisės aktai nenumato. Teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras, sąlygos skalbti asmeninius apatinius drabužius skalbykloje yra sudarytos, viršutinių drabužių skalbimas yra organizuojamas. Pagalbos mygtukų įrengimas negalimas dėl įstaigos statuso, pats pareiškėjas konkrečių aplinkybių, jog jam būtų reikėję pasinaudoti tokiu mygtuku, nenurodo. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, reikalavimo visuose pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti suoliukus nėra. Pareigūnai su nuteistaisiais elgiasi pagal etikos normų nustatytus reikalavimus.

7.       Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių kalėjime sąlygomis, ją (žalą) grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

8.       Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo
(duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose
Nr. 18, 28, 27, 4, 58, 18, 3, 63, 12, 13, 81, 102, 104, 91, 101, 97, 99 kalinamas 550 dienų, kameroje buvo 1-5 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,63 m2 iki
16,63 m2 kameros ploto. Teismas akcentavo, kad per visą šį laikotarpį pareiškėjui mažiau kaip 4 m2 gyvenamojo kameros ploto teko 156 dienas, kitomis dienomis tekdavo daugiau nei 4 m2 kameros ploto. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, t. y. 550 dienų, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto reikalavimo dėl kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Teismo vertinimu, Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ir 2023 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. V-1, suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei
3,6 m2 gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, jam teko ne mažiau kaip 3,63 m2 kameros ploto. 

11.       Teismas, vertindamas higienos sąlygas kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, pažymėjo, jog nors pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuo sienų byrėjo tinkas, nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo mažas oro judėjimo greitis, kiauri langų rėmai, buvo šalta, tačiau daugiau higienos sąlygų pažeidimų nedetalizavo, nenurodė, kurioje kameroje ir kokiu metu šie pažeidimai buvo padaryti. Teismas akcentavo, kad kamerose atliktų patikrinimų metu nurodytų pažeidimų nenustatyta, buvo nustatytas tik netvarkingas apšvietimas kameroje Nr. 99, tačiau apšvietimo stiprumas atitiko reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 
17 punktas numato, kad kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema. Teismui pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai, per langus bei angas sienoje, kur įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų higienos sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių kalėjimo administraciją su skundais nesikreipė. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą tik
2023 m. sausio 24 d., t. y. mėnuo iki paduodant skundą teismui dėl buvimo Šiaulių kalėjime laikotarpio, į skundą atsakyta, atsakymas neapskųstas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose atmetė.

12.       Teismas pažymėjo, jog tualetai kamerose įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Teismui pateiktoje Lietuvos kalėjimų tarnybos sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad kamerose sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,80 – 2,33 m aukščio, įrengtos durys ar užuolaidos, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės neįrengimo ar jos aukščio nenustatyta. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo buvimo Šiaulių kalėjime metu galiojo Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje reikalavimai įrengti sėdimą unitazą sanitariniame mazge nenumatyti. Vertindamas aplinkybę, jog kamerose tvyrojo netinkamas kvapas, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus
2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, kad šios taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių kalėjimas pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių
12.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos normos HN 134:2015
17 punktas).

13.       Teismas atkreipė dėmesį, jog kamerose Nr. 102, 4, 27, 58, 63, 99, 101 buvo įrengti tupimi klozetai, kas yra leidžiama pagal teisės aktus, tačiau vertino, jog nėra pateikta įrodymų, jog jie yra įrengti techniškai tvarkingai, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog klozetuose laikosi vanduo bei buvo imtasi priemonių sumažinti patenkančius iš nuleidimo vamzdžio kvapus, tad teismas sprendė, jog iš sanitarinio mazgo galėjo sklisti netinkamas kvapas, o abejonės yra traktuotinos pareiškėjo naudai. Teismas pažymėjo, kad šiose kamerose pareiškėjas buvo viso 181 dieną.

14.       Teismas, pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo argumentų, pažymėjo, kad karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras teisės aktais nenumatytas, duomenų, jog pasivaikščiojimo kiemelių būsena neatitinka teisės aktų reikalavimų, nepateikta, teisės aktai nedraudžia įrengti dviaukštes lovas, kopėtėlių privalomumas nenumatytas. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų kamerose, vertino, jog atlikti patikrinimai šių aplinkybių nepatvirtina.

15.       Teismas, įvertinęs aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (netinkamų kvapų buvimas), įvertinęs nustatyto pažeidimo trukmę ir mastą, sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs laiką, kurį pareiškėjas buvo Šiaulių kalėjimo kamerose, kuriose dėl blogo kvapo jo teisės galėjo būti pažeidžiamos (nurodytose kamerose pareiškėjas buvo 181 dieną), sprendė, jog nėra pagrindo nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. 

III.

16.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 
2024 m. vasario 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visa apimtimi.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pakartotinai nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes, nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

17.1.                       nors Lietuvos teisės aktai nustato, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto ir nepasisako dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto, šiuo atveju būtina vadovautis CPT nustatytais standartais CPT/INF (2015) 44, kuriuose nurodyta, jog vienam asmeniui turi tekti nemažiau kaip 4 m2 ploto. Jei plotas, tenkantis vienam asmeniui nežymiai mažesnis nei 4 m2, būtina įvertinti kitus faktorius, o būtent: 1) kamerų būklę ir švarą (kameros, kuriose teko gyventi pareiškėjui, nebuvo suremontuotos, byrėjo tinkas, luposi dažai, kamerų langų rėmai buvo supuvę, oro temperatūra ir drėgmė kamerose priklausė nuo oro sąlygų); 2) natūralų apšveitimą, ventiliaciją ir šildymą (visose kamerose trūko natūralaus apšvietimo, dirbtinis apšvietimas taip pat nebuvo pakankamas, kamerose nebuvo ventiliacijos sistemos, vėdinti patalpas tekdavo atidarius langus); 3) sanitarinį mazgą (sanitariniai mazgai kamerose nebuvo izoliuoti nuo gyvenamųjų patalpų); 4) veiklą už kameros ribų (pasivaikščiojimo kiemelis turi būti pakankamai erdvus, turi būti paruoštas poilsiui); 5) naudingą veiklą (šiuo atveju nebuvo galimybės užsiimti jokia naudinga veikla nei kameroje, nei už kameros ribų). Taigi, šiuo atveju nebuvo jokių faktorių, kurie kompensuotų 4 m2 ploto pažeidimą;

17.2.                      sanitarinis mazgas turi būti pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad sienelės ar užuolaidos užtikrina privatumą, yra nemotyvuota ir šališka, nepagrįsta teisiniais argumentais. Žmogaus teisė į orias kalinimo sąlygas apimą teisę nejausti nemalonaus kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo, taip pat negirdėti kitų kalinių tuštinimosi garsų;

17.3.                      visą pareiškėjo kalinimo Šiaulių kalėjime laikotarpį nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas bei tinkama ventiliacija. Dėl šių elementų stokos susidaro tinkamos sąlygos plisti ligoms. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjui pasireiškė apatija, galvos skausmai, dirglumas, agresija, nuotaikų kaita, buvo sukeltas pavojus pareiškėjo sveikatai;

17.4.                      nepagrįstai atmesti pareiškėjo argumentai dėl kopėtėlių įrengimo dviaukštėse lovose. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini), todėl patiria didelių kančių lipdamas (šokdamas) iš dviaukštės lovos. Pirmosios instancijos teismas, žinodamas pareiškėjo sveikatos būklę, nepagrįstai neįvertino šių aplinkybių;

17.5.                      kamerose nėra įrengta pareigūnų iškvietimo sistema esat poreikiui išsikviesti pareigūną dėl sveikatos sutrikimų ar esant konfliktinei situacijai tarp nuteistųjų. Beldžiant į duris ir taip mėginant pakviesti pareigūnus, jie neretai reaguoja lėtai, kartais dėl beldimo į duris konfliktų kyla ir su pačiais pareigūnais;

17.6.                      Šiaulių kalėjimas neužtikrino orių ir sveikų kalinimo sąlygų, nevykdė savo pareigų, todėl tai pripažinta priežastiniu ryšiu tarp patirtos neturtinės žalos ir neteisėtų valstybės veiksmų.

18.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      reikalavimas įrengti sanitarinio mazgo kabinas arba pertvara iki lubų atskirti sanitarinio mazgo vietą taikomas įstaigoms, kuriose įrengiamos naujos kameros arba rekonstruojamos ar kapitališkai remontuojamos esamos kameros. Šiuo atveju Šiaulių kalėjime naujos kameros neįrenginėjamos, taip pat nerekonstruojamos ar kapitaliai neremontuojamos, kadangi Šiaulių kalėjimo pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą ir jame rekonstrukcija ar kapitaliniai remontai negalimi;

18.2.                      iš gyvenamųjų kamerų fotonuotraukų matyti, kad gyvenamosiose kamerose Nr. 4, 27, 58, 63, 99, 101, 102 įrengti tupimi klozetai yra techniškai tvarkingi. Taip pat pažymėtina, kad pakartotinai peržiūrėjus kiekvienos išvardintos kameros fotonuotraukas matyti, kad vanduo tupimuose klozetuose nesilaiko, kaip tai buvo paminėta 2024 m. vasario 21 d. pirmosios instancijos teismo sprendime. Atsakovas neneigia, kad tupimų klozetų skyles nuteistieji (suimtieji) asmenys užkemša kibirėliais ar buteliais, kas aiškiai matyti iš turimų minėtų gyvenamųjų kamerų fotonuotraukų, tačiau pažymėtina, kad visi klozetai – tiek „Kompakt“ (sėdimi), tiek „Genuja“ (tupimi) – yra prijungti prie fekalinės kanalizacijos tinklo. Klozetai gaminami su sifonais, kuriuose esantis vanduo blokuoja kanalizacijos vamzdyne esančio oro patekimą į patalpą. Tvarkingai naudojantis klozetu (laiku nuplaunant, valant), kanalizacijos kvapas neturėtų patekti į kamerą. Suprantama, tuštinimosi metu kvapas gali pasklisti patalpoje, dar prieš patekdamas į kanalizaciją. Tai neišvengiamas žmogiškasis faktorius ir tikrai nėra pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, 2024 m. vasario 21 d. sprendime konstatuoti pažeidimai yra tik prielaidos, kurios nepagrįstos jokiais teisės aktais, reglamentuojančiais sanitarinių mazgų bei ventiliacijos (oro cirkuliacijos) įrengimą; 

18.3.                      visose gyvenamosiose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu teko būti pareiškėjui, yra išvestos angos į koridorių, kurių (angų) pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. 
2020 m. rugsėjo 25 d. buvo užbaigti darbai, susiję ventiliacijos pagerinimu, įrengta ištraukiamoji ventiliacija, kuri gali būti įjungiama ir išjungiama grupėmis (dešinė pusė ir kairė pusė). Ventiliacija, kamerose laikomiems asmenims paprašius, išjungiama. Ventiliacijos angos įrengtos būtent toje kameros pusėje, kurioje yra sanitariniai mazgai. Kamerose esančios vėdinimo angos iš koridoriaus pusės jungiamos vienu vamzdžiu, kuris išvedamas pro langą į lauką. Oro cirkuliacija gyvenamosiose kamerose yra pakankama, kadangi nuteistieji (suimtieji) bet kada gali patalpas vėdinti ir per langą. Langas yra pasiekiamame aukštyje, tad nėra kliūčių jį atidaryti;

18.4.                      tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas ir nustatytų, jog pareiškėjo teisės dėl oro cirkuliacijos, t. y. dėl kvapo parametrų gyvenamosiose kamerose, buvo pažeistos ir tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį teisės pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju.

19.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

19.1.                       apelianto apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui;

19.2.                      tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Apelianto patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą;

19.3.                      apelianto apeliacinis skundas yra nepagrįstas jokiais naujais faktais ar atsikirtimais, iš kurių galima būtų spręsti, kad jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo tikrai pažeistos. Apeliantas neturtinės žalos atlyginimą išreiškia konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

        Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

20.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti 30 000 Eur neturtinę žalą, kurios atsiradimas siejamas su jo kalinimu Šiaulių kalėjime netinkamomis sąlygomis, pagrįstumo.

21.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (netinkamų kvapų buvimas kamerose), pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22.       Pareiškėjas, nesutikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo jį pakeisti ir priteisti skunde nurodyto dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas, nemotyvuotas bei nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl neteisėtas.

23.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliaciniame skunde nurodo, jog net ir konstatavus, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį, teisės pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju.

24.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su teismo išvadomis dėl patirtos neturtinės žalos dydžio: pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog nepaisant galiojančių nacionalinių teisės aktų, sprendžiant dėl vienam asmeniui kameroje turinčio ploto, turi būti vadovaujamasi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) įtvirtintu 4 m2 vienam asmeniui standartu, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje T. V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui standartu (žr., pvz., mutatis mutandis Liteuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

25.       Vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojusi teisės akto redakcija nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 5 d.), kur 2.2 papunktyje nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Taip pat, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma, kuri buvo įtvirtinta Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojanti teisės akto redakcija nuo 2023 m. sausio 5 d.) 1.2.2 papunktyje, pagal kurį vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį bausmę atliko uždaro tipo sąlygomis.

26.       Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu (pagal bylos duomenis nuo (duomenys neskelbtini)) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 m2). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, sanitarinio mazgo plotas negalėjo būti priskaičiuotas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tokios nuostatos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023, ).

27.       Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 m2 – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. TA-213-602/2023, 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-55-968/2024). Taigi, nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas.

28.       Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 18, 28, 27, 4, 58, 18, 3, 63, 12, 13, 81, 102, 104, 91, 101, 97, 99 kalinamas 550 dienų, kameroje buvo 1-5 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,63 m2 iki 16,63 m2 kameros ploto. Pažymėtina, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjui mažiau kaip 4 m2 gyvenamojo kameros ploto teko 156 dienas, kitomis dienomis tekdavo daugiau nei 4 kv. m kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto kameroje užtikrinimu, nebuvo pažeistos.

29.       Dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto dėl nustatyto pareigūnų iškvietimo sistemos neįrengimo: bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui būtų patyręs ar jam buvo kilęs realus pavojus patirti žalą, kurios jis būtų galėjęs išvengti, pasinaudodamas prižiūrėtojų iškvietimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl jam kilusios neturtinės žalos dėl to, kad nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, yra atmestini. Šios pozicijos laikomasi ir nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3222-629/2020, 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023,
2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024).

30.       Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo įrengtos kopėtėlės prie lovos, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nenustato, jog dviejų aukštų gultai turi būti su kopėtėlėmis, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-288-756/2017; 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-575-556/2022 ir kt.). Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas niekaip nepaaiškino, kodėl, turėdamas, kaip teigia, sunkumų užlipti į / nulipti iš dviaukščio gulto antro aukšto, nesirinko / neprašė sudaryti galimybę miegoti pirmame gulto aukšte. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pareiškėjas neįrodė, jog dėl kopėtėlių neįrengimo patyrė neturtinę žalą.

31.       Vertinant pareiškėjo bendro pobūdžio argumentus, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija, netinkama sienų būklė, nepakako natūralaus apšvietimo, pažymėtina, kad, vertinant higienos sąlygas įkalinimo įstaigose, analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; kt.). Yra svarbu, kada tokie patikrinimai atliekami bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje buvimo metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; kt.). Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017; kt.). Pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; kt.).

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus minėtu aspektu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis, įvertino tai, kad Šiaulių kalėjime gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Šiaulių kalėjimo administraciją, į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą kreipėsi tik 2023 m. spalio 24 d., t. y. mėnuo iki paduodant skundą teismui dėl viso buvimo Šiaulių kalėjime laikotarpio, į skundą atsakyta, atsakymas neapskųstas. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo nedetalizuoti, be to, jis negrindė skundo aplinkybe, kad dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas (ar kad neveikia atitinkami apšvietimo prietaisai). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai, keliami natūraliam apšvietimui, nėra nustatyti.

33.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sanitariniai mazgai Šiaulių kalėjime yra įrengti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, yra galimybė kameras vėdinti per langus, todėl šiuo aspektu pažeidimų nenustatė. Tačiau teismas vertino, jog kalėdamas kamerose, kuriose įrengti tupimi klozetai (181 dieną), pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų dėl sklindančių kvapų.

34.       Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos buvo mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,80 iki 2,34 m, nesiekiantis kameros lubų. Be to, įėjimai į sanitarinių mazgų zonas atskirti durimis arba užuolaidomis.

35.       Teisėjų kolegija, pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Šiaulių kalėjimo kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kai sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o, nesant durų, uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą, t. y. tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo (žr., pvz., LVAT 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. TA-284-556/2022; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1037-602/2022; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-558-789/2023, 2024 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-39-1188 ir kt.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jam naudojantis tualetu, jį galėjo matyti / matė kiti kameroje buvę asmenys ir / ar pareigūnai. 

36.       Kita vertus, EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).

37.       Naujausioje ir vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-440-520/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-39-1188/2024) pripažįstama, jog situacija, kai kameroje sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios erdvės ir dėl to gyvenamojoje erdvėje tvyro nemalonus kvapas, ypač kai toje patalpoje gyvena keli asmenys, sanitariniame mazge nėra efektyvios oro šalinimo sistemos ir pan., yra nepriimtina visuomenėje, nesuderinama su humanizmo principu, žemina asmens orumą ir atsižvelgiant į pažeidimo mastą bei trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, nustatytus kitus pažeidimus, atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, paprastai yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

38.       Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad byloje vertintu laikotarpiu ((duomenys neskelbtini), 550 dienų) sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos (sanitariniai mazgai buvo atitverti lubų nesiekiančiomis sienelėmis ir durimis ar užuolaida), kamerose pareiškėjas, išskyrus keletą dienų, buvo ne vienas, daro išvadą, kad kamerose iš sanitarinių mazgų jautėsi nemalonus kvapas, o pareiškėjas dėl to patyrė su tuo susijusius nepatogumus. Tokios praktikos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024).

39.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti ginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A442-1864/2013, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020,
2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020 ir kt.). Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo
Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013;
2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-558-789/2023 ir kt.).

40.       Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

41.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pažeidimą, jo mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, tai, kad byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, nenustatyti jokie kiti kalinimo sąlygų pažeidimai, taip pat nėra įrodymų, jog Šiaulių kalėjimas būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies ir jam priteista lėšų suma neturtinei žalai atlyginti yra didintina iki 1 000 Eur, o atsakovo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma apsiriboti pažeidimo pripažinimu, yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan