Baudžiamoji byla Nr. 2K-146-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00845-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.25.4.1.;

2.5.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjui advokatui Rolandui Tilindžiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL (564,9 Eur) bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

              Iš J. J. priteista D. S. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o A. L. 167 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

              Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu J. J. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, palikti nenagrinėti išteisintajam J. J. pareikšti nukentėjusiųjų D. S., A. L. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

              Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

1. Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu (panaikinus Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. išteisinamąjį nuosprendį) J. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 21 d., apie 18.15 val., Varėnos r. sav., Valkininkų sen., kelyje Vilnius–Varėna–Gardinas 45,8 km, vairuodamas traktorių „MTZ 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET, redakcija, galiojusi nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. kovo 31 d.) 9, 11, 15, 28, 98, 104, 238 punktų, 4 priedo 13 punkto reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, aplinkai, dalyvaudamas viešajame eisme vairavo techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, t. y. vairavo traktorių su priekaba, kuriems nebuvo atlikta ir galiojanti privalomoji techninė apžiūra, traktoriaus vilkta priekaba nebuvo paženklinta; kelyje nesielgė taip, kad nesudarytų kliūčių jų eismui, sningant, esant apsnigtai ir slidžiai kelio dangai, esant blogam matomumui, priverstinai sustojęs neapšviestame kelio ruože tamsiuoju paros metu ne gyvenvietėje, neįjungė traktoriaus avarinės šviesos signalizacijos, o ant priekabos nesant įrengtos avarinės šviesos signalizacijos, nepastatė avarinio sustojimo ženklo ne arčiau kaip 50 metrų atstumu nuo sustojusios transporto priemonės, taip sukėlęs pavojų kitiems eismo dalyviams ir sudaręs kliūtį eismui, jų nepašalino, o negalėdamas to padaryti, nepažymėjo kliūties ir visais įmanomais būdais neįspėjo apie kliūtį ir pavojų kitų eismo dalyvių; dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu į traktoriaus priekabą atsitrenkė ir nuslydo į priešpriešinio eismo juostą iš paskos važiavęs automobilis „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamas S. S., o į jį atsitrenkė priešpriešine eismo juosta važiavęs automobilis „Subaru Impreza“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamas V. P.; eismo įvykio metu automobilio „Audi A4“ keleivei D. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o keleiviams V. S. ir A. L. nežymiai sutrikdyta sveikata, automobilio „Subaru Impreza“ vairuotojui V. P. ir šio automobilio keleivėms A. P., M. M. nežymiai sutrikdyta sveikata.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo J. J. gynėjas advokatas R. Tilindis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį be pakeitimų. Jei būtų nustatytas pagrindas spręsti faktinių bylos aplinkybių vertinimo klausimus, panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes išvadas padarė neįvertinęs įrodymų liečiamumo, nepatikrinęs vienų duomenų kitais bylos duomenimis, neatlikęs esminių aplinkybių tyrimo, tarp jų – neatlikęs techninių tyrimų, kuriais būtų nustatytas priežastinis ryšys tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, padaręs bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, įrodymų trūkumą kompensuodamas prielaidomis.

2.1.1. Pasak kasatoriaus, apkaltinamajame nuosprendyje nemažai abejonių nepašalinta, jos buvo įvertintos kaltinimo linkme, įrodinėjimo naštą perkeliant nuteistajam. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad dauguma apklaustų asmenų negalėjo įsidėmėti pastatyto avarinio ženklo, R. J. rūbų ypatumų (ar jie buvo šviesą atspindintys), nes rūpinosi nukentėjusiaisiais, buvo tame pačiame automobilyje ir turėjo subjektyvią nuomonę dėl J. J. elgesio. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nėra galimybės patikrinti S. S. vairuoto automobilio padangų tvarkingumo (nes šis ikiteisminio tyrimo metu  buvo jam grąžintas).

2.1.2. Kasatoriaus manymu, nepagrįsta teismo išvada, kad nuteistojo J. J. vairuotas traktorius buvo techniškai netvarkingas, nes byloje apie tai nėra duomenų. Įvykio vietos, transporto priemonės apžiūros protokoluose nenurodyti jokie J. J. traktoriaus techninio netvarkingumo požymiai, taigi akivaizdu, kad nebuvo priežasčių, dėl kurių pagal KET 240-246 punktuose nurodytus reikalavimus transporto priemonei būtų draudžiama dalyvauti viešajame eisme. Be to, skunde pažymima, kad iš anksto numatyti variklio aušinimo sistemos gedimą nėra objektyvių galimybių, o privaloma techninė apžiūra negali apsaugoti nuo gedimo, dėl kurio transporto priemonė turi sustoti. Dėl to darytina išvada, kad traktoriaus aušinimo sistemos gedimas nulėmė tik traktoriaus sustojimą, tačiau neturėjo įtakos S. S. gebėjimui sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, o tai reiškia, kad nėra priežastinio ryšio tarp privalomos traktoriaus ir jo priekabos techninės apžiūros ir S. S. gebėjimo sustabdyti vairuojamą automobilį.

2.1.3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino J. J. veiksmų užtikrinant eismo saugumą – kaip įmanoma skubiau patraukti priverstinai sustojusį traktorių su priekaba nuo važiuojamosios kelio dalies. J. J. skubiai išvyko atsivežti vandens traktoriaus varikliui aušinti, o prie sustojusio traktoriaus paliko R. J., vilkintį šviesą atspindinčiais drabužiais, kad šis pastatytų avarinio sustojimo ženklą (tai padaryti R. J., būdamas žymiai jaunesnis, turėdamas gerą fizinį pasirengimą, galėjo greičiau). Dėl to darytina išvada, kad J. J. ėmėsi priemonių kliūties pažymėjimui ir pašalinimui, t. y. vykdė KET 9, 11, 156 punktų eismo dalyviui nustatytus įpareigojimus.

2.1.4. Kasatorius teigia, kad bylos duomenys rodo, jog J. J. veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su pavėluota ir netinkama S. S. reakcija į pastebėtą kliūtį bei automobilio nesuvaldymu. Iš S. S. ir kartu su juo važiavusių asmenų parodymų apie konkrečius S. S. vairavimo veiksmus – nepasirinko saugaus greičio, pernelyg staiga stabdė – aišku, kad dėl to jo vairuojamas automobilis ėmė slysti ir jis nesugebėjo jo suvaldyti ar sustabdyti.

2.1.5. Kasatorius pažymi, kad byloje nebuvo atliktas joks specialistų techninis tyrimas ar eksperimentas, kuriuo būtų patikrintas S. S. aiškinimas, kad jis negalėjo pastebėti iš dviejų pusių atvažiuojančių automobilių žibintais apšviestos kliūties su avariniu ženklu, stovinčio ir vilkinčio šviesą atspindinčius drabužius R. J. Svarbu ir tai, kad byloje nebuvo tirtas S. S. vairuoto automobilio greitis prieš susidūrimą su traktoriaus priekaba ir objektyvios galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį. Dėl to darytina išvada, kad S. S. teiginių, kad jis negalėjo laiku pastebėti kliūties, sustabdyti vairuojamo automobilio, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys (įrodymai).

2.1.6. Kasatorius teigia, kad pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog 2012 m. vasario 21 d. eismo įvykį lėmė ne formalieji KET pažeidimai (neatlikta traktoriaus techninė apžiūra, civilinės atsakomybės neapdraudimas), bet S. S. veiksmai, kai jis vairuodamas automobilį nesugebėjo pasirinkti saugaus greičio, tinkamai reaguoti į stovinčią kliūtį ir saugiai sustabdyti automobilį. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad KET 238 punkto pažeidimas užtraukia tik administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK 123 straipsnis). Dėl to darytina išvada, kad nėra priežastinio ryšio tarp galbūt J. J. padaryto KET 238 punkto pažeidimo ir S. S. didelio neatsargumo, dėl kurio jo vairuojamas automobilis kliudė kelkraštyje priverstinai stovėjusiosios priekabos kraštą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014). Kasatorius pažymi, kad tirti priežastinio ryšio aplinkybes galima nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šioje byloje atkurti eismo įvykio technines sąlygas nėra įmanoma dėl objektyvių priežasčių, todėl apibendrinus darytina išvada, kad nėra pakankamų duomenų J. J. kaltei įrodyti ir jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-611/2004, 2K-462/2009).

2.2. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie faktines aplinkybes J. J. byloje, negalėjo remtis Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, kuriuo S. S. dėl 2012 m. vasario 21 d. eismo įvykio buvo išteisintas. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad minėtas S. S. išteisinantis nuosprendis yra priimtas neįvykdžius kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 8 d. nutarties nurodymų teismui išsamiau ištirti aplinkybes, galėjusias turėti reikšmės eismo įvykiui kilti, tarp jų ir nurodymo atlikti atskirą techninį tyrimą (tai ypač svarbu). Be to, nors apeliacinės instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nepagrįstai laikė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis minėtame 2014 m. birželio 19 d. nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (J. J. pažeidė KET, o S. S. – nepažeidė). Pagal BPK 257 straipsnį tada, kai bylą nagrinėjantis teismas nustato, kad nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi kreipiasi į prokurorą su atitinkamu pranešimu. Kauno apygardos teismas, priėmęs 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį, į prokurorą su pranešimu apie kito asmens padarytą nusikalstamą veiką nesikreipė, todėl pirmosios instancijos teismas, priėmęs J. J. išteisinantį nuosprendį, turėjo teisę padaryti kitas, paremtas šioje byloje surinktų įrodymų tyrimu, išvadas, nei nustatytos 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžiu. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo teisėjo darbą įvertino kaip aplaidumą, t. y. panaudodamas formuluotes, kurios atitinka BK 228 straipsnyje numatytos – tarnybos pareigų neatlikimo – nusikaltimo sudėties esmę.

2.3. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareikštus civilinius ieškinius. Iš bylos duomenų matyti, kad eismo įvykis įvyko 2012 m. vasario 21 d., tų pačių metų lapkričio 13 d. ikiteisminio tyrimo metu apie teisę pareikšti civilinį ieškinį buvo informuoti (raštu) D. S., V. S., A. L.. D. S. ir A. L. civilinį ieškinį pareiškė tik 2015 m. gegužės 19 d., t. y. po įvykio praėjus trejiems metams ir trims mėnesiams, o į draudimo įstaigą jos nesikreipė iki šiol. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo senaties terminas yra treji metai, o pagal to paties straipsnio 7 dalį reikalavimams dėl draudimo teisinių santykių nustatytas vienerių metų senaties terminas. Dėl to, pasak kasatoriaus, civilinio ieškinio pareiškimo senaties terminas yra pasibaigęs. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir teisiniu požiūriu reikšmingų argumentų, dėl kurių praleistas terminas civiliniam ieškiniui pareikšti turėtų būti atnaujintas, taigi civilinis ieškinys neturi būti priimtas.

2.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK pažeidimų. Be to, J. J. nuteisimas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį neįrodžius šios nusikalstamos sudėties, nesant pakankamai įrodymų, pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, BPK 1, 22, 44, 45 straipsnius, kuriuose įtvirtina kaltinamojo teisė ar atitinkamai teismo pareiga užtikrinti teisingą procesą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

3. Nuteistojo J. J. gynėjo advokato R. Tilindžio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių BPK pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų

4. BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodytų nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas ir laikantis BPK 305 straipsnio nuostatų. Teismo atliekamas įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tik pagal BPK taisykles nustačius teisinę reikšmę turinčias bylos aplinkybes, galimas teisingo nuosprendžio priėmimas. Pažymėtina, kad visais klausimais nuosprendyje daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios ir nekeliančios abejonių, paremtos jas liečiančių bylos duomenų analize (atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes). Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad priimtas teismo nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriuo nuteistas J. J., darant išvadas apie pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą, pirmiausia remiamasi Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo išteisintas S. S., išvadomis. Nors teismas teisingai pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis (šiuo atveju – minėtas S. S. išteisinantis nuosprendis) yra privalomas visoms valstybės institucijos ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau neteisingai suprato šią BPK 346 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, aiškindamas, kad S. S. byloje padarytos išvados yra privalomos  sprendžiant (kitoje byloje) J. J. kaltumo klausimą, todėl šie apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, yra neteisingi. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), o teismo nuosprendis grindžiamas tiesiogiai ištirtais įrodymais, t. y. įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Dėl to, nors abiejose bylose nagrinėjamos aplinkybės dėl to paties eismo įvykio yra susijusios, tačiau išvados dėl J. J. kaltumo (sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnį klausimą) gali (ir turi) būti grindžiamos būtent šioje konkrečioje byloje išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais, kaip tai nustatyta BPK normose, reglamentuojančiose nagrinėjimo teisme ribas, įrodinėjimą baudžiamajame procese ir nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu,  pagrindimą. Taigi, minėta apeliacinės instancijos teismo nuostata dėl kitoje (S. S.) byloje priimto nuosprendžio išvadų privalomumo, kiek tai susiję su J. J. nuteisimu (ar išteisinimu), prieštarauja pirmiau nurodytoms BPK normoms, taip pat – nekaltumo prezumpcijos principui (BPK 44 straipsnio 6 dalis), ir iš esmės reiškia išankstinį teismo nusistatymą dėl J. J. kaltumo.

6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir dėl to, kad darydamas išvadas apie priežastinio ryšio buvimą tarp J. J. veiksmų, pažeidžiančių KET reikalavimus, ir kilusių padarinių (eismo įvykio), šis teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės tokio priežastinio ryšio nustatymui. Pažymėtina, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, svarbių darant teisines išvadas dėl priežastinio ryšio, išsprendžiama atliekant eismo įvykio tyrimus (ekspertizes). Atsakant į techninio pobūdžio klausimus reikalingos specialios žinios, kurias turi ekspertai, specialistai (BPK 84, 89 straipsniai). Ekspertizės aktai, specialisto išvados – vieni iš įrodymų, kurie yra svarbūs šio pobūdžio bylose ir kuriuos privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo atliktas eismo įvykio tyrimas ir pateikta 2012 m. spalio 31 d. specialisto išvada Nr. 11-975 (12), kurioje, be kita ko, nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, jog traktoriaus vairuotojo J. J. veiksmai techniniu požiūriu būtų buvę nepriimtini; šio vairuotojo veiksmai, pasak tyrimą atlikusio eksperto (mechanikos inžinieriaus, turinčio eismo įvyko teismo eksperto, transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikacijas), techniniu požiūriu nebuvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą, kurioje buvo kaltinamas S. S. (jam 2014 m. birželio 19 d. priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris įsiteisėjęs), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje kasacine tvarka išnagrinėjus skundą dėl S. S. priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų, buvo nurodyta, jog darant išvadas dėl aptariamo eismo įvykio (priežasčių) būtinas atskiras (t. y. dar vienas) techninis tyrimas. Toks tyrimas, leidžiantis išsiaiškinti, kas lėmė eismo įvykį ar turėjo kitokios įtakos jam kilti, nebuvo atliktas nei nagrinėjant S. S. bylą (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi perduotą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka), nei nagrinėjant J. J. bylą. Susidariusioje situacijoje kilus abejonių dėl pirmiau nurodytos 2012 m. spalio 31 d. specialisto išvados pagrįstumo ar išsamumo, teismas turėjo pagrindą skirti pakartotiną ar papildomą autoįvykio techninį tyrimą (BPK 284-287 straipsniai), tačiau to nagrinėjamoje byloje nepadarė ir tai sukliudė išsamiam ir nešališkam visų aplinkybių išnagrinėjimui.

7. Pažymėtina, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptariant nuteistojo J. J. padarytus eismo saugumo ir transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kaip pažymėjo pats teismas, liko nepašalintos abejonės dėl to, ar likęs prie sustojusios transporto priemonės (traktoriaus su priekaba) R. J. dėvėjo šviesą atspindinčius rūbus, ar traktoriaus priekaba buvo pažymėta avariniu ženklu (nors, pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis, J. J., R. J. parodymais, padarė išvadą, kad ant traktoriaus priekabos buvo pakabintas avarinis ženklas, kurio šukės aptiktos įvykio vietoje, netoli susidūrimo su automobiliu „Audi A4“ ir šio automobilio žibinto šukių). Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nurodęs turintis abejonių, vis dėlto toliau nuosprendyje konstatavo, kad „būtent dėl to, kad, pirma – J. J. vairuoto traktoriaus priekaba nebuvo pažymėta taip, kaip to reikalauja KET, ir antra – traktoriui priverstinai sustojus jo sustojimo vieta nebuvo pažymėta avarinio sustojimo ženklu, S. S. neturėjo objektyvios galimybės iš anksto pastebėti kelio važiuojamojoje dalyje stovinčią kliūtį“; tuo teismas pagrindė išvadą, kad tarp J. J. veikos (padarytų KET 4 priedo 13,98, 104 punktų pažeidimų) ir padarinių (eismo įvykio kilimo) yra priežastinis ryšys. Aptariamu atveju tokios išvados nėra tinkamai motyvuotos, nes neparemtos visomis aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.  Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad S. S. važiavo „pakankamai nedideliu greičiu“, esant blogoms oro sąlygoms (tamsiu paros metu, sningant, esant slidžiai kelio dangai), nesielgė neatsakingai ir rizikingai, šių išvadų, kiek tai liečia J. J. kaltumo klausimo išsprendimą, iš esmės negrindė konkrečių bylos duomenų analize (pvz., S. S. parodė, kad važiavo 70–80 km/val. greičiu). Neabejotina, kad S. S. priimtas išteisinamasis nuosprendis nekvestionuotinas, tačiau pažymėtina, kad kito eismo dalyvio veiksmų, nors ir nelėmusių eismo įvykio kilimo, vertinimas kaip pakankamai atsargių (ar ne) turi reikšmę sprendžiant iš kaltininko priteistinos žalos dydžio klausimą. Antai pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas yra viena iš aplinkybių, sudarančių prielaidas mažinti žalos dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-418-222/2016, Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalis).

8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė ir neišnagrinėjo visų faktų, turinčių reikšmės darant išvadas dėl priežastinio ryšio nustatymo tarp nuteistojo J. J. veiksmų ir kilusio eismo įvykio konkrečioje eismo situacijoje, nuosprendžio nepagrindė taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismo padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

9. Be to, kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesprendė, ar 2012 m. vasario 21 d. eismo įvykio metu nukentėjusių D. S. ir A. L. (automobilio „Audi A4“, kurį vairavo S. S., keleivių) civiliniai ieškiniai pareikšti laiku, jeigu praleidus senaties terminą – ar toks terminas atnaujintinas. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese pareiškiamas paduodant civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių ieškinių (reikalavimų) dėl žalos atlyginimo senaties terminas yra treji metai. Ieškinio senaties termino pradžia – teisės į ieškinį atsiradimo diena, kuria laikoma ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai gauti 2015 m. gegužės 20 d. (nagrinėjant S. S. baudžiamąją bylą dėl įvykio, kurio metu nukentėjo D. S. ir A. L., teise pareikšti reikalavimą atlyginti žalą jos nepasinaudojo), vėliau pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir jų prašymai dėl senaties termino atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl civilinių ieškinių priteisimo, neišnagrinėjo aplinkybių, susijusių su ieškininių reikalavimų pateikimu per įstatymo nustatytą terminą bei jo skaičiavimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                         Rima Ažubalytė

                                                                      Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė