Civilinė byla Nr. e2-793-881/2023
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00647-2019-5
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugpjūčio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. K. ir kreditorės mažosios bendrijos „U paslaugos“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ nemokumo administratorės ir kreditorių uždarosios akcinės bendrovės „Elektrobalt“ ir mažosios bendrijos „U paslaugos“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys D. K. ir uždaroji akcinė bendrovė „Dzūkijos medis“.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Drustila“ buvo iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „TOP CONSULT“. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 21 d. nutartimi atstatydino UAB „TOP CONSULT“ iš likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Drustila“ nemokumo administratorės pareigų ir nauja nemokumo administratore paskyrė Rasą Prakienę. Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtino LUAB ,,Drustila“ kreditorių ir jų 295 988,56 Eur finansinių reikalavimų sąrašą, kurį vėliau tikslino.
2. LUAB ,,Drustila“ nemokumo administratorė R. Prakienė ir kreditorės UAB „Elektrobalt“ bei mažoji bendrija (toliau – MB) „U paslaugos“ prašė LUAB „Drustila“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Pareiškėjai pareiškimą dėl LUAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu grindė tuo, kad 2019 m. balandžio 3 d. buvęs įmonės direktorius D. K. pateikė teismui pareiškimą dėl UAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad LUAB „Drustila“ jau esant nemokiai, direktorius D. K. pateikė pareiškimą iškelti LUAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylą, nepaneigia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir neeliminuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto įmonės tyčinio bankroto požymio, nes, pirma, jis pateikė restruktūrizavimo bylą nagrinėjusiam teismui neteisingus duomenis apie įmonės finansinę padėtį, antra, įmonei esant nemokiai turėjo būti inicijuojama bankroto, o ne restruktūrizavimo byla. Šiuo delsimo laikotarpiu sąmoningai buvo bloginama įmonės finansinė padėtis. Bendrovės vadovas netinkamai organizavo įmonės veiklą ir pažeidė fiduciarines pareigas bendrovei, t. y.: sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius (pardavė LUAB „Drustila“ nekilnojamąjį turtą už nepagrįstai mažą kainą; nepagrįstai nurašė 44 963,44 Eur vertės turtą); netinkamai vedė buhalterinę apskaitą, nes neapskaitė visų bendrovės finansinių operacijų ir netinkamai įformino medžiagų nurašymą; pagal apskaitos dokumentus nėra galimybės nustatyti, kokiuose objektuose įmonė dirbo ir patyrė sąnaudas; nors 2019 metais bendrovė patyrė dideles sąnaudas medžiagoms ir darbo užmokesčiui, sąskaitos už darbus nebuvo išrašytos; perkėlė bendrovės veiklą, darbuotojus ir sutartis į UAB „Dzūkijos medis“, dėl ko UAB „Dzūkijos medis“ gavo apmokėjimą už medžiagas ir darbus, kuriuos faktiškai atliko LUAB „Drustila“; perėjo dirbti į UAB „Dzūkijos medis“ bei įsigijo dalį UAB „Dzūkijos medis“ akcijų.
4. Suinteresuoti asmenys D. K. ir UAB „Dzūkijos medis“ su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apygardos teismas 2023 m. birželio 27 d. nutartimi LUAB „Drustila“ bankrotą pripažino tyčiniu, priteisė iš suinteresuoto asmens D. K. LUAB „Drustila“ 3 954,41 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad nuo 1997 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. rugsėjo 10 d. (bankroto bylos iškėlimo) bendrovės vadovu buvo D. K..
7. Veiksmai, dėl kurių LUAB „Drustila“ bankrotą prašyta pripažinti tyčiniu, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl sprendžiant LUAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, teismas vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ normomis.
8. Teismas nustatė, kad 2019 m. LUAB „Drustila“ susidūrus su finansiniais sunkumais, bendrovės vadovas D. K. siekė juos spręsti restruktūrizavimo būdu. Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1468-945/2019 LUAB „Drustila“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Bendrovės 2019 m. kovo 31 d. sudaryto balanso duomenimis bendrovė turėjo turto už 282 322 Eur, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo 129 352,36 Eur, todėl teismas nusprendė, kad bendrovė nėra nemoki, tačiau susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, t. y. nemokumo fakto nenustatė. 2019 m. rugpjūčio 8 d. LUAB „Drustila“ vadovas D. K. pateikė teismui prašymą nutraukti LUAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylą ir iškelti bankroto bylą. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi LUAB „Drustila“ buvo iškelta bankroto byla. Teismas konstatavo, kad pagal 2019 m. birželio 30 d. LUAB „Drustila“ balansą, bendrovės turto vertė yra 264 218 Eur (ilgalaikis turtas – 6 524 Eur, trumpalaikis turtas – 254 000 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 322 495 Eur, iš jų visi mokėtini per vienerius metus; teismas šioje nutartyje nenustatė konkretaus LUAB „Drustila“ nemokumo momento.
9. Iš 2016–2017 metų balansų duomenų, teismas nustatė, kad bendrovės padėtis pradėjo blogėti jau 2017 metais. Lyginant 2017 ir 2018 metų bendrovės pagrindinius finansinius rodiklius, matyti jų pokytis neigiama linkme. Bendrovės turto vertė 2018 metais sumažėjo iki 336 072 Eur (ilgalaikis turtas – 17 198 Eur, trumpalaikis – 313 036 Eur, iš kurio atsargos – 6 551 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 304 463 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 2 022 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai padidėjo iki 266 285 Eur. Bendrovė 2018 metais veikė nuostolingai; nuostoliai siekė 112 084 Eur. Bendrovė iš esmės neturėjo ilgalaikio turto (2018 metų balanso duomenimis bendrovės ilgalaikis turtas sudarė 17 198 Eur; nekilnojamasis turtas 2019 m. parduotas už 36 500 Eur), o trumpalaikio turto didžiąją dalį sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Bendrovė dvejus metus iš eilės (2017, 2018 metais) veikė nuostolingai. 2018 m. gruodžio 31 d. pradelsti bendrovės įsipareigojimai (266 285 Eur) sudarė daugiau nei pusę jos turimo turto vertės (336 072 Eur / 2 = 168 036 Eur). Bendrovė jau 2018 metų pabaigoje, o vėliausiai – nuo 2019 m. vasario 28 d. buvo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, kadangi pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
10. Teismas padarė išvadą, kad LUAB „Drustila“ buvęs vadovas D. K. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą laiku kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir sąmoningai blogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį, mažindamas bendrovės turtą ir didindamas įsipareigojimus kreditoriams, o vėlesnis bendrovės bankrotas tik patvirtina šias aplinkybes.
11. Teismas iš dalies sutiko su suinteresuotais asmenimis, kad LUAB „Drustila“ debitorių UAB „Alkor“, UAB „Algraižė“, UAB „Minauga“, UAB „Murena“ ir UAB „Kortas“ bankrotai turėjo įtakos bendrovės finansinei padėčiai (ją pablogino), tačiau teismo vertinimu, minėtų debitorių bankrotai neturėjo įtakos LUAB „Drustila“ nemokumui. LUAB „Drustila“ debitorei UAB „Murena“ bankroto byla iškelta dar 2009 m. birželio 30 d., UAB „Minauga“ – 2013 m. lapkričio 6 d., UAB „Algraižė“ – 2016 m. kovo 4 d., o LUAB „Drustila“ nemokia tapo 2018 metų pabaigoje. UAB „Alkor“ bankroto byla iškelta 2018 m. liepos 31 d., tačiau LUAB „Drustila“ reikalavimas minėtai bendrovei sudarė nedidelę (36 420,36 Eur) per vienerius metus gautinos sumos dalį (iš 304 463 Eur). UAB „Kortas“ bankroto byla iškelta 2019 m. gegužės 15 d., kai LUAB „Drustila“ jau buvo nemoki.
12. Teismo vertinimu, LUAB „Drustila“ nekilnojamojo turto pardavimo už nepagrįstai mažą kainą sandoriai, tuo metu, kai LUAB „Drustila“ buvo faktiškai nemoki, yra ekonomiškai nenaudingi ir nuostolingi sandoriai, kurie pažeidė jos kreditorių interesus. Be to, 2019 m. gegužės 29 d. LUAB „Drustila“ vadovas D. K. pasirašė „Medžiagų nurašymo aktą, remiantis atsargų perdavimu pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. DRU001982“ (toliau – Nurašymo aktas), kuriuo nurašyta medžiagų, gaminių, įrenginių, darbų už 44 963,44 Eur. Šiame akte nurodytos medžiagos, gaminiai, įrenginiai, darbai, kaip atliekos (nelikvidus turtas) buvo priduoti į metalo laužą supirkėjui UAB „Metal invest“, tačiau byloje nenustatyta duomenų, kad pagal Nurašymo aktą nurašytos medžiagos, gaminiai, įrengimai, darbai buvo netinkami naudoti, juos reikėjo priduoti į metalo laužą kaip atliekas, taip pat teismui kilo abejonės, ar visas šis tariamai nurašytas turtas buvo priduotas į metalo laužą (pvz., televizoriai, šviestuvai ir pan.). D. K. nepateikė tinkamo pagrindimo medžiagų nurašymui, todėl šį sandorį teismas vertino kaip bloginantį jau nemokios LUAB „Drustila“ finansinę padėtį ir pažeidžiantį kreditorių teises ir teisėtus interesus, nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
13. Byloje nustatyta, kad LUAB „Drustila“ 2019 m. kovo – rugpjūčio mėn. dirbo darbuotojai, buvo perkamos medžiagos, samdomi subrangovai darbams atlikti (vien tik darbo užmokesčiui ir prekėms įsigyti patirtos 141 046,22 Eur sąnaudos). Tačiau veikla vykdyta tokiu būdu, kad įmonė tik patyrė veiklos sąnaudas, neapskaitydama beveik jokių LUAB „Drustila“ gautinų pajamų už atlikus darbus, suteiktas paslaugas, parduotas prekes. Taigi, pasak teismo, iš bendrovės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti, kokiuose objektuose bendrovė atlikinėjo darbus, už kokią sumą buvo atlikti darbai, nėra aišku, kodėl už atliktus darbus nebuvo išrašytos sąskaitos.
14. Kadangi LUAB „Drustila“ pagal kiekvieną statybos objektą nevedė pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 3 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi Verslo apskaitos standartais, taip pat Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto Standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III dalies nuostatas, kad kiekviena statybos sutartis pripažįstama atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu.
15. Teismas pažymėjo, kad D. K. nemokumo administratorei neperdavė 2019 m. gegužės 13 d. LUAB „Drustila“ direktoriaus įsakymo ir 2019 m. gegužės 13 d. defektinio akto dėl medžiagų nurašymo, todėl, teismo vertinimu, toks veikimas (slėpimas / nepateikimas) gali būti vertinamas kaip netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kuris pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą laikomas vienu iš tyčinio bankroto požymių.
16. Teismas nustatė, kad LUAB „Drustila“ darbuotojai, taip pat ir direktorius bei akcininkas D. K., perėjo dirbti į UAB „Dzukijos medis“, kuri perėmė LUAB „Drustila“ nebaigtas vykdyti ar įvykdytas sutartis, po to, D. K. tapo šios įmonės darbuotoju (direktoriumi) bei akcininku. Teismui kilo abejonių, jog LUAB „Drustila“ veiklos sąnaudos (už prekes ir darbus) atiteko bankrutuojančiai įmonei, o pajamas (nepatyrus sąnaudų) tikėtina gavo UAB „Dzūkijos medis“, tai sudaro pagrindą pripažinti LUAB „Drustila“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu pagrindu (pagal įtvirtintą prezumpciją). Liudytojos J. B. parodymai dėl LUAB „Drustila“ darbuotojų įsidarbino UAB „Dzūkijos medis“ ar UAB „VA Statyba“ ir UAB „Dzūkijos medis“ sudarytų subrangos sutarčių aplinkybių, juos vertinant visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi, nes yra abstraktūs.
17. Taigi, teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 punkto, 5 punkto ir 3 dalies 1 punkto pagrindais.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
18. Apeliantas D. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl LUAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; netenkinus šio prašymo, panaikinti nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, sudarant D. K. galimybę atlikti ekspertizę dėl LUAB ,,Drustila“ nemokumo momento nustatymo; priimti teikiamą naują įrodymą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. M-2-02-00957-22. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. 2019 m. vasario 28 d. LUAB „Drustila“ buvo moki ir susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, nes tiek Alytaus regiono Druskininkų rūmų, tiek apeliacine tvarka nagrinėjusio Kauno apygardos teismo (civilinė byla Nr. e2A-1383-413/2021) 2021 m. spalio 21 d. nutartyje buvo konstatuota, kad nušalintojo nemokumo administratoriaus nurodomą 2019 m. vasario 28 d. LUAB „Drustila“ buvo moki.
18.2. Vertinant bendrovės mokumą, ilgalaikio turto vertė turi būti padidinta nuo 17 198 Eur iki 156 700 Eur, nes turtą už 17 198 Eur sudarė 86,91 kv. m butas, esantis (duomenys neskelbiami) (toliau – Butas) ir 289,45 kv. m patalpos, esančios (duomenys neskelbiami) (toliau – Patalpos), kurie teismo ekspertės Irmantos Krikščiūnienės buvo įvertinti atitinkami 68 600 Eur (Butas) ir 88 100 Eur (Patalpos).
18.3. Po 2019 m. vasario 28 d. D. K., veikdamas kaip bendrovės vadovas, sušaukė visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame buvo nuspręsta parduoti LUAB „Drustila“ turimą ir įmonės veikloje nenaudojamą turtą. Akcininkų susirinkimas įvyko per 5 darbo dienas, skaičiuojant nuo 2019 m. vasario 29 d., t. y. D. K., nedelsdamas, per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, ėmėsi veiksmų atstatyti LUAB „Drustila“ mokumą ir tam turėjo 40 dienų. Butas ir Patalpos buvo parduotos 2019 m. kovo 21 d., o gautos lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje.
18.4. Teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl LUAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo aiškiai nustatyti bendrovės nemokumo momentą, tačiau to nepadarė. Be to, teismas nenustatė, kad LUAB „Drustila“ prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai ją valdant (veikimu, neveikimu).
18.5. Teismas, nustatydamas LUAB „Drustila“ nemokumo momentą, vadovavosi tik 2019 m. vasario 28 d. LUAB „Drustila“ nemokumo administratoriaus UAB „TOP CONSULT“ parengtu balansu, su kurios atstovu, E. S., D. K. turėjo konfliktą ir kuris pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė po to, kai D. K. kreipėsi į prokuratūrą dėl LUAB „Drustila“ neteikiamų finansinės atskaitomybės dokumentų (tyrimas tęsiamas iki šiol). Vėliau nemokumo administratorius buvo nušalintas nuo LUAB „Drustila“ administravimo.
18.6. Teismas, net ir prašant D. K. atstovui skirti ekspertizę ir nustatyti nemokumo momentą, jos neskyrė.
18.7. Teismas, laikydamas, kad 2019 m. vasario 28 d. LUAB „Drustila“ tapo faktiškai nelikvidžia arba nemokia, nepatikrino ar tolesnė LUAB „Drustila“ veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti jos turtinę padėtį.
18.8. Buto ir Patalpų pardavimo sandorių sudarymo metu, t. y. 2019 m. kovo 21 d., bendrovė buvo moki. Sandoriai dėl Buto ir Patalpų pardavimo yra ginčijami civilinėse bylose (Nr. e2-518-661/2023 ir Nr. e2-289-555/2023), kurių nagrinėjimas nėra baigtas. Šiose bylose D. K. yra ne atsakovas, o trečiasis asmuo, t. y. nemokumo administratorius minėtose bylose D. K.i jokių reikalavimų nėra pareiškęs. Butas ir Patalpos, buhalterinėje LUAB „Drustila“ apskaitoje apskaityti kaip ilgalaikis materialusis turtas (17 198 Eur vertė), buvo parduoti už ženkliai didesnę kainą – 36 500 Eur. Buto ir Patalpų pardavimas pagerino bendrovės finansinę padėtį, bendrovė gavo apyvartinių lėšų ir po sandorių sudarymo galėjo būti sprendžiama dėl tolimesnės LUAB „Drustila“ veiklos.
18.9. Nurašymo aktu buvo nurašytos netinkamos naudoti po įvykusios vandentiekio avarijos medžiagos, todėl tokiais veiksmais nebuvo bloginama bendrovės finansinė padėtis ar pažeidžiamos kreditorių teisės ir teisėti interesai. Be to, medžiagų nurašymui po įvykusios vandentiekio avarijos buvo sudaryta komisija, susidedanti iš 3 asmenų.
18.10. D. K. neslėpė LUAB „Drustila“ duomenų nuo nemokumo administratoriaus ir visus juos tinkamai perdavė, tai patvirtina dokumentų perdavimo–priėmimo aktai.
18.11. Kartu su atskiruoju skundu teikiamas naujas įrodymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartis ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. M-2-02-00957-22 – yra susijęs su nagrinėjamu klausimu ir pagrindžia D. K. argumentus, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai, o pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas kerštaujant dėl aktyvių D. K. veiksmų, siekiant skaidraus LUAB „Drustila“ bankroto proceso.
19. Apeliantė kreditorė MB „U paslaugos“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Teismas bylą išsprendė formaliai. Be to, teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą suinteresuotu asmeniu buvusio įmonės akcininko S. V. T.. Teismas, bendrovės bankrotą pripažindamas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neįvertinto, kad sprendimą parduoti bendrovės turtą priėmė ne D. K. vienasmeniškai, o kartu su bendrovės akcininku, akcininkų susirinkimo metu turėjusiu 50 proc. bendrovės akcijų. D. K. buvo akcininkų susirinkimo pirmininkas, buvo susaistytas darbo santykiais su didžiausiu LUAB „Drustila“ debitoriumi UAB „Kortas“, todėl S. V. T., bankrotą pripažinus tyčiniu, privalo atsakyti solidariai su buvusiu įmonės vadovu D. K..
19.2. Visus sprendimus, susijusius su bendrovės turtu, jo pardavimu ar įgujimu, bendrovės vardu priėmė akcininkai, todėl akcininkai yra atsakingi už tai, kad bendrovė tapo nemokia. Nurodytais sandoriais perleidžiant įmonės turtą už ženkliai per mažą kainą, įmonei padaryta didelė žala, už kurią atsakingi bendrovės valdymo organų nariai, t. y. S. V. T. ir D. K.. Kreditorių patiriama žala yra laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos – dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį reikalavimo patenkinimo.
19.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek buvęs įmonės direktorius D. K., tiek buvęs akcininkas S. V. T., būdami lygiaverčiais LUAB „Drustila“ akcininkais, tyčia ir kryptingai siekė įmonės bankroto, tyčia norėjo pabloginti įmonės turtinę padėtį, jog nebūtų patenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai.
20. Kreditorė UAB „Elektrobalt“ atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo atskiruosius skundus atmesti, Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. D. K. teigia, kad įmonės ilgalaikio turto vertė turi būti padidinta nuo 17 198 Eur iki 156 700 Eur, tačiau nepaaiškina, kodėl jis bendrovės turtą pardavė tik už 35 500 Eur.
20.2. D. K. nepasisako, kur ir kokiuose objektuose 2019 metais buvo panaudotos medžiagos, kurios nepagrįstai nurašytos kaip priduotos į metalo laužą. Nėra aišku, dėl kokių priežasčių 2019 m. kovo – rugpjūčio mėn. bendrovė, patyrusi 141 046,22 Eur sąnaudų, gavo tik 4 812,74 Eur pajamų. Be to, nėra aišku, kokiuose objektuose dirbo bendrovės darbuotojai ir kodėl už jų darbą bei darbams atlikti sunaudotas medžiagas nebuvo išrašytos pardavimo sąskaitos. Pagal įmonės apskaitos dokumentus šių aplinkybių nustatyti nėra galimybės.
20.3. D. K. nepaaiškina, kodėl skiriasi sutarčių egzemplioriai (2018 m. lapkričio 23 d. Statybos subrangos sutarties Nr. 2018/11-23 ir 2018 m. balandžio 12 d. Statybos darbų rangos sutarties Nr. 2018/04/1), kurie buvo perduoti nemokumo administratoriui, ir tie, kurie gauti iš LUAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylos.
20.4. Teismas išsamiai aprašė ir nustatė aplinkybes, patvirtinančias, kad LUAB „Drustila“ veikla buvo perkelta į susijusią įmonę UAB „Dzūkijos medis“; UAB „Dzūkijos medis“ pateikė apmokėti užsakovui UAB „VA Statyba“ pardavimo sąskaitas už darbus, kuriuos atliko LUAB „Drustila“ ar jos pasitelkti subrangovai. D. K. neginčija šių teismo nustatytų aplinkybių, o tai patvirtina, kad jis pripažįsta įmonės veiklos perkėlimo faktą. Vien šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas LUAB „Drustila“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
20.5. Pagal ĮBĮ byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl šios priežasties įmonės akcininkas neturėjo būti įtrauktas į šios bylos nagrinėjimą. Anksčiau galiojusiame ĮBĮ, įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas.
21. Pareiškėja LUAB „Drustila“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo D. K. atskirąjį skundą atmesti; Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Apelianto pozicija yra prieštaringa, nes, pasisakydamas dėl įmonės nemokumo momento, jis pripažįsta teismo ekspertės I. Krikščiūnienės nustatytą turto vertę ir teigia, kad įmonės balanse apskaityta turto vertė buvo 156 700 Eur. Tuo tarpu, atskirojo skundo 6.3 punkte teigia priešingai – kad teismo ekspertės I. Krikščiūnienės nustatyta turto vertė yra neteisinga, nes nekilnojamojo turto vertė buvo artima jo buhalterinei vertei, apskaitytai balanse. Be to, tvirtina, kad turto pardavimas už didesnę nei buhalterinę vertę buvo itin naudingas įmonei.
21.2. Teismas pagrįstai nustatė, kad LUAB „Drustila“ buvo faktiškai nemoki nuo 2018 metų pabaigos. Buvęs LUAB „Drustila“ vadovas D. K., nepagrįstai siekdamas nemokiai įmonei inicijuoti restruktūrizavimo bylą, teismui pateikė neteisingus duomenis apie pradelstas skolas. Restruktūrizavimo byloje buvo nurodyta, kad 126 926,29 Eur suma kreditoriams yra pradelsta (2019 m. kovo 31 d.). Tačiau faktiškai LUAB „Drustila“ pradelsti įsipareigojimai 2019 m. kovo 31 d. turėjo būti padidinti 89 067,53 Eur suma. Pagal nemokumo administratoriaus parengtą lentelę, 2019 m. kovo 31 d. pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 215 434,88 Eur.
21.3. D. K. žinojo apie bendrovės nemokumą, nes bendrovės turtą pardavinėjo, siekdamas atkurti bendrovės mokumą. Kaip teisingai nustatė teismas, turtas buvo parduotas nuostolingai, todėl įmonės nemokumas dar padidėjo.
21.4. Teismui nustačius įmonės nemokumą nuo 2019 m. vasario 28 d., po šios datos sudaryti nuostolingi turto perleidimo sandoriai, nepagrįstas didelės vertės turto nurašymas, veiklos perkėlimas į susijusią įmonę, netinkamas įmonės apskaitos vedimas turi būti vertinami kaip sandoriai ir veiksmai, kurie dar labiau pablogino nemokios įmonės finansinę padėtį.
21.5. Butas buvo parduotas už 2,64 karto arba 42 600 Eur (68 600 Eur – 26 000 Eur) mažesnę nei teismo eksperto nustatytą realią turto rinkos kainą. Patalpos buvo parduotas už 8,39 karto arba 77 600 Eur (88 100 Eur – 10 500 Eur) mažesnę nei teismo eksperto nustatyta realią turto rinkos kainą. Pagal 2019 m. gegužės 29 d. LUAB „Drustila“ direktorius D. K. Medžiagų nurašymo aktu, remiantis atsargų perdavimu pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. DRU001982, nepagrįstai nurašė medžiagas, gaminius, įrenginius, darbus už 44 963,44 Eur. Tokiu būdu bendrovei padarė ne mažesnę kaip 165 163,44 Eur žalą, kuri yra reikšminga, įvertinus LUAB „Drustila“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą (295 988,56 Eur).
21.6. Į bylą nepateikti jokie patikimi ir leistini įrodymai, kurie patvirtintų D. K. nurodytas aplinkybes, apie tariamą vandentiekio avariją ir jos pasekmes, t. y. kad tariamo užliejimo metu nepataisomai buvo sugadintos visos medžiagos, kurios vėliau nurašytos pagal Medžiagų nurašymo aktą.
21.7. Apelianto argumentai, kad jis nemokumo administratoriui perdavė visus įmonės dokumentus, iš kurių galima nustatyti visas įmonės ūkines operacijas, yra abstraktūs ir deklaratyvus.
21.8. Apeliantas nenurodė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo pritaikytą ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą įmonės tyčinio bankroto prezumpciją.
21.9. Apeliantas nenurodė argumentų, kodėl šioje byloje reikalingos specialios ekonominės ar buhalterinės žinios, ir kodėl teismas negali nustatyti įmonės nemokumo momento.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių (atskirųjų) skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose (atskiruosiuose) skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
23. Apeliacijos dalyką sudaro, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjų prašymas pripažinti LUAB „Drustila“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pateiktuose atskiruosiuose skunduose nustatytų ribų, t. y. pagal skunduose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
24. Apeliantas prašo prie bylos pridėti naują įrodymą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. M-2-02-00957-22.
25. Bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
26. Kita vertus, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be kita ko, CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tai reiškia, kad šalys, įgyvendindamos įrodinėjimo pareigą (teikdamos byloje paaiškinimus žodžiu ir raštu, rašytinius įrodymus, prašydamos apklausti liudytojus, skirti ekspertizę ir pan.), turi atsižvelgti į teikiamų duomenų ryšį su byloje keliamais klausimais ir įrodinėti tik tas aplinkybes, kurios yra reikšmingos siekiant tinkamai išnagrinėti byloje kilusį ginčą. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Savo ruožtu įrodymai, kurie nėra reikšmingi siekiant išspręsti šalių ginčą, neturi būti priimami.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, viena vertus, nors teikiamo įrodymo sukūrimo data yra ankstesnė nei ginčo nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, todėl jis neabejotinai galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Teismas nenustatė objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių apeliantui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus. Kita vertus, teikiamas naujas įrodymas nėra reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl tyčinio bankroto požymių tinkamo nustatymo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartis pradėti ikiteisminį tyrimą negali patvirtinti ar paneigti, kaip teigia apeliantas, buhalterinės apskaitos tinkamo vedimo fakto. Todėl apelianto teikiamas naujas įrodymas į bylą nepriimamas.
Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytino teisinio reglamentavimo
28. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio, todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu. Todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32 punktas).
29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu grindžia buvusio bendrovės vadovo veiksmais (neveikimu), kurie buvo atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms. Įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant, ar yra pagrindas spręsti dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinos ĮBĮ nuostatos.
Dėl LUAB „Drustila“ nemokumo momento
30. Pripažįstant bankrotą tyčiniu nustatytinas bendrovės nemokumo faktas, t. y. teismas turi nustatyti momentą kada bendrovė tapo faktiškai nemokia (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.).
31. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, nemokumo būsenai šios normos (pažodinio) taikymo prasme konstatuoti yra būtini du elementai: 1) prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas ir 2) pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis, kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę tokio turto vertės. Tačiau teisinio nemokumo būsena turi būti aiškinama plačiau, negu pažodžiui. Juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir(ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
32. Iš 2019 m. vasario 28 d. LUAB „Drustila“ nemokumo administratoriaus parengtų finansinės atskaitomybės duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LUAB „Drustila“ nemokia tapo jau 2018 metų pabaigoje, o vėliausiai nuo 2019 m. vasario 28 d. buvo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Iš 2019 m. vasario 28 d. balanso teismas nustatė, kad įmonės balansinį turtą sudarė iš viso 324 008 Eur vertės turtas, iš kurio ilgalaikis turtas – 17 198 Eur, trumpalaikis – 306 810 Eur, iš kurio atsargos – 105 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 271 192 Eur, iš jų pradelsti įsipareigojimai – 228 306,04 Eur. Remdamasis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įmonė jau 2018 metų pabaigoje, o vėliausiai nuo 2019 m. vasario 28 d. buvo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Teismo vertinimu, LUAB „Drustila“ finansinė padėtis 2017 metais pradėjo blogėti, bendrovė dirbo nuostolingai ir nemokia tapo jau 2018 metų pabaigoje ar vėliausiai 2019 m. vasario 28 d., kadangi pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl iš 2019 m. vasario 28 d. LUAB „Drustila“ balanso bendrovės vadovas D. K. galėjo ir turėjo suprasti, kad LUAB „Drustila“ yra nemoki, tačiau LUAB „Drustila“ vadovas D. K. nevykdė įstatyme nustatytos pareigos laiku kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir sąmoningai blogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį, mažindamas bendrovės turtą ir didindamas įsipareigojimus kreditoriams, taip siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, tai sudarė pagrindą pripažinti LUAB „Drustila“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
33. Apelianto teigimu, 2019 m. vasario 28 d. balansas neatspindi realios įmonės turtinės padėties, nes pirmosios instancijos teismo nurodytas Butas ir Patalpos, buhalterinėje LUAB „Drustila“ apskaitoje apskaityti, kaip ilgalaikis materialusis turtas už 17 198 Eur, buvo didesnės vertės ir parduotas už ženkliai didesnę sumą, t. y. 36 500 Eur. Be to, balansą sudarė nušalintas nuo LUAB „Drustila“ nuo pareigų nemokumo administratorius, kurio atstovas buvo konfliktiškai nusiteikęs apelianto atžvilgiu. Sutiktina su apelianto D. K. nuomone, kad sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto realia verte (o ne nurodyta turto verte). Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).
34. Byloje nustatyta, kad LUAB „Drustila“ iki 2019 m. kovo 21 d. nuosavybės teise priklausė 86,91 kv. m butas, esantis (duomenys neskielbiami), kuris 2019 m. kovo 21 d. tarp LUAB „Drustila“ (atstovaujamos direktoriaus D. K.) ir G. J. sudaryta Buto pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas už 26 000 Eur kainą. Buto rinkos vertės nustatymo ekspertizę atlikusi teismo ekspertė I. Krikščiūnienė pateikė išvadą, kad Buto rinkos vertė, nustatyta vertės nustatymo dieną (2019 m. kovo 21 d.), buvo 68 600 Eur. Be to, LUAB „Drustila“ iki 2019 m. kovo 21 d. nuosavybės teise priklausė 289,45 kv. m patalpos, esančios (duomenys neskelbiami), kurios 2019 m. kovo 21 d. tarp LUAB „Drustila“ (atstovaujamos direktoriaus D. K.) ir T. R. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotos už 10 500 Eur kainą. Teismo ekspertė I. Krikščiūnienė Nekilnojamojo turto ekspertizės akte Nr. IK-12/2022 nustatė, kad 2019 m. kovo 21 d. Patalpų rinkos vertė buvo 88 100 Eur. Iš paminėtų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad LUAB „Drustila“ reali nekilnojamojo turto vertė buvo 156 700 Eur, o ne 17 198 Eur, kaip nurodyta nemokumo administratorės 2019 m. vasario 28 d. sudarytame balanse. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo nustatytu vėliausiu įmonės nemokumo momentu (2019 m. vasario 28 d.) įmonė turėjo turto už 463 510 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 156 700 Eur, trumpalaikis – 306 810 Eur, iš kurio atsargos – 105 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 271 192 Eur, iš jų pradelsti įsipareigojimai – 228 306,04 Eur, t. y. pradelsti bendrovės įsipareigojimai neviršijo pusės bendrovės turimo turto vertės. Todėl sutiktina su apeliantu, kad 2019 m. vasario 28 d. LUAB „Drustila“ nors ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau turėjo pakankamai turto, todėl buvo moki.
35. Iš LUAB „Drustila“ nemokumo administratorės pateiktų duomenų nustatyta, kad 2019 m. kovo 31 d. LUAB „Drustila“ pradelsti įsipareigojimai sudarė 215 993,82 Eur ir viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės (209 925,84 Eur / 2). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs 2019 m. kovo 31 d. balanso duomenis ir bendrovės sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius bei bendrovės pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, konstatuoja, kad LUAB „Drustila“ nemokia tapo vėliausiai nuo 2019 m. kovo 31 d., po 2019 m. kovo 21 d. įvykusių Buto ir Patalpų pardavimo sandorių už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, kuomet nekilnojamasis turtas buvo parduotas net 120 200 Eur mažesne kaina (156 700 – 36 500 Eur), todėl šie sandoriai bendrovei buvo nuostolingi, nes praradimai buvo ženklūs ir siekė iš esmės daugiau nei pusę LUAB „Drustila“ pradelstų įsipareigojimų.
36. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė byloje ekspertizės bendrovės nemokumo momentui nustatyti.
37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ teismui nenumato pareigos sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyti tikslų momentą, kuomet bendrovė tapo nemoki. Nagrinėjamu atveju, įmonės nemokumo klausimas yra išspręstas ir nustatyta, kad LUAB „Drustila“ nemokia tapo vėliausiai nuo 2019 m. kovo 31 d. Nemokumą gali lemti tam tikrų faktų visuma, todėl aktualus ne pats nemokumo momentas, o jo priežastys. Ekspertizė byloje skiriama tuomet, kai teisniam tam tikrų faktinių bylos aplinkybių įvertinimui yra būtinos specialiosios žinios (CPK 212 straipsnis). Tuo tarpu teisinis santykių kvalifikavimas, nemokumo priežasčių nustatymas, tam tikrų veiksmų galimos įtakos nemokumui vertinimas, yra teismo prerogatyva. Teismas šį vertinimą atlieka išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą. Nagrinėjamu atveju byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų ir pateikta pakankamai argumentų, jog būtų pagrindas kvalifikuoti minėtos bendrovės bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai aptarė visus rašytinius įrodymus, šalių argumentus dėl bendrovės vadovo sudarytų sandorių netikslingumo ir neteisėtumo, medžiagų nurašymo. Teismas taip pat išsamiai argumentavo, kodėl atmetė vienus ar kitus apelianto argumentus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju, siekiant įsitikinti tyčinio bankroto požymių egzistavimu specialios žinios ekonomikos, apskaitos ar buhalterijos srityse nebuvo reikalingos; tokiam vertinimui atlikti pakako teisinių žinių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neskyrė tokio pobūdžio ekspertizės.
38. Nors sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ nuostatas, teismas neturi nustatyti ir už tyčinį bankrotą atsakingo asmens, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021), tačiau teismo nutartyje, motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs juridinio asmens veiklos epizodai ir jo valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių bankrutavusios bendrovės veiklos tyrimo veiksmų atlikimą ir(arba) ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą. Likvidavus įmonę dėl tyčinio bankroto, galima pareikšti kreditoriaus ieškinį asmeniui, dėl kurio veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
Dėl tyčinio bankroto požymių
39. Dėl aplinkybių, kurioms esant bankrotas pripažįstamas tyčiniu, pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir(arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir(arba) teisėtus interesus.
40. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, jog įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
41. Nagrinėjamu atveju aktualūs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose nurodyti tyčinio bankroto požymiai ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas, kuriame įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija, nes būtent jų pagrindu pirmosios instancijos teismas LUAB „Drustila“ bankrotą pripažino tyčiniu. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, patvirtinančių LUAB „Drustila“ veiklos perkėlimą į susijusią įmonę UAB „Dzūkijos medis“; taip pat, kad UAB „Dzūkijos medis“ pateikė apmokėti užsakovui UAB „VA Statyba“ pardavimo sąskaitas už darbus, kuriuos atliko LUAB „Drustila“ ar jos samdyti subrangovai, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių teismo nustatytų aplinkybių plačiau nepasisako.
42. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, jeigu įmonė negali ir(arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis(šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir(arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.
43. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
44. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad bankrotas tyčiniu pripažįstamas ir tais atvejais, kai buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir(arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
45. Pažymėtina, kad 2019 m. balandžio 3 d. buvęs įmonės direktorius D. K. pateikė teismui pareiškimą dėl LUAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1468-945/2019, iškeldamas LUAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylą, konstatavo, kad pagal byloje pateikto bendrovės 2019 m. kovo 31 d. balanso duomenis, įmonė 2019 metais turto apskaitė už 282 322 Eur, ilgalaikis turtas sudarė 6 674 Eur, o trumpalaikis – 270 255 Eur; 2019 metais mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 240 315 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 240 315 Eur. 2019 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad įmonė patyrė 27 780 Eur nuostolių. Tačiau pradelsti bendrovės įsipareigojimai kreditoriams sudaro 129 352,36 Eur, t. y. nesiekia pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės.
46. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, jog esant įmonei nemokiai, akcininkas ir(ar) direktorius kreipiasi į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepateisina jų delsimo inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą ir nepaneigia įmonės tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-219/2019).
47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, viena vertus, buvęs bendrovės vadovas D. K. pateikė pareiškimą iškelti LUAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylą šiai jau esant nemokiai (nustatytas nemokumo momentas 2019 m. kovo 31 d.), todėl, būdamas įmonės vadovu ir geriausiai žinodamas įmonės finansinę būklę, 2019 m. balandžio 3 d. turėjo kreiptis ne dėl restruktūrizavimo, bet dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Kita vertus, bendrovei jau esant nemokiai, direktoriaus kreipimasis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nepaneigia ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir neeliminuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto įmonės tyčinio bankroto požymio, nes, pirma, jis pateikė restruktūrizavimo bylą nagrinėjusiam teismui neteisingus duomenis apie įmonės finansinę padėtį – restruktūrizavimo byloje buvo nurodyta, kad tik 126 926,29 Eur suma kreditoriams yra pradelsta, nors iš tiesų pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo 215 434,88 Eur, tai patvirtina LUAB „Drustila“ direktoriaus nesąžiningumą; antra, įmonei esant nemokiai, kaip buvo minėta, turėjo būti inicijuojama bankroto byla, o ne restruktūrizavimo byla.
48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).
49. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
50. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, nusprendžia, kad apeliantų atskirųjų skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl LUAB „Drustila“ tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
51. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, LUAB „Drustila“ bankrotą pripažino tyčiniu be kita ko nustatęs, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo, nes apeliantas D. K., būdamas bendrovės vadovu, netinkamai vykdė pareigas, bendrovės veiklą organizavo netinkamai ir bendrovei ekonomiškai nenaudingu būdu, t. y. neveikė taip, kaip turi veikti rūpestingas ir bendrovei lojalus vadovas, dėl to buvo padaryta žala LUAB „Drustila“ ir pažeistos kreditorių teisės.
52. Apeliantas D. K. nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir nors atskirajame skunde teigia, kad įmonės ilgalaikio turto balansinė vertė turi būti padidinta nuo 17 198 Eur iki 156 700 Eur, tačiau nepaaiškina, dėl kokios priežasties jis įmonės ilgalaikį turtą pardavė tik už 36 500 Eur.
53. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto nurodyta aplinkybė, jog LUAB „Drustila“ 2019 m. kovo 7 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu priimtų sprendimų pagrindu, kai akcininkai (D. K. ir S. V. T., turintys po 50 proc. balsų) kolegialiai nusprendė parduoti turtą už atitinkamą kainą, nagrinėjamu atveju nepaneigia, kad pastarieji sąmoningai ir sistemingai priėmė įmonei nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sprendimus.
54. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
55. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, konstatuoja, kad LUAB „Drustila“ bankrotas pagrįstai buvo pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, kad įmonei nuo 2019 m. kovo 31 d. tapus nemokia, jos direktorius nevykdė ĮBĮ 8 straipsnyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl nemokios įmonės bankroto bylos iškėlimo, per delsimo laikotarpį itin pablogėjo įmonės turtinė padėtis. Be to, pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes buvo sudaryti bendrovei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai, t. y. Buto, esančio (duomenys neskelbiami), pardavimo sandoris; Patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), pardavimo sandoris; nepagrįstai nurašytas itin didelės vertės turtas – 44 963,44 Eur prieš įmonės bankrotą, nesant tinkamo pagrindimo; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes netinkamai buvo vesta įmonės apskaita, pagal apskaitos dokumentus negalima nustatyti, kokiose objektuose įmonė dirbo ir patyrė sąnaudas, nors 2019 metais patirtos didelės sąnaudos medžiagoms ir darbo užmokesčiui, sąskaitos už darbus nebuvo išrašytos, o pagal apskaitos dokumentus nėra galimybės nustatyti, kokiuose objektuose buvo dirbama, nėra aišku, kodėl nebuvo išrašomos sąskaitos; įmonės apskaitoje neapskaitytos visos ūkinės operacijos; nebuvo vedama turto inventorizacija, netinkamai įforminamas medžiagų nurašymas. Nors apeliantas D. K. nurodo, kad nebandė slėpti jokių LUAB „Drustila“ duomenų nuo nemokumo administratoriaus ir visus juos yra tinkamai perdavęs, ką patvirtina dokumentų perdavimo–priėmimo aktai, tačiau šių duomenų nepakanka, nes dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima nustatyti tikrosios įmonės veiklos, jos turto (gautinų pajamų) – 2019 m. kovo–rugpjūčio mėn. įmonė patyrė 141 046,22 Eur sąnaudų, o, esant tokio dydžio sąnaudoms, nurodytu laikotarpiu už atliktus darbus apskaitoje užfiksuotos tik 4 812,74 Eur (be PVM) dydžio pardavimo pajamos. Be to, dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo nėra galimybės nustatyti, į kokį konkretų objektą medžiagos buvo pristatomos, kokiuose objektuose esančios medžiagos buvo nurašytos, ar pagrįstai nurašytos. Visa tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui pripažinti LUAB „Drustila“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu.
56. Apeliantas D. K., ginčydamas teismo nutartį, nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytus ir teismo nutartyje nustatytus faktus, taip pat nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, kad būdamas bendrovės vadovu jis bendrovės veiklą organizavo tinkamai, atsakingai, veikė lojaliai bendrovei ir jos interesais, o bankrotą būtų sukėlusi verslo nesėkmė (CPK 178 straipsnis).
57. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į juos išdėstytų argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.
Dėl bendrovės dalyvio (akcininko) informavimo apie teismo procesą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu
58. Atskirajame skunde kreditorė MB „U paslaugos“ nurodo, kad Buto ir Patalpų pardavimo sandoriais perleidžiant įmonės turtą už ženkliai per mažą kainą, įmonei padaryta itin didelė žala, už kurią atsakingi abu bendrovės valdymo organų nariai – S. V. T. ir D. K., todėl bendrovės akcininkas S. V. T. turėjo būti įtrauktas į bylą suinteresuotu asmeniu.
59. Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, dėl LUAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu sprendžiama pagal ĮBĮ normas, kuriose nėra įtvirtinto reikalavimo nustatyti kaltus dėl tyčinio bankroto asmenis, šios bylos išsprendimas neturės tiesioginės įtakos bendrovės dalyvių teisėms ir pareigoms; kita vertus, nagrinėjamoje byloje teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos), todėl, priešingai nei teigia apeliantė, įmonės akcininkas neturėjo būti įtrauktas į šios bylos nagrinėjimą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
60. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinį santykį, dėl to priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskiruosiuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirieji skundai atmetami, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
61. Atskirųjų skundų netenkinus, apeliantų bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
62. Pareiškėja LUAB „Drustila“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą priteisti 1 524,60 Eur (įskaitant PVM) bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą bei pateikė šių išlaidų dydį ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus – 2023 m. liepos 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija FIDE Nr. 23-331 ir SEB banko mokėjimo nurodymą Nr. 12646.
63. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.15 punkto maksimalaus dydžio nustatytą ribą 979,95 Eur (1 959,9 Eur x 0,5), LUAB „Drustila“ prašomos iš apelianto priteisti išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra mažinamos iki 979,95 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Drustila“, juridinio asmens kodas 152113178, iš suinteresuoto asmens D. K., asmens kodas (duomenys neskelbiami), 979,95 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 95 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Vilija Mikuckienė