Civilinė byla Nr. 2A-158/2007 Procesinio sprendimo kategorija 87 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės,

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Gediminui Pranevičiui,

atsakovo atstovui advokatui Tadui Blažiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Solvex Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1568-45/2006 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovui UAB „Scandihouse“, trečiajam asmeniui VĮ Registrų centrui dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo, ir

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas UAB „Solvex Baltic“, remdamasis Prekių ženklų įstatymo (toliau - PŽĮ) 38 straipsnio 1 dalimi, CK 2.39 straipsnio 3 dalimi ir 2.165 straipsniu, pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Scandihouse“ ir prašė teismo įpareigoti atsakovą pakeisti juridinio asmens pavadinimą ir išregistruoti UAB „Scandihouse“ juridinio asmens pavadinimą iš Juridinių asmenų registro, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jis yra prekių ženklo SCANDIHOUSE, kurį nuo 1999-04-07 naudoja komercinių patalpų žymėjimui, santechninės įrangos komercinėje prekyboje, savininkas (registracijos Nr. 43413), kuris yra vienintelis akcininkas UAB „Komponentas“, kuris 2004 m. kovo 3 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 7 išnuomojo atsakovui patalpas, esančias Kapsų g. 19, Vilniuje, su reklaminiu pavadinimu SCANDIHOUSE, leisdamas šį žymenį naudoti juridinio asmens pavadinime. Be to, ieškovas 2004-01-18 sutikimu patvirtino savo leidimą Š. M. steigiamos įmonės pavadinime naudoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį žymenį SCANDIHOUSE, įregistruojant steigiamą įmonę Juridinių asmenų registre kaip UAB „Scandihouse“.

Pažymėjo, jog atsakovas 2005-07-01 raštu informavo UAB „Komponentas“, kad nuo 2005-09-30 nutraukiama negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, tačiau nutraukęs nuomos sutartį, toliau komercinėje veikloje naudoja ginčo prekių ženklą. Ieškovas kreipėsi į atsakovą raštu, informuodamas, jog nutraukus nuomos sutartį, nutraukiamas tuo pačiu sutikimas dėl prekių ženklo SCANDIHOUSE naudojimo atsakovo juridinio asmens pavadinime ir prašė iki 2005-12-31 atsakovą pakeisti juridinio asmens pavadinimą ir išregistruoti SCANDIHOUSE pavadinimą iš Juridinių asmenų registro, tačiau atsakovas gera valia ieškovo prašymo neįvykdė. Ieškovo teigimu, licencija dėl ginčo prekių ženklo naudojimo nebuvo registruota Valstybiniame patentų biure, todėl laikytina, kad ieškovo sutikimas naudoti ginčo ženklą buvo duotas neapibrėžtam laikotarpiui ir sutikimas galėjo būti atšauktas pagal CK 2.165 straipsnio taisykles, t. y. įspėjus prieš 2 mėnesius.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. sprendimu  ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 1 250 Lt atstovavimo išlaidų ir valstybei – 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad ieškovo sutikimas yra sandoris, kuriuo atsakovui buvo suteikta teisė naudoti žymenį „Scandihouse“ įmonės pavadinime, o pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartį ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Teismas nustatė, kad išrašas iš Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro (b. l. 8) patvirtina, jog ieškovas yra prekių ženklo SCANDIHOUSE savininkas, o ieškovo sutikimas (b. l. 19) patvirtina jo sutikimą, kad jam nuosavybės teise priklausantis prekių ženklas „Scandihouse“ būtų panaudotas Š. Matulio įsteigiamos įmonės pavadinime ir ši įmonė būtų įregistruota juridinių asmenų registre kaip UAB „Scandihouse“. Teismo nuomone, ieškovo nurodytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo faktas nepanaikina atsakovo teisės turėti įmonės pavadinime „Scandihouse“, nes tokių aplinkybių byloje nenustatyta, be to, šalims yra leidžiama susitarti dėl sutarties, kuria buvo leista įmonės pavadinime panaudoti žymenį „Scandihouse“, nutraukimo, tačiau šalims gera valia dėl to nesusitarus, ieškovui išlieka teisė kreiptis į teismą (CK 6.217 str. 4 d.) dėl duoto sutikimo nutraukimo. Nepasinaudojus šia teise ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą pakeisti juridinio asmens pavadinimą pripažintinas nepagrįstu.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 1 dalį, 268 straipsnio 4 dalį ir 270 straipsnio 4 dalies reikalavimą, nes visapusiškai ir sistemiškai neištyrė ir neįvertino abiejų šalių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų bei nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, neatskleidė bylos esmės. Apelianto teigimu:

         1. Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris, kuriuo sukuriamos abipusės tarpusavio teisės ir pareigos. Teismas ieškovo  sutikimą naudoti jam nuosavybės teise priklausantį ginčo prekių ženklą kito juridinio asmens pavadinime laikė sutartimi, todėl darytina išvada, kad teismas pripažino, jog ginčo sutikimas turi PŽĮ 44 straipsnyje apibrėžtos licencijos suteikimo požymių, tačiau teismas netyrė sudaryto sandorio  pobūdžio bei neanalizavo šalis siejančių santykių prigimties, todėl neatliko savo pareigos  teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusį santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-1277/2001, 2002 m. kovo 19 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-2002; 2002 m. birželio 17 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-868/2002). Nekvalifikavęs nurodyto teisinio santykio, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad, nutraukiant sutartį, šiuo atveju išimtinai taikomos CK 6.217 straipsnio taisyklės, o ne specialioms sutarčių rūšims nustatytos jų pasibaigimo ar nutraukimo sąlygos. Teismas, pasisakęs, kad sutikimas suteikė teisę atsakovui naudoti ginčo prekių ženklo žymenį „Scandihouse“ juridinio asmens pavadinime, nenustatė, kokias pareigas jis privalo vykdyti, naudodamas šį žymenį, ir kokias pareigas ginčo sutikimas sukūrė ieškovui, t. y. neanalizavo šalių priešpriešinių teisių ir pareigų.

           2. Teismas nesiaiškino ieškovo duoto sutikimo tikrosios teisinės prigimties, jo išdavimo aplinkybių, nenustatė tarp šalių susiklosčiusių santykių turinio, jų teisių ir pareigų, padarė neteisingas išvadas dėl sutikimo pasibaigimo galimybių, tuo pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas bei teismų praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles, tarp jų ir tai, jog teismas, aiškindamas šalis siejančius santykius, turi atsižvelgti į tikruosius šalių ketinimus, valią, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, o ne į gramatinį sutarties tekstą, jog teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių vartojama terminija, o tų santykių turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. balandžio 15 d. nutartis c. b. Nr. 3K-21/1998, 2000 m. vasario 2 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-23/2000, 2000 m. balandžio 3 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-406/2000, 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-1145/2000, 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-837/2001). Be to, teismas turėjo sutartį aiškinti sąžiningai, atsižvelgdamas į jos pobūdį, rūšį, šalių teisinį statusą, teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-177/2005, 2004 m. balandžio 14 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-274/2004), nesuteikti didesnės reikšmės kuriam vienam sutarties aiškinimo principui bei vadovautis bendraisiais teisės principais – teisingumu ir protingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-521/2006). Ginčo šalys yra verslininkai, kurių tikslas – gauti pelną, todėl ir jų sudaryti susitarimai turi būti įvertinti iš komercinės pozicijos, atsižvelgiant į tai, jog protingas verslininkas naudojasi ir disponuoja savo nuosavybe tikėdamasis tiesioginės ar netiesioginės naudos, tačiau teismas nepagrįstai neįvertino ieškovo argumentų dėl nuomos sutarties ir sutikimo sandorių tarpusavio sąsajų, kad 2004-01-18 sutikimas buvo duotas 2004-03-03 sudarytos patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties galiojimo laikui. Atsakovas išsinuomojo nurodytas patalpas bei naudojosi jose esančia įrengta santechnikos ekspozicija, reklamine iškaba bei reklaminiu skydu su ieškovo prekių ženklu. Be to, sutikime nebuvo aptarta ir prekės ženklo naudojimo kaina, nes ji įėjo į nurodytų patalpų nuomos mokestį. Priešingai aiškinant ginčo sutikimą, išeitų, kad ieškovas suteikė atsakovui teisę neatlygintinai naudotis jam priklausančiu prekių ženklu, atsisakydamas už jo panaudojimą pajamų.

         3. Teismas nepasisakė dėl ieškovo, kaip ginčo prekių ženklo savininko, teisių pažeidimo, neanalizavo, ar atsakovas sąžiningai vykdo savo pareigas, susijusias su prekių ženklo naudojimu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovo duotas sutikimas yra vienašalis, neatšaukiamas sandoris, o ne sutartis; jo sudarymui užteko vien ieškovo valios (CK 6.162 str.). Be to, ir teismas ginčo sutikimą įvardijo kaip sandorį, o ne sutartį. Pažymi, jog sutartiniuose santykiuose galioja sutarties laisvės principas, ieškovas laisva valia davė sutikimą kitam asmeniui savo prekės ženkle esantį žymenį naudoti kaip juridinio asmens pavadinimą, nenustatydamas jo galiojimo termino pabaigos, o atsakovas akceptavo duotą sutikimą, tarp šalių nėra sudarytų kitų sandorių, kurie reglamentuotų ginčo žymens panaudojimą. Ieškovas nepagrįstai siekė nutraukti sutikimo galiojimą remdamasis CK 2.165 straipsniu, nes jis taikytinas tik komercinio atstovavimo santykiuose. Pažymi, jog atsakovas, siekdamas savo prekes atskirti nuo kitų prekių ir prekių ženklų savo veikloje naudoja ne ieškovo prekių ženklą, o savo pavadinimą, todėl nepažeidžia ieškovo, kaip prekių ženklo savininko, teisių. Teigia, jog ginčo sutikimas dėl savo teisinės prigimties nepatenka į PŽĮ reguliavimo sritį, jam netaikytinas licencinės sutarties teisinis reglamentavimas, be to, pagal CK 1.8 straipsnio, CPK 3 straipsnio 6 dalies nuostatas teisės analogija negalima taikant specialiąsias teisės normas, o licencinei prekių ženklo sutarčiai keliami specialūs reikalavimai, kurių neįvykdžius, laikoma, jog licencija nesuteikta ir teisių į prekių ženklą perdavimas negalioja (PŽĮ 43, 44 str.). PŽĮ 38 straipsnio nuostatos taikytinos tik tais atvejais, kai nėra gautas prekių ženklo savininko sutikimas ar pasibaigęs sutikimo terminas, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad jis neturi galimybės spręsti šalių santykių dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo, galiojant ginčo sandoriui – sutikimui; be to, atsakovas negali savo veikloje nenaudoti savo pavadinimo (CK 2.44 str. 1 d. 1 p.).

Teigia, jog apeliantas nepateikė pirmosios instancijos teismui reikalavimo nutraukti sutikimo galiojimo, todėl apeliaciniu skundu nepagrįstai bando išplėsti apeliacijos ribas. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl netinkamo ginčo sutikimo, kaip sandorio, išaiškinimo, jog ginčo sutikimą būtina aiškinti kartu su nuomos sutarties sąlygomis. Nurodo, kad atsakovas su ieškovu nebuvo sudaręs nuomos sutarties, todėl šios sutarties sąlygos negali būti taikomos aiškinant kitą sandorį, kuris sieja bylos šalis. Teigia, jog apeliantas neįrodė, jog jis buvo UAB „Komponentas“ ir atsakovo sudarytos nuomos sutarties naudos gavėju.

 

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).      

Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai, pagal CPK taisykles įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus (CPK 178 str., 185 str.), teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, bei neturėjo pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimų dėl teismo sprendime nurodytų motyvų.

Apygardos teismas teisingai ir motyvuotai konstatavo, kad ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, jog jis yra prekių ženklo ,,Scandihouse” savininkas, kuris 2004-01-18 sutikimu leido panaudoti jam priklausantį paminėtą prekės ženklą pavadinime Šarūno Matulio įsteigiamos įmonės, kuri įregistruota juridinių asmenų registre kaip UAB „Scandihouse“ (b.l. 8, 19).

CK 1.63 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad sandoriai – tai sąmoningai laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Pagal CK 1.63 straipsnio antrąją dalį, atsižvelgiant į tai, kiek asmenų išreiškia savo valią, skiriami vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai. Vienašaliam sandoriui sudaryti pakanka vieno asmens išreikštos valios (CK 1.63 str. 3 d.), o dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 str. 6 d.). Dvišalis sandoris - tai sutartis, kuri yra dviejų asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1, 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 2004-01-18 sutikimas ( b. l. 19; toliau -  ginčo sutikimas), kuris buvo pateiktas VĮ Registrų centro filialui, yra sandoris, kuriuo atsakovui buvo suteikta teisė naudoti ieškovo prekės ženklą  „Scandihouse“  įsteigiamos įmonės pavadinime, ir kuriam netaikytinas licencinės sutarties teisinis reguliavimas pagal Prekių ženklų įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčo sutikimas yra vienašalis sandoris, suteikiantis atsakovui jame nurodytą teisę, ir byloje nėra duomenų, kad ieškovui nustačius atsakovo teisę naudoti prekių ženklą, atsakovas taip pat įsipareigojo ieškovo atžvilgiu atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo (CK 6.154 str. 1, 2 d.). Neturi pagrindo ir apelianto argumentai, jog toks įsipareigojimas grįstinas 2004-03-03 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 7 (b. l. 10-18), kuri  sudaryta atsakovo ne su ieškovu, o su UAB ,,Komponentas”, be to, jos sudarymo metu atsakovas jau buvo pasinaudojęs ieškovo suteikta teise naudoti ženklą ,,Scandihouse” įmonės pavadinime (b. l. 10-18). Kiti bylos dokumentai bei apelianto argumentai taip pat nepagrindžia, jog atsakovas įsipareigojo ieškovui pakeisti juridinio asmens pavadinimą ir išregistruoti UAB „Scandihouse“ juridinio asmens pavadinimą iš Juridinių asmenų registro pasibaigus 2004-03-03 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai Nr. 7, juo labiau, galiojant ginčo sutikimui, kuris nėra nutrauktas įstatymo nustatyta tvarka.

 Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju minėtos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo faktas nesukuria atsakovo pareigos pakeisti juridinio asmens pavadinimą ir išregistruoti UAB „Scandihouse“ juridinio asmens pavadinimą iš Juridinių asmenų registro, bei ieškovo teisės reikalauti įvykdyti minėtą pareigą, galiojant ginčo sutikimui.

Dėl nurodytų  aplinkybių ir motyvų,  teismas turėjo pagrindo atmesti ieškovo ieškinį jame nurodytu pagrindu bei teigti, kad  ieškovas turi teisę kreiptis į teismą dėl 2004-01-18 sutikimo panaudoti jam priklausantį prekės ženklą atsakovo pavadinime nutraukimo, t. y. suinteresuota šalis gali kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti (nutraukti) ginčo sutikimą (vienašalį sandorį) CK nustatyta tvarka (CK 1.63 str. 5 d., 6.217 str. 4 d.).

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas ir be pagrindo 2004-01-18 sutikimą įvardijo sutartimi (dvišaliu sandoriu), tačiau tai nesudaro pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti iš esmės teisingo teismo sprendimo (CPK 263 str., 329-330 str.).

Palikus nepakeistą apygardos teismo sprendimą, priteistina iš apelianto (ieškovo) atsakovui 600 Lt išlaidų advokato, atstovavusio atsakovą apeliacinės instancijos teisme, pagalbai apmokėti, o valstybei 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 str, 88 str. 1 d. 3 p., 6 p., 93 str. 1 d., 96 str. 2 d.; b. l. 92, 106).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

          

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Solvex Baltic“ atsakovui UAB „Scandihouse“ 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o valstybei 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

 

Teisėjai

Audronė Jarackaitė   Kazys Kailiūnas   Danutė Milašienė