Civilinė byla Nr. e2A-2061-779/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17264-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.2;
2.4.2.12.2;
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. N. ir atsakovės L. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. N. ieškinį atsakovams L. G., R. G. ir E. K. dėl bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo ir naudojimosi teisių pažeidimo pašalinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. N. patikslintu ieškiniu prašė: 1) iškeldinti iš namų valdos ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), atsakovus R. G. ir E. K.; 2) įkeldinti į namų valdą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovą S. N., įpareigojant atsakovę L. G. įkeldinimo metu perduoti ieškovui S. N. statinių rakinimo priemones ir šių rakinimo priemonių nekeisti be S. N. sutikimo; 3) įpareigoti atsakovę L. G. netrukdyti ieškovo S. N. pasirinktos kadastrinius matavimus atliekančios įmonės matininkui (-ams) atlikti žemės sklypo ir jame esančių statinių kadastrinius matavimus ir užregistruoti kadastrinių matavimų bylas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre be atsakovės L. G. sutikimo (prašymo); 4) priteisti iš atsakovės ieškovui 525,60 Eur nuostolių atlyginimą.
2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 26 d. varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir patikslintu 2020 m. rugsėjo 17 d. varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini) perėmė aktuose nurodytą turtą ir yra teisėtas 1/2 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies jame esančių Nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių (gyvenamojo namo ir kitų statinių) ir 1/240 dalies inžinerinių tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. Likusios turto dalies savininkė yra atsakovė L. G. Sklype esantys Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti statiniai (gyvenamasis namas, garažas ir kiti statiniai) yra neinventorizuoti, naudojimosi jais tvarka nenustatyta ir negali būti nustatyta, neatlikus statinių kadastrinių matavimų ir neįregistravus statinių kadastrinių matavimų bylos VĮ Registrų centre. Atsakovės sūnus R. G. ir atsakovės motina E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), jokio nekilnojamojo turto nuosavybės teise namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturi, tačiau gyvena namų valdoje be bendraturčio ieškovo sutikimo, tuo pažeisdami jo, kaip savininko, teises, todėl turėtų būti iškeldinti iš šios namų valdos.
3. Atsakovė L. G. nevykdo statinių statybos užbaigimo procedūrų ir trukdo bendraturčiui ieškovui atlikti statinių kadastrinius matavimus ir įregistruoti užfiksuotus kadastrinius matavimus VĮ Registrų centre. Pažymėjo, kad naudojimosi namų valda tvarka teisme negali būti nustatyta, nes statiniai - gyvenamasis namas ir garažas - yra neinventorizuoti (neatlikti kadastriniai matavimai) ir neįregistruoti VĮ Registrų centre. L. G. tokių matavimų neatlieka ir trukdo tai atlikti bendraturčiui ieškovui.
4. Atsakovė atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad neturėdamas atsakovės, kaip kitos ½ dalies turto savininkės, pritarimo, ieškovas negali vienasmeniškai remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio nuostata, kuri nereguliuoja bendrosios dalinės nuosavybės santykių, ir reikšti negatorinį ieškinį. Teigė, kad ieškovas tik deklaratyviai nurodo, kad negali prašyti teismo nustatyti naudojimosi tvarkos, nes neatlikti statinių kadastriniai matavimai, tačiau pačios valdymo ar naudojimosi tvarkos ieškiniu nustatyti neprašo. Dėl L. G. sūnaus iškeldinimo pažymėjo, kad jis ginčo sklype kartu su motina gyvena nuo 2003 m. L. G. yra ½ dalies turto savininkė ir ji gali savo nuožiūra spręsti, kam leisti gyventi su ja. Ieškovas, neturėdamas nustatytos konkrečios turto dalies, kuria gali savarankiškai naudotis, neturi teisės reikalauti atsakovą iškeldinti iš viso turto, tame tarpe iš atsakovės L. G. dalies, nes tokiu būdu būtų pažeidžiamos jos nuosavybės teisės. Atsakovė L. G. analogiškais argumentais pasisako dėl jos motinos iškeldinimo.
5. Dėl ieškovo įkeldinimo pažymėjo, kad toks reikalavimas nepagrįstas, nes nėra kur ieškovo įkeldinti, t. y. teismas neturi galimybės, nenustačius naudojimosi turtu tvarkos, aiškiai apibrėžti, į kur ieškovas galėtų būti įkeldinamas. Dėl nuostolių atlyginimo pažymėjo, kad ieškovas neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.
6. Atsakovas R. G. atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo name gyvena nuo 2003 metų. Mano, kad pagrįstai ir teisėtai gyvena šiame name, nes turi mamos sutikimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 5 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies. Įpareigojo atsakovę L. G. leisti ieškovo S. N. pasirinktos kadastrinius matavimus atliekančios įmonės matininkui (-ams) atlikti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių kadastrinius matavimus, o kitoje dalyje ieškinį atmetė.
8. Nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju sprendžiant klausimą dėl iškeldinimo ar įkeldinimo, esminę teisinę reikšmę turi aplinkybė, ar tarp bendraturčių nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarka. Teismas nustatė, kad L. G. ir S. N. nėra tokios tvarkos nusistatę, tuo pačiu nėra identifikuota, kas kokia konkrečia turto dalimi bendru sutarimu naudojasi. Nurodė, jog negalimas atsakovų iškeldinimas bei ieškovo įkeldinimas. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės L. G. argumentu, kad kaip turto savininkė ji turi teisę leisti gyventi jos sūnui ar svečiuotis jos motinai jai (L. G.) priklausančiame turte.
9. Teismas nurodė, kad nesutinka su atsakovės L. G. argumentu, kad ½ dalies savininkas, neturėdamas kito bendraturčio sutikimo, negali reikšti negatorinio ieškinio CK 4.98 straipsnio pagrindu. Argumentavo, jog šio straipsnio nuostatos nereglamentuoja, kokią nuosavybės dalį turi turėti savininkas, reikalaujantis pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo aiškinti šią teisės normą siaurinamai.
10. Dėl įpareigojimo atsakovę L. G. leisti (netrukdyti) ieškovo pasirinktos kadastrinius matavimus atliekančios įmonės matininkui (-ams) atlikti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių kadastrinius matavimus, konstatavo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumos matyti, kad ginčo bendraturčių santykiai yra konfliktiški, tačiau labiau tikėtina, kad atsakovė L. G. ne vėliau kaip nuo 2003 metų gyvendama ginčo sklype (gyvenamajame name) ir iki šiol neatlikdama ginčo statinių įregistravimo procedūrų, nepagrįstai neduoda sutikimo ieškovui atlikti kadastrinius matavimus ginčo žemės sklypo ir jame esančių statinių. Toks jos neveikimas neatitinka bendraturčių interesų ir neprisideda prie geresnio nuosavybės valdymo, kuris tinkamai gali būti realizuojamas atlikus kadastrinius matavimus ir parengus ginčo objektų naudojimosi tvarką. Teigė, kad atsakovė L. G. nenurodė svarių priežasčių, kodėl prieštarauja ieškovo prašymui atlikti minėtus kadastrinius matavimus. Dėl to šį ieškovo reikalavimą tenkino (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 179, 185 straipsniai).
11. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo registruoti kadastrinių matavimų bylas VĮ Registrų centre be atsakovės L. G. sutikimo (prašymo). Konstatavo, kad kaip pagrįstai nurodė atsakovė, ji turi teisę susipažinti su kadastrinių matavimų bylomis iki jų registravimo, o po to spręsti dėl (ne)sutikimo jas registruoti. Nustatė, kad šiuo metu tokios bylos nėra parengtos, todėl nėra pagrindo nurodytą reikalavimą tenkinti.
12. Dėl 525,60 Eur nuostolių atlyginimo teismas pažymėjo, kad 435,60 Eur sumokėta antstoliui D. Š. už 2023 m. rugpjūčio 8 d. atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą ir 90 Eur už tą pačią dieną spynų keitimą (meistrui D. Š.), yra ieškovo perteklinės, o ne būtinos išlaidos, todėl jų nepriteisė (CK 6.249 straipsnio 4 dalis).
13. Nustatė, kad byloje nekilo ginčas, kad iki atvykstant antstoliui ir meistrui ieškovas turėjo pakankamai informacijos, jog jis ar kiti su juo susiję asmenys nebus įleidžiami į ginčo turtą. Tai patvirtina ir atsakovės L. G. atstovo advokato J. S. 2023 m. birželio 23 d. raštas, kuriame nurodoma, jog klientė neketina įleisti pašalinių asmenų, be to, nėra nustatyta ieškovo įsigyto turto konkreti dalis (CPK 185 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
14. Ieškovas S. N. (toliau – apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kurio prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą (toliau – skundžiamas sprendimas) dalyje, kurioje ieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį (pagal patikslintus reikalavimus) tenkinti pilnai; 2) priteisti iš atsakovų ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.
15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad esminę teisinę reikšmę turi aplinkybė, ar tarp bendraturčių nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarka, o atsakovė L. G. ir S. N. nėra tokios tvarkos nusistatę, tuo pačiu nėra identifikuota, kas kokia konkrečia turto dalimi bendru sutarimu naudojasi, dėl to negalimas atsakovų R. G. ir E. K. iškeldinimas bei ieškovo įkeldinimas. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vertino, kad šiuo atveju tarp atsakovų L. G. ir atsakovų R. G. ir E. K. yra susidarę teisiniai panaudos santykiai, turintys reikšmės pareikštiems reikalavimams dėl jų iškeldinimo. Įsigyjant turtą varžytinių aktu, jokie asmenys, išlaikantys teisę gyventi šiame turte, nebuvo nurodyti.
15.2. CK 6.579 straipsnio 4 dalis nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik įregistravus ją įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, o šiuo atveju viešajame registre tokiu sutarčių įregistruotų nebuvo, todėl jos prieš trečiąjį asmenį (t. y. ieškovą S. N.) negali būti panaudotos. Patys atsakovai R. G. ir E. K. netgi nepareiškė atsikirtimų tokiu pagrindu, nurodydami, kad jie būtų sudarę nuomos ar panaudos sutartis su atsakove L. G.
15.3. Pirmosios instancijos teismui atmetant ieškovo ieškinį, jokia interesų pusiausvyra nebuvo sukurta. Teismas netgi nesiaiškino, kokią dalį namo atsakovai yra užėmę, kaip naudojasi namu, t. y. ar jų interesams užtikrinti yra būtina toliau leisti jiems gyventi visame name, į kurį nebūtų galima įkeldinti ieškovo. Teismas vienai šaliai – atsakovams suteikė teisę ir toliau vienašališkai naudotis didelės vertės ir didelio ploto turtu, tuo tarpu ieškovas, šį turtą įgijęs prieš ketverius metus, iki šiol negali į jį net patekti. Gyvenamojo namo plotas, kambarių skaičius (nors kadastrinių matavimų nėra, tai yra akivaizdu iš pateiktų bylą nuotraukų) yra pakankamas tam, kad jame išsitektų ir ieškovo, ir atsakovo šeimos. Todėl teismo sprendimas, suteikiantis galimybę atsakovei ir toliau visiškai riboti ieškovo teises, yra stebėtinai neteisingas ir neteisėtas, grubiai pažeidžiantis paties teismo cituojamą kasacinio teismo praktiką.
15.4. Daikto teisėtas savininkas turi ne tik teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), bet taip pat turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius jos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pažeidimus (CK 4.98 straipsnis).
15.5. Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, būtent atsakovai turi įrodyti, kad jų elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovai šioje byloje jokių įrodymų, pateisinančių jų elgesį (ieškovo neįleidimą į turtą) nepateikė.
15.6. CK nenustato vieno bendraturčio teisių viršenybės tuo pagrindu, kad jis jam priklausančią turto dalį užėmė anksčiau, nei kitas bendraturtis.
15.7. Aplinkybė dėl naudojimosi tvarkos nebuvimo turi būti vertinama vienodai, abiejų bendraturčių atžvilgiu. Tuo tarpu skundžiamame teismo sprendime nėra jokio loginio paaiškinimo, kodėl atsakovės L. G. savininko teisės iškeliamos aukščiau, nei ieškovo S. N.; kodėl atsakovė L. G., nesant nustatytos naudojimosi turtu tvarkos, gali gyventi ir naudotis visu gyvenamuoju namu, o ieškovas – jokia dalimi.
15.8. Dėl leidimo užregistruoti kadastrinių matavimų bylas VĮ Registrų centre be atsakovės L. G. sutikimo nurodė, kad vien tik leidimas atlikti kadastrinius matavimus, neleidžiant jų įregistruoti VĮ Registrų centre, ieškovo pažeidžiamų teisėtų interesų neapgina, kadangi patys kadastriniai matavimai be jų registravimo kadastro ir registro įstaigoje, jokios teisinės galios neturi. Atlikus kadastrinius matavimus, ieškovui teks iš naujo kreiptis į teismą dėl leidimo šiuos matavimus įregistruoti. Pagrindas, kuriuo remiantis teismas atmetė šį ieškovo reikalavimą (neva atsakovė turi teisę susipažinti su kadastrinių matavimų bylomis iki jų registravimo, o po to spręsti dėl (ne)sutikimo jas registruoti) yra nesuprantamas. VĮ Registrų centre priimami registruoti tik oficialaus, turinčio atitinkamą licenciją ir gebėjimus, matininko atlikti matavimai (Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 4 d.). Toks matininkas prisiima atsakomybę už atliktų matavimų tikslumą ir teisingumą (Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 str. 7 d.). Taigi nesuvokiama, kokius prieštaravimus dėl atliktų matavimų galėtų pareikšti atsakovė, kuri nėra matininkė ir neturi specialiųjų žinių šiais klausimais. Atliekami matavimai negali pažeisti atsakovės interesų, o teismo argumentai dėl neva atsakovės galimai reikštinų prieštaravimų yra nepagrįsti.
15.9. Dėl nuostolių priteisimo nurodė, kad ieškovas patyrė nuostolius dėl atsakovės veiksmų, nes negalėjo patekti į ginčo turtą – turėjo keisti spynas bei kviesti antstolį faktinių aplinkybių fiksavimui. Nepritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad patirtos išlaidos yra ieškovo perteklinės, o ne būtinos išlaidos.
16. Atsakovė L. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: 1) ieškovo apeliacinį skundą atmesti; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti ir ieškovo ieškinį atmesti visose apimtyse; 3) priteisti atsakovei L. G. iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Dėl atsakovės L. G. motinos ir sūnaus iškeldinimo ir ieškovo įkeldinimo nurodė, kad ieškovas savo apeliaciniame skunde iš esmės nepaneigia teismo išvadų. Ieškovas savo skunde iš esmės kalba apie panaudos teisinius santykius, nors tokių nėra ir teismas skundžiamame sprendime tokių nekonstatavo, taip pat apie neva pažeistą bendraturčių interesų pusiausvyrą, nors pats ieškovas nesugeba tinkamai pasirinkti savo teisių gynimo būdų.
16.2. Ieškovo argumentai, kad jis jau keturis metus negali naudotis savo įsigyta ½ turto dalimi, kad pažeista bendrasavininkų interesų pusiausvyra ir neva dėl to kalta atsakovė, neatitinka tikrovės ir nepagrįsti. Nei atsakovė, nei teismas nėra atsakingi už tai, kad ieškovas netinkamai renkasi savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdus ir tarp šalių nenustačius naudojimosi turtu tvarkos, teismo tvarka siekia neteisėtų dalykų, t. y. atsakovės šeimos narių iškeldinimo, savęs įkeldinimo ir kt.
16.3. Apeliantas nepagrįstai siekia atsakovės L. G. bei jos šeimos narių, t. y. sūnaus ir motinos santykius kvalifikuoti kaip panaudos teisinius santykius. Tarp šeimos narių gyvenamojo būsto panaudos teisiniai santykiai nesusiklosto, nes teisinė daikto savininkė neperduoda daikto valdytis ir naudotis sūnui ir neatsisako savo daiktinių teisių į daiktą, atitinkamai sūnus neįgyja su daiktu susijusių pareigų, būdingų panaudos gavėjui.
16.4. Pasisakydama dėl ieškovo įkeldinimo, nurodė, jog šis reikalavimas teismo taip pat visiškai pagrįstai buvo atmestas, nes nesant patvirtintos naudojimosi turtu tvarkos paprasčiausiai nėra kur ieškovo įkeldinti.
16.5. Atsakovė nesutiko su teismo išvada, kad ieškovo reikalavimas dėl įkeldinimo gali būti grindžiamas CK 4.98 straipsniu. Kaip atsakovė įrodinėjo bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, atsakovės įsitikinimu, CK 4.98 straipsnio nuostata nagrinėjamu atveju iš viso netaikytina.
16.6. Ieškovas vienasmeniškai negali reikšti negatorinio ieškinio CK 4.98 str. pagrindu, nes jis nėra savininkas CK 4.98 straipsnio prasme, kadangi ieškovas yra tik ½ dalies savininkas.
16.7. Ieškovas ieškinyje tik deklaratyviai nurodė, kad negali prašyti teismo nustatyti naudojimosi turtu tvarkos, nes neatlikti statinių kadastriniai matavimai, tačiau pačios valdymo, ar naudojimosi tvarkos ieškiniu nustatyti neprašė. Nors teismas nepagrįstai taikė CK 4.98 straipsnį, tačiau tai neturėjo įtakos iš esmės pagrįsto ir teisingo sprendimo priėmimui šioje dalyje.
16.8. Dėl nuostolių atlyginimo nurodė, kad ieškovas neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Pirma, ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Šalių nesutarimas dėl bendro turto naudojimosi savaime nėra neteisėtas veiksmas. Atsakovės teisėti veiksmai niekaip priežastiniu ryšiu nesusiję su ieškovo išlaidomis antstoliui ar spynų meistrui. Ieškovas neįrodė, kad šios išlaidos buvo būtinos ir be atsakovės (ne)teisėtų veiksmų, jų nebūtų buvę patirta. Ieškovas neturėjo teisės be atsakovės sutikimo laužyti jos spynas ir keisti savosiomis, tokiu būdu apribodamas turte gyvenančios atsakovės judėjimo laisvę. Paties ieškovo neteisėti veiksmai savavaldžiaujant bei keičiant turto spynas negali būti pagrindas gauti už tai nuostolių atlyginimą.
16.9. Ieškovo patirtos išlaidos (spynų keitimas) buvo skirtos ne tariamai turto apsaugai, o kitais tikslais (noras įgyvendinti (neteisėtai) savininko teises, užvalyti turtą, savarankiškai spręsti konfliktinę situaciją).
17. Atsakovė L. G. (toliau – apeliantė arba atsakovė) pateikė apeliacinį skundą, kurio prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti ir ieškovo ieškinį atmesti visoje apimtyje; 2) netenkinus pirmo reikalavimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą pakeisti dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo; 3) priteisti atsakovei L. G. iš ieškovo S. N. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiantys dokumentai teismui bus pateikti vėliau. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė materialinės teisės normos, kuria grindė leidimą ieškovui atlikti kadastrinius matavimus be atsakovės, kaip bendrasavininkės, sutikimo. Skundžiamas sprendimas šioje dalyje yra be teisinio pagrindo.
17.2. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje tik deklaratyviai minėjo, kad negali prašyti teismo nustatyti naudojimosi tvarkos, nes neatlikti statinių kadastriniai matavimai, tačiau pačios valdymo, ar naudojimosi tvarkos ieškiniu nustatyti neprašė. Taigi, apeliantės nuomone, ieškovas netinkamai suprato bei vadovavosi CK 4.75 straipsnio 1 dalimi.
17.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu leisdamas ieškovo pasitelktiems matininkams atlikti, tame tarpe, ir gyvenamojo namo kadastrinius matavimus, neužtikrino atsakovės teisės prašyti, kad pats ieškovas tame nedalyvautų, o tuo pačiu neužtikrino ir atsakovės teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą.
17.4. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ieškovo ieškinį atmestus visoje apimtyje, atsakovei turėtų būti priteisiamos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Net jei apeliacinės instancijos teismas nepakeistų skundžiamo sprendimo dalyje dėl ieškinio tenkinimo dėl kadastrinių matavimų atlikimo be atsakovės sutikimo, tai nepaneigtų aplinkybės, kad teismas skundžiamu sprendimu pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo CPK 93, 98 straipsniuose įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.
17.5. Teismas nenustatė šalių netinkamo procesinio elgesio, vadinasi teismas neturėjo įstatyminio pagrindo nukrypti nuo CPK 93 str. 1 ir 2 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdus procesinis pažeidimas sudarantis pagrindą skundžiamą sprendimą skundžiamoje dalyje naikinti (CPK 329 str. 1 d.). Atsakovė jaučiasi „laimėjusi“ bylą.
17.6. Nagrinėjamu atveju teismas iš 4 ieškovo ieškinio reikalavimų tris atmetė visiškai, o 4-ąjį atmetė iš dalies. Taigi, laikant, kad kiekvienas reikalavimas sudaro 25 proc. ieškinio, teismas patenkino tik 12,5 proc. ieškinio reikalavimų, o atmetė 87,5 proc. reikalavimų, todėl ieškovas turėjo teisę pretenduoti į 12,50 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė į 87,50 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
17.7. Ieškovas pateikė teismui duomenis apie 1350 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teismas turėjo priteisti iš atsakovės tik 168,75 Eur (1350 x 12,5%). Atitinkamai atsakovė pateikė teismui duomenis apie 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apmokėjimą, todėl jai turėjo būti priteista iš ieškovo 875 Eur (1000 x 87,50%). Be to, 3-ąjį neturtinį reikalavimą tenkinus iš dalies, ieškovui iš atsakovės turėjo būti priteisiama tik dalis sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 54,50 Eur (109/2). Subendrinus priešpriešinius reikalavimus, teismas turėjo priteisti atsakovės naudai iš ieškovo 651,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
18. Ieškovas S. N. su atsakovės L. G. apeliaciniu skundu nesutinka, laiko jį nepagrįstu. Ieškovas teigia, kad teismo sprendimas skundžiamoje dalyje dėl įpareigojimo leisti ieškovo pasirinktos kadastrinius matavimus atliekančios įmonės matininkui (-ams) atlikti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių kadastrinius matavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės L. G. skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Dėl kadastrinių matavimų atlikimo be atsakovės sutikimo nurodė, kad atsakovės teiginiai, jog teismas nenurodė materialinės teisės normos, kuria grindė leidimą ieškovo pasirinktos kadastrinius matavimus atliekančios įmonės matininkui (-ams) atlikti kadastrinius matavimus ir dėl to apeliantė neva nežino, kokiu teisiniu pagrindu ieškovo ieškinys šioje dalyje buvo patenkintas, todėl negali tinkamai realizuoti savo fundamentalios teisės į apeliaciją, yra atmestini. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išsamiai aptariami teisiniai pagrindai (konkrečios įstatymų nuostatos, teismų praktika), kuriais teismas grindžia savo sprendimą.
18.2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalis, nustatanti galimybę teismui nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką, nesuteikia teisės teismui priverstinai įpareigoti atsakovę netrukdyti atlikti kadastrinius matavimus bendrame sklype nepagrįsta; taip pat nepagrįsti teiginiai, kad ieškovas turėjo pareikšti reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo kartu su reikalavimu dėl kadastrinių matavimų atlikimo toje pat byloje, ko nepadaręs, netinkamai naudojasi savo teisėmis ir jų gynimu, o nesant reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, teismui nėra teisinio pagrindo leisti be atsakovės sutikimo ieškovui atlikti kadastrinius matavimus.
18.3. CK 4.75 straipsnyje nurodyta „tvarka“ reiškia nebūtinai naudojimosi tvarką (t. y. teisę naudoti atskirai nuo kito bendraturčio tam tikras patalpas ar žemės sklypo plotą), bet ir bet kokio kitokio nesutarimo, kylančio tarp bendraturčių, išsprendimą tam tikra tvarka; pvz. leidimą atlikti tam tikrus veiksmus be bendraturčio sutikimo.
18.4. Nurodė, jog niekiniai yra ir atsakovės argumentai apie jos „privataus gyvenimo“ slaptumą. Atsakovės teisė į privataus gyvenimo apsaugą negali nulemti kito bendraturčio teisių pažeidinėjimo, negali nulemti jos vienašalių interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita.
18.5. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodė, kad nemano, jog atsakovės apeliaciniame skunde aptarta teismo nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka būtų neteisinga. Ieškovas nesutinka su atsakovės traktavimu, kad teismas patenkino tik 12,5 proc. ieškinio reikalavimų, kadangi ieškovo reikalavimas dėl kadastrinių matavimų atlikimo iš esmės buvo patenkintas, tik teismo patikslintas.
k o n s t a t u o ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
21. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo netenkintas ieškovo ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo, ieškovo įkeldinimo, nuostolių atlyginimo bei tenkintas ieškinys, įpareigojant atsakovę leisti ieškovui atlikti žemės sklypo ir jame esančių statinių kadastrinius matavimus, dalies teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
22. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu išnagrinėta civilinė byla pagal L. G. ieškinį R. G. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Teismas sprendimu priteisė L. G. ir R. G. po ½ dalį turto, esančio (duomenys neskelbtini).
23. 2020 m. rugpjūčio 26 d. varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini) 1/2 dalies žemės sklypo, 1/2 dalies jame esančių nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių (gyvenamojo namo ir kitų statinių), esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/240 dalių inžinerinių tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusių R. G., buvo parduotas ir perduotas varžytynių laimėtojui ieškovui S. N. Šis varžytynių aktas 2020 m. rugsėjo 17 d. varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patikslintas.
24. Taigi ieškovui ir atsakovei L. G. priklauso po 1/2 dalies žemės sklypo, 1/2 dalies jame esančių nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių (gyvenamojo namo ir kitų statinių), esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/240 dalių inžinerinių tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl jie abu yra ginčo turto bendrasavininkai.
25. 2020 m. spalio 12 d. S. N. registruota pašto siunta išsiuntė raštą L. G., kuriuo pasiūlė sudaryti susitarimą dėl bendro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos nustatymo. Pasiūlymas nebuvo priimtas.
26. 2023 m. rugpjūčio 9 d. antstolio D. Š. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole fiksuota, kad 2023 m. rugpjūčio 8 d. kiemo vartai buvo užrakinti spyna, o S. N. turimi raktai, kuriuos pastarasis gavo įvykdžius R. G. iškeldinimą, netinka. Spynų meistras pašalino kiemo vartų spyną ir vėliau įdėjo naują; pašalino esamą balkono durų spyną ir įdėjo naują spyną; pašalino garažo vartų spyną; tą pačią dieną vėliau antstolis fiksavo, kad ant kiemo vartelių yra apvyniota metalo grandinė ir pakabinta spyna, todėl S. N. negalėjo patekti į namo kiemą. Ieškovas sumokėjo 435,60 Eur antstoliui D. Š. už faktinių aplinkybių konstatavimą ir 90 Eur spynų meistrui D. Š. už spynų keitimą.
27. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp bendraturčių nėra nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarka, sprendė, jog negalimas atsakovų R. G. ir E. K. iškeldinimas bei ieškovo įkeldinimas. Taip pat teismas sutiko su atsakovės L. G. argumentu, kad kaip turto savininkė ji turi teisę leisti gyventi jos sūnui ar svečiuotis jos motinai jai (L. G.) priklausančiame turte.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
28. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iškeldinti atsakovus iš ginčo turto, o ieškovą į turtą įkeldinti. Nurodo, jog skundžiamame teismo sprendime nėra jokio paaiškinimo, kodėl atsakovės L. G. savininko teisės iškeliamos aukščiau, nei ieškovo S. N., kodėl atsakovė L. G., nesant nustatytos naudojimosi turtu tvarkos, gali gyventi ir naudotis visu gyvenamuoju namu.
29. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė yra daiktinė savininko teisė savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
30. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Formuluojant bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąvoką įstatyme specialiai pabrėžta, kad turimos omenyje dalys nuosavybės teisėje į bendrą turtą, bet ne pačiame bendrame turte. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys vadinamos idealiosiomis dalimis. Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju ½.
31. Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis). Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas svarbus ir tada, kai norima disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turima dalimi (CK 4.78 straipsnis). Kartu su dalimis bendrosios nuosavybės teisėje gali būti nustatomos ir dalys daikte, jei, pavyzdžiui, asmenys siekia nustatyti kiekvienam iš jų priklausančią dalį nuosavybės teisėje, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004) ar nustatyti naudojimosi tvarką.
32. Nagrinėjamu atveju ieškovui ir atsakovei L. G. priklauso idealios dalys į bendrą nuosavybę, t. y. po 1/2 dalis žemės sklypo, 1/2 dalis jame esančių nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių (gyvenamojo namo ir kitų statinių), esančių (duomenys neskelbtini) ir 1/240 dalių inžinerinių tinklų, bet ne pačiame bendrame turte. Todėl tam, kad iškeldinti asmenis, kurie savininkui priklausančiame turte gyvena savavališkai, t. y. neturėdami teisinio ir faktinio pagrindo, pvz., įsikėlę į patalpas be nuomos, panaudos ar panašiai, reikalinga, pirma, savininkui įrodyti, kad iškeldinamas asmuo neturi teisinio pagrindo naudotis patalpomis, antra, nustatyti bendraturčių naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką, identifikuoti, kuris bendraturtis kuria konkrečiai turto dalimi naudojasi. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai R. G. (atsakovės L. G. sūnus) ir E. K. (atsakovės L. G. motina) šeimos teisinių santykių pagrindu vieši pas atsakovę L. G.. Vadinasi, nurodyti asmenys, kurie yra artimais giminystės ryšiais susiję su atsakove L. G., yra laikinai pas ją apsistoję. Kadangi, minėta, ieškovui ir atsakovei L. G. priklauso idealios dalys į bendrą nuosavybę, nesant nustatytų realių turto dalių, nesant identifikuotų turto dalių, nesant nustatytos naudojimosi turtu tvarkos, yra neįmanomas šeimos narių iškeldinimas jiems viešint pas atsakovę L. G. jos naudojamose patalpose ir tuo pačiu ieškovo įkeldinimas į neidentifikuotas patalpas (turtą).
33. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad atsižvelgiant į ginčo nekilnojamojo turto pobūdį (žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais), dėl kurio įmanoma teismine tvarka nustatyti naudojimosi tvarką, negalimas atsakovų iškeldinimas bei ieškovo įkeldinimas.
34. Aplinkybė, jog atsakovė L. G. šiuo metu naudojasi visu bendrasavininkiams priklausančiu turtu, turėtų būti akstinu ieškovui ginti savo pažeistas teises, reiškiant ieškinį dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo. Tik nustačius naudojimosi turtu tvarką, identifikavus realiąsias turto dalis, galimas ieškovo, kaip turto dalies bendrasavininkio, teisių gynimas.
35. Apeliantas nurodo, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje buvo nustatyta, kad S. N., kaip bendraturčio, teisės turi būti ginamos, iškeldinant neturinčius teisės gyventi ginčo turte asmenis iš viso turto, todėl ieškovui nesuprantama, kodėl tapačioje situacijoje, iškeldinant tokius pat neturinčius teisės gyventi turte asmenis, teismas priėmė visiškai priešingą sprendimą.
36. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2389-863/2022 atmetęs apelianto R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams S. N. ir bankrutavusiai R. G. individualiai įmonei dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei pagal atsakovo S. N. priešieškinį ieškovui R. G. dėl pastarojo iškeldinimo, R. G. buvo iškeldintas iš ginčo turto, kadangi teismas nenustatė jokio teisinio pagrindo šiam asmeniui gyventi ginčo turte. Svarbu paminėti, kad iškeldintas R. G. buvo atsakovės L. G. buvęs sutuoktinis, vadinasi, jokiais šeimos teisiniais santykiais nesusijęs, svetimas asmuo, kuris ginčo turte gyveno be teisinio pagrindo. Nagrinėjamu gi atveju atsakovai R. G. (atsakovės L. G. sūnus) ir E. K. (atsakovės L. G. motina) yra atsakovės šeimos nariai, kurie svečiuojasi ir yra prižiūrimi (slaugomi) atsakovės, taigi, yra teisinis pagrindas, pateisinantis šių atsakovų buvimą turte. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai, susiję su priešingų sprendimų tapačioje situacijoje priėmimu.
37. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vertino, kad šiuo atveju tarp atsakovų L. G. ir atsakovų R. G. ir E. K. yra susidarę teisiniai panaudos santykiai.
38. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas šalių santykių kaip panaudos nevertino, o nurodė, jog atsakovė L. G., kaip turto savininkė, turi teisę leisti gyventi jos sūnui ar svečiuotis jos motinai atsakovei priklausančiame turte.
39. Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteisti nuostoliai, kuriuos jis patyrė norėdamas patekti į savo nuosavybės dalį turte, t. y. už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą ir spynų keitimą.
40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios išlaidos yra ieškovo perteklinės, ne būtinos išlaidos, todėl jos negali būti priteistos (CK 6.249 straipsnio 4 dalis). Byloje esant duomenims, kad iki atvykstant antstoliui ir spynų meistrui ieškovas ar kiti su juo susiję asmenys nebus įleidžiami į ginčo turtą, kad ginčo turte senai gyvena atsakovė L. G., ginčo turte laiko savo asmeninius daiktus, ginčo turtas yra saugomas jį užrakinant, kad nėra nustatytos realios bendrasavininkių turto dalys, nėra identifikuota, kuria turto dalimi kuris bendrasavininkis naudosis ir naudojasi, todėl nebuvo būtinas ieškovo vykimas į ginčo turtą, fiksuojant faktines aplinkybes bei keičiant spynas, kol teisminiu keliu neišspręsti esminiai klausimai, t. y. kol nėra nustatyta, kuri turto dalis priklauso ieškovui ir kuria dalimi ieškovas gali naudotis.
41. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo registruoti kadastrinių matavimų bylas VĮ Registrų centras be atsakovės L. G. sutikimo. Nurodė, kad vien tik leidimas atlikti kadastrinius matavimus, neleidžiant jų įregistruoti VĮ Registrų centras, ieškovo pažeidžiamų teisėtų interesų neapgina, kadangi patys kadastriniai matavimai, be jų registravimo kadastro ir registro įstaigoje, jokios teisinės galios neturi.
42. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka, nes jie iš esmės reiškia, kad apelianto vertinimu, atsakovė, kuri nėra matininkė ir neturi specialiųjų žinių šiais klausimais, negali reikšti bet kokių prieštaravimų dėl atliktų matavimų.
43. Nekilnojamieji daiktai formuojami Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnyje nustatytais būdais. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punkte, 32 punkte, 84 punkte nurodyti veiksmai, reikalingi nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymui. Iš nurodytų teisės aktų nuostatų akivaizdu, jog nekilnojamojo turto objektų formavimas, tikslinimas, nustatymas turi daug etapų. Šiuose nekilnojamųjų daiktų formavimo etapuose turi teisę dalyvauti ir turto savininkas bei pareikšti savo nuomonę dėl atliekamų veiksmų. Tai reiškia, kad teismas, neleisdamas bendraturčiui dalyvauti, teikti pastabas dėl atliekamų nekilnojamojo daikto formavimo darbų, neproporcingai, priešingai teisės aktų reikalavimams, susiaurintų bendrasavininko teises, jų apimtį.
44. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nustato bendrasavininkio teisę dalyvauti nekilnojamųjų daiktų formavimo procese, teisę susipažinti su kadastrinių matavimų bylomis iki jų registravimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo registruoti kadastrinių matavimų bylas VĮ Registrų centras be atsakovės L. G. sutikimo, dėl to apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmetamas.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
45. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl leidimo matininkams atlikti kadastrinius matavimus be atsakovės sutikimo. Nurodė, kad teismas nenurodė materialinės teisės normos, kuria grindė leidimą ieškovui atlikti kadastrinius matavimus be atsakovės sutikimo.
46. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti. Priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas teisės normas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą, taip pat teismų praktiką aptarė sprendimo 25-33 punktuose. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo aišku, jog teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą leisti matininkams atlikti kadastrinius matavimus be atsakovės sutikimo, tame tarpe rėmėsi ir CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, numatančia bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo.
47. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo bendraturčių santykiai yra konfliktiški, kad atsakovė L. G. ne vėliau kaip nuo 2003 metų gyvendama ginčo sklype (gyvenamajame name) ir iki šiol neatlikdama ginčo statinių įregistravimo procedūrų, nepagrįstai neduoda sutikimo ieškovui atlikti kadastrinius matavimus ginčo žemės sklypo ir jame esančių statinių, sprendė, kad toks atsakovės neveikimas neatitinka bendraturčių interesų ir neprisideda prie geresnio nuosavybės valdymo, kuris tinkamai gali būti realizuojamas atlikus kadastrinius matavimus ir parengus ginčo objektų naudojimosi tvarką.
48. Apeliantė nurodo, jog ieškovas turėjo pareikšti reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo kartu su reikalavimu dėl kadastrinių matavimų atlikimo toje pat byloje. Šiai nuomonei pagrįsti nurodo 2024 m. kovo 7 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-210-730/2024.
49. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodomos bylos faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje konstatuota, jog toje byloje šalys jau buvo atlikusios kadastrinius matavimus, kurie buvo skirtingi; atsakovai, atsisakydami pasirašyti sutikimą ieškovams dėl kadastrinių matavimų registravimo, nurodė, kad ieškovų kadastriniai matavimai yra neteisingi, atlikti nesilaikant išlikusių riboženklių. Nurodytoje byloje šalys kėlė klausimą dėl sklypo ribos faktinės vietos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo remtis nurodyta nutartimi.
50. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendraturčių be teisinio pagrindo neduodamas sutikimas dėl kadastrinių matavimų atlikimo gali būti vertinamas kaip to siekiančio bendraturčio nuosavybės teisės įgyvendinimo nepagrįstas suvaržymas. Siekiant išvengti tokio ribojimo, bendraturčiams be teisėto pagrindo neduodant sutikimo atlikti nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus ir juos įregistruoti, šią procedūrą atliekantis bendraturtis turi teisę kreiptis į teismą dėl leidimo atlikti tokius matavimus be kitų bendraturčių sutikimo. Vadinasi, toks ieškinys gali būti reiškiamas tiek atskirai, tiek kartu su reikalavimu nustatyti naudojimosi turtu tvarką.
51. Apeliantė taip pat nurodė, kad ji nepasitiki ieškovu bei jo pasitelktais asmenimis, nes ieškovas per prievartą bando įgyvendinti savo teises, dėl ko atsakovė yra įbauginta, taip pat nurodė, kad ji nepageidauja, jog būtų stebimas atsakovės asmeninis gyvenimas bei buitis. Atsakovė neprieštarautų, jog matininkas atliktų pastatų kadastrinius matavimus, nedalyvaujant ieškovui.
52. Šie apeliantės argumentai yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti. Sutiktina su ieškovu, jog kadastriniai matavimai yra atliekami iš anksto pranešus, suderinus jų atlikimo laiką. Tai reiškia, kad atsakovė, turėdama tam tikrų nuogąstavimų ir nepasitikėdama ieškovu, iki kadastrinių matavimų atlikimo laiko turi visas galimybes apsaugoti savo privatumą, o matavimų atlikimo metu gali leisti procese dalyvauti kitiems asmenims, užtikrinantiems atsakovės bei turto apsaugą. Kadangi atsakovė pati kadastrinių matavimų neatlieka, t. y. nededa pastangų įgyvendinant turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, tokiu būdu varžo kito bendraturčio teises, nesiūlo jokių būdų, kaip išspręsti bendraturčių ginčą, vadinasi turi prisiimti galimus nepatogumus, būtinus tam, kad matininkams atlikti ginčo turto kadastrinius matavimus.
53. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliantės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
54. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Nurodo, kad teismas turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalimi ir ieškovo išlaidas skirstyti proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovo - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi teismas iš 4 ieškovo ieškinio reikalavimų tris atmetė, o 4-ąjį atmetė iš dalies, todėl teismas patenkino tik 12,5 proc. ieškinio reikalavimų, o atmetė 87,5 proc. reikalavimų.
55. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vienas ieškovo neturtinis reikalavimas yra pagrįstas, todėl iš atsakovės L. G. priteisė ieškovui 109 Eur žyminio mokesčio; taip pat nurodė, kad kokybine prasme nėra pagrindo konstatuoti, kad viena iš šalių „laimėjo“ bylą, todėl teisinga ir protinga yra nepriteisti šalims jų patirtas išlaidas advokatų pagalbai apmokėti.
56. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės skundas šioje dalyje yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
57. Pažymėtina, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CK 93 straipsnio 4 dalis suteikia teismui teisę nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nurodytų išlaidų paskirstymo taisyklių. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022).
58. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kokybine prasme nėra pagrindo konstatuoti, kad viena iš šalių „laimėjo“ bylą, todėl teisinga ir protinga yra nepriteisti šalims jų patirtas išlaidas advokatų pagalbai apmokėti. Šių savo argumentų pirmosios instancijos teismas nemotyvavo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliantės argumentais, jog teismui nenustačius šalių netinkamo procesinio elgesio, piktnaudžiavimo procesu, pirmosios instancijos teismas neturėjo įstatyminio pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas bylinėjimosi išlaidų dalyje keistinas.
59. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas už ieškinį sumokėjo 349 Eur dydžio žyminį mokestį už tris neturtinio pobūdžio reikalavimus (po 109 Eur) ir vieną turtinį (22 Eur). Taip pat ieškovas patyrė 1350 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė L. G. pateikė teismui duomenis apie 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apmokėjimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas tenkino pusę vieno neturtinio reikalavimo, o visus kitus atmetė, todėl ieškinys buvo tenkintas 12,5 proc. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti ieškovui iš atsakovės L. G. 168,75 Eur (1350 Eur x 12,5%) atstovavimo išlaidų bei 54,50 Eur žyminio mokesčio dalies (109 Eur : 2). Iš viso 223,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atitinkamai atsakovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai turėjo priteisti iš ieškovo 875 Eur atstovavimo išlaidų (1000 Eur x 87,50%). Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apeliantės apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidų dalyje, įskaito šalių priešpriešinius reikalavimus ir atsakovei iš ieškovo priteisia 651,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Dėl procesinės baigties
60. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesines teisės normas, tinkamai įvertino šalių įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai sprendė dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nemotyvavo sprendimo, kodėl nukrypsta nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Nustačius, kad teismas netinkamai nustatęs patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, iš dalies netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir atsakovei iš ieškovo priteistinas 651,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
61. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
63. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
64. Atsakovė apeliantė L. G. už apeliacinį skundą sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį už neturtinį reikalavimą bei patyrė 1645,60 Eur dydžio atstovavimo išlaidų. Atsakovės L. G. apeliacinį skundą tenkinus dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, apeliantei jos sumokėtas žyminis mokestis už neturtinį reikalavimą nepriteistinas, apeliantei iš ieškovo priteistinas pusės jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 822,80 Eur.
65. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu
n u t a r i a:
Ieškovo S. N. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovės L. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovei L. G. iš ieškovo S. N. 651,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti apeliantei L. G. iš ieškovo S. N. 822,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alvydas Barkauskas
Vaclovas Paulikas
Inga Staknienė