Administracinė byla Nr. I-687-402/2017
Proceso Nr. 3-62-3-02399-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 37.2; 20.2.3.2; 55.1.3.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,
sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4, 9). Skunde nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. spalio 8 d. bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2 lokalinio sektoriaus 2 būrio 22 brigadoje ir 1 sektoriaus 2 būrio 22 brigadoje. 2 lokalinio sektoriaus 2 būrio 22 brigados gyvenamasis plotas yra maždaug 10 kv. m., o joje gyveno 9 žmonės. Dieninis bei naktinis apšvietimas neatitiko nustatytų Higienos normų reikalavimų. Sienos ir lubos netvarkingos, tinkas ištrupėjęs, dažai atsilupę. 1 sektoriaus 2 būrio 22 brigadoje apšvietimas labai silpnas ir neatitinka Higienos normos reikalavimų. Sienos apipelijusios, kampe matosi grybelis. Pirties patalpoje veisėsi pelėsis ir grybelis. Dušo patalpa neatskirta pertvaromis, todėl prausiantis po dušu kiti galėjo pareiškėją matyti nuogą. Nurodė, jog buvo priskirtas nuskriaustųjų kastai, todėl buvo apribota galimybė bendrauti ir judėti. Buvo liepiama dirbti, buvo žeminamas aukštesnės kastos nuteistųjų, negalėjo vaikščioti į biblioteką, sporto salę. Pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, nepatogumais, depresija, sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime prašė skundą atmesti ir nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko 1-ame sektoriuje ir už režimo pažeidimus pareiškėjas nuobaudą atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 13. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad pataisos namų patalpos įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti. Pareiškėjas į pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus ginčo laikotarpiu nesikreipė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Mano, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose neužtikrinant jam minimalios gyvenamojo ploto normos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. spalio 8 d. bausmę atliko 1-mo sektoriaus 2 būrio 22 ir 23 brigadoje, 5 būrio 52 brigadoje; nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 13 (2017-02-01 pažyma Nr. 61-228).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. spalio 8 d., bausmę atliekant 1-mo sektoriaus 2 būrio 22 ir 23 brigadoje, 5 būrio 52 brigadoje, vienam asmeniui teko nuo 3,40 kv. m. iki 6,52 kv. m.; nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. atliekant bausmę kamerų tipo patalpoje Nr. 13, vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. (2017-02-01 pažyma Nr. 61-228).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičiaus laikomi deklaratyviais ir atmetami. Remdamasis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis teismas daro išvadą, jog laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. spalio 8 d. pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma ir 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamųjų patalpų apšvietimas neatitiko nustatytų Higienos normų reikalavimų. Sienos ir lubos netvarkingos, tinkas ištrupėjęs, dažai atsilupę, veisėsi pelėsis ir grybelis.
Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Taip pat nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo laikomas, netinkamos apšvietos, sienų būklės, pelėsio, grybelio buvimo. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, sienų būklės, pelėsio, grybelio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą apšvietą, sienų būklės, pelėsio, grybelio buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, sienų būklės, pelėsio, grybelio buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas nurodė, jog pirties patalpoje veisėsi pelėsis ir grybelis, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog pirties patalpoje veisėsi pelėsis ir grybelis. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai, jog pirties patalpoje veisėsi pelėsis ir grybelis atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais.
Nurodė, jog dušo patalpa neatskirta pertvaromis, todėl prausiantis po dušu kiti galėjo pareiškėją matyti nuogą.
Pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimą sieja ir su tuo, kad duše nėra pertvarų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalį, pataisos namuose vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje laikomi vyrai ir moterys. Būdamas pataisos namuose dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše įrengimu, nenustato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pareiškėjo teisių pažeidimus.
Pareiškėjas nurodė, jog buvo priskirtas nuskriaustųjų kastai, todėl buvo apribota galimybė bendrauti ir judėti. Buvo liepiama dirbti, buvo žeminamas aukštesnės kastos nuteistųjų, negalėjo vaikščioti į biblioteką, sporto salę. Atsakovas atsiliepime paaiškino, jog pataisos namuose nuteistieji nėra skirstomi į kastas, o yra priskiriami grupėms, numatytoms Bausmių vykdymo kodekse. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo jo diskriminavimą ir priskyrimą „žemesnės kastos“ atstovams, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismas akcentuoja, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad pareigūnai jo manymu turi sadistinius asmenybės sutrikimus, tačiau nenurodė jokių aplinkybių nurodančių jų netinkamą elgesį, taip pat nepateikė tas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, jog pareigūnai turėtų būti tikrinami reguliariai dėl šio sutrikimo, tačiau žalos atsiradimo nekildina iš jų netinkamų veiksmų, jų skunde nenurodo, kaip ir nenurodo tų veiksmų sukelto jam poveikio. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo tvirtinimai apie tai, kad pareigūnai turi sadistinius asmenybės sutrikimus yra atmestini, kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos 2017 m. sausio 30 d. pažymoje Nr. 73(2)-23 nurodoma, kad pareiškėjas į psichologus dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos pats nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo įtakoti pareiškėjo nurodytus sveikatos ar psichinės būklės sutrikimus.
Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
n u s p r e n d ė :
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Natalja Zelionkienė