Civilinė byla Nr. e2-482-1012/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03686-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.; 2.6.8.8.; 2.6.28.1.; 3.2.6.1

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 24 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė,

sekretoriaujant Vitalijai Martinkėnaitei,

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ vadovui Sauliui Kundrotui ir atstovui advokatui Nerijui Pakšiui,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovui Igoriui Kuncevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.

Teismas

n u s t a t ė:

1.       Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sauda“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM), 7 580,64 Eur skolos už pasaugą, 271,26 Eur mokėjimo palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui dienos ir 8,00 proc. dydžio palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

1.1.                      Ieškinyje nurodė, kad ieškovas 2010 m. spalio 12 d. pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VAVP komisariatas) sulaikytą transporto priemonę Peugeot 309, valstybinis numeris NVN194 (toliau – ir Automobilis NVN194), atvežė ją į savo saugojimo aikštelę Minsko pl. 21, Vilnius, ir ją saugojo.

1.2.                      Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5273-468/2010 Automobilis NVN194 buvo konfiskuotas. Valstybė nuosavybės teisę į Automobilį NVN194 įgijo, kai 2010 m. gruodžio 3 d. įsiteisėjo teismo nutarimas.

1.3.                      Ieškovas Automobilį NVN194 saugojo iki tol, kol VMI prie FM jį išsaugotą atsiėmė 2017 m. rugsėjo 6 d. pagal VAVP komisariato 2017 m. rugsėjo 5 d. leidimą atsiimti konfiskuotą transporto priemonę. Savininkui valstybei už 2 469 dienų laikotarpį nuo nuosavybės teisės atsiradimo iki pasaugos pasibaigimo (nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d.) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies pagrindu atsirado prievolė sumokėti Automobilio NVN194 saugojimo išlaidas.

1.4.                      Už suteiktas paslaugas atsakovė mokėti atsisako visiškai, nors pasaugos fakto neneigia. VMI prie FM 2017 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (28.8-08-4)RNA-34921 nepagrįstai grąžino už Automobilio NVN194 pasaugą 2017 m. spalio 31 d. pateiktą 2017 m. spalio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą SAF Nr. 992.

1.5.                      Ieškovo teigimu, 2015, 2016, 2017 m. pasaugos santykiams analogiškų sandorių vertės (kainos, įkainių) kriterijai netaikytini, nes iš įstatymo pažeidimo, t. y. po sutarties nutraukimo neatsiėmus iš pasaugos Automobilio NVN194, be naujos sutarties sudarymo susiformavo faktiniai atlygintinos pasaugos santykiai, todėl Automobilio NVN194 savininkas privalo mokėti atlyginimą už tolesnį jo turto saugojimą. Priverstinio saugojimo sutartis nereglamentavo šalių elgesio jai pasibaigus, todėl taikytina CK 6.843 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad pasibaigus pasaugos sutarties terminui, davėjas privalo nedelsdamas atsiimti saugoti perduotą daiktą, ir 6.840 straipsnio 1, 4, 6 dalys, numatančios pareigą susimokėti už neatsiimto daikto saugojimą pasibaigus sutarties terminui. Nei valstybė, nei VAVP komisariatas, nutraukęs sutartį, Automobilio NVN194 neatsiėmė.

1.6.                      Ieškovas nurodė, kad už susiklosčiusią situaciją atsakinga valstybė, nes nesirūpino konfiskuotu turtu, ir VAVP komisariatas, nes pažeidė 2015 metams atnaujintą Priverstinio saugojimo sutartį. Jeigu VAVP komisariatas pranešimą dėl sutarties nutraukimo būtų pateikęs prieš 3 mėnesius iki 2014 metų pabaigos, tai Priverstinio saugojimo sutartis 2015 metams nebūtų buvusi atnaujinta ir jos nebūtų reikėję neteisėtai nutraukinėti (Priverstinio saugojimo sutarties 8, 9 punktai). Teoriškai, 3 mėnesių būtų pakakę visoms ginčo transporto priemonėms iki sutarties pasibaigimo atsiimti. Naują pasaugos sutartį VAVP komisariatas su trečiuoju asmeniu sudarė tik 2015 m. lapkričio 4 d., tačiau ir tada valstybė Automobilio NVN194 neatsiėmė. Ieškovas mano, jog valstybė siekė, kad Automobilis NVN194 būtų saugomas nuo 2001 m. susiklosčiusiomis pasaugos santykių sąlygomis.

1.7.                      SEAKĮ ir įstatymo vykdymui priimtuose teisės aktuose nenumatyta galimybė saugotojui neatsiimtą daikto, kuris gali būti konfiskuotas, parduoti, nenumatyta, kad saugotojas (UAB „Sauda“) gali spręsti dėl priverstinio saugojimo racionalumo. UAB „Sauda“, parduodama ar sunaikindama transporto priemones, būtų pažeidusi savo kaip saugotojos pareigas. Paslaugą valstybė gavo, nes Automobilis NVN194 buvo išsaugotas ir valstybė, atstovaujama VMI prie FM, jį pagal pirmą reikalavimą atsiėmė. Atsižvelgtina, kad UAB „Sauda“ tam kliūčių nedarė, nepasinaudojo iš įstatymo jai priklausančia Automobilio NVN194 sulaikymo teise, nes valstybė, pažeisdama SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies reikalavimą, nei susimokėjo, nei pateikė savo prievolės įvykdymo užtikrinimą.

1.8.                      Transporto priemonių priverstinis nuvežimas ir saugojimas vykdomas nuo 1992 m. UAB „Sauda“ su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu (po reorganizavimo 2008 m. naujas jo pavadinimas – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) 2001 m. gegužės 4 d. buvo sudariusi sutartį „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ (Priverstinio saugojimo sutartis), kurios objektas buvo davėjo VAVP komisariato sulaikytų ir saugotojui UAB „Sauda“ perduotų transporto priemonių transportavimas ir saugojimas. Priverstinio saugojimo sutartis pagal jos 9 punktą buvo automatiškai kasmet pratęsiama, kol nebuvo VAVP komisariato iniciatyva vienašališkai 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 10-S-16674 nutraukta 2014 m. gruodžio 31 dieną.

1.9.                      Priverstinio saugojimo sutarties sudarymo metu 2001 m. buvo nustatytas 15 Lt (4,34 Eur) su PVM įkainis už kiekvieną vienos saugomos transporto priemonės saugojimo dieną, kurį ieškovas taikė ir Automobilio NVN194 pasaugai. Po euro įvedimo įkainio piniginė išraiška yra 3,59 Eur (12,39 Lt) už dieną ir 21 proc. PVM, t.y. 4,34 Eur (arba 15 Lt). Saugotojo turėtos išlaidos yra įskaitytos į atlyginimą už pasaugą (CK 6.841 straipsnio 1 dalis). Priverstinio saugojimo sutartis yra lakoniška, tęstinė, todėl ji buvo aiškinama ir vykdoma pagal atitinkamu laiku galiojusias teisės normas.

1.10.                      Kiekviena ginčo transporto priemonė yra saugoma kaip nepakeičiamasis individualiais požymiais apibūdintas daiktas, turintis ne tik materialinę vertę kaip potencialiai konfiskuotinas turtas, bet ir galimai turintis įrodomąją reikšmę toje byloje, kurioje buvo priverstinai nuvežtas, ar kitose bylose ar kituose valstybės, Europos Sąjungos ar kituose reikaluose. Dėl nurodytų priežasčių ieškovas neturėjo galimybės taikyti CK 6.843 straipsnio 2, 3 dalis ir konfiskuotinas ar konfiskuotas ginčo transporto priemones parduoti. Saugomą transporto priemonę iš pasaugos UAB „Sauda“ gali išduoti tik pačiam pasaugos davėjui VAVP komisariatui ar jo nurodytam asmeniui, kuris pateiks VAVP komisariato leidimą.

1.11.                      Šiuo metu Europos centrinio banko tinklalapyje yra skelbiama pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma 2016 m. kovo 16 d. paskelbta 0,00 proc. palūkanų norma. Todėl pavėluoto mokėjimo palūkanų norma tiek 2017 m. antrajame pusmetyje, tiek 2018 m. pirmąjį pusmetį yra 8,00 proc. metinių palūkanų. Įstatymines palūkanas iki bylos iškėlimo teisme dienos turi teisę gauti ieškovas, nes jam piniginė prievolė nebuvo įvykdyta laiku ir su valstybe nėra sudaryta sutarties, kuri numatytų kitokias tokio prievolės nevykdymo pasekmes.

1.12.                      Automobilis NVN194 buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas Vilniuje už Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 621V „Dėl Priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“, priimtu įgyvendinant savivaldybės kompetenciją, nustatytą įkainį. Vietos savivaldybės sprendimas yra teisės aktas ir Automobilio NVN194 savininkams, įskaitant valstybę, privalomas. Valstybė Vilniaus miesto valdybos 2001-04-05 sprendimo Nr. 621V nustatyta tvarka neginčijo.

1.13.                      Ieškovas suteikė kompleksinę Automobilio NVN194 transportavimo ir saugojimo paslaugą, todėl paslaugos kaina turi būti vertinama bendrai, neskaidant jos į atskirus elementus. Dėl analogiško sandorio vertės kriterijų taikymo teismų pasisakyta, kad nustatant viešųjų pirkimų santykių kainas lygintinos viešųjų pirkimų sutartys pagal analogiškus (dėl to paties ar panašaus pirkimo objekto, atsižvelgiant į transporto priemonių kiekį, saugojimo trukmę ir pan.) ir panašiu metu teisėtai paskelbtus bei vykdytus viešuosius pirkimus sudarytų viešojo pirkimo sutarčių nuostatas dėl kainos (įkainių). Nesant galimybės nuspręsti pirmuoju būdu, galima vertinti ir ne viešojo pirkimo sutarčių, o kitų sandorių, sudarytų panašiu metu tarp privatinės teisės reguliuojamų teisės subjektų, vertę arba skiriant teismo ekspertizę.

2.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. 

2.1.                      Atsakovė atsiliepime į ieškinį, nurodė, kad ieškovas neteisingai traktuoja SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatą. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai atlygina išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, bet tik šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, t. y., „kai transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus“. Ieškovo saugota transporto priemonė policijos pareigūnų buvo sulaikyta už tai, kad ją vairuojantis asmuo padarė tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalies („Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą“), ATPK 130 straipsnio 1 dalies („Nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles“) ir ATPK 123 straipsnio 5 dalies („Transporto priemonės vairavimas neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu“) pažeidimus. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu transporto priemonę vairuojantis asmuo buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir būtent už šį pažeidimą jam buvo skirtas transporto priemonės konfiskavimas. Todėl padarytas ATPK pažeidimas nepatenka į SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus. Be to, SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostata taikoma apmokant išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu ir tokių nuvežtų transporto priemonių saugojimu, tačiau netaikoma, kai priverstinai nuvežta transporto priemonė konfiskuojama.

2.2.                      SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti pažeidimai ir subjektas, kieno transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama už tokius pažeidimus – tai yra transporto priemonės valdytojas. Tokiais atvejais valstybė nėra minėtos transporto priemonės nei savininkė, nei valdytoja, taip pat nėra ir pažeidėja. Todėl valstybei negali būti perkelta saugojimo išlaidų apmokėjimo našta pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį.

2.3.                      Ieškovas, laikydamas, jog su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2001 m. gegužės 4 d. sudaryta sutartis „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ (toliau – Sutartis) buvo nutraukta neteisėtai, nesikreipė į teismą dėl Vilniaus AVPK veiksmų apskundimo, o vykdė jau nutrauktą Sutartį. Kadangi Sutartis buvo nuraukta, ieškovas nuo 2015 m. sausio 1 d. neturėjo saugoti sulaikytos transporto priemonės pagal minėtą Sutartį bei taikyti joje nustatytus transporto priemonių saugojimo įkainius. Ieškovas, žinodamas, kad transporto priemonė yra konfiskuota ir žinodamas, kad ieškovo su atsakove nesieja jokie sutartiniai santykiai, neinformavo atsakovės apie nuo 2010 m. pabaigos saugomą konfiskuotą transporto priemonę.

2.4.                      Atsakovė nurodė, kad ieškovo ir Vilniaus AVPK sudaryta Sutartis reglamentavo priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimą ir tokių transporto priemonių iš saugojimo aikštelės grąžinimą savininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Tačiau Sutartis nėra ir negalėjo būti taikoma, kai priverstinai nuvežtos saugoti transporto priemonės konfiskuojamos, nes Sutartis nereglamentavo atsiskaitymo tvarkos konfiskavus transporto priemones. Konfiskavimas – tai nėra grąžinimas, o priverstinis neatlygintinas daikto perėjimas valstybės nuosavybėn. Be to, Sutarties sąlygos ir įkainiai netaikomi konfiskuoto turto saugojimui, nes Sutartis nereglamentuoja santykių tarp ieškovo ir valstybės. Todėl sudarytos Sutarties pagrindu nėra ir negali būti numatyti įsipareigojimai trečiajai, t. y. ne Sutarties, šaliai. Be to, Vilniaus AVPK, sudarydamas Sutartį, atstovavo ne valstybę ir jos interesus, o savo, kaip biudžetinės įstaigos, interesus.

2.5.                      Ieškovas apie tai, kad saugo konfiskuotą transporto priemonę žinojo nuo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimo ATPB Nr. A2.6-5273-468/2010 įsiteisėjimo (įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 3 d.). Tačiau atsakovei apie konfiskavimą nepranešė. Atsakovė apie ieškovo saugomą transporto priemonę sužinojo tik 2017 metų rugpjūčio pabaigoje, kai su ieškovu buvo pasirašoma taikos sutartis dėl apmokėjimo už kitų pas pastarąjį saugotų konfiskuotų transporto priemonių pasaugą, kai ieškovas žodžiu pranešė apie pas jį dar saugomas konfiskuotas transporto priemones, taip pat ir apie minėtą transporto priemonę. Atsakovas perėmė transporto priemonę operatyviai (2017 m. rugsėjo 6 d.), t. y. praėjus vos kėliom dienom nuo sužinojimo apie ją ir nuo policijos įstaigos išduoto leidimo atsiimti transporto priemonę iš ieškovo gavimo. Todėl atsakovei negali būti pareikštos jokios pretenzijos dėl neveikimo, vilkinimo ar atsisakymo perimti transporto priemonę, ko pasekmėje ji buvo taip ilgai saugoma. Priešingai, tokios pretenzijos pareiškiamos ieškovui, kuris, žinodamas apie tiek ilgai pas jį saugomą konfiskuotą transporto priemonę, neinformavo atsakovės, siekdamas kuo ilgiau saugoti transporto priemonę ir taip gauti didesnį apmokėjimą už transporto priemonės pasaugą. Sprendžiant dėl apmokėjimo už transporto priemonės pasaugą, atsižvelgiant į ieškovo minėtą elgesį ir neveikimą, turi būti taikomas protingumo principas bei protingi įkainiai.

2.6.                      Su pritaikytu 4,34 Eur tarifu atsakovė nesutinka, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-833-823/2017 konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 protingu pripažino 1,45 Eur dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą už kiekvieną jų saugojimo dieną. Taigi atsakovė ne tik neneigia pasaugos fakto, bet ir sutinka apmokėti už įvykdytą pasaugą, bet tik taikant 1,45 Eur tarifą.

2.7.                      Atsakovė sumokėjo ieškovui pagal jo sudarytą saugotų transporto priemonių sąrašą, už šiame sąraše nurodytų pirmų 15 (penkiolikos) konfiskuotų transporto priemonių saugojimą 49 939,45 Eur sumą, kuri 2018 m. kovo 21 d. mokėjimo dokumentu Nr. 18/0000933 buvo pervesta į ieškovo nurodytą sąskaitą. Į minėtą sumą buvo įskaityta suma ir už šioje byloje nurodytos transporto priemonės saugojimą, t. y. 3567,00 Eur. Todėl atsakovė tinkamai atsiskaitė su ieškovu už šioje byloje nurodytos transporto priemonės saugojimą. Atsižvelgiant į atsakovės papildomai pateiktus atitinkamų saugojimo sutarčių kopijas ir įmonės, teikiančios automobilių stovėjimo bei saugojimo paslaugas Vilniaus mieste, kainyną, atsakovė mano, jog šiuo atveju atsakovė ieškovui sumokėjo didesnę pinigų sumą nei turėjo sumokėti pagal tuometinius saugojimo įkainius.

2.8.                      Įstatymų leidėjas nustatė, kad konfiskuotas turtas pereina valstybės nuosavybėn. Vadinasi, valstybė šiuo atveju negali būti laikoma komercinio sandorio (sutarties) šalimi, nes toks traktavimas prieštarautų CK 6.156 straipsnyje įtvirtintam sutarties šalių laisvės principui, t. y. teisei laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Su ieškovu Sutartį sudarė Vilniaus AVPK vykdydamas sau, kaip teritorinei policijos įstaigai, priskirtą viešąją funkciją – pažeidimus padariusių asmenų transporto priemonių priverstinį sulaikymą ir nuvežimą. Atsakovė nedalyvavo Sutarties su ieškovu sudaryme, jos sąlygų nederino. Sutarties šalimis yra ieškovas ir Vilniaus AVPK, o ne valstybė, todėl vertinti Sutarties kaip komercinio sandorio valstybės atžvilgiu nėra pagrindo. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame MAPKSVPĮ buvo nurodyta, jog įstatymas taikomas tik nuo minėtos datos sudaromiems komerciniams sandoriams. Todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti pavėluoto mokėjimų išieškojimo išlaidų kompensaciją, mokėjimo palūkanas bei 8 proc. dydžio procesines palūkanas, kadangi Sutartis su Vilniaus AVPK buvo sudaryta 2001 m. gegužės 4 d., t. y. iki specialaus įstatymo įsigaliojimo. Todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo taikyti MAPKSVPĮ.

3.       Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Apie bylos nagrinėjimą informuotas tinkamai, neatvyko dėl teismui nežinomų priežasčių, byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (CPK 247 str.).

4.       Į teismo posėdį atvykę šalių atstovai palaikė raštu dėstytus argumentus. Trečiajam asmeniui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, jo atstovas į teismo posėdį neatvyko. 

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

5.       Byloje surinktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais nustatytos šios faktinės aplinkybės:

5.1.                      2001 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir UAB „Sauda“ sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo (toliau – Sutartis) (1 t., e. b. l. 56-57). Sutarties 4.5 p. nurodyta, kad už priverstinį transporto priemonės nuvežimą iš transporto priemonės savininko (arba jo įgalioto asmens) imti mokestį, bet ne didesnį už nustatytą 2001-04-05 Vilniaus miesto valdybos sprendime Nr. 621V„Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“ (1 t., e. b. l. 58). Minėto sprendimo 3 punkte nustatyta, kad už priverstinį transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko (vairuotojo) imamas 112 Lt (su PVM ir rinkliava) mokestis, o už transporto priemonės saugojimą vieną valandą – 2 Lt (su PVM), bet nedidesnis kaip 15 Lt (su PVM) mokestis už pirmą parą ir 15 Lt (su PVM) mokestis už kitas paras.

5.2.                      2001 m. gegužės 4 d. Sutarties 9 punkte šalys susitarė, kad sutartis, pasibaigus jos galiojimo laikui, bus automatiškai pratęsta dar vieneriems metams, jei viena šalis prieš tris mėnesius neįspėjo kitos šalies apie sutarties pasibaigimą. 2007 m. spalio 14 d. susitarimu prie minėtos sutarties šalys susitarė, kad joms neįspėjus viena kitos apie sutarties pasibaigimą prieš tris mėnesius, sutartis kiekvieną kartą pratęsiama dar vienerių metų terminui, automatinių pratęsimų skaičius neribojamas (1 t., e. b. l. 59).

5.3.                      Ieškovas UAB „Sauda“ 2010 m. spalio 12 d. pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VAVP komisariatas) sulaikytą transporto priemonę Peugeot 309, valstybinis numeris NVN194 (Automobilis NVN194), atvežė ją į savo saugojimo aikštelę Minsko pl. 21, Vilnius (1 t., e. b. l. 44).

5.4.                      Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5273-468/2010 Automobilis NVN194 buvo konfiskuotas. Valstybė nuosavybės teisę į Automobilį NVN194 įgijo, kai 2010 m. gruodžio 3 d. įsiteisėjo teismo nutarimas (1 t., e. b. l. 66-67).

5.5.                      2011 m. sausio 27 d. pranešimu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas informavo Vilniaus apskrities VMI, ieškovą ir antstolę apie tai, kad Automobilis NVN194 yra konfiskuotas ir pateikė vykdomąjį dokumentą vykdymui (1 t., e. b. l. 147).

5.6.                      2014 m. lapkričio 12 d. pranešimu Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pranešė ieškovei, kad vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 7 punktu nutraukia 2001 m. gegužės 4 d. sutartį nuo 2015 m. sausio 1 d. (1 t., e. b. l. 60).

5.7.                      2014 m. gruodžio 29 d. atsakymu į šį pranešimą UAB „Sauda“, be kita ko, kėlė klausimus, kas, kada ir kokiu būdu atsiims saugomus automobilius nutraukus sutartį, kas ir kada apmokės už automobilių saugojimą iki jų faktinio atsiėmimo dienos, kas ir kada užtikrins atsiskaitymą už iki sutarties nutraukimo saugomus automobilius (1 t., e. b. l. 185-186).

5.8.                      2015 m. sausio 5 d. atsakydamas į UAB „Sauda“ raštą Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad dėl kilusio ginčo dėl vykdyto viešojo pirkimo ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali vykdyti pirkimų procedūrų, informavo pradėję apklausos procedūrą dėl transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų, todėl į ieškovės klausimus atsakys tik ją baigę (1 t., e. b. l. 187).

5.9.                      2015 m. gegužės 6 d. raštu atsakydamas į ieškovės 2015 m. vasario 4 d. paklausimą Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informavo, kad 2011 metais teismo nutarimais konfiskuoti automobiliai bus perimti VMI. Pažymėjo, kad ilgas delsimas atsiimti konfiskuotus automobilius nesusijęs su komisariato neveikimu (1 t., e. b. l. 188).

5.10.                      2017 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos tarnybos organizavimo poskyris išdavė leidimą VMI atsiimti konfiskuotą transporto priemonę Peugeot 309, valstybinis numeris NVN194 (Automobilis NVN194), iš UAB „Sauda“ (1 t., e. b. l. 65).

5.11.                      2017 m. spalio 12 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą už automobilio Peugeot 309, valstybinis numeris NVN194, saugojimą nuo 2010-11-22 iki 2017-09-06, t.y. 2480 d., 8903,20 Eur (10772,87 Eur su PVM) sumai, skaičiuodama 3,59 Eur + PVM už dieną tarifu (1 t., e. b. l. 64).

5.12.                      2017 m. lapkričio 15 d. raštu atsakovė ieškovei nurodė, kad jų sutartiniai santykiai nesieja, atsakovė nėra paslaugos pirkėja, kaip nurodyta ieškovės išrašytoje sąskaitoje, ir pareikalavo papildomų duomenų, nurodydama, kad tik po jų pateikimo bus sprendžiamas klausimas dėl apmokėjimo už VMI perduotų konfiskuotų transporto priemonių saugojimą (1 t., e. b. l. 68).

5.13.                      2018 m. vasario 27 d. rašte atsakovei ieškovė nurodė, kad nuo 2001 metų saugojo transporto priemones pagal tęstinę sutartį su policija už 15 Lt (4,34 Eur) per dieną (kas atitinka 3,59 Eur be PVM). Atsakovė transporto priemones atsiėmė 2017 metais, tačiau už jų saugojimą nesumokėjo (1 t., e. b. l. 45-46).

5.14.                      2018 m. kovo 14 d. rašte VMI Finansų apskaitos departamentui (1 t., e. b. l. 93) Nepriemokų mokėjimo departamentas nurodė, kad konfiskuotų lengvųjų automobilių saugojimo terminas yra ne 53982, bet 53609 paros. Nurodė, kad protingas tarifas yra 1,45 Eur už parą, todėl ieškovo reikalaujama suma per didelė, taip pat nurodė, kad dalis mokėtinos sumos bus sumokėta iš karto, likusioji – II ketvirčio pradžioje.

5.15.                      2018 m. kovo 16 d. rašte atsakovė ieškovei nurodė, kad sutinka apmokėti už automobilių (tame tarpe ir ginčo automobilio) saugojimą 1,45 Eur už dieną tarifu, motyvuodamas, kad toks tarifas pripažintas protingu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 (1 t., e. b. l. 92).

5.16.                      2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. pavedimais atsakovė pervedė ieškovei dalį pastarosios reikalautos sumos (1 t., e. b. l. 138-139).

5.17.                      2018 m. kovo 23 d. rašte ieškovė atsakovei nurodė nesutinkanti sumažinti paslaugos įkainio iki 1,45 Eur. Informavo gautą sumą paskirstysianti pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, dalimis kiekvienam pasaugos atvejui (1 t., e. b. l.  148-149).  

5.18.                      2018 m. birželio 18 d. ieškovė informavo atsakovę kaip paskirstė minėtais pavedimais gautas įmokas, nurodydama, kad pirmiausia užskaitė Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu paskaičiuotas 8 proc. dydžio palūkanas bei 40 Eur sumą (1 t., e. b. l. 164).

6.       Pažymėtina, kad ginčo šalys sutinka ir neginčija faktinių aplinkybių, kad ginčo automobilis Peugeot 309, valstybinis numeris NVN194, buvo saugojamas ieškovo valdomoje aikštelėje 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. t. y. 2480 dienas. Ieškovas už šį laikotarpį suskaičiavo ir išrašė atsakovui sąskaitą 8903,20 Eur (10772,87 Eur su PVM) sumai, skaičiuodamas po 3,59 Eur + PVM už dieną tarifu. Atsakovas ginčija saugojimo tarifą, teigdamas, kad protingas ir pagrįstas yra 1,45 Eur tarifas, kurį atsakovas jau sumokėjo ieškovui, todėl nebėra skolingas. Atsakovas neginčija įmokų paskirstymo (1 t., e. b. l. 164) (tai patvirtino atsakovo atstovas žodinio bylos nagrinėjimo metu 2019 m. liepos 17 d. teismo posėdyje), kurį atliko ieškovas, gavęs 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. mokėjimus (1 t., e. b. l. 138-139). Dėl to teismas šiuo sprendimu pasisako dėl ieškovo taikomo tarifo už ginčo automobilio saugojimą pagrįstumą.

Dėl ieškinio reikalavimų dalies atsisakymo ir bylos dalies nutraukimo.

7.       2019 m. birželio 5 d. patikslintu ieškinio pareiškimu ir 2019 m. gegužės 29 d. bei 2019 m. liepos 17 d. žodiniu pareiškimu ieškovas atsisakė savo ieškinio reikalavimo dėl 3183,04 Eur skolos ir palūkanų dalies priteisimo. Šis ieškovo pareiškimas priimtinas, nes pareikštas tinkamo atstovo, patvirtinus, jog ieškovui yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės.

8.       CPK 293 straipsnio 4 punktas nustato, kad byla nutraukiama ieškovui atsisakius ieškinio ir teismui atsisakymą priėmus, todėl šiuo atveju bylos dalis dėl 3183,04 Eur skolos ir palūkanų dalies priteisimo yra nutraukiama. Ieškovui grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio už šio reikalavimo dalį, t. y. 54,00 Eur (CPK 87 straipsnio 2 dalis).

Dėl šalių santykių pobūdžio

9.       Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 priimtoje 2016 m. kovo 10 d. nutartyje išaiškino, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (dabartinė 8 dalis) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnis nustato, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto pavertimas valstybės nuosavybe.

10.       Šiuo atveju automobilis Peugeot 309, valstybinis numeris NVN194, konfiskuotas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5273-468/2010, kuris įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 3 d. Taigi, nuo 2010 m. gruodžio 3 d. jis tapo valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu (saugojimo išlaidas). Kasacinis teismas jau minėtoje nutartyje išaiškino, kad šias išlaidas apmoka mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Dėl tarifo, taikytino už ginčo automobilio saugojimą

11.       Ieškovė siekia prisiteisti už ginčo automobilio saugojimą, sumą skaičiuodama 4,34 Eur su PVM už parą tarifu, t. y. tiek, kiek už saugojimo paslaugą ji buvo suderėjusi su Vyriausiuoju policijos komisariatu sudaryta sutartimi. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu dalį sumos sumokėjo, paskaičiavo ją taikydama 1,45 Eur už parą tarifą, teigdama, jog jis laikytinas protingu, nes taikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016.

12.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 pagrindinis kasacinio teismo spręstas klausimas buvo dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, nustatymo, o šių paslaugų kainos tinkamumo (dydžio pagrįstumo) klausimas nebuvo iškeltas, todėl kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, atskirai nevertino ir nepasisakė dėl atsakingo subjekto mokėtino saugojimo išlaidų atlyginimo dydžio, jo pagrįstumo, nepateikė jokių teisės aiškinimo ar taikymo taisyklių. Teismas pažymėjo, kad vien kasacinio teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame saugotojo naudai buvo priteista atitinkama suma, nereiškia, kad jame teismo taikytas įkainis laikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas nurodyto dydžio. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 buvo palikta galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria už automobilio saugojimą nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d., t. y. 97 dienas, ieškovui iš VMI priteistas 164,04 Eur atlyginimas (pritaikytas 1,69 Eur vienos dienos automobilio saugojimo įkainis).

13.       2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 kasacinis teismas nurodė, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką.

14.       Šiuo atveju ieškovė ginčo automobilį pradėjo saugoti tebegaliojant jos 2001 m. gegužės 4 d. su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytai sutarčiai, pagal kurią su vėlesniais pakeitimais, automobilio saugojimo kaina buvo būtent tokia, kokią priteisti ieškovė reikalauja. Svarbu tai, kad ginčo automobilis perėjo valstybės nuosavybėn dar iki minėtos sutarties nutraukimo, t.y. sutarčiai tebegaliojant.

15.       Kasacinis teismas minėtoje 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 atkreipė dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Teisėjų kolegija sprendė, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.

16.       Nagrinėjamoje byloje būtent atsakovė ginčija jai skaičiuojamą paslaugos kainą. Atsakovė, nesutinkanti su ieškovės reikalavimu ir teigianti, jog yra atsiskaičiusi už automobilio saugojimą, į bylą yra pateikusi rašytinius įrodymus, patvirtinančius, automobilių saugojimo išlaidas įvairiais laikotarpiais įvairiose Lietuvos vietose (2 t., e. b. l. 77-114; 139-145). Vykdydama teismo įpareigojimą atsakovė parengė lentelę, kurioje nurodė, kokie nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų tarifai taikomi pagal 2015-2018 metais su VPK sudarytose sutartyse (2 t., e. b. l. 160). Ieškovas taip pat teikė įrodymus, kuriais grindė taikytino tarifo pagrįstumą (2 t., e. b. l. 141-146; 166-171). Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įkainiai (tarifai) už konfiskuotų automobilių saugojimą įvairiose Lietuvos vietovėse ir įvairiais laikotarpiais yra itin skirtingi, todėl šie rašytiniai įrodymai negali teismui leisti prieiti pagrįstos išvados, kad atsakovo nurodytas 1,45 Eur už parą tarifas yra pagrįstas.

17.       Teismas sutinka, kad tiksliai apskaičiuoti ieškovės turėtų išlaidų ir pelno iš šio konkretaus automobilio saugojimo objektyviai neįmanoma. Įrodinėdama ieškinį atsakovė į bylą pateikė sutarčių, tiek individualaus pobūdžio aktų, patvirtinančių, kad jos taikomas tarifas, t. y. 4,34 Eur su PVM už parą (15 Lt) Vilniuje, 2011-2017 metais atitiko analogiškų paslaugų kainas (2 t., e. b. l. 161; 183-185), taip pat kokias sąnaudas ieškovė patyrė (2 t., e. b. l. 124-132; 135-137). Tačiau visapusiškai įvertinus šiuos atsakovės pateiktus įrodymus, taipogi negalima vienareikšmiškai sutikti su ieškovo pozicija, kad 4,34 Eur (su PVM) už parą tarifas yra ekonomiškai pagrįstas. 

18.       Sprendžiant klausimą, dėl to, koks tarifas šiuo konkrečiu atveju taikytinas, neturi reikšmės tai, kad automobilio vertė jo perdavimo dieną buvo labai menka. Ieškovė turėjo pareigą saugoti automobilį nepriklausomai nuo jo vertės. Be to, byloje nėra duomenų, kad automobilio vertė būtų sumažėjusi dėl ieškovės netinkamų veiksmų jį saugant, tokio klausimo atsakovė byloje ir nekėlė. Dėl tos pačios priežasties reikšmės neturi ir atsakovės argumentai apie tai, kad ieškovė saugojo automobilį ilgą laiką ir neinformavo atsakovės apie galimybę jį atsiimti. Ieškovė neturėjo nei pareigos, nei realių galimybių sužinoti, kada automobilis perėjo valstybės nuosavybėn, kaip ir neturėjo teisės jo niekam perduoti, nesant leidimo, kuris išduotas tik 2017 m. rugsėjo 5 d., nors Vilniaus apskrities VMI apie šį konfiskuotą turtą buvo informuota dar 2011 m.

19.       Žodinio bylos nagrinėjimo metu ieškovo vadovas 2019 m. liepos 17 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad šiuo metu yra sudaręs naują sutartį su VMI, kur nustatytas automobilio saugojimo toje pačioje aikštelėje už parą įkainis yra 3,63 Eur (su PVM). Ieškovo vadovo teigimu, toks įkainis nėra itin pelningas ieškovo bendrovei, tačiau padengia kaštus. Įvertinus visą byloje surinktą rašytinę medžiagą, šalių paaiškinimus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei pareiga atsiskaityti kilo ne sutartinių santykių pagrindu, į tai, kad ginčo automobilis buvo saugojamas itin ilgą laiką, siekiant ginčo šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo, teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju teisingas ir protingas ginčo automobilio saugojimo įkainis yra 3,63 Eur su PVM už 1 parą. Tokio dydžio tarifas padengia visas ieškovo sąnaudas ir nesudaro prielaidų nepagrįstai pasipelnyti valstybės sąskaita.

20.       Atitinkamai perskaičiuota suma už ginčo automobilio saugojimą yra 9002,40 Eur, įskaitant PVM (3,63 Eur * 2480 d.).

Dėl taikytinų prievolės neįvykdymo pasekmių

21.       Minėta, kad atsakovės prievolė ieškovei aptariamu atveju atsirado viešosios teisės normų pagrindu. Šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo sutikti, kad šiuo atveju taikytinos MAPKSVPĮ nuostatos, nes MAPKSVPĮ tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai (1 straipsnio 1 dalis). MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. MAPKSVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta komercinės sutarties sąvoka - ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai.

22.       Tačiau, teismas sprendžia, kad šiuo atveju ieškovė turi teisę į CK nustatytas palūkanas. CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

23.       Atsižvelgiant į tai, ieškovė turėjo atsakovei skaičiuoti ne 8 proc., bet 6 proc. palūkanas, taip pat 40 Eur neginčytinų išlaidų ieškovė užskaitė nepagrįstai.

Dėl ginčo baigties

24.       Minėta, kad už ginčo automobilio saugojimą atsakovas turi sumokėti ieškovui 9002,40 Eur, įskaitant PVM (3,63 Eur * 2480 d.).

25.       Dalį skolos atsakovė yra sumokėjusi ir ieškovė paskirstė gautas įmokas taip, kad už šį ginčo automobilį buvo padengta 3004,40 Eur (1626,96 + 1377,44) (1 t., e. b. l. 164), ir atsakovas neginčija, kad už šį ginčo automobilį būtų skirta 3004,40 Eur įmoka. Teismas sutinka, kad vadovaudamasi CK 6.54 straipsnio nuostatomis ieškovas turėjo teisę paskirstyti gautas sumas proporcingai visiems atsakovės įsipareigojimams dengti (už visus saugotus automobilius).

26.       Teismas sutinka, kad iš gautų sumų pirmiau dengtinos atsakovės mokėtinos palūkanos, netesybos. Konstatavus, kad dalį palūkanų, taip pat 40 Eur neginčytinų išlaidų ieškovė užskaitė nepagrįstai, spręstina, kad šios sumos įskaitytinos į nepadengtos pagrindinės prievolės dalį. Ieškovė pagrįstai galėjo reikalauti ne 8 proc. metinių palūkanų už 154 pradelstas dienas, tačiau 6 proc. palūkanų už 154 dienas nuo 9002,40 Eur skolos sumos, buvusios bylos iškėlimo teisme metu, t. y. 227,76 Eur. Bylos nagrinėjimo metu gavus atsakovo mokėjimus, ieškovas pirmiausia turėjo padengti 227,76 Eur palūkanas iš 3004,40 Eur įmokos, tokiu būdu 2776,64 Eur įmokos dalis turėjo būti skirta pagrindinei skolai, ir pagrindinės skolos likutis yra 6225,76 Eur.

27.       Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistina 6225,76 Eur likusios skolos.

28.       Ieškovei iš atsakovės taip pat priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 6225,76 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.       CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys (priešieškinis) patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju patenkintų ieškinio reikalavimų proporcija sudaro 79,30 procentų.

30.       Ieškovas pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš viso už advokato pagalbą prašydamas priteisti 1650,00 Eur. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio ir neviršija anksčiau minėtų rekomendacinių dydžių, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 1308,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų dydžiui.

31.       Ieškovas už patikslintą ieškinį sumokėjo iš viso 177,00 Eur žyminį mokestį. Tenkinus 79,30 procentų ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovės priteisiama 140,36 Eur žyminio mokesčio. Taip pat ieškovei, proporcingai jos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, iš atsakovės priteistina 25 procentai žyminio mokesčio nuo atsisakytos ieškinio dalies, nes ieškovas šios ieškinio dalies atsisakė todėl, kad atsakovė padengė dalį skolos, t. y. 14,27 Eur. Viso iš atsakovės ieškovui priteistina 154,63 Eur žyminio mokesčio. 

32.       Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140, 260, 263, 270, 293, 307 straipsniais teismas

n u s p r e n d ž i a:

civilinės bylos Nr. e2-482-1012/2019 dalį dėl 3183,04 Eur skolos ir palūkanų dalies priteisimo iš atsakovės nutraukti.

Ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“, juridinio asmens kodas 120507414, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, 6225,76 Eur (šešis tūkstančius du šimtus dvidešimt penkis eurus ir 76 ct) skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 6225,76 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1463,08 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt tris eurus 8 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Grąžinti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“, juridinio asmens kodas 120507414, 54,00 Eur (penkiasdešimt keturis eurus ir 0 ct.) žyminio mokesčio, sumokėto 2018 m. kovo 16 d. (Teismų informacinės sistemos LITEKO mokėjimo užduoties kodas ZG16811). Išaiškinti ieškovui, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi šiuo teismo sprendimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį sprendimą priėmusį apylinkės teismą.

Teisėja                            Asta Jakutytė-Sungailienė