Civilinė byla Nr. 3K-3-381/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos: 30.6; 114.9.3.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Š. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės
lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pripažinimo; tretieji asmenys: A. D., L. Š., VĮ Registrų centro Kauno
filialas.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė
teismo pripažinti jai teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini)
pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad ginčijamas butas pagal orderį 1984 m. birželio 22 d.
suteiktas jos tėvams. 1991 m. gruodžio 6 d. ieškovė pateikė pareiškimą
Inventorizacijos biurui dėl buto pardavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą,
bet butas neprivatizuotas iki šiol. Ieškovė ir Kauno savivaldybės įmonė
„Santakos butų ūkis“ 1999 m. birželio 8 d. sudarė ginčijamo buto nuomos
sutartį. Šiuo metu bute gyvena ieškovė, du jos vaikai ir brolis. Atsakovas
mano, kad ieškovė neįgijo teisės privatizuoti nurodytą butą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2008 m. spalio 15 d. sprendimu patenkino ieškovės ieškinį –
pripažino ieškovei teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) pagal
Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Teismas nurodė, kad ieškovė
turi teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, nes ji kito nekilnojamojo
turto neįgijo, prašomame privatizuoti bute gyvena nuo 1984 metų, prašymą dėl
buto privatizavimo pateikė 1991 m. gruodžio 6 d. (jame yra ir šeimos narių
susitarimas kieno vardu privatizuoti butą), bet privatizavimo procedūra
neužbaigta ne dėl jos kaltės. Teismas pabrėžė, kad ieškovės pateikto pareiškimo
registracijos numeris yra tapatus VĮ Registrų centro Kauno filialo išduotame
registracijos žurnalo nuoraše įrašytam ieškovės pareiškimo priėmimo numeriui.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 19 d. nutartimi
atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio
15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismas pritarė pirmosios
instancijos teismo išvadoms, papildomai pasisakė dėl Kauno miesto savivaldybės
Turto valdymo departamento Turto skyriaus pažymos, kurioje nurodyta, jog Pastatų
grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybos perimtuose dokumentuose nėra duomenų
apie ieškovės prašymą privatizuoti ginčijamą butą ir kitų susijusių dokumentų.
Apeliacinės instancijos teismas atmetė šį įrodymą, nes iš įrodymų viseto
matyti, kad jis neįrodo, jog ieškovė laiku nesikreipė dėl buto privatizavimo į
atitinkamą instituciją. Teismas sprendė, kad byloje pakanka įrodymų ginčijamai
ieškovės teisei pripažinti.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 19 d.
nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimą bei
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1.
Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į Vyriausybės
1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio
butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punktą, kurio ieškovė nesilaikė, nes prašymo
privatizuoti nepateikė miesto valdybai, jos sudarytai tarnybai ar komisijai.
2.
Kasatorius nurodo, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos,
nes pripažino ieškovei teisę lengvatinėms sąlygomis privatizuoti butą,
nenustatę visų Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų privatizavimo sąlygų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr.
3K-3-394/2002; 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba,
byla Nr. 3K-3-554/2005; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje E.
K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-261/2006).
3.
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą,
kad ieškovė įgijo teisę privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatyme
nustatytais terminais, nes byloje nebuvo galima remtis ieškovės 1991 m.
gruodžio 6 d. pareiškimu – jo nuorašas nepatvirtintas CPK 114 straipsnyje
nustatyta tvarka, o VĮ Registrų centro Kauno filialo išraše iš registracijos
knygos nėra duomenų apie ieškovės pareiškimą. Kasatorius įsitikinęs, kad
ieškovė neįgijo teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovė
nurodo, kad kasatorius nurodo ne visas faktines aplinkybes, t. y. kad kasatorė
1999 m. birželio 8 d. sudarė nuomos sutartį. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad turi
teisę užbaigti privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis procedūrą, nebaigtą ne dėl
jos kaltės, nes byloje yra 1984 m. birželio 22 d. orderis, suteikiantis teisę
ieškovei, kaip tėvo šeimos narei, apsigyventi bute, taip pat 1991 m. gruodžio 6
d. pareiškimas.
2. Ieškovė
teigia, kad kasatorius remiasi ne visomis aplinkybėmis, kurias nustatė ir
kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas; pabrėžė, kad nors jos
pareiškimas dėl buto privatizavimo ir nepatvirtintas, bet jame įrašytas
pareiškimo priėmimo registracijos numeris yra toks pat, kaip ir registracijos
knygos išraše.
3. Ieškovė
nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialinės
teisės normų pažeidimų; nurodo, kad teismai tinkamai taikė butų privatizavimą reglamentuojančias
teisės normas ir jų išvada, jog ieškovė įgijo teisę lengvatinėmis sąlygomis
privatizuoti butą iki Butų privatizavimo įstatyme nustatyto termino pabaigos,
bet nespėjo jos laiku įgyvendinti, atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba,
byla Nr. 3K-3-189/2006; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v.
Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-394/2002).
4. Ieškovė
nurodo, kad teismai nepažeidė proceso teisės normų, o kasatoriaus teiginys, jog
teismai nevertino Turto skyriaus 2008 m. liepos 22 d. rašto, yra nepagrįstas ir
prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad
nurodytas dokumentas negali būti pripažintas oficialiuoju (prima facie)
įrodymu, nes jį išdavė byloje suinteresuota institucija – kasatorius (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr.
3K-3-192/2008). Be to, ieškovės teigimu, teismai rėmėsi įrodymų vertinimo
pakankamumo taisykle ir pagrįstai pripažino, jog byloje gautų duomenų pakanka
išvadai apie ieškovės teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pagrįsti.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami teisės klausimai, susiję
su teisės normų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų
privatizavimą lengvatine tvarka, aiškinimu ir taikymu bei procesinės teisės
normų, kuriose nustatytos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, pažeidimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apskųstus teismų
sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu ir iš naujo nenustatinėja
bylos faktų, nes konkrečių bylos faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios bei
apeliacinės instancijų teismų pareiga, ir yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
Dėl teisės
privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis
1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo
įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn
jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus
daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį
detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų
privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo
įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems
įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse išvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo
1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
Butų
privatizavimo įstatyme nustatytos valstybinio ir visuomeninio butų fondo
pirkimo–pardavimo tvarkos tikslas buvo Lietuvos Respublikos gyventojams ir iš
buvusios SSRS Respublikų į Lietuvą grįžtantiems Lietuvos Respublikos piliečiams
suteikti teisę įsigyti vieną naudojamą gyvenamąjį būstą itin palankiomis
sąlygomis (pirkti už mažą kainą arba gauti neatlygintinai), t. y. privatizuoti gyvenamąsias
patalpas lengvatinėmis sąlygomis (Butų privatizavimo įstatymo 2, 4, 6, 7, 9
straipsniai). Šios nuostatos laikosi ir kasacinis teismas aiškindamas ir
taikydamas butų privatizavimą reglamentavusias materialinės teisės normas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje
pagal pareiškėjo R. B. pareiškimą dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-254/2008; 2008 m. balandžio 1
d. nutartis civilinėje byloje byla A. G. v. Kauno
miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-192/2008).
Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą butų privatizavimą reglamentuojančių
teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų
privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, bet
gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant
šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis
civilinėje byloje A. M. v. Kauno miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-543/2008; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje
byloje R. B. v. Klaipėdos m. savivaldybė,
byla Nr.3K-3-254/2008; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje byla A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, Nr.
3K-3-192/2008; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje S.
P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, byla Nr.
3K-3-189/2006; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J.
L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-394/2002).
Butų
privatizavimo įstatymo (1996 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. I-1465 redakcija
(Žin., 1996, Nr. 68-1643) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta valstybinio ir
visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarka nuomininkams, iki 1992 m.
gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tai
reiškia, kad vėliau pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti
lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu
nustatytos teisės. Taip pat su Butų privatizavimo įstatymo galiojimo
pasibaigimu baigėsi ir bet kokia galimybė teismine tvarka ginti iki tol
nepradėtą įgyvendinti šiame įstatyme nustatytą teisę lengvatinėmis sąlygomis
privatizuoti butą. Tokią nuostatą šiuo klausimu patvirtina ir kasacinio teismo
praktika, formuojama aiškinant bei taikant Valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1
dalies 2 punktą (buvęs Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis
įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002
m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje B. M. v.
Klaipėdos miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-978/2002; 2002 m. rugsėjo 9 d.
nutartis civilinėje byloje I. M. v. Vilniaus
miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-963/2002; 2002 m. kovo 4 d. nutartis
civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto
savivaldybė, byla Nr. 3K-3-394; 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje
byloje L. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-188/2002;
2002 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. T. v.
Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-98/2002; 2000 m. spalio 18 d.
nutartis civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto
savivaldybė, byla Nr. 3K-3-1025/2000).
Lietuvos
Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų
patalpų privatizavimo, teismo pareiga yra aiškinti ir taikyti teisės normas ne
formaliai, bet įvertinant individualias konkrečios situacijos aplinkybes, nes
gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinė paskirtis yra svarbi, jų
pagrindu atsiradę teisiniai santykiai specifiniai. Šios kategorijos bylose
visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad jose iš esmės vyksta ginčai
dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl
privatizavimo normų apskritai aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m.
kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Telšių rajono prokuratūra v. Lietuvos
Respublikos Vyriausybė ir kt., byla Nr. 3K-3-335/2001).
Ginčą
nagrinėję teismai vienodai nustatė bylos aplinkybes ir, įvertinę bylos
faktinius duomenis, padarė išvadą, kad ginčo santykis dėl ieškovės šeimos
nuomojamo buto privatizavimo atsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės nuomojamas butas gali būti privatizavimo
objektas. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ginčo butas priklausė valstybiniam
butų fondui. Nuo 1984 metų ieškovė su tėvais apsigyveno šiame bute ir gyvena
iki šiol. Šalys nesutaria dėl to, ar ieškovė įstatyme nustatytais terminais ir
nustatyta tvarka įgyvendino teisę įsigyti naudojamą gyvenamąjį būstą itin
palankiomis sąlygomis (pirkti už mažą kainą), t. y. privatizuoti gyvenamąsias patalpas
lengvatinėmis sąlygomis.
Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad ieškovė
įgijo teisę privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatyme nustatytais
terminais, nes, jo teigimu, byloje pateikti įrodymai nepatvirtina to, kad,
galiojant Butų privatizavimo įstatymui, teisės aktų nustatyta tvarka ieškovė
kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo, t. y. prašymą pateikė ne miesto ar
rajono valdybai arba komisijai, ir todėl neįgijo teisės privatizuoti butą
lengvatine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai
pateikiamas prašymas privatizuoti įstatyme nustatytu terminu, bet kreiptasi
ne į tą asmenį, ši aplinkybė nelaikytina turinti esminės reikšmės, nes
netinkamai adresuotas pareiškimas, kuriame aiškiai nurodyta prašymo esmė, turi
būti perduodamas atitinkamam subjektui. Tokiu atveju laikoma, kad asmuo įgijo
subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, tinkamai išreikšdamas savo valią
(ketinimus), o šių nebaigė ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje M. L. v. Lietuvos valstybė, byla Nr.
3K-3-344/2009). Teismai, ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, nustatė,
kad ieškovė 1991 m. gruodžio 6 d. pateikė VĮ Registrų centro Kauno filialo prašymą
bei susitarimą dėl ginčo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Taip buvo
išreikšta ieškovės valia privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, bet
privatizavimo procesas nebaigtas ne dėl nuo jos priklausiančių aplinkybių. Dėl
nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė turi teisę
užbaigti ginčo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis procesą, nes byloje
nustatytos visos Butų privatizavimo įstatyme nustatytos sąlygos. Tai atitinka
kasacinio teismo praktiką, formuojamą butų privatizavimą reglamentuojančių
teisės normų aiškinimo ir taikymo srityje. Dėl to kasacinio skundo argumentas,
susijęs su prašymo pateikimu netinkam subjektui, laikytinas nepagrįstu.
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne
kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama
tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo
specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų
aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių
abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir
tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių
įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei
jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos
valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2009
m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje J. B.–W.
ir kt. v. A. P., byla Nr. 3K-3-378/2009).
Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad
pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę
įrodomąją galią, pripažįstami dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių
institucijų patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems
nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos
reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis
civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas;
bylos Nr. 3K-3-452/2006). Rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas
oficialiu (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti
išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų
subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą,
neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo
formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama
nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Užsienio
reikalų ministerija, AB „Lietuvos rytas“, byla Nr. 3K-3-235/2006).
Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad dokumentas nelaikytinas prima facie
įrodymu, kai jis išduotas institucijos, kuri byloje yra atsakovas, turintis
materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, ir neatitinka oficialiojo
įrodymo turinio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1
d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno
miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-192/2008).
Negalima sutikti su kasatoriaus teigimu, kad CPK 114
straipsnio prasme byloje pateikto ieškovės pareiškimo nuorašas nelaikytinas
tinkamu įrodymu. CPK 202 straipsnyje suteikiama teismui teisė spęsti apie
įrodymų įrodomąją galią tuo atveju, kai pateikiamos tik rašytinių įrodymų
kopijos dėl to, kad jų originalai neišlikę. Nagrinėjamu atveju teismas,
suteikdamas rašytinio pareiškimo nuorašui įrodomąją galią, šį įrodymą vertino
kartu su kitais rašytiniais įrodymais. Pareiškimo registracijos numeris tapatus
VĮ Registrų centro Kauno filialo išduotame registracijos žurnalo nuoraše
įrašytam ieškovės pareiškimo priėmimo numeriui. Be to, taip pat atsižvelgta į
tą aplinkybę, kad ieškovės prašymu parengta ginčo buto techninė byla. Byloje
atsakovas nepaneigė ir ieškovės teiginio, kad tuo metu buvęs Inventorizacijos
biuras priiminėjo ir registravo pareiškimus dėl nuomojamų butų privatizavimo,
sudarinėjo inventorines bylas.
Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad atsakovo
administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus raštas nelaikytinas prima
facie įrodymu nagrinėjamu atveju. Šis dokumentas išduotas institucijos,
kuri byloje yra atsakovas, turintis materialųjį teisinį interesą dėl bylos
baigties, ir neatitinka oficialiojo įrodymo turinio reikalavimų: iš nurodyto
rašto turinio matyti jį išdavusios institucijos interesas byloje, nes
informacija pateikta ne objektyvia forma, bet darant konkrečią išvadą, kad nėra
įrodymų, jog ieškovas kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo galiojant Butų
privatizavimo įstatymui. Teismai pagrįstai vertino įvardytą raštą kaip paprastą
rašytinį įrodymą kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis. Tiek pirmosios,
tiek apeliacinės instancijų teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą,
nusprendė, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovė išreiškė kasatoriui
savo valią dėl ginčo buto privatizavimo tuo metu, kai galiojo Butų
privatizavimo įstatymas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytas šios bylos šalių ginčo aplinkybes,
neturi pagrindo spręsti, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisykles (CPK 176–185 straipsniai).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti
apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o
kasacinis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai
už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Prie atsiliepimo ieškovė pridėjo jos
ir advokatės V. T. 2009 m. liepos 16 d. atstovavimo
sutartį dėl atsiliepimo į kasacinį skundą surašymo ir 2009 m. liepos 17 d.
pinigų priėmimo kvitą Serija LAT, Nr. 504449, kurie patvirtina, kad ieškovė už
atsiliepimo surašymą advokatei sumokėjo 600 Lt. Atsižvelgusi į tai, kad
atsakovo kasacinis skundas atmetamas ir kad nurodytos išlaidos atsiliepimui į
kasacinį skundą surašyti neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.
Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punkte nustatyto dydžio, teisėjų
kolegija priteisia ieškovei 600 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė
56,95 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai
patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrosios raštinės 2009 m. rugsėjo 28
d. pažyma. Kasacinis skundas atmetamas, todėl patirtos bylinėjimosi išlaidos
priteisiamos valstybei iš kasatoriaus (CK 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio
5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93 straipsnio 1, 2 dalimis, 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5
dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 19 d. nutartį
palikti nepakeista.
Priteisti ieškovei
D. Š. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Kauno
miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111106319) 600 Lt (šešis šimtus
litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Priteisti
valstybei iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas
111106319) 56,95 Lt (penkiasdešimt šešis litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Egidijus Baranauskas
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Juozas Šerkšnas
|