Administracinė byla Nr. eA-1141-525/2024

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 23S174416 (toliau – ir Sprendimas). Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760205324, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 23 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

1.2.                      Atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, todėl neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjui panaikintas leidimas gyventi. Pareiškėjas sutarė dėl darbo su konkrečiu darbdaviu ir Lietuvos Respublikoje dirbo būtent pas tą darbdavį. Tariantis dėl darbo buvo aptartas ir atlyginimas, susitarimo pagrindu buvo pateiktas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo raštas, kuriuose nurodytas sutartas atlyginimas. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą, veikė sąžiningai, o sutartas atlyginimas jam nebuvo išmokamas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, todėl neteisinga pareiškėją kaltinti pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas pasitiki darbdaviu ir mano, kad toliau darbdavys galės jam mokėti sutartą atlyginimą.

1.3.                      Sprendžiant dėl pareiškėjo gegužės mėnesį nemokėto darbo užmokesčio, svarbu tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas, o teisės aktuose nėra reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties “ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai privalo nepertraukiamai dirbti ar kad jiems draudžiama naudotis teise į neapmokamas atostogas. Tenkindamas savo ir artimųjų poreikius, pareiškėjas naudojosi teisės aktų suteikta galimybe pasinaudoti tikslinėmis (nemokamomis) atostogomis. Bendrovės vadovas neprieštaravo, kad jis, tvarkydamas savo asmeninius reikalus, pasinaudotų nemokamomis atostogomis.

1.4.                      Atsakovas nepagrįstai nemokamų atostogų laikotarpį laikė neatitinkančiu sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, todėl priimdamas Sprendimą neįsigilino į visas aplinkybes. Pareiškėjas gauna užtektinai pajamų, leidžiančių pragyventi Lietuvoje, tai patvirtina tas faktas, kad pareiškėjas pakankamai ilgai dirbo ir gyveno Lietuvos Respublikoje, t. y. turėjo pakankamas pajamas pragyvenimui. Pareiškėjas nesupranta lietuvių kalbos, todėl galimai nesuprato jam atsakovo siųsto pranešimo ir nebuvo tinkamai informuotas apie šias aplinkybes, atsakovas jo neapklausė, todėl nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo. Šiuo atveju jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bus sukelta neatitaisoma didelė žala tiek jam, tiek bendrovei.

2.       Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Pareiškėjo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė „Ingrad Baltic“ (toliau – ir Bendrovė) pareiškėjo vardu pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti betonuotoju Bendrovėje. Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo nurodyta, kad Bendrovė darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojo pareiškėjui mokėti 774 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Atsakovas 2022 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams, t. y. iki 2024 m. lapkričio 23 d. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir SODRA) informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. spalio 6 d. ir nei vieną mėnesį jam nebuvo mokamas prašyme pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 774 Eur.

2.2.                      Atsižvelgiant į tai, kad tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 774 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad jam nei vieną darbo mėnesį nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, o buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – ir MMA), ir iki šiol pareiškėjas nedeklaravo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nors turėjo pareigą deklaruoti per 1 mėnesį nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Kadangi prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytos pragyvenimo lėšos – 774 Eur darbo užmokestis per mėnesį ir pareiškėjas nustatyto dydžio pragyvenimo lėšų negauna, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

2.3.                      Pareiškėjas skunde neneigia, kad 774 Eur mėnesinis atlyginimas (vienintelės atsakovui nurodytos pareiškėjo pragyvenimo lėšos) jam nebuvo mokamas, todėl yra imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis turėjo kitų pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų, nei nurodytos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tik patvirtina, kad duomenys pateikti norint gauti leidimą laikinai gyventi neatitiko tikrovės.

2.4.                      Nesutiktina su skundo teiginiais, kad priimdamas Sprendimą atsakovas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį ir į tai, kad jam nustatyto dydžio atlyginimas yra nemokamas ne dėl jo kaltės. Pareiškėjo neapmokamos atostogos neatleidžia jo, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė atsakovo pareigos vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai, taigi nustačius bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

2.5.                      Pareiškėjas neinformavo atsakovo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo 774 Eur mėnesinio atlyginimo, nepakankamų pragyvenimo lėšų) ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl  nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

4.       Teismas nustatė, jog pareiškėjas yra Uzbekistano pilietis. Bendrovė 2022 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjo vardu pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2209-LLG-3702 tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį betonuotoju. Prašyme taip pat nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – planuojamas gauti darbo užmokestis (kitų pajamų šaltinių ar pragyvenimui skirtų lėšų nebuvo nurodyta). Bendrovė atsakovui taip pat pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20220914-137362, nurodydama, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje betonuotoju pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Tarpininkavimo rašte nurodyta, jog darbo sutarties galiojimo laikotarpiu įsipareigotas mokėti mėnesio darbo užmokesčio dydis yra 774 Eur. Atsakovas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. lapkričio 23 d.

5.       Teismas taip pat nustatė, jog atsakovo pateiktais SODRA duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 6 d. nė vieną mėnesį nėra gavęs prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio. Dėl to atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

6.       Teismas pažymėjo, jog Sprendime nurodyta, kad 2023 m. birželio 20 d. pareiškėjui ir Bendrovei per MIGRIS buvo išsiųstas pranešimas, kad jeigu iki 2023 m. rugsėjo 1 d. užsieniečiui nebus mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, atsakovas priims sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, o pateikti SODRA duomenys patvirtina, kad į atsakovo pranešimą atsižvelgta nebuvo. Teismas pripažino nepagrįsta pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis nesupranta lietuvių kalbos, todėl galimai nesuprato jam siųsto pranešimo ir mano nebuvęs tinkamai informuotas apie šias aplinkybes. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, jog kreipėsi į atsakovą dėl jam siųsto pranešimo, nenurodė aplinkybės, jog negali suprasti jam siųsto pranešimo dėl jam nesuprantamos lietuvių kalbos. Priešingai, pareiškėjas, kaip asmuo, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gavęs pranešimą iš institucijos, išdavusios jam šį leidimą, teismo vertinimu, turėjo domėtis pranešimo turiniu bei pateikimu jam suprantama kalba ir (ar) išsiversti jį į lietuvių kalbą.

7.       Teismas kartu pažymėjo, jog teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas įsipareigojo per 1 mėnesį nuo išrašyto leidimo laikinai gyventi atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė ir gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių paaiškinimų šiuo aspektu, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie liudytų, kad pareiškėjas ginčija jam išmokamą darbo užmokestį, kad būtų siekęs įrodyti, jog mažesnis užmokestis buvo mokamas dėl darbdavio kaltės, kad būtų kreipęsis į darbdavį dėl mažesnio nei sutarta atlyginimo, ar kad būtų kreipęsis į atsakovą dėl nurodytų aplinkybių.

8.       Teismas atkreipė dėmesį, kad vien faktas, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra Įstatyme nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis pakankamai ilgai dirbo ir gyveno Lietuvos Respublikoje, nepatvirtina fakto, kad jis turėjo pakankamas pajamas pragyvenimui. Teismo nuomone, pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus, todėl argumentai, kad atsakovas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, vertintini kaip nepagrįsti. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog teikiant prašymą buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, o faktas, kad pareiškėjas nuo įdarbinimo pradžios nė karto negavo viso įsipareigoto jam mokėti darbo užmokesčio, leidžia pagrįstai abejoti ir tuo, kad pareiškėjas faktiškai dirba Bendrovėje.

9.       Teismas pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, įrodymus atsakovui ar teismui, pareiškėjas neteikė informacijos apie aplinkybių pasikeitimą, aplinkybių, kodėl nebuvo mokamas numatytas darbo užmokestis, nepateikė ir skunde. Taip pat teismas nurodė, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų naudojęsis teise į neapmokamas atostogas. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, o Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

10.       Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs ginčo faktines ir teisines aplinkybes, darė išvadą, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

III.

11.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

12.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo pragyvenimo šaltinio. Pareiškėjui suteikė ir atlyginimą mokėjo darbdavys, todėl tik jis gali paaiškinti dėl atlyginimo mokėjimo. Nesutiktina su teismo išvada, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, nes aplinkybės, jog jis pakankamai ilgai dirbo ir gyveno Lietuvoje, patvirtina faktą, kad jis turėjo pakankamas pajamas pragyvenimui. Taip pat pareiškėjas nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo teiginiu, kad teikiant prašymą buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. Teismas tinkamai neįvertino, dėl kokių aplinkybių darbdavys sutarto atlyginimo nemokėjo, nors tokias aplinkybes galėtu paaiškinti tik jis, tačiau atsakovas tokio darbdavio paaiškinimo neprašė ir priėmė Sprendimą nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

13.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

14.       Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus reikšmingas ginčo faktines ir teisines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Šiuo atveju apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

15.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 23S174416 pagrįstumo ir teisėtumo. Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

16.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, atmetė skundą, spręsdamas, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, o pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

17.       Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų.

18.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.

19.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjo vardu Bendrovė 2022 m. rugsėjo 12 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydama, jog pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį betonuotoju, o pareiškėjo pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – planuojamas gauti darbo užmokestis. Bendrovė taip pat pateikė tarpininkavimo raštą, nurodydama, jog pareiškėjo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, o darbo sutarties galiojimo laikotarpiu mokamas mėnesio darbo užmokestis – 774 Eur. Atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

20.       Byloje ginčijamu Sprendimu, remiantis SODRA duomenimis, buvo nustatyta, jog pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. spalio 6  d. ir nei vieną mėnesį jam nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 774 Eur, o visą darbo Bendrovėje laikotarpį pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei nustatytas MMA (725,75 Eur), 2023 m. sausio–vasario mėn. ir balandžio mėn. darbo užmokestis pareiškėjui iš viso nebuvo išmokėtas. Sprendime nurodyta, jog teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Taip pat Sprendime nurodyta, kad teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas įsipareigojo per 1 mėnesį nuo išrašyto leidimo laikinai gyventi atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau jis šio įsipareigojimo neįvykdė ir gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravęs iki šiol.

21.       Atsakovas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės – pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

22.       Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnyje, kurio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas inter alia (be kita ko), jeigu paaiškėja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

23.       Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.), neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).

24.       Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog prašydamas leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis yra darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, tačiau jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio jis nenurodė. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2022 m. – 740 Eur, 2023 m. – 840 Eur). Nagrinėjamu atveju pagal atsakovo pateiktus SODRA duomenis matyti, kad atitinkamas lėšų dydis mokamas nebuvo.

25.       Taip pat, nors sutiktina, kad pareiškėjas turi teisę į neapmokamas atostogas, tačiau jis, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).

26.       Šiuo atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dėl to, jog Departamentui buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis (774 Eur) ir dirbdamas betonuotoju Bendrovėje jis turės pakankamai lėšų, gaudamas reguliarias pajamas, jog pragyventų Lietuvos Respublikoje. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje pripažintina įrodyta tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatytų kriterijų, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27.       Kartu akcentuotina tai, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).

28.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius

                                                Ramūnas Gadliauskas

                                                Dalia Višinskienė