Civilinė byla Nr. e2A-923-407/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02563-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.6.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dameta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2438-467/2019 pagal ieškovių bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilža“ ir Šveicarijoje registruotos bendrovės SUEK AG ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dameta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovės, Šveicarijoje registruota bendrovė SUEK AG ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vilža“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusios prašė: 1) pripažinti negaliojančiu tarp BUAB „Vilža“ ir UAB „Dameta“ sudarytą BUAB „Vilža“ 41 387,48 Eur vertės reikalavimo teisių į R. D. įmonę „Ditkės prekyba“ ir 11 000 Eur vertės reikalavimo teisių į UAB „Suvalkijos anglis“ perleidimo sandorį negaliojančiu ab initio bei taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, iš atsakovės UAB „Dameta“ BUAB „Vilža“ naudai priteisiant 52 387,48 Eur; 2) pripažinti negaliojančia tarp BUAB „Vilža“ ir UAB „Dameta“ sudarytą 2016 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2016/07/05 dalyje, kurioje atsakovei UAB „Dameta“ buvo parduota 1 168,63 tonos akmens anglies, ab initio bei taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, iš UAB „Dameta“ BUAB „Vilža“ naudai priteisiant 42 421,27 Eur; 3) priteisti ieškovei BUAB „Vilža“ iš atsakovės UAB „Dameta“ 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti ieškovėms turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovės nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi iškėlė UAB „Vilža“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Kitoks sprendimas“; 2017 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtintas patikslintas BUAB „Vilža“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas tarp jų ir SUEK AG 372 761,56 Eur dydžio reikalavimas.

3.       Ieškovės nurodė, kad joms paaiškėjo faktinės aplinkybės, jog BUAB „Vilža“ ir atsakovė UAB „Dameta“ prieš pat BUAB „Vilža“ bankroto bylos iškėlimą sudarė sandorius, pažeidžiančius tiek SUEK AG, tiek kitų BUAB „Vilža“ kreditorių teises ir interesus, kuriais prioritetiškai buvo padengti įsiskolinimai tik vienam iš BUAB „Vilža“ kreditorių – atsakovei UAB „Dameta“.

4.       2016 m. birželio 20 d. BUAB „Vilža“ patvirtino 41 387,48 Eur vertės reikalavimo teisės į R. D. įmonę „Ditkės prekyba“ bei 11 000 Eur vertės reikalavimo teisės į UAB „Suvalkijos anglis“ perleidimą atsakovei UAB „Dameta“; tokiu būdu 52 387,48 Eur suma sumažinta BUAB „Vilža“ skola atsakovei UAB „Dameta“.

5.       2016 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2016/07/05 BUAB „Vilža“ pardavė atsakovei UAB „Dameta“ akmens anglies atsargų likučius (1 168,63 toną, už vieną toną mokant 55 Eur be PVM, t. y. už 64 274,65 Eur be PVM) ir briketų atsargų likutį (48,59 toną, už vieną toną mokant 54,30 Eur be PVM, t. y. už 2 638,44 Eur) bei įskaitė atsakovės UAB „Dameta“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį už parduotas anglies ir briketų atsargas mokėtinas sumas į BUAB „Vilža“ įsiskolinimą atsakovui UAB „Dameta“ 66 913,09 Eur apimtyje.

6.       Ieškovės nurodė, kad egzistuoja visos sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu sąlygos.

7.       Ieškovės SUEK AG galiojančią reikalavimo teisę į skolininkę BUAB „Vilža“ patvirtina tiek SUEK AG ir BUAB „Vilža“ pasirašytas 2016 m. balandžio 29 d. skolos suderinimo aktas (BUAB „Vilža“ vėlavo atsiskaityti pagal 2014 m. vasario 7 d. sutartį už 2015 m. lapkritį – 2016 m. vasarį tiektas anglis), tiek vėlesnė SUEK AG ir BUAB „Vilža“ korespondencija bei bankroto byloje patvirtintas 372 761,56 Eur dydžio finansinis reikalavimas.  

8.       Ginčijamų sandorių sudarymo metu, BUAB „Vilža“ buvo faktiškai nemoki (nuo 2015 m. gruodžio 31 d.) bei nebūdama ekonomiškai pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, vienam iš kreditorių (atsakovei) suteikė prioritetą, ginčijamais sandoriais tiek padengiant įsiskolinimą, tiek atsakovei parduodant turėtą akmens anglies likutį už rinkos vertės neatitinkančią, per mažą kainą. Nuo 2016 m. gegužės mėn. buvo atliekami BUAB „Vilža“ ūkinės komercinės veiklos nutraukimo veiksmai, mažinamas darbuotojų skaičius ir kt. Tokiu būdu buvo pažeistos SUEK AG ir kitų BUAB „Vilža“ kreditorių teisės ir interesai. 

9.       Ginčijamų sandorių BUAB „Vilža“ neprivalėjo sudaryti, po šių sandorių BUAB „Vilža“ faktiškai nutraukė ūkinę komercinę veiklą ir po keleto mėnesių buvo iškelta bankroto byla.

10.       Šalys, sudarydamos ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ginčo sutartį BUAB „Vilža“ turėta akmens anglis atsakovei buvo perduota už per mažą, rinkos vertės neatitinkančią kainą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 4 dalimi, preziumuojama, kad BUAB „Vilža“ ir atsakovė buvo nesąžiningos sudarant ginčijamus sandorius, ypač dėl to, kad BUAB „Vilža“ buvo, o atsakovė yra prekybos anglimi profesionalu. Be to, ginčo sandorių šalių nesąžiningumą patvirtina šių sandorių sudarymo tikslas bei sukurtos pasekmės. 

11.       Restitucija turėtų būti taikoma sumokant ekvivalentą pinigais, nes atsakovė yra įgyvendinusi ginčijamu sandoriu perleistas reikalavimo teises į skolininkus; taip pat atsakovei galimai realizavus ginčo sandoriu parduotą akmens anglį ar sumaišius su savo turėta akmens anglimi, nėra galimas restitucijos taikymas natūra ir dėl šio sandorio. Iš atsakovės ieškovei BUAB „Vilža“ turėtų būti priteistas rinkos vertės kainos ir pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos akmens anglių kainos skirtumas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia tarp ieškovės BUAB „Vilža“ ir atsakovės UAB „Dameta“ sudarytą 2016 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2016/07/05 dalyje, kuria BUAB „Vilža“ pardavė UAB „Dameta“ 1168,63 tonos akmens anglies už rinkos kainos neatitinkančią kainą, ir taikė restituciją piniginiu ekvivalentu – iš atsakovės UAB „Dameta“ priteisė 42 421,27 Eur ieškovės BUAB „Vilža“ naudai; pripažino negaliojančia tarp ieškovės BUAB „Vilža“ ir atsakovės UAB „Dameta“ 2016 m. birželio 20 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir taikė restituciją piniginiu ekvivalentu – iš atsakovės UAB „Dameta“ priteisė 52 387,48 Eur ieškovės BUAB „Vilža“ naudai; priteisė ieškovei BUAB „Vilža“ iš atsakovės UAB „Dameta“ 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (94 808,75 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei BUAB „Vilža“ iš atsakovės UAB „Dameta“ 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti; priteisė ieškovei SUEK AG iš atsakovės UAB „Dameta“ 12 000 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovės UAB „Dameta“ 2 196,17 Eur žyminio mokesčio valstybei.

13.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi iškėlė UAB „Vilža“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Kitoks sprendimas“; 2017 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtintas patikslintas BUAB „Vilža“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, jame ir ieškovės SUEK AG 372 761,56 Eur dydžio reikalavimas.

14.       Teismas nustatė, kad UAB „Vilža“ ir UAB „Dameta“ 2016 m. birželio 20 d. patvirtino UAB „Vilža“ 41 387,48 Eur vertės reikalavimo teisės į R. D. įmonę „Ditkės prekyba“ bei 11 000 Eur vertės reikalavimo teisės į UAB „Suvalkijos anglis“ perleidimą UAB „Dameta“ pagal UAB „Vilža“ ir UAB „Dameta“ 2016 m. gegužės 16 d. susitarimą dėl skolos sumokėjimo; UAB „Vilža“ ir UAB „Dameta“ 2016 m. liepos 5 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2016/07/05, kuria UAB „Vilža“ pardavė UAB „Dameta“ 1168,63 tonos akmens anglies atsargų likutį ir 48,59 tonos briketų atsargų likutį.

15.       Teismas nustatė, kad rašytiniai įrodymai (SUEK AG ir BUAB „Vilža“ pasirašytas 2016 m. balandžio 29 d. skolos suderinimo aktas ir SUEK AG ir BUAB „Vilža“ susirašinėjimas dėl BUAB „Vilža“ vėlavimo atsiskaityti už nuo 2015 m. lapkričio iki 2016 m. vasario mėnesiais pagal 2014 m. vasario 7 d. sutartį SUEK AG tiektas anglis) patvirtina, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ir ieškinio pateikimo dienai ieškovė SUEK AG turėjo (turi) neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininkę BUAB „Vilža“. Pradelstas 355 340,87 Eur įsiskolinimas nebuvo padengtas nei ginčijamų sandorių sudarymo metu (2016 m. gegužės – 2016 m. liepos mėn.), nei iki BUAB „Vilža“ bankroto bylos iškėlimo; bankroto byloje patvirtintas ieškovės SUEK AG 372 761,56 Eur dydžio reikalavimas. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareikštu ieškiniu yra ginami ne tik ieškovės SUEK AG, bet ir kitų BUAB „Vilža“ kreditorių teisės ir interesai.

16.       Teismas, įvertinęs BUAB „Vilža“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015 m. bei bankroto bylos iškėlimo metu pateiktus duomenis, nustatė, kad BUAB „Vilža“ finansinė padėtis jau nuo 2015 m. gruodžio 31 d. buvo sudėtinga, ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė buvo faktiškai nemoki, taip pat praėjus tik keliems mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo BUAB „Vilža“ turėto turto ir įsipareigojimų santykis atitiko nemokumo būseną. Teismas įvertino, kad liudytojai (buvę darbuotojai) taip pat nurodė, jog BUAB „Vilža“ finansinė padėtis buvo sunki, sudėtinga jau 2016 m. pradžioje, kad sklido kalbos apie įmonės bankrotą. Teismas sprendė, kad ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės SUEK AG ir kitų BUAB „Vilža“ kreditorių teises ir interesus, nes BUAB „Vilža“ esant faktiškai nemokiai, ginčijamais sandoriais buvo suteikta pirmenybė vienam kreditoriui – atsakovei. Ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Vilža“ neturėjo pakankamai turto, kurio užtektų atsiskaityti su visais kreditoriais; šiai dienai BUAB „Vilža“ nėra atsiskaičiusi su visais kreditoriais, kas vienareikšmiškai patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Vilža“ buvo nemoki actio Pauliana sąlygų aspektu. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi, kuria UAB „Vilža“ iškelta bankroto byla, konstatuotas ir teisinis nemokumas.

17.       Teismas sprendė, kad, nepaisant to, jog BUAB „Vilža“ ginčo sandorių sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, ginčo sandoriai taip pat lėmė skolininko nemokumą, nes dėl sandorių sudarymo sumažėjo reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir/ar šios galimybės nebeliko.

18.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė ginčijamais sandoriais perėmė tik dalį BUAB „Vilža“ akmens anglies ir dalį BUAB „Vilža“ turėtų reikalavimų teisių, taigi, tikėtina, tik likvidų turtą. Atsakovė neįrodė, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perėmė blogos kokybės anglį. Nei ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje, nei pateiktuose atsakovės inventorizacijos aprašuose nėra nurodyta jokių pastabų dėl perimtos akmens anglies kokybės, o juo labiau nenurodyta, jog iš BUAB „Vilža“ būtų perimta smulkiausios frakcijos akmens anglis (Mel‘as). Teismas nurodė, kad bet kuriuo atveju tiek ginčijamu reikalavimo teisių perleidimo sandoriu perleistos reikalavimo teisės, tiek pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovei perleisti anglies atsargų likučiai laikytini BUAB „Vilža“ turtu, iš kurio iki bankroto bylos iškėlimo arba bankroto procese turėjo būti dengiami visų BUAB „Vilža“ kreditorių (ne vien atsakovės) finansiniai reikalavimai. Vadinasi, ginčijamais sandoriais buvo sumažinta BUAB „Vilža“ turimo turto apimtis bei, atitinkamai, sumažintos BUAB „Vilža“ galimybės atsiskaityti su ieškove ir kitais BUAB „Vilža“ kreditoriais, kas neabejotinai pažeidžia kreditorių teises ir interesus. 

19.       Teismas, įvertinęs BUAB „Vilža“ PVM sąskaitas faktūras už 2016 m. gegužės, birželio, liepos ir spalio mėnesiais kitiems subjektams parduotą anglį, skelbimus dėl akmens anglies pardavimo, liudytojų parodymus, sprendė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Vilža“ parduodamos akmens anglies rinkos vertę atitinkanti kaina buvo nuo 100,43 Eur su PVM (83 Eur be PVM) iki 163,65 Eur su PVM (135,25 Eur be PVM) už vieną toną. Vadinasi, ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi BUAB „Vilža“ turėtas akmens anglies likutis atsakovei buvo parduotas už per mažą, rinkos vertės neatitinkančią kainą.

20.       Teismas nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo dėl atsiradusių imperatyvų, pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis. Atsakovė nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad šių sandorių sudarymas buvo grindžiamas verslo logika ir buvo būtinas.

21.       Teismas sprendė, jog ginčijamų sandorių šalys, sudarydamos ginčo sandorius, nesąžiningu būdu siekė išvengti skolininko įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, t. y. šalys, sudarydamos ginčijamus sandorius, nebuvo sąžiningos. Konstatavus, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi BUAB „Vilža“ turėta akmens anglis atsakovei buvo perduota už per mažą, rinkos vertės neatitinkančią kainą, remiantis CK 6.67 straipsnio 4 dalimi, preziumuojama, kad BUAB „Vilža“ ir atsakovė buvo nesąžiningos sudarydamos ginčijamą pirkimo–pardavimo sutarties dalį, nes tiek BUAB „Vilža“, tiek atsakovas yra (buvo) prekybos anglimi profesionalais.

22.       Teismas nurodė, kad šalių nesąžiningumą, sudarant ginčijamus sandorius, taip pat patvirtina šių sandorių sudarymo tikslas ir sukurtos pasekmės, nes sandoriai buvo sudaryti po to, kai 2016 m. balandžio 29 d. ieškovės pasirašė skolos suderinimo aktą dėl pradelsto 355 340,87 Eur įsiskolinimo, ir, kai BUAB „Vilža“ 2016 m. birželio 3 d. buvo įteiktas SUEK AG reikalavimas dėl visiško 355 340,87 Eur skolos padengimo. Ginčijamais sandoriais buvo prioritetiškai ir visiškai patenkintas tik atsakovės finansinis reikalavimas bei atsakovei perleista akmens anglis už rinkos vertės neatitinkančią kainą, tuo pačiu ignoruojant ieškovės SUEK AG ir kitų BUAB „Vilža“ kreditorių reikalavimus. Ginčijamais sandoriais atsakovei buvo perduota didžioji dalis likvidaus BUAB „Vilža“ turto, o ieškovės SUEK AG ir kitų kreditorių reikalavimai iš šio perduoto turto nebuvo tenkinami. Šalių nesąžiningumą rodo ir faktinės aplinkybės, kad po kelių mėnesių nuo ginčijamų sandorių sudarymo BUAB „Vilža“ vadovas ir vienintelis akcininkas kreipėsi į teismą dėl BUAB „Vilža“ bankroto bylos iškėlimo. Jau nuo 2016 m. gegužės mėn. buvo ruošiamasi ir sistemingai atliekami BUAB „Vilža“ ūkinės komercinės veiklos nutraukimo veiksmai. Be to, ir pati atsakovė 2018 m. gegužės 16 d. rašytiniuose paaiškinimuose bei vadovas R. J. (R. J.) teismo posėdyje pripažino, kad atsakovė žinojo apie BUAB „Vilža“ apyvartinių lėšų stygių, iki ginčijamų sandorių sudarymo domėjosi, ar jais nebus pažeisti BUAB „Vilža“ kreditorių interesai.

23.       Teismas sutiko su ieškovėmis, kad šiuo atveju pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas ir (ar) itin apsunkintas, todėl restitucija turėtų būti taikoma sumokant ekvivalentą pinigais. Atsakovė per ginčo laikotarpį yra įgyvendinusi ginčijamu reikalavimo teisių perleidimo sandoriu perleistas reikalavimo teises į skolininkus R. D. įmonę „Ditkės prekyba“ bei UAB „Suvalkijos anglis“, todėl tikslinga taikyti restituciją iš atsakovės BUAB „Vilža“ naudai priteisiant ekvivalentą pinigais – 52 387,48 Eur (perleistų reikalavimo teisių sumą). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė per ginčo laikotarpį taip pat yra pardavusi ar kitokiu būdu perleidusi trečiųjų asmenų nuosavybėn ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi įgytus akmens anglies atsargų likučius, taip pat į tai, kad BUAB „Vilža“ yra bankrutavęs subjektas, o bankroto tikslas yra ne vykdyti ūkinę komercinę veiklą (pardavinėjant produkciją), bet tenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, sprendė, kad restitucija piniginiu ekvivalentu labiausiai atitiktų ir teisingumo bei protingumo kriterijų reikalavimus. Teismas sprendė, kad pripažinus negaliojančia ginčo pirkimo–pardavimo sutartį dalyje, kuria atsakovei už mažesnę nei rinkos vertė kainą buvo parduotas BUAB „Vilža“ turėtas 1 168,63 tonos akmens anglies atsargų likutis, taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu – iš atsakovės ieškovei BUAB „Vilža“ priteisiant rinkos vertės kainos ir ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos akmens anglių kainos (kurią atsakovė yra sumokėjusi) skirtumą – 42 421,27 Eur.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

24.       Atsakovė UAB „Dameta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei priteisimo dalį sprendime; priteisti išlaidas, patirtas už apeliacinio skundo pateikimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 

24.1.                      Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Byloje buvo vertinti tik ieškovių nurodyti įrodymai ir teiginiai, liudytojų parodymai vertinti taip, kaip nurodyta ieškovių baigiamojoje kalboje, tačiau tai prieštarauja byloje darytiems garso įrašams; sprendimo motyvai prieštaringi, o dėstomos išvados viena kitai prieštarauja. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė bylos esmės, nes visiškai nenagrinėjo atsakovės pateiktų į bylą svarbių rašytinių įrodymų, visus atsakovės teiginius laikė neįrodytais be jokių motyvų. Padaryti įrodinėjimo taisyklių pažeidimai sudaro pagrindą konstatuoti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus.

24.2.                      Teismas tik formaliai nurodė, kad SUEK AG turi neabejotiną reikalavimo teisę į BUAB „Vilža“, tačiau netyrė ir nevertino, kada tiksliai ir kokiu pagrindu SUEK AG skola atsirado (nenustatinėjo tikslių datų, atidėjimo terminų).

24.3.                      Teismas paneigė CK 6.9301 normos imperatyvumą, nesivadovavo ja, neanalizavo BUAB „Vilža“ atsiskaitymų su abiem kreditoriais eigos, eiliškumo, ir nevertino, kad būtent SUEK AG buvo teikiama atsiskaitymų pirmenybė.

24.4.                      Teismas pats sau prieštarauja, teigdamas, kad ginčo sandoriai privedė bankrutuojančią įmonę prie nemokumo, nors pagal kitą sprendime suformuluotą išvadą BUAB „Vilža“ buvo nemoki jau nuo 2015 m. gruodžio 31 d. Kita vertus, teismas niekaip nepagrindė, kaip ginčo sandoriais įmonė buvo privesta prie nemokumo ir kokiu būdu įmonės turtas taip ženkliai sumažėjo, kad ji negalėjo net iš dalies atsiskaityti su savo kreditoriais. Juo labiau, kad pirkimo–pardavimo sutartimi BUAB „Vilža“ iš atsakovės gavo net 77 772,33 Eur pelno.

24.5.                      Teismas visiškai be motyvų sprendė, kad BUAB „Vilža“ perkėlė savo verslą atsakovei; sprendime daromas išvadas paneigia rašytiniai įrodymai ir tai, kad bankroto administratorei po bankroto bylos iškėlimo BUAB „Vilža“ turto perduota daugiau kaip už 200 000 Eur. Klaidingą teismo išvadą, kad po ginčo sandorių BUAB „Vilža“ nebevykdė ūkinės komercinės veiklos, paneigia atsiskaitomųjų sąskaitų išrašuose matomos piniginės operacijos. 

24.6.                      Teismas, spręsdamas, kokia galėtų būti 2016 m. liepos mėn. akmens anglies rinkos kaina, vadovavosi neaktualiais įrodymais, t. y. 2018 m. žiemos laikotarpiu patalpintais mažmeninės akmens anglies prekybos skelbimais arba liudytojų parodymais. Tačiau visiškai nevertino atsakovės pateikto oficialaus Lietuvos statistikos departamento rašto dėl 2016 m. vyravusių akmens anglies kainų, neatsižvelgė į kitus svarbius įrodymus dėl akmens anglies kokybės, galiojimo laiko, jos laikymo/saugojimo sąlygų ir pan. Teismas be motyvų sprendė, kad atsakovė akmens anglį iš BUAB „Vilža“ pirko mažmenine kaina.

24.7.                      BUAB „Vilža“ privalėjo atsiskaitinėti su abiem kreditoriais, vadovaudamasi CK 6.9301 straipsnyje išdėstytomis mokėjimo eiliškumo taisyklėmis. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Vilža“ buvo sunkioje finansinėje padėtyje ir į tai, kad ji siekė išvengti priverstinio skolos išieškojimo, siekė tęsti ūkinę komercinę veiklą, darytina išvada, kad 2016 m. gegužės 16 d. susitarimas su atsakove, buvo naudingas įmonei, reikalingas, verslo logikos padiktuotas ir privalomas sprendimas. Šio susitarimo ieškovės neginčija. Reikalavimo perleidimo sutartimis buvo įvykdytas 2016 m. gegužės 16 d. susitarimas dėl skolos padengimo ir buvo padengta tik dalis atsakovės skolos. Senos, sezono metu nerealizuotos, akmens anglies pardavimas ne sezono metu, taip pat buvo protingas ir verslo padiktuotas sprendimas. Atsižvelgiant į susiklosčiusią sunkią BUAB „Vilža“ padėtį ir tai, kad ji nesugebėjo akmens anglies, įsigytos iš SUEK AG, parduoti sezono metu, atsisakymas parduoti akmens anglį būtų buvęs žalingas įmonei ir nenaudingas kreditoriams sprendimas. Todėl BUAB „Vilža“ privalėjo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas visiškai neatsižvelgė į bylos medžiagą ir į tai, kad atsakovė anglį įsigijo ne už skolą, o už ją sumokėjo.

24.8.                      Teismas BUAB „Vilža“ nesąžiningumą ir žinojimą apie savo finansinę padėtį prilygino ir atsakovės žinojimui. Teismas sprendė, kad net ne atsakovės žinojimas apie tai, kad ginčo sandoriai neva pažeidžia kitų kreditorių interesus, o būtent ginčo sandorių sukurtos pasekmės reiškia atsakovės nesąžiningumą. Tokios išvados iš esmės yra nelogiškos ir prieštaraujančios teismų praktikai.

24.9.                      Teismas restituciją taikė formaliai, neatsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, prievarta verčia atsakovę susimokėti už prastos kokybės anglį, iš kurios atsakovė, sugeneravo 13 889,39 Eur pajamų.

24.10.                      Teismas neteisingai paskaičiavo priteistino žyminio mokesčio dydį, nes byla yra elektroninė; taip pat neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ieškovėms priteista per didelė, neatitinkanti Rekomendacijų, suma.

25.       Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti apeliaciniame procese turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

25.1.                      Teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu SUEK AG turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į BUAB „Vilža“. Byloje esančiame 2016 m. balandžio 29 d. skolos suderinimo akte yra išvardintos visos SUEK AG reikalavimą patvirtinančios sąskaitos (nurodant datas bei apmokėjimo terminus). Todėl priešingai nei nurodė apeliantė, SUEK AG reikalavimas buvęs ginčijamų sandorių sudarymo metu ir bankroto byloje patvirtintas kreditorinis reikalavimas yra tas pats reikalavimas.

25.2.                      Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas, vertindamas ginčijamus sandorius ir spręsdamas ar jais buvo suteikta pirmenybė atsakovei prieš kitus BUAB „Vilža“ kreditorius privalėjo vadovautis CK 6.9301 straipsniu. Ieškovės neįrodinėjo, jog ginčo sandoriai sudaryti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio reikalavimus. Ginčijamais sandoriais nebuvo atsiskaityta nei grynaisiais, nei negrynaisiais pinigais.

25.3.                      Teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijami sandoriai pažeidžia SUEK AG ir kitų BUAB „Vilža“ kreditorių teises ir interesus, nes BUAB „Vilža“ esant faktiškai nemokiai, ginčijamais sandoriais buvo suteikta pirmenybė vienam kreditoriui – atsakovei. Ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Vilža“ neturėjo pakankamai turto, kurio užtektų atsiskaityti su visais kreditoriais. Net ir sprendimo priėmimo dienai BUAB „Vilža“ nėra atsiskaičiusi su visais kreditoriais, kas vienareikšmiai patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Vilža“ buvo nemoki actio Pauliana sąlygų kontekste. Be to, pati apeliantė pripažįsta, jog dalis BUAB „Vilža“ darbuotojų perėjo dirbti pas ją dėl sunkios finansinės padėties ir veiklos nutraukimo.

25.4.                      Apeliantė neįrodė ir nepaneigė reikšmingų aplinkybių: dėl akmens anglies kokybės; akmens anglies rinkos kainos; akmens anglies likvidumo įmonei, kuri verčiasi didmenine ir mažmenine prekyba akmens anglimi; tariamo akmens anglies įsigijimo didmenine kaina; ginčijamų sandorių sudarymo naudos BUAB „Vilža“; ginčijamų sandorių atitikimo įprastai verslo praktikai ir kad jais buvo siekiama užtikrinti BUAB „Vilža“ veiklos tęstinumą.

25.5.                      Priešingai nei teigė atsakovė, iš 2016 m. gegužės 16 d. susitarimo dėl skolos sumokėjimo matyti, kad BUAB „Vilža“ laisva valia su atsakove susitarė dėl reikalavimo teisių perleidimo, t. y. BUAB „Vilža“ neturėjo jokios nei iš įstatymo, nei iš ikisutartinių santykių kylančios pareigos atsakovei perleisti reikalavimo teises.

25.6.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja pakankamas ir pagrįstas pagrindas konstatuoti, jog ginčijamų sandorių šalys nesąžiningu būdu siekė išvengti skolininko įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, t. y. šalys nebuvo sąžiningos.

25.7.                      Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastys, patvirtinančios, kad pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas ir (ar) yra itin apsunkintas, dėl ko restitucija turėtų būti taikoma sumokant ekvivalentą pinigais.

25.8.                      Klaidingai nurodytas žyminio mokesčio apskaičiavimas, nedaro šios sprendimo dalies neteisėta, nes ši klaida gali būti ištaisyta pateikiant prašymą dėl rašymo apsirikimo. Teismas pagrįstai sprendė, dėl patirtų išlaidų advokato pagalbai atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei poreikio peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų.

Dėl rašytinių paaiškinimų

27.       Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantė pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus.

28.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Draudimas pateikti naujus įrodymus turėtų būti suprantamas ir kaip draudimas pateikti rašytinius paaiškinimus. Apeliantės pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų turinys liudija, kad juose dėstomi atsikirtimai į ieškovių atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau CPK nenumato tokio procesinio dokumento pateikimo galimybės apeliacinėje instancijoje, be to, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, ne tik keisti, bet ir papildyti apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis), todėl teisėjų kolegija atsakovės pateiktus papildomus paaiškinimus atsisako priimti.

Dėl ginčo esmės

29.       Nagrinėjamoje byloje ieškovės prašė pripažinti negaliojančiais tarp BUAB „Vilža“ ir UAB „Dameta“ 2016 m. birželio 20 d. sudarytą BUAB „Vilža“ 41 387,48 Eur vertės reikalavimo teisių į R. D. įmonę „Ditkės prekyba“ ir 11 000  Eur vertės reikalavimo teisių į UAB „Suvalkijos anglis“ perleidimo sandorį bei tarp BUAB „Vilža“ ir UAB „Dameta“ sudarytą 2016 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2016/07/05 dalyje, kurioje atsakovei UAB „Dameta“ buvo parduota 1 168,63 tonos akmens anglies, CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu bei taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį nustatęs, kad ieškovės pagrindė ir įrodė visas actio Pauliana taikymo sąlygas. Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentuodama netinkamu įrodymų vertinimu, actio Pauliana taikymo sąlygų nebuvimu bei netinkamu CK 6.9301 straipsnio taikymu (netaikymu). Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams.

30.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

31.       Neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė yra būtinoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado, iki buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Ši actio Pauliana (tenkinimo) sąlyga yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tais atvejais, kuriais actio Pauliana yra pareikštas bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėms apginti, būtina išsiaiškinti, ar bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-695/2017).

32.       Nagrinėjamu atveju, byloje nėra ginčo dėl ieškovės – bankroto administratorės, teisės pareikšti actio Pauliana ieškinį, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako. Kvestionuojamas kitos ieškovės – kreditorės SUEK AG, reikalavimo teisės egzistavimas. Apeliantė nurodo, kad iš esmės neginčija SUEK AG reikalavimo teisės, tačiau teigia, kad į bylą nepateikti pirminiai skolą ir jos atsiradimo datą pagrindžiantys įrodymai, todėl neįrodytas šios actio Pauliana sąlygos buvimas. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams.

33.       Šiuo atveju ieškovės nurodė ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, kad ieškovės SUEK AG reikalavimas ieškovei BUAB „Vilža“ atsirado pastarajai nevykdžius finansinių įsipareigojimų pagal 2014 m. vasario 7 d. sutartį, pagal kurią SUEK AG įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis pristatyti ir parduoti UAB „Vilža“ akmens anglį, o UAB „Vilža“ – priimti tiekiamą akmens anglį ir tinkamai atsiskaityti sutartyje ir jos prieduose nustatyta tvarka. Ieškovės 2016 m. balandžio 29 d. pasirašė skolos pagal 2014 m. vasario 7 d. sutartį apskaičiavimo aktą, kuriuo abi šalys patvirtino, kad už SUEK AG pateiktą akmens anglį UAB „Vilža“ yra pradelsusi atsiskaityti 355 340,87 Eur sumą. 2016 m. balandžio 29 d. ieškovių tarpusavio atsiskaitymų balanso apskaičiavimo aktas liudija, kad įsiskolinimas susidarė pagal sąskaitas, kurios išrašytos nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šis aktas patvirtina, SUEK AG reikalavimo BUAB „Vilža“ atsiradimą iki ginčijamų sandorių sudarymo. Byloje nėra ginčo dėl šio akto pripažinimo negaliojančiu, todėl nėra pagrindo netikėti ir nesivadovauti jame nurodytais duomenimis, atsižvelgiant į ieškovių tarpusavio bendradarbiavimą bei siejusius sutartinius santykius pagal 2014 m. vasario 7 d. sutartį. Aplinkybė, jog bankroto byloje yra patvirtintas SUEK AG finansinis reikalavimas, kilęs iš minėtos sutarties, tik papildomai patvirtina, kad su ieškove nebuvo atsiskaityta. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškovės įrodė pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos egzistavimą.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

34.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018).

35.       Nemokumo kriterijai ir / ar jų samprata CK 6.66 straipsnyje nėra nurodyti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). 

36.       Skundžiamo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyrė ir įvertino aplinkybes dėl BUAB „Vilža“ nemokumo ir pagrįstai sprendė, kad surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, jog dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, o taip pat ir ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Vilža“ buvo faktiškai nemoki – neatsiskaitė su įmonės kreditoriais bei buvo ekonomiškai nepajėgi su jais atsiskaityti. Apeliantės argumentai dėl 2015 m. liepos 2 d. UAB „Vilža“ ir Citadelė banko sudarytos kredito linijos sutarties bei suteikto 200 000 Eur kredito, kad kredituojanti įstaiga nebūtų suteikusi tokio kredito nemokiai įmonei, ar kad iki ginčo sandorių sudarymo BUAB „Vilža“ skolos buvo sumažintos, įmonė siekė išsaugoti verslą, mokėjo mokesčius valstybei, darbo užmokestį, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Bylos duomenimis, BUAB „Vilža“ balansas už 2015 m. patvirtina, kad įmonė turėjo turto iš viso už 1 382 260 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 075 087 Eur, taigi, daugiau nei pusę BUAB „Vilža“ turėto turto vertės. 2016 m. rugsėjo 15 d. sudaryto balanso duomenimis BUAB „Vilža“ turto vertė sudarė 557 089 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 468 696 Eur, t. y. praėjus tik keliems mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo BUAB „Vilža“ turėto turto ir įsipareigojimų santykis taip pat atitiko nemokumo būseną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad praėjus vos keliems mėnesiams po ginčo sandorių sudarymo BUAB „Vilža“ teisme buvo iškelta bankroto byla.

37.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ir kiti byloje esantys duomenys, pvz., ir ieškovių 2016 m. balandžio 29 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas bei BUAB „Vilža“ ir atsakovės 2016 m. gegužės 16 d. susitarimas dėl skolos sumokėjimo liudija apie BUAB „Vilža“ prastą finansinę padėtį ir neišgalėjimą laiku atsiskaityti su kreditoriais.

38.       Naujausioje praktikoje, kasacinis teismas pažymėjo, kad, sprendžiant, ar įmonė suteikė vienam kreditoriui pirmenybę prieš kitus, turi būti nustatomi prievolių įvykdymo kreditoriams pasibaigimo terminai. Jeigu įmonė vykdo atsiskaitymus su kreditoriais, laikydamasi sutartyse su jais nustatytų prievolių įvykdymo terminų ir atlieka atsiskaitymus su kreditoriais, laikydamasi atsiskaitymo eiliškumo pagal prievolių vykdymo pasibaigimo datas, o nuo 2013 m. spalio 1 d. nepažeisdama ir CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo, paprastai nelaikytina, kad toks atsiskaitymas su vienu iš kreditorių suteikia jam pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018).

39.       Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paneigė CK 6.9301 normos imperatyvumą, nesivadovavo ja, neanalizavo BUAB „Vilža“ atsiskaitymų su abiem kreditoriais eigos, eiliškumo, ir nevertino, kad būtent SUEK AG buvo teikiama atsiskaitymų pirmenybė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais.

40.       Bylos duomenimis, ieškovės 2016 m. balandžio 29 d. pasirašė skolos pagal šalių 2014 m. vasario 7 d. sutartį apskaičiavimo aktą, kuriuo abi šalys patvirtino, kad už SUEK AG pateiktą akmens anglį UAB „Vilža“ yra pradelsusi atsiskaityti 355 340,87 Eur sumą. 2016 m. balandžio 29 d. ieškovių tarpusavio atsiskaitymų balanso apskaičiavimo aktas liudija, kad įsiskolinimas susidarė pagal sąskaitas, kurios išrašytos nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. Atsakovė su ieškove BUAB „Vilža“ sudarytas 2016 m. gegužės 16 d. susitarimas dėl skolos sumokėjimo taip pat liudija BUAB „Vilža“ neatsiskaitymą su atsakove pagal nuo 2015 m. spalio 13 d. išrašytas sąskaitas faktūras 118 384,49 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, ir apeliantė to neneigia, kad pati atsakovė 2018 m. gegužės 16 d. rašytiniuose paaiškinimuose bei vadovas R. J. (R. J.) teismo posėdyje pripažino, kad atsakovė žinojo apie BUAB „Vilža“ apyvartinių lėšų stygių, iki ginčijamų sandorių sudarymo domėjosi, ar jais nebus pažeisti BUAB „Vilža“ kreditorių interesai.

41.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tiek ginčijamu reikalavimo teisių perleidimo sandoriu perleistos reikalavimo teisės, tiek pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovei perleisti anglies atsargų likučiai laikytini BUAB „Vilža“ turtu, iš kurio iki bankroto bylos iškėlimo arba bankroto procese turėjo būti dengiami visų BUAB „Vilža“ kreditorių (ne vien atsakovė) finansiniai reikalavimai.

42.       Esant visų aptartų aplinkybių visetui, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė BUAB „Vilža“ būdama faktinėje nemokumo būsenoje nuo 2015 m. gruodžio 31 d., turėjo pareigą atsiskaitinėti su kreditoriais nepažeisdama ir CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Tačiau ginčo sandoriais buvo sumažinta BUAB „Vilža“ turto apimtis ir iš esmės atsiskaityta tik su atsakove, atitinkamai, sumažintos BUAB „Vilža“ galimybės atsiskaityti su ieškove ir kitais BUAB „Vilža“ kreditoriais. Nors apeliantė nurodo, kad prioritetiškai buvo atsiskaitinėjama ir su SUEK AG, tačiau BUAB „Vilža“ įsiskolinimo ieškovei SUEK AG suma, nurodyta 2016 m. balandžio 29 d. skolos apskaičiavimo akte, nėra sumažėjusi.

43.       Taip pat byloje esantys įrodymai liudija, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Vilža“ realiai nebevykdė ūkinės komercinės veiklos: nuo 2016 m. gegužės mėn. mažino darbuotojų skaičių, 2016 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido kasos aparatus, fakso aparatą bei biotualetus; 2016 m. liepos 8 d. liepos 21 d. nuomos sutartimis perleido atsakovui teisę naudotis sandėliais, kuriuose laikoma BUAB „Vilža“ turėta akmens anglis, bei sandėlio pastatuose esančia technika, įranga; nuo 2016 m. birželio 1 d. BUAB „Vilža“ nebepirko akmens anglies iš tiekėjų, jai nebuvo išrašyta nei viena akmens anglies tiekėjo sąskaita. Taigi įmonė faktiškai nevykdė savo veiklos – prekyba anglimi, nebegeneravo turto, iš kurio galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Argumentai dėl BUAB „Vilža“ veiklos perkėlimo į UAB „Dameta“ šiuo atveju neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui, todėl teisėjų kolegija dėl nepasisako.

Dėl ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio kainos

44.       Byloje nustatyta, kad 2016 m. liepos 5 d. sudarytos pirkimo?–pardavimo sutarties pagrindu BUAB „Vilža“ turėtas anglies atsargų likutis (1 168,63 tonos) buvo perleistas atsakovei už vieną anglies toną mokant 66,55 Eur su PVM (55 Eur be PVM). Pirkimo–pardavimo sutartimi 1 168,63 tonos anglies atsakovui buvo parduotas už 77 772,33 Eur. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad atsakovei akmens anglis perleista už per mažą, rinkos vertę neatitinkančią kainą, kas liudija BUAB „Vilža“ kreditorių teisių pažeidimą, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą, tarp jų ir rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir padarė pagrįstas išvadas, kurių apeliantė savo apeliaciniame skunde nepaneigia. Pažymėtina, jog apeliantė, nors viena vertus nurodo, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perėmė blogos kokybės anglį ir kad iš jos nieko neuždirbo, tačiau kita vertus, patvirtina, kad net atskaičiavus patirtas išlaidas vis tik gavo 13 889,36 Eur pelno.

45.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo sandorio anglies kokybės tinkamai įvertino BUAB „Vilža“ įsigytos akmens anglies 2015 m. gruodžio, 2016 m. sausio–vasario mėnesiais kokybės sertifikatus ir kritiškai vertino apeliantės pateiktus duomenis apie anglies kokybę – Sankt Peterburgo kalnakasybos universiteto 2018 m. vasario 20 d. atsakymą atsakovei, nes iš jo nėra aišku, iš kokių pavyzdžių buvo atliktas nurodytas tyrimas. Be to, nei ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje, nei pateiktuose atsakovės inventorizacijos aprašuose nėra nurodyta jokių pastabų dėl atsakovės perimtos akmens anglies kokybės bei nenurodyta, jog iš BUAB „Vilža“ būtų perimta smulkiausios frakcijos akmens anglis (Mel‘as). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pirmosios instancijos teisme neįrodė blogos anglies kokybės, o apeliaciniame skunde šiuo aspektu dėstomų argumentų nepagrindžia leistinais įrodymais.

46.       Pasisakydamas dėl sandorio anglies kainos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančias BUAB „Vilža“ PVM sąskaitas faktūras už 2016 m. gegužės, birželio, liepos ir spalio mėnesiais kitiems subjektams parduotą anglį, skelbimus dėl akmens anglies pardavimo, liudytojų parodymus, kurie patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Vilža“ parduodamos akmens anglies rinkos vertę atitinkanti kaina buvo nuo 100,43 Eur su PVM (83 Eur be PVM) iki 163,65 Eur su PVM (135,25 Eur be PVM) už vieną toną. Atsakovės argumentus dėl ginčo akmens anglies įsigijimo didmenine kaina atmetė, kaip neįrodytus. Apeliantė neteisi, kad jos pateiktas įrodymas – Lietuvos statistikos departamento ataskaitos duomenys, laikytinas oficialiu, atspindinčiu realią akmens anglies kainą rinkoje. Ataskaitoje pateikiami duomenys atskirai neišskiriant akmens anglies, be to, pateikiama informacija tik apie akmens anglies įsigijimo (iš užsienio) kainas, tačiau ne Lietuvos rinkos kainas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atskirai šio įrodymo neaptarė, nereiškia, kad jis nebuvo įvertintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde apeliantė kitaip vertina byloje esančius įrodymus, tačiau toks vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, kurioms teisėjų kolegija pritaria.

Dėl skolininko pareigos sudaryti ginčijamą sandorį

47.       Trečioji actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininko neprivalėjimas sudaryti ginčijamą sandorį. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016). Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

48.       Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad byloje ginčijamų sandorių sudarymą lėmė pareiga atsiskaityti su atsakove, kaip kreditore, vadovaujantis CK 6.9301 straipsnyje nustatytu mokėjimų eiliškumu bei ginčo sandoriai buvo naudingi įmonei, verslo logikos padiktuoti sprendimai. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visuma, kad ginčo sandoriais buvo perleistas likvidus įmonės turtas (perimtas reikalavimo teises apeliantė įgyvendino), konstatavus, kad akmens anglis parduota už per mažą kainą, turint įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, ginčo sandoriais iš esmės atsiskaičius tik su atsakove, o praėjus keliems mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovei BUAB „Vilža“ nutraukus veiklą ir iškėlus bankroto bylą, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad šalys ne tik kad neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, bet jų sudarymas nebuvo nulemtas ir racionalaus verslo sprendimo. Apeliantės argumentai dėl privalomo vykdyti 2016 m. gegužės 16 d. susitarimo dėl skolos sumokėjimo, bei būtinumo parduoti akmens anglį, nes galėjo nukristi anglies kaina, o anglį būtų reikėję laikyti, saugoti nepagrindžia privalėjimo sudaryti ginčo sandorius.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

49.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo abiejų ginčo sandorių šalių – BUAB „Vilža“ ir atsakovės – nesąžiningumą, sudarant ginčijamus sandorius. Apeliantė kvestionuoja tik savo, kaip sandorio šalies sąžiningumą, todėl teisėjų kolegija dėl ieškovės BUAB „Vilža“ nesąžiningumo nepasisako.

50.       CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga yra ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

51.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 2016 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi BUAB „Vilža“ turėta akmens anglis atsakovei buvo parduota už per mažą, rinkos vertės neatitinkančią kainą, remdamasis CK 6.67 straipsnio 4 dalimi preziumavo ginčo sandorio šalių nesąžiningumą. Apeliantės argumentus dėl nepagrįsto šios prezumpcijos taikymo paneigia nustatytos ir šioje nutartyje jau aptartos aplinkybės dėl per mažos ginčo sandoriu parduotos akmens anglies kainos.

52.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sudarydama su BUAB „Vilža“ 2016 m. gegužės 16 d. susitarimą dėl skolos sumokėjimo apeliantė žinojo apie BUAB „Vilža“ prastą finansinę padėtį ir neišgalėjimą laiku atsiskaityti su kreditoriais. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, atsakovė 2018 m. gegužės 16 d. rašytiniuose paaiškinimuose bei vadovas R. J. (R. J.) teismo posėdyje pripažino, kad atsakovė žinojo apie BUAB „Vilža“ apyvartinių lėšų stygių, iki ginčijamų sandorių sudarymo domėjosi, ar jais nebus pažeisti BUAB „Vilža“ kreditorių interesai. Tačiau nepaisant to sudarė ginčo sandorius, kuriais atsakovei buvo perduota didžioji dalis likvidaus BUAB „Vilža“ turto ir prioritetiškai patenkintas tik atsakovės finansinis reikalavimas bei atsakovei perleista akmens anglis už rinkos vertę neatitinkančią kainą, tuo pačiu ignoruojant ieškovės SUEK AG ir kitų BUAB „Vilža“ kreditorių reikalavimus. Tokie atsakovės veiksmai, jai esant akmens anglies pardavimu užsiimančiu asmeniu, negali būti pripažinti sąžiningais kitų ieškovės BUAB „Vilža“ kreditorių atžvilgiu.

Dėl restitucijos taikymo

53.       Dėl nustatytų CK 6.66 straipsnio sąlygų viseto pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčijamus 2016 m. birželio 20 d. reikalavimų perleidimo sandorį bei 2016 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiais ir sprendė restitucijos taikymo klausimą – jog šiuo atveju egzistuoja priežastys restitucijos taikymui sumokant ekvivalentą pinigais.

54.       Kasacinis teismas, aiškindamas restituciją reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016).

55.       Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Remiantis CK 6.147 straipsniu, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (1 dalis). Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (2 dalis).

56.       Byloje nustatyta, kad atsakovė per ginčo laikotarpį yra įgyvendinusi ginčijamu reikalavimo teisių perleidimo sandoriu perleistas reikalavimo teises į skolininkus R. D. įmonę „Ditkės prekyba“ bei UAB „Suvalkijos anglis“. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tokiu atveju restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas arba būtų itin apsunkintas. Apeliantės argumentai, jog dėl šio sandorio taikius restituciją piniginiu ekvivalentu būtų pažeista sandorio šalių pusiausvyra ir ji atsidurtų nelygiavertėje padėtyje nesudaro pagrindo keisti restitucijos būdo.

57.       Byloje nustatyta, kad atsakovė taip pat yra pardavusi ar kitokiu būdu perleidusi trečiųjų asmenų nuosavybėn ginčo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu BUAB „Vilža“ parduotus akmens anglies atsargų likučius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ir dėl šio sandorio nėra galimas restitucijos taikymas natūra. Pripažinus, kad ginčo sandoriu atsakovei už mažesnę nei rinkos vertė kainą buvo parduotas akmens anglies likutis, pagrįstai priteistas rinkos vertės kainos ir ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos akmens anglių kainos (kurią atsakovė yra sumokėjusi) skirtumas. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai įvertino aplinkybes, kad ieškovė BUAB „Vilža“ yra bankrutavęs subjektas, o bankroto tikslas yra ne vykdyti ūkinę komercinę veiklą (pardavinėjant produkciją), bet tenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, jog turto grąžinimo natūra sąlygotų papildomų veiksmų atlikimą ir papildomas išlaidas bankrutavusiai įmonei. Esant šioms aplinkybėms apeliantės argumentai, kad pardavusi akmens anglį ji gavo tik 13 889,36 Eur pelno, ir kad akmens anglis nėra individualiais požymiais apibrėžti daiktai, todėl galėtų būti grąžinta natūra nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Dėl įrodymų vertinimo

58.       Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Jeigu ieškovas pateikia tvirtinimą, kuriuo atsikerta į atsakovo argumentus, tai ieškovas privalo įrodinėti tvirtinamą aplinkybę.

59.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).

60.       Atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šiuos teiginius grindžia tuo, kad teismas, anot atsakovės, vertino ir pasisakė tik dėl ieškovių pateiktų argumentų ir įrodymų, nevertindamas apeliantės argumentų bei įrodymų. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovės argumentai liudija, kad ji iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdama, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. 

Dėl procesinės bylos baigties

61.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62.       Apeliantė nesutinka su priimto sprendimo dalimi, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės priteisiant žyminį mokestį valstybei bei ieškovių patirtas atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai paskaičiavo priteistino žyminio mokesčio dydį, nes byla yra elektroninė; taip pat neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ieškovėms priteista per didelė, neatitinkanti Rekomendacijų, suma, neatsižvelgta, kad patikslinus ieškinį reikalavimai sumažinti, kas atitiktų bylos dalies išsprendimą atsakovės naudai. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentais ir sprendžia, kad jie sudaro pagrindą patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo – žyminio mokesčio ir ieškovės SUEK AG patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliantė nekvestionuoja ieškovei BUAB „Vilža“ priteistos atstovavimo išlaidų sumos, todėl ši sprendimo dalis netikslintina.

63.       Nagrinėjamoje byloje mokėtinas žyminis mokestis vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu sudaro 2 196 Eur, tačiau apeliantė teisi, kad šiuo atveju procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui buvo teikiami elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, todėl pagal CPK 80 straipsnio 7 dalį mokėtini 75 procentai žyminio mokesčio sumos, kas sudaro 1 647 Eur.

64.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagrindinis principas, kuriuo paremtas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad patikslinus ieškinį ir sumažinus reikalavimus tai atitinka bylos dalies išsprendimą atsakovės naudai.

65.       Pirmosios instancijos teismui pagrįstai tenkinus ieškinį, atsakovei kilo pareiga atlyginti ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad skundžiamame teismo sprendime nurodyti motyvai, kad byla nebuvo sudėtinga, reikalaujanti specialių žinių, tačiau bylos nagrinėjimas truko ilgą laiką, surašyti plačios apimties procesiniai dokumentai, prieštaringi. Sprendžiant išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgiama į rekomenduojamus priteisti maksimalius dydžius už atitinkamas paslaugas. 

66.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės SUEK AG prašomos priteisti 28 778,11 Eur išlaidos gerokai viršija Rekomendacijose nustatytus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius. Abi ieškoves atstovavo tie patys atstovai, procesiniai dokumentai (ieškinys, atsiliepimas į prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, patikslintas ieškinys), prašymai bei paaiškinimai buvo teikiami nuo abiejų ieškovių kartu, byloje vyko 7 teismo posėdžiai, kurių bendra trukmė apie 14 valandų. Teisėjų kolegija sutinka, kad savo esme nagrinėjama byla nėra sudėtinga, sprendžiamas dviejų sandorių pagrįstumo klausimas, procesinių dokumentų apimtis, ir bylos nagrinėjimo trukmė nesudaro pagrindo esmingai nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau atsižvelgtina į tai, kad ieškovė SUEK AG užsienio juridinis asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą sumažinti pirmosios instancijos teismo ieškovei SUEK AG priteistas advokato atstovavimo išlaidas iki 8 000 Eur, patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

67.       Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

68.       Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašė iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė 6 657,50 Eur išlaidas patvirtinančius įrodymus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog dalis prašomų priteisti išlaidų, pagal pateiktas sąskaitas faktūras ir darbų išklotines patirtos pirmosios instancijos teisme. Pagal pateiktus įrodymus, ieškovė SUEK AG apeliacinėje instancijoje patyrė 4 110,50 Eur išlaidas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašymo teismui parengimą) viršija nurodytose Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl mažintinos, iš apeliantės priteistina 1 358 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2019 balandžio 1 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dameta“ ieškovei Šveicarijoje registruotai bendrovei SUEK AG 8 000 EUR (aštuonis tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dameta“ 1 647 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dameta“ ieškovei Šveicarijoje registruotai bendrovei SUEK AG 1 358 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                        Danutė Gasiūnienė 

                                        Romualda Janovičienė

                                        Vigintas Višinskis