Civilinė byla Nr. e2A-850-861/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23155-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.1.6.5.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. A. bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės European Merchant Bank apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-27 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei European Merchant Bank dėl darbo ginčo dėl teisės išsprendimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas S. A. pareikštu ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) European Merchant Bank prašo: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 36 straipsnio 3 dalį neteisėtu ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką; 2) grąžinti ieškovą į darbą; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką nuo 2021-05-07 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) pripažinti niekine ir negaliojančia 2021-02-05 darbo sutarties 3.1 punkto sąlygą – „Išbandymo laikotarpis – 3 mėnesiai“; 6) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021-07-21 sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-10922, kuriuo nuspręsta: „Tenkinti atsakovės priešpriešinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir išieškoti atsakovės UAB European Merchant bank naudai iš ieškovo S. A. 1 200 Eur turtinę žalą. Suma atskaičius mokesčius“; 7) priteisti ieškovui iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodo, kad 2020-11-12 su atsakove UAB European Merchant Bank sudarė darbo sutartį (toliau – 2020-11-12 darbo sutartis) dėl (duomenys neskelbtini) pareigų; darbo sutartyje šalys sulygo, jog ieškovas darbą pradės 2020-12-14, o mėnesinis atlyginimas bus 8 000 Eur bruto per mėnesį. Anot ieškovo, jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl atsakovė turėjo gauti ieškovui leidimą dėl gyvenimo Lietuvoje, tačiau šis procesas užtruko; nepaisant to, ieškovas sutiko, jog darbas būtų pradėtas nuotoliniu būdu nuo 2020-12-14 (tai nurodė atsakovės atstovė elektroniniame laiške), o kai buvo gautas leidimas jam gyventi Lietuvoje, atvyko dirbti į atsakovės biurą, adresu (duomenys neskelbtini).

3.       Ieškovo teigimu, jam pradėjus dirbti iki leidimo gyventi Lietuvoje gavimo buvo pažeista įdarbinimo tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje, todėl, siekdama tai užmaskuoti, atsakovė, po leidimo gyventi Lietuvoje gavimo, nurodė ieškovui pasirašyti dar vieną darbo sutartį su tapačiomis sąlygomis, tik koreguojant darbo pradžios terminus ir įtraukiant punktą dėl atsiskaitymo už atliktą darbą iki naujos sutarties pasirašymo (minėta sutartis buvo pasirašyta 2021-02-05 (toliau – 2021-02-05 darbo sutartis)). Taigi anot ieškovo, susidarė tokia situacija, jog buvo dvi galiojančios darbo sutartys – viena skirta reguliuoti šalių tarpusavio santykius, kita – pateikti valstybinėms institucijoms.

4.       Ieškovas teigia, kad darbo santykių su atsakove metu jis atsisakė vykdyti, jo manymu, neteisėtus atsakovės reikalavimus, todėl buvo atleistas iš darbo, vadovaujantis išbandymo laikotarpiu pasiektais netinkamais rezultatais, t. y. atsakovė 2021-05-07 nutraukė darbo sutartį su ieškovu pagal DK 36 straipsnį.

5.       Pažymi, kad atsakovė darbo sutartį su ieškovu nutraukė neteisėtai, nes išbandymo laikotarpis jau buvo pasibaigęs, o ir jo rezultatai buvo tinkami, todėl ieškovas kreipėsi į Komisiją, kuri 2021-07-21 sprendimu, priimtu darbo byloje Nr. APS-131-10922, atmetė ieškovo prašymą, o atsakovės priešieškinį tenkino ir priteisė iš ieškovo atsakovei 1 200 Eur žalos atlyginimą. Ieškovas su minėtu Komisijos sprendimu nesutinka, nes, anot ieškovo, Komisija vadovavosi 2021-02-05 darbo sutartimi, o iki tol buvusius santykius laikė ikisutartiniais. Kita vertus, ieškovo vertinimu, dėl būtinųjų sąlygų buvo susitarta 2020-11-12 sutartyje, kuri yra galiojanti ir nė viena iš šalių jos neginčijo.

6.       Anot ieškovo, darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti (DK 42 straipsnio 3 dalis); teigia, jog realiai pradėjo dirbti 2020-12-14. Atsakovė darbo sutartį nutraukė neteisėtai (pasibaigus išbandymo laikotarpiui), nes jo bandomasis laikotarpis prasidėjo 2020-12-14, todėl darbo sutartis pagal DK 36 straipsnio 3 dalį galėjo būti nutraukta iki 2021-03-14; tuo tarpu atsakovė ją nutraukė 2021-05-07, vadovaujantis negaliojančia 2021-02-05 darbo sutarties nuostata dėl išbandymo laikotarpio pratęsimo.

7.       Pažymi, kad 2021-02-05 darbo sutarties 3.1 punkto sąlyga – „išbandymo laikotarpis – 3 mėnesiai“ yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo dienos, nes prieštarauja imperatyviai įstatymo normai (DK 36 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis, 1.78 straipsnio 1 dalis). Teigia, kad atsakovė nagrinėjamu atveju ieškovo išbandymo laikotarpį pratęsė penkiems mėnesiams, nors jau buvo praėję beveik du mėnesiai išbandymo laikotarpio pagal 2020-11-12 darbo sutartį.

8.       Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo teigti, jog ieškovas neišlaikė išbandymo, t. y. atsakovė nenurodė ieškovui jokių priežasčių, kodėl, jos manymu, pastarasis tapo netinkamas sulygtam darbui. Ieškovo vertinimu, nors atsakovė pateikė el. laiškus su pastabomis, skirtomis ieškovui, tačiau jie nepatvirtina jokių pastabų ar pretenzijų dėl netinkamo darbo pateikimo, priešingai, el. laiškai atspindi visiškai normalų darbdavio ir darbuotojo komunikavimą darbiniais klausimais.

9.       Ieškovas nurodo, kad jam leidimas gyventi buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu; tuo pagrindu atsakovė įsipareigojo įdarbinti ieškovą ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį. Anot ieškovo, kadangi atsakovė ieškovą neteisėtai atleido nuo 2021-05-07, nuo šios datos iki sprendimo įvykdymo dienos ieškovas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

10.       Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinę žalą. Ieškovo teigimu, gavęs atsakovės darbo pasiūlymą, jis atvyko iš kitos šalies, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį dirbti sutartą darbą ir gauti sutartą darbo užmokestį, tačiau atsakovė jau praėjus išbandymo laikotarpiui, vos prieš tris dienas įspėjo ieškovą, jog jis netenka darbo; tokia situacija svetimoje šalyje ieškovą neramina, kelia jam įtampą, o tokie atsakovės veiksmai žemina ieškovą, kelia jam dvasinius išgyvenimus ir neužtikrintumą dėl savo ateities.

11.       Be to, ieškovas nesutinka su Komisijos sprendimu dėl 1 200 Eur turtinės žalos priteisimo atsakovei iš ieškovo ir nurodo, jog jis turi būti grąžinamas į darbą, atitinkamai jam darbo įrangos toliau reikės; kita vertus, ieškovas neturi tikslo pasilikti įrangos ir pageidauja ją grąžinti.

12.       Atsakovė UAB European Merchant Bank teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo: 1) ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; 2) jeigu teismas nuspręstų, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo neteisėtai, atsakovė prašo negrąžinti ieškovo į darbą, bet laikyti, jog darbo sutartis su ieškovu nutraukta teismo sprendimu ir priteisti ieškovui nustatytas sumas; 3) priteisti atsakovei iš ieškovo 1 200 Eur turtinės žalos atlyginimo.

13.       Nurodo, kad su ieškovu 2020-11-12 buvo pasirašyta darbo sutartis, tačiau ieškovas negavo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, todėl 2020-12-14 ieškovas taip ir nepradėjo dirbti atsakovės bendrovėje, atitinkamai darbo sutartis taip ir neįsigaliojo. Teigia, kad ieškovui gavus Mėlynąją kortelę ir atvykus į Lietuvą, 2021-02-05 buvo sudaryta nauja darbo sutartis, pagal kurią ieškovas turėjo pradėti dirbti nuo 2021-02-08 (ką ieškovas faktiškai ir padarė).

14.       Atsakovė pažymi, kad ieškovas iki 2021-02-08 UAB European Merchant Bank nedirbo jokio darbo, įskaitant ir darbo nuotoliniu būdu; be to, joks susitarimas dėl darbo nuotoliniu būdu sudarytas nebuvo. Teigia, kad ieškovo minimą 2020-12-09 el. laišką siuntė ne atsakovės vadovas ar personalo vadovas, o biuro vadybininkė, t. y. tik žemesniosios grandies darbuotojas, o ne vadovaujantis darbuotojas, todėl ieškovas turėjo aiškiai suprasti, kad bendrauja ne su įgaliotu atstovauti atsakovę ir sudaryti sandorius dėl darbo santykių asmeniu. Taigi, anot atsakovės, toks el. laiškas nesukūrė jokių teisinių santykių tarp atsakovės ir ieškovo. Kita vertus, atsakovė neneigia, kad laikotarpiu tarp 2020 m. lapkričio mėn. ir 2021 m. vasario mėn. ieškovas, kaip atrinktas kandidatas į (duomenys neskelbtini) poziciją, neatlygintinai ir laisva, gera valia atsakovei retkarčiais duodavo patarimus, tačiau tokio bendravimo negalima prilyginti darbo santykiams, nes juose nebuvo visų privalomų darbo santykių požymių (pvz., pavaldumo, susitarimo dėl darbo funkcijos atlikimo). Taigi, atsakovės vertinimu, ieškovo ir atsakovės nuo 2020-11-12 iki 2021-12-07 darbo santykiai nesiejo, nes ieškovas neturėjo leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje, įskaitant ir nuotoliniu būdu.

15.       Atsakovė taip pat pažymi, kad nevengė savo įsipareigojimo įdarbinti darbuotoją, kai tik šis susitvarkys migracijos procedūras, t. y. atsakovė apmokėjo ieškovui kelionės ir jo draudimo, COVID-19 testų bei laikino apgyvendinimo išlaidas. Atitinkamai ieškovui gavus Mėlynąją kortelę, tarp ieškovo ir atsakovės 2021-02-05 buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas faktiškai pradėjo dirbti 2021-02-08, o išbandymo terminas turėjo baigtis 2021-05-08; atsakovė iki šio termino pabaigos įspėjo (2021-05-04) ieškovą apie darbo santykių pasibaigimą.

16.       Atsakovė taip pat neneigia, kad kartu su antruoju ieškovo darbo užmokesčiu išmokėjo jam sutarto dydžio vienkartinę skatinamąją premiją, kurios dydis buvo susietas su sutartu mėnesio darbo užmokesčiu, tačiau šios premijos mokėjimo pagrindas – siekis kompensuoti ieškovo patirtus nepatogumus dėl poreikio keisti gyvenamąją vietą, dėl užtrukusių migracijos procedūrų ir pan. Nurodo, kad siekė įdarbinti darbuotoją (ieškovą) į trūkstamą poziciją savo įmonėje; nesutinka su ieškovo pozicija, jog atsakovė, sudarydama antrą darbo sutartį, siekė nuslėpti pažeidimus ar pratęsti išbandymo laikotarpį. Pirma, atsakovė nesiekė vengti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nustatytų užsieniečių įdarbinimo procedūrų. Antra, ieškovas nepagrįstai akcentuoja, kad migracijos procedūrų atlikimas buvo tik ieškovės atsakomybė, nes tiek UTPĮ, tiek Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo nuostatos numato tokią pareigą užsieniečiams. Trečia, atsakovė neturėjo tikslo pratęsti išbandymo laikotarpio, nes išbandymo ieškovui nebuvo nustačiusi iki 2021-02-05 darbo sutarties sudarymo. Taigi, anot atsakovės, ieškovui išbandymo laikotarpis buvo nustatytas tik vieną kartą, jis prasidėjo tik įsigaliojus 2021-02-05 darbo sutarčiai ir atitinkamai nebuvo pratęstas.

17.       Atsakovė nesutinka su ieškovo argumentais, jog jis negalėjo būti atleistas anksčiau nei po vienerių metų ir pažymi, jog buvimas ne Lietuvos Respublikos piliečiu, o užsieniečiu, negali suteikti pranašumo taikant atleidimo kriterijus. Atsakovės vertinimu, UTPĮ numatytas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį nevaržo jo teisės atleisti darbuotoją bet kada, kai yra tam teisinis pagrindas.

18.       Atsakovės teigimu, šalys aiškiai susitarė dėl 3 mėnesių išbandymo laikotarpio atsakovės iniciatyva, t. y. siekiant patikrinti ieškovo tinkamumą sulygtam darbui, tačiau ieškovo išbandymo rezultatai buvo nepatenkinami; atsakovė ieškovo darbo laikotarpiu susidūrė su jo negebėjimu dirbti, netinkamu požiūriu į darbą, pasireiškusiu klaidų darymu, nustatytų terminų nesilaikymu, pasyvumu, vengimu dirbti įprastu intensyvumu, atsisakymu daryti jo darbo funkcijoms priskirtus darbus, delsimu, atmestinu darbo atlikimu, darbų perdavimu kitiems su klausimais nesusijusiems darbuotojams.

19.       Nurodo, kad atsakovė ne kartą ieškovui teikė pastabas dėl nepatenkinamų jo darbo rezultatų; ieškovas buvo informuojamas apie darbo trūkumus ir/ar atsižvelgiant į savo išsilavinimą bei gyvenimišką patirtį turėjo suprasti, kad jo daromos klaidos arba nukrypimai nuo užduočių atlikimo terminų turi būti vertinami neigiamai.

20.       Atsakovė papildomai pažymi, kad tiek šalių elgesys, tiek ir kitos faktinės aplinkybės aiškiai rodo, kad ieškovo darbas ir, atitinkamai, bandomasis laikotarpis prasidėjo tik po 2021-02-05 darbo sutarties pasirašymo, todėl ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą buvo įspėtas tinkamai, nepasibaigus bandomajam laikotarpiui.

21.       Pabrėžia, kad patyrė turtinės žalos dėl ieškovo savavaliavimo ir nesąžiningo elgesio, pasireiškusio atsakovės turto (nešiojamojo kompiuterio ir telefono) neteisėtu negrąžinimu, todėl ieškovas ją turi atlyginti.

22.       Teigia, kad ieškovo prašymas dėl neturtinės žalos yra nepagrįstas, nes ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų kaip ir kokia ieškovui buvo padaryta neturtinė žala; be to, neįrodė visų būtinų atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio ir atsiradusios žalos.

23.       Nurodo, kad jeigu ir būtų tenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovas dėl prarasto pasitikėjimo juo, atsakovės prašymu, negali būti grąžintas į darbą. Anot atsakovės, DK 218 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad esant atitinkamoms priežastims ar darbdavio prašymui, darbuotojas negali būti gražinamas į pareigas, tačiau jam kompensuojama pinigine forma, t. y. priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neišdirbo 2 m. laikotarpio, todėl papildoma kompensacija už išdirbtus metus jam nepriklauso. Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje ginčas kilo dėl vadovaujančias pareigas užimančio darbuotojo, dėl kurio veiklos ir (ar) neveikimo, be kita ko, yra prarastas pasitikėjimas juo, todėl ieškovo, kaip vadovaujančio darbuotojo, tiek nepatenkinami rezultatai, tiek ir taikoma sankcija turi būti vertinami griežčiau.

24.       Pažymi, kad Komisijos sprendimas nėra apeliacijos dalykas teisme pagal DK 231 straipsnio 4 dalį, todėl ieškovo argumentai, susiję su Komisijos sprendimu, nėra šios bylos dalykas ir yra nenagrinėtini; be to, atsakovės vertinimu, ieškovo reikalavimas dėl 2021-02-05 darbo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia nebuvo nagrinėtas ikiteismine tvarka, todėl ieškovas negalėjo jo reikšti teisme.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

25.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-12-27 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

25.1.       pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog reikalavimas panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą nenagrinėtinas teisme, todėl bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2021-07-21 sprendimą (jo dalį) darbo byloje Nr.  APS-131-10922 nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas); be to, tarp šalių bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės neliko ginčo dėl ieškovo turtinės žalos atlyginimo atsakovei, ieškovui perdavus reikalautus nešiojamąjį kompiuterį ir telefoną, todėl plačiau šioje dalyje teismas nepasisakė;

25.2.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai darbo santykiai yra pasibaigę ir darbuotojas teisme reiškia reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei kartu reiškia kitus su atleidimu susijusius reikalavimus, kuriems, atskirai imant, privalomas išankstinis ginčo sprendimas ne teisme, o darbo ginčų komisijoje, visi reikalavimai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 193-248/2016). Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymo dėl dalies reikalavimų palikimo nenagrinėtais netenkino;

25.3.       teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė, jog jis faktiškai atsakovės bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2020-12-14;

25.4.       anot atsakovės, ieškovas nuo 2020-12-14 iki 2021-02-05 turėjo atrinkto darbuotojo statusą, atitinkamai tarp šalių vyko bendradarbiavimo santykiai, atsakovė dalinosi medžiaga, el. laiškais, siekiant ieškovą greičiau integruoti į darbo specifiką, ieškovas teikdavo tam tikrus patarimus/konsultacijas, tačiau, atsakovės vertinimu, tokių santykių negalima prilyginti darbo santykiams, nebuvo darbo santykių požymių/funkcijų; tai buvo pereinamasis laikotarpis. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis, nurodė, jog neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija ir ją vertina kritiškai, kaip gynybinę, kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovas pradėjo faktiškai dirbti – atlikti jo pareigybės darbo funkcijas, nuotoliniu būdu (dėl negauto leidimo gyventi Lietuvoje) dar nuo 2020-12-14, ką nurodė ieškovui ir pati atsakovė (jos darbuotoja), ieškovui iš esmės už tą laikotarpį buvo išmokėtas ir darbo užmokestis, kuris, teismo vertinimu, tik buvo įvardintas kaip skatinamoji premija, o faktiškai tai buvo darbo užmokestis už dirbtą darbą (CPK 12, 178, 185 straipsniai);

25.5.       nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovas faktiškai pradėjo darbą atsakovės bendrovėje 2020-12-14, nėra pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, jog tarp šalių 2020-11-12 darbo sutartis neįsigaliojo (DK 42 straipsnio 3 dalis); atitinkamai ieškovo išbandymo laikotarpis turėjo tęstis iki 2021-03-14. Be to, įsigaliojus 2020-11-12 darbo sutarčiai ir jos nenutraukus (iki 2021-02-05), nauja tarp šalių 2021-02-05 sudaryta darbo sutartis vertintina kaip 2020-11-12 darbo sutarties pakeitimas/papildymas, šalių santykius vertinant kaip tęstinius;

25.6.       teismas sprendžia, kad minėtame 2020-11-12 darbo sutarties pakeitime/papildyme (2021-02-05) šalys negalėjo/neturėjo teisės susitarti dėl naujo ieškovo išbandymo termino nustatymo, t. y. faktiškai dėl išbandymo termino pratęsimo, nes tuo metu dar nebuvo pasibaigęs 2020-11-12 darbo sutartyje nustatytas išbandymo terminas, kadangi toks susitarimas prieštarauja imperatyviai DK 36 straipsnio 2 dalies nuostatai, atitinkamai ši sąlyga, tenkinant ieškovo reikalavimą, pripažintina niekine ir negaliojančia, kaip prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms;

25.7.       atsakovė darbo santykius su ieškovu pagal DK 36 straipsnio 3 dalį turėjo teisę nutraukti tik iki 2021-03-14, o, kaip minėta, šiuo atveju tai buvo padaryta tik 2021-05-07, t. y. jau pasibaigus minėtam išbandymo laikotarpiui, todėl pripažintina, kad su ieškovu 2020-11-12 sudaryta neterminuota darbo sutartis 2021-05-07 galėjo būti nutraukta tik DK V skyriaus nustatyta tvarka, bet ne pagal DK 36 straipsnio 3 dalį;

25.8.       nustačius, kad ieškovas atleistas pagal DK 36 straipsnio 3 dalį neteisėtai, byloje šalių nurodytos aplinkybės dėl išbandymo laikotarpio (ne)patenkinamųjų rezultatų (dėl DK 36 straipsnio 3 dalies taikymo) neturi teisinės reikšmės, kaip ir dėl UTPĮ taikymo (kad ieškovas galėjo būti atleistas ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo darbo santykių pradžios), todėl šioje dalyje dėl jų plačiau nepasisakoma;

25.9.       nagrinėjamu atveju atsakovė iš esmės neginčijo ieškovo reikalavimo dėl priteistino ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio, taip pat teismas nenustatė, kad priteistinas dydis būtų neadekvatus ar sukeltų pernelyg sunkių turtinių padarinių (šiuo atveju atsakovei). Taigi ieškovas atleistas iš atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigų nuo 2021-05-07 (nuo šios dienos ieškovas prašo priteisti sumą už priverstinės pravaikštos laiką), todėl, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 61 032,30 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 387,10 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė;

25.10.       teismas pažymėjo, kad ieškovo vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo vertindamas, jog vidutinis mėnesinis ieškovo darbo užmokestis sudarė 8 000 Eur (vasario, kovo ir balandžio mėn., atitinkamai 8 000 Eur x 3 mėn. / 62 d. d.), neįtraukiant į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą išmokėtos 14 629 Eur premijos, nes teismas vertino, jog minėta premija faktiškai buvo ieškovo darbo užmokestis už ankstesnį laikotarpį (nuo 2020 m. gruodžio iki 2021 m. vasario mėn.);

25.11.       teismas sprendė, jog šiuo atveju ieškovas negrąžinamas į darbą, nustatant, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos;

25.12.       teismas nustatė, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta neteisėtai, nesant tam teisinio pagrindo. Ieškovas buvusioje darbovietėje užėmė pakankamai aukštas pareigas ((duomenys neskelbtini)), ieškovas dėl šio darbo persikėlė dirbti ir gyventi į Lietuvą (iš (duomenys neskelbtini)); anot ieškovo, jo šeima taip pat planavo persikelti (vaikai paliko mokyklas, sutuoktinė – darbą). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė neigiamu poveikiu ieškovo karjerai bei šeimos planams;

25.13.       kita vertus, ieškovo prašomas 10 000 Eur neturtinės žalos dydis, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, jog šalių darbo santykiai truko pakankamai trumpą laikotarpį (mažiau nei pusę metų), į pakankamai didelę priteistą sumą už priverstinės pravaikštos laiką, vertinant tokio pobūdžio reikalavimus mažintinas iki 1 000 Eur sumos, bei ieškovui iš atsakovės priteistina 1 000 Eur neturtinė žala;

25.14.       teismas priteisė ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

26.       Ieškovas S. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-27 sprendimo dalį, kuria nuspręsta „priteisti ieškovui S. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės European Merchant Bank, j. a. k. 304559043, 61 032,30 Eur (šešiasdešimt vieną tūkstantį trisdešimt du eurus 30 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 387,10 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 10 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos bei 1 919,04 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniolika eurų 4 ct) bylinėjimosi išlaidų“, panaikinti ir išdėstyti ją sekančiai: priteisti ieškovui S. A., iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės European Merchant Bank, 98 876,68 Eur (devyniasdešimt aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt šešis eurus 68 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 627,14 Eur (šešis šimtus dvidešimt septynis eurus 14 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos bei 6 050,00 Eur (šešis tūkstančius penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

26.1.       pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo vidutinį jo darbo užmokestį, dėl ko priteisė mažesnę nei priklauso sumą už priverstinės pravaikštos laiką; netinkamai apskaičiavo neturtinės žalos dydį; netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas;

26.2.       teismas priteisdamas nurodytas sumas skaičiavo, jog ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė 8 000,00 Eur (vasario, kovo ir balandžio mėn., atitinkamai 8 000,00 Eur x 3 mėn. / 62 d. d.), neįtraukiant į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą išmokėtos 14 629,00 Eur premijos. Nurodo, kad su tokia teismo išvada sutikti negalima;

26.3.       atsakovė neteigė ir neįrodinėjo, kad išmokėta vienkartinė premija buvo susijusi su šventėmis ar ieškovo sukaktimis. Todėl išmokėta 14 629,00 Eur premija turėjo būti įtraukta skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį;

26.4.       ieškovui paskutinių trijų mėnesių laikotarpiu buvo priskaičiuota 42 009,99 Eur suma, iš šios sumos išskaičiavus 3 126,96 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, gaunasi, jog viso buvo priskaičiuota 38 882,94 Eur su darbo užmokesčiu susijusių išmokų. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis tokiu atveju sudaro – 12 960,98 Eur (38 882,94 Eur / 3 mėn.), o ne 8 000,00 Eur;

26.5.       šiuo atveju iš tos pačios pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, jog ieškovas dirbo viso 62 dienas, todėl vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 627,14 Eur (38 882,94 Eur / 62 dienų);

26.6.       teismas netinkamai taikė 2017-06-21 Vyriausybės nutarimo Nr. 496 patvirtintą aprašą, dėl ko netinkamai apskaičiavo ir vidutinį darbo užmokestį;

26.7.       teismas nesuteikė pakankamos svarbos tai aplinkybei, jog ieškovas, kad galėtų dirbti sutartą darbą Lietuvoje atvyko iš (duomenys neskelbtini), nemokėdamas lietuvių kalbos, neturėdamas čia draugų ir šeimos;

26.8.       teismo argumentas, kad ieškovas dirbo trumpą laiką, taip pat negali būti aplinkybe mažinančia patirtą neturtinę žalą. Priešingai, ieškovas atvyko dirbti siekdamas ilgalaikių santykių. Akivaizdu, kad jei ieškovas būtų žinojęs, kad darbo santykiai truks vos kelis mėnesius, net nebūtų svarstęs persikėlimo į Lietuvą galimybės. Todėl trumpas darbo laikotarpis, kai ieškovas turėjo pagrįstų lūkesčių turėti ilgalaikius ir stabilius darbo santykius, kaip tik yra viena iš aplinkybių, pagrindžiančių neturtinę žalą ir jos dydį;

26.9.       ieškovas nesutinka su tokiu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes laiko, jog materialiniai ieškovo reikalavimai buvo tenkinti pilna apimtimi, t. y. reikalavimas dėl grąžinimo į darbą yra reikalavimo pripažinti atleidimą neteisėtu dalis, o reikalavimas priteisti neturtinę žalą neturi reikšmės, nes nekeičia piniginio reikalavimo esmės;

26.10.       teismas nepagrįstai laikė reikalavimą grąžinti į darbą atskiru. Teismui pripažinus atleidimą neteisėtu, grąžinimas į darbą arba priteisimas išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos yra alternatyvūs sprendimo būdai, kurie negali būti vertinami kaip atskiri materialiniai reikalavimai;

26.11.       teismui priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos laikytina, jog reikalavimas dėl ieškovo materialinio reikalavimo, kuriuo siekiamas galutinis rezultatas, tenkinamas pilnai;

26.12.       teismas nepagrįstai mažino bylinėjimosi išlaidas dėl neturtinės žalos reikalavimo.

27.       Atsakovė UAB European Merchant Bank pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė: 1) apeliacinio skundo netenkinti; 2 ) tenkinti atsakovės UAB European Merchant Bank apeliacinį skundą ir atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

27.1.       ieškovo pateikti vidutinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) už priverstinę pravaikštą skaičiavimai yra be pagrindo; ieškovo prašymas dėl neturtinės žalos yra nepagrįstas; ieškovo nurodyti argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų yra nepagrįsti;

27.2.       ieškovas tą pačią išmoką traktuoja skirtingai, bet kiekvieną kartą – sau palankiu būdu. Vienu atveju išmokėtą sumą įvardija kaip darbo užmokestį už neva faktiškai dirbtą laiką nuo gruodžio iki vasario (kai teigia, kad jį su atsakove tuo laikotarpiu siejo faktiniai darbo santykiai), o kitu atveju, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo VDU – kaip išmokėtą premiją;

27.3.       išmoka, dėl kurios kvalifikavimo kelia klausimą ieškovas apeliaciniame skunde, negali ir negalėjo būti įskaičiuota į VDU visų pirma dėl to, kad tai – vienkartinė premija. Premija buvo diskrecinė, skirta darbdavio nuožiūra, todėl neatitinkanti DK 139 str. 2 d. 5 p. reikalavimų ir, atitinkamai pagal DK 139 str. 4 d., nepatenka į VDU skaičiavimą;

27.4.       pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino, kad darbo santykiai ieškovą ir atsakovę siejo trumpai (atsakovės pozicija – tris mėnesius, teismo – apie penkis mėnesius). Tačiau šios aplinkybės neįvertino nutardamas nemažinti išmokamos sumos ieškovui. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas gegužės mėnesį, tuo tarpu sprendimas priimamas tik po pusės metų (gruodį), o tokia ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukmė nebuvo nulemta atsakovės elgsenos;

27.5.       pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pats ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kaip ir kokio dydžio ieškovui buvo padaryta neturtinė žala dėl jo atleidimo iš darbo;

27.6.       nei vienas ieškovo nurodytas argumentas net neatitinka neturtinės žalos apibrėžimo, t. y. ieškovas nenurodė ir neįrodė jokio savo fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo ar bendravimo galimybių sumažėjimo;

27.7.       nagrinėjamu atveju ieškovas buvo atleistas, nes jo išbandymo rezultatai buvo nepatenkinami ir jo tolimesnis darbas keltų didesnę žalą Bankui. Tą pripažino ir teismas;

27.8.       teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovo nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

28.       Atsakovė UAB European Merchant Bank pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo tenkintas ieškovo S. A. ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas; priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

28.1.       teismas nevertino ir nepasisakė, kaip pasireiškė privalomi darbo santykių elementai tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusiuose santykiuose: a) pavaldumo, b) susitarimo dėl tęstinės darbo funkcijos atlikimo, c) atlygintinumo. Tik konstatavus, kad yra visi trys elementai, galima daryti išvadą, kad tarp šalių susiklostė darbo santykiai. Apeliantės įsitikinimu, tarp šalių susiklostę santykiai laikotarpiu nuo gruodžio iki vasario, darbo santykiams būdingų požymių neturėjo;

28.2.       nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad aptariamu laikotarpiu egzistavo darbuotojo subordinacija darbdavio nurodymams ir darbuotojo pareiga paklusti. Nėra jokių įrodymų, kad Bankas būtų reikalavęs iš ieškovo būti nuolat pasiekiamu, dalyvauti susirinkimuose, teikti ataskaitas apie atliktus darbus, laikytis kokių nors Banko vidaus teisės aktų;

28.3.       byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp šalių aptariamu laikotarpiu susiklosčiusiems santykiams buvo būdingas atlygintinumas. Joks atlyginimas ieškovui nebuvo mokamas. ieškovo teikiamų paslaugų apimtis buvo nedidelė, intensyvumas mažas;

28.4.       net ir formaliai darbuotojas negalėjo pradėti dirbti šalių iš pradžių sutartu laiku, nes, artėjant sutartai darbo pradžios datai, paaiškėjo, kad ieškovas neįgijo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nors dėl jo gavimo buvo kreiptasi laiku, 2020 m. gruodžio mėn. Tik darbuotojui gavus Mėlynąją kortelę, tarp darbuotojo ir Banko 2021-02-05 buvo sudaryta kita darbo sutartis, pagal kurią darbuotojas jau pradėjo faktiškai dirbti 2021-02-08;

28.5.       pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas nuo gruodžio mėnesio dirbo nuotoliniu būdu ir šią aplinkybę grindė banko techninės darbuotojos 2020-12-09 el. laišku;

28.6.       Bankas neneigia, kad laikotarpiu tarp 2020 m. lapkričio mėn. ir 2021 m. vasario mėn. darbuotojas, kaip atrinktas kandidatas į (duomenys neskelbtini) poziciją, gera valia Bankui retkarčiais duodavo patarimus, o tam, kad ieškovas sklandžiai pradėtų darbą, kai jau galės tą daryti, Bankas ėmėsi palaipsninio ieškovo integravimo į Banko organizacinę struktūrą;

28.7.       premijos mokėjimo pagrindas – siekis kompensuoti darbuotojo patirtus nepatogumus dėl poreikio keisti gyvenamąją vietą, dėl užtrukusių migracijos procedūrų ir pan. Sąlyga dėl premijos išmokėjimo buvo nurodyta tik Banko ieškovui vasario pradžioje pateiktoje darbo sutarties versijoje, kas patvirtina, kad aptariama išmoka buvo skirta apeliantės iniciatyva ir gera valia bei išmokėta, kai ieškovas jau dirbo;

28.8.       pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad į bylą pateikti tam tikri atsakovės veiklos dokumentai, kuriuos laikotarpiu nuo 2020-12-23 (ir iki 2021 m. vasario mėn.) redagavo/modifikavo ieškovas, yra įrodymas, jog darbo santykiai šalis siejo nuo 2020-12-14. Apeliantės vertinimu, tokio neva dokumentų pakoregavimo nebūtų galima pavadinti darbu;

28.9.       pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad šalys susitarė dėl išbandymo laikotarpio darbdavio iniciatyva;

28.10.       įsigaliojusios darbo sutarties 3.1 punkte šalys aiškiai susitarė dėl 3 mėnesių išbandymo laikotarpio darbdavio iniciatyva, t.y. siekiant patikrinti ar darbuotojas tinka sulygtam darbui. Ieškovas pats bylos posėdžio metu patvirtino, kad tiek 2020-11-12, tiek 2021-02-05 darbo sutartis (projektus) gavo iš anksto, su jomis susipažino, ir jokių klausimų dėl turinio nekėlė;

28.11.       pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad apeliantė laikėsi DK nustatyto įspėjimo termino;

28.12.       ieškovas nepagrindė savo pozicijos, jog nebuvo gavęs iš apeliantės jokių nusiskundimų ar pastebėjimų dėl savo darbo ar kompetencijos;

28.13.       pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Bankas įrodė, jog bandomuoju laikotarpiu ieškovas savo darbe tinkamai nesilaikė pareigybės aprašymo, darė klaidų ir nepaisė nustatytų užduočių įvykdymo terminų;

28.14.       pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad darbo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia klausimas nebuvo nagrinėtas ikiteismine tvarka;

28.15.       pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad ieškovui priteistinas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydis būtų neadekvatus;

28.16.       pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino, kad darbo santykiai ieškovą ir atsakovę siejo trumpai (apeliantės pozicija – tris mėnesius, teismo – apie penkis mėnesius), tačiau šios aplinkybės neįvertino nutardamas nemažinti išmokamos sumos ieškovui;

28.17.       pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog ieškovas neįrodė visų būtinų atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė neigiamu poveikiu ieškovo karjerai bei šeimos planams bei neteisingai apskaičiavo jos dydį.

29.       Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

29.1.       byla nagrinėjama ne dėl nelegalaus darbo fakto nustatymo. Šiuo atveju visi apeliantės nurodyti darbo santykių elementai buvo aptarti sudarytoje 2020-11-12 darbo sutartyje;

29.2.       2020-11-12 darbo sutartis, kurioje nurodyta, jog ieškovas darbą pradeda 2020-12-14 yra pasirašyta šalių ir ji niekada nebuvo nutraukta ar atsakovės ginčijama. Ieškovas aiškiai suprato, su kuo sudaro darbo sutartį, nuo kada jis pradeda darbą, kokias darbo pareigas turi, kokį darbo užmokestį gauna, koks jo darbo laikas, kasmetinės atostogos, mokymo išlaidos, konfidencialumas ir pan. Viso darbo sutartis su konfidencialumo įsipareigojimais turi 13 lapų, todėl tiek atsakovei, tiek ieškovui buvo kuo puikiausiai aiškios visos sąlygos, kurias dabar atsakovė bando ginčyti, vengdama vykdyti savo įsipareigojimus darbuotojui;

29.3.       byloje pateikti rašytiniai įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, kad darbo santykiai tarp šalių prasidėjo būtent 2020-11-12 darbo sutarties pagrindu;

29.4.       2020-11-12 darbo sutartyje nurodyta, jog ieškovas darbą pradeda 2020-12-14; kadangi iki šios dienos nebuvo gautas leidimas ieškovui gyventi Lietuvoje, šalys susitarė, jog iki leidimo gavimo darbas vyks nuotoliniu būdu;

29.5.       kartu su ieškiniu ieškovas pateikė teismui elektroninį laišką, kurį 2020-12-09 atsakovės darbuotoja E. V. siuntė ieškovui nurodydama, jog „Noriu informuoti tave, jog, deja, mes negausim tavo leidimo dirbti iki 12.14, bet mes dirbame ties tuo. Nepaisant to, mes tikimės, kad gruodžio 14 d. pradėsi dirbti nuotoliniu būdu. Taigi prašau naudokis asmeniniu kompiuteriu, o kai atvyksi į Lietuvą, mes suteiksime tau darbinį kompiuterį. Netrukus atskiru laišku atsiųsiu prieigą prie tavo elektroninio pašto ir „Sharepoint“ programos.“. Pažymi, jog neįtikinamai atrodo teisme liudijusios atsakovės darbuotojos G. A. paaiškinimas, jog E. V., siųsdama laišką, galėjo susipainioti, nes E. V. konkrečiai nurodė, kad leidimas dirbti nėra gautas ir būtent dėl šios priežasties nurodoma dirbti nuotoliniu būdu. Kita vertus, jei ši darbuotoja visgi susipainiojo, nėra aišku, kodėl G. A., kuri, kaip nurodė, buvo E. V. vadovė, neištaisė šios klaidos, nes ji šį laišką taip pat gavo, ji buvo pridėta prie gavėjų;

29.6.       vertinant atsakovės argumentą, jog tai buvo premija, nėra aišku, kodėl buvo rašytas toks laiškas, kuriame nurodoma periodas, už kurį mokama;

29.7.       šalys 2020-11-12 sudarė rašytinę darbo sutartį, kuri nebuvo nei nutraukta, nei nuginčyta. Ji galiojo ir pagal ją vyko darbas nuotoliniu būdu. Akivaizdu, jog sudarius antrąją, beveik identiško turinio sutartį, ji laikytina pirmosios papildymu arba pakeitimu. Antroji sutartis buvo sudaryta išimtinai dėl to, jog buvo gautas ieškovo leidimas gyventi Lietuvoje. Naujoji sutartis nepakeitė nei darbo pobūdžio, nei užmokesčio, nei kitų esminių darbo sutarties sąlygų, todėl ji negali būti laikoma nauja;

29.8.       nesutiktina su apeliantės argumentais, jog ieškovas nekėlė reikalavimo pripažinti sąlygą dėl išbandymo laikotarpio negaliojimo DGK, todėl negali jo reikšti pirmosios instancijos teisme. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog šis reikalavimas yra tiesiogiai išplaukiantis iš reikalavimo pripažinti atleidimą neteisėtų, todėl galėjo būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme. Tokio reikalavimo ieškovas galėjo net nereikšti, o teismas galėjo pats savo iniciatyva sąlygą pripažinti negaliojančia, nes įstatyme yra įtvirtinta, jog niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva);

29.9.       išbandymo rezultatai buvo vertinami tik tuo aspektu, ar yra pagrindas grąžinti ieškovą į darbą, o sutarties nutraukimo aspektu ši aplinkybė net nėra svarbi, nes išbandymo laikotarpis jau buvo pasibaigęs ir sutartis tuo pagrindu net negalėjo būti nutraukta;

29.10.       iš esmės atsakovė aplinkybę apie neva netinkamus ieškovo darbo rezultatus įrodinėja praktiškai savo darbuotojo parodymais, kurie nėra patikimi;

29.11.       priteista suma apeliantei nėra didelė, ji dėl jos mokėjimo ne tik, kad netaps nemokia, ji tiesiog nepajaus visiškai jokių ekonominių sunkumų. Atsakovė yra bankas, kontroliuojamas Lietuvos Banko;

29.12.       ieškovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris atvyko į Lietuvą dirbti pas atsakovę. Ieškovas paliko savo šeimą ir atvyko į svetimą šalį turėdamas vieną tikslą – užsidirbti. Tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta neterminuota sutartis, todėl ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, jog darbo santykiai tęsis tikrai ne keturis ar penkis mėnesius;

29.13.       procesas dėl neteisėto atleidimo iš darbo jau trunka nuo 2021 m. pavasario. Per šį laikotarpį ieškovas buvo priverstas nekartą kreiptis į Migracijos departamentą, kad jam leistų likti gyventi Lietuvoje kol nesibaigė teisminis procesas. Išvykti į savo šalį ieškovas taip pat negali, nes turi dalyvauti procese, konsultuotis su teisininkais ir pan. Naujo darbo ieškovas taip pat nėra suradęs;

29.14.       ieškovas niekada nepraleido jokių teismo nustatytų terminų, teismas netaikė jam jokių įspėjimų dėl piktnaudžiavimo procesu ar pan.;

29.15.       neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

 IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 Dėl bylos nagrinėjimo ribų

30.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

31.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-27 sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl apeliacinių skundų (ne)pagrįstumo

32.       Apeliantė European Merchant Bank UAB nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog: 1) ieškovas faktiškai pradėjo darbą Banke 2020-12-14, 2) nėra pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, jog tarp šalių 2020-11-12 darbo sutartis neįsigaliojo, 3) atitinkamai ieškovo išbandymo laikotarpis turėjo tęstis iki 2021-03-14.

33.       Apeliantė, ginčydama teismo išvadas dėl byloje nustatytų faktų, teigia, kad teismas netinkamai vertino tarp šalių susiklosčiusius santykius. Apeliantės įsitikinimu, tarp šalių susiklostę santykiai laikotarpiu nuo gruodžio iki vasario, darbo santykiams būdingų požymių neturėjo. Akcentuoja, kad aplinkybė, jog ieškovas kai kurioje komunikacijoje buvo įtrauktas cc (kopijų) eilutėje, niekaip nepatvirtina, kad ieškovas pakluso Banke nustatytai tvarkai. Taip pat pažymi, kad net ir formaliai darbuotojas negalėjo pradėti dirbti šalių iš pradžių sutartu laiku, nes, artėjant sutartai darbo pradžios datai, paaiškėjo, kad ieškovas neįgijo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nors dėl jo gavimo buvo kreiptasi laiku, 2020 m. gruodžio mėn. Tik darbuotojui gavus Mėlynąją kortelę, tarp darbuotojo ir Banko 2021-02-05 buvo sudaryta kita darbo sutartis, pagal kurią darbuotojas jau pradėjo faktiškai dirbti 2021-02-08.

34.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

35.       CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.

36.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šią darbo bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus, apklausė visus bylai reikšmingus liudytojus. Dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių pirmosios instancijos teismas sprendė pagal vidinį savo įsitikinimą atsižvelgdamas į įrodymų visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių apeliaciniuose skunduose pabrėžiamos tam tikros detalės nerodo, kad teismas būtų pažeidęs paminėtus įrodymų vertinimo principus. Nepaisant to, kad šioje byloje yra prieštaringų įrodymų, teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą. Kaip minėta, civiliniame procese teismas gali ir privalo konstatuoti faktus remdamasis didesnio tikėtinumo principu, nepaisant esamų prieštaravimų tarp atskirų įrodymų.

37.       Analizuojant 2020-11-12 darbo sutartį nustatyta, kad joje numatyta, jog ieškovas S. A. ir atsakovė UAB European Merchant Bank sudarė darbo sutartį, kurioje šalys sulygo, jog ieškovas dirbs (duomenys neskelbtini) (2020-11-12 darbo sutarties 1.1. punktas); ieškovas darbą pradės 2020-12-14 (darbo sutarties 2.2 punktas); išbandymo laikotarpis – 3 mėnesiai (darbo sutarties 3.1. punktas); mėnesinis atlyginimas bus 8 000,00 Eur bruto per mėnesį (darbo sutarties 4.1. punktas). Vertintina, kad darbo santykių elementai buvo aptarti sudarytoje darbo sutartyje.

38.       DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (2 dalis). Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (5 dalis). Jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais (6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

39.       DK 32 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties sąvoką. Pagal šio straipsnio 1 dalį, darbo sutartis - darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnio 2 dalis).

40.       Darbo teisiniai santykiai sutarties šalis sieja tuomet, kai yra susitarta dėl esminių darbo sutarties sąlygų (DK 42 straipsnio 1 dalis). Būtinosios darbo sutarties sąlygos įtvirtintos DK 34 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, jog kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. DK 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo sutartis sudaroma raštu dviem egzemplioriais, 3 dalyje nurodoma, jog darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu. Darbo sutartis įsigalioja tik darbuotojui pradėjus dirbti (DK 42 straipsnio 3 dalis).

41.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių ginčas iš esmės kilo dėl to, kada ieškovas faktiškai pradėjo dirbti; anot ieškovo – nuo 2020-12-14, atsakovės teigimu – nuo 2021-02-08. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2020-11-12 darbo sutarties 2.2 punkte buvo numatyta, kad darbuotojas pradeda dirbti 2020-12-14; atsakovės (duomenys neskelbtini) G. A. 2020-12-01 informavo darbuotojų paiešką vykdančią įmonę, kad ieškovas prie atsakovės prisijungs 2020-12-14; taip pat ieškovas buvo įtrauktas į naujų darbuotojų paiešką ir atranką; atsakovės vadybininkė E. V. 2020-12-09 el. laišku informavo ieškovą, kad ieškovo leidimas iki 2020-12-14 nebus gautas, tačiau tikisi, jog ieškovas gruodžio 14 d. pradės dirbti nuotoliniu būdu, naudojantis savo asmeniniu kompiuteriu; žadėjo kitu laišku atsiųsti prieigą prie ieškovo el. pašto ir nurodytos programos. Atsakovės vadybininkė E. V. 2020-12-09 persiuntė ieškovui prisijungimo (prieigos) duomenis; buvęs atsakovės darbuotojas – (duomenys neskelbtini) K. B. 2020-12-10 persiuntė, be kita ko, ir ieškovui, tam tikrus dokumentus ir iš esmės nurodo, kokios ir kada procedūros/funkcijos/užduotys turi būti atliekamos; atsakovės direktoriaus pavaduotojas 2020-12-27 informavo darbuotojus, jog siųsdami darbo ataskaitas, laiškus siųstų ir ieškovui; pagal byloje pateiktą el. susirašinėjimą matyti, kad ieškovui laikotarpiu nuo 2020-12-23 buvo siunčiami tam tikri bendrovės dokumentai, pateikiama kita informacija, susijusi su banko veikla (ataskaitos apie pinigų srautus, paskolas, rizikos vertinimą ir pan.); į bylą pateikti tam tikri atsakovės veiklos dokumentai, kuriuos laikotarpiu nuo 2020-12-23 (ir iki 2021 m. vasario mėn.) redagavo/modifikavo ieškovas; liudytojas I. E. D. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad nuo 2020 m. gruodžio iki 2021 m. vasario mėn. jis bendravo su ieškovu, siuntė jam ataskaitas, stebėjo banko veiklą, konsultuodavosi su ieškovu; ieškovui 2021-03-01 išmokėta vienkartinė premija – 14 629 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio.

42.       Pirmosios instancijos teismas grindė padarytas išvadas, sprendime analizuodamas šalių paaiškinimus, liudytojų paaiškinimus, taip pat byloje esančius duomenis.

43.       Byloje pateikti raštiniai įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, kad darbo santykiai tarp šalių prasidėjo būtent 2020-11-12 darbo sutarties pagrindu. Nustatyta, kad 2020-11-12 darbo sutartis yra pasirašyta šalių ir ji nebuvo nutraukta ar ginčijama. Ieškovas akcentavo, jog jis aiškiai suprato, su kuo sudaro darbo sutartį, nuo kada jis pradeda darbą, kokias darbo pareigas turi, kokį darbo užmokestį gauna, koks jo darbo laikas, kasmetinės atostogos, mokymo išlaidos, konfidencialumas ir pan. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) G. A. 2020-11-15 persiuntė ieškovui pasirašyti darbo sutartį, kurios 2.2 punkte numatyta, jog darbo pradžios diena yra 2020-12-14. Taip pat G. A. 2020-12-01 informuoja darbuotojų paiešką vykdančią įmonę apie tai, jog ieškovas darbą pradeda 2020-12-14. Ieškovas yra įtraukiamas į naujų darbuotojų paiešką ir atranką; biuro vadovė E. V. 2020-12-09 informavo ieškovą, kad dar nėra gautas leidimas dirbti ir nurodoma dirbti nuotoliniu būdu naudojantis savo kompiuteriu. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas nuo gruodžio mėnesio dirbo nuotoliniu būdu ir šią aplinkybę grindė banko darbuotojos 2020-12-09 el. laišku, tačiau el. laišką siuntė ne Banko vadovas ir ne Personalo vadovas, o biuro vadybininkė. Biuro vadybininkė yra tik vykdantis, o ne vadovaujantis darbuotojas, todėl toks pranešimas nesukuria teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš pateikto susirašinėjimo matyti, jog E. V. ieškovui siųstame laiške nurodo, jog leidimas iki 2020-12-14 nebus gautas, prašo dirbti nuotoliniu būdu naudojantis savo kompiuteriu, be to susirašinėjime dalyvauja ir G. A., todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustačius, jog el. laiškas adresuotas ir (duomenys neskelbtini) G. A., kritiškai vertintina minėtos liudytojos pozicija, jog apie šį laišką ji nežinojo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant proceso dalyvio paaiškinimus, kurio paaiškinimai ar kitas reikšmingas procesinis elgesys proceso eigoje keitėsi, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas pirminiams tokio asmens paaiškinimams, nes pirminiai paaiškinimai yra mažiausiai įtakoti tolimesnės ginčo eigos ir dėl to laikytini labiausiai atitinkančiais tikrovę. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad biuro vadovė E. V. 2020-12-09 persiunčia ieškovui prisijungimo duomenis. Vertintina, kad elektroninio pašto paskyra ir prisijungimo duomenys buvo sukurti žinant apie tai atsakovės vadovybei. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad į bylą pateikti tam tikri atsakovės veiklos dokumentai, kuriuos laikotarpiu nuo 2020-12-23 (ir iki 2021 m. vasario mėn.) redagavo/modifikavo ieškovas yra įrodymas, jog darbo santykiai šalis siejo nuo 2020-12-14. Vertina, kad ieškovas dirbo nepakankamai, kad tai būtų galima vertinti darbu. Nustatyta, kad 2020-12-10 buvęs atsakovės rizikos direktorius K. B. persiuntė ieškovui pagrindinius veiklos dokumentus ir nurodo, kad likusieji yra serveryje, iš to darytina išvada, kad ieškovui buvo suteiktos prieigos teisės prie atsakovės vidinių sistemų ir dokumentų. Taip pat atsakovės direktoriaus pavaduotojas S. D. 2020-12-27 informavo darbuotojus, jog siųsdami darbo ataskaitas, laiškus siųstų ir ieškovui. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020-12-14 iki 2021-02-08 jam buvo siunčiama banko paslaptį sudaranti informacija, ataskaitos apie pinigų srautus, paskolas, rizikos vertinimą ir kt. Laikotarpiu nuo 2020-12-14 iki 2021-02-08 ieškovas dalyvavo dokumentų rengime. Laikotarpiu nuo 2020-12-14 iki 2021-02-08 ieškovui buvo siunčiamos ataskaitos, kurias ieškovas vertino, koregavo ir tvirtino. Ieškovui 2021-03-01 išmokėta vienkartinė premija, kuri sudaro 14 629,00 Eur. Žmogiškųjų išteklių direktorė G. A. nurodė, kad suma apskaičiuota už laikotarpį nuo 2020-12-28 pridedant 3 000,00 Eur bruto. Liudytojas I. E. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2020 m. gruodžio iki 2021 m. vasario mėn. jis bendravo su ieškovu, ieškovui bei valdybai siųsdavo kasdienes grynųjų pinigų ataskaitas, taip pat konsultuodavosi su ieškovu ir pan. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog laikotarpiu tarp 2020 m. lapkričio mėn. ir 2021 m. vasario mėn. darbuotojas, kaip atrinktas kandidatas į (duomenys neskelbtini) poziciją, gera valia Bankui retkarčiais duodavo patarimus, taip pat, jog prieigos prie Banko sistemų buvo suteiktos ieškovo prašymu, o vadovybė nusprendė suteikti jam prieigas, nes ieškovas norėjo pamatyti keletą dokumentų, kad būtų pasiruošęs prieš tai, kai iš tiesų pradės darbą, o laikotarpis nuo lapkričio iki vasario, kai ieškovas būdavo įtraukiamas į el. komunikaciją ir kai kurių klausimų sprendimą vertintinas kaip pereinamasis laikotarpis, skirtas pasirengimui darbui, vertintini itin kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas pradėjo faktiškai dirbti – atlikti jo pareigybės darbo funkcijas, nuotoliniu būdu (dėl negauto leidimo gyventi Lietuvoje) dar nuo 2020-12-14. Nustačius šias aplinkybes, teismas pagrįstai vertino, jog ieškovui iš esmės už tą laikotarpį buvo išmokėtas ir darbo užmokestis, kuris tik buvo įvardintas kaip skatinamoji premija, o faktiškai tai buvo darbo užmokestis už dirbtą darbą.

44.       Apeliantė taip pat teigia, jog premijos mokėjimo pagrindas – siekis kompensuoti darbuotojo patirtus nepatogumus dėl poreikio keisti gyvenamąją vietą, dėl užtrukusių migracijos procedūrų. Akcentuoja, kad už tokio žemo intensyvumo neva darbą tokio dydžio darbo užmokesčio niekas nemoka. Pažymi, kad tokio dokumentų pakoregavimo nebūtų galima pavadinti darbu. Tai, kad paskutinis koregavęs dokumentą asmuo yra ieškovas, nereiškia ir nerodo, jog ieškovas atliko esminius pakeitimus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.

45.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2021-02-05 atsakovė el. laišku ieškovui pateikė naujos darbo sutarties egzempliorių; be kita ko, nurodė, jog 4.4 punkto pagrindu nuo gruodžio 28 d. pridedamas 3 000 Eur bruto. Teismo vertinimu, datos įrašymas patvirtina, jog vis dėlto buvo išmokėtas atlyginimas, o ne premija, kaip teigia atsakovė. Atsakovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad premija buvo už darbą, jog tai skatinamoji premija. Apeliaciniame skunde nurodo, jog premija buvo kompensuojamoji dėl to, jog ieškovas patyrė persikėlimo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą nepatogumus. Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kritiškai. Ieškovas pažymi, kad nėra aišku, kodėl tokia premija nebuvo sutarta pirminėje darbo sutartyje sudarytoje 2020-11-12, nes jau tuomet buvo žinoma, jog ieškovas turės persikelti į Lietuvą, taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, kad dėl tokios kompensacijos buvo derėtasi.

46.       Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai antrąją šalių sudarytą darbo sutartį vertino kaip pirminės sutarties pakeitimą/papildymą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

47.       Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog ieškovas faktiškai pradėjo darbą atsakovės bendrovėje 2020-12-14, teismas pagrįstai vertino, jog nėra pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, jog tarp šalių 2020-11-12 darbo sutartis neįsigaliojo (DK 42 straipsnio 3 dalis); atitinkamai ieškovo išbandymo laikotarpis turėjo tęstis iki 2021-03-14. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog įsigaliojus 2020-11-12 darbo sutarčiai ir jos nenutraukus (iki 2021-02-05), nauja tarp šalių 2021-02-05 sudaryta darbo sutartis vertintina kaip 2020-11-12 darbo sutarties pakeitimas/papildymas, šalių santykius vertinant kaip tęstinius. Nagrinėjamu atveju šalys 2020-11-12 sudarė rašytinę darbo sutartį, kuri nebuvo nei nutraukta, nei nuginčyta. Ji galiojo ir pagal ją vyko darbas nuotoliniu būdu. Įvertinus abi sutartis ir nustačius, jog jos yra beveik identiško turinio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog 2021-02-05 sudaryta darbo sutartis laikytina pirmosios papildymu arba pakeitimu.

48.       Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai 2021-02-05 susitarime nurodytą sąlygą dėl išbandymo laikotarpio pripažino niekine ir negaliojančia. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ši sąlyga buvo sudaryta bendru sutarimu ir apeliantė laikėsi DK nustatyto termino.

49.       Išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai (DK 36 straipsnio 2 dalis). Ši draudžiamoji darbo teisės nuostata yra imperatyvi, todėl darbo sutarties šalys neturi jokių galimybių/draudžiama susitarti dėl ilgesnio išbandomojo termino ar jį pratęsti.

50.       Atsakovė nurodo, kad ieškovas matė, jog išbandymo laikotarpis yra numatytas ir 2021-02-08 įsigaliojusioje darbo sutartyje, tačiau nekėlė klausimo, ar išbandymo laikotarpis turi būti ir kiek jis turi trukti. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais deklaratyviais argumentais nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog 2020-11-12 darbo sutarties pakeitime/papildyme (2021-02-05) šalys negalėjo/neturėjo teisės susitarti dėl naujo ieškovo išbandymo termino nustatymo.

51.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog net ir pirmosios instancijos teismas pripažino, kad darbuotojo išbandymo rezultatai buvo nepatenkinami. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Bankas įrodė, jog bandomuoju laikotarpiu ieškovas savo darbe tinkamai nesilaikė pareigybės aprašymo, darė klaidų ir nepaisė nustatytų užduočių įvykdymo terminų. Vertina, jog jei pirmosios instancijos teismas būtų tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, būtų padaręs išvadą, kad darbdavys įrodė ir pagrįstai pripažino, jog ieškovo išbandymo laikotarpio rezultatai yra nepatenkinami bei atleido jį darbo kodekso 36 straipsnio 3 dalies pagrindu.

52.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, jog išbandymo laikotarpis jau buvo pasibaigęs ir sutartis tuo pagrindu negalėjo būti nutraukta, atsakovės nurodytos aplinkybės dėl nepatenkinamų ieškovo rezultatų nėra reikšmingos.

53.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog darbo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia nebuvo nagrinėtas ikiteismine tvarka.

54.       Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, jog tais atvejais, kai darbo santykiai yra pasibaigę ir darbuotojas teisme reiškia reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei kartu reiškia kitus su atleidimu susijusius reikalavimus, kuriems, atskirai imant, privalomas išankstinis ginčo sprendimas ne teisme, o darbo ginčų komisijoje, visi reikalavimai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 193-248/2016). 

55.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas 2021-06-04 kreipėsi su prašymu į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisiją prašydamas: 1) pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 36 str. 3 d. neteisėtu ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką; 2) grąžinti ieškovą į darbą; 3) priteisti ieškovui atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką nuo 2021-05-07 iki Darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Pateiktu ieškiniu ieškovas prašė 2021-02-05 Darbo sutarties 3.1 punkto sąlygą – „Išbandymo laikotarpis – 3 mėnesiai“ pripažinti niekine ir negaliojančia. Įvertinus byloje pateiktus duomenis ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės prašymo dėl dalies reikalavimų palikimo nenagrinėtais netenkino ir vertino, jog ieškovo reikalavimas galėjo būti nagrinėjamas teisme.

56.       Apeliantė taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad ieškovui priteistinas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydis būtų neadekvatus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neįvertino, kad 61 032,30 Eur vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinę pravaikštą yra neadekvati, atsižvelgiant į nepatenkinamus darbuotojo darbo rezultatus, trumpą darbo santykių laikotarpį ir darbuotojui jau išmokėtas sumas.

57.       DK

58.       Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją, taip pat nurodyti argumentus, dėl kurių yra mažinama ši kompensacija.

59.       Kasacinio teismo konstatuota, kad, nuspręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, gali sumažinti kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-701/2018).

60.       Pirmosios instancijos teismas ieškovui priteistinos kompensacijos dydį skaičiavo įvertinęs teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, atsižvelgęs į prarastą atsakovės pasitikėjimą ieškovu, kuris ėjo vadovaujančias pareigas, į, anot atsakovės, nepatenkinamus ieškovo darbo rezultatus, taip pat į tai, kad atsakovė iš esmės neginčijo ieškovo reikalavimo dėl priteistino ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio, teismui nenustačius, kad priteistinas dydis būtų neadekvatus ar sukeltų pernelyg sunkių turtinių padarinių atsakovei, nusprendė priteisti 61 032,30 Eur (8 000 Eur x 7 mėn. + 13 darbo dienų x 387,10 Eur) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 387,10 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos įvertino visas reikšmingas šiai bylai spręsti aplinkybes. Nustačius, kad atleisdama ieškovą iš darbo darbdavė pažeidė imperatyvias normas, teismas pagrįstai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį, pripažindamas atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžindamas darbuotojo į darbą, tačiau priteisdamas iš darbdavės jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Apeliantės nurodomos aplinkybės, jog minėtos sumos priteisimas yra neadekvatus ir sukeliantis pernelyg sunkius padarinius, dėl kurių pažeidžiami kitų darbuotojų, gerai atliekančių darbo pareigas, padėtį, nepagrįsti įrodymais. Pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino, jog remiantis aktualia teismų praktika, įvertinus ieškovo darbo trukmę, taip pat darbo rezultatus, nenustatė, jog pagrindas mažinti apskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsakovė nesirėmė aplinkybėmis, kurios teiktų pagrindą mažinti ieškovui pagal DK 218 straipsnio  4 dalies nuostatas apskaičiuotos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė tokių aplinkybių, dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į ieškovo nurodomą atsakovės sėkmingai vykdomą veiklą, ieškovui iš atsakovės priteistinų sumų dydis yra adekvatus ir nenulems atsakovei pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų jos darbuotojų interesai.

61.       Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai neįtraukė į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą išmokėtos 14 629,00 Eur premijos. Pažymi, kad teismas, net ir nustatęs, jog premija buvo skirta atsiskaityti su ieškovu už laikotarpį kol jis nebuvo įdarbintas, neturėjo pagrindo premijos sumos neįtraukti į vidutinį darbo užmokestį, nes pačios atsakovės valia ši premija buvo išmokėta 2022-03-01 ir apskaityta kaip premija. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

62.       Atsakovė nurodo, kad ieškovas pats sau prieštarauja tą pačią išmoką traktuodamas skirtingai. Vienu atveju išmokėtą sumą įvadina kaip darbo užmokestį už neva faktiškai dirbtą laiką, o šiuo atveju, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo VDU – kaip išmokėtą premiją.

63.       Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto aprašo 5.1 punkte nurodyta, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1–3.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas, mokamas už mėnesio darbo rezultatus.

64.       Atsakovė nurodo, kad antrojoje darbo sutartyje buvo nustatyta, kad darbdavys įsipareigoja sumokėti darbuotojui vienkartinę skatinamąją premiją – 14 629,00 Eur. Sutartyje įtvirtinta, jog premija mokama kaip vienkartinė piniginė išmoka. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog pagal minėto aprašo 3.5 punktą kitos premijos į VDU neįskaičiuojamas. Tokia Vyriausybės nustatyta VDU skaičiavimo tvarka atitinka Darbo kodekso 139 straipsnio 4 dalyje nustatytą taisyklę dėl premijų (ne) įtraukimo į VDU skaičiavimą. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovą ir atsakovę ginčo laikotarpiu siejo faktiniai darbo santykiai, nurodė, jog ieškovui iš esmės už tą laikotarpį buvo išmokėtas ir darbo užmokestis, kuris, teismo vertinimu, tik buvo įvardintas kaip skatinamoji premija, o faktiškai tai buvo darbo užmokestis už dirbtą darbą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog išmoka, atsakovės įvardinta kaip premija, buvo pavėluotai išmokėtas darbo užmokestis už praėjusius apytiksliai du mėnesius. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio išmokėjimo būdas nekeičia Lietuvos Respublikos darbo kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatytos bendrosios darbdavio pareigos už darbą darbuotojui mokėti darbo užmokestį. Nustačius, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovės įvardinta 14 629 Eur premija iš tiesų buvo ieškovo darbo užmokestis už ankstesnį laikotarpį (nuo 2020 m. gruodžio iki 2021 m. vasario mėn.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos neįtraukė į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

65.       Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo priteisė ieškovui 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog ieškovas neįrodė visų būtinų atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio ir atsiradusios žalos, vertina, kad konkrečiu atveju neturtinė žala neturėtų būti priteista. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tik 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, neįvertino, jog ieškovas, kad galėtų dirbti sutartą darbą Lietuvoje atvyko iš (duomenys neskelbtini), nemokėdamas lietuvių kalbos, neturėdamas čia draugų ir šeimos. Taip pat nurodo, kad priteisto darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydis niekaip nei didina, nei mažina patirtą neturtinę žalą, todėl prašo priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais šalių argumentais.

66.       Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala).

67.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai šalis sieja darbo santykiai, yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006).

68.       Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3 -562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015).

69.       Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).

70.       Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, atsižvelgtina ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo ieškovui priteista 1 000,00 Eur dydžio neturtinės žalos piniginė kompensacija nėra didesnė, lyginant su darbo bylose priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais. Kasacinio teismo praktikoje, įvertinus kiekvienos bylos faktinę individualią situaciją, neturtinės žalos atlyginimo darbo bylose paprastai priteisiama nuo 150,00 Eur iki 1 500,00 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2012; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

71.       Pirmosios instancijos teismas 1 000,00 Eur neturtinės žalos dydį nustatė atsižvelgdamas į tai, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta neteisėtai, nesant tam teisinio pagrindo, į tai, kad ieškovas buvusioje darbovietėje užėmė pakankamai aukštas pareigas ((duomenys neskelbtini)), ieškovas dėl šio darbo persikėlė dirbti ir gyventi į Lietuvą (iš (duomenys neskelbtini)); ieškovo teigimu, jo šeima taip pat planavo persikelti (vaikai paliko mokyklas, sutuoktinė – darbą), taip pat į formuojamą teismų praktiką, teismas vertino, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė neigiamu poveikiu jo karjerai bei šeimos planams.

72.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytas ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei atsakomybę dėl ieškovui sukeltos neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo aplinkybes, jam kilusius padarinius, atsižvelgdama taip pat į ieškovui priteisiamas kompensacijų už priverstinės pravaikštos laiką ir darbo atsakovės įstaigoje trukmę sumas, be to, į teismų praktikoje darbo ginčų bylose priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 000,00 Eur dydžio neturtinės žalos kompensacija šiuo konkrečiu atveju yra teisinga ir proporcinga ieškovo neturtinio pobūdžio išgyvenimų satisfakcija. 

73.       Ieškovas nesutinka su bylinėjimo išlaidų paskirstymu, laiko, jog materialiniai ieškovo reikalavimai buvo tenkinti pilna apimtimi, t. y. reikalavimas dėl grąžinimo į darbą yra reikalavimo pripažinti atleidimą neteisėtu dalis, o reikalavimas priteisti neturtinę žalą neturi reikšmės, nes nekeičia piniginio reikalavimo esmės, todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstomos tokiu principu, kad ieškovui priteisiamos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, o atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

74.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 2 d., jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

75.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas atsižvelgdamas į tai, kiek ieškinio reikalavimų yra (ne)tenkinti. Vertino, jog iš esmės patenkinti reikalavimai dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinį pravaikštos laiką priteisimo, darbo sąlygos pripažinimo negaliojančia, iš dalies (1/10 dalimi) tenkintas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atmestas reikalavimas dėl grąžinimo į darbą, todėl laikytina, jog ieškinio reikalavimai patenkinti 62 proc. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu.

76.       Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

77.       Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

78.       Atmetus apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantams neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-27 sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                 Donata Kravčenkienė

Margarita Stambrauskaitė

Rūta Veniulytė-Jankūnienė