Civilinė byla Nr. e2A-40-910/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00331-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 3.3.1.18.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Vilijos Mikuckienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Prime Real Estate“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. (A. K.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Prime Real Estate“ dėl avanso, netesybų, palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. K. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: pripažinti, kad susitarimas dėl būsimo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties yra nutrauktas dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Prime Real Estate“ (toliau – ir atsakovė) kaltės; iš atsakovės ieškovui priteisti 392 000 Eur negrąžintą avansą, 11 000 Eur netesybas (baudą), 24 744,33 Eur dydžio palūkanas (kompensuojamąsias palūkanas) iki kreipimosi į teismą dienos (t. y. 8 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2023 m. kovo 16 d.), 28 900 Eur žalą (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. liepos 1 d., taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad su atsakove 2021 m. vasario 22 d. sudarė susitarimą dėl būsimo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – preliminarioji sutartis), kurio tekstą dviem kalbomis (lietuvių ir rusų, neturinčiomis viršenybės viena kitos atžvilgiu) parengė atsakovė. Preliminariąja sutartimi atsakovė įsipareigojo, pasitelkdama kitus asmenis, pastatyti ir įrengti pirmajame aukšte 170 kv. m ploto patalpas, pažymėtas preliminariosios sutarties 2 priede žymeniu D-1-1K, atsakovei nuosavybės teise priklausančiame 0,1848 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas), su daline vidaus apdaila iki 2022 m. birželio 1 d. ir po to parduoti šį turtą ieškovui. Šalys susitarė, kad turto pardavimo ieškovui kaina yra fiksuota – 2 305,88 Eur už 1 kv. m, įskaitant 21 proc. pridėtinės vertės mokestį, t. y. 170 kv. m turto pardavimo ieškovui bendra kaina yra 392 000 Eur (su pridėtinės vertės mokesčiu). Vykdydamas preliminariosios sutarties 2.3 papunktyje nurodytus įsipareigojimus, ieškovas atsakovei sumokėjo 392 000 Eur, t. y. visą turto kainą, kuri, sudarius pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo būti įskaityta į parduodamo turto kainą. Pagal preliminariosios sutarties 3.1.1 papunktį statyba turėjo būti užbaigta 2022 m. birželio 1 d. Atsakovė taip pat įsipareigojo per 30 kalendorinių dienų nuo 2022 m. birželio 1 d. sudaryti su ieškovu notaro patvirtintą pagrindinę sutartį ir perduoti turtą ieškovo nuosavybėn. Tačiau iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Ieškovas 2023 m. sausio 4 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, esant pardavėjo kaltei, taip pat paprašė grąžinti jo sumokėtą 392 000 Eur avansą bei pareikalavo sumokėti 11 000 Eur dydžio baudą, kaip susitarta preliminariosios sutarties 4.7 papunktyje – per 60 kalendorinių dienų nuo ieškovo rašytinio reikalavimo gavimo, t. y. iki 2023 m. kovo 6 d., nurodė savo lietuviškos banko sąskaitos, esančios „Swedbank“ AB, numerį. Ieškovas pakartotinai paprašė parduoti turtą, už kurį jis yra sumokėjęs, arba grąžinti sumokėtą 392 000 Eur avansą ir sumokėti preliminariojoje sutartyje sulygtą 11 000 Eur baudą (netesybas). Tačiau atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, sumokėto avanso negrąžino iki šiol. Atsakovė neįvykdė preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl iš jos priteistinos sutartyje sulygtos netesybos – 11 000 Eur dydžio bauda. Be to, ieškovas komercinės paskirties patalpas, dėl kurių sudaryta preliminarioji sutartis, ketino nuomoti ir taip gauti pajamas. Kadangi atsakovė patalpų ieškovui nepardavė, ieškovas patyrė nuostolius negautų pajamų forma. Ieškovas buvo suplanavęs, kad po 2022 m. liepos 1 d. pagrindinės sutarties sudarymo per du mėnesius užbaigs patalpų apdailą ir nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. pradės nuomoti 170 kv. m ploto patalpas už 3 400 Eur per mėnesį. Taigi laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. liepos 1 d. ieškovas tikėjosi gauti 28 900 Eur pajamų (34 000 Eur – 15 proc. gyventojų pajamų mokestis = 28 900 Eur negauto grynojo pelno).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: ieškovui iš atsakovės priteisė 392 000 Eur avansą, 11 000 Eur baudą ir 859 Eur palūkanas, iš viso – 403 859 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą (403 859 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; ieškovui iš atsakovo priteisė 10 534 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas, spręsdamas dėl 392 000 Eur avanso grąžinimo, įvertinęs šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas, šalių atstovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad taip ieškovo sumokėjo visą ketinamo įsigyti turto kainą. Įvertinęs tai, kad ieškovas 2023 m. sausio 4 d. raštu vienašališkai nutraukė preliminariąją sutartį ir pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą, tai, kad preliminariosios sutarties 4.7 papunktyje nustatyta atsakovės prievolė grąžinti ieškovui jo faktiškai avansu sumokėtą bendros kainos dalį, taip pat tai, kad atsakovė pripažįsta prievolę grąžinti gautą avansą, teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl avanso priteisimo.
5. Spęsdamas dėl 11 000 Eur baudos priteisimo, teismas, įvertinęs preliminariosios sutarties 4.7 papunkčio nuostatas, šalių paaiškinimus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio nuostatas, teismų praktiką, konstatavo, kad preliminarios sutarties šalies pareiškimas apie sutarties nutraukimą iš esmės yra atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį. Vertindamas, dėl kurios šalies kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, teismas, remdamasis preliminariosios sutarties 3.1 ir 3.5 papunkčių nuostatomis padarė išvadą, kad atsakovės įsipareigojimas įvykdyti prievolę apibrėžtas konkrečiu terminu, kuris galėjo būti pratęstas sutartyje nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pratęsusi įsipareigojimų įvykdymo terminą vienašališku pareiškimu sutartyje nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiu, jog atsakovė sutartinių įsipareigojimų neįvykdė dėl objektyvių priežasčių – force majeure (nenugalima jėga) aplinkybių, taip pat teiginiu, kad force majeure aplinkybių buvimas yra visuotinai žinomas faktas, ir nusprendė, jog atsakovė neįrodė, kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą nulėmė force majeure aplinkybės. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad ieškovui skirtos patalpos buvo parduotos kitam pirkėjui iki preliminariosios sutarties nutraukimo, t. y. atsakovė pažeidė įsipareigojimus ieškovui pagal preliminariąją sutartį, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, dėl to yra pagrindas taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę – ieškovui iš atsakovės priteisti 11 000 Eur baudą pagal preliminariosios sutarties 4.7 (2) papunkčio sąlygas.
6. Teismas, spręsdamas dėl kompensuojamųjų palūkanų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą priteisimo, padarė išvadą, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis nėra vartojimo sutartis, nes ši sutartis sudaryta dėl komercinės paskirties patalpų pirkimo ateityje, nagrinėjant bylą ieškovo atstovas nuosekliai aiškino, jog ieškovas ketino verstis šių patalpų nuoma, ieškiniu prašoma priteisti negautas pajamas. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl preliminariosios sutarties 4.7 papunkčio sąlygos, ribojančios atsakovės atsakomybę už sutarties pažeidimą, panaikinimo.
7. Teismas taip pat padarė išvadą, kad preliminariosios sutarties 4.7 (2) papunkčio nuostatų nėra pagrindo aiškinti taip, jog šalys atsisakė ir nuo įstatymo nustatytų palūkanų už preliminariosios sutarties 4.7 (1) papunktyje įtvirtintos prievolės neįvykdymą. Prievolė grąžinti avansą po preliminariosios sutarties nutraukimo yra atskira savarankiška piniginė prievolė. Delsimo grąžinti avansą pasekmės negali būti tapatinamos su nuostoliais, patirtais dėl preliminariosios sutarties nutraukimo. Teismas nurodė, kad preliminarioji sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, ji neįvykdė piniginės prievolės grąžinti ieškovui sumokėtą avansą per 60 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą dienos (nuo 2023 m. sausio 5 d.). Preliminariojoje sutartyje nenustatyta prievolė mokėti palūkanas už piniginės prievolės pažeidimą, tačiau yra pagrindas ieškovui iš atsakovės priteisti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už tokios prievolės pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad pagal preliminariosios sutarties 4.7 (1) papunkčio sąlygas prievolė grąžinti avansą kyla po pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo. Atsakovė avansą turėjo grąžinti per 60 kalendorinių dienų. Pranešimas apie sutarties nutraukimą atsakovės buvo gautas 2023 m. sausio 5 d., taigi atsakovė pažeidė prievolę grąžinti avansą nuo 2023 m. kovo 6 d. Teismas iš dalies patenkino ieškinio reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo ir ieškovui iš atsakovės priteisė 8 proc. dydžio palūkanas už laikotarpį nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2023 m. kovo 16 d., iš viso – 859 Eur (392 000 Eur x 8 proc./365 d. x10 d.).
8. Ieškinio reikalavimą dėl 28 900 Eur negautų pajamų priteisimo teismas atmetė, remdamasis tuo, kad: pirma, preliminariosios sutarties 4.7 papunktyje šalys susitarė dėl ribotos patalpų pardavėjo atsakomybės už nuostolius, susijusius su sutarties nutraukimu; antra, ieškovas nepateikė įrodymų apie savo lūkesčių gauti patalpų nuomos pajamas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. realumą.
9. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
10. Teismas atmetė atsakovės prašymą priteistų sumų mokėjimą išdėstyti šešiems mėnesiams. Teismas nurodė, kad nuo civilinės bylos iškėlimo atsakovė pripažįsta prievolę grąžinti avansą. Būdama nekilnojamojo turto prekybos srities verslininkė, atsakovė turėjo suvokti, kad iš ieškovo gautą avansą teks grąžinti nuo prievolės pažeidimo (2022 m. birželio 1 d.), taigi atsakovė turėjo pakankamai laiko grąžintinai avanso sumai surinkti. Teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, priteistos sumos mokėjimo išdėstymas dar 6 mėnesiams neproporcingai pažeistų ieškovo interesus.
11. Atsižvelgęs į bylos baigtį, teismas paskirstė šalims jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Prime Real Estate“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai pripažinti, kad preliminarioji sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, priteista bauda ir kompensuojamosios palūkanos, ir šiuos ieškinio reikalavimus atmesti; patenkinti prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo 6 mėnesiams; perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į patenkintų (atmestų) reikalavimų santykį bei tarpinių procesinių veiksmų baigtį; apeliantei iš ieškovo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismo išvada, kad atsakovės įsipareigojimas įvykdyti prievolę pagal preliminariąją sutartį apibrėžtas konkrečiu terminu, kuris galėjo būti pratęstas sutartyje nustatyta tvarka, prieštarauja rašytiniam preliminariosios sutarties tekstui. Byloje nėra oficialių rašytinių pranešimų dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo, nes atsakovė ir nemano, kad terminas buvo praleistas, kadangi šis terminas skaičiuojamas nuo statinio, kuriame buvo patalpos, pripažinimo tinkamu naudoti datos. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas, manydamas, jog 2022 m. birželio 1 d. yra terminas notarinei sutarčiai sudaryti, rašė oficialius priminimus, raštus ar pretenzijas dėl vėlavimo.
12.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė neįrodė force majeure aplinkybių. Nagrinėjamu atveju būtina vertinti statybų sektoriaus situaciją, kai dėl Covid-19 pandemijos ir vėliau prasidėjusio Rusijos Federacijos karo Ukrainoje staiga sutriko visos tiekimo grandinės – nuo cemento iki metalinių varžtų. Apie tai buvo skelbiama viešai, įmonėms, tarp jų – ir atsakovei, buvo teikiama valstybės parama.
12.3. Teismas, vadovaudamasis tik ieškovo paaiškinimais ir prielaidomis, nusprendė, kad ieškovui skirtos patalpos dar iki preliminariosios sutarties nutraukimo buvo parduotos kitam pirkėjui. Byloje nėra tokių įrodymų. Ieškovo pranešime dėl preliminariosios sutarties nutraukimo nurodyta, kad sutartis nutraukiama pirkėjo iniciatyva dėl vėlavimo sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau neužsiminta apie ieškovo planuojamo įsigyti turto perleidimą.
12.4. Teismo sprendimas pripažinti, kad preliminarioji sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, ir dėl to iš jos priteisti ieškovui sutartines netesybas, grindžiamas iš esmės tik ieškovo atstovų iškeltomis prielaidomis, nors yra priešingų prielaidų. Ieškovas neketino įgyti patalpų ir sąmoningai paskubėjo nutraukti preliminariąją sutartį prieš statinio pripažinimą tinkamu naudoti. Tokios prielaidos nėra paneigtos. Dėl to sprendimo dalis, kuria iš atsakovės priteista 11 000 Eur bauda, yra nepagrįsta.
12.5. Teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovės kompensuojamąsias palūkanas, visiškai nepagrįstai susiaurino preliminariosios sutarties 4.7 papunkčio nuostatą „dėl jokių kitų ir (ar) papildomų nuostolių atlyginimo“ ir taip ieškovui palankiai aiškindamas preliminariosios sutarties nuostatas ne tik suteikė jam nepagrįstą pranašumą, bet ir pažeidė šalių valią, išreikštą susitariant dėl konkrečių sąlygų ir pasirašant preliminariąją sutartį. Abi šalys yra verslininkės, ieškovas nurodytos nuostatos neginčijo, preliminarioji sutartis išversta į ieškovui suprantamą kalbą.
12.6. Teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti atsakovės prašymą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą 6 mėnesiams. Atsakovės veikla yra pelninga, atsakovė turi realias galimybes atsiskaityti su ieškovu, tik dėl verslo specifikos to negali padaryti iš karto. Atsakovės prašymo dėl priteistų sumų išdėstymo patenkinimas atitiktų abiejų šalių lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, o tokio prašymo atmetimas šiuos principus iš esmės pažeistų.
12.7. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad, nepaisant tarpinių procesinių sprendimų baigties, byla užbaigta palankiai ieškovui, tenkinant 88 proc. jo pareikštų reikalavimų, ir dėl to nepagrįstai priteisė iš atsakovės ir išlaidas, patirtas šalių atitinkamame proceso etape (pvz., nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kuris baigėsi palankiai atsakovei (2023 m. kovo 20 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos paties pirmosios instancijos teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartimi, kuri palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartimi, atmetus ieškovo atskirąjį skundą). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės patirtos išlaidos turėjo būti priteistos iš ieškovo visa apimtimi pagal į bylą pateiktus mokėjimo dokumentus, nes šiame proceso etape buvo priimti būtent atsakovei palankūs procesiniai sprendimai, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Be to, ieškovui iš atsakovės dar priteistos ir išlaidos, patirtos antstoliui taikant laikinąsias apsaugos priemones, kurios teismo buvo panaikintos.
12.8. Teismas netinkamai nustatė patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją. Nagrinėjamu atveju buvo patenkinta ne 88 proc., bet 53,5 proc. ieškinio reikalavimų. Pagal tokias proporcijas turėtų būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, be to, atsižvelgus į pirmiau nurodytus tarpinius proceso etapus bei jų rezultatus.
13. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir iš atsakovės ieškovui priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Apeliacinio skundo argumentas, kad neva ieškovas nutraukė preliminariąją sutartį iki namo pripažinimo tinkamu naudoti (statybos pabaigos), neturi reikšmės, nes nebuvo suformuotas pardavimo objektas ir patalpos pirmajame aukšte buvo parduotos trečiajam asmeniui.
13.2. Atsakovė klaidina teismą teigdama, kad 2022 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis įsigaliojo tik 2023 m. vasario 7 d., t. y. po ieškovo atlikto preliminariosios sutarties nutraukimo, taip pat kad tuo atveju, jeigu ieškovas nebūtų nutraukęs preliminariosios sutarties, jis būtų pakviestas sudaryti pagrindinę sutartį. Patalpų pirkimo–pardavimo kitam pirkėjui sandoris įvyko 2022 m. lapkričio 17 d., o ieškovas apie preliminariosios sutarties nutraukimą atsakovei pranešė tik 2023 m. sausio 4 d., remdamasis preliminariosios sutarties 4.7 papunkčiu, atsižvelgęs į tai, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis su juo nebuvo sudaryta, atsakovė ilgiau nei 60 kalendorinių dienų nuo 2022 m. birželio 1 d. uždelsė įvykdyti savo įsipareigojimus. Kadangi 170 kv. m patalpos nebuvo suformuotos sulygtu terminu, be to, jos buvo parduotos trečiajam asmeniui, yra pagrindas teigti, kad preliminarioji sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės.
13.3. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovė, ji turėjo įrodyti force majeure aplinkybių buvimą, tačiau jokių objektyvių įrodymų dėl šių aplinkybių egzistavimo į bylą nepateikė.
13.4. Atsakovės teiginiai, kad ieškovas neketino įsigyti patalpas arba dėl akių sudarė susitarimą, yra visiškai nepagrįsti. Joks protingas žmogus nesumokės visos patalpų kainos, nenorėdamas jų pirkti. Atsakovės teiginiai dėl ieškovo piktnaudžiavimo yra deklaratyvūs.
13.5. Apeliaciniame skunde atsakovė nepragrįstai nurodo, kad šalys susitarė, jog atsakovė, be 11 000 Eur netesybų (baudos), neturi pareigos atlyginti jokių kitų ir (ar) papildomų dėl preliminariosios sutarties nutraukimo patirtų nuostolių (išlaidų), nes nustatyta ribota atsakovės atsakomybė. Ieškovas prašo priteisti kompensuojamąsias palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, už naudojimąsi jo pinigais, kai atsakovė preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu negrąžino už patalpas gauto avanso.
13.6. Teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Atsakovė vengia vykdyti įsipareigojimus, jau ilgą laiką naudojasi ieškovo pinigais. Nėra pagrindo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.
13.7. Atsakovės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taip pat yra nepagrįsti. Teismas patenkino ieškinio reikalavimus pripažinti, kad preliminarioji sutartis nutraukta ieškovo iniciatyva dėl atsakovės kaltės, priteisė avansą, baudą, palūkanas. Atsakovė klaidina teismą teigdama, kad ieškinio reikalavimas priteisti baudą buvo atmestas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista 403 859 Eur suma, tačiau iš apeliacinio skundo turinio aišku, kad atsakovė neginčija teismo sprendimo dalies, kuria iš jos ieškovui priteista 392 000 Eur avansu sumokėta bendra turto kaina. Dėl to nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra peržiūros apeliacine tvarka objektas.
17. Atsakovė apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas pripažino, kad preliminarioji sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės, ieškovui iš atsakovės priteisė baudą ir kompensuojamąsias palūkanas, netenkino atsakovės prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą bei paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties nutraukimo teisinius padarinius, proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat teismo sprendimo vykdymo išdėstymą bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
18. Ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. kovo 15 d. išrašą, 2023 m. spalio 27 d. prašymą dėl informacijos pateikimo, adresuotą antstoliui A. N., antstolio A. N. atsakymą į užklausą bei atsakovės sutrumpintą balansą už 2022 metus.
19. Bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjas nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir pan. Šiuo ribojimu taip pat siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2013).
20. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
21. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl bylos rezultato ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
22. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovo pateiktais naujais įrodymais, nurodo, kad tiek Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. kovo 15 d. išrašas, tiek atsakovės sutrumpintas balansas už 2022 metus yra byloje (1 t., b. l. 79–80; 4 t., b. l. 72). Antstoliui A. N. adresuotas 2023 m. spalio 27 d. prašymas dėl informacijos pateikimo, šio antstolio atsakymas į užklausą yra sukurti jau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, taigi šių įrodymų pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo turėti ir jų įvertinti. Aptariamų įrodymų priėmimas užvilkintų apeliacinės bylos išnagrinėjimą, nes atsakovei (apeliantei) turėtų būti sudaryta galimybė su jais susipažinti bei išdėstyti poziciją dėl naujų įrodymų reikšmės ginčo klausimams išspręsti. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina ieškovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų naujų įrodymų.
Dėl preliminariojoje sutartyje numatytų netesybų (baudos) priteisimo pagrįstumo
23. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad pagal šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per 30 kalendorinių dienų nuo 2022 m. birželio 1 d., atsakovė neįrodė force majeure aplinkybių, dėl kurių galėjo būti pratęstas pagrindinės sutarties sudarymo terminas, be to, ieškovui skirtos patalpos buvo parduotos kitam pirkėjui iki preliminariosios sutarties nutraukimo, priėjo prie išvados, kad preliminarioji sutartis ieškovo iniciatyva buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, todėl ieškovui iš atsakovės priteisė preliminariosios sutarties 4.7 papunktyje sulygtas netesybas – 11 000 Eur baudą.
24. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad dėl preliminariosios sutarties nutraukimo nėra jos kaltės, nes pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo apibrėžtas ne konkrečia data, o įvykiu – statinių pripažinimu tinkamais naudoti, statinio statybos užbaigimo aktas surašytas 2023 m. sausio 12 d., naujo daikto suformavimo kadastriniai duomenys įregistruoti 2023 m. sausio 17 d., su kitu pirkėju sudaryta 2022 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis įsigaliojo tik 2023 m. vasario 7 d., t. y. po to, kai ieškovas 2023 m. sausio 4 d. pranešimu jau buvo nutraukęs preliminariąją sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, tokią apeliantės poziciją pripažįsta stokojančia teisinio ir faktinio pagrįstumo.
25. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, kuriuo jame aptariamomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti; jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
26. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-381/2006; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010 ir kt.). Taigi pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį civilinė atsakomybė kyla preliminariosios sutarties šaliai, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Todėl sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016, kt.).
27. Pagal ginčo šalių sudarytos preliminariosios sutarties 4.7 papunktį pirkėjas turi teisę raštu pranešęs pardavėjui vienašališkai savo sprendimu nutraukti preliminariąją sutartį, jeigu pardavėjas ilgiau nei 60 kalendorinių dienų uždelsia įvykdyti šios sutarties 3.1 papunktyje numatytus įsipareigojimus (jei nėra sąlygų, numatytų 3.6 papunktyje); preliminarioji sutartis nutraukiama nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu joje nenurodyta vėlesnė nutraukimo diena; šiuo atveju: 1) pardavėjas per 60 kalendorinių dienų grąžina pirkėjui jo faktiškai avansu sumokėtą bendros kainos dalį; 2) pardavėjas įsipareigoja per 60 kalendorinių dienų nuo pirkėjo rašytinio reikalavimo gavimo dienos sumokėti pirkėjui šalių iš anksto sutarto dydžio baudą – 11 000 Eur (įskaitant delspinigius, mokamus pagal šią preliminariąją sutartį). Šalių susitarimu, pardavėjo bauda yra laikoma pirkėjo tiesioginiais nuostoliais, patirtais dėl preliminariosios sutarties pažeidimo ir nutraukimo. Šalys susitarė, kad pardavėjas šiame preliminariosios sutarties punkte numatytu atveju neturi pareigos atlyginti jokių kitų ir (ar) papildomų pirkėjo dėl preliminariosios sutarties nutraukimo patirtų nuostolių (išlaidų), t. y. susitarė dėl ribotos pardavėjo atsakomybės.
28. Šalių sudarytos preliminariosios sutarties 3.1 papunktyje atsakovė (pardavėja) įsipareigojo pastatyti ir įrengti ieškovo užsakytas patalpas su daline vidaus apdaila, preliminari statinių statybos pabaiga – 2022 m. birželio 1 d. Atsakovė taip pat įsipareigojo atlikti visus būtinus veiksmus, kad statinių grupės pastatas, kuriame bus patalpos, įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažintas tinkamu naudoti (preliminariosios sutarties 3.1.1 papunktis). Pagal preliminariosios sutarties 3.1.2 papunktį atsakovė įsipareigojo per 30 kalendorinių dienų nuo 3.1.1 papunktyje įtvirtinto įsipareigojimo įvykdymo sudaryti su ieškovu (pirkėju) notaro patvirtintą pagrindinę sutartį ir perduoti turtą ieškovo nuosavybėn, jeigu šis tinkamai ir laiku įvykdys visas susitarimo sąlygas. Preliminarios sutarties 3.5 papunktyje šalys susitarė, kad 3.1 papunktyje nurodyti terminai gali būti atsakovės (pardavėjos) vienašališkai pratęsti dėl force majeure aplinkybių, numatytų galiojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose.
29. Aiškinant aptartas preliminariosios sutarties nuostatas, būtina vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193–6.195 straipsniuose. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties rūšies, turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022 38 punktą ir kt.).
30. Išanalizavus pirmiau aptartas šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad pagrindinės sutarties sudarymo terminas susietas ne su preliminariosios sutarties 3.1.1 papunktyje nurodyta preliminaria statinių statybos pabaigos data – 2022 m. birželio 1 d., o apibrėžtas įvykiu – statinio pripažinimu tinkamu naudoti, kuris neišvengiamai turi įvykti ateityje. Nors atsakovė teisingai pažymi, kad 3.1.1 papunktyje nurodytas statinių statybos pabaigos terminas (2022 m. birželio 1 d.) yra preliminarus, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados, jog pagrindinės sutarties sudarymo termino eigos pradžią šalys susiejo ne su šia statinių statybos pabaigos data, o su nuo atsakovės valios priklausančiu ir nežinia kada ateityje įvyksiančiu įvykiu – statinio pripažinimu tinkamu naudoti. Jau nurodyta, kad preliminariosios sutarties 3.5 papunktyje įtvirtinta atsakovės, kaip pardavėjos, teisė pratęsti preliminariosios sutarties 3.1 papunktyje nustatytus terminus dėl force majeure aplinkybių. Taigi preliminariosios sutarties 3.1.1 papunktyje nurodytas statinių statybos pabaigos preliminarus terminas galėjo būti koreguojamas pagal šios sutarties 3.5 papunktį, esant force majeure aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, preliminariosios sutarties sąlygų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad šios sutarties 3.1.1 papunktyje nurodyta preliminari statinių statybos pabaigos data – 2022 m. birželio 1 d. – yra data, nuo kurios turėjo būti skaičiuojamas 3.1.2 papunktyje įtvirtintas 30 dienų terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, nebent ši data būtų atsakovės pakeista preliminariojoje sutartyje numatyta tvarka – dėl force majeure aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad ginčo šalių pasirašytos preliminariosios sutarties tekstą parengė atsakovė, todėl, esant abejonių dėl sutarties sąlygų, šios turi būti aiškinamos ieškovo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
31. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės įsipareigojimas įvykdyti preliminariojoje sutartyje numatytą prievolę buvo apibrėžtas nors ir preliminariu, bet konkrečiu statinių statybos pabaigos terminu (2022 m. birželio 1 d.), kuris galėjo būti pratęstas preliminariojoje sutartyje nustatyta tvarka, t. y. dėl force majeure aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė pasinaudojo tokia teise ir pratęsė preliminariosios sutarties 3.1.1 papunktyje įtvirtintą statinių statybos pabaigos terminą. Dėl to konstatuojama, kad preliminariosios sutarties 3.1.2 papunktyje įtvirtintas terminas pagrindinei sutarčiai su ieškovu sudaryti skaičiuotinas nuo 2022 m. birželio 1 d., o ne nuo 2023 m. sausio 12 d., kaip siekia atsakovė, nes ji sutartyje nustatyta tvarka šio termino nepratęsė.
32. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji neįrodė force majeure aplinkybių buvimo. Atsakovės įsitikinimu, COVID-19 pandemijos bei Rusijos Federacijos karo Ukrainoje sukeltos pasekmės vertintinos kaip force majeure aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas šiuo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
33. Pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties vykdymui (CK 6.212 straipsnio 3 dalis).
34. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020, kt.).
35. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, jog nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-248/2021; 2023 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2023, kt.).
36. Pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal CPK 182 straipsnio 1 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis.
37. Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad tiek pasaulinė COVID-19 pandemija, tiek Rusijos Federacijos sukeltas karas Ukrainoje yra visuotinai žinomos aplinkybės ir jų buvimo įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Kartu nurodytina tai, kad nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog šios aplinkybės (tiek COVID-19 pandemija, tiek karinis konfliktas Ukrainoje) per se (savaime) reiškia, kad nagrinėjamo ginčo situacijoje būtent dėl nurodytų aplinkybių atsakovė laiku negalėjo įvykdyti konkrečių įsipareigojimų pagal su ieškovu sudarytą preliminariąją sutartį. Atsakovės procesiniuose dokumentuose (taip pat ir apeliaciniame skunde) nurodomi teiginiai dėl force majeure aplinkybių yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrindžia, kad būtent COVID-19 pandemija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje tiesiogiai suvaržė atsakovės galimybes įvykdyti įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų COVID-19 pandemijos, karo Ukrainoje sukeltų padarinių ir atsakovės negalėjimo įvykdyti preliminariąją sutartį 3.1.1 papunktyje nustatytu terminu priežastinį ryšį (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Be to, jau nurodyta, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų pasinaudojusi preliminariosios sutarties 3.5 papunktyje įtvirtinta teise ir informavusi ieškovą apie 3.1 papunktyje įtvirtintų terminų pratęsimą, esant force majeure aplinkybėms. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė neįrodė, kad jos nurodytos force majeure aplinkybės ir jų sukelti padariniai objektyviai suvaržė atsakovės galimybes įvykdyti preliminariąją sutartį joje nustatytais terminais (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
38. Atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovui skirtos patalpos dar iki preliminariosios sutarties nutraukimo buvo parduotos kitam pirkėjui, nes kadastriniai matavimai buvo atlikti bei patalpų pirkimo–pardavimo sutartis įsigaliojo jau po ieškovo atlikto preliminariosios sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
39. Pažymėtina tai, kad daiktinės teisės įgyjamos ne juridinių faktų registravimo pagrindu. Juridinio fakto įregistravimas viešajame registre atlieka išviešinimo, o ne nuosavybės įgijimo funkciją. Nuosavybės įgijimo pagrindai yra įtvirtinti CK 4.47 straipsnyje, vienas iš jų – pagal sandorius.
40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalių sudaryta preliminarioji sutartis nutraukta ieškovo iniciatyva 2023 m. sausio 4 d. pranešimu. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad pastatas, kuriame turėjo būti suformuotos ieškovui pagal preliminariosios sutarties sąlygas parduotinos patalpos, pastatytas 2022 metais; pastate suformuotos 418,41 kv. m ploto patalpos; kadastriniai matavimai atlikti 2022 m. lapkričio 4 d. (el. b. 1 t., b. l. 71–74). Byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų 2023 m. kovo 15 d. išrašo duomenimis, 2022 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) 340,04 kv. m ploto patalpos parduotos kitam pirkėjui; ši sutartis Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2023 m. vasario 7 d.; 2023 m. sausio 17 d. atlikti kadastriniai matavimai ir suformuotas naujas daiktas – 340,04 kv. m patalpos; šie duomenys įregistruoti 2023 m. vasario 6 d. (el. b. 1 t., b. l. 79–80). Byloje nėra duomenų, kad iki ieškovo atlikto preliminariosios sutarties nutraukimo būtų suformuotos šalių sudarytos preliminariosios sutarties nuostatas atitinkančios patalpos, kurios turėjo būti parduotos ieškovui (CPK 178 straipsnis).
41. Įvertinus nustatytas aplinkybes nurodytų teisės aktų kontekste nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad 2023 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria patalpos parduotos kitam pirkėjui, įsigaliojo tik po ieškovo atlikto preliminariosios sutarties nutraukimo, nes įregistravimas viešajame registre atlieka tik juridinių faktų, daiktinių teisių išviešinimo funkciją, bet nesukuria daiktinių teisių. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kurie pagrįstų jos poziciją, kad 2022 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties įsigaliojimas buvo susietas su ieškovo atsisakymu pirkti preliminarioje sutartyje apibrėžtą turtą (CPK 12, 178 straipsniai).
42. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovės pozicija byloje yra prieštaringa. Viena vertus, atsakovė teigia, kad preliminariosios sutarties 3.1.2 papunktyje nustatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino skaičiavimo pradžia turėjo būti 2023 m. sausio 12 d., t. y. statybos užbaigimo akto data, kita vertus, sutartį dėl patalpų, kurios pagal preliminariosios sutarties sąlygas turėjo būti parduotos ieškovui, su kitu asmeniu sudarė dar 2022 m. lapkričio 17 d., kai preliminarioji sutartis ieškovo iniciatyva dar nebuvo nutraukta ir dar nebuvo suėjęs pačios atsakovės nurodytas terminas, nuo kurio, jos teigimu, turėjo būti skaičiuojamas preliminariosios sutarties 3.1.2 papunktyje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti.
43. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog preliminarioji sutartis ieškovo iniciatyva buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, ir pagrįstai pritaikė atsakovei civilinę atsakomybę netesybų forma – ieškovui iš atsakovės priteisė preliminariosios sutarties 4.7 papunktyje sulygto dydžio baudą.
Dėl kompensuojamųjų palūkanų už prievolės grąžinti avansą termino pažeidimą priteisimo
44. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės kompensuojamąsias palūkanas už piniginės prievolės grąžinti pagal preliminariąją sutartį gautą avansą termino pažeidimą, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo šalių sudarytos preliminariosios sutarties 4.7 papunktį, kuriame įtvirtinta ribota atsakovės civilinė atsakomybė, aiškinti plačiai. Remdamasis tuo, kad atsakovės pareiga grąžinti avansą po preliminariosios sutarties nutraukimo yra atskira savarankiška prievolė, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 859 Eur palūkanas už laikotarpį nuo termino grąžinti avansą pažeidimo (2023 m. kovo 6 d.) iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos (2023 m. kovo 16 d.).
45. Atsakovė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad preliminariosios sutarties 4.7 papunktyje šalys susitarė dėl ribotos pardavėjo (atsakovės) civilinės atsakomybės, t. y. šalių susitarimu atsakovės atsakomybė už preliminariosios sutarties neįvykdymą buvo apribota tik mokėtina 11 000 Eur bauda, taigi ieškovas atsisakė teisės reikalauti kompensuojamųjų palūkanų ir kitų nuostolių atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija.
46. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, prašo iš atsakovės priteisti 8 proc. dydžio palūkanas už negrąžintą 392 000 Eur avanso sumą.
47. Pagal CK 6.261 straipsnį įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014, kt.).
48. Taigi skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).
49. Jau nurodyta, kad ieškovas 2023 m. sausio 4 d. pranešimu vienašališkai nutraukė preliminariąją sutartį ir pareikalavo per 60 kalendorinių dienų grąžinti jo faktiškai sumokėtą 392 000 Eur bendrą turto kainą bei sumokėti 11 000 Eur dydžio baudą į nurodytą banko sąskaitą. Taigi apeliantė pranešime įvardytas sumas turėjo sumokėti iki 2023 m. kovo 6 d. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų grąžinusi ieškovui jo avansu sumokėtą 392 000 Eur bendrą turto kainą. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad preliminarioji sutartis ieškovo 2023 m. sausio 4 d. pranešimu nutraukta dėl atsakovės kaltės. Šalių sudarytoje preliminarioje sutartyje nėra susitarta dėl palūkanų, mokėtinų piniginės prievolės neįvykdymo atveju, normos.
50. Preliminariosios sutarties 4.7 papunktyje šalys susitarė dėl ribotos atsakovės, kaip pardavėjos, civilinės atsakomybės preliminariosios sutarties neįvykdymo atveju, t. y. nustatė, kad pardavėjas (atsakovė) neturi pareigos atlyginti jokių kitų ir (ar) papildomų pirkėjo (ieškovo) dėl preliminariosios sutarties nutraukimo patirtų nuostolių (išlaidų). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju ieškovo prašomos priteisti kompensuojamosios palūkanos yra susijusios ne su preliminariosios sutarties nutraukimo sukeltais nuostoliais, bet su atsakovės piniginės prievolės grąžinti iš ieškovo gautą avansą neįvykdymu per preliminariojoje sutartyje sulygtą 60 dienų terminą. Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariama atsakovės piniginė prievolė – grąžinti ieškovui 392 000 Eur avansą – yra savarankiška piniginė prievolė, kurios įvykdymo terminą apeliantė yra praleidusi. Jau nurodyta, kad pagal CK 6.210, 6.261 straipsnių nuostatas piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanos.
51. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šalių sudarytos preliminariosios sutarties 4.7 papunkčio nuostatas ir pagrįstai ieškovui iš atsakovės priteisė 859 Eur kompensuojamųjų palūkanų.
Dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo
52. Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovės prašymo išdėstyti ieškovui priteistų sumų mokėjimą šešių mėnesių terminui, remdamasis tuo, kad atsakovė turėjo pakankamai laiko grąžintinai avanso sumai surinkti, todėl skolos mokėjimo išdėstymas šešių mėnesių terminui neproporcingai pažeistų ieškovo interesus.
53. Atsakovė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nurodo, kad jos pareiga grąžinti ieškovui avansą atsirado ne 2022 m. birželio 1 d., o per 60 dienų nuo ieškovo pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo dienos; ieškovui nuo pat pradžių buvo atskleistos atsakovės finansinės galimybės visą avanso sumą grąžinti dalimis per šešis mėnesius.
54. Pažymėtina tai, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas bei jo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galia kartu nulemia ir jo vykdymo privalomumą (CPK 18 straipsnis). CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas.
55. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tam tikrais atvejais, kai dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo, gali būti taikomas CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas sprendimo įvykdymo atidėjimas arba išdėstymas. Visgi šios teisės normos nuostatų įgyvendinimas reiškia nuokrypį nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). Taigi išimtiniais atvejais taikomą sprendimo įvykdymo atidėjimą arba jo vykdymo išdėstymą turi lemti objektyvios (t. y. nepriklausančios nuo asmenų valios, veiksmų ir (ar) jų ketinimų), o ne subjektyvios priežastys.
56. Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta konkrečių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos išimtinėmis ir lemiančiomis poreikį atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Tokį prašymą nagrinėjantis teismas turi individualiai įvertinti kiekvienoje byloje susiklosčiusią situaciją, o procesinį sprendimą priimti, be kita ko, atsižvelgęs ir į CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus. Kitaip tariant, teismas turėtų įsitikinti, kad išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui arba tam tikram terminui atidėjus jo vykdymą nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimo privalomumas bei vykdytinumas ir nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai bei lūkesčiai, t. y. turi būti siekiama išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-806-407/2023; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-948-790/2023 19 punktas).
57. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad jos turtinė padėtis yra gera, įmonė dirba pelningai, tačiau negali atsiskaityti su ieškovu iš karto dėl verslo specifikos: atsakovė turi daug turto (šiuo metu jis vertinamas 8 479 mln. Eur), tačiau turi sutartinių įsipareigojimų kreditoriams (investuotojams), kuriems įsipareigojimai yra užtikrinti sutartine hipoteka, todėl atsakovė nėra visiškai laisva disponuoti tuo turtu be investuotojų sutikimo.
58. Iš byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2022 metus matyti, kad 2022 m. gruodžio 31 d. jos turimo turto vertė – 9 860 713 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 11 145 805 Eur (4 t., b. l. 72.). Iš byloje esančio atsakovės 2023 m. birželio 30 d. balanso matyti, kad 2023 m. birželio 30 d. jos turimo turto vertė – 8 479 593 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 9 605 573 Eur (4 t., b. l. 92). Iš 2023 m. birželio 30 d. pelno nuostolių ataskaitos matyti, kad atsakovė turėjo 159 110 Eur grynojo pelno (4 t., b. l. 93).
59. Pažymėtina tai, kad atsakovė prievolę grąžinti ieškovui šio sumokėtą 392 000 Eur avansą pripažįsta nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. kovo mėn. – šios prievolės neginčijo nei atsiliepime į ieškinį, nei atsiliepime į patikslintą ieškinį. Taigi dėl ieškinio reikalavimo priteisti negrąžintą avansą atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad 392 000 Eur suma teismo sprendimu nebus iš jos priteista. Atsakovė nurodė, kad iš karto, kai tik ieškovas pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą, ji atskleidė savo galimybes grąžinti šią sumą per šešių mėnesių terminą. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu 2023 m. kovo 17 d., pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė 2023 m. rugsėjo 13 d., t. y. po šešių mėnesių nuo ieškovo kreipimosi į teismą. Apeliacinis instancijos teismas bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo 2024 m. sausio 16 d. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad siekdama atsiskaityti su ieškovu kaupia lėšas, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė turėjo pakankamai laiko grąžintinai avanso sumai sukaupti, juolab kai pati atsakovė teigia, jog šeši mėnesiai jai būtų pakankamas terminas reikiamai sumai sukaupti.
60. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog tai, kad atsakovės atžvilgiu nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nekonstatavus jos nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu, nesuponuoja pagrindo tenkinti prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir teismo sprendimo vykdymo išdėstymas yra visiškai skirtingi civilinio proceso teisės institutai, kurių tikslai – skirtingi. Dėl to apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gegužės 25 d. nutartyje nenustatė jokių nesąžiningumo požymių atsakovės veikloje, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl teismo sprendimu priteistų sumų vykdymo išdėstymo.
61. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinis instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktinę bylos situaciją, tinkamai taikė teismo sprendimo vykdymo atidėjimą (išdėstymą) reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas ir pagrįstai nusprendė, jog atsakovės nurodytos aplinkybės nesuponuoja pagrindo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.
Dėl bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų paskirstymo
62. Pirmosios instancijos teismas, skirstydamas šalims bylinėjimosi išlaidas, padarė išvadą, kad patenkinta 88 proc. ieškinio reikalavimų, ir proporcingai patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų daliai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų – ir 260 Eur išlaidas, kurios sumokėtos antstoliui už teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvykdymą.
63. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu ir tvirtina, kad teismas patenkino ne 88, bet 53,5 proc. ieškinio reikalavimų, be to, nepagrįstai priteisė ieškovui išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
64. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
65. CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 88 straipsnio 1 dalyje išvardinta, kokios išlaidos priskiriamos prie susijusių su bylos nagrinėjimu. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą tokios išlaidos yra ir išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK
93 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).
67. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016).
68. Kasacinis teismas byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl išlaidų, susijusių su teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemonės vykdymu, atlyginimo, yra konstatavęs, kad pareiga apmokėti išlaidas už laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą tenka jų taikymą inicijavusiai šaliai, antstolis turi teisę reikalauti jas apmokėti būtent iš šios šalies, o ši turi teisę reikalauti, jog nurodytų išlaidų atlyginimas jai būtų priteistas išnagrinėjus bylą iš esmės pagal CPK 93 straipsnio taisykles, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo rezultatą, įtvirtintą įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Toks teisės aiškinimas, be kita ko, grindžiamas aplinkybe, kad tol, kol nėra įsiteisėjęs procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, proceso šalis, kurios atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti laikoma pažeidusia kitos šalies teises, todėl vykdymo išlaidų išieškojimas iš tokios šalies būtų per ankstyvas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 15 punktas).
69. Vadovaujantis nuosekliai formuojama teismų praktika, bylinėjimosi išlaidos skirstomos bylą išnagrinėjus iš esmės, atsižvelgiant į galutinį bylos materialųjį rezultatą, nepriklausomai nuo tarpinių byloje spręstų klausimų, taip pat ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei su jomis susijusių atskirųjų skundų išnagrinėjimo rezultatų, o jų paskirstymo principas yra tas, kad ginčą byloje pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai jos patirtas išlaidas.
70. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 20 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir atsakovės atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Šią nutartį ieškovas pateikė vykdyti antstoliui A. N. ir dėl to patyrė 260 Eur išlaidas, kurias pagrindžiančius duomenis pateikė į bylą (2023 m. kovo 30 d. PVM sąskaita faktūra serija ANA Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. kovo 21 d. sąskaita išankstiniam apmokėjimui Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. kovo 21 d. kvitas, patvirtintais apmokėjimą (3 t., b. l. 185-187). Aplinkybė, kad nurodyta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartimi buvo panaikinta, nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes, jau nurodyta, tokios išlaidos pagal CPK nuostatas yra pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, ir skirstomos pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą. Apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo patirtas 260 Eur išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pagrįstai paskirstė kartu su kitomis bylinėjimosi išlaidomis pagal bylos išnagrinėjimo galutinį rezultatą.
71. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ne 88, o 53,5 proc. ieškinio reikalavimų. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovės jo naudai: 1) 392 000 Eur negrąžintą avansą; 2) 11 000 Eur baudą; 3) 24 744,33 Eur palūkanas; 4) 28 900 Eur žalą (negautas pajamas). Taigi ieškinio suma – 456 644,33 Eur (CPK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino ieškinio reikalavimų dalį ieškovui iš atsakovės priteisė 392 000 Eur avansą, 11 000 Eur baudą, 859 Eur palūkanas, iš viso – 403 859 Eur. Taigi skundžiamu sprendimu patenkinta 88 proc. (403 859×100/456 644,33=88,44), o atmesta – 12 proc. (52 785,33×100/456 644,33=11,56) ieškinio reikalavimų. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją.
72. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nenukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu pateiktų išaiškinimų.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
73. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai taikė tiek materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami preliminariosios sutarties neįvykdymo padariniai, tiek civilinio proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat teismo sprendimo vykdymo išdėstymą bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
74. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimą, vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis.
75. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
76. Ieškovas pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 2 541 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2023 m. spalio 27 d. PVM sąskaita faktūra serija SKP Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymas).
77. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.11 papunktį apskaičiuoto rekomenduojamo atlyginti maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, šios išlaidos – 2 541 Eur – ieškovui priteisiamos iš atsakovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. K. (A. K.), gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Prime Real Estate“, juridinio asmens kodas 133691512, 2 541 Eur (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną eurą) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjos Dalia Kačinskienė
Vilija Mikuckienė
Laima Ribokaitė