Civilinė byla Nr. 2A-1890-656/2013 Proceso Nr. 2-02-3-00062-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignotas, teisėjų Liudos Uckienės ir Aldonos Tilindienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) O. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei O. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Vilso prekyba“ atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“,
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 3 vidutinių mėnesinių jos darbo užmokesčių dydžio įmonei padarytos žalos t.y. 1164,09 Lt; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad atsakovė dirbo UAB (duomenys neskelbtini) vyr. buhaltere nuo 2005 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. Atsakovė buvo atleista pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., nes padarė ieškovo įmonei 7672,13 Lt žalos šią sumą 2010 m. gruodžio 31 d. pervesdama bankrutuojančiai UAB „Vilso prekyba“, kai UAB „Jumasta“ nebuvo skolinga šiai bendrovei. Mokėjimo pavedime nurodyta, kad apmokamos PVM sąskaitos - faktūros Nr. VM0000001119; VM0000001146; VM0000001176; VM0000001246; VM0000001291; VM0000001485; VM0000001496; VM0000001537; VM0000001550; VM0000001554; VM0000001556; VM0000001650; VM0000001662. Tačiau minėtas sąskaitas – faktūras buvo išrašiusi ne UAB „Vilso prekyba“, bet UAB „Verslo matas“. Ieškovo vertinimu, apmokėdama sąskaitas atsakovė padarė klaidą ir nurodė ne tą įmonę. Atsakovė, eidama vyr. buhalterės pareigas turėjo pareigą patikrinti ir įsitikinti, kurios įmonės ir kokias sąskaita apmoka. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo teisme papildomai paaiškino, kad įmonės skola UAB „Verslo prekyba“ nėra fiksuota dokumentais, ši įmonė nėra įtraukta į kreditorių sąrašą. UAB „Verslo matas“ išrašytos sąskaitos faktūros buvo apmokėtos vėliau - 2011 m. sausio mėn.
Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad lėšų pervedimas buvo atliktas ieškovo vadovo pavedimu, kurį jis davė tą pačią dieną telefonu, jokių dokumentų, kurių pagrindu atliktas pervedimas atsakovei ieškovas nepateikė, kartu buvo atlikti pervedimai dar 6 gavėjams. Tokia buvo susiklosčiusi darbo praktika, kad ieškovo vadovas J. G. nurodydavo atlikti pavedimus el. paštu arba telefonu, kartais atvykdavo pas atsakovę ir užveždavo dokumentus. Įmonė savo patalpų neturėjo, atsakovė dirbo laisvu grafiku namuose arba kitoje darbovietėje. Ieškovas žinojo apie lėšų pervedimą, tačiau jokių veiksmų dėl šių lėšų išreikalavimo nesiėmė daugiau kaip pusę metų. UAB „Vilso prekyba“ buvo verslo partneris, kuriam pinigai pervedami ne pirmą kartą. Nurodė, kad žalos atlyginimo klausimas buvo iškeltas daugiau nei po pusės metų tik todėl, kad ji atsisakė klastoti dokumentus ir ieškovo vadovas nusprendė ją atleisti.
Trečiojo asmens UAB „Vilso prekyba“ atstovas bankroto administratorius UAB „Valeksa“ patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra atlikusi pavedimus į UAB „Vilso prekyba“ sąskaitą. Kokiu pagrindu šie pavedimai buvo daromi, atstovui nėra žinoma, jokių įmonės išrašytų sąskaitų neturi.
II. Teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovu iš atsakovės O. G. 1164,09 Lt žalos atlyginimo ir 72 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitus ieškinio reikalavimus atmetė
Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad 7672,13 Lt, kurie buvo pervesti UAB „Vilso prekyba“, yra reali įmonės žala. Pagal UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinius dokumentus 2010 m. gruodžio 31 d. nebuvo teisinio pagrindo atlikti mokėjimą 7672,13 Lt pinigų gavėjui UAB „Vilso prekyba“. UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriniuose registruose „Sąskaitos 4430 apyvarta pagal klientus 2010-12-31“, 7672,13 Lt skola pagal 2010 m. gruodžio 31 d. būklę, buvo priskirta ne UAB „Vilso prekyba“, bet UAB „Verslo matas“. Liudytojas J. G., buvęs UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, teisme patvirtino, kad įmonė neturėjo įsiskolinimo UAB „Vilso prekyba“, o nurodyta skola 7672,13 Lt turėjo būti pervesta įmonei UAB „Verslo matas“. UAB „Verslo matas“ PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta suma visiškai sutampa su atsakovės O. G. 2010-12-31 padarytame pavedime nurodyta suma. Išreikalauti nepagrįstai pervestos sumos iš UAB „Vilso prekyba“ nėra galimybių dėl UAB „Vilso prekyba“ 2011 m. lapkričio 17 iškeltos bankroto bylos. Atsakovės veiksmai buvo neteisėti, nes atsakovės, kaip vyriausiosios buhalterės darbines pareigas ir darbo standartus nustato LR Buhalterinės apskaitos įstatymas, kurio 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Kadangi įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita buvo tvarkoma LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 str. 1 d. 1 p. numatytu būdu, t.y. apskaitą tvarkė vyriausiasis buhalteris, atsakovė eidama šias pareigas turėjo pareigą užtikrinti, kad visos įmonės operacijos būtų pagrįstos apskaitos dokumentais. Atsakovė O. G. 2010 m. gruodžio 31 d. mokėjimo pavedimą atliko neįsitikinusi, kad yra pagrindas apmokėti skolą, nepatikrinusi, ar egzistuoja mokėjimo paskirtyje nurodyti dokumentai. Atsakovė patvirtino, kad ji nebuvo susipažinusi su PVM sąskaitomis – faktūromis, kurias apmokėjo. Atsakovė pažeidė ne tik pareigą teisingai vesti įmonės buhalterinę apskaitą, bet ir bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kaip tokioje situacijoje įprastai būtų pasielgęs protingas žmogus. Atsakovė neigia savo kaltę dėl žalos atsiradimo iš esmės nurodydama, kad 2010 m. gruodžio 31 d. mokėjimo pavedimą ji atliko vykdydama direktoriaus J. G. nurodymą, tačiau ši aplinkybė darbuotojos O. G. kaltės dėl netinkamai atliktų darbo pareigų nepaneigia. Byloje nėra ginčo dėl to, kad J. G. 2010 m. gruodžio 31 d. skambino atsakovei. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės teiginius, jog pagal įmonėje nusistovėjusią praktiką direktorius telefonu nurodydavo kam ir kokią sumą pervesti. Pačios atsakovės paaiškinimai dėl šių aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Atsakovė yra nurodžiusi, kad pavedimus atlikdavo pagal išrašytas sąskaitas arba, išskirtiniais atvejais, darydavo avansinius pavedimus, t.y. pavyzdžiui, kai direktorius norėdavo iš karto paimti prekes, jis skambindavo iš tos įmonės ir sakydavo kokį avansinį pavedimą reikia padaryti, o sąskaitą pristatydavo vėliau. Šiuo atveju matyti, kad 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovės atliktas pavedimas nebuvo avansinis pavedimas, kadangi jame nurodyta konkreti mokėjimo paskirtis, t.y. nurodytos konkrečios apmokamos sąskaitos. Nenustatyta aplinkybių, kad buvo apmokama už kokias nors tą pačią dieną gautas prekes. Tarp atsakovės ir J. G. 2010 m. gruodžio 31 d. vykusio pokalbio laikas – 2 min. 2 sek. - yra aiškiai per trumpas, kad jo metu būtų galima padiktuoti visą mokėjimo pavedimui atlikti reikalingą informaciją. J. G. teisme iš esmės patvirtino atsakovės teiginius, jog susitikdavo su ja kartą per mėnesį, be to nurodė, kad sąskaitas buhalterė apmokėdavo tada, kai jis pasakydavo (paprastai telefonu), tačiau sumų ir sąskaitų numerių nediktuodavo, o tik nuspręsdavo su kokias tiekėjais atsiskaityti. Teismo vertinimu J. G. paaiškinimai labiau atitinka tikrovę, kadangi yra nuoseklūs ir juos patvirtina kitos bylos aplinkybės. Kaip nustatyta iš atsakovės paaiškinimų, direktorius J. G. su ja buvo susitikęs 2010 m. gruodžio 30 d., t.y. dieną prieš padarant pavedimą, o tai rodo, kad tuo metu jai galėjo būti perduotos sąskaitos už praeitą mėnesį (t.y. tos, kurios buvo atsakovės atlikto nurodytos mokėjimo paskirtyje). Tai, kad atsakovė turėjo sąskaitas - faktūras, kurias nurodė mokėjimo paskirtyje, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad, atsakovės teigimu, visus įmonės dokumentus ji perdavė mokestinio patikrinimo metu, o Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012-10-29 raštu Nr. (11.35-30-3)-46-22927 patvirtino, kad UAB „Verslo matas“ išrašytos sąskaitos faktūros VM0000001119; VM0000001146; VM0000001176; VM0000001246; VM0000001291; VM0000001485; VM0000001496; VM0000001537; VM0000001550; VM0000001554; VM0000001556; VM0000001650; VM0000001662 buvo paimtos iš UAB (duomenys neskelbtini) mokestinio patikrinimo metu. Teismas vertino, kad atsakovės padaryta klaida turi tiesioginį priežastinį ryšį su kilusia žala, nes be šios sąlygos žala apskritai nebūtų atsiradusi. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad realiai žalą įmonė patyrė dėl to, kad direktorius laiku nesiėmė veiksmų, kad nepagrįstai pervestos sumos būtų išieškotos iš UAB „Vilso prekyba“. Byloje yra duomenų, kad įmonės vadovas atsakovei pretenziją pareiškė tik 2011 m. rugpjūčio mėnesį, o bankroto byla UAB „Vilso prekyba“ buvo iškelta 2011 m. lapkričio 17 d. Tačiau tokios aplinkybės rodo tik tai, kad žala įmonei galėjo būti atlyginta, o ne tai, kad dėl tokių veiksmų žala nebūtų atsiradusi. Byloje taip pat yra nustatytos DK 246 str. 5 ir 6 p. numatytos materialinės atsakomybės sąlygos, t.y. tai, kad O. G. žalos padarymo metu dirbo UAB „Jumasta“ pagal darbo sutartį ir kad žalą padarė vykdydama darbinęs pareigas. Ieškovo reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo netenkinamas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbo teisiniuose santykiuose CK įtvirtintas procesinių palūkanų institutas netaikytinas. Be to, teismo vertinimu, toks reikalavimas viršytų DK 254 str. numatytą darbuotojo materialinės atsakomybės apribojimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sąskaitas faktūras, kurios nurodytos 2010-12-31 mokėjimo nurodyme yra išrašiusi UAB „Verslo matas“. UAB „Vilso prekyba“ turėjo analogišką kaip ir UAB „Verslo matas“ sąskaitų faktūrų žymėjimą, nes abi įmonės naudojo raides VM ir 10 ženklų sąskaitos numerį. Byloje nėra įrodymų, kad 2010-12-30 ieškovas buvo skolingas UAB „Verslo matas“ 7672,13 Lt. Apeliantė pateikė teismui įrodymus (išrašus iš buhalterinės apskaitos programos), kad ieškovas 2010-12-31 UAB „Verslo matas“ buvo skolingas 2723,47 Lt. Ieškovas 2010-12-31 neturėjo pagrindo apmokėti UAB „Verslo matas“ jau apmokėtas sąskaitas arba vėliau apmokėtinas sąskaitas.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad padaryta 7672,13 Lt žala. Ieškovas neįrodė, kad UAB „Vilso prekyba“ neišrašė ieškovui sąskaitų ir ieškovas prekių už nurodytą sumą negavo. Priešingai, šalis siejo pastovūs prekybiniai santykiai ir buvo atliekami mokėjimai. UAB „Jumasta“ vadovas nuo 2011 m. sausio žinojo apie padarytą pavedimą, bet neteikė atsakovei ar UAB „Vilso prekyba“ pretenzijų. Ieškovas dėl tariamos priemokos į UAB „Vilso prekyba“ kreipėsi tik 2012-02-10, t.y. jau po bankroto bylos iškėlimo.
3. Teismo išvada, kad atsakovė privalėjo mokėti pinigus tik įsitikinusi, jog yra pagrindas, yra nepagrįsta, nes tokio draudimo teisės aktuose nėra. Ūkio subjektai pavedimus atlieka ne tik pagal išrašytas sąskaitas faktūras, bet ir avansu ir įtraukia atliktus mokėjimus į apskaitą. Nagrinėjamu atveju atliktas mokėjimas buvo įtrauktas į apskaitą.
4. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 str. 2 dalyje bei 21 str. 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ne buhalteris, bet ūkio subjekto vadovas, kuris turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį, vadovaudamasis apskaitos standartais. Darbas buvo organizuotas taip, kad ieškovas neturėjo ofiso, ieškovo vadovas su atsakove bendraudavo telefonu. Vadovas pasirinko apskaitos politiką, pagal kurią buvo su tiekėjais buvo atsiskaitoma avansu, mokėjimai buvo daromi pagal nurodymus telefonu. Nėra nei vieno dokumento, kuris patvirtintų atsakovės kaip buhalterės prievolę tikrinti vadovo atliktų operacijų pagrįstumą. Atsakovė tik privalėjo į apskaitą įtraukti visas atliekamas operacijas.
5. Tarp ieškovo vadovo J. G. ir atsakovės buvo kilęs konfliktas dėl atsisakymo klastoti apskaitą. Faktas, kad mokėjimo nurodyme paminėtos UAB „Verslo matas“ sąskaitos, kurios buvo paimtos Valstybinės mokesčių inspekcijos, nepatvirtina, kad tai yra tos pačios sąskaitos.
Ieškovas atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Į bylą pateiktos UAB „Verslo matas“ laikotarpiu nuo 2010-10-18 iki 2010-12-31 išrašytos sąskaitos, kurių didžioji dalis nurodyta 2010-12-31 mokėjimo pavedime ir keletas šiame mokėjimo pavedime nenurodytų sąskaitų, bet bendra suma sudaro 7672,13 Lt sumą, todėl teismas pagrįstai laikė nustatyta aplinkybę, kad 2010-12-31 mokėjimo nurodyme nurodytas sąskaitas yra išrašiusi UAB „Verslo matas“.
2. UAB „Verslo matas“ ir UAB „Vilso prekyba“ sąskaitų numeracija nėra identiška. Ginčo mokėjimo nurodyme nurodyti sąskaitų numeriai neatitinka UAB „Vilso prekyba“ sąskaitų numeracijos. Atsakovė tik išdėsto savo pasamprotavimus dėl sąskaitų numeracijos, tačiau ji nepaneigė teismo nustatyto fakto dėl sąskaitų priklausymo UAB „Verslo matas“. Pagal 2010-12-31 „sąskaitos 4330 apyvarta pagal klientus“ duomenys patvirtina, kad ieškovas buvo skolingas 7672,13 Lt sumą UAB „Verslo matas“, o ne UAB „Vilso prekyba“. Atsakovė pateikė išrašą iš programos darytą ne 2010-12-31, bet 2012-10-22, ir klaidina teismą.
3. Nors atsakovė teigia, kad UAB „Verslo matas“ ir UAB „Vilso prekyba“ siejo prekybiniai santykiai ir UAB „Vilso prekyba“ 7672,13 Lt sumą gavo pagrįstai, tačiau teiginio nepagrindžia jokiais įrodymais. Įmonės nuo 2010 metų 2011 metais jokių verslo santykių neturėjo.
4. Ieškovės teiginys, kad buvo atliekami avansiniai mokėjimai nepagrįstas, nes dokumentai patvirtina, kad buvo atsiskaitoma pagal konkrečias sąskaitas faktūras.
5. Teismo sprendime nėra pasisakyta dėl ieškovo apskaitos politikos, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai taikė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo normas.
6. 2010-12-31 „sąskaitos 4330 apyvarta pagal klientus“ patvirtina, kad atsakovė žinojo apie įsiskolinimus ir sąskaitų numerius, t.y. visą reikalingą informaciją, ieškovo vadovas per 2 minutes ir kelias sekundes trukusį pokalbį telefonu negalėjo spėti padiktuoti visų rekvizitų.
7. Teismas įvertinęs visus byloje esančius įrodymus pagrįstai nustatė, kad šalių nesiejo jokie santykiai dėl avansinių mokėjimų. Atsakovė nepagrįstai nurodė, kad 2010-12-31 buvo atliktas 7672,13 Lt avansinis mokėjimas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (DK 254 str.). Pirmos instancijos teismas pritaikydamas ribotą atsakovės atsakomybę už žalą konstatavo, kad yra visos DK 246 str. nustatytos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Teismas nustatė, kad atsakovė dėl neatsargumo nesant pagrindo 2010-12-31 mokėjimo nurodymu Nr.221 pervedė UAB „Vilso prekyba“ 7672,13 Lt sumą, kurios ieškovas iš UAB „Vilso prekyba“ atgauti neturi galimybių. Teisėjų kolegija sutinka teismo sprendime padarytomis išvadomis bei sprendimo argumentais, įvertina apeliacinio skundo argumentus.
Sprendžiant pinigų pervedimo tarp paslaugas ir prekes perkančių/parduodančių įmonių pagrįstumo klausimą lemiamą reikšmę turi tiesioginiai įrodymai: 1) sandoris, pagal kurį mokama, 2) sąskaitos faktūros, patvirtinančios sandorio vykdymą perduodant prekes ar paslaugas, 3) abiejų sandorio šalių buhalterinių registrų įrašai apie sandorio vykdymo metu atliktų operacijas. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad UAB „Verslo matas“ ir UAB „Vilso prekyba“ turėjo analogišką sąskaitų faktūrų žymėjimą, nes abi įmonės naudojo raides VM ir 10 ženklų sąskaitos numerį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši vien ši aplinkybė nepatvirtina, fakto, kad 2010-12-31 mokėjimo nurodymas Nr.221 buvo įvykdytas apmokant faktiškai egzistuojančius UAB „Vilso prekyba“ reikalavimus, nes įvertinus byloje surinktus įrodymus nustatyta, kad sąskaitos faktūros VM0000001119; VM0000001146; VM0000001176; VM0000001246; VM0000001291; VM0000001485; VM0000001496; VM0000001537; VM0000001550; VM0000001554; VM0000001556; VM0000001650; VM0000001662 buvo išrašytos ieškovui apmokėti UAB „Verslo matas“, o ne UAB „Vilso prekyba“. Sąskaitos faktūros kaip rašytiniai įrodymai prijungtos prie bylos. Sąskaitų faktūrų numeracijos sudarymo struktūros panašumas pats savaime neįrodo sąskaitų tapatumo. Atsakovė pateikė teismui įrodymus (2012-02-03 padaryto išrašo iš buhalterinės apskaitos programos ištrauką), kad ieškovas 2010-12-31 UAB „Verslo matas“ buvo skolingas 2723,47 Lt, o ne 7672,13 Lt sumą. Tačiau šį įrodymą teismas vertina kaip melagingą, nes ieškovas pateikė teismui visą buhalterinės sąskaitos „Sąskaitos 4430 apyvarta pagal klientus“ 2010-12-31 būklei išrašą, kuriame konkrečiai nurodytas ieškovo 7672,13 Lt įsiskolinimas UAB „Verslo matas“, o 7672,13 Lt įsiskolinimo UAB „Vilso prekyba“ nėra. Byloje surinktais įrodymais įrodyta, kad atsakovė neturėjo nei teisinio nei faktinio pagrindo pervesti UAB „Vilso prekyba“ 7672,13 Lt sumą. Atsakovės prielaida, kad ieškovas buvo skolingas UAB „Vilso prekyba“ nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis ir įrodymais.
Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovo direktorius ne iš karto po klaidos paaiškėjimo kreipėsi į UAB „Vilso prekyba“ dėl be pagrindo sumokėtų pinigų grąžinimo nepaneigia priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos atsiradimo. Klaipėdos apygardos teismo 2011-09-06 nutartimi UAB „Vilso prekyba“ iškelta bankroto byla. Teismo nutartyje konstatuota, kad jau nuo 2011 metų pradžios UAB „Vilso prekyba“ buvo nemoki ir nevykdė mokėjimų kreditoriams. Atsižvelgiant į UAB „Vilso prekyba“ turimą turtą trečios eilės kreditoriai bankroto procedūros metu gaut kreditorinių reikalavimų patenkinimą neturi galimybės.
Apeliacinio skundo argumentas, kad nepaneigta mokėjimo avansu UAB „Vilso prekyba“ galimybė ir ieškovo direktorius galėjo tokį nurodymą telefonu duoti atsakovei, prieštarauja byloje surinktiems tiesioginiams įrodymams. Byloje nustatyta, kad 2010 metų pabaigoje ir 2011 metais UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „Vilso prekyba“ mokėjimų tarpusavyje nebevykdė ir prekių ar paslaugų pirkimų. Be to, nesant konkrečių sąskaitų faktūrų ir pagal atsakovės versiją mokant avansu, ieškovo direktorius turėjo pavedimo pagrindą sudarančius duomenis diktuoti atsakovei telefonu, tačiau objektyviai tai padaryti per 2 min. 12 sekundžių trunkantį pokalbį neįmanoma. Atsakovės argumentas, kad mokėjimo nurodymas galėjo būti vykdomas ir nesant jo pagrindą sudarančio dokumento, svarbu tik, kad mokėjimas būtų įtrauktas į apskaitą, nesudaro pagrindo atsakovės veiksmų kvalifikuoti kaip teisėtų, nes, laikantis atsakovės versijos, mokėjimo pagrindas turėjo atsirasti vėliau. Kaip jau konstatuota, pagrindo mokėti pinigus nebuvo nei prieš mokant pinigus, nei vėliau.
Apeliacinio skundo argumentai, kad, vadovaujantis LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 str. 2 d. bei 21 str. 1 ir 2 d. nuostatomis, ieškovo vadovas, turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį, vadovaudamasis apskaitos standartais, darbas buvo organizuotas taip, kad ieškovas neturėjo ofiso, ieškovo vadovas su atsakove bendraudavo telefonu, vadovas pasirinko apskaitos politiką, pagal kurią buvo su tiekėjais buvo atsiskaitoma avansu, mokėjimai buvo daromi pagal nurodymus telefonu, nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo materialinės atsakomybės. Byloje neįrodyta, kad 2010-12-31 mokėjimo nurodymas Nr.221 buvo įvykdytas avansu apmokant ieškovo vadovo telefonu padiktuotas sąskaitas. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis atsakovė, kaip vyriausioji buhalterė, tvarkė ieškovo, kaip ūkio subjekto, apskaitą, į kurią privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vyriausiojo buhalterio atsakomybė už buhalterinių įrašų teisingumą. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje).
Darbo sąlygos, kai atsakovė dirba nuotoliniu būdu ne ieškovo buveinės patalpose ieškovę tenkino visą šešerių metų darbo sutarties galiojimo laikotarpį ir tokios darbo sąlygos niekaip neįtakojo atsakovės klaidos. Ieškovo vadovo ir atsakovės konfliktas dėl galimo apskaitos klastojimo neturi įtakos faktų, kurių pagrindu atsakovei taikoma materialinės atsakomybė, egzistavimui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p. ir 331 str.,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Andrius Ignotas
Kolegijos teisėjos Liuda Uckienė
Aldona Tilindienė