Administracinė byla Nr.A-438-1760/2010

                                                                          Procesinio sprendimo kategorija 9.1, 9.5, 15 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 10 d.

Vilnius

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei K.J.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G.K. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G.K. padavė teismui skundą, kuriame prašė:

1. Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2009 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 68-218;

2. Panaikinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Utenos apskr. VMI, Inspekcija) 2009 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-15;

3. Priteisti jam iš valstybės 2845 Lt turtinės žalos (negrąžintą jo permokėtą gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumą) su atitinkamomis palūkanomis, nustatytomis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 9 dalyje, skaičiuojant jas nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4. Priteisti jam iš valstybės 30000 Lt neturtinės žalos bei 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Skunde paaiškino, kad Utenos apskr. VMI, pradėjusi jo mokestinį patikrinimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 3 dalies nuostatą (informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą), nes per mokestinio patikrinimo laikotarpį (2001 – 2005 m.) jis jokios veiklos, kaip fizinis asmuo nevykdė, yra privatus asmuo, o įstatymas ir teismas saugo jo teisę į asmeninį gyvenimą. Utenos apskr. VMI ir VMI, patvirtinusios tokius patikrinimo aktus, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatą (nuosavybė neliečiama), nes nenustatė jokių pažeidimų nei jo, kaip privataus asmens, asmeniniame gyvenime, nei jo individualios įmonės veikloje, nepateikė absoliučiai jokių įrodymų (vadovavosi prie laidomis ir spėlionėmis), kad per mokestinį laikotarpį (2001 – 2005 m.) jis gavo pajamų, neapmokestintų teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau papildomai apskaičiavo didžiules fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), GPM, delspinigių ir baudų sumas. Vienintelis akivaizdus faktas – jo per klaidą 2004 m. permokėta 2845 Lt GPM suma, dėl kurios grąžinimo jis kreipėsi į Utenos apskr. VMI dar 2005 m. balandžio 1 d., tačiau sprendimas dėl šios permokos nebuvo priimtas.

Pareiškėjas nurodė, kad Utenos apskr. VMI ir VMI neteisėtai ir nepagrįstai nepripažino jo pateikto įrodymo (I.L. 2009 m. balandžio 29 d. rašytinio patvirtinimo, kad ji jam 1997 – 1999 m. paskolino 94 000 Lt sumą, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas akcentavo, jog tikslino savo Vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją ((duomenys neskelbtini)), kadangi ji buvo užpildyta klaidingai (suklaidintas mokesčių administratoriaus darbuotojų nurodė nedeklaruotiną nekilnojamąjį turtą ir dėl savo neatidumo nenurodė pasiskolintų lėšų). Pažymėjo, kad Utenos apskr. VMI be jokio teisinio tam pagrindo šios deklaracijos iki šiol nepriėmė. Asmuo, iš kurio jis tas lėšas pasiskolino taip pat patikslino savo pirminę Vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (duomenys enskelbtini)) ir Utenos apskr. VMI ją priėmė. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nuostatų ribojančių galimybę šias deklaracijas tikslinti ir visiškai neturi reikšmės nei deklaracijos tikslinimo data, nei tikslinimų skaičius, nei faktas, kad ši deklaracija tikslinama mokestinio patikrinimo metu. Teigė, kad Utenos apskr. VMI yra nenuosekli: 35 000 Lt, pasiskolintus iš fizinio asmens (I.L.) ji pripažino tinkamu jo gautų lėšų pagrįstumo įrodymu (2003 m. birželio 16 d. išdavė atitinkamą pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)), o visų kitų lėšų (94 000 Lt), pasiskolintų iš to paties fizinio asmens, įgijimą laiko nepagrįstu. Pasiskolintų lėšų iš I.L. faktą įrodo I.L. rašytinis patvirtinimas, jo banko sąskaitos išrašas. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nenumatė ir nenumato būtinybės sudarant paskolų sutartis jose nurodyti ar paaiškinti dar kažkokias aplinkybes. Kita vertus, jeigu mokesčių administratoriui yra būtina žinoti kažkokias aplinkybes, kurios, jo manymu, yra reikšmingos mokestiniam patikrinimui, jis turi teisę tas aplinkybes išsiaiškinti, užduodamas atitinkamus klausimus (MAĮ 36 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad VMI sprendime nurodyta klaidinga informacija, esą I.L. iki 2001 m. spalio 1 d. gyveno Rusijos Federacijoje. Be to, klaidingai teigiama, kad jis nuo 1997 iki 2000 m. nei išvykstant, nei atvykstant muitinėje nedeklaravo grynųjų pinigų sumų. Paaiškino ir prie skundo pridėjo atitinkamus įrodymus, kad I.L. atvyko į Lietuvos Respubliką 1997 m., atidarė sąskaitą AB „Vilniaus bankas“ ir 1997 m. gegužės 15 d. pervedė pinigines lėšas į asmeninę sąskaitą šiame banke (34 825 JAV dolerius). 1997 m. spalio 10 d. Lietuvoje jai gimė duktė, 1999 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Zarasų rajono skyriuje jai buvo išduotas Socialinio draudimo pažymėjimas SD Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 1999 m. spalio 1 d. iki 2001 m. balandžio 30 d. ji dirbo gydytoja-stomatologe Zarasų rajono savivaldybės VšĮ „Pirminės sveikatos priežiūros centras“. Todėl, anot pareiškėjo, jokių piniginių lėšų jam deklaruoti muitinėje nebuvo reikalo, kadangi savo asmeninėmis lėšomis I.L. disponavo Lietuvoje.

Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad Utenos apskr. VMI pažeidė VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr.VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 127 punkto reikalavimą, t. y. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nenurodė motyvuotų priežasčių, kodėl į dalį jo rašytinių pastabų nebuvo atsižvelgta, o VMI pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Mokesčių administratorius sprendimą dėl mokesčio bazės nustatymo netiesiogiai turi grįsti faktais, aplinkybėmis ir kita informacija, kuri patvirtintų tą teisinę situaciją, kad mokesčio bazės negalima nustatyti tiesiogiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Pareiškėjas akcentavo, jog taip pat nesutinka su patikrinimo akte ir skundžiamuose sprendimuose pateiktais argumentais dėl delspinigių apskaičiavimo. Teigė, kad mokesčių apskaičiavimo būdas, nustatytas MAĮ 70 straipsnyje, t. y. mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, jo atžvilgiu buvo pritaikytas nepagrįstai ir neteisėtai; visa suma, nuo kurios jam buvo apskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai ir baudos, yra neapmokestinamosios pajamos, pagrįstos tinkamais ir pakankamais įrodymais; 2004 m. 2845 Lt GPM permokos faktas yra akivaizdus ir patvirtintas tinkamais ir pakankamais įrodymais. Nurodė, kad dėl neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų patyrė ir iki šiol patiria neturtinę žalą: neteisėti mokesčių administratoriaus veiksmai (vilkinimas grąžinti jam GPM permoką, mokestinio patikrinimo vilkinimas, neteisėtas administracinės bylos iškėlimas, kurią nutraukė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), informacijos apie jo privatų gyvenimą rinkimas, būtinybė ginti savo teises teismuose ir kitose valstybinėse institucijose) iššaukė jo ir jo artimųjų dvasinius išgyvenimus ir sukėlė nepatogumų, verčia jausti nuolatinę emocinę įtampą ir bylinėtis teismuose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI, dalyje dėl žalos atlyginimo, ir VMI, kaip savarankiška atsakovė, dalyje dėl sprendimų panaikinimo, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad G.K., laiku nerealizavęs teisės pateikti visus dokumentus ir įrodymus, prarado teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo metu (MAĮ 121, 126 straipsnis, 153 straipsnio 3 dalis). Įstatymų leidėjas tokiu būdu siekia užtikrinti ne tik operatyvų ikiteisminį procesą, bet ir užkirsti kelią mokesčių mokėtojo piktnaudžiavimui atsižvelgus į bylos eigą pateikti vis naujus sau palankius naujus įrodymus. G.K. viso mokestinio patikrinimo metu nebendradarbiavęs su mokesčių administratoriumi, piktnaudžiaudamas savo teisėmis ir nesąžiningai elgdamasi mokesčių administratoriaus atžvilgiu mokestinio ginčo nagrinėjimo metu teikia vis naujus įrodymus, kurie akivaizdžiai galėjo būti pateikti patikrinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. A17-573/2007, 2008 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A20-201/2008). Centrinis mokesčių administratorius ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs visus mokestinio ginčo nagrinėjimui pateiktus dokumentus. Pažymėjo, kad pagal MAĮ 2 straipsnio 20 punktą, 150 straipsnį VMI nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus, t. y. mokestinius ginčus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 13 punktas suteikia teisę mokesčių administratoriui tais atvejais, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

Anot atsakovo, mokestinio tyrimo metu 2005 m. lapkričio 30 d. G.K. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. 7.21-233 pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. G.K. minėtą nurodymą apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris priėmė sprendimą atmesti skundą kaip nepagrįstą (LVAT 2006 m. lapkričio 24 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą). G.K. mokesčių administratoriaus nurodymo nevykdė, dokumentų patikrinimui nepateikė. Mokesčių mokėtojas teigdamas, kad gavo atitinkamas pajamas turi savo teiginius pagrįsti, t. y. surinkti ir pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius patvirtinančius dokumentus, jog pajamos realiai buvo gautos. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojo surinktų faktinių duomenų visuma turi neabejotinai įrodyti, kad pajamos realiai buvo gautos iš nurodyto šaltinio. G.K. nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, jog gavo 94000 Lt paskolą iš I.L.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad paskolos sutartys nėra išsaugotos, pateiktas tik rašytinis I.L., nors pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ 1 straipsnį (2002 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX-1193 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. gruodžio 6 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.) Lietuvos Respublikos gyventojų, įsigyjančių (įsigijusių) brangų turtą pajamos pagrindžiamos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais arba juridinę galią turinčiais dokumentais. Atsižvelgdama į G.K. gautų paskolų aplinkybes – didelė paskolų suma, paskolos nepagrįstos ekonomine logika, beprocentės, nenaudingos paskolos davėjai, paskolos ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų, nedeklaruotos įstatymo nustatyta tvarka, atsakovas konstatuoja, kad I.L. patvirtinimas apie paskolų suteikimą neįrodo, kad G.K. realiai šias pajamas gavo. Reikalavimas pagrįsti pajamas pirmiausia reiškia, kad pajamos realiai turėtų būti gautos, o ne vien atspindėtos dokumentuose.

Atsakovas nurodė, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d., Nr. IX-1910) 3 straipsnyje buvo nustatyta, jog gyventojas privalo deklaruoti pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2000 Lt, o 4 straipsnio 2 dalyje – jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. G.K., nedeklaravęs įstatymo nustatyta tvarka gautų paskolų, negali jomis remtis pagrįsdamas vėlesnių laikotarpių išlaidas. Vienkartinės turto deklaracijos patikslinimas, kaip nurodo G.K., buvo pateiktas tik mokestinio patikrinimo metu, todėl vertinant jo mokestinio patikrinimo bei vėliau kilusio mokestinio ginčo eigą, daro išvadą, jog G.K. vėliau papildomus įrodymus pateikė ne siekdamas patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o siekdamas sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių.

Atsakovas teigė, kad mokesčių administratorius G.K. mokesčių bazės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, tai yra mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, todėl pagrįstai taikė specialius mokesčių apskaičiavimo metodus ir mokesčio bazę nustatė netiesiogiai. Rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-60-2004 suformuota teismų praktika. Nagrinėjamu atveju G.K. netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas bei neįvykdė mokesčių administratoriaus nurodymo pateikti duomenis apie pajamų šaltinius, todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Todėl mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Šis metodas taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo išlaidas. Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį gautomis pajamomis. Atkreipė dėmesį į tai, kad Utenos apskr.. VMI patikrinimo akto 4 lape detaliai išdėstė MAĮ 70 straipsnio taikymo sąlygas bei teisinį reglamentavimą. Detali MAĮ 70 straipsnio įgyvendinimo tvarka nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose „Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse“.

Be to, anot atsakovo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17 – 301/2007 išsamiai pasisakė dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo kilus abejonėms dėl pinigų sumų gavimo realumo. Nutartyje konstatuota, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga tenka tiek mokesčių mokėtojui, tiek ir mokesčių administratoriui. Jei mokesčių mokėtojas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, įrodyti, kad pajamų nebuvo turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Kadangi G.K. pinigų gavimo fakto nepagrindė jokiais tiesioginiais įrodymais, pareiga įrodyti pinigų gavimą tenka G.K..

Atsakovas pažymėjo, kad pajamų gavimo faktą iš nežinomų šaltinių galima konstatuoti tik nustačius, kad G.K. šias pajamas panaudojo, t. y. tuomet kai išlaidos viršijo jo pajamas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad G.K. 2001 m. išleido 29600 Lt sumą. Inspekcija apskaičiavo delspinigius palankiausiu jam būdu, t. y. nuo galimai vėliausio Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme (toliau – ir FAPMLĮ) įtvirtinto deklaracijos pateikimo termino. Pagal tuo metu galiojusio FAPMLĮ 33 straipsnio 1 dalį pajamos, neišvardytos šio įstatymo II, III ir IV dalyse apmokestinamos taikant 20 procentų tarifą. FAPMLĮ 37 straipsnis nustato bendrą fizinių asmenų pajamų mokesčio apskaičiavimo tvarką pagal kurią mokėtojas privalėjo pateikti fizinio asmens pajamų deklaraciją nuolatinės gyvenamosios vietos valstybinei mokesčių inspekcijai pasibaigus metams iki vasario 1 d. ir per mėnesį nuo deklaracijos pateikimo dienos sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį. GPM ir šio mokesčio delspinigių apskaičiavimo teisėtumą grindžia tuo metu galiojusio GPMĮ 1 straipsnio 1 dalies, 3, 5 straipsnių, 6 straipsnio 2, 3 dalies, 9 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 36 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, atsakovas paaiškino, kad atliekant mokestinį patikrinimą nebuvo nustatyta, kad pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, taip pat pažymėjo, kad ilgą patikrinimo procesą sąlygojo paties G.K. veiksmai, atsisakant bendradarbiauti bei teikti patikrinimui reikalingą informaciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis, 6.246 – 6.249 straipsnis, LVAT administracinė byla Nr. A17-614/2007). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Turtinės žalos atsiradimas siejamas su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, sukeliančiais teisines pasekmes atitinkamam visuomeninio santykio dalyviui. Mokestinis patikrinimas buvo atliktas pagal mokestinio tyrimo ir operatyvaus patikrinimo metu surinktą informaciją duomenis ir dokumentus. Atsakovo manymu, G.K. neturi teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo G.K. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 68-218 bei Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-15. Teismas priteisė G.K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 2845 (du tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis) litus turtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

              Teismas konstatavo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2003 m. birželio 16 d. pateiktoje brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijoje deklaravo pagal 2000 m. sausio 31 d. paskolos sutartį iš I.L. gautą 35000 Lt paskolą iš kurių 30000 Lt sumą panaudojo pastato įsigijimui (2003 m. birželio 6 d. pagal sąskaitą faktūrą serija LGA Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo pastatą (duomenys neskelbtini), Zarasų m. už 30000 Lt). Mokesčių administratorius šias pasiskolintas lėšas iš I.L. pripažino, bet nepripažino visų kitų (94000 Lt) pasiskolintų lėšų iš to paties asmens. Pareiškėjas kartu su pastabomis pateiktomis Inspekcijai buvo pateikęs 2009 m. balandžio 29 d. I.L. pasirašytą patvirtinimą kuriame nurodyta, kad I.L. laikotarpiu nuo 1997 iki 1999 metų pareiškėjui suteikė 94000 Lt paskolą, kuri buvo grąžinta 2007 metais. Kartu su skundu VMI pareiškėjas pateikė banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, kad jis pervedė į I.L. banko sąskaitą 166710 Lt sumą (jo teigimu, tokiu būdu grąžino iš jos pasiskolintas lėšas (129000 Lt) ir jai paskolino 37710 Lt). Teismas akcentavo, kad jam pareiškėjas papildomai pateikė dokumentus įrodančius, jog I.L. laikotarpiu nuo 1999 m. spalio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 30 d. turėjo leidimą dirbti Lietuvoje, 2003 m. gegužės 13 d. jai gimė duktė Lietuvoje, bei banko sąskaitos išrašą apie 1997 m. gegužės 15 d. I.L. pajamas.

Teismas nurodė, jog ginčo teisinių santykių atsiradimo metu fizinių asmenų gaunamų pajamų apmokestinimą reglamentavo Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas. Šio įstatymo V dalis nustato gyventojų pajamų iš komercinės – ūkinės veiklos, taip pat kitų pajamų apmokestinimo tvarką. Pagal FAPMLĮ 33 straipsnio 1 dalį pajamos, neišvardytos šio įstatymo II, III ir IV dalyse apmokestinamos taikant 20 procentų tarifą. Pagal tuo metu galiojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 3 straipsnį, pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas, o šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. To paties įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nustato, kad 33 proc. (nuo 2006 m. liepos 1 d. 27 proc.) pajamų mokesčio tarifas yra taikomas pajamoms, nenurodytoms šio straipsnio 2 dalyje. GPMĮ 6 straipsnio 2 dalyje išdėstytas baigtinis sąrašas pajamų kurios apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, pateikė pakankamai įrodymų, kad I.L. jam suteikė 94000 Lt paskolą, kurią jis grąžino 2007 m. Todėl mokesčių administratorius be pagrindo nepripažino šios sumos pajamomis ir taikydamas išlaidų metodą apskaičiavo mokėtinus mokesčius, jų delspinigius ir paskyrė baudas.

Dėl žalos atlyginimo teismas konstatavo, jog reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas savo skunde išdėstė abstrakčius teiginius, kad dėl neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų (vilkinimo grąžinti jam GPM permoką, mokestinio patikrinimo vilkinimo, neteisėto administracinės bylos iškėlimo, kurią nutraukė LVAT, informacijos apie jo privatų gyvenimą rinkimas, būtinybė ginti savo teises teismuose ir kitose valstybinėse institucijose) patyrė ir iki šiol patiria neturtinę žalą (jis ir jo artimieji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, jaučia nuolatinę emocinę įtampą ir bylinėjasi teismuose). Be to, kaip nustatė teismas, pareiškėjas teigia, kad turtinė žala atsirado dėl 2004 m. per klaidą sumokėtos 2845 Lt GPM permokos negrąžinimo. Teismo vertinimu, VMI ir Utenos apskr. VMI ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, mokesčių administratorius pripažįsta 2845 Lt pareiškėjo GPM permoką, GPM permoką taip pat patvirtina byloje surinkti įrodymai, todėl reikalavimas dėl 2845 Lt turtinės žalos atlyginimo tenkintinas. Teismas kartu nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo netenkinamas, nes atsižvelgiant į faktines aplinkybes šia permoka buvo sumažinta mokesčių administratoriaus pareiškėjui apskaičiuota mokėtina GPM suma. Teismo nuomone, abstraktūs ir jokiais konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos padarymo negali būti pripažįstami pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III.

              Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G.K. skundą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

              Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pateikė pakankamai įrodymų, jog I.L. jam suteikė 94000 Lt paskolą, kurią jis grąžino 2007 m., bei konstatavo, kad mokesčių administratorius be pagrindo nepripažino šios sumos pajamomis ir taikydamas išlaidų metodą apskaičiavo mokėtinus mokesčius. Apelianto nuomone, mokesčių administratoriaus sprendimų panaikinimas pats savaime nerodo jo veiksmų neteisėtumo, svarbios yra priežastys, dėl kurių šie aktai buvo panaikinti. Apeliantas pažymėjo, kad paties pareiškėjo veiksmai atsisakant bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi patikrinimo metu, bei teikti patikrinimui reikalingą informaciją, o ne mokesčių administratoriaus neteisėti veiksmai, sąlygojo mokesčių apskaičiavimą. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas - neteisėti veiksmai. Jų konstatavimas nagrinėjant bylą iš esmės lemia, ar tikslinga vertinti kitas sąlygas. Teismui nenustačius, kad VMI neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą, nebuvo teisinio pagrindo priteisti turtinės žalos atlyginimą.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas G.K. prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą.

              Atsiliepime nurodo, jog mokesčių administratorių neteisėti veiksmai yra akivaizdūs ir patvirtinti atitinkamais įrodymais. Turtinė žala, t. y. neteisėtai negrąžinta pareiškėjo permokėta gyventojų pajamų mokesčio suma (2845 Lt) yra akivaizdi ir įrodyta. Anot pareiškėjo, jis būtų gavęs papildomų pajamų, jei ši pinigų suma jam būtų grąžinta laiku (t. y. dar 2005 metais). Todėl pareiškėjui turėjo būti priteista ne tik minėtoji suma, bet ir atitinkamos palūkanos, nustatytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalyje, skaičiuojant jas nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

              Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas G.K. padavė pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti VMI 2009 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 68-218; 2) panaikinti Utenos apskr. VMI 2009 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-15; 3) priteisti iš valstybės 2845 Lt turtinės žalos (negrąžintą permokėtą GPM sumą) su atitinkamomis palūkanomis, nustatytomis MAĮ 87 straipsnio 9 dalyje, skaičiuojant jas nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti jam iš valstybės 30000 Lt neturtinės žalos bei 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

              Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas 2010 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo G.K. skundą tenkino iš dalies ir panaikino VMI 2009 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 68-218 bei Utenos apskr. VMI 2009 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-15, taip pat priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, 2845 Lt turtinei žalai atlyginti. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš valstybės 30000 Lt neturtinės žalos bei 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Apeliaciniu skundu atsakovas VMI ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą dalyje dėl 2845 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir prašo priimti naują sprendimą – pareiškėjo G.K. skundą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, tuo tarpu pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą (t. 3, b. l. 1 – 2; 7 – 11). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog apeliacinio proceso dalykas nagrinėjamu atveju yra būtent 2845 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui teisėtumas ir pagrįstumas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl kitų pareiškėjo reikalavimų, kurių atžvilgiu apeliacinės instancijos teisme nėra keliamas ginčas, iš esmės atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog mokesčių administratoriai pareiškėjo ginčijamais sprendimais be pagrindo papildomai apskaičiavo mokėtinus mokesčius, jų delspinigius ir paskyrė baudas, todėl VMI 2009 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 68-218 bei Utenos apskr. VMI 2009 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-15 yra naikintini kaip nepagrįsti.

              Tuo tarpu nagrinėjant klausimą dėl 2845 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo priteisimo svarbu atsižvelgti į tai, jog kaip matyti iš byloje esančių duomenų, taip pat iš pareiškėjo bei atsakovo teismui pateiktų procesinių dokumentų, minėtos žalos susidarymo faktas grindžiamas tuo, jog pareiškėjas 2004 m. balandžio 15 d. sumokėjo į biudžetą 2845 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumą (t. 3, b. l. 1, 7; t. 2, b. l. 122; t. 1, b. l. 9), kuri, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 2 straipsnio 10 punktu, pripažintina mokesčio permoka (be pagrindo, per klaidą mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė GPM suma) ir turėjo būti grąžinta pareiškėjui. Tačiau Utenos apskr. VMI 2005 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (23.8.)-23.1-1938 (t. 2, b. l. 128) informavo pareiškėją, kad nurodyta suma bus grąžinta po patikrinimo, o VMI 2009 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 68-218 (šis sprendimas yra panaikintas pirmosios instancijos teismo) atsižvelgusi į tai, kad patikrinimo metu už tą patį mokestinį laikotarpį apskaičiuota mokėtina GPM suma didesnė už GPM permoką, pareiškėjui grąžintinos 2845 Lt GPM permokos suma sumažino patikrinimo metu apskaičiuotą mokėtiną 7078 Lt GPM bei nurodė sumokėti į biudžetą apskaičiuotą skirtumą 4224 Lt GPM (7069 Lt - 2845 Lt) (t. 1, b. l. 55).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog, susidarius 2845 Lt GPM permokai (pareiškėjui 2004 m. balandžio 15 d. sumokėjus į biudžetą per didelę GPM sumą, t. y. 2845 Lt), pareiškėjas įgijo teisę reikalauti laiku grąžinti (įskaityti) šią mokesčio permoką (Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 3 punktas). Be to, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog mokesčio permokų grąžinimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja imperatyvios Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje („Mokesčių permokos įskaitymas ir grąžinimas“) įtvirtintos teisės normos, t. y. teisiniai santykiai, susiję su mokesčių permokos grąžinimu, yra detaliai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalimi, turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Įvertinus šį teisinį reguliavimą, akivaizdu, jog nors pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 2845 Lt sumą kaip jam padarytą turtinę žalą (Civilinio kodekso 6.246 – 6.250, 6.271 straipsniai), tačiau, kaip jau buvo minėta, ši suma yra vertintina kaip mokesčio permoka, kurios grąžinimo klausimas privalo būti sprendžiamas būtent viešosios teisės normų nustatyta tvarka (atlikus mokesčių administravimo procedūras, apibrėžtas Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11–648/2003 UAB „Palink“ vs. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) taip pat laikomasi nuomonės, jog susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos, o Civilinio kodekso normos tokiais atvejais netaikytinos. Atitinkamai Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka privalo būti sprendžiamas ir klausimas ir dėl palūkanų nuo laiku negrąžintos mokesčio permokos sumos apskaičiavimo (vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalimi, mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta; palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui). Tačiau nagrinėjamu atveju šioje administracinėje byloje (nagrinėjant pareiškėjo inicijuotą mokestinį ginčą) mokesčio permokos grąžinimo klausimai sprendžiami nebuvo, pareiškėjas neginčijo jokių konkrečių mokesčių administratorių sprendimų (atliktų procedūrų), susijusių su permokos grąžinimu, tik prašė priteisti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą (t. 1, b. l. 9 – 10; t. 2, b. l. 192). Todėl klausimas dėl 2845 Lt GPM permokos grąžinimo bei palūkanų dėl laiku negrąžintos permokos apskaičiavimo nėra šio mokestinio ginčo objektas ir yra spręstinas pareiškėjui ir/ar mokesčių administratoriui inicijuojant mokesčio permokos grąžinimo procedūras, apibrėžtas Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, šioje byloje pareiškėjui nepagrįstai priteisė 2845 Lt turtinei žalai atlyginti. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant jo dalį dėl 2845 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą ir panaikinti jo dalį, kurioje pareiškėjui G.K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, priteista 2845 (du tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt penki) Lt turtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.