Administracinė byla Nr. A-2923-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04683-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, prašė:
1) pripažinti neteisėtu atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau ir Vilniaus APGV, atsakovas) viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. TE-610 ,,Dėl vidaus tarnybos kapitono J. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) ir jį panaikinti;
2) grąžinti pareiškėją į tarnybą ir priteisti jam darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos;
3) pripažinus atleidimą neteisėtu, priteisti pareiškėjui už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2014 m. rugsėjo 30 d., iki kol bus su juo galutinai atsiskaityta, įskaitant ir butpinigius;
4) pripažinus atleidimą neteisėtu, priteisti pareiškėjui kitas su darbo santykiais susijusias išmokas – 4 014,12 Eur butpinigių skolą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (3 953,30 Eur);
5) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad 1998 m. vasario 2 d. tarp pareiškėjo ir darbdavio Vilniaus APGV buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 74, pagal kurią pareiškėjas pradėjo dirbti Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos dalinio budinčiu pamainos vairuotoju. Vidaus tarnyboje pareiškėjas turi 18 metų 6 mėnesių 16 dienų stažą. 2014 m. gegužės 27 d. pareiškėjui buvo atlikta kairio klubo sąnario endoprotezavimo operacija, po kurios pareiškėjas turėjo laikiną nedarbingumą. 2014 m. rugsėjo 2 d. iš darbdavio buvo gautas įspėjimas dėl galimo atleidimo iš darbo pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (jei dėl laikomojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu, vykdant tarnybos pareigas). Įspėjime buvo nurodyta atlikti specializuotą medicininę ekspertizę.
Nurodė, kad Vilniaus APGV viršininko Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 56 straipsnio 1 dalį ir 57 straipsnį, atsižvelgiant į 2014 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) Specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimą Nr. 3796, kuriame nustatyta diagnozė pagal TLK-10-AM: Z98.8.; H52.1; L90.50; J31.2 ir priimtas sprendimas, jog pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1V-380/V-618 „Dėl Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado patvirtinimo (Dėl Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado patvirtinimo)“ (toliau – ir Sąvadas) 36.1, punktą pareiškėjas yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II ir III skiltis. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2014 m. spalio 9 d. medicinos dokumentų išraše Nr. 2014/24778 ligos anamnezėje dėl gydymo/darbo nurodyta, kad šiuo metu pacientas sveikas, gydymas nereikalingas.
Pareiškėjo teigimu, CMEK visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo individualų tinkamumą, nevertino realios pareiškėjo sveikatos būklės, t. y. nebuvo paskirti ir atlikti tyrimai, kurių pagrindu būtų nustatyta, jog pareiškėjas turi funkcinių sutrikimų, nenustatytas sutrikimų mastas, t. y. CMEK ekspertinės išvados pagrindime dėl judesių ribotumo iš viso nenurodyta apie judesių ribotumą, neįvardytas judesių ribotumo laipsnis, o įrašyti ligų kodai visai nesusiję su Sąvado 36.1.punkto sąlyga (sąnario endoprotezavimu).
Poįstatyminio akto – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1V- 380/V-618 36.1 punkto nuostata bei Statuto 56 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos ir gali būti atleistas iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnyje įtvirtinai teisei laisvai pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Pareiškėjas prašė teismo apginti jo pažeistą teisę į darbą, tačiau teismui pripažinus, jog atleidimas iš darbo yra teisėtas, pareiškėjas reiškė alternatyvius reikalavimus dėl to, kad darbdavys atleidimo dieną – 2014 m. rugsėjo 30 d. – visiškai neatsiskaitė su pareiškėju, t. y. apskaitytas galutinis atsiskaitymas buvo atliktas mokėjimo pavedimu į AB SEB 2014 m. spalio 9 d., todėl pareiškėjas prašė teismo taikyti atsakovo atžvilgiu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, t. y. vidutinis darbo užmokestis už pavėluotas atsiskaityti 9 dienas.
Atsakovas, atleisdamas pareiškėją Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu, neišmokėjo Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. TE-545 „Dėl butpinigių mokėjimo vidaus tarnybos vyresniajam leitenantui J. K.“ paskirtų kas mėnesį mokėtinų 210 Lt (60,82 eurų) butpinigių susidariusios skolos. Pareiškėjas, Lietuvos ekonomikai esant krizinei situacijai, sutiko atsakovui pateikti 2009 m. gegužės 30 d. prašymą, kuriuo prašė nuo 2009 m. gegužės 1 d. laikinai atidėti butpinigių mokėjimą, o nesumokėtus pinigus išmokėti atsiradus galimybei. Tai, kad prašymas buvo teikiamas atsakovo nurodymu, patvirtina tas faktas, jog prašymas dėl butpinigių laikino mokėjimo atidėjimo surašytas jau praėjus mokėtinam nustatytos išmokos terminui. Gavus galutinį atsiskaitymą, matyti, jog sustabdyti butpinigiai nebuvo sumokėti, todėl 2014 m. spalio 19 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl butpinigių grąžinimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio (iš viso už 65 mėnesius). 2014 m. lapkričio 12 d. buvo gautas rašytinis atsakymas Nr. 3-6-4088 (4.62-6), kuriuo „sustabdytas butpinigių mokėjimas“ traktuojamas kaip jų atsisakymas ir raštu informuojama, kad valdyba neturi teisinio pagrindo išmokėti butpinigių. Tačiau Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. TE-545 „Dėl butpinigių mokėjimo vidaus tarnybos vyresniajam leitenantui J. K.“ nepanaikintas ir galiojantis, todėl atleidimo dieną su pareiškėju turėjo būti atsiskaityta ir už 66 mėnesius įsakymu paskirtų butpinigių, kurių bendra suma sudaro (66 x 60,82 = 4 014,12) 4 014,12 eurų.
Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepime į skundą su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės skundžia ne Vilniaus APGV viršininko Įsakymą, kuriuo jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, o CMEK išvadą, t. y. pagrindą, dėl kurio buvo priimtas Įsakymas. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai. Pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalies nuostatą, esant minėtam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiam pagrindui pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Nurodo, kad gavus minėtą ligos liudijimą, Vilniaus APGV, nepažeisdama Statuto 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atleidimo terminų (konkrečiu pagrindu), sekančią dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d., atleido iš vidaus tarnybos J. K.. Įsakymas yra teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti, taip pat nėra pagrindo grąžinti pareiškėją į tarnybą ir priteisti jam darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei priteisti pareiškėjo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas su alternatyviais reikalavimais taip pat nesutiko, nes vadovaujantis Valstybės biudžeto lėšų išdavimo iš valstybės iždo sąskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. 195 „Dėl valstybės biudžeto lėšų išdavimo iš valstybės iždo sąskaitos taisyklių patvirtinimo“ 8 punktu, Vilniaus APGV savo sąskaitoje negali turėti nenaudojamų (nepanaudotų) lėšų, valdyba negalėjo prognozuoti pareiškėjo atleidimui reikalingų lėšų, todėl ir jo atleidimo dieną Vilniaus APGV sąskaitoje tokių piniginių išteklių nebuvo, nes pagal teisės aktų reikalavimus nepanaudotos lėšos turi būti grąžinamos į valstybės iždo sąskaitą ir tame nėra atsakovo kaltės.
Pareiškėjas 2009 m. gegužės 30 d. prašymu išreiškė savo valią ir paprašė nuo 2009 m. gegužės 1 d. atidėti butpinigių mokėjimą. Prašymas buvo patenkintas ir butpinigių mokėjimas buvo sustabdytas. Kitą prašymą grąžinti nesumokėtus butpinigius pareiškėjas Vilniaus APGV pateikė tik 2014 m. spalio 20 d., t. y. praėjus 20 dienų po jo atleidimo iš vidaus tarnybos. Vilniaus APGV yra įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl kiekvienas mokėjimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Būtent todėl pareiškėjas, norėdamas, kad jam vėl būtų pradėti mokėti butpinigiai, privalėjo pateikti šiuos ankščiau išvardintus privalomus dokumentus ir įrodyti, jog neatsirado naujų aplinkybių ir jis atitinka nurodytas sąlygas butpinigiams gauti. Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir dėl butpinigių mokėjimo kreipėsi tik tuomet, kai jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Vilniaus APGV, neturėdama jokių patvirtinančių duomenų, jog pareiškėjui ši socialinė garantija gali būti taikoma, neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui butpinigius už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas prašė teismo priteisti butpinigius ne iki 2014 m. rugsėjo 30 d., t. y. jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos, o iki 2014 m. spalio 30 d. Pareiškėjas apskritai neturi teisės prašyti priteisti butpinigius už laikotarpį, kuomet jis jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 329,68 Eur už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 8 d. iš atsakovo Vilniaus APGV, kitą skundo dalį atmetė. Taip pat iš atsakovo Vilniaus APGV priteisė pareiškėjui 182,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas dėl Įsakymo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes. Vilniaus APGV 2014 m. rugsėjo 29 d. iš CMEK gavo pažymą (ligos liudijimą) Nr. 3796, kurioje nurodyta, kad pareigūnas netinkamas tarnybai, ir atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį nuo 2014 m. rugsėjo 30 dienos. Atleidžiant iš darbo, priskaičiavo išeitines išmokas ir jas išmokėjo 2014 m. spalio 9 d. Statuto 53 straipsnyje nustatyti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai ir nenumatyta jokia kita alternatyva, todėl atsakovas, gavęs CMEK išvadą, pagrįstai iš tarnybos atleido pareiškėją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai. Atmesti pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas negalėjo jo atleisti ligos metu, nes Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Teismas neturi pagrindo abejoti CMEK išvada, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Įsakymą, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos.
Dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteisimo teismas nurodė, jog, netenkinus pareiškėjo skundo dalyje dėl atsakovo Įsakymo panaikinimo, netenkinamas prašymas grąžinti pareiškėją į tarnybą ir priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, įskaitant butpinigius.
Dėl alternatyvaus reikalavimo pripažinus atleidimą neteisėtu priteisti pareiškėjui už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki kol bus su juo galutinai atsiskaityta, įskaitant ir butpinigius, teismas nurodė, jog pareiškėjas pateikė įrodymą, kad atsakovas, pagal Statuto 58 straipsnio 1 dalį privalėjęs su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną (2014 m. rugsėjo 30 d.), pinigus į jo sąskaitą pervedė 2014 m. spalio 9 d. Pareiškėjas prašė priteisti už 9 dienas, įskaitant dieną, kai pinigai jau buvo įskaityti į pareiškėjo sąskaitą banke, kas nelaikytina uždelsimo diena. Vidaus tarnybos statutas nenumato sankcijų vidaus reikalų statutinėms įstaigoms už uždelsimą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš vidaus tarnybos statutiniu valstybes tarnautoju, tačiau remiantis Statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Pareiškėjas teismui pateikė valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 24 d. pažymą Nr. 6-42-740 ir atsakovo jam išduotą detalizuotą 2015 m. sausio 28 d. pažymą Nr. 13-6-14(4.15-6), tačiau vidutinio vienos darbo dienos paskaičiavimų nepateikė. Atsakovo pateikta pažyma nedetalizuota, todėl teismas, spręsdamas vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio apskaičiavimą, rėmėsi pareiškėjo pateiktomis pažymomis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7.1, 7.3, 8 punktus, pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, esant suminei darbo laiko apskaitai, sudaro 41,21 Eur (843,52 + 928,82 = 1 772,34 Eur): (21 + 22 = 43 d. d.), t. y. (2014 m. kovo mėn. darbo užmokestis 843,52 Eur /2 912,53 Lt, darbo dienų skaičius – 21; 2014 m. balandžio mėn. darbo užmokestis 928,82 Eur/3 207,03 Lt, darbo dienų skaičius – 22). Teismas, tenkindamas šioje dalyje reikalavimą už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 8 d. įskaitytinai, priteisė pareiškėjo naudai 329,68 Eur (41,21 Eur x 8 k. d.). Pagal Statuto 47 straipsnį, netenkinus reikalavimo grąžinti į tarnybą, reikalavimas dėl butpinigių priteisimo nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. atmestas.
Dėl alternatyvaus reikalavimo pripažinus atleidimą neteisėtu priteisti pareiškėjui kitas su darbo santykiais susijusias išmokas – 4 014,12 eurų butpinigių skolą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. teismas nurodė, jog Statuto 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai, neturintys tarnybos vietoje būsto, juo aprūpinami, o nesant galimybės, pagal straipsnio 4 dalį, gyvenamosios patalpos tarnybos vietovėje išlaikymo išlaidoms kompensuoti iš Vidaus reikalų ministerijai ar vidaus reikalų centrinei įstaigai skirtų lėšų mokami Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigiai. Teismas, vertindamas rašytinius įrodymus, manė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo 2009 m. gegužės 30 d. prašymą nemokėti butpinigių vertino kaip atsisakymą nuo butpinigių pasikeitus pareiškėjo gyvenimo sąlygoms, nes iki atleidimo iš tarnybos dienos pareiškėjas nesikreipė, kad jam būtų kompensuojamos būsto išlaikymo išlaidos. Paskoliniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, o skola galėtų susidaryti tik tuo atveju, jeigu atsakovas dėl savo kaltės pareiškėjui kas mėnesį nemokėtų butpinigių.
Teismui yra pateiktas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo nuosavybėje buvęs butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, liko buvusiai sutuoktinei ir dvejiems vaikams, tačiau nėra duomenų apie pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą bei gyvenamosios vietos pakeitimą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2007 m. spalio 18 d. ir 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaręs buto (kambario) nuomos sutartį, kuri įregistruota viešame registre, tačiau tai neįrodo, kad pareiškėjas patyrė faktines buto (kambario) nuomos ir komunalinių paslaugų išlaidas už ginčo laikotarpį, kad atsakovas galėtų jas kompensuoti ne ginčo tvarka, o ginčo atveju – teismas priteisti. Be to, iki atleidimo iš tarnybos pareiškėjas vienu ir tuo pačiu laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 30 d. ir iki bylos išsprendimo iš esmės nurodo du adresus: (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir (duomenys neskelbtini), Salininkai, Vilnius. Nors 2009 m. sausio 1 d. nuomos sutartis iki šios dienos nenutraukta, tačiau byloje esančiuose dokumentuose pareiškėjas nurodo gyvenąs buvusios šeimos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė pateikė prašymą teismui dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. IV-380/V-618 36.1 punkto nuostatos atitikties Konstitucijos 29, 33 ir 48 straipsniams bei Statuto 56 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 48 straipsniui. Prašymas netenkintas, nes teismui nekelia abejonių minėtų teisės aktų atitiktis Konstitucijai. Be to, žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą nėra absoliuti. Asmuo turėdamas teisę laisvai pasirinkti darbą, prisiima ir atsakomybę atitikti pasirinktam darbui keliamus reikalavimus (pvz., tam tikros krypties išsimokslinimas, amžiaus cenzas, sveiktos būklė) ir tik įvykdęs keliamus reikalavimus įgyja teisę būti priimtu dirbti jo pasirinktą darbą.
Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgdamas į tai, kad skundas tenkintas iš dalies, priteisė pareiškėjui sumą, proporcingą tenkintiems reikalavimams pagal 2015 m. kovo 26 d. patikslintą skundo rezoliucinę dalį, t. y. 182,77 Eur.
III.
Pareiškėjas J. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo dalį dėl Įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, butpinigių priteisimo ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai, taip pat tenkinti jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, priimi ir prijunti prie bylos naujus rašytinius įrodymus. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pareiškėjas dėl Įsakymo panaikinimo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodo, jog teismas formaliai vadovavosi teisės normomis ir nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjui sąnario endoprotezavimo operacija buvo pradėta planuoti dar 2010 m. kovo 2 d., galiojant senai įsakymo redakcijai, kai pareigūnai objektyviai įvertinus jų sveikatos būklę galėjo grįžti į užimamas pareigas, t. y. pareiškėjas turėjo teisėtus lūkesčius toliau dirbti užimamose pareigose. Teismas nevertino tos aplinkybės, jog pareiškėjas pagal medicininius dokumentus yra visiškai sveikas, tačiau pagal visas tris Sąvado skiltis pripažįstamas netinkamu tarnybai, todėl nelogiška teismo išvada, kad pareiškėjas, realizuodamas teisę į darbą, neatitinka įstatymo jam keliamų reikalavimų.
Apeliantas pagrįstai tikėjosi, jog 2014 m. rugsėjo 29 d. CMEK išvada bus įvertinta teismo kritiškai dėl to, jog individualus patikrinimas apeliantui nebuvo atliktas, vadovautasi tik Sąvado 36.1 punktu. Šiuo metu visiškai neturinčiam jokių fizinių trūkumų pareiškėjui nustatyta, kad jis negali dirbti net pagal III skiltį, taikomą asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, ir pareigūnams, kurie pagal pareigybių aprašymus 50 procentų ir daugiau darbo laiko dirba kabinete, o kita jų veikla nėra patruliavimo, mobilios palydos, konvojavimo, asmenų, postų (objektų) apsaugos, gaisrų, katastrofų padarinių likvidavimo, žmonių, turto gelbėjimo ekstremaliomis sąlygomis funkcija, o tai jau iš esmės prieštarauja protingumo principui, nes susiformuoja tokia teisinė situacija, kad asmuo, turėdamas pakankamai rimtų sveikatos sutrikimų, yra labiau tinkamas tarnybai nei asmuo, gydytojų pripažintas visiškai sveiku.
Pareiškėjas darbdavio 2014 m. rugsėjo 2 d. įspėjimo pagrindu buvo patikrintas 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. esant jam laikinai nedarbingam. Būtent dėl šio pažeidimo iš darbdavio pusės apeliantas kėlė atleidimo iš darbo neteisėtumo klausimą, t. y. kad jis CMEK buvo įvertintas gydymosi periodu (esant nedarbingam), o ne dėl to, kad jis buvo atleistas jam esant nedarbingam, kaip nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas.
Teismas visiškai nevertino byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. lapkričio 25 d. sveikatos apsaugos ministrės pasirašyto rašto Nr. (1.1.36-142)4-4420, kuriame ministrė pripažįsta, jog Sąvado ir Sąvado taikymo paaiškinimų 36.1 punktas galimai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms ir dėl šio akto bus kreipiamasi į Vidaus reikalų ministeriją dėl akto vertinimo bei analizės atlikimo, esant pagrindui, inicijuos teisės aktų nuostatų pakeitimus. Teismas nevertino Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 4 d. rašto Nr. 1D-1446(12), kuriame atkreiptas dėmesys į tai, kad dėl šiuolaikinių endoprotezų kokybės ir charakteristikų ir esamo teisinio reglamentavimo sveikatos būklės reikalavimų nustatymo srityje būtinas tobulinimas, Sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. vasario 19 d. pateikto rašto Nr. (1.1.20-422)10-1737, kuriame nurodyta, kad dėl Sąvado ir jo taikymo paaiškinimų 36.1 punkte nustatyto reguliavimo pagrįstumo, esant šiuolaikinių endoprotezų kokybei ir charakteristikoms, yra poreikis keisti nurodytą galiojantį teisinį reguliavimą. Teismas nevertino nė vieno iš apelianto pateiktų rašytinių įrodymų, susijusių su jam implantuoto naujausio klubo sąnario endoprotezo komplekto kokybe bei medicininiuose straipsniuose ir knygose išdėstytų gydytojų chirurgų-ortopedų (specialistų) patirties apie po endoprotezavimo operacijos asmenų darbingumą. Teismas nevertino įrodymų iš priešgaisrinių apsaugos tarnybų asociacijos internetinio puslapio pateiktos informacijos, kurioje nurodyta, kad po operacijų nėra apribojimų tapti ar dirbti ugniagesiu. Pateiktas Jungtinių Amerikos Valstijų, Austrijos, Suomijos ir kitų valstybių teisinio reglamentavimo aiškinimas, iš kurio matyti, jog asmenims, kuriems atlikta endoprotezavimo operacija, nėra taikomas apribojimas dirbti priešgaisrinės apsaugos tarnyboje. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 3 punktą, nes nevertino byloje nurodytų rašytinių įrodymų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMEK ekspertinis sprendimas negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir kt.), tačiau argumentai dėl CMEK ekspertinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (bet ne savarankiškas reikalavimas) gali būti teikiami ginčijant galutinį įstaigos vadovo sprendimą bei ginant teisę užimti tam tikras statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino į teismą iškviestos ekspertės R. P. duotų paaiškinimų dėl 2014 m. rugsėjo 29 d. ligos liudijimo Nr. 3796 bei paties rašytinio įrodymo turinio prieštaringumo. Iš esmės ekspertė R. P. pripažino, jog konkrečiu apelianto sveikatos patikrinimo atveju, t. y. po endoprotezavimo operacijos, apeliantas pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai ne pagal patikrinimo metu nustatytus duomenis, o pagal esantį reglamentavimą, t. y. Sąvado 36.1 punktą. Ekspertei visi klausimai, susiję su objektyviu apelianto operuoto klubo sąnario judesių apimties ir amplitudės nustatymu, atrodė nereikšmingi, nes kokie jie bebūtų, ekspertų išvada negalėtų pasikeisti dėl teisinio reguliavimo. Ekspertės atsakymą, t. y. kad objektyviai apelianto sveikata net nebuvo tiriama, akivaizdžiai iliustruoja kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – teismo išreikalauti iš CMEK apelianto tyrimo duomenys ir 2014 m. rugsėjo 23 d. Trakų medicininės reabilitacijos centro epikrizėje fiksuoti duomenys. Akivaizdu, jog 2014 m. rugsėjo 29 d. chirurginio tyrimo metu nurašyti duomenys iš 2014 m. rugsėjo 23 d. Trakų medicininės reabilitacijos centro epikrizėje fiksuotos apelianto būklės „ATVYKUS“, t. y. po pravesto reabilitacinio gydymo – rezultatai yra žymiai geresni, tačiau ekspertizės metu, ar sąmoningai siekiant nurodyti blogesnius duomenis, ar formaliai vertinant sveikatos būklę ir nurašinėjant, padaryta klaida – paimti rezultatai ne po pravesto gydymo, bet apeliantui atvykus gydytis. Apeliantas teisme patvirtino, kad jis nebuvo objektyviai ekspertizės metu tiriamas, o ekspertė nesuprato, kokią esminę reikšmę tai galėjo turėti ekspertų padarytai išvadai.
Teismas nevertino apelianto teisme nurodyto argumento ir pateiktų diagnozių kodų, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad 2014 m. rugsėjo 29 d. ligos liudijime nurodytų pagrindinių ir gretutinių ligų diagnozė pagal kodus negali būti pripažinta liga ar sveikatos problema, kuri neleistų apeliantui tinkamai atlikti tarnybą.
Paaiškina, jog adresu (duomenys neskelbtini), Salininkai, Vilnius, apeliantą sunkiai pasiekia registruota korespondencija, todėl visais svarbiais gyvenimo klausimais apeliantas nurodo buvusį adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius, nes šiuo adresu gyvena jo vaikai ir jį informuoja apie gautą korespondenciją, be to, su vaikais pareiškėjas pastoviai susitikinėja, o su buvusia sutuoktine santykiai nėra konfliktiški, todėl ji nemato problemos perduoti apeliantui adresuotą korespondenciją.
Dėl butpinigių priteisimo nurodo, jog pareiškėjas ne savo noru paprašė „sustabdyti“ butpinigių mokėjimą, o dėl to, kad paties atsakovo buvo paprašytas pateikti prašymą dėl tuo metu Lietuvos ekonomikoje esančios krizinės situacijos bei piniginių lėšų trūkumo. Šios visuotinai žinomos aplinkybės apeliantas neturi įrodinėti. 2009 m. gegužės 30 d. prašyme prašoma atgaline data, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d., sustabdyti butpinigių mokėjimą, o nesumokėtus pinigus išmokėti atsiradus galimybei. Akivaizdu, kad iš lingvistinės pateikto prašymo analizės negalima padaryti išvados, kokią padarė teismas, kad apeliantas savo noru atsisakė butpinigių. Gavus galutinį atsiskaitymą, matyti, jog sustabdyti butpinigiai nebuvo sumokėti, todėl 2014 m. spalio 19 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl butpinigių grąžinimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio (iš viso už 65 mėnesius). 2014 m. lapkričio 12 d. buvo gautas rašytinis atsakymas Nr. 3-6-4088(4.62-6), kuriuo „sustabdytas butpinigių mokėjimas“ traktuojamas kaip jų atsisakymas, tačiau tokį atsakovo argumentą paneigia galiojantis 2007 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymas Nr. TE-545 „Dėl butpinigių mokėjimo vidaus tarnybos vyresniajam leitenantui J. K.“, kurio teismas savo iniciatyva panaikinti negali. Be to, 2014 m. lapkričio 12 d. atsakovo rašytiniame atsakyme nurodyta, kad jis neturi teisinio pagrindo išmokėti butpinigius ne dėl to, kad skolos nepripažįsta, o dėl to, kad buvo sustabdytas butpinigių mokėjimas, o naujo prašymo pareiškėjas nepateikė iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Tačiau 2009 m. gegužės 30 d. prašyme buvo nurodyta, kad prašoma „nesumokėtus pinigus išmokėti atsiradus galimybei“. Būtent atleidimo iš vidaus tarnybos juridinis faktas yra ta aplinkybė, kuri darbdavį įpareigoja atsiskaityti su darbuotoju pilnai.
Be to, Vilniaus APGV tęsė mokėjimus už kitą socialinę garantiją – važiavimo išlaidas į tarnybos vietą ir iš jos į apelianto gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, iki pat apelianto susirgimo. Visa tai patvirtina, kad atsakovas žinojo apelianto gyvenamąjį adresą – (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjas teikia naujus įrodymus – banko sąskaitos išrašą ir važiavimo asmeniniu transportu į tarnybos vietą ir iš jos išlaidų ataskaitos pavyzdinę formą, patvirtinančius atsakovo mokėjimus už važiavimo išlaidas apeliantui į tarnybos vietą ir iš jos.
Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad teismas kaip tik atsižvelgė į teismo posėdžio metu ekspertės išsakytus argumentus. Ekspertė teismo metu tik patvirtino, jog asmuo po endoprotezavimo operacijos visais atvejais yra pripažįstamas netinkamas vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II, III skiltis. Ekspertė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju apelianto judesių amplitudė neturėjo įtakos CMEK išvadai, kadangi jau pats faktas, jog apeliantui buvo atlikta sąnario endoprotezavimo operacija, yra teisės aktais nustatytas imperatyvus pagrindas pripažinti, jog pareigūnas yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal visas tris Sąvado skiltis. CMEK negali priimti kitokio sprendimo.
Teismo posėdžio metu ekspertė R. P. nurodė, kad gydytojas chirurgas būtų pratęsęs nedarbingumo pažymėjimą, jeigu būtų matęs galimybę, kad apeliantas pasveiks ir tai turės įtakos CMEK sprendimui, tačiau ekspertiniam sprendimui judesių vertinti nereikia ir joks gydymas neturėtų įtakos tokiam CMEK sprendimui, koks buvo priimtas nagrinėjamu atveju. Ekspertė taip pat nurodė, kad CMEK dirbęs chirurgas pritarė reikalavimui, kuris įsigaliojo 2012 m., jog pareigūnai po sąnario endoprotezavimo operacijos pripažįstami netinkamais vidaus tarnybai. Pabrėžė, kad pareigūnams, tarnaujantiems vidaus tarnyboje, yra privalomi fiziniai ir profesiniai normatyvai, o asmenims po endoprotezavimo operacijos yra neleistinas sunkus fizinis krūvis, jie mokomi taisyklingai lipti, nulipti, sėdėti, pritūpti ir pan., todėl pareigūnams tęsiant vidaus tarnybą būtų didelė implanto sąnario išklibimo rizika, o tai sąlygotų galimą asmens mobilumo praradimą ir neįgalumo atsiradimą. Teismas išsamiai įvertino ekspertės išsakytus teiginius ir priėmė tinkamą sprendimą.
Vilniaus APGV taip pat neturi pagrindo abejoti dėl Sąvado 36.1 punkte nurodytos nuostatos atitikties Konstitucijai ir sutinka su teismo sprendimu, kuriuo teismas atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 30 d. prašymu išreiškė savo valią ir paprašė nuo 2009 m. gegužės 1 d. atidėti butpinigių mokėjimą. Prašymas buvo patenkintas ir butpinigių mokėjimas buvo sustabdytas. Per likusį tarnybos laikotarpį, t. y. iki to laiko, kol su pareiškėju buvo susiklostę tarnybiniai santykiai, pareiškėjas neteikė naujo prašymo mokėti butpinigius. Keistas ir nelogiškas apelianto teiginys, jog pareiškėjas ne savo noru paprašė sustabdyti butpinigių mokėjimą. Prašymą pateikė pats apeliantas, jį patvirtindamas savo parašu, todėl tokie apelianto argumentai yra absoliučiai nesuprantami.
Teismo posėdžio metu Vilniaus APGV atstovė informavo teismą, kad pareiškėjas ir pats neginčija to fakto, kad nuo to momento, kuomet jis pateikė Vilniaus APGV prašymą sustabdyti butpinigių mokėjimą, jis nepatyrė jokių išlaidų, t. y. pareiškėjas pripažįsta, jog buto nuomos mokesčio tuo laikotarpiu jis nemokėjo. Teismo posėdžio metu taip pat buvo nurodyta, jog Vilniaus APGV apskritai kyla abejonės, ar pareiškėjo buto (kambario) nuomos sutartis nėra sudaryta tik fiktyviai, siekiant pasinaudoti teisės aktų netobulumu, kadangi pareiškėjas kambario nuomos sutartį sudarė su tėvais.
Atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas neturėjo teikti naujo prašymo bei dokumentų dėl butpinigių mokėjimo vien dėl to, kad Vilniaus APGV pareiškėjui kompensavo važiavimo išlaidas į tarnybos vietą ir iš jos. Skirtingai nuo butpinigių mokėjimo, važiavimo išlaidų kompensacijos pareiškėjas neatsisakė. Pravažiavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus pareiškėjas teikė, o butpinigių mokėjimas pareiškėjo prašymu buvo sustabdytas. Vilniaus APGV gavusi pareiškėjo dokumentus dėl pravažiavimo netikrina ir neseka, ar pareiškėjas į tarnybą ir iš jos važinėja konkrečiai iš jo nurodytosios vietos, todėl tokie pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas išmokėti pareiškėjui butpinigius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas, be kita ko, kilo dėl Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. TE-610 ,,Dėl vidaus tarnybos kapitono J. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtu Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 56 straipsnio 1 dalį ir 57 straipsnį, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 „Dėl Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado patvirtinimo (Dėl Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado patvirtinimo)“ patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose Švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado 36.1 punktą, pagal kurį pareiškėjas yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų sveikatos būklės tinkamumo reikalavimų I, II ir III skiltis.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjui 2014 m. gegužės 27 d. buvo atlikta kairio klubo sąnario endoprotezavimo operacija. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2014 m. spalio 9 d. medicinos dokumentų išraše Nr. 2014/24778 ligos anamnezėje dėl gydymo/darbo nurodyta, kad šiuo metu pacientas sveikas, gydymas nereikalingas. Taip pat byloje nustatyta, jog pareiškėjo tinkamumo užimtoms pareigoms sveikatos būklės reikalavimai nustatytini pagal II Sąvado skiltį.
Sąvado 36 punkte nustatytos kaulų, kremzlių, raumenų, sausgyslių ir sąnarių lėtinės ligos ir jų padariniai. Sąvado 36.1 punkte yra įtvirtintos dažnai paūmėjančios arba progresuojančios, su ryškiu funkcijos sutrikimu ligos ir jų padariniai, dėl kurių nauji priimamieji/pareigūnai pagal visas I, II ir III skiltis pripažįstami netinkamais tarnybai. Taigi, jei naujai priimamiesiems/pareigūnams yra nustatomos Sąvado 36.1 punkte aptartos ligos ir jų padariniai, jie pagal I, II ir III skiltis yra pripažįstami netinkamais tarnybai.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar toks reguliavimas, kuriuo nustatyta, jog nauji priimamieji/pareigūnai po sąnario endoprotezavimo operacijos yra pripažįstami netinkamais vidaus tarnybai (Sąvado taikymo paaiškinimų 36.1 p.), taip pat tiek, kiek šis reguliavimas yra įtvirtintas Sąvado taikymo paaiškinimų 36.1 punkte, t. y. sąnario endoprotezavimo operacija yra priskiriama prie dažnai paūmėjančių arba progresuojančių, su ryškiu funkcijos sutrikimu kaulų, kremzlių, raumenų, sausgyslių ir sąnarių lėtinių ligų ir jų padarinių ir tai lemia, jog naujai priimami/pareigūnai, kuriems atlikta sąnario endoprotezavimo operacija, laikomi netinkamais tarnybai pagal Sąvade nustatytų sveikatos būklės tinkamumo reikalavimų I, II ir III skiltis, ir tiek, kiek nenustatyta, jog ekspertinis sprendimas dėl pareigūnų tinkamumo vidaus tarnybai po sąnario endoprotezavimo operacijos yra priimamas ištyrus juos chirurgijos stacionare ir po išgijimo, kas galbūt lemia, jog kitomis judėjimo aparato ligomis sergantys asmenys atsiduria geresnėje padėtyje nei tie, kuriems atlikta sąnario endoprotezavimo operacija, nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, proporcingumo ir asmenų lygybės principų, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pradėtas šios nuostatos atitikties konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir asmenų lygybės principams tyrimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs norminę administracinę bylą, 2016 m. vasario 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016 konstatavo, kad atsižvelgiant į nustatytos teisinės priemonės absoliutų pobūdį ir šios priemonės daromą reikšmingą poveikį asmens teisėms, vertintina, kad reikalavimas nebūti po endoprotezavimo operacijos, nesiejant to su tam tikrais aptariamos operacijos nulemtais asmens sveikatos sutrikimais ar kitomis pasekmėmis asmens sveikatai, kurios neleistų tinkamai vykdyti konkrečių funkcijų vidaus tarnybos sistemoje, yra nebūtina ir perteklinė priemonė numatytiems tikslams pasiekti. Teisėtas tikslas – užtikrinti, kad vidaus tarnybos veiktų operatyviai, o darbas būtų sklandus – išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, gali būti pasiektas nustatant ne taip griežtai asmens teises ribojančią teisinę priemonę. Asmens tinkamumas vidaus tarnybai po endoprotezavimo operacijos, paisant iš Konstitucijos išplaukiančio proporcingumo principo, turėtų priklausyti nuo Sąvado taikymo paaiškinimuose apibrėžtų šios operacijos nulemtų asmens sveikatos sutrikimų (jų požymių) ar kitų pasekmių asmens sveikatos būklei. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog Sąvado taikymo paaiškinimų 36 punkte nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek reikalavimas naujiems priimamiesiems/pareigūnams nebūti po endoprotezavimo operacijos nėra siejamas su konkrečiais šios operacijos nulemtais asmens sveikatos sutrikimais ar kitokiomis pasekmėmis asmens sveikatai, negali būti vertinamas, kaip pagrindžiantis negalimumą atlikti konkrečius vidaus tarnybos sistemos pareigybėms priskirtus uždavinius bei funkcijas, todėl yra neproporcingas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai ne pagal nustatytus medicininio patikrinimo metu duomenis, o pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (Sąvado 36.1 punktą). Anksčiau minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. sprendime pažymėta, jog asmens tinkamumas vidaus tarnybai po endoprotezavimo operacijos, paisant iš Konstitucijos išplaukiančio proporcingumo principo, turėtų priklausyti nuo Sąvado taikymo paaiškinimuose apibrėžtų šios operacijos nulemtų asmens sveikatos sutrikimų (jų požymių) ar kitų pasekmių asmens sveikatos būklei. Tai reiškia, kad po tokio pobūdžio operacijos turėtų būti atliekamas papildomas asmens sveikatos patikrinimas ir įvertinama, ar asmuo tinkamas vidaus tarnybai, t. y. gali atlikti konkrečiai vidaus tarnybos sistemos pareigybei priskirtus uždavinius ir funkcijas, o ne atleidžiamas iš vidaus tarnybos vadovaujantis vien tik faktine aplinkybe, kad asmeniui buvo atlikta klubo sąnario endoprotezavimo operacija.
Vertinant bylos aplinkybes įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste akivaizdu, kad jų nepakanka objektyvaus, pagrįsto ir teisingo sprendimo priėmimui. Be to, byloje esančiame medicinos dokumentų išraše (pasirašytame trijų gydytojų) nurodyta, jog pacientas sveikas, gydymas nereikalingas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai.
Dėl ekspertizės būtinybės spręstina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, reiškiamų reikalavimų ir ginčijamų sprendimų turinį. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo įrodymui ir bylos išnagrinėjimui eksperto išvada yra būtina, nes sprendžiami byloje klausimai, kuriems išimtinai reikalingos specialios (šiuo atveju medicininio pobūdžio) žinios.
Iš aukščiau išdėstyto seka (pripažinus Sąvado 36.1 punktą prieštaraujančiu konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam proporcingumo principui), kad byloje kilo būtinybė skirti naują (papildomą) medicininę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar dėl atliktos klubo sąnario endoprotezavimo operacijos pareiškėjas gali atlikti jo ar kitai pareigybei priskirtus uždavinius ir funkcijas, t. y. ar tinkamas tolesnei vidaus tarnybai.
Vienu iš reikalavimu J. K. prašė pirmosios instancijos teismą priteisti jam kitas su darbo santykiais susijusias išmokas – 4 014,12 Eur butpinigių skolą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (realiai 3 953,30 Eur). Vertindamas bylos įrodymus teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo 2009 m. gegužės 30 d. prašymą nemokėti butpinigių vertina atsisakymu nuo butpinigių pasikeitus jo gyvenimo sąlygoms, nes iki atleidimo iš tarnybos dienos pareiškėjas nesikreipė, kad jam būtų kompensuojamos būsto išlaikymo išlaidos. Tuo tarpu bylos medžiaga rodo, kad J. K. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkui 2009 m. gegužės 30 d. adresuotu prašymu dėl butpinigių mokėjimo išreiškė valią nuo 2009 m. gegužės 1 d. laikinai atidėti butpinigių mokėjimą, o nesumokėtus pinigus išmokėti atsiradus galimybei. Šis dokumentas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iškraipė šio ginčo aspekto esmę, be jokio pagrindo visiškai kitaip interpretavo anksčiau minėto prašymo turinį. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad reikalavimo dėl butpinigių priteisimo teismas neišnagrinėjo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nesurinko visų bylai reikalingų įrodymų (pavyzdžiui, papildomai reikėtų išsireikalauti iš atsakovo pažymą apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, J. K. asmens (tarnybinę) bylą ir pan.).
J. K. 2015 m. liepos 15 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo (II t., b. l. 50). Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl šiame prašyme nurodytų dokumentų (įrodymų) pridėjimo prie bylos.
Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.
Be to, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, priimdami ginčijamus sprendimus, taikė Sąvado nuostatas, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimu nurodyta apimtimi buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam proporcingumo principui. Teismas ginčo byloje taip pat negali taikyti norminio akto (ar jo dalies), kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir aukštesnės galios teisės aktui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalis).
Vienu iš pagrindiniu teisės normų taikymo veiklos subjektu yra teisminės valdžios institucijos. Todėl teismas kaip svarbiausias teisės normų taikymo veiklos subjektas, nagrinėdamas konkrečią bylą, t. y. vykdydamas teisingumą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų užtikrintas teisės aktais nustatytų asmenų subjektinių teisių įgyvendinimas bei priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Anatolijus Baranovas
Romanas Klišauskas