Administracinė byla Nr. A-1690-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01380-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. K. su skundu (b. l. 4) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas Pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Dėl buvimo perpildytose patalpose pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nepatogumų. Atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą pareiškėjas vertina 30 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą (b. l. 11-14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog per visą bausmės atlikimo Pataisos namuose laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pabrėžė, kad pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Nuteistieji gali naudotis sporto aikštelėmis ir sportine įranga. Sportavimo laikas neribojamas. Nuteistieji pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas direktoriaus įsakymu buvo paskirtas gyventi: nuo 2011 m. spalio 20 d. į 2 būrio 3 brigadą, nuo 2011 m. spalio 25 d. į 12 būrį 2 brigadą, nuo 2012 m. vasario 17 d. į 6 būrį 2 brigadą. Pareiškėjas per visą laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpį drausmine tvarka baustas 6 kartus, iš jų 3 kartus skirta nuobauda – uždaryti į baudos izoliatorių. Atsakovas nurodė, kad, pareiškėjui atliekant nuobaudas baudos izoliatoriuje, pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose numatytas patalpų plotas arba jis nežymiai skyrėsi nuo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyto, todėl negalėjo sukelti pareiškėjui dvasinių išgyvenimų, emocinio sukrėtimo ar kitokių nepatogumų.

Atsakovo nuomone, minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Pareiškėjas skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje buvo pažeistos ir neįrodė, kad atsakovo atstovas savo veiksmais (neveikimu) padarė nuteistajam žalos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 72-76) pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas Pataisos namų direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi į šiuos būrius/brigadas: nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2011 m. spalio 25 d. į 2-ojo būrio 3 brigadą, nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2012 m. vasario 17 d. į 12-ojo būrio 2 brigadą, nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. į 6-ojo būrio 2 brigadą.

Teismas pažymėjo, jog gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999) 6.15 punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog objektyvių duomenų apie Pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos namuose 2014 m. spalio 6 d. pažymoje Nr. 62-4094 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Konkrečiu atveju 2 būrio 3 brigados gyvenamoji patalpa sudaro 66,68 kv. m., joje yra 22 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2011 m. spalio 25 d., teko 3,03 kv. m. ploto. Taigi teismui pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpį nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2011 m. spalio 25 d. praleido patalpose, kurių plotas buvo 0,07 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. 12 būrio 2 brigados gyvenamoji patalpa sudaro 32,34 kv. m., joje yra 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui skunde nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2012 m. vasario 17 d., teko 2,02 kv. m. ploto. Taigi teismui pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpį nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2012 m. vasario 17 d. praleido patalpose, kurių plotas buvo 1,53 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. 6 būrio 2 brigados gyvenamoji patalpa sudaro 66,29 kv. m., joje yra 26 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui  skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., teko 2,55 kv. m. ploto. Taigi teismui pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. praleido patalpose, kurių plotas buvo 0,55 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Taigi teismui pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpį nuo 2011 m. spalio 20 iki 2012 m. rugsėjo 30 d. praleido patalpose, kurių plotas buvo atitinkamai 0,07 kv. m., 1,53 kv. m., 0,55 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Bylos medžiaga patvirtino, kad 2012 m. sausio 20 d. pareiškėjas buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 17, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 7,22 kv. m. ir kurioje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,61 kv. m. gyvenamojo ploto. 2012 m. birželio 27 d. pareiškėjas buvo patalpintas 10 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 6,25 kv. m. ir kurioje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,12 kv. m. gyvenamojo ploto. 2012 m. liepos 20 d. pareiškėjas buvo patalpintas 14 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 8, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 14,12 kv. m. ir kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,53 kv. m. gyvenamojo ploto.

Teismas pažymėjo, jog pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai akcentavo bausmės atlikimo Pataisos namuose bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pataisos namuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nebuvo duomenų, kad Pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma teismui nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nenustatytas, tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. neužtikrino pareiškėjui  laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai). 

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde tik abstrakčiai išdėstė aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), kurios, jo teigimu, atsirado dėl ploto normos neužtikrinimo. Konkrečiu atveju byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją, kad išsakęs pretenzijas dėl patiriamų nepatogumų, susijusių su skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Byloje taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl sveikatos būklės pablogėjimo, siejant tai su netinkamomis gyvenimo sąlygomis. 2014 m. lapkričio 17 d. atsakovo pažyma Nr. 73(2)-92 dėl pareiškėjo emocinės būklės patvirtino, jog pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu į psichologinės tarnybos specialistus dėl emocinių išgyvenimų, susijusių su gyvenamosios vietos netinkamomis sąlygomis, nesikreipė. Nebuvo surinkta įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma praleido palyginti neilgą laiką, nukrypimas nuo normos didesnį laiko tarpą buvo nežymus. Būnant pareiškėjui baudos izoliatoriuje 10 parų iki normos trūko 0,48 kv. m., 14 parų trūko tik 0,07 kv. m. Atitinkamai, nurodytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nustatytas pažeidimo mastas realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurios sudarytų pagrindą neturtinės žalos atlyginimui pinigais.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką šios kategorijos bylose, darė išvadą, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu buvo pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas įkalinimo Pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 81) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priteisti jam 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi CK 6.250 straipsniu ir nurodo, jog dėl jo nurodytų neteisėtų veiksmų jis patyrė emocinę depresiją, nepatogumus, papildomą diskomfortą. Pareiškėjas taip pat prašo atkreipti dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-275/2014 priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 87-89) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą pagrįstai akcentavo Pataisos namų bendrąsias kalinimo sąlygas, t. y. kad joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę ir galimybę užsiimti leistina veikla. Buvimas savo gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik dienotvarkėje numatytu miegui skirtu laiku.

Pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas priklauso ne tik nuo pažeidimo fakto buvimo, bet ir nuo realiai nukentėjusiojo asmens patirtų neigiamų padarinių dydžio, jų akivaizdumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai vertinęs administracinės bylos aplinkybes, nenurodė, jog teismas būtų pažeidęs kokias nors procesines, materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl A. K. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijoje nesudarius tinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas, tačiau reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisiant piniginės lėšas netenkino.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų, t. y. pažeidžiant teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytus reikalavimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktai nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose bei jam paskirtas nuobaudas atliko baudos izoliatoriuose. Pareiškėjas jam paskirtas nuobaudas atliko: 2012 m. sausio 20 d. paskirta nuobauda 15 parų baudos izoliatoriuje Nr. 17 (plotas 7,22 kv. m, 2 vietos); 2012 m. birželio 27 d. paskirta nuobauda 10 parų baudos izoliatoriuje Nr. 13 (plotas 6,25 kv. m, 2 vietos); 2012 m. liepos 20 d. paskirta nuobauda 14 parų baudos izoliatoriuje Nr. 8 (plotas 14,12 kv. m, 4 vietos). Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu minėtose kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose būtų laikoma mažiau ar daugiau asmenų nei jose įrengta miegamųjų vietų. Taigi iš nurodytų duomenų darytina išvada, kad 24 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikomam kamerų tipo patalpose, norma. Likusį laikotarpį (kai pareiškėjas neatliko jam paskirtų nuobaudų baudos izoliatoriuose) pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. Iš atsakovo pateiktų duomenų, kurių pareiškėjas neginčija, matyti, kad: laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2011 m. spalio 25 d. pareiškėjas bausmę atliko 2 būrio 3 brigadoje (plotas 66,68  kv. m, įrengta 22 miegamosios vietos), kada pareiškėjui teko 3,03 kv. m gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2012 m. vasario 17 d. – 12 būrio 2 brigadoje (plotas 32,34 kv. m, įrengta 16 miegamosios vietos), kada pareiškėjui teko 2,02 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. – 6 būrio 2 brigadoje (plotas 66,29 kv. m, įrengta 26 miegamosios vietos), kada pareiškėjui teko 2,55 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nurodytu laikotarpiu pareiškėjo teisė būti laikonam bendrabučio tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas sudaro ne mažiau 3,1 kv. m, buvo pažeista.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai jau sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Kadangi laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2011 m. spalio 25 d., nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2012 m. vasario 17 d., nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., kada pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose teko nuo 2,02 kv. m. iki 3,03 kv. m gyvenamojo ploto, jis visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, be to, kitos kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kuris galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teisinga ir pakankama satisfakcija yra teisės būti kalinamam bendrabučio tipo patalpose, kurioje pareiškėjui būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotas, pažeidimo pripažinimas.

Kita vertus, pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui baudos izoliatorių patalpose, jis 24 dienas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukalti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta 850 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurios dydis gali būti įvertintas 190 Eur. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 30 000 Lt (8 688,60 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 190 Eur.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 190 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus pakeisti ir išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 190 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė