Administracinė byla Nr. I-2814-142/2016

                   Proc. Nr. 3-61-3-00040-2015-5

  Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui M. N., atsakovo Vilniaus pataisos namų atstovui – šios įstaigos vyresniajam specialistui D. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

M. N. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 29 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 20–26). Pareiškėjas patikslintame skunde prašo teismo: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) direktoriaus 2014 m. spalio 27 d. nutarimus Nr. 28-1640(1) (toliau – nutarimas Nr. 28) ir Nr. 61-34 (toliau – nutarimas Nr. 61); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 2S-6386 (toliau – sprendimas); 3) iš Lietuvos valstybės priteisti 3 150,60 Eur neturtinei žalai atlyginti (toliau – skundas). Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT) dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinto tvarkos aprašo „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 15–16, 18 punktų teisėtumo.

Pasak pareiškėjo Vilniaus PN direktorius nutarimu Nr. 28 nepagrįstai skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – draudimą 1 mėnesį pirkti maisto produktus, o nutarimu Nr. 61 nepagrįstai nutarė 6 mėnesiams paimti pareiškėjo asmeninį kompiuterį. Atitinkamai, Kalėjimų departamentas sprendimu nepagrįstai atsisakė panaikinti paskirtą nuobaudą. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN pareigūnas M. C. (M. C.) 2014 m. spalio 22 d. surašė melagingą tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo asmeniniame kompiuteryje neva perinstaliuotos operacinės sistemos (iš Microsoft Windows XP Pro į nelicenzinę Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition). Pareiškėjas paaiškina, kad operacinę sistemą perinstaliavo Vilniaus PN administracijos nurodymu. Be to, pasak pareiškėjo, pareigūnas tarnybiniame pranešime melagingai nurodė, kad kietojo disko E: skirsnyje buvo draudžiamų nuteistiesiems naudotis programų archyvas, kad buvo pažeisti sisteminio bloko plombavimo lipdukai ir, kad laisvas priėjimas prie kompiuterio duomenų buvo užblokuotas kalbos mokomąja programa „NEYA“. Pareiškėjas paaiškina, kad lipdukai buvo nuimti su Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko leidimu (pastarajam leidus nunešti kompiuterį elektrikui pataisyti), o kompiuterinė programa „NEYA“ buvo skirta išimtinai anglų kalbos mokymuisi, o ne duomenų blokavimui. Nurodo, kad dėl neteisėto draudimo 1 mėnesį pirkti maisto produktus pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 500,00 Eur suma. Pareiškėjas mano, kad už tą patį buvo nubaustas du kartus, nes Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 61 iš jo 6 mėnesiams buvo paimtas kompiuteris. Pasak pareiškėjo, Vilniaus PN direktorius, priimdamas minėtą nutarimą, nepagrįstai atsižvelgė į 2013 m. liepos 11 d. nutarimu paskirtą nuobaudą, nes nuo jos paskyrimo jau buvo praėję daugiau kaip 1 metai, todėl pareiškėjas turėjo būti laikomas neturinčiu nuobaudų. Nurodo, kad kompiuteris pareiškėjui yra viena iš pagrindinių lavinimosi priemonių, nes juo pareiškėjas naudojasi, savarankiškai studijuodamas anglų kalbą bei informatiką (sistemų administravimą). Pažymi, kad UAB „Grodus“ yra pateikęs Vilniaus PN garantinį raštą, kuriuo įsipareigoja pareiškėją priimti į darbą informacinių technologijų administratoriaus pareigoms, todėl kompiuterio paėmimas 6 mėnesiams prieštarauja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 137 straipsnyje įtvirtintiems socialinės reabilitacijos tikslams. Dėl šio Vilniaus PN direktoriaus nutarimo Nr. 61 pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, kurią įvertina 1 000,00 Eur suma. Nurodo, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundo dėl Vilniaus PN direktoriaus minėtų nutarimų apskritai nenagrinėjo, o tik perrašė Vilniaus PN pareigūnų surašyto tarnybinio pranešimo tekstą. Dėl to patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertina 500,00 Eur suma. Be to, pasak pareiškėjo, Kalėjimų departamentas praleido Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 31 straipsnyje įtvirtintus skundų nagrinėjimo terminus, todėl pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, kurią įvertina 37,65 Eur už kiekvieną termino praleidimo dieną (iš viso 150,60 Eur). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus PN pareigūnas M. C. 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 14-1317 (toliau – 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinis pranešimas) nurodė žinomai melagingą informaciją, nurodydamas, kad buvo patikrinta pareiškėjo kompiuteryje įdiegta programinė įranga Microsoft Windows XP Home Edition SP3, nors ant kompiuterio buvo užklijuotas licencinis lipdukas Microsoft Windows XP Profesional versijai. Tuo, pasak pareiškėjo, jam buvo padaryta didžiulė psichologinė trauma, kurią įvertina 1 000,00 Eur suma.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į LVAT dėl Tvarkos aprašo 16 punkto teisėtumo.

Vilniaus PN atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 66–68). Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN direktorius pareiškėjui nuobaudą skyrė pagrįstai, nes pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų reikalavimus. Paaiškina, kad nutarimas dėl kompiuterio paėmimo nėra nuobauda, nes šis nutarimas buvo priimtas vadovaujantis BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktu.

Vilniaus PN atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas jau ne kartą buvo pažeidęs kompiuterio naudojimo tvarką, keletą kartą – itin šiurkščiai, todėl jo kompiuteris yra nuolat tikrinamas.

Kalėjimų departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 45–49). Nurodo, kad ginčijamą sprendimą priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir nustatęs, kad pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas tinkamai užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusiuose dokumentuose, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų. Kalėjimų departamentas nurodė nustatęs, kad Vilniaus PN nutarimas Nr. 61 taip pat buvo pagrįstas. Pasak Kalėjimų departamento pareiškėjas itin piktybiškai pažeidė režimą, pažeisdamas Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų reikalavimus, todėl buvo pakankamas pagrindas jam skirti nuobaudą. Pažymi, kad kompiuterio paėmimas nėra nuobauda, o teisės apribojimas, nustatytas BVK 96 straipsnio 4 dalyje. Nurodo, kad pareiškėjo skundas buvo gautas 2014 m. lapkričio 6 d. ir išnagrinėtas nepažeidžiant  BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos termino. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik pasipelnyti iš valstybės.

Kalėjimų departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 117).

Skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN ar Kalėjimų departamento (jų pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš pareiškėjo nuomonę neteisėtų Vilniaus PN direktoriaus nutarimų Nr. 28 ir Nr. 61, Kalėjimų departamento sprendimo bei Vilniaus PN pareigūno M. C. 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinio pranešimo.

Pasak pareiškėjo, 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 62) Vilniaus PN pareigūnas nurodė žinomai melagingą informaciją, t. y., kad pareiškėjo kompiuteryje 2013 m. rugpjūčio 2 d. buvo instaliuota „Microsoft Windows XP Home Edition SP3“ programinė įranga. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tokiu būdu buvo suklaidinti aukštesni pagal pareigas pareigūnai ir tai turėjo įtakos nepagrįstam ir neteisėtam drausminės nuobaudos skyrimui. Šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniu pranešimu Vilniaus PN pareigūnas Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam direktoriaus funkcijas, nurodė, kad Tvarkos aprašo pažeidimai nebuvo nustatyti (b. l. 62). Darytina išvada, kad tokio pobūdžio tarnybinis pranešimas jokių neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui negalėjo sukelti ir nesukėlė. Šio tarnybinio pranešimo pagrindu pareiškėjui nebuvo skirta jokia drausminė nuobauda.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN pareigūnas M. C. 2014 m. spalio 23 d. surašė Vilniaus PN direktoriui tarnybinį pranešimą „Dėl nuteistojo M. N. kompiuterio patikrinimo“ (toliau – 2014 m. spalio 23 d. tarnybinis pranešimas) (b. l. 72), kuriame nurodė, kad 2014 m. spalio 22 d. atliko pareiškėjo kompiuteryje įdiegtos programinės įrangos patikrinimą ir nustatė, kad kompiuteryje buvo nelicencinė operacinė sistema „Microsoft Windows XP Pro 64-bit Editon“ (t. y. be administracijos leidimo operacinė sistema „Microsoft Windows XP Pro“ buvo perinstaliuota į „Microsoft Windows XP Pro 64-bit Editon“).

2014 m. spalio 23 d. tarnybinio pranešimo pagrindu Vilniaus PN direktorius priėmė nutarimą Nr. 28 (b. l. 71), kuriuo pareiškėjui buvo skirta nuobauda (draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktus) už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų reikalavimų pažeidimą.

Tvarkos aprašas, be kita ko, nustato tvarką, pagal kurią leidžiami naudoti kompiuteriai. Tvarkos aprašo 15 punktas numato, kad kompiuteriuose neturi būti naudojamos nelicencijuotos, nelegalios operacinės sistemos.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 24 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė paaiškinimą (b. l. 73–74), kuriame nurodė, kad operacinė sistema „Microsoft Windows XP Pro (64 bitų)“ buvo įdiegta 2013 m. liepos mėnesį, administracijos patikrinta ir nuo tada nekeista.

2014 m. spalio 31 d. skunde Kalėjimų departamentui (b. l. 50–53) pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad ant jo kompiuterio buvo užklijuotas licencinis lipdukas „Microsoft Windows XP Pro“, o tai, kad kompiuteryje buvo įdiegta ši operacinė sistema tik su 64 bitų posisteme, pareiškėjo nuomone, esminio skirtumo neturi.

Teismas pakvietė liudyti 2014 m. spalio 22 d. pareiškėjo kompiuterio programinės įrangos patikrinimą  atlikusį Vilniaus PN pareigūną M. C. (toliau – ir liudytojas). Liudytojas pasižadėjime patvirtino, kad jam yra išaiškinta, jog už teismui duodamus melagingus parodymus numatyta baudžiamoji atsakomybė (b. l. 130). Liudytojas nurodė teismui, kad jo išsilavinimas elektronikos srityje yra aukštasis. Paaiškino, kad jis tikrina nuteistųjų kompiuterius. Liudytojas nurodė, kad „Microsof Windows XP Pro 64-bit Editon“ yra „Microsoft Windows XP Pro“ versija, reikalaujanti atskiros licencijos. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, 2014 m. spalio 22 d. kompiuteryje naudodamas nelicencijuotą operacinės sistemos versiją, pažeidė Tvarkos aprašo 15 punkto nuostatą, reikalaujančią, kad kompiuteriuose neturi būti naudojamos nelicencijuotos operacinės sistemos. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl minėtos operacinės sistemos versijos įdiegimo datos neturi teisinės reikšmės, nes nuobauda pareiškėjui buvo skirta, atsižvelgiant į 2014 m. spalio 22 d. vykdyto patikrinimo išvadas. Atitinkamai, teisinės reikšmės neturi ir tai, kokia operacinė sistema buvo įdiegta pareiškėjo kompiuteryje 2013 m. rugpjūčio mėnesį vykusio tikrinimo metu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus PN skundžiamame nutarime Nr. 28 teisėtai ir pagrįstai konstatavo Tvarkos aprašo 15 punkto pažeidimą.

Tvarkos aprašo 16 punktas numato, kad kompiuteriai ir informacijos laikmenos turi būti be prisijungimo prie interneto programinės įrangos, programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, kurios pagalba galima bendrauti internetu, be užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų. Įrenginiai ir duomenų laikmenos su jose esančia programine įranga, skirta ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, neperduodami, jais naudotis draudžiama.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė teismo kreiptis į LVAT dėl šios nuostatos atitikimo aukštesnės galios teisės aktams. Šis prašymas jau buvo suformuotas taip pat ir pareiškėjo patikslintame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad dėl minėtos nuostatos teisėtumo teismas kreipėsi į LVAT kitoje administracinėje byloje (Nr. I-8221-7901/2015), teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartimi nagrinėjama byla pagal pareiškėjo skundą buvo sustabdyta, kol LVAT priims galutinį procesinį sprendimą pagal minėtą kreipimąsi. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-9-261/2016 ir 2016 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą, kuriame nurodė, kad Tvarkos aprašo 16 punkte įtvirtinti tam tikri techninio pobūdžio apribojimai, uždraudžiant naudotis tam tikromis programinėmis įrangomis, vertinami kaip būtini ir proporcingi siekiant nuteistųjų pataisos, perauklėjimo, resocializacijos, tvarkos kalinimo įstaigoje užtikrinimo (įskaitant užtikrinimą, kad nuteistieji neturėtų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų), nusikalstamų veiksmų užkardymo ir kitų tikslų. LVAT minėtoje byloje konstatavo, kad Tvarkos aprašo 16 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta, kad kompiuteriai turi būti be programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir BVK 64 straipsniui bei 96 straipsnio 2 daliai. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių byla buvo sustabdyta, teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

Skundžiamame Vilniaus PN nutarime Nr. 28 nurodyta, kad pareiškėjo kietojo disko E: skirsnyje buvo draudžiamų nuteistiesiems naudotis programų archyvas. Liudytojas teisme nurodė, kad pareiškėjo kompiuteryje rastos draudžiamos programos nebuvo konkrečiai įvardytos dėl jų gausos, tačiau liudytojas nurodė, kad šios programos buvo skirtos naikinti kompiuterio darbo istoriją bei atkurti sunaikintus duomenis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nutarime Nr. 28 buvo teisėtai ir pagrįstai konstatuotas Tvarkos aprašo 16 straipsnio, draudžiančio kompiuteryje turėti programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, kuri skirta ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad Vilniaus PN nenurodė, kokios konkrečiai programos buvo įdiegtos, kada buvo įdiegtos ir kada pareiškėjas jomis naudojosi neturi teisinės reikšmės, nes šio pažeidimo konstatavimui užtenka tikrinimo metu nustatyto fakto dėl tokių programų, kurių funkcinė paskirtis apibrėžta Tvarkos aprašo 16 punkte, buvimo kompiuteryje.

Be to, kaip minėta Tvarkos aprašo 16 punktas numato, kad kompiuteriai turi būti be užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų.

Skundžiamo nutarime Nr. 28 nurodyta, kad laisvas priėjimas prie kompiuterio duomenų buvo užblokuotas kalbos mokomąja programa „NEYA“.

Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad, norint prieiti prie kompiuterio duomenų, buvo būtina atsakyti į tam tikrus klausimus anglų kalba. Pasak pareiškėjo, tokiu būdu jis save motyvavo mokytis anglų kalbos, o pareigūnui nurodžius, pareiškėjas į programos klausimus atsakė ir pareigūnas galėjo laisvai prieiti prie kompiuterio duomenų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija daro išvadą, kad priėjimas prie kompiuterio duomenų, kai tai priklauso nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (šiuo atveju – anglų kalbos testo išsprendimo) nelaikytina laisva prieiga. Priėjimas prie kompiuterio duomenų negali priklausyti nuo nuteistojo valios, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad jis iš karto pareigūnui suteikė prieigą prie kompiuterio duomenų yra teisiškai nereikšmingi.

Tvarkos aprašo 18 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys gali perinstaliuoti kompiuterio operacinę programinę sistemą ir taip sunaikinti kompiuterio naudojimo istoriją, tik kompiuterį patikrinus įgaliotam administracijos atstovui bei esant raštiškam jo leidimui.

Pasak pareiškėjo, kompiuterio operacinę sistemą jis perinstaliavo 2013 m. liepos mėnesį Vilniaus PN administracijos nurodymu. Byloje nėra duomenų apie Vilniaus PN administracijos atstovo pareiškėjui išduotą raštišką leidimą dėl kompiuterio operacinės sistemos perinstaliavimo 2013 ar vėlesniais metais, todėl pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nutarime Nr. 28 buvo teisėtai ir pagrįstai konstatuotas Tvarkos aprašo 18 punkto pažeidimas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad nėra jo kaltės dėl Vilniaus PN nutarime Nr. 28 nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su pažeistais sisteminio bloko plombavimo lipdukais. Ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes pareiškėjui skirta nuobauda su šia aplinkybe tiesiogiai nėra susijusi. Kaip minėta, pareiškėjui nuobauda skirta už Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų pažeidimus, kurie teisėjų kolegijos buvo nustatyti remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojo parodymais.

BVK (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta viena švelnesnių nuobaudų, t. y., kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamas draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų. Pagal BVK 112 straipsnio 1 dalį, režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. Tvarkos apraše įtvirtinti reikalavimai dėl naudojimosi kompiuteriu tvarkos – tai nuteistųjų elgesio taisyklės, kurių pažeidimas reiškia bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą už kurį skiriamos nuobaudos. Pareiškėjas pažeidė net keletą Tvarkos aprašo reikalavimų (pareiškėjas kompiuteryje naudojo nelicencijuotą operacinę sistemą, pareiškėjo kompiuteryje buvo programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, kuri skirta ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, kompiuterio duomenys nebuvo laisvai prieinami, pareiškėjas perinstaliavo kompiuterio operacinę sistemą be raštiško Vilniaus PN administracijos leidimo), todėl pareiškėjui skirta nuobaudos rūšis (draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktus) yra pakankamai švelni ir nelaikytina neproporcinga padarytiems pažeidimams. Konstatuotina, kad Vilniaus PN nutarimas Nr. 28 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Skundžiamu Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 61 buvo nutarta iš pareiškėjo 6 mėnesiams paimti kompiuterį ir atiduoti jį saugoti į pataisos įstaigos sandėlį (b. l. 69–70). Šis nutarimas buvo priimtas vadovaujantis BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktu, be kita ko, numatančiu, kad kompiuteris 6 mėnesiams paimamas iš nuteistųjų, pažeidusių naudojimosi juo tvarką. Taigi ginčijamu nutarimu Nr. 61 buvo 6 mėnesius ribojama pareiškėjo teisė naudotis kompiuteriu. Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotas naudojimosi kompiuteriu tvarkos pažeidimas (Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų nesilaikymas), ši pareiškėjo teisė, remiantis minėta BVK nuostata, galėjo būti ribojama. Ši pareiškėjo teisė nebuvo ribojama ilgiau, nei numatyta BVK. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento argumentais, kad visos nuteistiesiems taikytinos nuobaudos yra įtvirtintos BVK 142 straipsnyje, todėl kompiuterio paėmimas nelaikytinas nuobauda BVK prasme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su principo non bis in idem pažeidimu atmetami kaip nepagrįsti. Konstatuotina, kad Vilniaus PN nutarimas Nr. 61 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Atitinkamai, nėra pagrindo naikinti ir Kalėjimų departamento sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, kad minėti Vilniaus PN nutarimai yra teisėti ir pagrįsti (b. l. 63–64).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad Kalėjimų departamentas pažeidė VAĮ 31 straipsnyje įtvirtintą 20 darbo dienų terminą skundams nagrinėti. Teisėjų kolegija pastebti, kad nuteistųjų skundų nagrinėjimo terminus numato BVK 183 straipsnio 2 dalis. Šioje BVK nuostatoje skundo nagrinėjimui yra nustatytas taip pat 20 darbo dienų nuo skundo gavimo datos terminas (o jei dėl skundo atliekamas tyrimas – per 20 darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundas Kalėjimų departamente buvo gautas 2014 m. lapkričio 6 d. (b. l. 50), o sprendimas dėl jo išnagrinėjimo buvo priimtas 2014 m. gruodžio 4 d. (b. l. 63), t. y. 20-tą darbo dieną nuo skundo gavimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kalėjimų departamentas sprendimą priėmė nepažeisdamas BVK nustatytų terminų.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo konstatuoti Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento neteisėti veiksmai, teismui nekyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu bei 127 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                                                 Arūnas Kaminskas

                                                                                 Margarita Stambrauskaitė                                                                           

           Halina Zaikauskaitė