Administracinė byla Nr. I2-1559-821/2021

                                  Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2020-4                       

                        Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1;

                            20.2.3.2; 55.1.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,

sekretoriaujant Rasai Šimkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. U.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovei G. M.,

 atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atstovei M. S.,

atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atstovui V. N.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

            Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu teismo prašo: 1) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija), ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybė), solidariai 130 469,67 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Tarnybos, Inspekcijos ir Savivaldybės, solidariai 1 430 000 Eur negautos naudos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Tarnybos, Inspekcijos ir Savivaldybės, solidariai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, Inspekcijos ir Savivaldybės, solidariai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2004-08-19 iki 2020-08-31 valdė žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste (toliau - Žemės sklypas).

Pareiškėjas skundu kreipiasi į teismą dėl tiesioginių ir netiesioginių nuostolių priteisimo, kuriuos sukėlė nuo 2006 metų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktai, kaip jie įvardyti CK 6.271 straipsnio 3 dalyje, tiesiogiai suvaržę pareiškėjo teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti Žemės sklypu, suvaržę pareiškėjo ūkinės veiklos laisvę, sudarę sąlygas keletą metų vykdyti neteisėtas statybas, suvaržiusias pareiškėjo teisę laisvai naudotis sklypu, trukdę Žemės sklype, laikantis teisės aktų reikalavimų, vykdyti veiklą ir iš veiklos gauti naudą, bei tuo suvaržę pareiškėjo teisę tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui AB „Citadele“ bankas. Pareiškėjui, neturint galimybių atsiskaityti su kreditoriumi, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-03-20 nutartimi Nr.6008,6009V/2011, nutarė išieškoti iš J. U. skolą AB „Citadele“ bankas naudai. Teismo nutarties pagrindu antstolis vykdo išieškojimą iš J. U. turto ir piniginių lėšų vykdomoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Vykdant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį, pareiškėjas neturėdamas kitų galimybių atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Sostinės kreditai“ (perėmusiu AB „Citadele“ bankas teises), šalių susitarimu 2020-08-31 gražino kreditoriui dalį susikaupusių, 128 250 Eur (vienas šimtas dvidešimt aštuoni tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt eurų), palūkanų ir delspinigių turtu - pareiškėjui priklaususia žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), dalimi. Kreditoriui sumokėta dalis palūkanų ir delspinigių yra pareiškėjo J. U. tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl pareiškėjo suvaržytų teisių, atsiradusių dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo. Antstolio R. V. išieškotos 2219,67 Eur vykdymo išlaidos vykdomoje byloje, taip pat yra pareiškėjo J. U. tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl pareiškėjo suvaržytų teisių, atsiradusių dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir neveikimo.

Pareiškėjas nurodo, jog skundą, nepraleisdamas įstatyme nustatyto 3 metų senaties termino. 2020 m. rugpjūčio 31 d. gražinęs kreditoriui dalį palūkanų ir delspinigių pareiškėjas sužinojo apie patirtus nuostolius. Antstoliui išdavus 2020-11-04 pažymą, apie (nuo 2019-01-01 iki 2020-11-04) išieškotas vykdymo išlaidas, pareiškėjas sužinojo apie patirtus nuostolius.

        Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ir neveikimo nurodo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006-03-16 buvo priėmęs įsakymą Nr. 30-509 “Dėl sklypų Nr.(duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“. Vilniaus apskrities viršininkas priėmė 2006-07-25 įsakymą Nr. 2.3-7310-01 “Dėl privačių žemės sklypų kadastriniai Nr.(duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste, padalijimo“, kuriuo buvo pažeistos žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų, tarp jų ir pareiškėjo J. U. nuosavybės teisės. Nekilnojamojo turto registre yra registro pastabos ir nuorodos, kad šie įsakymai turėjo įtakos šio žemės sklypo teisiniam statusui. Minėti įsakymai buvo priimti prieš žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkų, taip pat ir pareiškėjo J. U. valią. Pareiškėjui net nežinant, administraciniais aktais buvo pakeisti žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys, sklypas buvo sujungtas su kitu, bankui įkeistu sklypu ir suformuotas 2,9529 ha žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)). Žemės sklypas kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo nuosavybė į jį neegzistavo. Šiais aktais buvo mėginama nusavinti pareiškėjui ir kitiems bendraturčiams priklausančias žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalis kito privataus juridinio asmens naudai, ir tai įrodo Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2.3-7310-01 1.5 punktas, kuriame nurodoma, jog suformuojamas (taip pat ir vietoj sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 29529 kv. m. ploto sklypas, nuosavybės teise priklausys uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kuri tuo metu net nebuvo žemės sklypo savininke. Žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys, tuo pačiu ir pareiškėjo nuosavybės teisės, buvo atstatyti tik 2007 metu vasario mėnesį. 2007 vasario 6 d. priimtas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr.2.3-1044-01 dėl 2006 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2.3-7310-01pripažinimo netekusio galios. Kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos pripažino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas. 2006-11-13 rašte „Dėl sklypo Pavilionių kaime (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“ Nr.A63-6855-(4874)-(4.4-PD-4) nurodoma, kad žemės sklypo duomenys bus atstatyti siekiant užtikrinti visų žemės sklypo bendrasavininkų teises ir interesus.

Daugiau kaip pusę metų, dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, žemės sklypas, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), nebeegzistavo, tuo buvo pažeistos pareiškėjo J. U. teisės į nuosavybę, buvo apribota teisė valdyti, naudoti ir disponuoti sklypu, tuo pačiu buvo apribota pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, turėdami pareigą ginti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, tos pareigos nevykdė.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 18 d. buvo priėmęs įsakymą Nr. 30-2496 „Dėl susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ tvirtinimo“. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Bendrovė susitarė, kad Savivaldybė įsipareigoja inicijuoti žemės sklypų: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalių, skirtų infrastruktūrai (magistraliniams inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti bei gatvei įrengti), paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Savivaldybei inicijavus paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. balandžio 8 d. priėmė įsakymą Nr.2.3-3944-(01) “Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“. Pradėta viso žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra 2008 m. balandžio 11 d.  įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2009-09-21 nutartimi (administracinė byla Nr.A- 438-1119/2009) panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008-04-08 įsakymą Nr.2.3-3944-(01) “Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko aktai, priimti privataus juridinio asmens interesais, kol Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nepanaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008-04-08 įsakymo, buvo apribotos pareiškėjo teisės savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų valdyti, naudotis ir disponuoti savo nuosavybe. Atsakovų veiksmais, dar kartą be teisinio pagrindo, nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota pareiškėjo nuosavybė,  tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-339/2014) yra konstatavęs, kad statiniai (inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos) kasatorių žemės sklypo dalyje statomi ir įvairūs ginčai dėl jų tęsiasi jau kelerius metus, visa ši laika kasatorių teisė laisvai naudotis sklypu buvo suvaržyta.

Savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), patvirtindamas statiniui nustatytų projektavimo sąlygų, įvardytų Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, tarp kurių nurodyta ir trečiųjų asmenų pagrįstų teisių apsauga, sąvadą, privalėjo įvertinti, kad statytojas LUAB „Gabijos investicijos“ nepateikė, Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų, žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai nevertino, kad parengiant, patvirtinant ir projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 2383 LUAB „Gabijos investicijos“ nepateikė žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), per kurį buvo numatoma tiesti inžinerinius tinklus, nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų, nes šio sklypo LUAB „Gabijos investicijos“ nevaldė nei nuosavybės nei kita valdymo teise. LUAB „Gabijos investicijos“ net nesikreipė į pareiškėją, o vėliau kelerius metus teigė, kad statybas vykdė pagal 2006-05-16 išduotą statybos leidimą Nr.(duomenys neskelbtini). Net ir esant 2010-02-01 surašytam savavališkos statybos aktui dėl savavališkos statinių statybos pareiškėjo žemės sklype, ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010-07-23 nutartyje (administracinė byla Nr. AS143- 454/2010) konstatavus užfiksuotas savavališkos statybos faktinės aplinkybes, Vilniaus miesto savivaldybės administracija toliau elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai palaikydama įstatymų pažeidėją.

Kelerius metus, nuo 2006 metų iki 2010 metų, savivaldybės ir valstybės tarnautojų aktai, sukėlę pareiškėjui tęstines pasekmes - neteisėtą sklypo naudojimą bei teisės laisvai naudotis sklypu suvaržymą, buvo toleruojami valstybės institucijų, atsakingų už statybų valstybinę priežiūrą. Tuo metu, pagal LR Statybos įstatymą, statybos valstybinę priežiūrą apskrities mastu atliko apskrities (Vilniaus) viršininko administracija.

Pareiškėjo prie skundo pridedamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau - Departamentas) 2006-12-28 raštas Nr.(lOl) 11.56-673 įrodo, kad pats Departamentas pripažino, jog pareiškėjas nedavė jokių sutikimų dėl statybos darbų vykdymo žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), jog Departamentas 2006 m. lapkričio 29 d. reikalavimu Nr.(l01) 11.12- 322 įpareigojo UAB „Gabijos investicijos“ atlikti projekto korektūrą ir demontuoti sumontuotas komunikacijas bei sutvarkyti žemės sklypą.

Nors pats Departamentas 2006-12-28 raštu pripažino pareiškėjo nuosavybės teisių pažeidimą ir surašė reikalavimą pažeidėjui, tačiau ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, veikė kartu su įstatymu pažeidėjais ir jų naudai. Kelerius metus Departamentas ir Vilniaus apskrities viršininkas, taip pat kaip ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigė, kad statybos pareiškėjui ir kitiems bendraturčiams priklausančiame žemės sklype buvo vykdomos pagal 2006-05-16 išduotą statybos leidimą Nr.(duomenys neskelbtini).

Departamento pareigūnai, 2006 m. gruodžio 28 d. nustatę pareiškėjo nuosavybės pažeidimo faktą, neatliko Statybos įstatyme jiems nurodytų veiksmų - nedelsiant nesurašė savavališkos statybos akto, nepareikalavo iš statytojo tuojau pat sustabdyti statybos darbus, nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo. Departamento ir Vilniaus apskrities viršininko aktus, nevykdant įstatymų reikalavimų, aiškiai įrodo: Departamento 2007 m. liepos 21 d. raštas Nr.(100) 11.55-672 J. U., kuriame buvo nurodyta, kad UAB „Gabijos investicijos darbus atlieka pagal 2006-05-16 išduotą statybos leidimą Nr.(duomenys neskelbtini); Departamento 2007 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr.(100) 11.55-796 J. U., kuriame buvo nurodyta, kad surašyti savavališkos statybos aktą ir imtis priemonių padariniams šalinti nėra teisinio pagrindo; Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 1 d. raštas Nr.(50)-1.2-2108-(3.31) LR Vyriausybės Ministrui pirmininkui „Dėl neveikimo surašant savavališkos statybos aktą“. 2006-05-16 statybos leidimo išdavimas sudarė sąlygas LUAB „Gabijos investicijos“ neteisėtomis statybomis suvaržyti pareiškėjo teises laisvai naudotis žemės sklypu. Atkreiptinas dėmesys, kad pats statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant Statybos įstatymo reikalavimus.

Pareiškėjas pažymi, jog buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys pažeidė teisės aktų reikalavimus. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1- ojo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2015-12-31 Nutarime atmesti skundą, kurį 2016-04-05 nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos teismas, nurodė, kad kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo Nr.10-9-00043-13 medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jos buvo padaryti tam tikri teisės aktų, reglamentuojančiu statybos leidimo išdavimo, statiniu pripažinimo tinkamais naudoti, reikalavimu pažeidimai. Ikiteisminio tyrimo metu surinktu duomenų visuma bei skundo turinys nekelia abejonių, jog dėl daugiabučiu gyvenamųjų namu (duomenys neskelbtini) g. 9,9A,11,13,13A,15,17, Vilniuje ir jų inžineriniu sistemų statybos darbu J. U. ir kitiems bendraturčiams priklausančiame žemės sklype jiems padaryta žala. Vykstant civiliniam procesui dėl užmokesčio už J. U. ir kitiems bendrasavininkiams priklausančiame žemės sklype nustatytą servitutą leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog J. U. padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos klausimams išspręsti civiline tvarka nėra jokių faktinių ir teisinių kliūčių. Departamentas ir Vilniaus apskrities viršininkas veikė išvien su įstatymų ir pareiškėjo teisių pažeidėju LUAB „Gabijos investicijos“.

Dėl patirtos žalos (nuostolių) skunde nurodoma, kad AB „Citadele“ bankas nuo 2004 metų pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikęs pareiškėjui kreditų, skirtų investicinei ir finansinei veiklai, taip pat paskolų, tame tarpe už kurias J. U. pirko Žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, refinansavimui. Pareiškėjui nuo 2004-08-19 iki 2012-11-02 priklausė 2021/10000 Žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), tai yra 20,21 procentų viso 16 600 kv. m ploto Žemės sklypo. Vertinant tai, kad Žemės sklypo dalyje, pagal Detalųjį planą skirtą gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatams statyti, buvo galima pastatyti apie 28 069 kv. m naudingo ploto pastatus, pareiškėjui J. U. priklaususioje šio sklypo dalyje buvo galima pastatyti apie 5670 kv. m. naudingo ploto pastatus (28 069: 100)x20,21=5672). Iš pareiškėjo prašymu VĮ Registrų centras pateiktų duomenų matyti, kad didžiausia vidutinė vieno kvadratinio metro (buto su 100 procentų baigtumu) kaina buvo 2008 metais - 1469,53 Eur už viena kvadratinį metrą. Mažiausia vidutinė vieno kvadratinio metro (buto su 100 procentų baigtumu) kaina buvo 2010 metais - 992,60 Eur už vieną kvadratinį metrą.

Pareiškėjo prie skundo pridedamas 2006-03-21 Susitarimas įrodo, kad asmenys turėdami, taip pat ir pareiškėjo, įgaliojimus tartis dėl sąlygų dėl žemės sklypo dalių užstatymo teisės už atlygį suteikimo, buvo sutarę, jog atsižvelgiant į Detaliojo plano sprendinius ir pateiktus projektinius pasiūlymus, ir apie 10 000 kv. m. bendrojo ploto statinių (taip pat ir J. U. priklaususioje 2021/10000 sklypo dalyje) pastatymo galimybes, kaip atlygį už suteiktą užstatymo teisę, užstatymo teisės turėtojas perleis, sklypo dalių savininkams, nuosavybės teises į 30 procentų žemės sklypo dalyse pastatytuose pastatuose, nuosavybės teise valdomų butų ir/ar kitų patalpų. Buvo sutarta, kad pagrindinė sutartis bus pasirašoma žemės sklypo savininkams sudarius sąlygas sutarčiai pasirašyti, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Jeigu nebūtų buvę aukščiau šiame skunde nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiškėjui iki 2012-11-02 priklaususioje sklypo dalyje, atsižvelgiant į Detaliojo plano sprendinius ir architektų darytus sklypo išvystymo projektinius pasiūlymus, buvo galima pastatyti apie 5670 kv. m. naudingo ploto pastatus bei, kad pagal galėjusią būti sudarytą sklypo dalies užstatymo teisės už atlygį suteikimo sutartį, pareiškėjas J. U. turėjo galimybę nuosavybės teise turėti 30 procentų butų ir/ar kitų patalpų, galėjusiuose būti pastatytuose daugiabučiuose namuose. Tai yra, jeigu nebūtų buvę valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nuosavybės teise galėjo turėti kelis butus ir/ar kitas (komercines) patalpas, sudarančias apie 1700 kv. m. ploto. Pareiškėjui galėjusio priklausyti nekilnojamojo turto vertė, vertinant VĮ Registrų centras pateiktas buvusias kainas, galėjo būti maždaug nuo 1600 000 Eur (1700x992.60=1 687 420) iki maždaug 2 500 000 Eur (1700x1469,53=2 498 201). 2006 metais vykstant nekilnojamojo turto vystymo bumui ir nekilnojamojo turto kainų kilimui, pareiškėjas J. U. kartu su kita bendraturte negalėjo sudaryti ir pasirašyti pagrindinės užstatymo teisės už atlygį suteikimo sutarties pagal 2006-03-21 Susitarimą ir jame numatytas sąlygas, nes sutarties pasirašymas ir užstatymo teisės realizavimas būtų buvęs apsunkintas esant suvaržytoms jų teisėms laisvai naudotis sklypu, ir tai būtų lėmę jų sutartinę atsakomybę.

Skunde nurodoma, jog pareiškėjas nesikreipė į valdžios institucijas dėl pagrindinės žemės ūkio paskirties keitimo į kitą Detaliajame plane numatytą paskirtį (daugiabutės gyvenamosios ir komercinės), kadangi esant suvaržytoms pareiškėjo teisėms, žemės sklypo paskirties pakeitimas, esant tokioms aplinkybėms, nebūtų davęs naudos, o būtų tik padidinęs pareiškėjo ir taip apsunkintą finansinę naštą, pareiškėjas tik būtų priverstas, kaip dabar jau aišku, keliolika metų mokėti ženkliai padidintą žemės mokestį.

Pažymima, kad pareiškėjas dar 2009-12-30 raštu ir 2011-02-17 prašymu kreipėsi į kreditorių AB „Citadele“ banką, apgailestaudamas, kad kelinti metai vien tik gindamas savo nuosavybę nuo juridinių asmenų ir valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų negalėjo vykdyti savo suplanuotos veiklos, gauti iš to naudos ir dėl to negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriui. Savo veikla ir kredito gražinimą, pareiškėjas nurodė, jog siejo su gyvenamųjų namu statyba žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dali įsigijo 2004 metais.

Vykdant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį, pareiškėjas neturėdamas kitų galimybių atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Sostinės kreditai“ (perėmusiu AB „Citadele“ bankas teises), turėjo grąžinti kreditoriui bent dalį susikaupusių palūkanų ir delspinigių, priešingu atveju pareiškėjas būtų patyręs dar didesnių nuostolių, pareiškėjui priklausiusi, nuo 2013-06-20 areštuota sklypo dalis, galėjo būti priverstinai parduota iš varžytinių. Bendras pareiškėjo įsiskolinimas kreditoriui UAB „Sostinės kreditai“ 2020-08-31 sudarė 271 610,58 Eur. Pareiškėjui priklaususio sklypo dalimi kreditoriui gražinta 128 250 Eur palūkanų ir delspinigių suma, yra pareiškėjo J. U. tiesioginiai patirti nuostoliai, tai yra, nuo 2006 metų trukusių, suvaržytų pareiškėjo nuosavybės teisių pasekmė, o suvaržytu nuosavybės teisiu priežastis - valstybės institucijų neteisėti veiksmai ir neveikimas, kurie nurodyti šio skundo 28 - 65 punktuose, nulėmę pareiškėjui labai dideles neigiamas pasekmes. Antstolio R. V. išieškotos 2219,67 Eur vykdymo išlaidos vykdomoje byloje Nr.(duomenys neskelbtini), taip pat yra pareiškėjo patiri tiesioginiai nuostoliai. Bendra pareiškėjo dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo patirtų, šiame skunde nurodomų, tiesioginių nuostolių suma yra 130 469,67 Eur.

Pareiškėjo negauta nauda (dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo) yra didesnė negu nurodyta skundo 74 punkte, vertinant tai, kad tas numatytas gauti turtas (piniginės lėšos), kurį pareiškėjas tikėjosi gauti, jeigu nebūtų buvę Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, daugiau kaip per 10 metų taip pat galėjo pareiškėjui generuoti papildomų pajamų. Tačiau, pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovų tokią pačią, dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir neveikimo negautos naudos atlyginimo 1 430 000 Eur sumą, kuri yra mažesnė už to turto (kurį pareiškėjas per 15 metų būtų galėjęs turėti, jeigu nebūtų buvę šio skundo 28-65 punktuose nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų) vertę, kurią pareiškėjas, nurodydamas neteisėtus veiksmus, prašė priteisti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-10-934/2020, kurioje dalyvavo ir atsakovai, už kelerius metus iki servituto nustatymo trukusį teisės laisvai naudotis sklypu suvaržymą. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2020-02-20 nutartyje, nevertindamas pareiškėjo 2018-01-15 prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su nuostolių, padarytų valstybės, savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais atlyginimo, šalindamas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino praleidimu reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, kartu konstatavo, kad tai neužkerta kelio apeliantams, esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo, įrodinėjant būtinas sąlygas civilinei atsakomybei kilti (CK 6.245 - 6.249 straipsniai ir kt.) bei pateikiant ieškinį, atitinkantį CPK reikalavimus.

Valstybės institucijos savo neteisėtais veiksmais pažeidė pareiškėjo teises, veikė privataus juridinio asmens naudai ir interesais, kuris atlikęs neteisėtus veiksmus, gavo didelę naudą. Pagal ieškovui J. U. išduotą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-22 liudijimą (civ.byla Nr.2-2558-466/2015) dėl teisės asmeniškai gauti rašytinius įrodymus VĮ Registrų centras 2015-02-19 pateikė informaciją, kad UAB „Gabijos investicijos“ pastatytuose daugiabučiuose gyvenamuose namuose (kuriems tinkamai naudoti pagal paskirtį buvo reikalingi inžineriniai statiniai, kurių statyba suvaržė pareiškėjo teises) (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje pardavė 944 butus, už kuriuos jai buvo sumokėta 63 783 540 Eur.

Kelerius metus pareiškėjas, nepažeidęs įstatymų, buvo gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga. Dėl valstybės institucijų (valstybės tarnautojų) neteisėtų veiksmų, kuriems ilgą laiką nebuvo užkirstas kelias, atsirado didžiulis disbalansas. Pareiškėjas pakluso teisei, tačiau buvo toleruojami veiksmai, kuriuos įstatymas imperatyviai draudė atlikti. Tai virto teisiniu nihilizmu. Buvo sugriautas pareiškėjo pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise. Dėl viso to pareiškėjas patyrė didelę moralinę (neturtinę) žalą. Atsižvelgiant į tai, 10 000 Eur kompensacijos už patirtą neturtinę žalą priteisimas iš atsakovų atitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas, nesant suvaržytoms jo teisėms, būtu galėjęs vykdyti veikla bei susitarti su kitais asmenimis dėl veiklos žemės sklypo dalyje, butu galėjęs iš to gauti nauda ir tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui. Atsakovus sieja bendri veiksmai ne tik neteisėtų veiksmų (jie turėjo užtikrinti, kad jiems priklausančios kompetencijos srityje nebūtų pažeistos pareiškėjo teisės laisvai disponuoti ir naudotis Žemės sklypu, veikė įstatymų pažeidėjų naudai ir interesais, neveikė kaip juos įpareigojo veikti teisės aktai), bet ir padarinių atžvilgiu (atsakovai žinojo apie daromus neteisėtus veiksmus, tačiau nesiėmė teisės aktuose nurodytų priemonių, kad pareiškėjas išvengtų žalos).

Pareiškėjas 2021 m. vasario 26 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, jog civilinėje byloje dėl atlyginimo dydžio už servitutą nustatymo 2018 m. sausio 15 d. pareiškime nurodė panašius, kaip ir šiame skunde Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto viršininko administracijos neteisėtus veiksmus, suvaržiusius pareiškėjo teises.

Pareiškėjas kartu su kitais asmenimis kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.2-2288-466/2018. Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė prašymą dėl proceso atnaujinimo (civilinė byla Nr.A2-32283-845/2020). Vilniaus apygardos teismas 2021-01-28 nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2S-210-560/2021) palikdamas nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-26 nutartį paaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis nesudaro pagrindo civilinės bylos atnaujinimui, neužkerta kelio pareiškėjams ginti savo galimai pažeistas teises inicijuojant naują bylą įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2020-02-20 nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra pasisakęs, kad byloje nespręstinas nuostolių atlyginimo klausimas dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, atsiliepimu ir į pareiškėjo skundą ir jo patikrinimą, prašo: 1) pareiškėjo skundą atmesti taikant ieškinio senatį; 2) netenkinus pirmojo reikalavimo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d.  nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1119/2009 2008-04-08 Įsakymas buvo panaikintas dėl to, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neparengė žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritorijos ribų plano dėl ginčo žemės sklypo, t. y. neįvykdė sąlygos, kuri yra būtina prielaida priimti sprendimą - pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, dėl to pažeistos Žemės sklypo savininkų teises žinoti šios procedūros apimtį, ribas ir pan. Žemės sklype teismo sprendimu nustatytas servitutas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 339/2014 pirmiausia pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo UAB „Gabijos investicijos” prašomas nustatyti servitutas atitinka Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1- 634 patvirtinto Detaliojo plano sprendinius, šis dokumentas šalių neginčytas, buvę žemės sklypo savininkai savo parašais patvirtino sutikimą su Detaliojo plano sprendiniais, taigi jiems buvo žinoma apie ketinimus suvaržyti turimą sklypą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014 paliko galioti žemesnių instancijų teismų sprendimus, kuriais buvo konstatuotas būtinumas Žemės sklype nustatyti servitutą inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti, atsižvelgta į inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų reikšmę gyvenamųjų namų kvartalo gyventojams ir patvirtinta, kad nuosavybės teisės apsauga šiuo atveju neturi būti keliama aukščiau nei teisėtas interesas - (duomenys neskelbtini) gyvenamojo kvartalo inžinerinio aprūpinimo. Teisminiuose procesuose yra konstatuota aplinkybė, kad Žemės sklype buvo būtina ir objektyviai pagrįsta statyti susisiekimo ir inžinerines komunikacijas ir vėliau suvaržyti pareiškėjo galimybes naudotis jų užimama Žemės sklypo dalimi.

Darytina išvada, kad kompensacijos pareiškėjui klausimas už nuosavybės teisės suvaržymus dėl inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų pastatymo Žemės sklypo dalyje jau spręstas teismine tvarka, taikant atlyginimo už servituto nustatymą institutą. Taigi, servitutas nustatytas ne administraciniu aktu Tarnybos, o teismo sprendimu.

Pareiškėjas pažymi, kad esant suvaržytai teisei naudotis Žemės sklypu, negalėjo laikantis teisės aktų reikalavimų laisvai susitarti su trečiaisiais asmenimis dėl jiems priklausančių Žemės sklypo dalių pardavimo ir/ar vystymo pagal Detaliojo plano sprendinius. 2008 m. balandžio 8 d. Įsakymu buvo nuspręsta dėl Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, tačiau jis buvo panaikintas 2009 m. ir tai nebuvo pagrindas inžinerinių statinių ir susisiekimo komunikacijų atsiradimui ar naudojimui Žemės sklype. Taigi Tarnyba, Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja, neįtakojo pareiškėjui kilusios žalos atsiradimo. Tuo tarpu pareiškėjo nemokumas nėra niekaip susijęs su Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtais aktais, atliktais veiksmais ar neveikimu, todėl šiuo pagrindu neturtinė žala pareiškėjui negali būti priteista.

Pažymima, kad dėl statinių statybos yra nustatytas 375 kv. m. dydžio servitutas sudaro 1/44 viso Žemės sklypo ploto. Tačiau Pareiškėjas teigia, kad dėl to jis negalėjo įgyvendinti statytojo teisės gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatams statyti visoje jam priklausiusioje Žemės sklypo dalyje. Akivaizdu, kad tokie teiginiai neatitinka tikrovės, nes suvaržymai atsirado tik nedidelei Žemės sklypo daliai. Kaip minėta, servitutą Žemės sklypui nustatė teismas ir jo turėtojas nėra valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos.

Tarnyba nurodo, kad nėra pakeista Žemės sklypo paskirtis, kuri yra žemės ūkio (joje nėra leidžiama komercinių ir gyvenamųjų pastatų statyba, toks reguliavimas yra nustatytas Žemės naudojimo būdų turinio apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl žemės naudojimo būdų turinio aprašo patvirtinimo”), nėra parengtas statybos projektas, gautas statybą leidžiantis dokumentas, nėra atlikti jokie statybos darbai, sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys ir 1.1. Kitaip tariant, pagal bylos duomenis akivaizdu, kad Pareiškėjas neplanavo jokių pastatų statybos, neplanavo jais disponuoti ir iš to gauti pajamų.

Neturtinę žalą pareiškėjas kildina tiek iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinių aktų, tiek ir neveikimo. Skunde įvardijamas 10 000 Eur sumos dydis ir jis pavadinamas racionaliu bei proporcingu. Manytina, kad Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos priteisimo sąlygų. Pareiškėjo nemokumas nėra niekaip susijęs su Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtais aktais, atliktais veiksmais ar neveikimu, todėl šiuo pagrindu neturtinė žala Pareiškėjui negali būti priteista, o pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimui turi būti konstatuotos visos civilinei atsakomybei atsirasti privalomos sąlygos - neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir žala.

Tarnybos įsitikinimu iš skundo argumentų neįmanoma nustatyti, kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai žemės tvarkymo srityje ir pareiškėjo nurodomi patirti tiesioginiai ir netiesioginiai nuostoliai yra susiję. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas pateikia duomenis apie tam tikrus nuostolius (ataskaita kiek sumokėjo vykdymo išlaidų) dar nereiškia, kad jie gali būti kildinami iš 2006-2008 m. priimtų administracinių aktų. Manytina, kad Skunde nėra įrodyta, kad ginčo žemės sklypo dalyje atlikti ginčo statinių statybos darbai tiesiogiai ar netiesiogiai lėmė pareiškėjo skolų dydį ir išieškojimo procesą. Skunde taip pat nurodomos potencialios pajamos, kurias pareiškėjas būtų gavęs iš ginčo žemės sklypo dalies, tačiau jokių įrodymų (be subjektyvaus atlikto skaičiavimo) pareiškėjas nepateikia.

Patikslinus skundo reikalavimus, pareiškėjas papildomai argumentuoja, kad dėl neteisėtų veiksmų ir neveikimo negautos naudos atlyginimo yra reikalinga priteisti 1 4300 000 Eur sumą, kuri yra mažesnė už turto, kurį pareiškėjas per 15 metų būtų galėjęs turėti, jeigu nebūtų buvę šio skundo 28-65 papunkčiuose nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tarnyba nesutinka nei su tokiu „negautų pajamų“ traktavimu, nei potencialiu negautų lėšų apskaičiavimu, juolab, kad potencialus verslas ir pardavimas didesne kaina yra tik prielaida.

Tarnybos nuomone, pareiškėjo prašomi priteisti „netiesioginiai nuostoliai“ yra tik prielaidos, hipotezės kas būtų jeigu būtų, o ne konkretus, iš anksto suplanuotas verslo modelis, kuris esant normalioms sąlygomis būtų sėkmingai funkcionavęs. Kaip jau minėta, Tarnyba nemato savo (Vilniaus apskrities viršininko administracijos) jokių neteisėtų veiksmų bei potencialaus priežastinio ryšio.

Dėl senaties taikymo Tarnyba nurodo, jog pareiškėjas skundą su reikalavimu atlyginti žalą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2020 m. gruodžio mėn. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad apie administraciniai aktai, iš kurių kildinama žala buvo priimti 2006-2008 metais ir pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam apie šių aktų priėmimą nebuvo žinoma. Priešingai, pareiškėjas aprašydamas ginčo aplinkybes pripažįsta faktą, kad apie šiuos administracinius aktus žinojo. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėj byloje Nr. eA-3110-492/2020 (nagrinėdamas to paties pareiškėjo skundą) išaiškino, kad „tie pareiškėjo nurodomi atsakovų neteisėti veiksmai / ar neveikimas (žr. nutarties 39, 40, 42 p.), kuriais buvo suvaržytos pareiškėjo teisės disponuoti Žemės sklypo dalimi, vyko 2006-2008 metais; dėl šių administracinių aktų priėmimo, veiksmų / ar neveikimo pareiškėjo nurodomos patirtos neigiamos pasekmės - negalėjimas atsiskaityti su kreditoriumi, turto pardavimas iš varžytinių 2013 m. balandžio 4 d., 2014 m. sausio 31 d., laiko prasme yra nutolę nuo kvestionuojamų administracinių sprendimų priėmimo, veiksmų ar neveikimo momento. Atsižvelgiant į byloje reikalaujamos atlyginti turtinės žalos pobūdį, turėtų būti įvertinta, kad pareiškėjas, būdamas vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą; teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, pareiškėjui turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš J. U. AB „Citadele“ bankas naudai skolą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą“.

Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, jog terminas tokiam reikalavimui pareikšti yra praleistas. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti termino reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo. Tarnyba pažymi, kad prašant taikyti ieškinio senatį, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba mano, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir skundą šiuo pagrindu atmesti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir skundo patikslinimą prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Savivaldybė nurodo, jog pareiškėja piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes tai nėra nei pirmoji, jei antroji byla, kurioje pareiškėjas siekia iš Savivaldybės prisiteisti „tiesioginius nuostolius“ dėl Savivaldybės sprendimų nuo 2006 m. 2020-06-17 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr.eA-3110-492/2020 jau buvo sprendžiami pareiškėjo reikalavimai priteisti iš Savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės solidariai 441 2013,85 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kaip ir šioje byloje, pastarojoje pareiškėjas taip pat teigė, jog jo nuostolius neva sukėlė 2006 m. priimti teisės aktai, leidę tariamai neteisėtai nutiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas Žemės sklypo dalyje. Kaip ir šioje byloje, pastarojoje pareiškėjas taip pat pasisakė, kad buvo suvaržytos jo teisės laisvai disponuoti ir naudotis ginčo sklypu, atsiskaityti su kreditoriumi AB „Citadelė“. Taigi šioje byloje iš esmės keliami tapatūs reikalavimai, juos grindžiant identiškai teiginiais.

2020 m. birželio 17 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, visų pirma, atsižvelgė, kad pareiškėjas analogiškus reikalavimus dėl tiesioginių nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo kėlė civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 20 d. nusprendė pareiškėjo ir kitų žemės sklypo savininkų naudai iš Savivaldybės administracijos priteisti kompensaciją už servitutą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau sprendė iš esmės analogiškus pareiškėjo reikalavimus ir juos atmetė kaip nepagrįstus, konstatavęs, kad dėl nurodytų reikalavimų iš dalies jau buvo sprendžiama civilinėje byloje, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, o dėl kitos dalies taikytina ieškinio senatis. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą.

Pareiškėjo reikalavimai dėl turtinių nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo dėl tariamai neteisėtų Savivaldybės veiksmų atlikimo nuo 2006 m. jau buvo išnagrinėti net keliose bylose. Visų pirma, šie klausimai buvo sprendžiami 2020 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020, o taip pat ir aptartoje 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020. Atsakovo manymu, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti priimtas analogiškas sprendimas, kaip 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020, o tuo pačiu konstatuojamas ir pareiškėjo piktnaudžiavimas proceso teisėmis reiškiant reikalavimus, kurie jau buvo išspręsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

Dėl senaties taikymo nurodoma, kad 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas labai aiškiai nustatė, nuo kada skaičiuotinas senaties terminas, o būtent, kad senaties terminas pareiškėjo atžvilgiu turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties išieškoti iš pareiškėjo AB „Citadele“ bankas naudai skolą.

Taip pat galima spręsti, kad pareiškėjas puikiai suvokė savo patiriamus nuostolius ir anksčiau ir tai matyti iš paties Pareiškėjo su skundu pateiktų įrodymų. Pareiškėjas su skundu pateikė įrodymus, jog jis dar iki 2012 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties priėmimo puikiai suvokė savo situaciją. Pavyzdžiui, pareiškėjas pateikė 2009 m. gruodžio 30 d. savo raštą AB Parex bankui, kuriame jis nurodo, kad Žemės sklype numatė vykdyti savo veiklą su kitais sklypo bendraturčiais, tačiau vieni iš sklypo bendraturčių pasirašė preliminarią žemės sklypo dalies pirkimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jau šiame rašte pareiškėjas nurodo, kad „dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006-07-25d įsakymo pusę metų negalėjau teisėtai disponuoti man priklausančia žemės sklypo dalimi ir dėl to patyriau finansinių nuostolių“. Toliau rašte nurodoma, kad „ketvirti metai vien tik gindamas savo nuosavybę nuo neteisėtų tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek nuo UAB „Gabijos investicijos“ veiksmų, tiek nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojų veiksmų ir neveikimo negalėjau vykdyti savo suplanuotos veiklos, gauti iš to naudos ir tokiu būdu negalėjau tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų AB Parex Bankui“.

Matyti, kad Pareiškėjas jau 2009 m. puikiai suprato, kad patiria finansinius nuostolius, kad negali vykdyti savo „suplanuotos veiklos“, vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Atitinkamai, pareiškėjui negalėjo būti nežinomos savo įsipareigojimų bankui neįvykdymo pasekmes, jis puikiai suprato savo situaciją ir apie ją netgi informavo banką, kaltindamas (atkreiptinas dėmesys) ne Savivaldybę, o kitus sklypo bendrasavininkus, UAB „Gabijos investicijos“, Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Taigi, Pareiškėjas jau 2009 m., būdamas sutarties su banku (kurios Pareiškėjas nepateikė teismui) šalimi, žinojo ir puikiai suprato pasekmes dėl sutarties nevykdymo, t. y. kad jam teks mokėti delspinigius ir palūkanas. Atitinkamai, jau 2009 m. pareiškėjas suvokė savo teisės pažeidimą, tačiau šį skundą teikia tik 2020 m., t. y. praėjus net 11 metų nuo pažeidimo ir kilsiančių nuostolių paaiškėjimo ir taip aiškiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą bylose dėl žalos atlyginimo. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas dalį palūkanų / delspinigių bankui sumokėjo tik 2020 m., nekeičia ieškinio senaties skaičiavimo.

Remiantis ABTĮ 30 str. 1 d. pareiškėjo prašymu administracinis teismas negali atnaujinti praleistų skundo padavimo terminų, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nuo pareiškėjo nurodomų Savivaldybės veiksmų praėjo daugiau nei 10 metų, todėl ir šiuo pagrindu pareiškėjo skundas laikytinas paduotu per vėlai ir tai yra dar vienas savarankiškas pagrindas pareiškėjo skundą atmesti.

Savivaldybė nurodo, kad pareiškėjas niekaip neįrodo Savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų – skundas yra grindžiamas tendencingai pateikiamomis aplinkybėmis, nutylint reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, įvykusius teisminius procesus, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl žalos pareiškėjui atlyginimo), neįrodant ir niekaip nepagrindžiant nei Savivaldybės neteisėtų veiksmų, nei žalos fakto, jo dydžio, nei priežastinio ryšio tarp Savivaldybės veiksmų ir pareiškėjui tariamai kilusios žalos.

Dėl neteisėtų veiksmų atsiliepime nurodoma, jog skunde Savivaldybės neteisėti veiksmai yra siejami su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-509 bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 30-2188 priėmimu bei nurodoma, esą šiais administraciniais aktais buvo pažeistos žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų teisės ir sukurtos prielaidos LUAB „Gabijos investicijos“ neteisėtai užvaldyti šio žemės sklypo dalį.

Savivaldybė pabrėžia, jog pareiškėjas žalą kildina net ne iš Savivaldybės, o kitų subjektų veiksmų – skunde ir jo prieduose nurodoma, kad būtent LUAB „Gabijos investicijos“ suvaržė pareiškėjo galimybes naudotis Ginčo sklypu, taip pat ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama sprendimus 2006-2008 m. laikotarpiu. Ties Savivaldybės tariamai neteisėtais veiksmais nurodoma, kad Savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. kovo 16 d. buvo priėmęs įsakymą Nr. 30-509, kurio pagrindu vėliau sprendimą priėmė Vilniaus apskrities viršininko administracija. Pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad ne Savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymas sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui, o galutinis Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kuris buvo priimtas po to. Šiuo atveju pareiškėjo nurodomas 2006 m. kovo 16 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė ir gali būti vertinamas tik kaip tarpinis dokumentas visoje administracinėje procedūroje.

Atkreipiamas dėmesys, jog Savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-509 pagrindu buvo ketinama vietoje šešių teritorijoje ties (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis esančių žemės sklypų (tame tarpe ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuoti naujus žemės sklypus bei nustatyti naujai suformuojamų žemės sklypų duomenis. Tačiau paaiškėjus, kad žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (Ginčo sklypas), savininkų sutikimas minėtiems veiksmams nebuvo gautas, nurodytas įsakymas buvo pakeistas ir Savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 30-2188 iš performuojamų žemės sklypų sąrašo ginčo žemės sklypas buvo pašalintas. Minėtas įsakymas, buvo tarpinis teisės aktas žemės sklypų formavimo procese, kuris pats savaime Pareiškėjui jokių teisinių padarinių nesukėlė ir negalėjo sukelti – pačiame įsakyme yra nurodyta, kad siekiant įgyvendinti įsakyme nustatytus žemės sklypų formavimo procesus privaloma kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl atskirų žemės sklypų sujungimo ir padalijimo, nes būtent ši institucija tuo metu priimdavo žemės formavimo procedūrų užbaigimo galutinius aktus. Pareiškėjas į bylą nėra pateikę nė vieno įrodymo, kad po minėto įsakymo priėmimo jis turėjo realių ketinimų keisti žemės sklypo teisinį statusą ar jame vykdyti kokias nors veiklas – pareiškėjo teigimas, kad aukščiau minėti įsakymai (tiek Savivaldybės, tiek Viršininko administracijos) apribojo pareiškėjo galimybę sklypu naudotis, yra išimtinai hipotetinio ir deklaratyvus pobūdžio, realiai ir konkrečiai taip ir nenurodant, kokias gi žemės sklypo valdymo, naudojimo, disponavimo teises jie pažeidė. Pats pareiškėjas nurodo ir tarp šalių ginčo nėra dėl aplinkybės, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype veiksmus ginčo laikotarpiu atliko (inžinerines komunikacijas įrenginėjo) ne Savivaldybė, o atskiras privatus juridinis asmuo – LUAB „Gabijos investicijos“. Jokių įrodymų, kad per laikotarpį nuo 2006 m. kovo 16 d. iki 2006 m. lapkričio 24 d. Pareiškėjas būtų patyręs kokią nors žalą, nuostolius ir pan. būtent dėl nurodytų Savivaldybės administracijos priimtų administracinių aktų, pareiškėjas skunde nenurodė ir patvirtinančių dokumentų į šią bylą nepateikė.

Atsiliepimu atkreipiamas teismo dėmesys, kad pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatytas servitutas (376 kv. m. dydžio iš 16 600 kv. m. bendro sklypo ploto).

Servitutas buvo nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1933-866/2012, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1933-866/2012 apeliacine tvarka, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1161-603/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą paliko galioti nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014 konstatavo, kad  bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, tinkamai konstatavo sąlygas servitutui nustatyti, pagrįstai nustatė atlygintinį servitutą, tačiau nenustatydami atlyginimo dydžio, nevisiškai išsprendė bylą, todėl kasacinės instancijos teismas panaikino tik tą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalis, nustatant atlygintinį servitutą, bet nenurodant atlyginimo dydžio ir šioje dalyje perdavė klausimą nagrinėti iš naujo. Klausimai dėl servituto galiojimo teritorijoje vykdytų statybos darbų sukeltų padarinių pareiškėjui bei pareiškėjo patirtų nuostolių buvo išspręsti teismui nustatant kompensacijos už servituto nustatymą pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui dydį jau minėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020. Pareiškėjas dalyvavo nurodytoje civilinėje byloje ir turėjo visas įstatymų nustatytas šalies procesines teises, tame tarpe ir teisę teikti įrodymus dėl servituto nustatymu jam sukeltų nuostolių dydžio, šia teise pareiškėjas nurodytoje byloje pasinaudojo, ką pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020.

Savivaldybės veiksmai ginčo žemės sklype prasidėjo jau galiojant sklypo atžvilgiu nustatytam servitutui: Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-172-567/14 patvirtino tarp UAB „Gabijos investicijos“, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei Savivaldybės administracijos sudarytą taikos sutartį.

Taigi Savivaldybei, remiantis Taikos sutartimi, tik 2014 m. spalio 16 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini) inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms statyti (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Taip pat Savivaldybei 2015 m. kovo 10 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini) inžineriniams ir nuotekų tinklams, susisiekimo komunikacijoms statyti ir rekonstruoti (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusiu 2016 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-2701-392/2016 konstatavo, kad šie statybos leidimai Savivaldybei buvo išduoti teisėtai.

Pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dydis yra iš viso 1,66 ha, tuo tarpu sklypo dalyje nustatyto servituto dydis – tik 0,0375 ha, t. y. servitutas bei jo pagrindu žemės sklype įrengti inžineriniai tinklai sudaro tik mažą dalį viso žemės sklypo ploto, todėl neaišku, kodėl pareiškėjas teigia negalėjęs sklypo naudoti ir patyręs nuostolius, jeigu nuosavybės teisė į šį žemės sklypą savininkams niekaip nebuvo apribota, žemės sklypą pareiškėjas bei kiti savininkai turėjo teisę naudoti atsižvelgdami į jo paskirtį teisės aktų nustatyta tvarka.

Be to, nesuprantama ir tolimesnė pareiškėjo pozicija, kaip Savivaldybės tarybos inicijuota, bet neįvykusi žemės sklypo servitutinės dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūra galėjo lemti nepagrįstą pareiškėjo Žemės sklypo nuosavybės teisių suvaržymą. Pažymima, kad jeigu pareiškėjas jam priklausiusio ginčo sklypo dalies iš tiesų negalėjo naudoti (nors to pareiškėjas niekaip neįrodo), dėl to galėtų būti kaltinamas nebent pats pareiškėjas. Pareiškėjas nuo pat 2006 m. pradėjo įvairius teisminius procesus, t. y. pareiškėjas, užuot iš tikrųjų siekęs vykdyti kokią nors pajamas duodančią veiklą žemės sklype, rinkosi bylinėjimosi kelią, nors ginčo žemės sklypo dalis, kurioje neva buvo vykdomos neteisėtos statybos, sudarė vos kelis procentus viso žemės sklypo ploto. Tai rodo, kad pareiškėjas niekada neturėjo realių ketinimų vykdyti kokią nors veiklą žemės sklype, nes bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, pasiėmęs banko kreditą konkrečiai veiklai vykdyti (kaip tą nurodo pareiškėjas), nesiryžtų rizikuoti įsipareigojimų bankui nevykdymu dėl žemės sklypo dalies, kuri bet kokiu atveju pagal Detalųjį planą nuo pat 2004 m. buvo ir yra priskirta inžinerinių infrastruktūrų teritorijai.

Dėl pareiškėjo patirtos žalos atsiliepime nurodoma, jog negalima už tiesą priimti pareiškėjo teiginių apie jo tariamus ketinimus ginčo sklype vykdyti veiklą. Skunde dėstomi pareiškėjo samprotavimai apie bendrą nekilnojamojo turto kainų kilimą, ekonomikos augimą bei kitas su konkrečiai pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu turtu nesusijusias aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo tariamai patirtų nuostolių dydį. Skunde taip pat nurodomas ginčo žemės sklype leidžiamas užstatymo intensyvumas, kiti parametrai, kuriais remdamasis pareiškėjas nurodo galėjęs pastatyti 5672 kv. m. naudingojo ploto pastatus. Pareiškėjo prielaidos, ką jis idealiomis sąlygomis būtų galėjęs žemės sklype pastatyti bei kokią veiklą žemės sklype vykdytų, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir nėra pakankamas pagrindas laikyti tokias prielaidas realiai pareiškėjo patirtais nuostoliais. Prie skundo nėra pridėta įrodymų, galinčių patvirtinti pareiškėjo realius ketinimus parduoti savo žemės sklypo dalį arba vystyti veiklą joje (statyti statinius bei juos parduoti), tarp pridedamų dokumentų nėra jokių įrodymų apie žemės sklypo paskirties keitimą, statybos projektų rengimą, preliminarių sutarčių sudarymą ir pan.

Ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Remiantis Žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 4 p., žemės ūkio paskirties žemės sklype galima tik ūkininkų sodybų bei žemės ūkio veiklai reikalingų ūkinių pastatų statyba, taigi ginčo žemės sklype daugiabučių gyvenamųjų namų statyba apskritai yra negalima.

Pareiškėjas į bylą taip ir nepateikė savo su banku sudarytos finansavimo sutarties. Ši aplinkybė užkerta kelią Savivaldybei tinkamai įvertinti, kokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo sudaręs sutartį su banku, kokiu tikslu buvo paimtas kreditas, kokios teisinės pasekmės buvo numatytos už pareiškėjo įsipareigojimų nevykdymą ir pan. Pareiškėjas skunde nurodo, jog sutartį su banku sudarė be kita ko siekdamas refinansuoti kitas paskolas. Tai rodo, kad Pareiškėjas, sudarydamas su banku sutartį dėl kredito gavimo, jau tuo metu buvo įsiskolinęs kitiems subjektams.

Vien tik aplinkybė, jog pareiškėjas buvo paėmęs kreditą iš AB „Citadele banko“, neįrodo, jog būtent nurodytame žemės sklype pareiškėjas turėjo realius ketinimus pasiskolintas pinigų sumas investuoti. Todėl nagrinėjamu atveju Savivaldybė nemato jokio priežastinio ryšio tarp nurodytų Savivaldybės administracijos direktoriaus priimtų administracinių aktų bei pareiškėjo įsipareigojimų AB „Citadele bankui“ pagal skunde nurodytą kreditavimo sutartį.

Nagrinėjamu atveju skunde konkrečiai nenurodžius, kuriuo momentu ir dėl kokių būtent aplinkybių buvo patirtos tam tikros neigiamos pasekmės, kurios galėtų būti pripažįstamos neturtine žala, nepateikus atitinkamų įrodymų (medicininių pažymų ar pan.) priteisti pareiškėjo nurodomus 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo teisinio pagrindo Savivaldybė nemato.

Pareiškėjas nurodo, kad jeigu nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų, daugiau nei per 10 metų taip pat galėjo būti generuojamos papildomos pajamos, jis prašo negautos naudos 1 430 000 Eur sumą, kuri yra mažesnė už to turto, kurį Pareiškėjas per 15 metų būtų galėjęs turėti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų valdžios institucijų veiksmų.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas su pirminiu skundu pateikė įrodymus, jog jis jau daugiau nei prieš 10 metų suprato ir laikė, kad patiria žalą - negauna pajamų. Pavyzdžiui, pareiškėjas pateikė 2009 m. gruodžio 30 d. savo raštą AB Parex bankui, kuriame jis nurodo, kad ginčo sklype numatė vykdyti savo veiklą su kitais sklypo bendraturčiais, tačiau vieni iš sklypo bendraturčių pasirašė preliminarią žemės sklypo dalies pirkimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jau šiame rašte pareiškėjas nurodo, kad „dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymo pusę metų negalėjau teisėtai disponuoti man priklausančia žemės sklypo dalimi ir dėl to patyriau finansinių nuostolių“.

Matyti, kad Pareiškėjas jau 2009 m. puikiai suprato, kad patiria finansinius nuostolius, kad negali vykdyti savo „suplanuotos veiklos“, vykdyti savo įsipareigojimų bankui ir gauti naudos. Atitinkamai, Pareiškėjui negalėjo būti nežinoma, kad jis jau 2009 m. negauna naudos, kurią patikslintame skunde Pareiškėjas teigia, kad būtų gavęs. Taigi, jau tuo metu pareiškėjas puikiai suprato savo situaciją ir apie ją netgi informavo banką, kaltindamas (atkreiptinas dėmesys) ne Savivaldybę, o kitus sklypo bendrasavininkus, UAB „Gabijos investicijos“, Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Atitinkamai, jau 2009 m. pareiškėjas suvokė savo teisės pažeidimą, tačiau šį patikslintą skundą teikia tik 2021 m., t. y. praėjus net 12 metų nuo pažeidimo ir kilusių nuostolių paaiškėjimo ir taip aiškiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą bylose dėl žalos atlyginimo.

Savivaldybės įsitikinimu, pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 1 430 000 Eur negautų pajamų atlyginimo yra nepagrįstas ir nemotyvuotas ir negali būti tenkinamas. Yra visiškai neaišku, kokiu būdu pareiškėjas apskaičiavo jo nurodomą negautų pajamų dydį, kokiais duomenimis vadovaudamasis, o tai neleidžia kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims naudotis savo teise vertinti skaičiavimus, pasisakyti dėl jų pagrįstumo.

Pažymima, kad su rašytiniais paaiškinimais pareiškėjas pateikė 2016 m. balandžio 7 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-5-653/2016, kuriame teismas labai aiškiai konstatavo, jog nėra pareiškėjo teisių pažeidimo dėl nutiestų inžinerinių tinklų: „žemės sklypo savininkai savo parašais patvirtino sutikimą su (2004 m.) Detaliojo plano sprendiniais, taigi jiems buvo žinoma apie ketinimus suvaržyti turimą sklypą. /.../ būtinumas tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas būtent ieškovams (tame tarpe ir pareiškėjui) priklausančio žemės sklypo dalyje yra pakankamai pagrįstas bei susijęs su viešuoju interesu. /.../ kaip pripažino patys ieškovai (apeliantai) (tame tarpe ir pareiškėjas), jų realus teisių, susijusių su naudojimosi jiems priklausančiu žemės sklypu, gynimas yra susijęs su turtiniais klausimais, nustatant kompensaciją už atlygintinį servitutą“. Pareiškėjas taip pat pateikė ir 2020 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020, kurioje teismas labai aiškiai konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės į negautų pajamų atlyginimą. Būtina akcentuoti, kad Vilniaus apygardos teismas nurodytoje civilinėje byloje, spręsdamas kompensacijos pareiškėjui dydžio klausimą, atsižvelgė į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad ginčai dėl žemės sklypo truko ne vienerius metus ir t. t. ir dėl šių aplinkybių pareiškėjui jau priteisė didesnę kompensacijos už nustatytus servitutus sumą, negu būtų priklausę pagal ekspertų išvadas.

Pareiškėjas neįrodo jo tariamai negautų pajamų realumo ir neišvengiamumo. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad jis pagrįstai tikėjosi šias pajamas gauti, bet jų negavo dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis ėmėsi pasiruošimo ir kitų priemonių, siekdamas gauti pajamų, kurių negavo, nepateikė jokių įrodymų dėl negautų pajamų dydžio, jo apskaičiavimo, atskaitant sąnaudas, mokesčius ir t. t. Pareiškėjas, galimai gavęs 85 149,16 Eur kreditą investicinei veiklai (neaišku kokiai) vykdyti, dabar byloje bando įrodyti, kad šias sumas būtų pavertęs 1 430 000 Eur pajamomis, kurių atlyginimo siekia šioje administracinėje byloje.

Dėl priežastinio ryšio nurodoma, jog šiuo atveju pareiškėjas niekaip neįrodo, kad tarp Savivaldybės veiksmų ir jam tariamai kilusios žalos - negautų pajamų egzistuotų koks nors teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Savivaldybė negali būti laikoma atsakinga už pareiškėjo veiksmus investuojant turimas finansines lėšas ir už šių investicijų nepasisekimą.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimą teismo prašo taikyti senatį ir atmesti pareiškėjo  patikslintą skundą kaip nepagrįstą ir pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą.

Nors pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. patikslintame ieškinyje ir 2020 m. gruodžio 17 d. skunde reikalaujamos priteisti žalos pobūdis skiriasi, tačiau pareiškėjas jo patirtą žalą kildina iš analogiškų tariamai neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, dėl kurių jau yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-02-13 sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018 ir pareiškėjo skundas dėl žalos priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų (2006-05-16 statybos leidimo Nr. (101)-11.3-23 išdavimo, savavališkos statybos akto nesurašymo) Vilniaus apygardos administracinis teismas pasisakė 2018-02-13 sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018, o pareiškėjo 2020-12-17 skunde Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumas (esminė, būtina sąlyga civilinei atsakomybei kilti) nėra įrodytas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad nagrinėjamoje byloje pateikto pareiškėjo 2020-12-17 skundo teiginiai dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi prejudiciniais faktais jie yra paneigti. Šioje byloje dalyvauja tos pačios šalys, todėl Inspekcija prašo teismo vadovautis teismų jau nustatytomis aplinkybėmis. 

Inspekcija nurodo, jog nei viename iš pareiškėjo paminėtų statybos leidimų pareiškėjo žemės sklypo kadastrinis Nr. nenurodytas, taigi statyboms pareiškėjo žemės sklype, dėl kurių statybos keliamas žalos klausimas, statybos leidimas nebuvo išduotas, todėl statybos pareiškėjo žemės sklype Inspekcijos surašytu 2010-02-01 savavališkos statybos aktu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pripažintos savavališkomis, t. y. vykdytomis tik pagal statytojo nuožiūrą, ir, kaip paaiškinta atsiliepime, Inspekcijoje buvo atliekami veiksmai, susiję su savavališkos statybos padarinių šalinimu. Yra nesuprantami (neaiškiai suformuluoti) pareiškėjo argumentai, susiję su pareiškėjo 2020-12-17 skundo 60 p. minimais statybos leidimais ir dėl to tariamai atliktais neteisėtais veiksmais. Be to, kaip ir nurodoma šiame atsiliepime, teismuose jau nustatyti prejudiciniai faktai dėl tariamai neteisėtų veiksmų, susijusių su Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotu statybos leidimu. Manytina, kad pareiškėjo argumentai dėl VAVA 2006 m. statybos leidimo kvestionavimo, yra nesusiję su bylos dalyku (neatitinka sąsajumo reikalavimo), kadangi žala kildinama iš pareiškėjo sklype vykdytos savavališkos statybos, už kurią atsakingi tik statytojai, bet ne valstybės institucijos, be to, tokiais pareiškėjo argumentais kvestionuojami jau įsiteisėję teismų sprendimai, o tai iš esmės pažeidžia teismo sprendimo privalomumo principą.

Inspekcija 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (7.9)-2D-13701 „Dėl statybos valstybinės priežiūros (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ J. U. buvo informuotas: „atsižvelgtina į 2007 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4409-71/2007 <...> kurioje teismas <...> konstatavo, kad „<...>2006-05-16 statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra visiškai nesusijęs su atsakovo UAB „Gabijos investicijos“ atliekamais statybos darbais (inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimu) ieškovams priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Šiame leidime yra nurodyta, kad statybos leidimas yra išduotas atlikti tik statybos darbus žemės sklypuose, kurių kadastrinis Nr. <...>, bet ne ieškovams priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad projekte, kurio pagrindu buvo išduotas minėtas statybos leidimas, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų sprendiniai apima ir dalį žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), teritorijos“;

Dėl pareiškėjo J. U. žemės sklype, neturint statybą leidžiančio dokumento, UAB „Gabijos investicijos“ vykdytų statybos darbų (inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimo) VTPSI ėmėsi konkrečių statybos valstybinės priežiūros veiksmų ir inicijavo teisminę bylą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo 2020-12-17 skundo teiginiai dėl kvestionuojamų VTPSI veiksmų / neveikimo, vykdant statybos valstybinę priežiūrą, yra nepagrįsti, todėl skundas atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2020-12-17 skunde nėra įrodyti valstybės institucijų neteisėti veiksmai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl kitų valstybės institucijų atsakomybės sąlygų (įskaitant pareiškėjo patirtą žalą) nėra teisiškai reikšmingi, todėl plačiau dėl jų šiame atsiliepime nepasisakoma.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-06-17 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 konstatuota: „57. Nagrinėjamoje byloje tie pareiškėjo nurodomi atsakovų neteisėti veiksmai / ar neveikimas <...>, kuriais buvo suvaržytos pareiškėjo teisės disponuoti Žemės sklypo dalimi, vyko 2006-2008 metais; dėl šių administracinių aktų priėmimo, veiksmų / ar neveikimo pareiškėjo nurodomos patirtos neigiamos pasekmės – negalėjimas atsiskaityti su kreditoriumi, turto pardavimas iš varžytynių 2013 m. balandžio 4 d., 2014 m. sausio 31 d., laiko prasme yra nutolę nuo kvestionuojamų administracinių sprendimų priėmimo, veiksmų ar neveikimo momento“.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2020 m. gruodžio 17 d. skunde nėra įrodyti valstybės institucijų neteisėti veiksmai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl kitų valstybės institucijų atsakomybės sąlygų (įskaitant priežastinį ryšį) nėra teisiškai reikšmingi, todėl išsamiau dėl jų šiame atsiliepime nepasisakoma. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas neįrodo, kaip tam tikros jo išlaidos (įvardinamos kaip žala) konkrečiai susijusios su kvestionuojamais valstybės institucijų veiksmais, taigi priežastinis ryšys nėra įrodytas.

Dėl pareiškėjo naujai suformuluoto reikalavimo dėl negautų pajamų 1 430 000 Eur priteisimo nurodoma, kad šis reikalavimas yra nepagrįsta, nemotyvuotas, pareikštas praleidus senaties terminą, todėl atmestinas.

Atsiliepime į patikslintą skundą nurodoma, jog nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006-2008 m. priimtų dokumentų (t. y. statytojui UAB „Gabijos investicijos“ išduoto 2006-05-16 statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjui priklausiusio žemės sklypo kadastro Nr. nenurodytas, t. y. minėtu statybos leidimu nėra leista atlikti statybos darbus pareiškėjui priklausiusiame žemės sklype, taip pat VAVA įsakymų, susijusių su pareiškėjui priklausiusio žemės sklypo padalijimu ar paėmimo visuomenės poreikiams procedūra) iki pareiškėjo patikslinto 2021-02-25 skundo pateikimo teismui yra praėję daugiau nei 10 metų, o nuo servituto nustatymo pareiškėjui priklausiusiame žemės sklype (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, teisminio proceso Nr. 2-01-3-03088-2010-8) iki pareiškėjo patikslinto 2021-02-25 skundo pateikimo teismui yra praėję apie 6 metai. Pareiškėjo patikslintame 2021-02-25 skunde suformuluotas reikalavimas priteisti negautą naudą yra kildinamas iš tų pačių veiksmų, dėl kurių jau yra pasisakyta VTPSI 2021-01-29 atsiliepime.

Pareiškėjo patikslinto 2021-02-25 skundo teiginiai, susiję su laikotarpiu, už kurį reikalaujama priteisti negautas pajamas, yra prieštaringi: „daugiau kaip per 10 metų <...>“, „per 15 metų <...>“, „už kelerius metus <...>“. 

Patikslintame skunde nepaaiškinama, kaip pareiškėjas apskaičiuoja prašomą priteisti 1 430 000 Eur vertės negautą naudą, kaip pasireiškė negauta nauda. Atsakovai gali tik spėti, jog negauta nauda (negautos pajamos) yra siejama su skunde pareiškėjo minimomis abstraktaus pobūdžio pareiškėjui priklausiusios žemės sklypo dalies vystymo perspektyvomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik hipotetinio pobūdžio nekilnojamojo turto plotas pareiškėjo yra vertinamas, atsižvelgiant į konkrečiam ginčui neaktualius VĮ ,,Registrų centras“ 2017-02-03 raštu pareiškėjui pateiktus duomenis apie 2004-2017 m. laikotarpiu Pašilaičių mikrorajone, Vilniaus m. įvykusius butų sandorius. Pareiškėjo prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai neargumentuotas. Reikalavimas priteisti itin didelę, konkrečiais skaičiavimais ir tinkamais įrodymais nepagrįstą negautų pajamų sumą, dėl kurios gavimo fakto turėtų būti pateikti konkretūs įrodymai (teisme turi būti įrodytas negautų pajamų gavimo realumas, o šiuo atveju tai nėra atlikta), negali būti teismo tenkinamas.

Pareiškėjas nepaaiškino, kaip savavališka statyba (kurią vykdė UAB „Gabijos investicijos“ nedidelėje pareiškėjui priklausiusio žemės sklypo dalyje), galėjo trukdyti jam planuoti ar vykdyti statybos darbus likusioje žemės sklypo dalyje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl UAB „Gabijos investicijos“ nedidelėje pareiškėjui priklausiusio žemės sklypo dalyje vykdytų savavališkų statybų pareiškėjas nebūtų galėjęs gauti jam reikalingų statybos leidimų (susijusių su statinių statymu, siekiant pardavinėti butus). VTPSI vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovų (valstybės institucijų, kurios, pareiškėjo nuomone, netinkamai vykdė savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras) ir pareiškėjo patikslintu skundu reikalaujamos priteisti žalos (įskaitant reikalaujamą priteisti negautų pajamų sumą).

        Inspekcija nurodo, jog nors pareiškėjo J. U. 2017 m. liepos 31 d. patikslintame ieškinyje konkretus reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduoto 2006-05-16 statybos leidimo Nr. (101)-11.3-23 panaikinimo nebuvo suformuluotas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-02-13 sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018 (žr. 13 psl.) buvo nurodyta: „<...> 2006 m. gegužės 16 d. statybos leidimu Nr. (101)-11.3-23 nebuvo suteikta teisė UAB „Gabijos investicijos“ statyti inžinerinius tinklus ir susiekimo komunikacijas Žemės sklype. 2006-05-16 statybos leidimas Nr. (101)-11.3-23 nėra nuginčytas, todėl yra teisėtas ir galiojantis. Taigi teigti, kad jį išduodama valstybės institucija veikė neteisėtai nėra teisinio pagrindo“. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-02-13 sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl šiuo atveju yra privalu vadovautis galiojančiu prejudiciniu teismo sprendimu. ABTĮ yra įtvirtinta ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019) yra išaiškinta, kad praėjus 10 metų nuo sprendimo priėmimo, jo kvestionavimas negalimas.

Inspekcija nurodo, kad perėmusi VAVA funkcijas ji ėmėsi savavališkos statybos padarinių šalinimo veiksmų (t. y. Inspekcija surašė 2010 m. vasario 1 d.  savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), Inspekcija 2010 m. rugsėjo 30 d. ieškiniu Nr. 2D-11683 prašė teismo įpareigoti atsakovę UAB „Gabijos investicijos“ pašalinti savavališkos statybos padarinius, o nustačius, kad savavališka statyba buvo įteisinta (nustatytas servitutas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotas 2014 m. spalio 16 d. statybą leidžiantis dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini), Versija Nr. 3, Inspekcija 2017 m. vasario 23 d. raštu Nr. 2D-2289 savo ieškinio atsisakė).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018, J. U. 2017 m. liepos 31 d. patikslintas ieškinys dėl žalos priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teismo sprendimu konstatuota: „ pareiškėjas kartu su kitais asmenimis jau 2007 metų pirmą pusmetį, t. y. anksčiau nei pasibaigė 2006-11-29 reikalavimo Nr. (101)-11.12-322 įvykdymo terminas, kreipėsi į teismą dėl UAB „Gabijos investicijų“ įpareigojimo pašalinti Žemės sklype pastatytus statinius ir Žemės sklypo atstatymo į buvusią padėtį, taigi ėmėsi savavališkos statybos pašalinimo procedūrų (civilinė byla Nr. 2-4409-171/2007). <...>Kaip nustatyta, byla buvo išnagrinėta ir galutinis teismo sprendimas priimtas tik 2016-04-07, kuriuo ieškinys buvo atmestas atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatytas servitutas inžineriniams tinklams ir susiekimo komunikacijoms statyti Žemės sklype. Be to, šioje byloje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas dar 2007-05-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4409-171/2007 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė UAB „Gabijos investicijoms“ atlikti/tęsti bet kokius statybų, žemės kasimo, inžinerinių tinklų įrengimo ir komunikacijų tęsimo darbus Žemės sklype. 2007-06-22 nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pakeistos, leidžiant atsakovui demontuoti sumontuotas komunikacijas bei inžinerinius tinklus ir sugrąžinti / rekultivuoti Žemės sklypą į pradinę padėtį. Taigi dar 2007 m. buvo priimtos tinkamos priemonės dėl statybos darbų vykdymo draudimo, kurias turėjo kontroliuoti ieškovai minėtoje byloje, įskaitant ir patį pareiškėją“;  „<...> nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijai surašius savavališkos statybos aktą, anksčiau nei tai padarė Inspekcija, faktinė situacija būtų pasikeitusi. <...> Nagrinėjamu atveju savavališkos statybos akto surašymas buvo tik papildomas veiksmas šalia jau įvykdytų tiek pareiškėjo, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų statybos padarinių šalinimo procese“.

Kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-02-13 sprendimas yra įsiteisėjęs, teismo sprendimo konstatuojamoje dalyje pateiktomis teismo išvadomis turėtų būti vadovaujamasi kaip prejudiciniais faktais. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra įvertinta, kad VAVA ir VTPSI veika konstatuojant ginčo savavališką statybą negali būti traktuojama kaip neteisėta bei sukėlusi pareiškėjui žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė tenkinti patikslintą skundą remdamasis patikslintame skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais motyvais.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovė pareiškėjo skundą prašė atmesti atsiliepimuose nurodytais motyvais.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, atstovė pareiškėjo patikslintą skundą prašė atmesti atsiliepimuose nurodytais motyvais.

Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atstovas pareiškėjo patikslintą skundą prašė atmesti atsiliepimuose nurodytais motyvais.  

Teismas

k o n s t a t u o j a:

        Byloje ginčas kyla dėl atsakovų pareigos atlyginti turtinę (130 469,67 Eur tiesioginių nuostolių ir 1 430 000 Eur negautų pajamų) ir 10 000 Eur neturtinės žalos. Pareiškėjo teigimu, žalą jis patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kuriuos sukėlė nuo 2006 metų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktai suvaržę pareiškėjo teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti žemės sklypu, sudarę sąlygas keletą metų vykdyti neteisėtas statybas, trukdę žemės sklype, vykdyti veiklą ir iš veiklos gauti naudą.

        Pareiškėjas 2021 m. vasario 25 d. patikslintu skundu nurodo, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. valdė dalį 1,6600 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Pareiškėjui AB „Citadele“ bankas nuo 2004 m. spalio 12 d. pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikęs kreditų, skirtų investicinei ir finansinei veiklai, taip pat paskolų, už kurias pareiškėjas pirko žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, refinansavimui.

Pareiškėjas teigia, kad dėl atsakovų veiksmų, kuriais buvo apribota veikla žemės sklype, jis negalėjo grąžinti kredito, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. nutartimi Nr.6008,6009V/2011, nutarė išieškoti iš pareiškėjo skolą AB „Citadele“ bankas naudai. Neturėdamas kitų galimybių atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Sostinės kreditai“ (perėmusiu AB „Citadele“ bankas teises), šalių susitarimu 2020 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas gražino kreditoriui dalį susikaupusių, 128 250 Eur palūkanų ir delspinigių turtu (pareiškėjui priklaususia žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), dalimi). Pareiškėjas teigia, jog antstolio R. V. išieškotos 2219,67 Eur vykdymo išlaidos vykdomoje byloje, taip pat yra jo tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl pareiškėjo suvaržytų teisių, atsiradusių dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir neveikimo.

Atsakovo Savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, neteisėtais veiksmais pareiškėjas nurodo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. (duomenys neskelbtini)ties (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“ (pakeistas 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 30-2188), kurio pagrindu, kitų asmenų naudai, Vilniaus apskrities viršininkas priėmė 2006 m. liepos 25 d. įsakymą Nr.2.3-7310-01. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 18 d. priimtą įsakymą Nr. 30-2496 „Dėl susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ tvirtinimo“, kuriuo savivaldybė, atsižvelgdama, kad UAB „Gabijos investicijos“ yra pradėjusi teismo procesus dėl servitutų nustatymo žemės sklypuose, taip pat ir pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalyje, įsipareigojo inicijuoti žemės sklypų, taip pat ir pareiškėjui priklausančio, dalių paėmimą visuomenės poreikiams.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakomybę už neteisėtus veiksmus pareiškėjas grindžia Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2.3-7310-01 „Dėl privačių žemės sklypų kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste padalijimo“, nurodydamas, kad įsakymas buvo priimtas prieš Žemės sklypo savininkų, taip pat ir pareiškėjo valią, buvo pakeisti žemės sklypo kadastriniai duomenys, sklypas sujungtas su kitu bankui įkeistu sklypu, žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjo nuosavybė į jį neegzistavo (pažymėtina, kad minėtas įsakymas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 2.3-1044-01 pripažintas netekusiu galios); taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-394-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“, kuris buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1119/2009.

Be pareiškėjo sutikimo buvo pakeisti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastriniai duomenys (UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymu), kurie buvo atstatyti (tuo pačiu ir pareiškėjo nuosavybės teisės) tik 2007 m. vasario mėn. Pareiškėjo teigimu, minėti administraciniai aktai buvo priimti privataus juridinio asmens (UAB „Gabijos investicijos“) interesais, ir kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepanaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo, nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota pareiškėjo nuosavybė, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvė. Savivaldybė savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu sudarė sąlygas neteisėtoms statyboms, suvaržiusioms pareiškėjo teises.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsakomybę už neteisėtus veiksmus pareiškėjas grindžia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 16 d. statybos leidimo Nr.(duomenys neskelbtini) išdavimu daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksui su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis, neturint teisės aktuose įtvirtintų įgalinimų (STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 6 dalis), pažeidėjo UAB „Gabijos investicijos“ veiksmų toleravimu, netaikymu priemonių savavališkos statybos padariniams pašalinti. Pareiškėjo teigimu, nors Inspekcija pripažino, kad pareiškėjas nedavė sutikimo dėl statybos darbų vykdymo žemės sklype, tačiau neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Kelerius metus Inspekcija ir Savivaldybė teigė, kad statybos žemės sklype buvo vykdomos pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 16 d. išduotą statybos leidimą Nr.(duomenys neskelbtini). Inspekcijos (Departamento) pareigūnai, 2006 m. gruodžio 28 d. nustatę pareiškėjo nuosavybės pažeidimo faktą, neatliko Statybos įstatyme nurodytų veiksmų, veikė išvien su pareiškėjo teisių pažeidėju UAB „Gabijos investicijos“.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad dėl tokių viešojo administravimo subjektų veiksmų patyrė turtinę žalą - pareiškėjui priklausiusio sklypo dalimi kreditoriui grąžinta 128 250 Eur palūkanų ir delspinigių suma yra pareiškėjo tiesioginiai nuostoliai, kaip ir antstolio R. V. išieškotos 2219,67 Eur vykdymo išlaidos. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 1 430 000 Eur negautos naudos atlyginimą ir nurodo, kad prašoma priteisti suma yra mažesnė už to turto, kurį jis per 15 metų būtų galėjęs turėti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020 buvo prašoma priteisti nurodyta suma, tačiau teismas nurodė, kad pareiškėjas esant pagrindui, gali kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo, įrodinėjant būtinas sąlygas civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas nurodo patyręs ir neturtinę žalą, nes buvo sugriautas pareiškėjo pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, todėl 10 000 Eur kompensacijos už patirtą neturtinę žalą priteisimas iš atsakovų, atitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams priteisti turtinę žalą (130 469,67 Eur tiesioginių nuostolių ir 1 430 000 Eur negautų pajamų), taip pat 10 000 Eur neturtinę žalą atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti pareiškėjo skundą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

CK 1.125 straipsnio

CK 1.126 straipsnio

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą (130 469,67 Eur tiesioginių nuostolių ir 1 430 000 Eur negautų pajamų), kurią, jo teigimu, patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (viešojo administravimo aktų) kai nuo 2006 m. liepos 25 d. iki 2007 m. vasario mėn., taip pat nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota pareiškėjo nuosavybė, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvė. Savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija (Inspekcija), turėdami pareigą ginti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, tos pareigos nevykdė.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti žalą grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. – 2008 m. priimtų administracinių teisės aktų buvo suvaržytos pareiškėjo teisės naudotis nuosavybe, o institucijos toleravo privataus juridinio asmens daromus pažeidimus. Šios aplinkybės buvo nagrinėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018 ir 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. patikslintas ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikus nepakeistą.

Nors pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. patikslintame ieškinyje ir šioje byloje nagrinėjamame skunde reikalaujamos priteisti žalos pobūdis skiriasi, tačiau pareiškėjas patirtą žalą kildina iš analogiškų, jo manymu, neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir neveikimo, dėl kurių jau yra pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendime (administracinė byla Nr. eI-1211-535/2018). Tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018, tiek šioje byloje atsakovai buvo Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, abejose bylose pareiškėjo patirta žala kildinama iš to, kad pareiškėjas negalėjo atsiskaityti su kreditoriumi, kadangi jo nuosavybės teisės buvo suvaržytos, o suvaržymai kilo dėl valstybės institucijų veiksmų (pareiškėjo teigimu, valstybės institucijos sudarė sąlygas UAB „Gabijos investicijos“ vykdyti savavališkas statybas, toleravo pažeidimus), abiejose bylose dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nurodyti įsakymai dėl pareiškėjo žemės sklypo padalijimo, padalijimo pripažinimo negaliojančiu, žemės paėmimo visuomenės poreikiams.

Kaip matyti iš prie nagrinėjamos bylos prijungos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI-1211-535/2018,  2018 m. vasario 13 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) ir prejudicinė galia įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalyje (joje nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių). Todėl vienoje administracinėje byloje nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo administracinėse bylose nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).

Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Kaip jau buvo minėta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią suformuluotos tokios aiškinimo taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus (2017 m. rugsėjo 12 d. administracinė byla Nr. A-696-415/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 nurodė, kad „nagrinėjamoje byloje tie pareiškėjo nurodomi atsakovų neteisėti veiksmai /ar neveikimas (žr. nutarties 39, 40, 42 p.), kuriais buvo suvaržytos pareiškėjo teisės disponuoti Žemės sklypo dalimi, vyko 2006-2008 metais; dėl šių administracinių aktų priėmimo, veiksmų/ar neveikimo pareiškėjo nurodomos patirtos neigiamos pasekmės – negalėjimas atsiskaityti su kreditoriumi, turto pardavimas iš varžytynių 2013 m. balandžio 4 d., 2014 m. sausio 31 d., laiko prasme yra nutolę nuo kvestionuojamų administracinių sprendimų priėmimo, veiksmų ar neveikimo momento. Atsižvelgiant į byloje reikalaujamos atlyginti turtinės žalos pobūdį, turėtų būti įvertinta, kad pareiškėjas, būdamas vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą; teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, pareiškėjui turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš J. U. AB „Citadele“ bankas naudai skolą <...>“ (nutarties 57 p.). Pasak teismo, „pareiškėjo nurodomi galbūt neteisėti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai sprendimai (žr. nutarties 38, 40, 42 p.) yra individualūs administraciniai aktai, vienkartinio taikymo, kurie sukelia teisinio santykio subjektams teises ir pareigas nuo jų priėmimo. Tokių aktų apskundimo teismui terminai skaičiuojami nuo jų priėmimo momento arba apie suinteresuotų asmenų sužinojimo apie tokius aktus momento. Paprastai taip pat skaičiuotini ir terminai reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jeigu nėra aplinkybių, kaip kad nagrinėjamu atveju, patvirtinančių, kad žalos atsiradimo faktas dėl objektyvių priežasčių yra nutolęs laike nuo kvestionuojamų administracinių aktų priėmimo; tik žinodamas apie patiriamus turtinius nuostolius pareiškėjas gali pareikalauti jų atlyginimo. Tokios senaties termino eigos pradžios nustatymo aplinkybės kiekvienu atveju vertintinos individualiai, siekiant teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyros (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 ir joje pateikiamus kitus išaiškinimus dėl senaties taikymo)“ (nutarties 58 p.). Taip pat LVAT konstatavo, jog „kreipdamasis su skundu į teismą 2017 m. liepos 7 d., pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, ir tai sudaro savarankišką pagrindą juos atmesti, kai atsakovai reikalauja taikyti senatį (CK 1.131 str. 1 d.)“ (nutarties 59 p.).

Pareiškėjas nurodo, jog teikia skundą nepraleisdamas įstatyme nustatyto 3 metų senaties termino, kadangi 2020 m. rugpjūčio 31 d., grąžinęs kreditoriui dalį palūkanų ir delspinigių, taip pat antstoliui išdavus 2020 m. lapkričio 4 d. pažymą apie išieškotas vykdymo išlaidas jis sužinojo apie patirtus nuostolius.

Kaip jau buvo minėta. LVAT 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 aiškiai nurodė, nuo kada skaičiuotinas senaties terminas, o būtent, kad senaties terminas pareiškėjo atžvilgiu turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties išieškoti iš Pareiškėjo AB „Citadele“ bankas naudai skolą. Aplinkybė, jog pareiškėjas dalį palūkanų ir delspinigių sumokėjo 2020 m. ieškinio senaties skaičiavimo nekeičia, nes ji prasideda nuo sužinojimą apie pažeidimą momento. Tokiu momentu nagrinėjamu atveju yra teismo nutartis išieškoti skolą.

Reikšdamas reikalavimą dėl 1 430 000 Eur negautų pajamų priteisimo pareiškėjas nurodo, kad jeigu nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų, daugiau nei per 10 metų taip pat galėjo būti generuojamos papildomos pajamos. Pareiškėjo teigimu, prašoma negautos naudos 1 430 000 Eur suma, kuri yra mažesnė už to turto, kurį pareiškėjas per 15 metų būtų galėjęs turėti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų valdžios institucijų veiksmų.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ne vėliau nei 2009 m. suprato, jog negauna pajamų, taigi patiria žalą. Pareiškėjo 2009 m. gruodžio 30 d. rašte AB Parex bankui nurodoma, kad Žemės sklype su kitais bendraturčiais pareiškėjas numatė vykdyti savo veiklą, tačiau vieni iš sklypo bendraturčių pasirašė preliminarią žemės sklypo dalies pirkimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas nurodo, kad „dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006-07-25d įsakymo pusę metų negalėjau teisėtai disponuoti man priklausančia žemės sklypo dalimi ir dėl to patyriau finansinių nuostolių, <...> ketvirti metai vien tik gindamas savo nuosavybę nuo neteisėtų tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek nuo UAB „Gabijos investicijos“ veiksmų, tiek nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojų veiksmų ir neveikimo negalėjau vykdyti savo suplanuotos veiklos, gauti iš to naudos ir tokiu būdu negalėjau tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų AB Parex Bankui“. Atsižvelgiant į išdėstyta darytina išvada, kad pareiškėjas jau 2009 m. suprato, kad negali vykdyti suplanuotos veiklos, gauti naudos ir vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Taip pat pažymėtina, jog negautas pajamas pareiškėjas sieja su „2006 m. vykusiu nekilnojamojo turto vystymo bumu“ bei negalėjimu sudaryti ir pasirašyti pagrindinės užstatymo teisės už atlygį suteikimo sutarties pagal 2006-03-21 Susitarimą. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dar anksčiau, nei 2009 m. suvokė savo teisių pažeidimą, tačiau šį patikslintą skundą pateikė tik 2021 m. aiškiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

        Pareiškėjo teigimu prašomą priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas sieja su sugriautu pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise. LVAT 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 nurodė, kad „senaties terminas reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai jis grindžiamas neteisėtų administracinių aktų priėmimu, neteisėtais veiksmais / ar neveikimu, taip pat yra trys metai (CK 1.125 str. 8 d.), kurie skaičiuotini nuo momento, kai tokie aktai buvo priimti / ar pareiškėjui tapo apie juos žinoma / ar turėjo būti žinoma“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomas sugriautas pasitikėjimas, siejamas su, pareiškėjo manymu, neteisėtų aktų priėmimu, t.y. 2006 m. – 2008 m., taip pat 2008 m. – 2009 m. laikotarpiu, kai pareiškėja nurodo buvo apribotos jo galimybės naudoti Žemės sklypo dalimi.

Teismas pažymi, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėja turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).

Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog jeigu būtų abejojama, ar terminas skundui paduoti ir skundui nagrinėti nėra praleistas, pareiškėjas prašo skundo padavimo terminą atnaujinti ir skundą nagrinėti. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo.

Ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pareiškėjas, pasirinkdamas tokį elgesio modelį ginant savo teises, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Byloje nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovų prašymui taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas atmestinas. Kaip minėta, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti skundo reikalavimus, todėl pareiškėjo patikslintas skundas netenkinamas, o dėl kitų skunde išdėstytų argumentų sprendime nepasisakoma.

        Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

        Pareiškėjo J. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                 Iveta Pelienė