Administracinė byla Nr. A-1061-821/2024
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00035-2023-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. ir atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl rašto panaikinimo, darbo užmokesčio skirtumo priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslino, ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų iš dalies priimtais reikalavimais prašė: 1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) 2022 m. gruodžio 16 d. raštą „Dėl gauto prašymo“ Nr. 50-S-10026(1.30E) (toliau – ir Raštas); 2) iš Panevėžio AVPK pareiškėjui priteisti darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų skirtumą, susidariusį dėl neteisėto ir nepagrįsto pareiškėjo pažeminimo pareigose laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. spalio 5 d. ir delspinigius, apskaičiuotus Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatyta tvarka – nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. spalio 5 d.: kompensacijos už nepanaudotas atostogas – 682,62 Eur; ligos išmokos už dvi pirmąsias kalendorines dienas – 16,27 Eur, darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos – 1 305,82 Eur; 3) įpareigoti Panevėžio AVPK perskaičiuoti išmokas, susijusias su laikinu nedarbingumu; 4) įpareigoti Panevėžio AVPK apskaičiuoti pareigūno pensijos dydį, vadovaujantis vyresniojo tyrėjo darbo užmokesčiu; 5) priteisti pareiškėjo naudai 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui; 6) nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti procesines 5 procentų metines palūkanas nuo išmokėtinos sumos.
2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
2.1. Pareiškėjas dirbo Panevėžio AVPK Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniuoju tyrėju (toliau – ir vyresnysis tyrėjas). Panevėžio AVPK viršininko 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 50-TE-477 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. G.“ (toliau – ir Įsakymas) jam skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas. R. G. su jam paskirta tarnybine nuobauda nesutiko, todėl dėl Įsakymo panaikinimo kreipėsi į teismą, kuris 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu (toliau – ir 2021 m. gegužės 5 d. teismo sprendimas) jo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašė panaikinti 2021 m. gegužės 5 d. teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-288-415/2022 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis) 2021 m. gegužės 5 d. teismo sprendimą pakeitė, t. y. Įsakymu R. G. skirtą tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas pakeitė į papeikimą.
2.2. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pakeitus Įsakymu paskirtos tarnybinės nuobaudos rūšį, t. y. vietoj perkėlimo į žemesnes pareigas pareiškėjui skyrus papeikimą, jis 2022 m. lapkričio 18 d. prašymu (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į Panevėžio AVPK, kuriuo prašė apskaičiuoti ir apmokėti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl neteisėto pažeminimo pareigose. Panevėžio AVPK 2022 m. gruodžio 16 d. pateikė atsakymą Nr. 50-S-l0026(1.30E) „Dėl gauto prašymo“, kuriuo nusprendė netenkinti Prašymo, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi neįpareigojo Panevėžio AVPK atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su darbo užmokesčio perskaičiavimu ir išmokėjimu, tokios pareigos nenumato ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Panevėžio AVPK, nuspręsdamas netenkinti pareiškėjo Prašymo, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus; Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka administraciniam aktui keliamų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytų reikalavimų; Panevėžio AVPK piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais, nesilaikydamas objektyvumo, nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų; Panevėžio AVPK Sprendimo nepagrindė objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais.
2.3. Teisės aktai neįpareigojo pareiškėjo reiškiant reikalavimą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, kartu reikšti reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo išmokėjimo. Pareiškėjas reikalavimą teismui reiškė dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, o ne dėl nuobaudos sušvelninimo. Tai, kad pareiškėjas nebuvo išreiškęs reikalavimo įpareigoti darbdavį išmokėti darbo užmokesčio skirtumą ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl to nepasisakius, nesuponuoja pagrindo išvadai, jog Panevėžio AVPK nekyla pareiga apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokesčio skirtumą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pakeitus tarnybinės nuobaudos rūšį, Panevėžio AVPK kilo pareiga išmokėti pareiškėjo negautas sumas, kurias būtų gavęs, einant vyresniojo tyrėjo pareigas laikotarpiu nuo Įsakymo priėmimo dienos iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Šie argumentai pagrįsti Statuto 36 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, jog per 5 darbo dienas kai išnyko pagrindas, dėl ko buvo uždrausta eiti pareigas, sumokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kai buvo nušalintas nuo pareigų, ir delspinigiai, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka. Taip pat, savo argumentus grindžia Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 28 punktu, numatančiu, kad jeigu tarnybinio patikrinimo metu tikrinamas pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, tvirtinant išvadą kartu išsprendžiami jo nušalinimo nuo pareigų atšaukimo ir grąžinimo į pareigas bei apmokėjimo už nušalinimo laikotarpį klausimai, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų.
2.4. Pareiškėjas eidamas pažemintas tarnybines pareigas 2021 m. kovo 25 d. – 2022 m. lapkričio 18 d. laikotarpiu buvo laikinai nedarbingas. Darbdavys apskaičiavo ir išmokėjo privalomas išmokas, esant laikinam nedarbingumui, vadovaudamasis tyrėjo darbo užmokesčio dydžiu, tačiau teismui pakeitus pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą, Panevėžio AVPK kyla pareiga perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui laikino nedarbingumo išmokų skirtumą, kuris susidarė dėl tyrėjo ir vyresniojo tyrėjo darbo užmokesčio skirtumo, per laikotarpį nuo Įsakymo priėmimo iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įsiteisėjimo.
2.5. Panevėžio AVPK 2022 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-487 „Dėl R. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ nuo 2022 m. lapkričio 23 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, šiuo įsakymu buvo pavesta išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, piniginę kompensaciją už 127,28 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, piniginę kompensaciją už 1,7 dienos nepanaudotą papildomų kasmetinių atostogų saviugdai. Pareiškėjas akcentavo tai, kad išmokėtos sumos buvo apskaičiuotos vadovaujantis ne vyresniojo tyrėjo darbo užmokesčiu, bet tyrėjo darbo užmokesčiu, kurio suma yra ženkliai mažesnė. Dėl to pareiškėjas patyrė nepagrįstą žalą, todėl Panevėžio AVPK turi perskaičiuoti ir išmokėti vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, piniginę kompensaciją už 127,28 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, piniginę kompensaciją už 1,7 dienos nepanaudotą papildomų kasmetinių atostogų saviugdai, apskaičiavimo procese imant pareiškėjo darbo užmokesčio dydį, einant vyresniojo tyrėjo tarnybines pareigas.
2.6. Panevėžio AVPK apskaičiavo pensijos dydį, vadovaudamasis pareiškėjo darbo užmokesčiu, einant tyrėjo tarnybines pareigas, nors einant vyresniojo tyrėjo tarnybines pareigas, darbo užmokestis ženkliai skiriasi, todėl Panevėžio AVPK turi perskaičiuoti pareiškėjo pensijos dydį, imant ne tyrėjo, bet vyresniojo tyrėjo gaunamą darbo užmokestį.
2.7. Be to, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio AVPK veiksmų – dirbtinai sukurtos griežtos tarnybinės nuobaudos ir jos pritaikymo. Dėl Panevėžio AVPK neteisėto elgesio, psichologinio spaudimo ir nepagrįstos tarnybinės nuobaudos skyrimo, jautė pažeminimą, sumenkinimą, stresą, savijautos pablogėjimą, fizinės sveikatos pablogėjimą. Pažeminimą pareigose jautė kaip jo darbo ir jo profesionalumo neįvertinimą, prarastą pasitikėjimą ne tik darbuotojų, bet ir pareiškėją supančios bendruomenės akyse. Atsakovo neteisėtais veiksmais už jo nuvykimą į teismą paskirta akivaizdžiai per griežta ir neproporcinga tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose, dėl ko sumažėjo gaunamas darbo užmokestis. O sumažėjus gaunamoms pajamoms ir sutrikus sveikatai, sumažėjo galimybė pasinaudoti privačiai teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, kurių jam labai reikėjo. Taip pat tai turėjo įtakos tenkinant kasdieninius jo ir kitų šeimos narių poreikius. Neteisėtos, perteklinės, neproporcingos nuobaudos skyrimo fakto pripažinimams jo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, moralinę žalą.
3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
4.1. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.248, 6.249 straipsnių nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, asmeniui teisė į žalos padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala atsirado asmeniui būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
4.2. Atliekant tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų buvo nustatyta tarnybinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta Statuto 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kai per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareigūnas padarė kitą tarnybinį nusižengimą, t. y. pareiškėjui už aplaidų tarnybinių pareigų vykdymą 2020 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 50-TE-140 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas išvadų nepadarė, toliau nepaisė teisės aktų reikalavimų, R. G. Įsakymu buvo nuosekliai skirta griežtesnė tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose.
4.3. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuria Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda buvo pakeista į švelnesnę, atsakovas 2022 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 50-TE-443 grąžino pareiškėją į eitas pareigas.
4.4. Įsakymu tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta teisėtai ir pagrįstai, tačiau panaikinus kitą tarnybinę nuobaudą, tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas tapo neproporcinga ir per griežta, todėl pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju neįrodyta teisės pažeidimu padaryta žala, kadangi asmuo perkeltas į žemesnes pareigas, dirbo tose pareigose ir už jas gavo nustatytą atlyginimą. Jeigu teismas vis tik nuspręstų, kad yra visos sąlygos atsakomybei kilti, darbo užmokesčio skirtumas ir delspinigiai pareiškėjui turėtų būti išmokėti tik už jo faktiškai dirbtą laiką, t. y. nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2021 m. kovo 24 d., nes kitu laikotarpiu pareiškėjas buvo nedarbingas (nuo 2021 m. kovo 25 d. iki 2022 m. spalio 5 d.) ir gavo atitinkamas išmokas, kurių apskaičiavimo tvarka skiriasi nuo darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos.
4.5. Išmokoms už kasmetines atostogas yra taikomos specialiosios, šių išmokų skaičiavimo tvarką reglamentuojančios teisės normos, pagal kurias šių išmokų skaičiavimui yra reikšmingas trijų paskutinių kalendorinių mėnesių darbo užmokestis, todėl darbo užmokesčio pasikeitimas ne kiekvienu atveju turi įtakos išmokos už kasmetines atostogas ir laikinojo nedarbingumo dydžiui. Be to, pareigūnų valstybinės pensijos skaičiuojamos pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas, kurias skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Panevėžio AVPK tokių funkcijų nevykdo.
4.6. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam buvo sukeltos tokios neigiamos pasekmės, kurios civilinės teisės prasme galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala. Pareiškėjas nepateikė medicininių dokumentų dėl lankymosi pas šeimos gydytoją, psichiatrą, psichologą dėl neva patirtų neigiamų pasekmių ar gydymosi vaistais. Neturtinės žalos faktą pareiškėjas grindžia tik abstrakčiais, subjektyviais argumentais, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė skunde nurodytų aplinkybių ir neturtinę žalą prašo priteisti nepagrįstai.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą patenkino iš dalies: panaikino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. 50-S-10026(1.30E); priteisė pareiškėjui iš Panevėžio AVPK 503,24 Eur darbo užmokesčio, 16,27 Eur ligos išmokos, 802,56 Eur išeitinės išmokos, 682,52 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas (iš viso 2004,59 Eur); priteisė pareiškėjui iš Panevėžio AVPK 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2023 m. sausio 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė; priteisė pareiškėjui iš Panevėžio AVPK 1 020 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas iki 2020 m. gruodžio 21 d. dirbo Panevėžio AVPK Panevėžio m. ir r. PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigose. Atlikus tarnybinį patikrinimą konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus, dėl ko Panevėžio AVPK viršininko 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 50-TE-477 jam skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas.
6.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, jį skundė teismui, kuris 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.I3-3667-283/2021, pareiškėjo skundą atmetė. Minėtą teismo sprendimą apskundus apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-288-415/2022, Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. teismo sprendimą pakeitė, t. y. Panevėžio AVPK viršininko 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 50-TE-477 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. G.“ skirtą tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas, pakeitė į papeikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams 2021 m. kovo 8 d. sprendimu panaikinus 2020 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 50-TE-140 R. G. skirtą tarnybinę nuobaudą ir nesant pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas yra per griežta.
6.3. R. G., remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, 2022 m. lapkričio 18 d. prašymu, kreipėsi į Panevėžio AVPK, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl jo perkėlimo į žemesnes pareigas, t. y. iš vyresniojo tyrėjo pareigų perkėlus į tyrėjo pareigas. Panevėžio AVPK 2022 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 50-S-l0026 (1.30E) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, pažymėjęs, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi iš dalies patenkindamas R. G. skundą, byloje nesprendė klausimo dėl darbo užmokesčio dydžio pakeitimo, t. y. teismas neįpareigojo Panevėžio AVPK atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su darbo užmokesčio perskaičiavimu ir išmokėjimu, tokios pareigos nenumato ir Statutas.
7. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas priėjo išvados, kad nei Statutas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir valstybės tarnybos įstatymas), nei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir Darbo kodeksas), neaptaria darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo tuo atveju, kai pareigūnui paskirta tarnybinė nuobauda pakeičiama į švelnesnę tarnybinę nuobaudą. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju yra teisinio reguliavimo spraga, kuri užpildytina taikant panašius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (įstatymo analogiją).
8. Išnagrinėjęs Statuto 45 straipsnio 6 dalies, 79 straipsnio 1 dalies bei Darbo kodekso 218 straipsnio 1 dalies reguliavimą, teismas vertino, kad minėti teisės aktai numato pareigą darbdaviui kompensuoti prarastą darbo užmokestį, jeigu darbuotojas jo neteko dėl neteisėtų darbdavio veiksmų (neteisėtai darbuotoją atleido iš darbo, neteisėtai nušalino nuo pareigų).
9. Nustatęs, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Įsakymu R. G. paskirta tarnybinė nuobauda – pareiškėjo perkėlimas į žemesnes pareigas pakeista į švelnesnę – papeikimą, teismas konstatavo, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas – Įsakymu buvo paskirta nepagrįstai. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio AVPK, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pareiškėją 2022 m. spalio 17 d. grąžino į ankstesnes vyresniojo tyrėjo pareigas.
10. Teismas nustatė, kad R. G. nuo 2020 m. gruodžio 22 d., kai buvo perkeltas į žemesnes – tyrėjo pareigas, pareiškėjui nustatytas pareiginės algos koeficientas buvo „6“, kai tuo tarpu iki tarnybinės nuobaudos paskyrimo, jo pareiginės algos koeficientas buvo „6,5“. Pareiškėją be teisėto pagrindo perkėlus į žemesnes tyrėjo pareigas, jo pareiginės algos koeficientas sumažėjo, todėl akivaizdu, kad sumažėjo ir gaunamas atlyginimas už atliekamą darbą. Teismas pažymėjo, kad šias išvadas patvirtina ir atsakovo pateiktos pažymos. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei aptartu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad pareiškėjas įgijo teisę į susidariusį darbo užmokesčio skirtumą darbo žemesnėse pareigose laikotarpiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK 2022 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 50-S-10026(1.30E) nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą išmokėti jam darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl perkėlimo į žemesnes pareigas. Teismas konstatavo, kad Raštas yra pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikinamas, pareiškėjui priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs dėl jo perkėlimo į žemesnes pareigas.
11. Įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas buvo perkeltas į žemesnes – tyrėjo pareigas, pareiškėjui dirbant šiose pareigose, jis nuo 2021 m. kovo 25 d. buvo nedarbingas, nuo 2022 m. spalio 11 d. pareiškėjas buvo grąžintas iš tyrėjo pareigų į iki Įsakymo priėmimo eitas vyresniojo tyrėjo pareigas, nuo 2022 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės (pagal tai patvirtinančią Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadą), atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos draudimo įstatymas) nuostatas, teismas sprendė, kad pareiškėjo darbo užmokesčio sumažėjimas, jį perkėlus į žemesnes pareigas, turėjo įtakos jam mokėtos ligos išmokos dydžiui. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog Panevėžio AVPK ligos išmoką pareiškėjui mokėjo už pirmas dvi nedarbingumo dienas, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas šios išmokos skirtumas 16,27 Eur.
12. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti išeitinės išmokos, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas skirtumą, įvertinęs, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK 2022 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-487 „Dėl R. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ buvo atleistas iš vidaus tarnybos 2022 m. lapkričio 23 d., o šio įsakymo 2 punktu buvo numatyta pareiškėjui išmokėti šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, piniginę kompensaciją už 127,28 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų ir už 1,79 dienos nepanaudotų papildomų kasmetinių atostogų saviugdai, konstatavęs, kad pareiškėjas neteisėtai perkeltas į žemesnes pareigas ir dėl to jam mokėtas mažesnis atlyginimas, lyginant su buvusiuoju iki perkėlimo, susidarė ir pareiškėjui išmokėtos išeitinės išmokos skirtumas – 802,56 Eur bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumas – 682,52 Eur, teismas sprendė, kad minėtos sumos pareiškėjui priteistinos iš atsakovo.
13. Teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą perskaičiuoti išmokas, susijusias su laikinu nedarbingumu, konstatavęs, kad atsakovas turi pareigą sumokėti pareiškėjui ligos išmokos skirtumą už pirmas dvi nedarbingumo dienas (nuo 2021 m. kovo 25 d.), tačiau jo kompetencijai nėra priskirta apskaičiuoti ir mokėti ligos išmoką už vėlesnį laikotarpį.
14. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą apskaičiuoti pareigūno pensijos dydį, vadovaujantis vyresniojo tyrėjo darbo užmokesčiu, kadangi įvertinęs reglamentavimą, nustatė, jog atsakovo kompetencijai nėra priskirtas pensijos dydžio apskaičiavimas ar perskaičiavimas.
15. Teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Panevėžio AVPK išmokėti delspinigius už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. spalio 5 d. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei nustatęs, kad tarnybos teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir Panevėžio AVPK yra pasibaigę, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
16. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 4 000 Eur neturtinę žalą, atsižvelgęs, kad byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad dėl jam konstatuoto susirgimo pareiškėjas nuo 2021 m. kovo 25 d. ilgą laiką buvo nedarbingas, pastoviai gydytas ambulatoriškai, jo sveikatos būklei negerėjant, 2021 m. gruodžio 14 d. operuotas, 2022 m. taikytas reabilitacinis gydymas, skirtos kineziterapijos, mankštos paslaugos, kurias rekomenduota tęsti, naudojosi psichologo pagalba, konstatavęs, kad bylos medžiaga nepaneigti pareiškėjo paaiškinimai, kad skirtų nemokamų gydymo bei reabilitacinių paslaugų jo gydymui nepakako, o galimybė gauti tokias paslaugas iš privačių sveikatos priežiūros įstaigų dėl atsakovo veiksmų išdavoje sumažėjusių pajamų buvo apsunkinta, teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl neteisėto jo perkėlimo į žemesnes pareigas ir dėl to sumažėjus jo pajamoms, galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, emocinę depresiją, kurie tęsėsi ilgą laiką, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, atsakovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, teismas konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui priteistinas pinigine išraiška. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas, kadangi ši suma nėra proporcinga, ji neatitinka pažeidimų pobūdžio. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas priėjo išvados, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, sprendė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 020 Eur turėtų atstovavimo išlaidų.
III.
18. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti pareiškėjo R. G. ir atsakovo ir Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio AVPK apeliaciniai skundai ir atsiliepimai į juos.
19. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria nebuvo patenkinti pareiškėjo reikalavimai, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
20. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
20.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
20.2. Pareiškėjas reiškė reikalavimą įpareigoti Panevėžio AVPK išmokėti delspinigius už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. spalio 5 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir Panevėžio AVPK yra pasibaigę, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių atmestinas. Aptaręs teisinį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas mano, kad jam priteistinos netesybos kaip jos nustatytos Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje. Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių ir tai, kad pareiškėjas reikalaudamas priteisti delspinigius, nepavartojo žodžio „netesybos“, nebuvo pagrįsta ir pateisinama kliūtis priteisti pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio sumą už šešis mėnesius (Darbo kodekso 147 str. 2 d.). Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad prašo netesybų už tą laikotarpį, per kurį atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui neišmokėjo visos darbo užmokesčio sumos. Teismas, priteisęs pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą, privalėjo priteisti ir netesybas. Pareiškėjas nėra įpareigotas teismui nurodyti konkretų teisės aktą, kurį teismas privalėjo taikyti konkretaus teisinio ginčo atveju. Pareiškėjo pareiga yra aiškiai suformuluoti reikalavimą, kurią jis ir įvykdė, o teismo prerogatyva – teisingai kvalifikuoti materialinius teisinius ginčo santykius, tačiau teismas to neatliko.
20.3. Pats įstatymų leidėjas Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nenurodė netesybų rūšies ir apsiribojo žodžiu „netesybos“. Teismas privalėjo logiškai vertinti reikalavimo turinį, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo, protingumo, logikos, pagrįstų teisinių lūkesčių principais, tačiau tai tinkamai neatliko, pažeisdamas teisę į teisingą teismą. Teismas ignoravo netesybų instituto nuostatų aiškinimą ir taikymą.
20.4. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose pagal darbuotojo ieškinį, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus.
20.5. Pareiškėjo atveju nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant galiojančios Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalies nuostatas.
20.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo kompetencijai nėra priskirtinas pensijos dydžio apskaičiavimas ar perskaičiavimas. Tokia teismo pozicija sudaro prielaidas naujiems teisminiams ginčams. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimo į procesą. Priimtas teismo sprendimas turi įtakos ne tik pareiškėjo, atsakovo, bet ir Fondo valdybos teisėms ir pareigoms, todėl ji turėjo būti įtraukta į procesą. Be to, teismas turėjo pasisakyti kokias Fondo valdybos teises ir pareigas sukelia / sukels teismo sprendimo vykdymas.
20.7. Pareiškėjo atleidimo dieną jis įgijo teisę į pareigūnų pensiją. Nors skunde pareiškėjas reikalavimo dėl Fondo valdybos sprendimų, tačiau skunde aiškiai išreiškė reikalavimą dėl pareigūnų pensijos perskaičiavimo, teismui priteisus neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą ir kitas sumas, tiesiogiai susijusias su pareiškėjo darbo teisiniais santykiais. Pareiškėjas šį reikalavimą reiškė todėl, kad atsakovas Fondo valdybai teikia duomenis, reikalingus pensijos dydžio apskaičiavimui. Kitą vertus, kaip numato teisės aktų nuostatos, pareiškėjas gali pasirinkti į kurį subjektą kreiptis dėl pareigūno valstybinės pensijos (ar į Fondo valdybą, ar į buvusį darbdavį).
20.8. Prieš imdamasis nagrinėti bylą iš esmės, teismas turėjo nustatyti kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekė pareiškėjas, kokia apimtimi pareiškėjo teisės ir interesai yra veikiami tam tikrų institucijų atliekamų ir / ar atliktų veiksmų ir kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju, t. y. nustatyti asmens materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo visa apimtimi nesilaikė.
20.9. Kreipimosi į teismą atveju, vienas iš teisėtų ir pagrįstu tikslų, buvo siekis apginti pareiškėjo pažeistą teisę į teisingą pareigūno valstybinės pensijos dydžio nustatymą ir skyrimą. Pareiškėjas turėjo aiškiai išreikštą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą interesą, kuris, kreipimosi į teismą metu, akivaizdžiai buvo pažeistas. Nors pareiškėjas aiškiai suvokė ir žinojo, kad jo teisė, į teisingą valstybinę pareigūnų pensiją, yra pažeista, tačiau teismas šių faktinių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl skirtos pareigūno valstybinės pensijos perskaičiavimo / peržiūrėjimo nepasisakė, Fondo valdybos neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nors privalėjo tai padaryti.
20.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas perskaičiuoti visas pareiškėjui išmokėtas ligos išmokas susijusias su laikinu nedarbingumu yra nepagrįstas. Teismui ne tik kilo pareiga pasisakyti dėl nedarbingumo dienos ligos išmokos išmokėjimo, pasikeitus aplinkybėms, bet ir įtraukti Fondo valdybą į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau ši pareiga nebuvo įvykdyta.
20.11. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 4 d. pateikė naują patikslintą reikalavimą, kurį pateikti būtinybė atsirado vėliau, t. y. tik 2023 m. liepos 19 d. (kai pareiškėjas gavo pirmą nedarbo išmoką), tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė jį priimti, nors jis akivaizdžiai ir betarpiškai susijęs su pareikšto reikalavimo turiniu, nes kyla iš to paties neteisėto atsakovo veiksmo – viso darbo užmokesčio sumos neišmokėjimo ir su tuo kilusiomis ir jau pareiškėjo patirtomis neigiamomis materialinėmis teisinėmis pasekmėmis. Pareiškėjas reikalavo, kad teismas įpareigotų atsakovą pateikti duomenis dėl atsiradusios materialinės žalos, apie išmokėtas nedarbo socialinio draudimo išmokas, kurios skaičiuotos nuo neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio dydžio, tačiau teismas šio reikalavimo netenkino. Neįvertinęs aplinkybių, kad būtinybė naujam skundo reikalavimui iškilo vėliau, teismas nepagrįstai nepriėmė patikslinto skundo reikalavimo, be to tai padarė ir nesulaukus atsakovo prieštaravimo dėl šio reikalavimo priėmimo. Tai yra akivaizdus procesinis pažeidimas.
20.12. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas – Panevėžio AVPK – gavęs prašymus, neatsakė ir nepateikė konkrečių duomenų / informacijos apie pareiškėjo patirtą žalą, jam išmokėjus mažesnes išmokas, susijusias su laikinu nedarbingumu. Tokiu būdu atsakovas savo neteisėtais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pakeitimo 2021 m. birželio 30 d. Nr. XIV-491 4 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 5 dalį, be to ABTĮ 52 straipsnio 3 dalį.
21. Atsakovas Panevėžio AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
22. Panevėžio AVPK apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
22.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinio subjekto veiksmus konkrečioje situacijoje ir netinkamai pritaikė administracinės teisės normas.
22.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A-520-1909/2013, nagrinėjamoje ir cituojamoje bylose faktinės aplinkybės skiriasi.
22.3. Atsakovas neturi teisės vadovautis teisės analogija esant teisinio reguliavimo spragai, priešingai nei tai gali padaryti teismas. Įstatymų leidėjas iki šiol nėra numatęs pareigos darbdaviui sušvelninus tarnybinę nuobaudą ir grąžinus asmenis į prieš tai eitas pareigas apskaičiuoti ir išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.
22.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjo reikalavimai dėl Rašto panaikinimo yra pagrįsti. Atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį dėl nuobaudos pakeitimo 2022 m. spalio 17 d. priėmė įsakymą Nr. 50-TE, kuriuo grąžino pareiškėją į anksčiau eitas pareigas, tačiau pareiškėjas šio įsakymo neskundė, nekėlė klausimo dėl darbo užmokesčio skirtumo atlyginimo ir kitų susijusių išmokų dydžio. Šio įsakymo apskundimo terminas seniai yra pasibaigęs.
22.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, netinkamai taikė teisės aktus ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas, teikdamas skundą dėl atsakovo pateikto atsakymo, neturtinę žalą siejo ne su skundžiamu Raštu, o su jam skirta tarnybine nuobauda, kurios skyrimo, teisėtumo ir pakeitimo klausimas išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.
22.6. Atsakovas nepritaria pirmosios instancijos teismui, kad jo pateiktas Raštas, kuriuo nebuvo tenkintas pareiškėjo Prašymas, pareiškėjui galėjo sukelti tokio dydžio išgyvenimus, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, kad įvertino bylos faktines aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mąstą ir trukmę, tačiau niekaip neanalizavo, kokias konkrečias neigiamas pasekmes ir išgyvenimus atsakovo priimtas sprendimas, netenkinti pareiškėjo Prašymo, pareiškėjui sukėlė.
23. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
24. Panevėžio AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
24.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Darbo kodekso 147 straipsnio norma taikoma išimtinai nepasibaigusiems darbo santykiams, tuo tarpu tarnybos teisiniai santykiai tarp proceso šalių yra pasibaigę. Pareiškėjas neskundė įsakymo, kuriuo nutraukti tarnybos teisiniai santykiai ir atsiskaitymo tvarka. Aplinkybė, kad teismo sprendimu pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda buvo pakeista į švelnesnę, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas neatsiskaitė su pareiškėju.
24.2. Pareiškėjas nepagrįstai kelia naujus reikalavimus apeliacinės instancijos teismui dėl netesybų priteisimo, argumentuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas galėjo ir turėjo savarankiškai įvertinti pareiškėjo skundo turinį ir tinkamai kvalifikuodamas materialinius teisinius ginčo santykius prašymą priteisti delspinigius remiantis Darbo kodekso 147 straipsnio 1 dalimi galėjo priteisti netesybas, remiantis Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalimi. Net jei pareiškėjas būtų tinkamai suformulavęs reikalavimą teismui, taikyti Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalies nuostatas ir priteisti netesybas, toks reikalavimas neturėtų pagrindo. Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, kad netesybos mokamos tik tuo atveju, kai darbdavys uždelsia atsiskaityti su darbuotoju, kai nutraukiami darbo santykiai.
24.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą apskaičiuoti pareigūno pensijos dydį, nenurodo jokio teisinio pagrindo ar aplinkybių leidžiančių teigti, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo nepagrįstas.
24.4. Pareiškėjo argumentai, dėl teismo pareigos įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu Fondo valdybą yra nepagrįsti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimu buvo pasisakyta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių bei pareigų. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas ginčija atsakovo pateiktą atsakymą dėl susidariusio darbo užmokesčio skirtumo išmokėjimo, o skunde teismui prašo įpareigoti atsakovą iš naujo perskaičiuoti pareigūno pensijos dydį, t. y. šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl kokių nors Fondo valdybos priimtų sprendimų, išmokų ar susidariusių permokų / nepriemokų. Šioje byloje nėra nagrinėjama, kas turėtų sumokėti galimai susidariusį pareigūnui mokamos pensijos skirtumą, o tik prašoma, jei toks yra jį paskaičiuoti. Todėl, priešingai nei nurodė pareiškėjas apeliaciniame skunde, šioje byloje nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų nėra sprendžiama.
24.5. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas netinkamai formulavo skundo argumentus ir keldamas reikalavimus netinkamai įvardijo atsakovą kaip tinkamą subjektą, todėl pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus, nesudaro pagrindo teigti, kad teismo sprendimai gali turėti įtakos trečiųjų asmenų (Fondo valdybos) teisėms ir pareigoms.
24.6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, t. y. ginčija ne skundžiamą sprendimą, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartį, kuria, kaip nurodo buvo atsisakyta priimti naujus reikalavimus.
25. Pareiškėjas R. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pateikia prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
26. Pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
26.1. Pareiškėjo buvęs darbdavys, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo įrodyti, kad buvo teisinis pagrindas taikyti drausminę atsakomybę pareiškėjui – perkėlimą į žemesnes pareigas, tačiau kaip rodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartis, tai nebuvo padaryta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartyje konstatuota, kad už padarytus pažeidimus paskirta per griežta nuobauda, todėl pakeitė ją į švelnesnę. Atsakovas netinkamai parinko tarnybinę nuobaudą, t. y. buvo parinkta neadekvati padarytiems pažeidimams ir aiškiai per griežta tarnybinė nuobauda. Taigi atsakovas, paskirdamas pareiškėjui netinkamą tarnybinės nuobaudos rūšį, atliko neteisėtus veiksmus, kuriuos nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. spalio 5 d. nutartyje, o pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, įvertinęs šias aplinkybes, priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, įpareigojęs atsakovą kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus.
26.2. Atsakovas kvestionuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartį, kuri šioje byloje iš esmės turi prejudicinę galią.
26.3. Dėl neteisėtų buvusio darbdavio veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos turtinės ir neturtinės žalos yra akivaizdus ir neginčijamas priežastinis ryšys. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad jog yra visos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.
26.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės), teisingai nustatęs ir įvertinęs visumą viešosios atsakomybės sąlygų.
26.5. Atsakovas, vietoj to, kad būtų pripažinęs savo akivaizdžias klaidas tiek dėl per griežtos tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui, tiek dėl nepagrįsto ir neteisėto pareiškėjo prašyme išdėstytų reikalavimų netenkinimo, deklaratyviai, bendro pobūdžio samprotavimais, teigia, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos išmokėti susidariusio darbo užmokesčio skirtumo pareiškėjui, kad pareiškėjas savalaikiai šio prašymo neišreiškė vykusiame teisminiame procese, todėl nepagrįstai prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
26.6. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo pateiktų įrodymų, todėl konstatuotina, kad teismas nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, todėl priėjo prie teisingų išvadų ir apibendrinimų.
26.7. Pareiškėjo teisė į teisingą apmokėjimą už darbą yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Negalima tokia teisinė situacija, kai valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatyt laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.
26.8. Pirmosios instancijos teismo argumentai paneigia apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
26.9. Atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, netinkamai taikė teisės aktus ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, nes pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su prašymu dėl apskaičiavimo ir išmokėjimo susidariusio darbo užmokesčio skirtumo, yra nepagrįsti ir prieštarauja teisės aktams. Teisės aktai įtvirtina teisę kreiptis į teismą. Šią teisę turi kiekvienas žmogus, tame tarpe ir pareiškėjas. Šios teisės negalima apriboti, todėl atsakovo aiškinimas apie tai, kad teismas negalėjo nuspręsti ir dėl kitų išmokų, kurios yra tiesiogiai susijusios su pareiškėjo pasibaigusiais darbo teisiniais santykiais su darbdaviu, yra teisiškai nereikšmingas ir prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Jokie teisės aktai neįpareigoja pareiškėjo, rašant Prašymą atsakovui, dėl susidariusio darbo užmokesčio skirtumo išmokėjimo, būtinai nurodyti ir reikalauti, kad būtų kartu apskaičiuotos ir išmokėtos kitos išmokos, juo labiau, kad atsakovas netenkino esminio ir pagrindinio reikalavimo – išmokėti sudariusį darbo užmokesčio skirtumą, pareiškėją neteisėtai pažeminus pareigose. Viešojo administravimo subjektui kyla pareiga veikti apdairiai ir rūpestingai, nepažeidžiant įstatymų, pagrindinių teisės principų ir pan., todėl atsakovas privalėjo savo iniciatyva išmokėti susidariusį darbo užmokesčio ir išmokų skirtumą, tačiau savalaikiai to neatliko, neatliko to ir pareiškėjui paprašius.
26.10. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinę žalą. Pareiškėjas laisvai naudojasi savo teisėmis ir pareigomis, todėl viename procesiniame dokumente teismui pareiškė ir reikalavimą panaikinti ginčijamą darbdavio sprendimą ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kuria patyrė dėl neteisėtų darbdavio veiksmų skiriant per griežtą tarnybinę nuobaudą. Veiksmų neteisėtumas (per griežtos nuobaudos skyrimas) nustatytas LVAT nutartimi. Pareiškėjas, teigdamas, jog patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų atsakovo sprendimų (veiksmų) ir patirtos žalos, kurių atsakovas nepaneigė, todėl teismas ir konstatavo esant neturtinės žalos padarymo faktui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Panevėžio AVPK 2022 m. gruodžio 16 d. rašto, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo apskaičiuoti ir išmokėti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl jo perkėlimo į žemesnes pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo, darbo užmokesčio skirtumo ir su darbo santykiais susijusių sumų ir neturtinės žalos priteisimo, taip pat atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti išmokas susijusias su laikinu nedarbingumu bei pareigūno pensijos dydį.
28. Regionų apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (žr. nutarties 5 p.).
29. Byloje apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, prašydamas panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria nebuvo patenkinti jo reikalavimai, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (žr. nutarties 19 p.), tiek atsakovas, prašydamas panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (žr. nutarties 21 p.).
30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
32. Apeliacinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tikslingiausia pirma pasisakyti dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl teismo netinkamai taikytų teisės normų ir teismų praktikos, nepagrįsto neturtinės žalos priteisimo (žr. nutarties 22 p.).
33. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad nustatęs, jog pareiškėją be teisėto pagrindo perkėlus į žemesnes tyrėjo pareigas sumažėjo jo pareiginės algos koeficientas ir gaunamas atlyginimas, remdamasis nutarties 9 punkte nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (LVAT nutartimi pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą (perkėlimą į žemesnes pareigas) pakeitus švelnesne (papeikimu)) bei nutarties 7 ir 8 punktuose aptartu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad atsakovo Raštas yra pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikinamas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti detaliai motyvuotai (šie motyvai nėra kartojami) pirmosios instancijos teismo pozicijai, pareiškėjas įgijo teisę į susidariusį darbo užmokesčio skirtumą darbo žemesnėse pareigose laikotarpiu, taip pat kitas su darbo santykiais susijusias sumas (darbdavio mokamą ligos išmokos, taip pat išeitinės išmokos ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumą). Atsakovas apeliaciniame skunde abstrakčiai nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinumu, tačiau konkrečių argumentų dėl teismo vertinimo ir išvadų nepateikia bei nepagrindžia, kodėl LVAT nutartimi konstatavus, kad pareiškėjas be teisėto pagrindo buvo perkeltas į žemesnes tyrėjo pareigas, negalimas pareiškėjo kreipimasis atskiru prašymu į atsakovą dėl darbo užmokesčio skirtumo išmokėjimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tuo atveju, kai pareiškėjas be teisėto pagrindo perkeliams į žemesnes pareigas ir tuo pagrindu sumažinamas darbo užmokestis, pareiškėjui atsakovas privalo sumokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl atsakovas įpareigojamas susidariusį darbo užmokesčio skirtumą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1909/2013).
34. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai taikė teisės aktus, nes pareiškėjas neturtinę žalą siejo ne su skundžiamu Raštu, o su jam skirta tarnybine nuobauda.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).
36. Nagrinėjamu atveju spręsdamas, ar atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas tarnybinę nuobaudą, kuri vėliau teismo buvo panaikinta, vertindamas kaip sunkinančią aplinkybę, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl neteisėto jo perkėlimo į žemesnes pareigas ir dėl to sumažėjus jo pajamoms, galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, emocinę depresiją, kurie bylos duomenimis tęsėsi ilgą laiką. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neturtinę žalą siejo ne su skundžiamu Raštu, o su jam skirta tarnybine nuobauda, tačiau kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertino neteisėtą pareiškėjo perkėlimą į žemesnes pareigas ir su šiuo perkėlimu neatsiejamai sumažėjusias pajamas, bei padarė pagrįstas išvadas, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, taip pat ir tai, jog ginčijamu Raštu atsakovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išmokėti su darbo užmokesčio sumažėjimu susijusias išmokas, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos skaičiuojamas nuo 2023 m. sausio 30 d. (bylos iškėlimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
37. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinti pareiškėjo reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti išmokas, susijusias su pareiškėjo laikinu nedarbingumu ir apskaičiuoti pareigūno pensijos dydį vadovaujantis vyresniojo tyrėjo darbo užmokesčiu. Pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turintiems darbo ar tarnybos santykius apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nurodytais atvejais, darbdavys ligos išmoką moka tik dvi pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, o nuo trečiosios nedarbingumo dienos ligos išmoką moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, todėl atsakovo kompetencijai nėra priskirta apskaičiuoti ir mokėti ligos išmoką už vėlesnį laikotarpį. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog atsakovo kompetencijai nėra priskirtas pensijos dydžio paskaičiavimas ar perskaičiavimas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 28 punktą pensijos perskaičiuojamos Fondo administravimo įstaigos direktoriaus ar jo įgalioto šios įstaigos valstybės tarnautojo sprendimu. Pareiškėjas nesutikdamas su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais nenurodo jokio teisinio pagrindo ar aplinkybių leidžiančių teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje buvo nepagrįstas.
38. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, kai trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė į bylos nagrinėjimą Valstybinio socialinio draudimo fondo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 146 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai teismo sprendimas panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalies 2 punktą, sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Taigi, aplinkybė, kad teismas pasisako dėl neįtrauktų į bylą asmenų, sudaro pagrindą tokį teismo sprendimą panaikinti. Nagrinėjamu atveju primintina, kad ginčo dalykas – atsakovo atsisakymas išmokėti darbo užmokesčio skirtumą ir su juo susijusias sumas, taip pat atsakovo įpareigojimas iš naujo perskaičiuoti pareigūno pensijos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjo keliami reikalavimai neturės įtakos Fondo valdybos teisėms ar pareigoms, todėl negali būti laikoma, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.
39. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepagrįstai atsisakęs priimti 2023 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą su nauju patikslintu reikalavimu, kurį pateikti būtinybė atsirado vėliau, t. y. tik 2023 m. liepos 19 d. (kai pareiškėjas gavo pirmą nedarbo išmoką).
40. ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas. Teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti.
41. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas patikslintą skundą pateikė tik 2023 m. rugsėjo 4 d. t. y. praleidęs ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje keturiolikos kalendorinių dienų terminą. Nors pareiškėjas teigia, kad būtinybė pateikti patikslintą skundą atsirado vėliau, tačiau kaip matyti iš teismo 2023 rugsėjo 7 d. nutarties, teismas atsisakė priimti naują pareiškėjo skundo reikalavimą pareiškėjui ne tik dėl to, jog jis pateiktas praleidus ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą keturiolikos kalendorinių dienų terminą, bet ir dėl neaiškaus jo formulavimo, pažymėdamas, jog pareiškėjas gali kreiptis į teismą atskiru skundu, todėl šioje dalyje pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
42. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė 503,24 Eur darbo užmokesčio, 16,27 Eur ligos išmokos, 802,56 Eur išeitinės išmokos ir 682,52 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija, jog pareiškėjui nepriklauso delspinigiai nuo atsakovo pavėluotai išmokėto darbo užmokesčio skirtumo. Pareiškėjas skundu prašė priteisti delspinigius už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo tarnybos santykiai pasibaigė nuo 2022 m. lapkričio 23 d. pareiškėją atleidus iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamą darbo užmokestį mokėjimu, o aktualus šio klausimo teisinis reguliavimas įtvirtintas Darbo kodekse.
44. Delspinigių mokėjimo klausimus reguliuoja DK 147 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Delspinigių dydį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu). <…>.
45. DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog DK 147 straipsnio paskirtis yra nustatyti sankcijas darbdaviams už atsiskaitymo su darbuotoju tvarkos nesilaikymą, tokiu būdu skatinant operatyviai atsiskaityti su darbuotojais.
47. Nutarties 44–45 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir LAT praktiką apibendrinant nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad teisiniams santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, turi būti išmokami nustatyto dydžio delspinigiai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, skirtingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, paminėtas teisinis reguliavimas ir teismų praktika nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad, nutraukus tarnybos santykius su pareiškėju, išnyksta Panevėžio AVPK (darbdavio) pareiga jam išmokėti delspinigius, susidariusius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį (jo dalį), kurie buvo paskaičiuoti už laikotarpį, kol tarnybos santykiai nebuvo pasibaigę.
48. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjui priklausančių delspinigių paskaičiavimą, kadangi atsakovas neigė pareiškėjo teisę į juos, o pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių surinkti įrodymus, susijusius su pareiškėjui priklausančių delspinigių nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, apskaičiavimu (pvz., išsireikalauti iš atsakovo pažymą su detaliu šių delspinigių paskaičiavimu ar pan.). Atitinkamai teismo posėdžio metu nebuvo betarpiškai ištirti ir įvertinti visi su pareiškėjui priklausančių delspinigių dydžio nustatymu susiję įrodymai ir įvertintos kitos jų priteisimui reikšmingos aplinkybės, tame tarpe DK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta darbdavio kaltė.
49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko, betarpiškai neištyrė ir neįvertino visų su pareiškėjui priklausančių delspinigių dydžio nustatymu susijusių įrodymų (žr. nutarties 48 p.), sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
50. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl delspinigių apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. spalio 5 d. dėl pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo naikinama ir šioje dalyje byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
51. Bylą gražinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo R. G. reikalavimai dėl delspinigių apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. spalio 5 d. dėl pareiškėjui R. G. neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo ir šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitoje dalyje pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė