Administracinė byla Nr. eI2-15940-780/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04030-2025-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3; 8.7; 55.1.1
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 30 d.
Kaunas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nataljos Zelionkienės,
sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,
dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Dominykai Gromnickaitei,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėja S. Z. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 25S156333.
Skunde nurodė, kad suteiktas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, kadangi įsigaliojus Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalies nuostatoms, ribojančioms išvykimus į Rusijos Federaciją, pareiškėja 2025 m. gegužės 5 d. ir 2025 m. gegužės 6 d. du kartus vyko į Rusiją, t. y. daugiau kaip vieną kartą per pastaruosius tris mėnesius. Įvažiavus į Rusiją, pareigūnai pareikalavo jos sutuoktinio pateikti mobilųjį telefoną apžiūrai, tačiau, kadangi jis socialiniuose tinkluose viešai reiškia paramą Ukrainos nepriklausomybei ir pasisako prieš neteisėtą okupaciją, telefoną atsisakė pateikti, dėl ko pareiškėja ir jos sutuoktinis buvo grąžinti į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, jog sugrįžus į Lietuvą, automobilis su mobiliaisiais įrenginiais buvo paliktas šalies teritorijoje, po ko pareiškėja dar kartą grįžo į Rusiją.
Pasak pareiškėjos, vykimas į Rusiją buvo nulemtas nuo jos nepriklausančių aplinkybių, t. y. šeimos narių sveikatos būklės bei Rusijos pareigūnų veiksmų. Nurodė, jog pilnamečiai vaikai turi pareigą rūpintis nedarbingais ir paramos reikalaujančiais tėvais, todėl būtent dėl šios priežasties pareiškėja vyko aplankyti senyvo amžiaus ir ligotos motinos, kuriai globa dar nėra nustatyta, o tėvas dėl sveikatos negalėjo ja pasirūpinti, tačiau dėl pareigūnų reikalavimo nevykdymo teko sugrįžti į Lietuvą. Pareiškėja taip pat teigė, jog pateikti rašytinius įrodymus apie šias aplinkybes nėra galimybių, nes Rusijos Federacija nutraukė pašto paslaugų teikimą į Lietuvą, be to, Lietuvos Respublikos Seimui 2024 m. birželio 25 d. denonsavus sutartį su Rusija dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Rusijoje išduoti dokumentai Lietuvoje nėra apostilizuojami, todėl, norint gauti ir tinkamai įforminti įrodymus, jai reikėtų vykti į Rusiją daugiau nei kartą per tris mėnesius. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas tik iš dalies nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė nepagrįstą bei neteisingą sprendimą.
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime bei teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pažymėjo, jog nesutinka su pareiškėjos teiginiais, jog sprendimas buvo priimtas formaliai ir netinkamai įvertinus aplinkybes. Nurodė, kad nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojusi Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis imperatyviai numato pareigą panaikinti Rusijos piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jei jis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, išskyrus tik ekipažų ir įgulų narius, dirbančius tarptautinių vežimų srityje, ir jei buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės šios nuostatos netaikyti, o pareiškėjos vykimo į Rusiją priežastys, t. y. ligotos motinos lankymas, nėra laikytinos objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo jos valios, kadangi globa motinai nėra nustatyta, todėl ginčijamas sprendimas priimtas teisėtai.
Be to, pareiškėjos paaiškinimai dėl išvykų į Rusiją yra abstraktūs, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais – ji nepateikė duomenų apie šeimos nario sveikatos būklę, globos nustatymą ar pareigūnų veiksmus, dėl kurių esą privalėjo kelis kartus kirsti sieną. Skunde nurodytas argumentas dėl įrodymų gavimo iš Rusijos negalimumo taip pat laikytinas nepagrįstu, nes ne visiems dokumentams taikomas apostilės reikalavimas, o dokumentus galima teikti elektroninėmis ryšio priemonėmis. Atsakovas akcentavo, kad ginčijamame sprendime buvo tinkamai nustatytos ir įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos aplinkybės, o trečiųjų šalių piliečių teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, todėl ji suteikiama tik laikantis teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 25S156333, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo (toliau – ir Sprendimas).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis tuo, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šiuo pagrindui, pareiškėjai 2023 m. rugpjūčio 24 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760279897, galiojantis iki 2027 m. kovo 21 d.
2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis, kuria nustatyta ribojamoji priemonė Rusijos piliečiams – jų leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius jie daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Patikrinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad pareiškėja po 2025 m. gegužės 3 d. du kartus vyko į Rusiją – 2025 m. gegužės 5 d. ir 2025 m. gegužės 6 d.
Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti šių kelionių priežastis, 2025 m. gegužės 23 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus ir (ar) dokumentus. Pareiškėja 2025 m. gegužės 29 d. paaiškino, kad į Rusiją vyko prižiūrėti sunkios sveikatos būklės motinos. Ji nurodė esanti vienintelis vaikas šeimoje, o tėvas dėl neįgalumo negalintis rūpintis žmona. Pareiškėja teigė gyvenanti su sutuoktiniu ir sūnumi Lietuvoje, pažymėjo, kad jos sutuoktinis taip pat yra neįgalus ir jam reikalinga priežiūra. Pasak pareiškėjos, ji motiną lanko, padeda namų ruošoje ir aprūpina maisto produktais.
Migracijos departamentas 2025 m. birželio 17 d. pakartotinai paprašė pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius jos gaunamas pajamas bei lėšas pragyvenimui Lietuvoje, informaciją apie motinos, tėvo ir sutuoktinio sveikatos būklę bei jiems reikalingą priežiūrą, taip pat nurodyti, kas jais rūpinasi, kai pareiškėja būna išvykusi ir negali jais rūpintis. Pareiškėja 2025 m. birželio 23 d. atsakė, jog tėvas dėl pablogėjusios sveikatos negali prižiūrėti motinos, o 2025 m. birželio 30 d. teisme numatytas posėdis dėl motinos globos nustatymo. Ji nurodė, jog jos pajamas sudaro 316 Eur dydžio pensija, vyro pajamos, taip pat pajamos iš nuomojamo buto Kaliningrade, kurios sudaro 600 Eur per mėnesį, bei savivaldybės pašalpa komunaliniams mokesčiams. Pareiškėja pabrėžė, kad jos sutuoktinis serga, tačiau naujausių medicininių pažymų pateikti negali, nes gydytojo konsultacija paskirta tik 2025 m. liepos 3 d. Pareiškėjos teigimu, jos pagalbos reikia šeimai tiek Kaliningrade, tiek Lietuvoje.
Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, po 2025 m. gegužės 3 d. du kartus vyko į Rusiją, o Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos išimtys šiuo atveju nebuvo nustatytos, 2025 m. liepos 9 d. priėmė sprendimą Nr. 25S156333, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėja, nesutikdama su priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.
Dėl Sprendimo teisėtumo
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pažymėtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Taigi, užsieniečiui leidimo laikinai gyventi išdavimas ar keitimas pirmiausia siejamas su jo atitikimu UTPĮ nustatytiems pagrindams bei sąlygoms. Vis dėlto, šių bendrųjų nuostatų taikymą gali riboti specialiosios teisės normos, priimtos siekiant užtikrinti valstybės nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į tarptautinę situaciją ir Rusijos Federacijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą įstatymų leidėjas priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymą, tokiu būdu papildomai įtvirtindamas ribojimus, susijusius su Rusijos Federacijos piliečių galimybe išlaikyti ar gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, jog Ribojamųjų priemonių įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatyme nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis).
Įstatymų leidėjas 2025 m. balandžio 17 d. priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2025 m. gegužės 3 d., kuriais įtvirtino, kad Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas gali būti panaikintas, jei jis, be kita ko, per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus dvi nurodytas išimtis (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis).
Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintos dvi išimtys, kuomet minėta nuostata dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo netaikoma: 1) leidimas laikinai gyventi nėra naikinamas tais atvejais, kai Rusijos Federacijos pilietis yra ekipažų ar įgulų narys, dirbantis tarptautinius krovinių ar keleivių vežimus vykdančiose įmonėse arba vykdantis tokius vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) taip pat tais atvejais, kai vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių. Taigi, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, pirmiausia būtina įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja šioje normoje numatytos išimtys, dėl kurių leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokias išimtis, siekė užtikrinti, kad ribojamosios priemonės būtų taikomos proporcingai, t. y. nebūtų pažeidžiami užsieniečių interesai objektyviai neišvengiamos situacijos atvejais arba asmenų, vykdančių tarptautinę ekonominę veiklą, teisėti interesai. Todėl kiekvienu atveju sprendimą priimanti institucija privalo nustatyti, ar užsieniečio vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką atitiko išimtis, susijusias su profesine veikla ar objektyvia būtinybe, kuri nepriklausė nuo jo valios. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad sprendimas dėl leidimo panaikinimo neprieštarautų teisės proporcingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principams. Tačiau ir užsienietis, kuris nesilaiko Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatyto apribojimo, turi pareigą pagrįsti vienos iš dviejų išimčių egzistavimą ne vien savo paaiškinimais, bet ir juos patvirtinančiais objektyviais duomenimis, ypač antrosios išimties atvejui patvirtinti, nes Migracijos departamentas objektyviai neturi galimybės gauti oficialių duomenų iš priešiškų valstybių, su kuriomis bendradarbiavimas yra nutrūkęs.
Teismas pažymi, jog sprendžiant ginčą dėl Sprendimo teisėtumo pirmiausia svarbu konstatuoti faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos kelionėmis į Rusijos Federaciją po to, kai 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimai. Byloje esantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog pareiškėja 2025 m. gegužės 5 d. ir 2025 m. gegužės 6 d. vyko į Rusijos Federaciją. Pati pareiškėja neginčija minėtų kelionių fakto, nurodydama, kad vyko prižiūrėti sunkios sveikatos būklės motinos.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktas nustato aiškų ir objektyviai pagrindžiamą kriterijų, kuomet taikoma ribojamoji priemonė, t. y. leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką nesant tą pateisinančių, nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių, objektyvių priežasčių. Ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. įstatymų leidėjas nenumato diskrecijos teisės Migracijos departamentui spręsti, ar tokios kelionės gali būti toleruotinos užsieniečiui neįrodžius nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką egzistavimo. Pakanka objektyviai konstatuoti patį kelionių skaičių, kad būtų pagrindas taikyti įstatyme numatytą ribojamąją priemonę, o užsienietis turi pagrįsti, kad jis turi teisę dėl objektyvių ir su juo asmeniškai susijusių aplinkybių išimties tvarka išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei kartą per tris mėnesius.
Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo vertinti kelionių tikslą Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytos išimties aspektu, nes ginčo, kad pareiškėja nėra ekipažų ir įgulų narė, dirbanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, nėra, t. y. ji negali pasinaudoti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta išimtimi.
Kaip jau minėta, pareiškėja savo kelionių tikslu nurodo motinos, gyvenančios Rusijoje, sunkią sveikatos būklę ir priežiūros poreikį. Ji teigia, kad motina yra sunkios sveikatos būklės, o tėvas dėl neįgalumo bei pablogėjusios sveikatos negali ja rūpintis, todėl pareiškėja, būdama vienintelis vaikas šeimoje, vyksta padėti motinai.
Teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas išimtį dėl ribojamųjų priemonių taikymo, siekė užtikrinti, jog įstatymas būtų proporcingas tais atvejais, kai kelionė į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką yra neišvengiama dėl aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo asmens valios, tačiau ribojamosios priemonės būtų realiai efektyvios, o ne deklaratyvios. Tokios priežastys, dėl kurių pateisinamas dažnesnis vykimas į priešiškas Lietuvai valstybes, turi būti neprognozuojamos, objektyvios ir tokios, kurių asmuo negalėjo iš anksto numatyti ar savo veiksmais užkirsti joms kelio, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, nenumatyti ir neatidėliotini sveikatos atvejai, privalomi oficialių institucijų reikalavimai ir pan. Tačiau tokios priežastys turi būti realiai egzistuojančios ir patvirtintos pakankamais įrodymais. Todėl užsieniečiui nepakanka vien tik deklaratyviai nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių jis nori dažniau išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, jis turi pateikti savo paaiškinimus pagrindžiančius įrodymus, kurių visuma Migracijos departamentui leistų patikimai nustatyti objektyvių priežasčių realų egzistavimą, leidžiantį taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytą išimtį.
Šiuo atveju teismas konstatuoja, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, viena vertus, nors ir gali būti suprantamos žmogiškuoju požiūriu, tačiau neatitinka nei vienos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos išimties, kita vertus, visiškai nėra įrodytos pakankamais įrodymais.
Teismo vertinimu, artimojo priežiūra yra nuolatinio, o ne periodinio pobūdžio pareiga, todėl ji neprilygintina neprognozuojamai ir neišvengiamai situacijai. Be to, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, jog jos motinos sveikatos būklė yra sunkis ir būtent minėtų kelionių metu būtų buvusi tokia, kad sukeltų neatidėliotiną būtinybę skubiai vykti į Rusiją. Iš pareiškėjos skundo paaiškinimų matyti, kad pagalbos motinai poreikis yra ilgalaikis ir nuolatinis, bet ne staigiai atsiradęs, todėl pareiškėja, persikeldama gyventi į Lietuvą, turėjo visas galimybes iš anksto įvertinti ir neabejotinai įvertino esamą situaciją, t. y. žinojo, kad negalės nuolat būti šalia savo motinos. Tai reiškia, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog Rusijoje gyvenanti jos motina yra likusi be jokios reikiamos priežiūros kai pareiškėja persikėlė nuolat gyventi į Lietuvą.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviai neišvengiamomis ir nepriklausančiomis nuo jos valios, dėl kurių ji būtų priversta neišvengiamai nuolat važinėti į Rusijos Federaciją. Pareiškėjos sprendimas vykti į Rusijos Federaciją buvo subjektyvus, grindžiamas moralinėmis, šeiminėmis vertybėmis, tačiau nebuvo sąlygotas neišvengiamomis aplinkybėmis, dėl kurių antrosios kelionės būtų buvę neįmanoma išvengti, žinant taikomus apribojimus kelionių skaičiui.
Kita vertus, dėl pareiškėjos nurodomų aplinkybių pagrindimo pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus principus, vienas iš pagrindinių viešojo administravimo subjektų veiklos reikalavimų yra skaidrumas ir pareiga sudaryti asmeniui realias galimybes dalyvauti priimant su juo susijusius sprendimus. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, ėmėsi aktyvių veiksmų užtikrindamas, kad sprendimo priėmimo procedūra vyktų laikantis šių principų.
Iš bylos medžiagos matyti, jog Migracijos departamentas du kartus oficialiai kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kurie galėtų pagrįsti jos nurodytą kelionių tikslą. Minėtuose atsakovo prašymuose buvo aiškiai išdėstyta, kokių duomenų trūksta sprendimo priėmimui, t. y., pareiškėjai buvo suteikta galimybė ne tik detaliau apibūdinti kelionių priežastis, bet ir pateikti informaciją apie šeimos narių sveiktos būklę, finansinę padėtį, kas galėtų būti reikšminga vertinant jos teiginius. Svarbu paminėti, jog tokie Migracijos departamento veiksmai atitiko gero administravimo principą, kadangi institucija neapsiribojo formaliu prašymo įvertinimu, bet aktyviai siekė užtikrinti, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės būtų tinkamai patikrintos ir įvertintos. Akivaizdu, jog pareiškėjai buvo suteikta pakankamai galimybių išsamiai paaiškinti savo situaciją ir pateikti įrodymus, kurie, jos manymu, pagrįstų išimtinių aplinkybių egzistavimą, tačiau pareiškėja, nepaisant jai suteiktos galimybės, nepateikė pakankamų ir objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįsti jos kelionių neišvengiamumą bei jų atitiktį įstatyme numatytoms išimtims. Vien tai, kad Migracijos departamentas kelis kartus prašė papildyti informaciją, rodo, jog buvo sudarytos tinkamos sąlygos ginti savo interesus administracinėje procedūroje, o galutinis sprendimas buvo priimtas tik po to, kai pareiškėjai buvo suteikta reali galimybė pasinaudoti procesinėmis teisėmis.
Nors pareiškėja skunde nurodo teisines kliūtis pateikti oficialiai patvirtintus dokumentus iš Rusijos Federacijos (Rusijos Federacija nutraukė pašto paslaugų teikimą į Lietuvą; Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. birželio 25 d. denonsavo sutartį su Rusija dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose; Rusijoje išduoti dokumentai Lietuvoje nėra apostilizuojami, todėl, norint gauti ir tinkamai įforminti įrodymus, jai reikėtų vykti į Rusiją daugiau nei kartą per tris mėnesius), tačiau pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė jokių, net oficialiai nepatvirtintų, dokumentų, kuriuos gali pateikti ir elektroniniu paštu, kurie leistų daryti bent prielaidą, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės apie jos šeimos narių sveikos būklę iš tiesų egzistuoja. Be to, atsakovo teismui pateikti papildomi duomenys iš Lenkijos Respublikos pasienio tarnybos patvirtina, kad pareiškėja, po to kai Migracijos departamentas pirmą kartą 2025-05-23 paprašė pateikti paaiškinimą ir dokumentus, į Rusijos Federaciją net septynis kartus vyko per Lenkijos Respublikos išorinę valstybės sieną, taigi, pareiškėja nuolat lankėsi Rusijoje ir dokumentus apie savo tėvų sveikatos būklę ir poreikius galėjo pateikti Migracijos departamentui nesinaudodama nei paprastu paštu, nei elektroniniu paštu. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėja Migracijos departamentui paaiškino, jog 2025 m. birželio 30 d. teisme numatytas posėdis dėl motinos globos nustatymo, o naujausių medicininių pažymų apie savo sutuoktinio sveikatą pateikti negali, nes gydytojo konsultacija paskirta tik 2025 m. liepos 3 d., tačiau teikiant skundą teismui 2025 m. liepos 23 d. šios datos jau buvo praėjusios, todėl teismui pareiškėja galėjo pateikti dokumentus, pagrindžiančius jos paaiškinimus, tačiau jų nepateikė nei su skundu, nei iki teismo posėdžio. Priešingai, teismo posėdžio dieną pareiškėja raštu nurodė, kad naujų duomenų pateikti neturi.
Teismas pažymi, jog administracinėje byloje pareiga pagrįsti savo reikalavimus bei pateikti įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, tenka pačiam pareiškėjui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju pareiškėja, teigdama, kad jos kelionės į Rusijos Federaciją buvo neišvengiamos, rėmėsi išskirtinai šeimyninėmis aplinkybėmis – motinos sunkia sveikatos būkle ir tėvo pablogėjusia sveikata, dėl kurios jis negali tinkamai pasirūpinti sutuoktine. Pareiškėja nurodė, jog būdama vienintelis vaikas, buvo priversta vykti į Rusiją padėti savo motinai. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos skunde pateikti paaiškinimai šių teiginių objektyviai ir pakankamai nepagrindžia, kadangi pareiškėja nepateikė jokių medicininių dokumentų apie motinos sveikatos būklę, kurie leistų teismui daryti išvadą, kad būtent nagrinėjamu laikotarpiu egzistavo neatidėliotina ir neišvengiama būtinybė vykti į Rusiją ir kad apskritai pareiškėjos motinai reikalinga kito asmens pagalba kasdieniniame gyvenime. Be to, byloje nėra pateikta duomenų apie konkrečias ligos diagnozes, gydytojų išvadas dėl būtino nuolatinės priežiūros poreikio bei aplinkybių, jog tokia pagalba negalėtų būti užtikrinta kitais būdais (pvz., per socialines paslaugas ar artimųjų pagalbą). Svarbu ir tai, jog pareiškėjos tėvo neįgalumas ar pablogėjusi sveikata savaime taip pat neįrodo, kad pareiškėjos motinos priežiūra negalėtų būti užtikrinta kitais būdais. Pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, jog nebūtų galima kreiptis dėl oficialios pagalbos suteikimo ar kad nebūtų kitų asmenų, galinčių bent iš dalies prisidėti prie priežiūros užtikrinimo. Taigi, pareiškėjos teiginiai apie absoliutų ir vienintelį savo, kaip dukters, vaidmenį rūpinantis motina yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vien bendro pobūdžio pareiškėjo teiginiai, nepatvirtinti oficialiais dokumentais, negali būti laikomi pakankamu pagrindu taikyti įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamos situacijos kontekste akivaizdu, jog pareiškėjos nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog kelionės į Rusiją buvo objektyviai būtinos ir neišvengiamos. Kaip jau minėta, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos išimtys yra skirtos, be kita ko, tik išskirtiniams, nuo asmens valios nepriklausantiems atvejams, kurie negali būti prognozuojami ir kuriems susidarius kelionė yra vienintelis galimas sprendimas. Šiuo atveju pareiškėjos kelionės buvo nulemtos jos asmeninio pasirinkimo ir šeimyninių aplinkybių, tačiau nepatekti jokie įrodymai, kad šios aplinkybės yra objektyviai neišvengiamos priežastys vykti į Rusijos Federaciją.
Teismas pažymi ir tai, jog Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, o teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad imperatyviosios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai ar siaurinamai, taip pat jos negali būti netaikomos remiantis subjektyviu institucijos vertinimu ar atsižvelgiant į individualias pareiškėjo aplinkybes, kurios nėra įtvirtintos kaip teisinės išimtys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018). Todėl, Migracijos departamentas, nustatęs objektyvius duomenis apie daugiau nei vieną pareiškėjos išvykimą į Rusijos Federaciją per nustatytą trijų mėnesių laikotarpį, ir negavęs jokių įrodymų pareiškėjos paaiškinimams pagrįsti, neturėjo teisės spręsti, ar šiuo atveju leidimas galėtų būti paliktas galioti, nes pareiškėja, net ir prašoma, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jos paaiškinimus.
Svarbu pažymėti, kad įstatymų leidėjas sąmoningai pasirinko tokį reguliavimo modelį, pagal kurį Migracijos departamentui nesuteikta teisė atsižvelgti į subjektyvias asmens priežastis ar šeimines aplinkybes, nebent jos atitiktų įstatyme tiesiogiai numatytas išimtis. Toks teisės normos aiškinimas užtikrina vienodą ir nuoseklų įstatymo taikymą, pašalina galimybę skirtingai vertinti asmenų situacijas pagal subjektyvius veiksnius ir piktnaudžiauti išimtimis, neįrodant realaus jų egzistavimo, taip pat garantuoja teisinį aiškumą, teisėtų lūkesčių apsaugą bei nacionalinio saugumo interesų įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė ne savo nuožiūra, bet imperatyviosios teisės normos pagrindu.
Kadangi buvo nustatytas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymo faktas, t. y. dvi pareiškėjos kelionės į Rusijos Federaciją per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius ir nebuvo pakankamais bei patikimais duomenimis pagrįsta išimtis, leidžianti netaikyti ribojamosios priemonės, todėl Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Toks sprendimas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjos argumentai dėl individualių jos aplinkybių nėra įrodyti jokiais įrodymais ir negali paneigti įstatymo nustatytos imperatyvios pareigos panaikinti leidimą laikinai gyventi.
Papildomai teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, užsienio politikos pagrindai grindžiami Lietuvos valstybės saugumo ir nepriklausomybės užtikrinimu. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra vienas iš fundamentalių konstitucinių valstybės tikslų, kuris laikytinas viršesniu prieš privačius asmenų interesus. Todėl įstatymų leidėjas, priimdamas Ribojamųjų priemonių įstatymą, siekė užtikrinti, kad į Lietuvos Respubliką nebūtų įleidžiami ar joje negalėtų teisėtai gyventi užsieniečiai, dėl kurių buvimo šalyje kiltų grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar užsienio politikos tikslams. Šiuo aspektu ribojamųjų priemonių taikymas yra skirtas ne individualiai pareiškėjos situacijai ar jos asmeniniams gyvenimo interesams suvaržyti, bet įgyvendinti viešąjį interesą, t. y., užtikrinti valstybės saugumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog nacionalinio saugumo interesai, esant jų konfliktui su privačiais asmens interesais, paprastai įgyja prioritetą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2025).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybės turi plačią vertinimo laisvę migracijos politikoje ir užsieniečių buvimo reguliavime, kai tai susiję su viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Nors valstybės institucijos privalo paisyti asmens teisės į šeimos gyvenimą, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama, kai ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ar kitais teisėtais tikslais.
Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatomis, kurios yra skirtos nacionalinio saugumo užtikrinimui. Todėl individualūs pareiškėjos argumentai dėl jos šeimos narių gyvenimo Lietuvoje, socialinių ryšių ar asmeninių nepatogumų, atsiradusių dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, negali turėti lemiamos reikšmės vertinant ginčijamo administracinio akto teisėtumą. Teismas pripažįsta, kad pareiškėjos šeimos gyvenimo aplinkybės gali būti reikšmingos proporcingumo principo kontekste, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina, jog įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Dėl šių aplinkybių, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės spręsti kitaip, o teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant proporcingumo ar teisėtų lūkesčių principus.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, išsamiai įvertino pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius tiek socialinius, tiek ekonominius, tiek šeiminius aspektus. Buvo nustatyta, kad pareiškėjai anksčiau išduotos įvairios vizos bei leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, iš pradžių – turizmo ir studijų pagrindu, o vėliau – šeimos susijungimo pagrindu. Taip pat konstatuota, kad pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2012 m. įvairiais laikotarpiais, šiuo metu pareiškėja taip pat yra deklaravusi nuolatinę gyvenamąją vietą. Įvertinus ekonominius ryšius nustatyta, kad pareiškėja šiuo metu nėra įdarbinta Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse, nors anksčiau trumpą laiką buvo įdarbinta (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai darbo užmokestis jai nebuvo mokamas. Be to, Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėja turi šeiminių ryšių Lietuvoje – čia gyvena jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, bei pilnametis sūnus, Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Teismas pažymi, jog nors pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra įvairiapusiai ir pakankamai tvirti, tačiau jie negali būti vertinami kaip prioritetiniai nacionalinio saugumo užtikrinimo interesų atžvilgiu. Individualios pareiškėjos aplinkybės, tokios kaip ilgametė gyvenamoji vieta Lietuvoje, ankstesnė darbo patirtis ar šeimos narių buvimas šalyje, negali būti laikomos pakankamomis priežastimis paneigti valstybės institucijų pareigą taikyti imperatyvias teisės normas. Atkreiptinas dėmesys, kad socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas šiuo atveju, negali sudaryti pagrindo nepagrįstai išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kai yra konstatuoti įstatyme aiškiai apibrėžti faktai, sudarantys pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Minėtomis aplinkybėmis pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas laikytinas pagrįstu, proporcingu ir būtinu, kadangi juo siekiama užtikrinti nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos bei užsienio politikos interesų apsaugą. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais Migracijos departamento surinktais ir disponuojamais duomenimis, atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas, o sprendime pateiktos išvados yra išsamios, motyvuotos ir atitinkančios teisės principus bei nacionalinio saugumo prioritetus.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ bei Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Skundžiamas sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. liepos 9 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S156333, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos S. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Remigijus Arminas
Ramūnas Šarka
Natalja Zelionkienė