(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Burbuliui,

nuteistojo gynėjui advokatui Viliui Žilioniui,

nuteistajam M. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. J. buvo uždrausta dvejus metus ir tris mėnesius naudotis teise vairuoti transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 7 d. 

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, buvo konfiskuotas M. J. priklausantis automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       M. J. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. spalio 6 d., apie 22.10 val., Kovo 11-sios g., Grigiškėse, Vilniuje, ties pastatu Nr. 48, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį BMW 740I, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,31 promilės etilo alkoholio). Tokiais savo veiksmais M. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniame skunde nuteistasis M. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba skundžiamą nuosprendį pakeisti ir sumažinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki tokio termino, kurį nuteistasis jau yra netekęs šios teisės, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo konfiskuotas nuteistajam priklausantis automobilis.

3.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, tačiau iš esmės jų neanalizavo, negretino tarpusavyje, nepašalino esančių prieštaravimų, visiškai nepasisakė dėl ištirtų įrodymų patikimumo ir nepateikė įvertinimo. Skundžiamame nuosprendyje buvo tik pacituoti policijos pareigūnų parodymai, tačiau jie nebuvo lyginami tarpusavyje bei nebuvo vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrindė, kodėl nesivadovavo nuteistojo duotais parodymais bei kitais jo nekaltumą patvirtinančiais duomenimis.

4.       Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojų M. M. ir S. S. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi ir papildantys vieni kitus. Liudytoja M. M. paaiškino, kad matė BMW automobilio vairuotoją, nes automobilis niekada nebuvo dingęs iš jos matymo lauko, paskui BMW automobilį tarnybiniu automobiliu važiavo gal vieno metro atstumu. Vis tik byloje esantis vaizdo įrašas iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio patvirtina, kad BMW buvo dingęs iš policijos pareigūnų matymo lauko daugiau nei 10 sekundžių, prie BMW policijos pareigūnai privažiavo tuo metu, kai jis jau buvo sustojęs, o atstumas tarp tarnybinio automobilio ir BMW buvo kur kas didesnis nei vienas metras. Be to, eksperimento rezultatai aiškiai parodė, jog važiuojant paskui BMW, esant tiek nuleistai, tiek pakeltai užuolaidėlei, iš tarnybinio automobilio priekinės keleivio vietos nei vizualiai, nei vaizdo įrašymo kamera užfiksuotame vaizde nesimatė sėdinčių automobilyje asmenų. Dėl tų pačių aplinkybių abejonių kyla ir dėl liudytojo S. S. parodymų patikimumo.

5.       Skunde nurodoma, kad liudytoja M. M. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog matė persėdimo faktą iš priekinės vairuotojo vietos į galinę automobilio sėdynę. Iš esmės tokius pačius parodymus davė ir liudytojas S. S.. Vis tik eksperimento rezultatai, priešingai nei konstatuota skundžiame nuosprendyje, nepatvirtina tokių liudytojų parodymų. Eksperimento metu nustatyta, kad iš tarnybinio automobilio priekinės keleivio vietos bei vairuotojo vietos nei vizualiai, nei vaizdo įrašymo kamera, nesimatė, kaip policijos pareigūnas perlipa iš vairuotojo vietos į galinę automobilio sėdynę. Net stovint prie tarnybinio automobilio, lauke, nesimatė kaip tyrėjas bando perlipti iš automobilio BMW vairuotojo vietos į automobilio galą.

6.       Apeliantui kyla abejonių dėl to, ar iš priekinės tarnybinio automobilio keleivio vietos galima pamatyti, kaip asmuo perlipa iš vairuotojo vietos į automobilio galą, tuo metu, kai automobilio stiklas papildomai neužtamsintas. M. J. įsitikinimu, yra visiškai nelogiška, kad iš keleivio vietos matosi tam tikri veiksmai, o iš vairuotojo vietos, esant tokioms pat sąlygoms, nesimato. Taip pat nelogiška, kad iš keleivio vietos neva matėsi, o išlipus iš automobilio, t. y. iš lauko, net esant nuleistai užuolaidėlei, jau nesimatė, kas vyksta kitame automobilyje. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl to nepasisakė.

7.       Nuteistasis pabrėžia, jog užuolaidėlė jo automobilyje niekados nėra nuleidžiama. Todėl jam nėra aišku, kodėl buvo vadovaujamasi dalimi eksperimento metu gautų duomenų, nors jie buvo gauti ne tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis viskas vyko. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nesivadovavo nuteistojo parodymais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad užuolaidėlė tą vakarą buvo nuleista, todėl ir dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo vadovautis dalimi eksperimento metu gautų duomenų. 

8.       Tuo pačiu apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojo S. S. parodymai prieštarauja eksperimento rezultatams, t. y. eksperimento metu nustatyta, kad tiek esant nuleistai, tiek pakeltai užuolaidėlei iš tarnybinio automobilio priekinės vairuotojo vietos nei vizualiai, nei vaizdo įrašymo kamera užfiksuotame vaizde nesimatė, kaip tyrėjas perlipo iš vairuotojo vietos į automobilio galą. Liudytojos M. M. parodymai apeliantui kelia abejonių ir dėl to, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog liudytoja priėjo prie vairuotojo durelių ir pamačiusi, jog nieko nėra, pakvietė kitą policijos pareigūną. Taigi visiškai nelogiška, jog policijos pareigūnė, kuri matė perlipimo faktą, prieitų prie automobilio prekinių durelių.

9.       Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir liudytojo M. R. parodymus. Šis liudytojas aiškino, jog jis, eidamas kiemais, matė važiuojantį BMW, taip pat matė persėdimo faktą. Tuo pačiu savo tarnybiniame pranešime liudytojas nurodė, kad automobilis BMW sustojo šalia jo penkių metrų atstumu, tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojas negalėjo nurodyti, kokiu atstumu sustojo BMW automobilis, vėliau nurodė dešimties ar dvidešimties metrų atstumą. Abejonių dėl liudytojo M. R. buvimo vietos kelia ir tai, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog M. R. į įvykio vietą atėjo paskutinis. M. M., priėjusi prie automobilio vairuotojo durelių, turėjo pakviesti pareigūną M. R., kuris neva stovėjo už penkių metrų, o ne S. S., kuris sėdėjo policijos tarnybiniame automobilyje. Apeliantui kyla klausimas, kodėl M. R. prie BMW atėjo paskutinis, nors buvo prie jo arčiausiai. Liudytojo M. R. parodymais abejoti verčia ir liudytojos L. J. nurodytos aplinkybės. Be to, tuo atveju, jeigu liudytojas M. R. matė, kas vairavo automobilį, kodėl reikėjo klausinėti, kas jį vairavo.

10.       Nuteistasis pažymi, jog liudytojas M. R. nurodė, kad T. K. jam paaiškino, jog automobilį vairavo apeliantas. Minėto liudytojo tarnybiniame pranešime nurodoma, kad bendravimas su T. K. buvo fiksuojamas vaizdo bei garso registratoriumi. Vis tik vėliau paaiškėjo, kad dėl techninių kliūčių įrašas nepavyko. M. R. nurodo daug įvairių aplinkybių, tačiau į bylą jis pateikė tik jokios tiesioginės įrodomosios reikšmės dėl vairavimo ir persėdimo fakto neturintį vaizdo įrašą. Nuteistasis yra įsitikinęs, kad reikšmingi vaizdo įrašai nepateikti, kadangi jie nėra naudingi liudytojams ir patvirtina faktą, jog T. K. nesakė, kad automobilį vairavo nuteistasis.

11.       M. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų L. J., A. G. bei T. K. parodymai. Skundžiamame nuosprendyje visiškai nepagrįstai buvo nurodyta, jog T. K. parodymai yra melagingi. Šioje byloje įrodinėjimo pareiga buvo perkelta nuteistajam, tokiu būdu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neaiškino visų kilusių abejonių baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, nuosprendį grindė prielaidomis.

12.       Apeliantas yra įsitikinęs, jog sprendimas konfiskuoti automobilį ir draudimas naudotis dvejus metus ir tris mėnesius teise vairuoti transporto priemones neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų, neabejotinai sukels tiek jam, tiek ir kitiems asmenims nepagrįstai didelių neigiamų pasekmių. Vertinant skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – proporcingumą, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal BK bendrosios dalies nuostatas bauda už nesunkų nusikaltimą yra nuo 2500 Eur iki 100000 Eur. Šiuo atveju konfiskuoto turto vertė yra ženkliai didesnė už baudos minimalią ribą. Be to, nuteistojo ir jo šeimos finansinė padėtis yra sunki. Konfiskuojamas automobilis buvo įsigytas pasiėmus iš banko kreditą, kuris šiuo metu yra apie 8700 Eur. Didžioji dalis nuteistojo uždirbamų pinigų yra išleidžiami atsiskaitymams su banku pagal kredito sutartis. Nuteistasis gyvena su tėvais ir išlaiko šeimą (moka komunalinius mokesčius už butą, perka maistą ir kt.), nes tik jis vienintelis šeimoje dirba. Be to, nuteistojo tėvas sunkiai serga, jam nustatytas 65 procentų nedarbingumas, jo gaunamos pajamos yra išleidžiamos vaistams/gydymui, tačiau jų ne visada užtenka, todėl prie to finansiškai prisideda ir nuteistasis. Šiuo atveju automobilio praradimas, kurį M. J. planavo parduoti arba pradėti su juo papildomą vairuotojo veiklą, turės labai sunkių finansinių padarinių.

13.       Skunde taip pat pažymima, jog automobilis bei teisė vairuoti transporto priemones apeliantui yra būtina, kadangi jis turi rūpintis sergančiu tėvu. Dėl ligos jis negali pats vairuoti. Jo gydymas vykdomas Kaune. Visą laikotarpį, kol apeliantas neturi teisės vairuoti transporto priemonių, tenka samdyti vairuotoją, dėl ko patiriamos išlaidos, kas dar labiau sunkina ir taip sunkią finansinę padėtį.

14.       M. J. nurodo, kad jis ankščiau neteistas, yra keltą kartų baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, o skundžiamame nuosprendyje minimas pažeidimas buvo padarytas 2015 metais, todėl nepagrįstas teiginys, kad apeliantas yra linkęs sistemiškai daryti šiukščius naudojimosi transporto priemonėmis tvarkos pažeidimus.  

15.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu.

16.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. J. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

17.       Konstatuotina, jog šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, kad įvykio metu M. J. priklausančiame automobilyje BMW 740I, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo du asmenys, t. y. pats M. J. ir T. K.. Taip pat byloje nekyla jokių ginčų dėl to, kad minėtą automobilį vairavęs asmuo, automobiliui sustojus, iš vairuotojo vietos perlipo į vieną iš keleiviams skirtų vietų. Šioje byloje ginčas kyla dėl to, į kurią keleiviui skirtą vietą automobilio vairuotojas, sustojus automobiliui, perlipo, ir tuo pačiu, kas iš tikrųjų įvykio metu vairavo automobilį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, kurie laikytini įrodymais, daro išvadą, jog iš tikrųjų įvykio metu BMW 740I, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo M. J., kuris, sustabdžius automobilį, perlipo ant galinės automobilio sėdynės.

18.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog liudytojų M. M., S. S. ir M. R. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes jie yra nelogiški, jų nepatvirtina byloje užfiksuoti duomenys, be to, juos paneigia nuoseklūs paties nuteistojo parodymai bei liudytojų T. K., L. J., A. G. parodymai, kurie niekaip nebuvo paneigti.

19.       Iš liudytojos M. M. parodymų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, matyti, jog iš pradžių ši liudytoja BMW automobilį pamatė iš priekio, vėliau šis automobilis nusuko ir sustojo. Tarnybiniu automobiliu buvo važiuojama paskui BMW. Kai BMW sustojo, ji šį automobilį matė iš galo, matė, kaip iš vairuotojo vietos asmuo perlipo ant galinės automobilio sėdynės. Tuo metu BMW buvo apšviestas tarnybinio automobilio ilgosiomis šviesomis. Automobilio gale sėdėjo M. J., o prie vairuotojo vietos priekyje sėdėjo T. K.. Bendraujant su T. K., jis nurodė, kad automobilį vairavo M. J. (t. 1, b. l. 126-128, 27). Tokios pačios aplinkybės buvo užfiksuotos ir liudytojos surašytame tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 6). Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, jog tuo metu, kai BMW pasuko į kiemą, ji matė, kad automobilio vairuotojas buvo apsirengęs tamsia striuke, o keleivis dėvėjo pilkos spalvos marškinėlius trumpomis rankovėmis (t. 1, b. l. 27, 6), o teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog iš tikrųjų ji tiesiogiai įvykius matė geriau nei yra užfiksuota vaizdo registratoriumi, (t. 1, b. l. 130), automobilio vairuotoją ir keleivį matė tuo metu, kai tarnybinis automobilis ir BMW buvo vienas priešais kitą (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas 1:14:10). Iš liudytojo M. R. parodymų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, matyti, jog jis matė, kaip BMW vairuotojas po to, kai automobilis sustojo, perlipo ant galinės sėdynės. Perlipimo faktą matė, kadangi jis atėjo iš BMW priekio ir jį apšvietė tarnybinio automobilio šviesos. Liudytojas nurodė, kad automobilio keleivis buvo apsirengęs šviesiais marškinėliais, o vairuotojas tamsiu švarku. Bendraujant su keleiviu, šis nurodė, kad automobilį vairavo M. J. (t. 1, b. l. 146-149, 18). Tokios pačios aplinkybės buvo užfiksuotos ir liudytojo surašytame tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 7). Narinėjamu atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad M. M. bei M. R. būtų suinteresuoti apkalbėti M. J., nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Taigi nėra jokio pagrindo nesivadovauti šių liudytojų parodymais.

20.       Faktą, kad M. M. bei M. R. galėjo matyti, kaip BMW vairuotojas perlipa į automobilio galą, patvirtina eksperimento metu gauti duomenys. Iš eksperimento atlikimo protokolo turinio matyti, jog iš tarnybinio automobilio priekinės keleivio vietos (šioje vietoje įvykio metu sėdėjo liudytoja M. M.), kai BMW galinis stiklas papildomai nėra užtamsintas užuolaidėle, matosi, kaip BMW vairuotojas perlipa į šio automobilio galą. Stovint penkių metrų atstumu nuo BMW priekio dešinės pusės (įvykio metu toje vietoje buvo liudytojas M. R.), matosi, kaip vairuotojas perlipa į automobilio galą (t. 1, b. l. 46-47). Nuteistasis aiškina, kad dalis eksperimento rezultatų yra nelogiški. Su tokiu teiginiu nesutiktina, kadangi eksperimento metu buvo objektyviai nustatyta, iš kokių vietų, esant konkrečioms sąlygoms, buvo galima matyti, kaip asmuo iš vairuotojo vietos perlipa į automobilio galą, todėl nuteistojo logika nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes yra akivaizdžiai klaidinga.  

21.       Nuteistasis tvirtina, jog jam priklausančio automobilio galinio lango užuolaidėlė visuomet būna pakelta, t. y. dengia stiklą, todėl M. M. tikrai negalėjo matyti jokio perlipimo ant galinės sėdynės fakto. Vis tik nuteistojo versiją, kad nagrinėjamų įvykių metu automobilio galinio stiklo užuolaidėlė buvo pakelta, paneigia nuoseklūs liudytojos M. M. parodymai, iš kurių matyti, jog ji matė perlipimo ant galinės sėdynės faktą, o eksperimento metu gauti duomenys patvirtina, kad tuo atveju, jeigu galinio stiklo užuolaidėlė būtų pakelta, liudytoja nebūtų galėjusi matyti, kas vyksta automobilyje. 

22.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojos M. M. parodymų patikimumu verčia abejoti tai, kad ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nurodė, jog BMW automobilis nebuvo dingęs iš jos akiračio, tarnybinis automobilis važiavo apie vieno metro atstumu nuo BMW. Tokius liudytojos teiginius akivaizdžiai paneigia vaizdo įrašas darytas vaizdo registratoriumi. Be to, ikiteisminio tyrimo metu atliktas eksperimentas patvirtina, jog iš tarnybinio automobilio priekinės keleivio vietos nesimato, kas sėdi BMW. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog liudytoja M. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog ji įvykio detalių tiksliai nepamena. Taigi akivaizdu, jog dėl dalies neesminių įvykio aplinkybių, duodama parodymus nuo įvykio praėjus keturiems mėnesiams, liudytoja galėjo klysti. Šis faktas nėra pagrindas nesivadovauti liudytojos nuosekliais parodymais, kurie buvo aptarti anksčiau, dėl esminių įvykio aplinkybių (aptartos šio procesinio sprendimo 19 pastraipoje). Liudytoja M. M., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nenurodė, jog tarnybiniu automobiliu paskui BMW buvo važiuojama vieno metro atstumu, o tvirtino, kad atstumas tarp automobilių, jos vertinimu, buvo minimalus. Iš tikrųjų eksperimento metu gauti duomenys patvirtina, jog važiuojant paskui BMW nesimato, kas sėdi šiame automobilyje. Vis tik, kaip jau buvo minėta anksčiau, liudytoja M. M. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad automobilio vairuotoją ir keleivį, kuris buvo apsirengęs „maikutę“, matė tuo metu, kai tarnybinis automobilis ir BMW buvo sustoję vienas priešais kitą, o ne tuo metu, kai buvo važiuojama paskui BMW. Iš byloje esančio vaizdo registratoriumi daryto vaizdo įrašo matyti, jog BMW nuo vaizdo įrašo 1.55 minutės iki 2.02 minutės nepatenka į vaizdo registratoriaus fiksavimo lauką. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad kurį laiką BMW buvo dingęs ir iš liudytojos matymo lauko, kuris apeliacinės instancijos teismo vertinimu nesutampa su mažesniu stacionariai pritvirtinto vaizdo registratoriaus fiksuojamu lauku. Taigi teigtina, jog liudytoja, nurodydama, kad automobilis nebuvo dingęs iš jos matymo lauko, suklydo (tas pats pasakytina ir apie liudytojo S. S. parodymus). Vis tik šis faktas nepaneigia M. M. parodymų dėl kitų įvykio aplinkybių, t. y. dėl to, kad ji matė, kas sėdėjo automobilio viduje, matė, jog automobilio vairuotojas perlipo ant galinės sėdynės. Apeliantas mano, kad M. M. parodymais verčia abejoti ir tai, jog ji visų pirma priėjo prie BMW vairuotojo durelių ir tik pamačiusi, kad vairuotojo vietoje nieko nėra, pakvietė savo kolegą. Tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes pati liudytoja teigė, jog ji priėjo prie galinių BMW durelių, toks pats faktas yra užfiksuotas ir vaizdo registratoriumi. Aplinkybė, kad liudytoja prie automobilio pasikvietė savo kolegą, nei patvirtina kokias nors bylai reikšmingas aplinkybes, nei jas paneigia, tuo labiau, jog liudytoja pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog kolegą pasikvietė dėl saugumo.

23.       Iš liudytojo M. R. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme matyti, jog jis nurodė, kad vairuotojo perlipimą ant galinės sėdynės matė apytiksliai iš dešimties metrų atstumo (t. 1, b. l. 147). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas teigė, kad jis vairuotojo perlipimą ant galinės sėdynės matė iš penkių metrų atstumo (t. 1, b. l. 18). Tokia pati aplinkybė yra nurodyta ir liudytojo rašytame tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 7). Taigi akivaizdu, jog šio liudytojo nurodytos aplinkybės dėl atstumo, iš kurio jis matė perlipimo ant galinės sėdynės faktą, šiek tiek skiriasi. Vis tik tokie skirtumai nelaikytini esminiais ir nekelia abejonių, dėl liudytojo parodymų dalies, susijusios su tuo, kas vyko automobilyje. Čia pabrėžtina, jog liudytojas nurodė, kad jis pastebėjo BMW bei policijos tarnybinį automobilį tuo metu, kaip tarp jo ir transporto priemonių galimai buvo dvidešimties ar trisdešimties metrų atstumas (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas 15:00-15:15) ir netvirtino, kad perlipimo faktą matė iš dvidešimties metrų atstumo.   

24.       Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog M. M. įvykio dieną dirbo kartu su S. S.. Nagrinėjamų įvykių metu S. S. buvo tarnybiniame automobilyje, kuris stovėjo šalia BMW. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad yra visiškai suprantama, jog M. M. prie automobilio BMW visų pirma pakvietė prieiti savo porininką, o ne kitą policijos pareigūną, kurio tuo metu net galėjo nematyti, kadangi jis tamsiu paros metu prie BMW judėjo iš tiesiogiai neapšviestos vietos, o M. M. dėmesį buvo sukoncentravusi į BMW.  Taigi nepagrįstas apelianto teiginys, jog M. M. prie automobilio BMW turėjo kviesti ne S. S., o M. R., kadangi jis buvo arčiau minėto automobilio.

25.       M. J. mano, kad M. R. parodymais verčia abejoti L. J. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija. Liudytoja L. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji link įvykio vietos ėjo paskui policijos pareigūną, tarp jų buvo kelių metrų atstumas, jie praktiškai kartu priėjo prie automobilio. Kai ji atėjo į įvykio vietą, pamatė, kad lauke stovi T. K. ir du policininkai, o vėliau pastebėjo, kad M. J. yra policijos pareigūnų tarnybinio automobilio viduje (t. 1, b. l. 121-124). Vis tik iš vaizdo registratoriumi daryto vaizdo įrašo matyti, jog M. R. vaizdo įraše pirmą kartą užfiksuojamas 2:36, M. J. į policijos tarnybinį automobilį pradedamas vesti 3:22, o L. J. vaizdo įraše pirmą kartą užfiksuojama tik 5:44, t. y., ji įvykio vietoje pasirodo praėjus daugiau nei trims minutėms po M. R. pasirodymo ir daugiau nei dviem minutėm nuo M. J. vedimo į tarnybinį automobilį. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad L. J. į įvykio vietą atėjo ne kartu su M. R. ar tuoj po jo, o gerokai vėliau. Taigi akivaizdu, jog ši liudytoja negalėjo nurodyti, nei kur buvo M. R. tuo metu, kai prie BMW sustojo policijos tarnybinis automobilis, nei ką šis liudytojas galėjo matyti, kai jis judėjo link BMW, kada jis iš tikrųjų galėjo pastebėti šį automobilį. Faktą, jog L. J. į įvykio vietą nėjo kartu su M. R. bei nebuvo netoli šio liudytojo, patvirtina pačios liudytojos L. J. parodymai, iš kurių matyti, kad atėjusi į įvykio vietą ji iš pradžių pamatė T. K. ir du policijos pareigūnus, o M. J., kuris sėdėjo policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, pamatė tik vėliau. Teigtina, jog tuo atveju, jeigu liudytoja iš tikrųjų būtų buvusi netoli M. R. prieš šiam ateinat į įvykio vietą, ji būtų mačiusi ir tai, jog M. R. nuveda M. J. į tarnybinį automobilį. Faktą, kad būtent M. R. nuvedė M. J. į tarnybinį automobilį, patvirtina registratoriaus vaizdo įrašas.

26.       Aplinkybė, kad M. R. klausė M. J., kas vairavo automobilį, niekaip nepaneigia šio liudytojo parodymų, kad jis iš tikrųjų matė, jog M. J. perlipo iš vairuotojo vietos į automobilio galą. Liudytojas M. R. pirmosios instancijos teisme visiškai logiškai paaiškino, jog klausė, kas vairavo automobilį, nes norėjo išsiaiškinti M. J., kuris neigė vairavęs automobilį, versiją (t. 1, b. l. 148). Taip pat faktas, jog vaizdo įrašuose nėra užfiksuota, kad M. R. M. J. būtų nurodęs, jog matė, kaip šis perlipo į automobilio galą, niekaip nepaneigia M. R. teiginių. Taip pat nei M. R., nei M. M. parodymų nepaneigia aplinkybė, jog policijos pareigūnai klausė T. K., kas vairavo automobilį.

27.       Niekuo nepagrįsta apelianto prielaida, jog M. R. nepateikė vaizdo ar garso įrašo, kuriame būtų užfiksuota, kaip jis bendravo su T. K., kuris neva nurodė, kad BMW vairavo M. J., nes tokiame vaizdo ar garso įraše paprasčiausiai nėra užfiksuota, jog T. K. kaip automobilio vairuotoją nurodo M. J.. M. R. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog pokalbio su T. K. nepavyko užfiksuoti bei išsaugoti. Tokiais liudytojo teiginiais nėra jokio pagrindo nesivadovauti.

28.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo teiginiu, jog kyla abejonių dėl to, ar liudytojas S. S. iš tikrųjų galėjo matyti, kad BMW vairavęs asmuo perlipo iš vairuotojo sėdynės į galą, nes atlikto eksperimento metu buvo nustatyta, jog iš tarnybinio automobilio vairuotojo vietos nesimato, kaip BMW vairuotojas perlipa ant galinės sėdynės nei esant pakeltai užuolaidėlei, nei jai esant nuleistai. Vis tik net ir nustačius tokią aplinkybę nėra pagrindo tvirtinti, kad negalima vadovautis nuosekliais ir patikimais M. M. bei M. R. parodymais. Tuo pačiu pabrėžtina tai, kad liudytojas S. S. taip pat kaip ir liudytojai M. M. bei M. R. nurodė, jog T. K. įvykio vietoje aiškino, kad automobilį vairavo M. J.. Aplinkybę, kad policijos pareigūnams iš tikrųjų nekilo abejonių dėl automobilio vairuotojo, iš dalies patvirtina tai, jog buvo patikrintas tik M. J. neblaivumas.

29.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš liudytojo R. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis matė, kaip du asmenys automobilyje vartojo alkoholį, automobilyje garsiai grojo muzika, asmenys iš automobilio išlipdavo šlapintis. Liudytojas matė, kad vienas asmuo sėdėjo vairuotojo vietoje, o kitas keleivio. Liudytojas dėl netinkamo asmenų elgesio iškvietė policiją (t. 1, b. l. 157-158). Ikiteisminio tyrimo metu R. S. nurodė, kad jis pranešė policijai apie du kieme netinkamai besielgiančius asmenis. Jis matė, kaip vienas vyras išlipa iš automobilio vairuotojo vietos, o kitas iš priekinės keleivio vietos, į automobilį vyrai įlipo lygiai taip pat, t. y. vienas į vairuotojo vietą, o kitas į priekinę keleivio vietą (t. 1, b. l. 25). Iš BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotų duomenų matyti, jog liudytojas į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino 21.57 val., o policija į įvykio vietą atvyko apie 22.09 val. (t. 1, b. l. 4). Aptarti duomenys leidžia teigti, jog iš tikrųjų prieš tai, kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, M. J. ir T. K. sėdėjo automobilio priekyje, o ne taip, kaip nurodė nuteistasis bei jam naudingus parodymus duodantys liudytojai, kurie su juo susiję giminystės, draugiškais ar kaimyniškais ryšiais. Čia pastebėtina, kad liudytojas T. K. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog tuo metu, kai automobilyje buvo vartojamas alkoholis, priekinėje keleivio vietoje niekas sėdėti negalėjo, kadangi jas atidaryti trukdė stulpeliai (t. 1, b. l. 23). Akivaizdu, jog tokius liudytojo parodymus paneigia bylos baigtimi nesuinteresuoto ir su kitais proceso dalyviais niekaip nesusijusio liudytojo R. S. parodymai. Šis faktas rodo, kad T. K. iš tikrųjų nurodo aplinkybes, kurios neatitinka tikrovės.

30.       Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. J. versija, kad jis automobilio nevairavo, visą laiką buvo automobilio gale, yra paneigta ir jis buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su M. J. teiginiu, kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog nevairavo automobilio, įvykio metu visą laiką buvo automobilio gale. Vis tik tuo pačiu būtina atsižvelgti ir į tai, kad iš M. R. darytų vaizdo įrašų matyti, jog iš karto po įvykio M. J. tvirtino, jog automobilį vairavo trečias asmuo, kurio jokių duomenų jis policijos pareigūnui nenurodė ir kaip vėliau paaiškėjo tokio asmens apskritai nebuvo. Ši aplinkybė, vertinant ją su kitais byloje užfiksuotai duomenimis, kurie buvo aptarti anksčiau, leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis iš tikrųjų nurodo ne tikrąsias įvykio aplinkybes, o tokias aplinkybes, kurios jam padėtų išvengti atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su nuteistajam paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis.

31.       Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), o pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018), taip pat ir konfiskavimas.

32.       Teismų praktikoje pripažįstama, jog kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Taigi nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad automobilis, kurį 2018 m. spalio 6 d., apie 22.10 val., būdamas neblaivus, vairavo M. J., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. BK 72 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.).

33.       Sprendžiant, ar nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimas neprieštarauja proporcingumui, atsižvelgtina į tai, ar ši priemonė yra tinkama siekiamiems tikslams įgyvendinti, ar ji yra būtina, taip pat, ar ji atitinka skirtingų interesų (kaltininko, visuomenės bei valstybės) pusiausvyrą. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad M. J.vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai alkoholio koncentracija jo kraujyje žymiai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jo kraujyje buvo nustatyta 2,31 promilės etilo alkoholio. M. J. vairavo automobilį, kuriame buvo keleivis, gyvenamųjų namų kieme, kuriame buvo ir kitų žmonių (vaizdo registratoriaus įrašo laikas 2.03), yra laikomas kitų asmenų turtas (automobiliai). Taigi darytina išvada, jog nusikalstami nuteistojo veiksmai kėlė realų pavojų aplinkiniams (jų gyvybei, sveikatai ir turtui) bei jam pačiam. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. J., sėsdamas už vairo neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, ji veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas, teisėjų kolegijos manymu, rodo jo neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant jo atsakomybės klausimą. Nuteistasis privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas. Aptartų aplinkybių visuma net ir įvertinus nuteistojo turtinę padėtį, turimus finansinius įsipareigojimus, jo šeimos poreikius neleidžia daryti išvados, kad nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimas iš nuteistojo nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams (nubaudimo, prevenciniams ir kt.), numatytiems BK 41 straipsnyje, įgyvendinti, šių tikslų galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, aptariamos priemonės taikymas darys daugiau žalos nuteistajam nei to reikalauja siekiami tikslai, jų pobūdis.

34.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. J. automobilis, kuris buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė, buvo pagrįstai konfiskuotas. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog turto konfiskavimas yra akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė, nėra nustatyta. Vien tai, kad asmeniui yra paskirta bauda, kuri yra švelniausia iš BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytų bausmių (minėtos normos sankcijoje yra numatytos arešto bei laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės), negali lemti išvados, kad turto konfiskavimas savaime tampa neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone. Čia būtina pabrėžti ir tai, jog M. J. buvo paskirta bauda, kurios dydis yra artimas minimaliam šios bausmės dydžiui (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, jog už nesunkaus nusikaltimo padarymą galima skirti baudą nuo 50 MGL iki 2000 MGL) skiriamam už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Aplinkybė, kad konfiskuojamo turto vertė yra didesnė nei baudžiamajame įstatyme numatyta minimali baudos riba, neleidžia daryti išvados, jog sprendimas konfiskuoti M. J. priklausantį automobilį neatitinka proporcingumo ar teisingumo principų reikalavimų. 

35.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. J. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, t. y. draudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, ir tinkamai nustatė jos taikymo terminą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog M. J. yra ne kartą baustas administracine tvarka (dalis nuobaudų galiojo ir nusikalstamos veikos padarymo metu), visais atvejais jis buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o 2015 m. rugsėjo 10 d. jis netgi buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas 1,48 promilės neblaivumas) (t. 1, b. l. 74-75), kas rodo, jog jis pozityvių išvadų nepadarė, jis teise vairuoti transporto priemones naudojasi neatsakingai, kelia sau ir aplinkiniams pavojų. Įvertinus paminėtus faktus kartu su aplinkybėmis, apibūdinančiomis nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, kurios buvo aptartos šio procesinio sprendimo 33 pastraipoje, nėra jokio pagrindo netaikyti jam draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones ar trumpinti skundžiamu nuosprendžiu nustatytą šio draudimo terminą.  Pastebėtina, kad net už panašaus pobūdžio, tačiau mažesnio pavojingumo, teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos teisę (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis) yra privalu vairuotojui skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų. Taigi nuteistajam nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas, kaip neatitinkantis proporcingumo reikalavimų ir nevaržo nuteistojo teisių daugiau nei to reikalauja siekiami tikslai.

36.       Aplinkybės, kad M. J. planavo parduoti automobilį ir tokiu būdu gauti pajamų ar automobilį naudoti papildomai darbinei veiklai, nėra pagrindas netaikyti jam baudžiamojo poveikio priemonių. Akivaizdu, jog planus, kurių negalės įgyvendinti tik dėl savo paties kaltės, nuteistasis turės keisti ir kilusias finansines bei šeimos problemas privalės spręsti kitais būdais nei ketino iki nusikalstamos veikos padarymo.

37.       Esant aptartų aplinkybių visumai, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jo nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo M. J. apeliacinis skundas yra atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                Arūnas Budrys

        Jurgita Kolyčienė

        Ugnius Trumpulis