Administracinė byla Nr. A-770-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03353-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas L. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VST), 7 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimą.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. jis buvo periodiškai konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, kurias pareiškėjas prilygina kankinimui. Pažymėjo, kad automobiliuose Volkswagen neveikė vėdinimo sistema, trūko oro, nebuvo saugos diržų. Papildomai nurodė, kad kelionės metu pasinaudoti tualetu turėjo galimybę tik vieną kartą (Kaune). Paaiškino, kad tais atvejais, kai pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutais Vilnius–Alytus arba Alytus–Vilnius, konvojavimo sąlygos buvo dar blogesnės, nes transporto priemonėse (Mercedes ar Iveco), kuriomis buvo vykdomi šie maršrutai, buvo labai mažai vietos (0,5 m ploto ir 3,5 ilgio patalpoje buvo vežama po 8 žmones su daiktais), be to, kameros buvo skardinėse būdose, todėl vasaromis buvo labai karšta, o žiemą – labai šalta, taip pat buvo labai kieta sėdėti. Nurodė, kad dėl tokio konvojavimo pareiškėjas patyrė moralinę žalą, kurią įvertino 7 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (I t., b. l. 8–10) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kuris naudojamas, remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Pažymėjo, kad VST besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius) arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Nurodė, kad konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, patiems prašant, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 134 punktu, ir apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Paaiškino, kad Konvojavimo taisyklės nenumato, jog specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai, o Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, atlikusi šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus, nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama asmenų konvojavimui.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant pareiškėjo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Nurodė, kad VST neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu.

Atkreipė dėmesį, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš VST galimai neteisėtų veiksmų, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) pareiškėjui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad kažkuriuo lygiu būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata konvojavimo metu arba po jo, ar kilusios kitos neigiamos pasekmės. Tai leidžia teigti, kad nėra priežastinio ryšio tarp tariamai pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu (II t., b. l. 12–17) pareiškėjo L. Ž. skundą atmetė.

Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į CK 6.271 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose ir pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. VST, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VST neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pažymėjo, kad sprendžiant dėl VST (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja VST veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų VST neteisėtų veiksmų.

Teismas taip pat atsižvelgė į Konvojavimo taisyklių 3 punkte pateiktą „konvojavimo“ sąvoką, o pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo arba neveikė ventiliacija, šildymo sistema, buvo nepatogu (kieta) sėdėti, vadovavosi Konvojavimo taisyklių 137 ir 146 punkto nuostatomis.

Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad automobiliuose Mercedes ir Iveco, kuriais buvo vežamas pareiškėjas, yra įrengtos šildymo sistemos, ventiliacija (vėdinimo liukai), suolai (kėdės (sėdynės)). Iš kelionės žiniaraščių nustatė, kad pareiškėjas su skundais dėl transporto priemonėse neveikiančių ventiliacijos ar šildymo sistemų į konvojaus pareigūnus nesikreipė. Atsižvelgęs į visa tai, teismas padarė išvadą, kad VST neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais (dėl neveikiančių ventiliacijos ir šildymo sistemų) nekonstatuotini, o su tuo susijusius pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su vietos transporto priemonėse trūkumu jį konvojuojant maršrutais Vilnius–Alytus ir Alytus–Vilnius, teismas atsižvelgė į Konvojavimo taisyklių 109 punktą. Iš transporto priemonių kėbulų kamerų schemų teismas nustatė, kad transporto priemonėje Mercedes yra 2 vienutės ir 3 bendros kameros. Bendrų kamerų plotas yra 0,8 m (iš jų 0,35 m užima suolas), o ilgis 3,4 m (panašiai skunde nurodė ir pareiškėjas). Iš transporto priemonių registracijos liudijimų nustatė, kad sėdimų vietų skaičius transporto priemonėje Mercedes – 29, o Iveco – 30. Pastebėjo, kad VST teismui negalėjo pateikti informacijos, kiek vienu metu viename automobilyje buvo vežama žmonių, tačiau nurodė, kad konvojavimas buvo vykdytas, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių.

Teismas atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204 patvirtintos Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos 5.7.21 punkto nuostatas, ir įvertinęs bylos duomenis apie pareiškėjo konvojavimo datomis ir maršrutais kartu su juo konvojuotų asmenų skaičių, sprendė, kad konvojuotų asmenų skaičius buvo mažesnis nei bendras tuo metu konvojavimą vykdžiusių transporto priemonių sėdimų vietų skaičius, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad konvojuojami asmenys buvo paskirstomi transporto priemonėse taip, kad vienose transporto priemonėse buvo daugiau žmonių nei sėdimų vietų, o kitos transporto priemonės konvojavimo metu buvo beveik arba visai tuščios. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VST aptartomis datomis pareiškėjo konvojavimą vykdė, nepažeisdama Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimo, o su tuo susijusius pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad konvojavimo metu labai retai buvo galima pasinaudoti tualetu, ir atsižvelgęs į Konvojavimo taisyklių 134 punktą bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai kreipėsi į VST pareigūnus su prašymu dėl pasinaudojimo tualetu, nedetalizavo, kada tokie prašymai buvo netenkinti. Atsižvelgęs į tai, teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus (abstraktaus pobūdžio).

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su saugos diržų automobiliuose nebuvimu, teismas pažymėjo, kad VST nei atsiliepime, nei teismo posėdžio metu šių pareiškėjo skundo argumentų neneigė. Pastebėjo, kad Konvojavimo taisyklės (jų 146 punktas) iš esmės nustato specialiuosius reikalavimus, kurie konvojavimą vykdančioms transporto priemonėms keliami papildomai, tačiau saugos diržų įrengimo ar neįrengimo šis teisės aktas nereglamentuoja.

Atkreipė dėmesį į Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintus Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų (toliau – ir Techniniai reikalavimai) 1 punktą, kuriame numatyta, kad šiuo teisės aktu yra nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad būtent šis teisės aktas taikytinas ginčo teisiniam santykiui. Teismas vadovavosi Techninių reikalavimų 1 priedo 7.1 punktu, įvertino pareiškėjo konvojavimui naudotų transporto priemonių registracijos liudijimų duomenis, bei atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 235 ir 244 punktų nuostatas. Pažymėjo, kad techninės apžiūros metu, vertinant transporto priemonės techninę būklę, be kita ko, vertinama ir tai, ar yra įrengti privalomi saugos diržai (Techninių reikalavimų 2 priedo 7.1.2 punktas). Tuo atveju, jeigu nėra įrengti saugos diržai, kai jie yra būtini, techninę būklę vertinantis asmuo pažymi, kad tai yra didelis trūkumas (DT). Pagal Techninių reikalavimų 16 punktą, vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, kad transporto priemonei yra nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas, dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai arba kiti esminiai trūkumai. Pašalinus nustatytus esminius trūkumus, transporto priemonę privaloma pateikti pakartotinei techninei apžiūrai (Techninių reikalavimų 17 punktas).

Pažymėjo, kad VST pateikė teismui transporto priemonių, kuriomis nurodytais maršrutais ginčo laikotarpiu buvo vykdytas konvojavimas, techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas), kuriose pateiktos išvados, kad minėtos transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su saugos diržų nebuvimu, atmetė kaip nepagrįstus.

Konstatavo, kad minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad VST atliko neteisėtus veiksmus aptartais maršrutais konvojuojant pareiškėją ginčo laikotarpiu. Remdamasis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti VST neteisėti veiksmai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą, tuo pačiu ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas L. Ž. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 25), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui – dėl saugos diržų konvojavimo automobilyje nebuvimo, dėl mažo ploto automobilyje Mercedes įrengtose kamerose, kur kaliniai gabenami su daiktais, dėl ko vietos yra dar mažiau. Nesutinka su teismo atliktu įrodymų dėl automobiliuose įrengtos šildymo sistemos vertinimu, nurodydamas, kad žiemos metu, skardinė būda įšąla, o automobilio variklis yra dyzelinis, todėl automobilio vidus įšyla labai lėtai.

Prašo teismo priimti teisingą sprendimą, priešingu atveju, jis bus priverstas kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 34–35) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl konvojavimo sąlygų, skundo bei atsiliepimo argumentus, materialinių ir procesinių normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos (Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) veiksmų, neužtikrinant tinkamų pareiškėjo konvojavimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kaip nepagrįstą, nenustatęs pažeidimų pareiškėjo konvojavimo metu.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismo atlikti vertinimai dėl konvojavimo sąlygų yra neteisingi ir jis neabejotinai patyrė neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir, ar objektyviai ją įvykdė (LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552–213/2014). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl konvojavimo automobilių tinkamumo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų pareiškėjo konvojavimui naudotų specialiųjų transporto priemonių tinkamumą ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (I t., b. l. 24–196). Papildomai patikrinusi nurodytus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d.) buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. transportu, kurio techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Pabrėžtina, kad į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl saugos diržų, sėdimų vietų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo skaičiaus, kuriam jos pritaikytos vežti, t. y. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas. Konvojavimo taisyklių 146 punktas reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato.

Pažymėtina, kad konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Pagal šių taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus, pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių dokumentų nepateikė, be to, administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus Tarnybai ar konvojavimą vykdžiusiems pareigūnams. Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Kelionės žiniaraščiuose yra grafos, kuriose pažymimi tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai bei įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai. Nei viename iš administracinėje byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra įrašų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokios konkrečios bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino surinktų įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, jog priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius