Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-612-238/2011;
Teisėja D. Kursevičienė Teisminio proceso Nr.1-24-1-00330-2011-8;
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
Lietuvos Respublikos vardu
2011 m. spalio 21 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant prokurorei Ritai Čivinskaitei, gynėjai advokatei Elenai Gylienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo H. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiem) metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, pritaikius bausmių apėmimą, H. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiem) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendį, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiem) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
H. B. pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, grasino nužudyti ir smurtaudamas nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2011 m. kovo 6 d., apie 21.30 val., namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), grasino užmušti, papjauti bei apipilti veidą sieros rūgštimi savo žmonai S. B. ir prieš ją smurtavo: stumdė nukentėjusiąją, sudavė vieną smūgį rankos kumščiu į veidą, dėl ko ši nukrito ant žemės ir prarado sąmonę, tada bandė įpjauti skutimo peiliuku jai į veidą, mušė rankų kumščiais, suduodamas į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 10 smūgių; 2011 kovo 10 d., apie 16.00 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti savo žmoną S. B., be to, grasindamas smurtavo prieš ją: trenkė kumščiu vieną smūgį S. B. į veidą, prakirsdamas jai lūpą, bei neleido išeiti iš namų, nukentėjusiajai S. B. norėjus dėl patirto sužalojimo kreiptis pagalbos į medikus; 2011 m. kovo 13 d., apie 23.30 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, namuose, (duomenys neskelbtini), nuėjęs miegoti kartu su savo žmona S. B., plūdo ją necenzūriniais žodžiais, gulinčią lovoje smaugė rankomis, uždėjęs ant galvos pagalvę dusino ją, tai pakartojo ne mažiau kaip tris kartus - S. B. pradėjus dusti, pagalvę atitraukdavo ir jai atsigavus vėl dusindavo, po to, rankos delnu ne mažiau kaip tris kartus trenkė į galvą, tampė už plaukų juos išraudamas, ne mažiau kaip tris kartus sudavė rankų kumščiais į šonus, visais aukščiau išvardintais veiksmais, padarydamas muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, poodines kraujosruvas dešiniosios akies vokuose, pakaušyje, kaktoje, dešiniajame žande, šlaunyse, kairiajame kelyje, kairiajame dilbyje, žastuose, odos nubrozdinimą kairiajame kelyje, galvos, kelių, kairiojo riešo, dešiniojo klubo sumušimus, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais septyniolika ar daugiau trauminių poveikių, ir tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Apeliaciniu skundu H. B. prašo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o kitą nuosprendžio dalį pakeisti, sušvelninant paskirtą bausmę. Teigia, jog nuosprendžio dalis, kuria apeliantas nuteistas pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsta dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kaltinimas šioje nuosprendžio dalyje pagrįstas vien tik nukentėjusios S. B., jos šeimos narių Z. T., R. P. ir S. B. artimos draugės A. N. parodymais. 2011-04-21 akistatos metu nukentėjusioji S. B. atsisakė ankstesnių parodymų dėl grasinimo nužudyti ir nurodė, jog jai apeliantas iš tikrųjų buvo sudavęs tik vieną smūgį į veidą. Nors vėliau S. B. parodymus vėl pakeitė, kaltinimą patvirtinančių kitų įrodymų, neginčijamai leidžiančių patvirtinti, jog nukentėjusioji buvo mušama kitomis dienomis ir sistemingai bauginama, naudojant psichinę prievartą, nėra. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2011-03-16 specialisto išvados Nr. G784/11(02) matyti, jog muštinė žaizda apatinėje lūpoje, tikėtina, padaryta 2011-03-10, tačiau tiksliau sužalojimų laiko bei jų padarymo eiliškumo specialistė M. Kolcovaitė detalizuoti negalėjo. Aplinkybė, jog S. B. dėl apatinės lūpos žaizdos galėjo kreiptis pagalbos į medikus tik po apelianto sulaikymo 2011-03-15, taip pat nepagrįsta, nes H. B. keletą dienų gyveno pas motiną D. O. B. K., (duomenys neskelbtini). Apelianto nuomone, nukentėjusioji dėl apatinės lūpos žaizdos į medikus galėjo kreiptis ankščiau nei 2011-03-17, tačiau nesikreipė, kol jos žaizda nesupūliavo. Prisipažindamas, jog 2011-03-06 sudavė sutuoktinei S. B. vieną smūgį rankos kumščiu į veidą, apeliantas prašo pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį jį išteisinti, o už LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti kuo švelnesnę bausmę, nes nusikaltimą padarė manydamas, jog žmona jam buvo neištikima.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo H. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir H. B. pripažino kaltu už nusikalstamų veikų padarymą bei skyrė jam bausmę.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Iš esmės nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Pažymėtina, kad LR BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti LR BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (LR BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis ir įrodymais, neatitinkančiais LR BPK 20 straipsnyje nustatytų nuostatų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad LR BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Patikrinusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad H. B. padarė LR BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltė grasinus užmušti, papjauti bei apipilti veidą sieros rūgštimi savo žmonai, įrodyta byloje ištirtais įrodymais, tai yra nukentėjusios S. B., liudytojų Z. T., A. N. parodymais bei kita bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, neprieštarauja nei tarpusavyje, nei vienas kito parodymams. Nors nuteistasis H. B. prisipažino, kad sudavė tik vieną smūgį nukentėjusiajai į veidą, o vėliau jos nemušė, šiuos jo parodymus paneigia byloje surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti nukentėjusios ir liudytojų parodymai. Jie yra objektyviai patvirtinti specialisto išvada, kuria nustatyta, kad S. B. sužalojimai buvo padaryti kietais bukais daiktais septyniolika ar daugiau trauminių poveikių. Tai, kad S. B. patyrė sistemingą bauginimą ir prievartą, patvirtina ne tik nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, bet ir faktas, kad dėl apatinės lūpos pūliuojančios žaizdos ji galėjo kreiptis į specialistą tik 2011-03-17, tai yra po nuteistojo sulaikymo. Kolegija sprendžia, jog šie argumentai paneigia apelianto teiginius, jog kaltinimas buvo pagrįstas vien tik nukentėjusios šeimos narių ir jos artimos draugės parodymais. Argumentai, jog grįžęs iš įkalinimo įstaigos, H. B. keletą dienų gyveno pas motiną D. O. B., kuri buvo neapklausta, taip pat nepagrįsti, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo prašęs liudytoja apklausti motiną.
Kolegija pažymi, kad pagrindinė sąlyga atsakomybei pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį kilti yra grasinimo realumas, tai yra nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Aplinkybės, kad grįžęs iš įkalinimo įstaigos apeliantas sistemingai baugino sutuoktinę nužudyti naudodamas psichinę prievartą, tai yra grasindamas užmušti, papjauti bei apipilti veidą sieros rūgštimi, bei smurtaudamas, tai yra stumdydamas nukentėjusiąją, suduodamas smūgius kumščiu į veidą, bandydamas įpjauti skutimo peiliuku jai veidą, suduodamas smūgius į kitas kūno vietas, plūsdamas necenzūriniais žodžiais, smaugdamas rankomis ar dusindamas pagalve, trenkdamas rankos delnu į veidą, tampydamas už plaukų ir juos raudamas, suduodamas rankų kumščiais į šoną, neleisdamas išeiti iš namų, leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog nukentėjusioji S. B. turėjo pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Šios aplinkybės įrodytos anksčiau aptartais įrodymais. Nuteistojo veiksmų pobūdis ir grasinančių žodžių išsakymas rodo, jog skundo autorius suvokė ir žinojo, kad nukentėjusiajai sukels baimę, ir suprato, kad savo elgesiu kelia mirties arba sunkaus sveikatos sutrikdymo baimę, ir norėjo taip elgtis, todėl yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Apeliacinio skundo argumentai, jog 2011-04-21 akistatos metu S. B. atsisakė ankstesnių parodymų, vertintini kritiškai, nes teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, neprieštarauja nei tarpusavyje, nei vienas kito parodymams, nei specialisto išvadai apie tai, nukentėjusiajai septyniolika ar daugiau trauminių poveikių kietais bukais daiktais buvo padaryta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos dešiniosios akies vokuose, pakaušyje, kaktoje, dešiniajame žande, šlaunyse, kairiajame kelyje, kairiajame dilbyje, žastuose, odos nubrozdinimai kairiajame kelyje bei galvos, kelių, kairiojo riešo, dešiniojo klubo sumušimai.
Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį keisti apeliacinio skundo motyvais.
Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo H. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistojo H. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė Šiugždinytė
Teisėjai Gytis Večerskas
Valdas Vitunskas