Civilinė byla Nr. e3K-3-293-969/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19688-2016-0 

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.2.3; 2.1.2.4.2.7; 2.5.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovui E. A. K. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaras Saulius Svaldenis, Vilniaus miesto 3-iojo notaro biuro notaras Augustas Rasimavičius, advokato padėjėjas Egidijus Galatiltis. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių testamento pripažinimą negaliojančiu dėl testatoriaus negalėjimo suvokti savo veiksmų reikšmės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnis) ir susidėjusių sunkių aplinkybių bei apgaulės sudarant testamentą (CK 1.91 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė G. S. prašė teismo pripažinti negaliojančiu motinos O. L. K. 2015 m. balandžio 1 d. testamentą, kaip sudarytą asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų, bei sudarytą dėl apgaulės. 

3.       Ieškovė teigė, kad ji po motinos mirties iš notaro sužinojo apie testamentą. Sudarant testamentą testatorė buvo 82 metų amžiaus, jai diagnozuota demencija, onkologinė liga, ji buvo nusilpusi nuo taikomos chemoterapijos, jai buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, testamentas sudarytas po paskutinio šeštojo chemoterapijos kurso ir plaučių uždegimo, po mėnesio O. L. K. mirė; galėjo būti palaužta testatorės valia, nes testamentas itin palankus ieškovės broliui atsakovui E. A. K. ir pažeidžia jos turtines teises, be to, testamento vykdytoju paskirtas su testatore nesusijęs asmuo, advokato padėjėjas, kuris teikė teisines paslaugas atsakovui. Pagal testamentą atsakovui atitenka žymiai didesnės vertės turtas, nors testatorė, būdama gyva, buvo išreiškusi valią nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis palikti abiem vaikams. Testamento antrame lape nėra testatorės parašo, nors nurodyta jam vieta. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia testamento, kurį 2015 m. balandžio 1 d. sudarė O. L. K., patvarkymo Nr. 4 dalį, kurioje nustatytas 20 metų terminas atsakovui E. A. K. išmokėti ieškovei G. S. kompensaciją, ir iš patvarkymo pašalino tekstą „per 20 metų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos“. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Toliau pateikiamos teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas.

5.       Sprendime nurodyta, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas, spręsdamas dėl CK 1.89 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo), privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017). Nustatydamas, ar testamentas (jo dalys) pripažintinas negaliojančiu CK 1.89 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, teismas vertino dviejų rūšių aplinkybes: testamento turinį ir testatoriaus būseną testamento sudarymo metu.

6.       Dėl testamento turinio – iš ginčijamo 2015 m. balandžio 1 d. testamento turinio matyti, kad testatorė O. L. K. padarė tokius patvarkymus: 1) žemės sklypą (duomenys neskelbtini) paliko atsakovui (sūnui); 2) žemės sklypo su pastatais dalis (duomenys neskelbtini) paliko po 1/2 dalį atsakovui (sūnui) ir ieškovei (dukteriai); 3) žemės sklypo, gyvenamojo namo, kiemo rūsio dalis (duomenys neskelbtini) paliko atsakovui (sūnui); 4) įpareigojo atsakovą per 20 metų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos sumokėti ieškovei kompensaciją, kuri būtų lygi 1/2 daliai turto, nurodyto testamento patvarkyme Nr. 3, atsižvelgiant į paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dieną nepriklausomų turto vertintojų nustatytą rinkos kainą; 5) testamento vykdytoju paskyrė trečiąjį asmenį advokato padėjėją Egidijų Galatiltį.

7.       Teismas, pasinaudojęs valstybės įmonės Registrų centro tinklalapyje (http://www.registrucentras.lt/masvert/paieska_un.jsp) viešai prieinama paieška, nustatė palikto turto mokestinę vertę: žemės sklypas (duomenys neskelbtini) – 21 200 Eur; žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini) – 558 Eur; gyvenamojo namo ir malūno dalys (duomenys neskelbtini) – 445 Eur ir 113 Eur; žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini) – 22 688 Eur, gyvenamojo namo dalis (duomenys neskelbtini) – 60 375 Eur, kiemo rūsio dalis (duomenys neskelbtini) – 594 Eur.

8.       Ieškovei buvo palikta turto natūra, kurio vertė iš viso sudaro apie 558 Eur, bei turtinė reikalavimo teisė į kompensaciją, kurios vertė siekia apie 41 828,50 Eur. Iš viso ieškovei ginčijamu testamentu palikto turto natūra ir turtinės teisės vertė sudaro apie 42 386,50 Eur. Tuo tarpu atsakovui buvo palikta turto natūra, kurio vertė iš viso siekia 63 586,50 Eur.

9.       Testamentu atsakovui atiteko 10 600 Eur didesnės vertės turto, nei būtų atitekę tuo atveju, jei ginčijamo testamento nebūtų ir įpėdiniai (ieškovė bei atsakovas) būtų paveldėję pagal įstatymą lygiomis dalimis visą turtą po palikėjos mirties (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

10.       Atsakovas gyveno kartu su testatore nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki jos mirties (duomenys neskelbtini). Bylos šalys skirtingai suvokia savo vaidmenis, prisidedant prie testatorės priežiūros jos ligos laikotarpiu, ir kiekviena iš šalių mano, kad ji įdėjo svaresnį indėlį nei kita, stengdamasi padėti testatorei bei ja rūpindamasi. Nepaisant to, byloje nėra įrodymų, kad atsakovas, gyvendamas su testatore, būtų su ja konfliktavęs, jos neprižiūrėjęs, ją apleidęs, kėlęs testatorei psichologinę įtampą ar prieš ją smurtavęs ir pan. Priešingai, tiek ieškovė, tiek atsakovas abu pagal savo galimybes rūpinosi testatore ir pastarąją prižiūrėjo. Būtent atsakovas buvo tas asmuo, kuris nuolat buvo šalia testatorės jos ligos laikotarpiu bei realiai gyveno kartu su testatore jai priklausančiame name, todėl ginčijamu testamentu priimtas patvarkymas Nr. 3 palikti būtent atsakovui namo ir žemės sklypo dalis natūra (kur atsakovas ir gyveno) išmokant už ieškovei tenkančią dalį kompensaciją neatrodo nelogiškas ar nepagrįstas. Be to, atsakovas neturi kito gyvenamojo būsto Vilniaus mieste, turi išlaikyti neįgalų sūnų, todėl tokio pobūdžio testatorės patvarkymas, įvertinus ieškovo ir atsakovės gyvenimišką situaciją, atrodo pakankamai proporcingas ir pagrįstas. 

11.       Atsakovą, gyvenantį vienoje vietoje su testatore, pastaroji dažniau matė nei ieškovę, tai leidžia daryti tikėtiną prielaidą, kad testatorė galėjo labiau jausti atsakovui prieraišumą bei atitinkamai labiau vertinti jo indėlį, padedant testatorei buityje bei savitvarkos srityje ištisą parą. Tokiu atveju bei atsižvelgus į bylos šalių gyvenimišką situaciją, apie kurią testatorė žinojo (įskaitant ir tai, kad atsakovas augina neįgalų sūnų), ginčijamo testamento ir kitas patvarkymas Nr. 1 palikti atsakovui visą žemės sklypą (tai yra ieškovei nepaliekant kaip įpėdinei pagal įstatymą priklausiusios 1/2 dalies žemės sklypo, kurios vertė sudaro 10 600 Eur) teismo laikomas logišku ir pagal susiklosčiusias aplinkybes neatrodo esmingai neįprastas, neproporcingas ieškovės atžvilgiu. 

12.       Ginčijamo testamento turinys (tiek, kiek tai susiję su patvarkymais Nr. 1–4 dėl turto masės paskirstymo tarp įpėdinių, paveldėtinų turto proporcijų nustatymo ir kompensacijos už dalį turto, tenkančio natūra, nustatymo) nėra esmingai neproporcingas ar žalingas ieškovės atžvilgiu. Priešingai, būtent toks paveldėtino turto paskirstymas laikytinas pakankamai logiškai pagrįstu, įvertinus gyvenimišką situaciją, kai būtent atsakovas gyveno su testatore pastarosios namuose ir būtent atsakovas ginčijamo testamento sudarymo metu neturėjo asmeninio gyvenamojo būsto bei išlaikė neįgalų sūnų. 

13.       Teismas, įvertinęs akivaizdų ieškovės bei atsakovo tarpusavio santykių konfliktiškumą bei nepagarbą vienas kitam, rodytą teismo posėdžių metu, daro išvadą, kad tokie konfliktiški bylos šalių santykiai yra nusistovėję gana seniai. Tokiu atveju pakankamai tikėtina, kad bylos šalių tarpusavio įtampą jautė ir testatorė, dėl to ginčijamo testamento turinys tiek, kiek tai susiję su patvarkymu Nr. 5, kuriuo paskirtas testamento vykdytojas, yra pakankamai logiškas susiklosčiusioje gyvenimiškoje situacijoje, kai testamento vykdytojas turės įstatyme įtvirtintą pareigą prižiūrėti turtą, iki įpėdiniai išspręs tarpusavio konfliktus dėl paveldėto turto ir priims palikimą (CK 5.38 straipsnio 1 dalis). Ieškovės vardijamos aplinkybės apie tai, kad testamento vykdytojas advokato padėjėjas E. Galatiltis yra pažįstamas su atsakovu, nesuponuoja tokio asmens paskyrimo testamento vykdytoju neteisėtumo, nes joks draudimas testamento vykdytojui būti pažįstamam su vienu ar visais įpėdiniais nėra įtvirtintas įstatymo.

14.       Dėl testatorės būsenos – testatoriaus tikrąją būseną testamento sudarymo metu kaip juridinį faktą gali patvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009, kt.). Į bylą pateiktame (atsakovo prašymu atliktos ekspertizės) Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. – gruodžio 29 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-108/2017 teismo ekspertai padarė tokias išvadas: 1) nesant galimybės pateikti kategorišką išvadą suformuluojama prielaidinė išvada nustatant, kad objektyvių duomenų testatorei testamento sudarymo metu nustatyti psichikos sutrikimą ar išreikštą silpnaprotystę nepakanka; todėl ji testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti; 2) turimi duomenys leidžia daryti tik teorinę prielaidą apie tai, kad testatorė testamento sudarymo metu galėjo turėti tam tikro lygio pažintinės veiklos sutrikimo požymių, tačiau objektyvių duomenų teigti, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nepakanka; 3) nėra objektyvių duomenų apie testatorės medikamentinio gydymo šalutinį poveikį, dėl kurio ji būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

15.       Teismo ekspertai padarė labiausiai tikėtinas išvadas, kad testatorė galėjo turėti tam tikro lygio pažintinės veiklos sutrikimų; nepaisant to, ji savo veiksmus galėjo suprasti ir valdyti; vartotų medikamentų poveikis, galėjęs nulemti testatorės valios trūkumą, nenustatytas. To nepaneigia ir medicininių duomenų įrašai. Medicininiuose įrašuose nėra pažymėta apie testatorės apatiją aplinkai, nesiorientavimą laike, nebeatpažinimą artimųjų ir pan. Taigi, medicininiai duomenys leidžia daryti išvadą, kad testatorės sveikatos būklė buvo prasta, jai reikėjo kitų asmenų priežiūros ir pagalbos, jos atmintis buvo bloga, o tai indikuoja apie testatorės galimus tam tikro lygio orientavimosi aplinkoje sutrikimus (prie tokios išvados priėjo ir teismo ekspertai teismo ekspertizės akte). Tačiau medicininiai dokumentai niekur neleidžia daryti išvados apie testatorės neveiksnumą bei negebėjimą suprasti savo veiksmų, sudarant elementaraus (įprasto) turinio sandorį ar (ir) atliekant įprastą veiksmą ir pan. 

16.       Be to, teismo posėdyje parodymus davę liudytojai kalbėjo apie testatorės fizinės būklės silpnumą, negalėjimą atsikelti iš lovos, tačiau nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad testatorė neabejotinai nesiorientavo aplinkoje, nieko neatpažino ir nieko nesuvokė. Liudytojas G. S., kuris yra ieškovės sūnus ir gyveno kartu su testatore, paaiškino, kad kalbėdavosi su testatore iki jos mirties. 

17.       Dėl testamento sudarymo aplinkybių – testatorė ginčijamą testamentą pasirašė 2015 m. balandžio 1 d. notaro akivaizdoje (el. b. l. 25–26); trečiasis asmuo notaras Augustas Rasimavičius teismo posėdyje žodžiu paaiškino nepastebėjęs testatorės valios trūkumų. Be to, iš teismo medicinos dokumentų matyti, kad testatorė 2015 m. sausio 22 d. sugebėjo septyniose vietose padėti savo parašą bei įrašyti datą. Byloje nėra pakankamai duomenų išvadai, jog testatorė, sudarydama ginčijamą testamentą, negalėjo suprasti savo patvarkymų Nr. 1–5 ta apimtimi, kiek tai susiję su turto masės paskirstymu tarp įpėdinių, paveldėtinų turto proporcijų nustatymu, kompensacijos už dalį turto, tenkančio natūra, nustatymo bei testamentinio vykdytojo paskyrimo. Pastarąją išvadą patvirtina ir pats minėtų patvarkymų turinys (plačiau žr. teismo sprendimo 14 punktas), kuris yra aiškus ir lengvai suprantamas bet kuriam atitinkamoje situacijoje atsidūrusiam senyvo amžiaus žmogui (lot. bonus pater familias) (CK 1.5 straipsnis). 

18.       Dėl testamento dalies sumokėti kompensaciją per 20 metų terminą – vadovaujantis CK 5.17 straipsnio 1 dalimi gali būti pripažinta negaliojančia konkreti testamento dalis, nustačius įstatyme įtvirtintus sandorių negaliojimo pagrindus, įskaitant ir CK 1.89 straipsnyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą dėl asmens valios trūkumo.

19.       Ginčijamo testamento patvarkymu Nr. 4 testatorė įpareigojo atsakovą išmokėti ieškovei kompensaciją už atsakovui tenkančią natūra žemės sklypo ir pastatų 1/2 dalį per 20 metų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Teismas įvertino, kad toks terminas yra neprotingai ilgas, sandorių sudarymo praktikoje neįprastas, neatitinka įpėdinio intereso gauti paveldėtą turto dalį ir ja pradėti disponuoti per protingą terminą. Teismas, įvertinęs ieškovės amžių (58 metai) ir atsakovo amžių (59 metai), taip pat įvertinęs ieškovės nurodytas gyvenimiškas aplinkybes, kad ji sirgo onkologine liga, o tai, labiausia tikėtina, buvo žinoma testatorei, nusprendė, jog tokio ilgo kompensacijos termino nustatymas yra nepagrįstas, neproporcingas ir neprotingas ieškovės kaip įpėdinės atžvilgiu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog testatorė būtų konfliktavusi su ieškove ar jos bijojusi ir pan., padarė labiausiai tikėtiną prielaidą, kad testatorės tikroji valia negalėjo būti atlikti testamentu patvarkymus tokiu būdu, kad ieškovė kompensaciją už jai tenkančią vertingiausią turto dalį gautų tik po daugiau nei 20 metų ar netgi apskritai jos negautų.

20.       Be to, ginčijamo testamento patvarkymo Nr. 4 dalies, kiek tai susiję su 20 metų kompensacija, turinys yra sudėtingas ir jį sunku suvokti teisine prasme, ypač testatorei, kuri testamento sudarymo metu buvo senyvo amžiaus (82 metų) ir, tikėtina, turėjo tam tikrų pažintinės veiklos sutrikimų (teismo sprendimo 24 punktas). Pastaroji aplinkybė sustiprina teismo prieitą tikėtiną prielaidą (teismo sprendimo 33 punkte), kad testatorė iki galo galėjo nesuvokti tokio patvarkymo tikrojo turinio bei jo sukeliamų teisinių pasekmių ieškovei ir atsakovui, t. y. neproporcingai nenaudingų pasekmių kilimo ieškovei bei atsakovo neproporcingai didelės naudos gavimo, turint galimybę tiek vengti išsiimti paveldėjimo teisės liudijimą ir tokiu būdu atitolinti kompensacijos mokėjimo terminą, tiek ypač ilgą laikotarpį spręsti, kada ir kokiomis dalimis išmokėti ieškovei kompensaciją. 

21.       Teismas darė labiausiai tikėtiną prielaidą, kad testatorė testamento patvarkymo Nr. 4 dalies, kiek tai susiję su 20 metų termino skaičiavimo tvarka, tikrojo turinio bei sukeliamų tikrų materialinių pasekmių bei jų esminio nenaudingumo ieškovei iki galo nesuprato, tai reiškia, kad pastaroji testamento dalis neatitinka tikrosios testatorės valios. Teismas pripažino negaliojančia 2015 m. balandžio 1 d. testamento patvarkymo Nr. 4 dalį, kurioje buvo nustatyta atsakovui pareiga „per 20 metų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos“ išmokėti kompensaciją (CK 1.89 straipsnio 1 dalis, 5.17 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju įsiteisėjus teismo sprendimui atsakovui kyla materialinės pasekmės išmokėti kompensaciją ieškovei per protingą terminą nuo palikimo atsiradimo ir priėmimo, nepagrįstai nedelsiant ir atitinkamai nepažeidžiant ieškovės teisės į kompensaciją. Atsakovas atsiliepime patvirtino turįs finansines galimybes sumokėti ieškovei kompensaciją, nes valdo nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), žemės sklypą bei turi reikalavimo teisę į juridinį asmenį, kuris parduos didelės vertės turtą.

22.       Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu – CK 1.91 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Teismas, įvertinęs byloje esančių testatorės sveikatos būklės įrodymų visumą (teismo sprendimo 24–30 punktai), sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės prielaidą apie itin prastą testatorės sveikatos būklę ar (ir) įtemptus testatorės ir atsakovo santykius, kas būtų leidę atsakovui manipuliuoti atsakovės valia bei ją palaužti tokiu būdu, kad atsakovė (nors ir būdama silpnos sveikatos) nebūtų supratusi ginčijamo testamento patvarkymų Nr. 1–5, kiek tai susiję su turto masės paskirstymu tarp įpėdinių, paveldėtinų turto proporcijų nustatymu, kompensacijos už dalį turto, tenkančio natūra, nustatymu bei testamentinio vykdytojo paskyrimu. 

23.       Atsakovo ir advokato padėjėjo elektroniniuose laiškuose atsispindi atsakovo noras paveldėti turtą konkrečiu būdu ir proporcijomis bei turėti galimybę išmokėti kompensaciją per kuo ilgesnį terminą; taip pat atsispindi noras testamento surašymo klausimą išspręsti kuo greičiau pas notarą. Pastarosios aplinkybės patvirtina atsakovo kaip įpėdinio norą paveldėti konkretų turtą konkrečiu būdu, tačiau niekaip nepatvirtina, kad atsakovas būtų apgavęs testatorę ar privertęs (palaužęs) jos valią sudaryti būtent tokio turinio ginčijamą testamentą. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškinio reikalavimą pripažinti testamentą negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

24.       Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės G. S. ir atsakovo E. A. K. apeliacinius skundus Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti – pripažino negaliojančiu O. L. K. 2015 m. balandžio 1 d. sudarytą testamentą. Toliau pateikiami apeliacinės instancijos teismo sprendimo esminiai argumentai.

25.       Ieškovė G. S. yra testatorės O. L. K., mirusios (duomenys neskelbtini) ir sudariusios ginčijamą testamentą 2015 m. balandžio 1 d., duktė, o atsakovas E. A. K. – testatorės sūnus. 

26.       Byloje buvo paskirta pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė, ją atlikęs ekspertas išvadose nurodė, kad objektyvių duomenų apie O. L. K. psichikos būseną testamento sudarymo metu nėra. O. L. K. medicininiuose įrašuose nėra duomenų apie tai, kad ji būtų buvusi konsultuota psichiatro ar jos pažintinė veikla būtų įvertinta psichodiagnostiniais testais, todėl nėra galimybės įvertinti, kokio laipsnio pažintinės veiklos (atminties, dėmesio, orientacijos, mąstymo produktyvumo ir kritiškumo) sutrikimus O. L. K. turėjo testamento surašymo metu. Ekspertas taip pat nurodė, kad turimi duomenys leidžia daryti tik teorinę prielaidą apie tai, kad O. L. K. (dėl gydymo, vartojamų vaistų) testamento sudarymo metu galėjo turėti tam tikro lygio pažintinės veiklos sutrikimo požymių, tačiau objektyvių duomenų teigti, kad O. L. K. testamento sudarymo metu būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nepakanka, nes medicininiuose dokumentuose tik pažymėtas pažintinių funkcijų nusilpimas, tačiau jis nebuvo kvalifikuotai įvertintas, nėra nurodyti konkretūs testatorės sunkios somatinės būklės sukelti psichikos sutrikimų požymiai ar šalutinis medikamentų poveikis, dėl kurių ji būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. 

27.       Medicininiuose dokumentuose esantys 2014 m. lapkričio 19 d., 2014 m. gruodžio 4 d. įrašai rodo, kad O. L. K. pradėjo trikti atmintis, pablogėjo orientacija, ryškėjo imunodeficito požymiai. Nors medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad O. L. K. būtų buvusi konsultuota specialisto dėl demencinio pobūdžio sutrikimų, tačiau užfiksuota diagnozė dėl lėtinės galvos smegenų išemijos su nepatikslinta demencija . Nustatyta, kad dėl blogėjančios fizinės būklės (negali pati atsikelti iš lovos, pavalgyti, nusiprausti ir kt.), Vilniaus m. savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus duomenimis, nuo 2014 m. spalio 22 d. O. L. K. neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Tai, kad bendra testatorės organizmo būsena pagal savarankiškumo Barthel indeksą tebuvo 20 balų, tik patvirtina, kad ji buvo visiškai priklausoma nuo aplinkinių, nebuvo savarankiška. Nors VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos 2014 m. spalio 3 d. – 2015 m. sausio 21 d. būklės įvertinimuose nurodoma, kad O. L. K. būklė patenkinama, ligonė sąmoninga, kontaktiška, orientuota, 2015 m. balandžio 10 d. – kad būklė patenkinama, o liudytojas G. S. nurodė, kad su močiute buvo galima susikalbėti, minėti duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad testatorė, sudarydama ginčijamą testamentą, galėjo visiškai suprasti savo patvarkymų esmę, turinį bei išreiškė savo valią. 

28.       Testamento patvarkymu Nr. 4 atsakovas E. A. K. buvo įpareigotas per 20 metų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos sumokėti ieškovei G. S. kompensaciją, kuri būtų lygi 1/2 daliai turto, nurodyto testamento patvarkyme Nr. 3, vertei, atsižvelgiant į paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dieną nepriklausomų turto vertintojų nustatytą rinkos kainą. Minėtas nurodymas yra neįprastas, itin retas notarinėje praktikoje, o įvertinus paveldėtojų amžių, kas, akivaizdu, buvo žinoma testatorei, be to, neatmestina, kad buvo žinoma ir dukters, kuri, be to, būdama gydytoja, nuolat rūpinosi motinos sveikata, sveikatos būklė, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apie kompensacijos išmokėjimo termino nustatymą, nepriklausomų vertintojų turto įvertinimą O. L. K. nebuvo žinoma arba ji nesuprato sudaromo sandorio turinio. Testatorė iki galo galėjo nesuvokti tokio patvarkymo tikrojo turinio bei jo sukeliamų teisinių pasekmių dukteriai ir sūnui, t. y. neproporcingai nenaudingų pasekmių kilimo G. S. bei E. A. K. neproporcingai didelės naudos gavimo, turint galimybę tiek vengti išsiimti paveldėjimo teisės liudijimą ir tokiu būdu atitolinti kompensacijos mokėjimo terminą, tiek ypač ilgą laikotarpį spręsti, kada ir kokiomis dalimis išmokėti ieškovei kompensaciją. 

29.       Nelogiškas yra ir testamento patvarkymas Nr. 5, kuriuo testamento vykdytoju buvo paskirtas E. Galatiltis, kuris, kaip matyti iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų, testatorei yra visiškai svetimas žmogus, tačiau yra pažįstamas su atsakovu E. A. K., iš esmės kurio naudai bei interesais ir patvirtintas testamentas. Įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs draudimo, jog testamento vykdytoju būtų skiriamas asmuo, pažįstamas su vienu ar visais įpėdiniais, tačiau dėl testatorės fizinės būklės testamento sudarymo metu nėra pagrindo spręsti, kad šis patvarkymas testatorės buvo valingai priimtas. 

30.       Sudaryti tik atsakovui naudingą testamentą, paskirti atsakovui pažįstamą asmenį testamento vykdytoju O. L. K. darė įtaką pats sūnus atsakovas E. A. K., su kuriuo ji gyveno ir nuo kurio iš esmės dėl sveikatos būklės buvo priklausoma. Byloje esantis elektroninis susirašinėjimas su E. Galatilčiu patvirtina, kad jau nuo 2015 m. vasario mėn. atsakovas ieškojo notaro, kuris galėtų patvirtinti testamentą, derino testamento sąlygas, tarp jų ir kompensacijos išmokėjimo G. S. terminą nuo 10 m. jį tik ilginant. Tuo tarpu E. Galatiltis testamento sąlygas derino su notaru A. Rasimavičiumi. Taigi ir pats testamentas atspindi atsakovo valią paveldėti turtą konkrečiu, jo norimu būdu, ir kartu suponuoja tam tikrus testatorės valios trūkumus bei neleidžia spręsti, jog analogiška buvo ir testatorės valia. Byloje nepaneigti duomenys apie sunkią atsakovo finansinę padėtį, o tai leidžia daryti išvadą buvus didelį atsakovo suinteresuotumą, kad būtent jo naudai – paveldint turtą natūra, o ieškovei išmokant kompensaciją per 20 m., ir būtų nustatytos testamento sąlygos. 

31.       O. L. K. sudarytas testamentas turi valios ir turinio trūkumų, yra jos pasirašytas, kai ji galimai iki galo nesuvokė viso dokumento reikšmės ir jo turinio. Be to, atsakovo išankstinis testamento teksto suformulavimas savo naudai prieštarauja sąžiningumo principams ir tai tam tikra prasme suponuoja testatorės valios trūkumus. Tai, kad testatorė pati pasirašė testamentą, neįrodo, kad ji visiškai suprato jo turinio esmę. O. L. K. sunkiai sirgo, buvo priklausoma nuo atsakovo, kuris gyveno kartu su ja nuo 2010 m., todėl neatmestina, kad ji juo pasitikėjo. Tuo pasinaudojo atsakovas, galimai nuslėpdamas svarbias aplinkybes (konkrečius kompensacijos išmokėjimo terminus G. S., būsimų paveldėtojų paveldimo turto vertės realius skirtumus), sąmoningai siekdamas galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia, ir apgaulės būdu paskatino motiną sudaryti ne tokį sandorį, kokį galimai ji siekė sudaryti. Be to, sunki O. L. K. sveikatos būklė neišvengiamai taip pat turėjo įtakos jos mąstymo ir suvokimo kokybei ir neleido jai adekvačiai įvertinti visos situacijos bei priimti jos valią atitinkančio sprendimo. 

32.       Įvertinęs bylos duomenų visumą teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad testatorė iki galo galėjo nesuvokti viso testamento turinio bei esmės, o ne tik šio vieno patvarkymo, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas. Atsakovas gyveno su testatore pastarosios namuose, ja rūpinosi, testamento sudarymo metu neturėjo asmeninio gyvenamojo būsto bei išlaikė neįgalų sūnų. Tačiau ir G. S., pati sirgdama, lankė O. L. K., būdama gydytoja, rūpinosi motinos sveikatos būkle, bet testamentu jai buvo paskirta žymiai mažesnės vertės turto dalis su 20 metų atidėtu kompensacijos mokėjimu. Atsakovo E. A. K. teiginiai, kad, tvirtindamas testamentą, notaras A. Rasimavičius laikėsi Lietuvos Respublikos notariato įstatyme nustatytų notarinių veiksmų atlikimo taisyklių, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad testamentą O. L. K. sudarė visiškai suprasdama savo patvarkymų esmę, turinį, išreikšdama savo valią. Todėl teismas ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu tenkino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

33.       Kasaciniu skundu atsakovas E. A. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

33.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė testamento pripažinimo negaliojančiu teisinį pagrindą, nustatytą CK 1.89 straipsnyje, kaip sudarytą asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad būtina visiems gerbti testatoriaus valią pagal gero elgesio (geros moralės) taisykles, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik patikimai įrodžius, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių. Tokia išvada gali būti padaryta tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikties jo tikrajai valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2018 m. vasario 22 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-439-219/2017, Nr. e3K-3-57-687/2018). Byloje nėra jokių duomenų išvadai, kad testatorė, sudarydama testamentą, negalėjo suprasti testamente duotų patvarkymų ta apimtimi, kiek tai susiję su turto masės paskirstymu tarp įpėdinių atsakovo ir ieškovės, paveldėtinų turto proporcijų nustatymu, kompensacijos už dalį turto, tenkančio natūra, nustatymu bei testamentinio vykdytojo paskyrimu, ir esant tik priešingiems įrodymams, kad testatorė viską galėjo suprasti ir buvo sąmoninga, testamentas jokiu būdu negalėjo būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad testamente duotų minėtų patvarkymų pats turinys yra aiškus ir lengvai suprantamas bet kuriam atitinkamoje situacijoje atsidūrusiam senyvo amžiaus žmogui (bonus pater familias) (CK 1.5 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas atliko analizę ir savo sprendimo 15–17 punktuose nustatė, kad testamentu iš esmės turtas padalytas proporcingai, ir pažymėjo, kad ginčijamu testamentu atsakovui atiteko tik 10 600 Eur didesnės vertės turto, nei būtų atitekę tuo atveju, jei ginčijamo testamento nebūtų ir įpėdiniai (atsakovas ir ieškovė) būtų paveldėję turtą pagal įstatymą lygiomis dalimis po testatorės mirties.

33.2.                      Byloje teismo ekspertai padarė išvadas, kad testatorė savo veiksmus galėjo suprasti ir valdyti; o naudotų medikamentų poveikis, galėjęs nulemti testatorės valios trūkumą, nenustatytas. Byloje esantys iki testamento sudarymo ir po testamento sudarymo medicininiai duomenys patvirtina, kad testatorė sudarydama testamentą tikrai suprato savo veiksmų esmę ir jų pasekmes. Nei ekspertizės akte, nei testatorės medicininiuose dokumentuose tiek iki testamento sudarymo, tiek ir po jo nebuvo jokių duomenų, kad testatorė turėjo kokį nors psichikos sutrikimą, sirgo silpnaprotyste ar kita liga, kas būtų galėję eliminuoti jos gebėjimą suprasti savo veiksmus bei išreikšti tikrąją valią ir panašiai. Apskritai medicininiuose įrašuose nėra pažymėta apie testatorės apatiją aplinkai, nesiorientavimą laike, nebeatpažinimą artimųjų, negebėjimą suprasti savo veiksmų esmės ir panašiai. Medicininiai duomenys leidžia daryti išvadą, kad tik fizinė testatorės sveikatos būklė nebuvo itin gera, testatorei reikėjo kitų asmenų priežiūros ir fizinės pagalbos, tačiau medicininiai dokumentai niekur neleidžia daryti išvados apie testatorės neveiksnumą bei negebėjimą suprasti savo veiksmų ar jų pasekmių. Priešingai, kvalifikuotų gydytojų net ir po testamento sudarymo buvo konstatuota, kad testatorės sąmonė nėra sutrikusi. 

33.3.                      Pirmosios instancijos teisme parodymus davę liudytojai kalbėjo tik apie testatorės fizinės būklės silpnumą, negalėjimą atsikelti iš lovos, tačiau nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad testatorė nesiorientavo aplinkoje, ko nors neatpažino ar nesuvokė. Priešingai, net pats ieškovės sūnus liudytojas G. S., gyvenęs kartu su testatore, paaiškino, kad normaliai kalbėdavosi su testatore iki pat jos mirties. Be to, testatorė testamentą sudarė notaro akivaizdoje ir byloje liudijęs notaras A. Rasimavičius žodžiu paaiškino, kad nepastebėjo jokių testatorės valios trūkumų. Be to, iš teismo medicinos dokumentų matyti, kad testatorė 2015 m. sausio 22 d. pati sugebėjo septyniose vietose įrašyti savo parašą bei datą.

33.4.                      Esant įrodymams, kad testatorė suprato, kokį sandorį sudaro, suprato savo veiksmų reikšmę, nepašalinęs visų abejonių dėl išreikštos testatorės valios atitikties jos tikrajai valiai ir to nepaisydamas, apeliacinės instancijos teismas pripažino testamento dalį dėl turto paskirstymo negaliojančia, dėl to visas šio teismo sprendimas turi būti panaikintas kaip paneigiantis testatorės valią. Testatorė turėjo tik fizinio pobūdžio sveikatos problemų, tačiau ne psichinio ir gebėjo viską suprasti. Nėra svarbūs ir testatorės motyvai, nes svarbiausia yra jos valia. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo 57 punkte nurodė, kad nėra tikras bei abejoja, ar testatorė suprato testamento turinį, ir vis tiek panaikino visą šį testamentą.

33.5.                      Atsakovas pasiūlė testatorei testamento vykdytoju paskirti būtent advokato padėjėją E. Galatiltį todėl, kad atsakovas yra kartu su juo dirbęs ir žinojo, kad šis asmuo yra patikimas tokiam reikalui atlikti. Kadangi kito kandidato testatorė neturėjo ir atsakovu pasitikėjo, tai ir sutiko dėl pasiūlyto minėto asmens kandidatūros. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, ko negalėjo testatorė paskirti testamento vykdytoju, kai pasirinktas rekomenduotas žmogus, juolab kai rekomendacija gauta iš artimo žmogaus. 

33.6.                      Atsakovas iki testatorės mirties gyveno kartu su testatore jai priklausančiame name, kuris natūra ir buvo paliktas atsakovui, įpareigojant jį išmokėti už ieškovei tenkančią dalį kompensaciją. Be to, atsakovas neturi kito gyvenamojo būsto Vilniaus mieste, turi išlaikyti neįgalų sūnų, todėl tokio pobūdžio testatorės patvarkymas, kai atsakovo naudai buvo palikta daugiau turto, yra logiškas.

33.7.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino testamentą pagal CK 1.91 straipsnį, pagal kurį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, kai ekonomiškai silpnesnė ar iš esmės ekonomiškai priklausoma sandorio šalis yra privedama prie to, kad sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas šias aplinkybes, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Kasacinio teismo pažymėta, kad, ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu. Šias aplinkybes turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019). 

33.8.                      Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 39–40 punktuose teisingai konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių itin prastą testatorės sveikatos būklę ar (ir) įtemptus testatorės ir atsakovo santykius, kas būtų leidę atsakovui manipuliuoti testatorės valia bei ją palaužti tokiu būdu, kad testatorė (nors ir būdama silpnos fizinės sveikatos) nebūtų supratusi ginčijamo testamento patvarkymų, kiek tai susiję su turto masės paskirstymu tarp ieškovės ir atsakovo. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pastarųjų elektroninių laiškų turiniu, nustatė, kad laiškuose atsispindi atsakovo noras paveldėti turtą konkrečiu būdu ir proporcijomis bei turėti galimybę išmokėti kompensaciją per kuo ilgesnį terminą; taip pat atsispindi noras testamento surašymo klausimą išspręsti kuo greičiau pas notarą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pastarosios aplinkybės patvirtina atsakovo kaip įpėdinio norą paveldėti konkretų turtą konkrečiu būdu, tačiau niekaip nepatvirtina, kad atsakovas būtų apgavęs testatorę ar privertęs (palaužęs) jos valią sudaryti būtent tokio turinio ginčijamą testamentą. 

33.9.                      Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių konkrečių įrodymų, kad atsakovas kaip nors privertė testatorę sudaryti ne tokį testamentą, kokio testatorė norėjo. Kadangi atsakovas ir testatorė labai daug laiko praleisdavo kartu ir intensyviai bendravo, o testatorė norėjo atsakovui palikti turtą natūra, tai testatorė savo laisva valia ir derino testamento turinį su atsakovu ir dėl to nieko blogo savaime nėra. Prieš sudarant testamentą reikėjo rasti ir notarą testamentui sudaryti, ir testamento vykdytoją, todėl visiškai natūralu, kad atsakovo galėjo būti bendraujama su šiais asmenimis. Tai nėra jokios aplinkybės panaikinti testamentą pagal CK 1.91 straipsnį. Priešingai – be šių veiksmų testamentas nebūtų atsiradęs. Kad atsakovas galėjo norėti paveldėti turtą konkrečiu būdu, irgi nėra nieko blogo, kadangi testatorė dar iš anksto su atsakovu bendravo ir derino su juo, kokį turtą atsakovui ji paliks. Testatorė visada klausė atsakovo nuomonės šiais klausimais, kadangi labiausiai juo pasitikėjo ir jį vertino. Tačiau viskas vyko laisva testatorės valia ir noru. Vien tik atsakovo norai ir nuomonė nėra joks pagrindas panaikinti sandorį pagal CK 1.91 straipsnį. 

33.10.                      Nėra įrodymų, kad testamentas sudarytas prieš testatorės valią. Tai vyko žinant ir pritariant testatorei, pačios testatorės iniciatyva. Būtų visai kita situacija, jeigu byloje būtų kokių nors įrodymų, kad testatorė norėjo turtą palikti ieškovei, tačiau atsakovas neleido to padaryti ir t. t. Tačiau testatorei nebuvo motyvo palikti turtą natūra ieškovei, kai tarp jų buvo atotrūkis, o ieškovė nedėjo tiek pastangų rūpintis testatore, kiek tai darė atsakovas. Tikriausiai kiekvienas žmogus prieš mirtį paliktų visą ar didžiąją dalį savo turto tam asmeniui, kuris visada yra šalia ir juo rūpinasi. Atsakovas nesiekė, kad testamentu būtų visas turtas paliktas išimtinai tik jam.

33.11.                      Testamente įtvirtintas 20 metų terminas, per kurį atsakovas nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos turi išmokėti ieškovei kompensaciją. Kasacinio teismo taip pat yra akcentuota, kad, vadovaujantis CK 5.19 straipsniu, testatorius turtą palieka savo nuožiūra, be kita ko, jis gali palikti visą turtą ar jo dalį vienam ar keliems asmenims, atimti paveldėjimo teisę iš įpėdinių pagal įstatymą ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-469/2018). Pagal kasacinio teismo praktiką ir teisės aktus nėra svarbu, kokio turinio testamentas teismams atrodytų teisingas. Nėra svarbu, ar visų įpėdinių teises testamentas saugo vienodai, ar kieno nors interesus saugo mažiau, ar kieno interesų nesaugo visiškai. Testamentas neturi būti visiems vienodai teisingas, jis apskritai neturi būti teisingas, kadangi testatorius turtą palieka kaip nori (savo nuožiūra) (CK 5.19 straipsnis), testatorius net gali atimti paveldėjimo teisę. Nėra jokių byloje įrodymų, kad atsakovas privertė ar palaužė testatorę nustatyti tokį terminą ir tai nebuvo padaryta savanoriškai. 

33.12.                      Pagal kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, šis turi būti nustatomas vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pažeidimais) CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011). Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, o yra tik priešingi įrodymai, kad ji viską suprato ir iki testamento sudarymo, ir po jo. Nėra nė vieno įrodymo, kad atsakovas kaip nors neteisėtai privertė testatorę prieš jos valią sudaryti būtent aptariamo turinio testamentą su minėtu 20 metų terminu, atsakovas nenurodė testatorei šį terminą nustatyti. Atsakovas neneigia ir niekada neneigė, kad prieš testamento sudarymą šia tema bendravo su testatore jos pačios iniciatyva. Bylą nagrinėję teismai be jokio pagrindo sprendė, kad testatorė nesuprato 20 metų termino esmės, nes neva turėjo pažintinių problemų. Ne tik testatorei, bet ir bet kuriam kitam net ir garbaus amžiaus asmeniui yra itin aiški sąlyga, netgi nereikalaujanti jokio paaiškinimo, kuria nustatoma, po kiek metų turi būti išmokama kompensacija. Nėra abejonių, kad testatorė šią sąlygą suprato. Testatorės laisva valia buvo nustatyti 20 metų terminą ir ši testatorės valia turi būti gerbiama. Tokį terminą testatorė pasirinko dėl savų motyvų. Ieškovė nebuvo nuskriausta, nes net jeigu ji ir hipotetiškai apskritai negautų kompensacijos, testatorė jai pagal testamentą bet kuriuo atveju paliko 1/2 žemės sklypo su pastatais dalį (duomenys neskelbtini). 

34.       Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė G. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. sprendimą. Atsiliepime išdėstyti esminiai argumentai:

34.1.                      Dėl CK 1.89 straipsnyje nustatyto pagrindo testamentą pripažinti negaliojančiu kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017). 

34.2.                      Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, atliktos ekspertizės pagrindu ekspertų pateiktos išvados nėra vienareikšmės. Viena vertus, ekspertų išvadose kalbama apie tai, kad testatorė testamento sudarymo metu galėjo turėti tam tikro lygio pažintinės veiklos sutrikimo požymių, kas neabejotinai galėjo paveikti jos suvokimą apie ginčo aplinkybes (testamento sudarymą, jo sąlygas ir reikšmę). Kita vertus, ekspertai negali vienareikšmiškai pasakyti, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Analogiškai teismo ekspertai pasisakė ir apie testatorės medikamentinio gydymo šalutinį poveikį, dėl kurio ji būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. 

34.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, siekdamas visapusiško bylos aplinkybių atskleidimo, vertino ir kitus byloje esančius ir testatorės sveikatos būklę apibūdinančius dokumentus. Atsakovas kasaciniame skunde aiškiai pripažino aplinkybes, kad testatorės sveikatos būklė paskutiniais keliais mėnesiais smarkiai blogėjo. Kartu įvertinus aplinkybes, kurias nustatė apeliacinės instancijos teismas (žr. minėto teismo sprendimo 53 punktą) – testatorei pradėjo trikti atmintis, pablogėjo orientacija, ryškėjo imunodeficito požymiai, nustatyta diagnozė dėl lėtinės galvos smegenų išemijos su nepatikslinta demencija, visiškai pagrįsta ir teisėta yra apeliacinės instancijos teismo išvada apie testatorės gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę, įvertinus ir tai, kad testatorei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos buvo nustatytas neterminuotas didelių specialiųjų poreikių lygis. Atsakovo kasacinio skundo argumentas, kad tiek iki testamento sudarymo, tiek ir po jo nebuvo jokių duomenų, kad testatorė turėjo kokį nors psichikos sutrikimą, sirgo silpnaprotyste ar kita liga, kas būtų galėję eliminuoti testatorės gebėjimą suprasti savo veiksmus bei išreikšti tikrąją valią, pats savaime neteikia pagrindo daryti išvadą apie testatorės gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę. 

34.4.                      Gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę nulemia ne tik asmens atitinkama psichikos, bet ir sveikatos būklė, kurioms atitinkamo sandorio sudarymo metu gali turėti įtakos pašaliniai veiksniai, ligos, stresinės situacijos ir t. t. Vertinant testatorės gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę testatorės būsenos aspektu, yra pagrindas daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog, būdama labai senyvo amžiaus, turėdama minėto pobūdžio sveikatos problemų, testatorė, kuriai vis dažniau pradėjo trikti atmintis, blogėjo orientacija, negalėjusi pati be aplinkinių pagalbos apsitarnauti, išsekusi, nebuvo tokios geros būsenos, kad gebėtų sudaryti ginčijamą testamentą. Labiau tikėtina, kad dėl savo turėtų sveikatos problemų, kurios gali būti laikomos kaip turėjusios poveikį testatorės gebėjimui suvokti, kokį sandorį (testamentą) ji sudarė, testatorė visiškai nesuprato savo veiksmų reikšmės testamento sudarymo metu. Minėtą išvadą pagrindžia ginčijamo testamento turinys. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs testatorės būseną testamento sudarymo metu, visiškai pagrįstai sprendė, kad, būdama tokios būsenos, testatorė negalėjo priimti tokių patvarkymų, kurie konstatuoti ginčo testamente. 

34.5.                      Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, testamento patvarkymu Nr. 4 nurodytas įpareigojimas atsakovui dėl kompensacijos išmokėjimo termino ir jos dydžio apskaičiavimo yra neįprastas. Sunku patikėti, kad testatorė, buvusi prieš tai nurodytos sveikatos būsenos, būtų galėjusi taip tiksliai ir konkrečiai nurodyti kompensacijos apskaičiavimo, nustatymo mechanizmą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jei testatorė būtų suvokusi testamento turinį, mažai tikėtina, kad ji būtų nustačiusi 20 metų terminą (šią dieną faktiškai jau yra 25 metai) kompensacijai išmokėti. Labiau tikėtina, kad testatorė, jei būtų gebėjusi suprasti, kokį sandorį sudarė, įvertinusi abiejų šalių amžių, ieškovės sveikatos, o atsakovo – finansines problemas, būtų sudariusi visai kitokį sandorį. Atsakovas kasaciniame skunde neatmeta, jog kompensacija ieškovei gali būti neišmokėta. Daryti išvadą, kad testatorė suvokė, jog iš esmės visą savo turtą be teorinės galimybės negauti kompensacijos palieka atsakovui, nėra jokio loginio ir teisinio pagrindo. Testatorės būsenai testamento sudarymo metu turėjo įtakos pašaliniai veiksniai (ligos, kitos sveikatos problemos), todėl testamento sudarymo momentu ji negalėjo būti tokios būsenos, kuri jai leistų priimti tokį testamentą, iš kurio turinio aiškiai matyti, kad jis iš esmės prieštaringas, neadekvatus, neproporcingas, žalingas ieškovei. Testamente neatsispindi tikroji testatorės valia. 

34.6.                      Dėl CK 1.91 straipsnyje nurodyto pagrindo buvimo – šis pagrindas taikomas ir tuo atveju, kai nustatoma, kad sandorį sudaręs asmuo buvo fiziškai ir (ar) ekonomiškai priklausomas nuo asmens, kurio naudai sudarė sandorį, ir sudariusio sandorį asmens priklausomybė nuo kito asmens lėmė sandorio sudarymą; asmuo, nebūdamas priklausomas nuo asmens, kurio naudai sudarytas sandoris, tokio sandorio nebūtų sudaręs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017). Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią.

34.7.                      Atsakovas kasaciniame skunde patvirtino, kad testamento projektas buvo pradėtas rengti gerokai anksčiau, nei buvo patvirtintas ginčo testamentas. Svarbu tai, kokiu būdu ir kieno interesas, valia egzistavo rengiant testamento projektą. Tai ypač svarbu, nustatant tikrąją testatorės valią. Iš susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad atsakovas derino sau palankų testamento tekstą. Elektroniniame laiške atsakovas aiškiai išreiškia savo siekį, tikslą – rasti sprendimą, kaip turtą paveldėti vienam. Taigi pradiniai ginčo testamento sudarymo veiksmai aiškiai nurodo, kad tikroji valia įgyti testatorės turtą – yra išimtinai atsakovo. Būtent jam norint kompensacijos išmokėjimo terminas buvo padidintas iki 20 metų. Iš viso susirašinėjimo turinio matyti, kad testamento tekstas, turinys visiškai nebuvo derintas su testatore. Pavyzdžiui, iš atsakovo 2015 m. kovo 18 d. laiško trečiajam asmeniui advokato padėjėjui E. Galatilčiui matyti, kad testamento tekstą atsakovas ketina derinti su minėtu trečiuoju asmeniu. Jei atsakovas būtų tik tas asmuo, kuris užsiėmė techniniu testatorės valios išreiškimo procesu, tai gautą testamento projektą jis turėtų derinti su testatore, nes būtent testatorė turi įsitikinti ir patvirtinti, kad testamente išdėstyta valia atitinka jos tikrąją valią. Tačiau su testatore testamento turinys derintas nebuvo. Testamento turinys buvo derintas tarp atsakovo ir advokato padėjėjo E. Galatilčio, notaro A. Rasimavičiaus ir notaro motinos. Apie tai, kad testamentas yra tinkamas, laiške pasisako atsakovas, turėdamas omenyje save ir advokato padėjėją. Ginčo testamento turinys skiriasi nuo pradinio atsakovo siekto patvirtinti testamento turinio tik todėl, kad po to, kai advokato padėjėjas E. Galatiltis ir notaras A. Rasimavičius paaiškino atsakovui, jog dėl jo siūlomo testamento sąlygų gali iškilti keblumų ir testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu, atsirado poreikis testamentą įforminti tokiu būdu, kad atsakovas vis vien galėtų įgyvendinti savo norą paveldėti iš esmės visą testatorės turtą be jokių kliūčių ir įsipareigojimų. 

34.8.                      Testamente nebuvo išreikšta testatorės valia. Testamente buvo išreikšta būtent atsakovo valia paveldėti testatorės visą turtą ir pasitelkiant testamentą užvaldyti kitą buvusį tėvų turtą, kurį paveldėjo ieškovė po tėvo mirties. Būtent atsakovas, daręs poveikį testatorei, pasinaudojęs jos būkle, galimu jos noru sudaryti testamentą, sudarė testamentą savo nuožiūra, jame išreiškė savo valią, o testatorei davė tik pasirašyti. Pasirašymas savaime nereiškia, kad testamente išreikšta būtent pasirašiusio asmens valia. 

34.9.                      Testamentas buvo sudarytas dviem egzemplioriais. Byloje yra pateikti abu testamento egzemplioriai, tiksliau, vienas jų – notaro išduotas testamento dublikatas. Testamento dublikate nėra testatorės parašo antrame lape. Ieškovė Notariato įstatymo 39 straipsnio 1 dalies pagrindu kreipėsi į notarą, tvirtinusį ginčo testamentą, ir pareikalavo testamento dublikato. Notaras A. Rasimavičius, tvirtinęs ginčo testamentą, 2018 m. vasario 15 d. išdavė testamento dublikatą. Išanalizavus testamento egzempliorių, skirtą testatorei, ir tą, kuris buvo saugomas pas notarą ir kurio pagrindu buvo išduotas testamento dublikatas, akivaizdžiai matyti, kad jie skiriasi. Notaro saugomame egzemplioriuje trūksta testatorės parašo. Kyla ginčytinas klausimas, ar testatorė išreiškė savo valią iš tikrųjų pasirašydama testamentą.

34.10.                      Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui (CK 5.28 straipsnio 4 dalis). Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja (CK 5.30 straipsnio 3 dalis). Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Esant konstatuotoms faktinėms aplinkybėms, spręstina, kad testamentas, kaip niekinis, patvirtintas negalėjo būti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Byloje nebuvo keliamas reikalavimas testamentą pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Tačiau esant susiklosčiusiai situacijai, pirmiau nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad testamentas aiškiai pažeidžia ieškovės teises, yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento. Vieno iš egzempliorių testatorei nepasirašius, ginčo testamentas nurodytu teisiniu pagrindu laikytinas niekiniu ir negaliojančiu. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

35.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu dviem teisiniais pagrindais: kaip sandorio, sudaryto savo veiksmų negalėjusio suprasti asmens (CK 1.89 straipsnis), ir kaip sandorio, sudaryto dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis).

36.       Pirmosios instancijos teismas CK 1.89 straipsnio pagrindu pripažino negaliojančia testamento patvarkymo dalį, kurioje atsakovui buvo nustatyta pareiga per 20 metų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos išmokėti ieškovei kompensaciją už jam atitenkančias žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kiemo rūsio (duomenys neskelbtini) dalis, ir iš testamento patvarkymo Nr. 4 pašalino tekstą „per 20 (dvidešimt) metų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos“. Reikalavimą pripažinti testamentą negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

37.       Išnagrinėjęs ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – negaliojančiu pripažino visą testamentą. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta, kokiu teisiniu pagrindu (CK 1.89 straipsniu, CK 1.91 straipsniu ar kt.) vadovaudamasis teismas testamentą pripažino negaliojančiu. Tai laikytina skundžiamo teismo sprendimo procesiniu trūkumu. Remiantis CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktu motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodoma, be kita ko, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi. Ši teisės norma reiškia, kad sandorių pripažinimo negaliojančiais bylose teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo nurodyti ne tik motyvus, dėl kurių sandoris pripažįstamas negaliojančiu, bet ir konkretų CK straipsnį, kuriuo pagrindu priimamas toks sprendimas.

38.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atlikusi skundžiamo sprendimo motyvų analizę, konstatuoja esant pakankamą pagrindą manyti, kad apeliacinės instancijos teismas testamentą pripažino negaliojančiu remdamasis abiem ieškinyje nurodytais teisiniais pagrindais – t. y. tiek kaip sandorį, sudarytą savo veiksmų negalėjusio suprasti asmens (CK 1.89 straipsnis), tiek kaip sandorį, sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio pagrindu). Tokią išvadą suponuoja šie apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai:

38.1.                      Sudaryti tik atsakovui naudingą testamentą, paskirti atsakovui pažįstamą asmenį testamento vykdytoju O. L. K. darė įtaką sūnus atsakovas E. A. K., su kuriuo ji gyveno ir iš esmės dėl sveikatos būklės buvo priklausoma. <...> Nors pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su elektroninių laiškų turiniu, sprendė, kad nors juose ir atsispindi atsakovo noras paveldėti turtą konkrečiu būdu ir proporcijomis bei turėti galimybę išmokėti kompensaciją per kuo ilgesnį terminą ieškovei, tačiau tai niekaip nepatvirtina, kad atsakovas būtų apgavęs testatorę ar privertęs/palaužęs jos valią sudaryti būtent tokio turinio ginčijamą testamentą. Teisėjų kolegija su šiomis išvadomis neturi pagrindo sutikti (skundžiamo sprendimo 56 punktas);

38.2.                      <...> atsakovas, galimai nuslėpdamas svarbias aplinkybes (konkrečius kompensacijos išmokėjimo terminus G. S., būsimų paveldėtojų paveldimo turto vertės realius skirtumus), sąmoningai siekdamas galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia, ir apgaulės būdu paskatino motiną sudaryti ne tokį sandorį, kokį galimai ji siekė sudaryti (skundžiamo sprendimo 58 punktas);

38.3.                      nors VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos 2014 m. spalio 3 d. – 2015 m. sausio 21 d. būklės įvertinimuose nurodoma, kad O. L. K. būklė patenkinama, ligonė sąmoninga, kontaktiška, orientuota, 2015 m. balandžio 10 d. – kad būklė patenkinama, o liudytojas G. S. nurodė, kad su močiute buvo galima susikalbėti, minėti duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad testatorė, sudarydama ginčijamą testamentą, galėjo pilnai suprasti savo patvarkymų esmę, turinį bei išreiškė savo valią (skundžiamo sprendimo 53 punktas);

38.4.                      <...> nelogiškas yra ir testamento patvarkymas Nr. 5, kuriuo testamento vykdytoju buvo paskirtas E. Galatiltis, kuris, kaip matyti iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų, testatorei yra visiškai svetimas žmogus, tačiau yra pažįstamas su atsakovu E. A. K. (sprendimo 55 punktas);

38.5.                      <...> O. L. K. sudarytas testamentas turi valios ir turinio trūkumų, yra pasirašytas asmens, kuris galimai pilnai nesuvokė viso dokumento reikšmės ir jo turinio (skundžiamo sprendimo 57 punktas);

38.6.                      apelianto E. A. K. teiginiai, kad, tvirtindamas testamentą, notaras A. Rasimavičius laikėsi Notariato įstatyme nustatytų notarinių veiksmų atlikimo taisyklių, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad testamentą O. L. K. sudarė pilnai suprasdama savo patvarkymų esmę, turinį, išreikšdama savo valią (skundžiamo sprendimo 60 punktas);

39.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą – ta apimtimi, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančia testamento patvarkymo Nr. 4 dalį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyti argumentai dėl abiejų – t. y. CK 1.89 ir 1.91 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šioje nutartyje pirmiausia pasisakys dėl šių kasacinio skundo argumentų.

Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu

40.       Pagal CK 5.15 straipsnio 2 dalį testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Kai testamentą sudarė asmuo, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

41.       Asmeniui, CK 1.89 straipsnio pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012).

42.       Sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 27 punktas).

43.       Asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).

44.       Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

45.       Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012).

46.       Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas (ta apimtimi, kuria teismas pripažino negaliojančia testamento patvarkymo Nr. 4 dalį) ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiami, be kita ko, aplinkybėmis, susijusiomis su tariamu testatorės nesugebėjimu suprasti savo veiksmų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia CK 1.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sandorio (testamento) pripažinimo negaliojančiu sąlygos.

47.       Pirma, pagal bendrą taisyklę CK 1.89 straipsnyje įtvirtintas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas suponuoja galimybę pripažinti negaliojančiu tik visą sandorį – t. y. sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį negali būti išskiriama sandorio dalis, kurios atžvilgiu būtų daroma išvada, jog asmuo nesugebėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, ir sandorio dalis, kurios atžvilgiu būtų galima daryti kitokią išvadą.

48.       Antra, pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės išvadose nurodyta, kad suformuluojama prielaidinė išvada nustatant, kad objektyvių duomenų testatorei testamento sudarymo metu nustatyti psichikos sutrikimą ar išreikštą silpnaprotystę nepakanka, todėl ji testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti; turimi duomenys leidžia daryti tik teorinę prielaidą apie tai, kad testatorė testamento sudarymo metu galėjo turėti tam tikro lygio pažintinės veiklos sutrikimo požymių, tačiau objektyvių duomenų teigti, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nepakanka; taip pat nėra objektyvių duomenų apie testatorės medikamentinio gydymo šalutinį poveikį, dėl kurio ji būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio išvados yra reikšmingas įrodymas vertinant ginčijamą sandorį sudariusio asmens būseną sandorio sudarymo metu. Nors šis įrodymas ir neužkerta kelio ieškovei įrodinėti, o teismui – pagrįsti sandorį sudariusio asmens nesugebėjimą suprasti savo veiksmų kitais įrodymais (pvz., liudytojų parodymais), tačiau nulemti priešingą, nei teismo ekspertizės akte nurodyta, išvadą galėtų tik ypač svarių įrodymų visuma.

49.       Trečia, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs savarankišką byloje esančių medicininių dokumentų ir liudytojo G. S. parodymų analizę, konstatavo, jog „minėti duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad testatorė, sudarydama ginčijamą testamentą, galėjo pilnai suprasti savo patvarkymų esmę, turinį bei išreiškė savo valią“. Priešingai šios nutarties 41 ir 45 punktuose nurodytai kasacinio teismo praktikai, ši teismo išvada suformuluota taip, tarsi ne ieškovei tektų pareiga pagrįsti testatorės nesugebėjimą suprasti savo veiksmų, o atsakovui tektų pareiga pagrįsti testatorės sugebėjimą suprasti savo veiksmus, o visos abejonės dėl galimo testatorės nesugebėjimo suprasti savo veiksmų būtų aiškintinos ieškovės naudai. 

50.       Ketvirta, teismams nenustačius iš esmės jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad testatorės būsena (jos sveikata, psichikos būklė ir kitos svarbios aplinkybes) nulėmė jos nesugebėjimą suprasti savo veiksmų, aplinkybės, susijusios su testamento turiniu (jo naudingumas, pagrįstumas, protingumas ir kita) ir jo sudarymo aplinkybėmis, negali būti pripažįstamos pakankamomis sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

51.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas (ta apimtimi, kuria teismas pripažino negaliojančia testamento patvarkymo Nr. 4 dalį) ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.89 straipsnio normą, todėl šia apimtimi teismų procesiniai sprendimai yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu

52.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

53.       Tiek ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), tiek dėl jį sudariusio fizinio asmens būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 40 punktas).

54.       Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

55.       Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 61 punktą).

56.       Įpėdinių dalyvavimo faktas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad testatoriaus valiai buvo daromas poveikis. Pagal CK 5.18 straipsnio 1 dalį įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010).

57.       Remiantis Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi ir CK 5.18 straipsnio 1 dalimi įpėdinių dalyvavimas sudarant testamentą yra leidžiamas ir šis jų dalyvavimas savaime nereiškia prievartos naudojimo testatorės atžvilgiu. Šios aplinkybės turi būti atskirai įrodinėjamos byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012).

58.       Minėta, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiamas, be kita ko, aplinkybėmis, susijusiomis su tariama testatorės apgaule. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sandorio (testamento) pripažinimo negaliojančiu sąlygos – testatorės apgaulės.

59.       Pirma, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sudaryti tik atsakovui naudingą testamentą, paskirti atsakovui pažįstamą asmenį testamento vykdytoju O. L. K. darė įtaką sūnus atsakovas E. A. K., su kuriuo ji gyveno ir iš esmės nuo kurio dėl sveikatos būklės buvo priklausoma, savaime nepatvirtina, kad atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų), dėl kurių testatorė buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kokį ji iš tikrųjų siekė sudaryti. Pažymėtina, kad kito asmens įtaka sandorį sudarančiam asmeniui CK 1.91 straipsnio prasme savaime nelaikytina nesąžiningu veiksmu – apgaule.

60.       Antra, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas apgaulės būdu paskatino motiną sudaryti ne tokį sandorį, kokį galimai ji siekė sudaryti, yra grindžiama ne byloje nustatytomis aplinkybėmis, o prielaida – tuo, kad atsakovas galimai nuslėpė svarbias aplinkybes (konkrečius kompensacijos išmokėjimo terminus G. S., būsimų paveldėtojų paveldimo turto vertės realius skirtumus), atsakovo galimu poveikiu testatorei.

61.       Trečia, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors elektroniniuose laiškuose ir atsispindi atsakovo noras paveldėti turtą konkrečiu būdu ir proporcijomis bei turėti galimybę išmokėti ieškovei kompensaciją per kuo ilgesnį terminą, tačiau tai niekaip nepatvirtina, kad atsakovas būtų apgavęs testatorę. Priešingą išvadą padaręs apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokie konkrečiai elektroninių laiškų duomenys (informacija) pagrindžia tokį sprendimą.

62.       Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas, sprendimą grįsdamas tiek testatorės nesugebėjimu suprasti savo veiksmų, tiek apgaule, rėmėsi vienas kitą šalinančiais motyvais. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatavimas, kad asmuo sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, reiškia, kad sandorį sudaręs asmuo apskritai neturėjo jokios valios sandorio atžvilgiu (buvo tik valios išraiška). Tuo tarpu apgaulė suponuoja kitokio pobūdžio valios defektą – ne jos nebuvimą, o nepagrįstai susiformavusią (nesąžiningų veiksmų suformuotą) valią.

63.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnio normą (nors sprendimo motyvuojamojoje dalyje jos tiesiogiai ir nenurodė), todėl šia apimtimi skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas.

Dėl faktinio ieškinio pagrindo teisinio kvalifikavimo, teismo teisės taikyti teisę ex officio (pagal pareigas; savo iniciatyva) 

64.       Pažymėtina, kad pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 56 punktą; 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020 46 punktą).

65.       Šioje nutartyje konstatuota, kad byloje teismų nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo testamentą pripažinti negaliojančiu CK 1.89 ar 1.91 straipsnių pagrindu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl galimybės pripažinti negaliojančia testamento patvarkymo Nr. 4 dalį, kuria buvo nustatytas 20 metų terminas, skaičiuojamas nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, atsakovui išmokėti ieškovei kompensaciją, CK 1.90 straipsnio pagrindu – t. y. teisiškai įvertinti, ar testatorė, sudarydama testamentą, nurodyta apimtimi iš esmės nesuklydo. Tai pagrindžia toliau nurodyti argumentai.

66.       Pirma, nors ieškovė prašė teismą pripažinti testamentą negaliojančiu CK 1.89 ir 1.91 straipsnių pagrindu, tačiau tai nesaistė teismų, atsižvelgiant į ieškinio faktinius pagrindus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, spręsti dėl galimybės pripažinti testamentą (ar jo dalį) negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu (žr. šios nutarties 64 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką).

67.       Antra, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo testamento patvarkymo Nr. 4 dalies, kiek tai susiję su 20 metų terminu kompensacijai sumokėti, turinį (jo nepagrįstumą, žalingumą ieškovei, įvertinus jos sveikatos istoriją ir amžių) bei testatorės būseną (senyvą amžių, ligos nulemtą tikėtiną pažintinį sutrikimą), padarė labiausiai tikėtiną prielaidą, kad testatorė testamento patvarkymo Nr. 4 dalies, kiek tai susiję su 20 metų termino skaičiavimo tvarka, tikruoju turiniu bei sukeliamomis tikromis materialinėmis pasekmėmis bei jų esminiu nenaudingumu ieškovei, iki galo nesuprato. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs testamento turinio ir jo pasirašymo aplinkybių analizę, konstatavo, kad testamentas yra pasirašytas asmens, kuris galimai iki galo nesuvokė viso dokumento reikšmės ir jo turinio. Nors šios teismų išvados nesudaro pagrindo spręsti dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 ar 1.91 straipsnių pagrindu, tačiau sudaro pagrindą spręsti klausimą, ar testatorė nesuklydo dėl testamento patvarkyme Nr. 4 nurodytos kompensacijos išmokėjimo tvarkos (CK 1.90 straipsnis).

68.       Trečia, pagrindą kelti klausimą, ar tikrąją testatorės valią atitiko testamento patvarkyme Nr. 4 nustatytas 20 metų terminas atsakovui išmokėti ieškovei kompensaciją, skaičiuojamas nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, sudaro atsakovo elektroniniuose laiškuose užfiksuota informacija: 2015 m. vasario 20 d. laiške trečiajam asmeniui advokato padėjėjui E. Galatilčiui atsakovas, be kita ko, nurodė: „<...> motina nori <...>, kad aš per 10 metų po jos mirties savo seseriai sumokėsiu 1/2 šio turto rinkos vertės testamento paskelbimo dienai“; 2015 m. kovo 2 d. laiške E. Galatilčiui atsakovas, be kita ko, nurodė: „<...> motina nori <...>, kad aš po jos mirties per 10 metų išmokėsiu jos dukrai, mano seseriai, to turto rinkos vertę, nustatytą iškart po motinos mirties <...>“; 2015 m. kovo 6 d. laiške E. Galatilčiui atsakovas, be kita ko, nurodė: „<...> sklypą (duomenys neskelbtini) mama nori skirti man vienam, o namą ir sklypą po juo man, su sąlyga, kad per 10 metų išmokėsiu savo seseriai 50 proc. rinkos vertės <...>“ Nurodytas elektroninis susirašinėjimas sudaro pagrindą abejoti, ar testatorės valia dėl kompensacijos išmokėjimo tvarkos buvo nuosekli ir ar ji atitiko testamento patvarkymo Nr. 4 sąlygą, pagal kurią ieškovė kompensaciją už jai tenkančią vertingiausią turto dalį gautų tik po daugiau nei 20 metų ar netgi apskritai jos negautų (įvertinus ieškovės ir atsakovo amžių bei ieškovės sveikatos būklę, taip pat atsakovo galimybę vengti išsiimti paveldėjimo teisės liudijimą ir tokiu būdu atitolinti kompensacijos mokėjimo terminą).

69.       Minėta, kad vertindami atsakovo elektroninių laiškų turinį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėjo prie skirtingų išvadų: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jie nepatvirtina, o apeliacinės, priešingai, – kad patvirtina, jog atsakovas būtų apgavęs testatorę ar privertęs (palaužęs) jos valią sudaryti būtent tokio turinio ginčijamą testamentą. Tačiau vertindami šių laiškų turinį CK 1.91 straipsnio, nustatančio sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl apgaulės, prasme, teismai nepagrįstai jo nevertino CK 1.90 straipsnio, nustatančio sandorio pripažinimą dėl suklydimo, prasme. Tai reiškia, kad konstatavęs, jog minėtų elektroninių laiškų turinys nepatvirtina, jog atsakovas būtų apgavęs testatorę, pirmosios instancijos teismas turėjo, be kita ko, įvertinti, ar jis kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste nepatvirtina, kad atsakovė, sudarydama testamentą, kuriame kompensacijos mokėjimo terminas buvo ne 10, o 20 metų (nors pirmiau nurodytuose atsakovo laiškuose minimas 10 metų terminas), o skaičiavimo pradžia – ne testatorės mirtis, o paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo diena (nors atsakovo laiškuose minima mirtis), suklydo. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad minėtų elektroninių laiškų turinys patvirtina, jog atsakovas apgavo testatorę – t. y. nustatęs aplinkybę, kuri yra teisiškai reikšminga CK 1.91 straipsnio prasme, nebetyrė, ar minėtų elektroninių laiškų turinys kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste nepatvirtina teisiškai reikšmingos aplinkybės CK 1.90 straipsnio prasme (testatorės suklydimo). Vis dėlto šioje nutartyje pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažinus teisiškai nepagrįsta, klausimas, ar elektroninių laiškų turinys kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nepatvirtina CK 1.90 straipsnio prasme teisiškai reikšmingos aplinkybės (testatorės suklydimo dėl kompensacijos mokėjimo tvarkos), lieka neatsakytas.

70.       Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu (CK 1.90 straipsnio 1 dalis). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios šalies suklydimu (CK 1.90 straipsnio 6 dalis).

71.       Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Sandorio sudarymo motyvas nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga, todėl suklydimas dėl sandorio motyvų negali būti pripažintas esminiu suklydimu, išskyrus atvejus, kai sandorio sudarymo motyvai buvo inkorporuoti į sandorį kaip esminės jo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005).

72.       Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar išorinis valios išreiškimas atitinka vidinį – tikrąjį valios turinį, reikšminga įvertinti, kaip asmuo suvokė esmines sandorių aplinkybes, t. y. teismas tiria ir vertina, ar asmens sudaryti sandoriai turi valios trūkumų, ar sandorį sudariusių asmenų valia dėl sudaromų sandorių esmės buvo nuosekli, ar sandoriai sudaryti, tam iš anksto pasirengus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).

73.       Mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties neatitinka tikrosios sandorio šalies valios, galimas tik išskirtiniais atvejais, t. y. teismo išvada, kad testatorius iš esmės suklydo, sudarydamas ginčijamą testamentą, gali būti padaryta išskirtinai tik tuo atveju, jei gaunami patikimi duomenys apie esminį suklydimą, pateikiami nenuginčijami šio fakto įrodymai. Esminio suklydimo fakto nustatymas testamento ginčijimo atveju yra specifinis dar ir dėl to, kad testatoriaus valia, jo galimi argumentai nebūtinai atspindės vidutinio protingo žmogaus suvokimą apie paliekamo turto paskirstymą įpėdiniams, tačiau testatorius su savo nuosavybe turi teisę elgtis kaip tinkamas, jei nenustatyta, jog toks jo elgesys neatitinka jo tikrosios valios ir prieštarauja jo interesams. Nagrinėdamas ginčą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu teismas vertina ne tik ginčijamos testamento sąlygos lingvistinę konstrukciją, bet ir ankstesnių testatoriaus sudarytų testamentų turinį, taip pat liudytojų ir ginčijamą testamentą tvirtinusios notarės parodymus, aiškinasi tikruosius testatoriaus ketinimus, jo elgesį iki ir po testamento sudarymo, testamento sudarymo aplinkybes bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018, 30, 31, 35 punktai).

Dėl bylos procesinės baigties

74.       Šioje nutartyje konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas ta apimtimi, kuria teismas pripažino negaliojančia testamento patvarkymo Nr. 4 dalį, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.89 straipsnio normą, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.89 ir 1.91 straipsnių normas (nors sprendimo motyvuojamojoje dalyje jų tiesiogiai ir nenurodė), ir dėl to nepagrįstai ginčo testamentą pripažino negaliojančiu, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas.

75.       Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad klausimas, ar byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl testamento patvarkymo Nr. 4 nurodytos kompensacijos išmokėjimo tvarkos pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį, lieka neatsakytas.

76.       Teisingo proceso imperatyvas reikalauja sudaryti sąlygas šalims pateikti savo poziciją šios nutarties 75 punkte nurodytu klausimu ir pagrįsti šią poziciją, jų manymu, teisiškai reikšmingais papildomais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

77.       Perdavus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                         Andžej Maciejevski

                                                                 Sigita Rudėnaitė

                                                                 Gediminas Sagatys