Civilinė byla Nr. e2A-1614-480/2020

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00280-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.6.1; 2.6.8.8; 2.6.29.1; 3.3.1.14; 3.3.1.20

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12834-840/2020 pagal ieškovės Vytauto Didžiojo kredito unijos ieškinį atsakovui V. S. dėl kredito sutarties administravimo mokesčio priteisimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Vytauto Didžiojo kredito unija (toliau – Unija) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo V. S. priteisti 1 800 Eur skolą už nesumokėtą sutarties administravimo mokestį, 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareiškimo teisme gavimo dienos (2020 m. kovo 19 d.) iki visiško teismo įsakymo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2019 m. lapkričio 4 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. ŽEM201910-000066. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.10 punkte numatytas 1 800 Eur sutarties administravimo mokestis. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 3.4 punkte numatyta, kad šis mokestis turi būti sumokėtas į Unijos sąskaitą per 3 dienas po sutarties sudarymo, bet ne vėliau kaip iki kredito ar pirmosios jo dalies suteikimo. Taip pat numatyta, kad ši pinigų suma kredito gavėjui negrąžinama nepriklausomai nuo tolimesnių Unijos ir kredito gavėjo santykių. 2020 m. kovo 3 d. ieškovė gavo atsakovo pranešimą, kad jis nebeketina pasinaudoti kreditu pagal Kreditavimo sutartį, kas reiškia, jog sutarties administravimo mokesčio sumokėjimas iki kredito ar pirmosios jo dalies suteikimo buvo nebeįmanomas atsakovui atsisakius pasinaudoti kreditu, todėl atsakovo prievolė sumokėti sutarties administravimo mokestį, sutinkamai su Kredito sutarties bendrosios dalies 3.4 punktu, buvo 3 darbo dienos po sutarties sudarymo. Ieškovė 2020 m. kovo 9 d. pranešimu atsakovui nurodė, kad ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 16 d. jis sumokėtų 1 800 Eur administravimo mokestį, tačiau iki nurodytos datos skola sumokėta nebuvo, o iš atsakovo buvo gautas 2020 m. kovo 16 d. elektroninis laiškas, kuriame skolininkas nurodė, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ ir atsižvelgdamas į savo rizikos grupėje esantį amžių, prašo atidėti visus klausimus ir jų sprendimą iki karantino pabaigos, tačiau esant aiškiai išreikštai atsakovo valiai nebeimti kredito, o taip pat esant sutartinei prievolei sumokėti sutarties administravimo mokestį, Lietuvoje paskelbtas karantinas niekaip netrukdė atsakovui šią prievolę įvykdyti, juo labiau, kad iki 2020 m. kovo 16 d. karantino paskelbimo, prievolei įvykdyti atsakovas turėjo daugiau nei 4 mėnesius.

3.       Atsiliepime į ieškinį atsakovas V. S. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė iš atsakovo reikalauja sumokėti tūkstantines sumas už sutarties, kuri faktiškai nebuvo administruojama, t. y. nebuvo įgyvendinama ir vykdoma, administravimą, kas reiškia, jog ieškovė iš atsakovo reikalauja tūkstantinių sumų už jokių veiksmų neatlikimą, kas yra ydinga ir prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jos faktiškai patirtas išlaidas dėl sutarties parengimo ir patvirtinančių dėl sutarties parengimo patirtus tūkstantinius nuostolius. Kredito sutarties sąlygos, įskaitant prievolę mokėti tūkstantines sumas už sutarties administravimą, nors sutartis net nebuvo pradėta įgyvendinti ir vykdyti, yra akivaizdžiai nesąžiningos. Ieškovės atliekamos operacijos, susijusios su atsakovo banko sąskaitomis, yra neteisėtos. Iš atsakovo sąskaitos dingo pinigai. Prieš sutarties pasirašymą atsakovas buvo įgijęs pajų už 32 000 Eur, kurie buvo atsakovo sąskaitoje, tačiau atsiliepimo rengimo dieną jų nebebuvo. Sutartyje nėra numatyta kredito gavėjo prievolės sumokėti administravimo mokestį ir tuo atveju, jei sutartis po jos pasirašymo nėra įgyvendinama / pradedama vykdyti, t. y. kuomet net nėra sumokamas administravimo mokestis ir nėra įgyvendinamas tolimesnis sutarties vykdymas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovei 1 800 Eur kredito sutarties administravimo mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 79 Eur žyminio mokesčio ir 1 872,33 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

5.       Teismas konstatavo, kad ginčo dėl ieškovės ir atsakovo 2019 m. lapkričio 4 d. kredito sutarties sudarymo fakto ir sutarties teksto, bei po kredito sutarties pasirašymo atsakovo atsisakymo pasinaudoti ieškovės suteiktu kreditu ir nesumokėto ieškovės reikalaujamo 1 800 Eur kredito sutarties administravimo mokesčio nėra.

6.       Teismas padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyta, jog 2019 m. lapkričio 4 d. kredito sutartis Nr. ŽEM201910-000066 prieštarauja kokioms nors imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir kad ji yra tariamas ar apsimestinis sandoris, t. y. nenustatyta, kad ši sutartis yra niekinė ir negaliojanti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 1.86–1.87 straipsnių prasme.

7.       Teismas nurodė, jog 2019 m. lapkričio 4 d. kredito sutartis Nr. ŽEM201910-000066 nelaikytina vartojimo kredito sutartimi, ir pažymėjo, kad atsakovas, kaip kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, taip pat ir pasirašydamas / sudarydamas kredito sutartį, turėjo apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio veiksmo padarinius.

8.       Teismas konstatavo, kad kredito sutartis yra ne realinė, o konsensualinė, t. y. įsigalioja ir sukuria sutarties šalims teises ir pareigas nuo šios sutarties pasirašymo, t. y. sudarymo momento.

9.       Nepateikus teismui jokių įrodymų, kad kredito sutarties administravimo mokesčio dydis yra didesnis nei įprastai taikomas rinkoje, todėl teismas sprendė, jog jis nelaikytinas neteisingu, neprotingu ir nesąžiningu.

10.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovo prievolė sumokėti kredito sutarties administravimo mokestį pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 3.4 punktą yra trys darbo dienos po sutarties sudarymo.

11.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kredito sutarties administravimo mokesčio sumokėjimo termino pradžia apibrėžta nurodant konkretų įvykį – sutarties sudarymą, kas nagrinėjamu atveju yra 2019 m. lapkričio 4 d., ir nuo šios kalendorinės datos privalu kredito sutarties administravimo mokestį sumokėti per tris dienas, bet ne darbo, o kalendorines, ir ne vėliau kaip iki nurodytų kitų konkrečių įvykių – kredito ar pirmosios jo dalies suteikimo.

12.       Teismas konstatavo, kad kredito sutarties administravimo mokesčio sumokėjimo termino pabaiga yra 2020 m. kovo 16 d. (pirmadienis).

13.       Teismas sprendė, kad pagrindo mažinti kredito sutarties administravimo mokesčio nėra, nes atsakovas atsisakė kredito ne dėl ieškovės veiksmų šiame kreditavimo procese.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Apeliaciniu skundu atsakovas V. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Šiuo atveju byloje buvo neginčytinai nustatytina, kad sutartis buvo parengta ieškovės, o tiksliau ieškovė atsakovui tiesiog davė pasirašyti standartines sutarties sąlygas, net nesuteikiant galimybės jas keisti, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl nepaaiškinamų priežasčių kredito sutarties 3.4 punkto nuostatą aiškino išimtinai ieškovės naudai, nors toks aiškinimas ne tik, kad prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bet netgi nėra logiškas.

14.2.       Sutiktina su teismo sprendime padaryta išvada, jog šalių sudaryta kredito sutartis yra konsensualinė, tačiau, priešingai teismo sprendimo motyvams, vien tai, kad sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos, nėra pagrindas konstatuoti atsakovo pareigą sumokėti ieškovei administravimo mokestį, kadangi tokia pareiga nėra įtvirtinta nei vienoje kredito sutarties nuostatoje.

14.3.       Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškindamas 3.4 punkto nuostatą visiškai nevertino, kad kredito sutartyje nėra numatyta kredito gavėjo prievolės sumokėti administravimo mokestį, tuo atveju, jei sutartis po jos pasirašymo nėra įgyvendinama / pradedama vykdyti, t. y. kuomet net nėra sumokamas administravimo mokestis ir nėra įgyvendinamas tolimesnis sutarties vykdymas.

14.4.       Sprendime dėstomi samprotavimai, jog ieškovė turi teisę gauti administravimo mokestį, kadangi ji atliko atsakovo mokumo patikrą ar sudarė sutartį, yra akivaizdžiai neteisingi ir nelogiški. Jau nekalbant apie tai, kad joks atsakovo mokumas kredito unijoje apskritai nebuvo tikrintas, nes tokių duomenų nepateikė ieškovė ir netgi teismas atmetė atsakovo atstovės prašymą įpareigoti ieškovę pateikti mokumo tikrinimą patvirtinančius įrodymus, tačiau netgi, jeigu ir būtų tai padaryta, tokie veiksmai nelaikyti sutarties administravimu.

14.5.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino ieškovės reikalavimą iš atsakovo priteisti 1 800 Eur kredito sutarties administracinio mokesčio byloje nesant jokių duomenų iš ko susideda ieškovės reikalaujamas sutarties administravimo mokestis bei nesant jokių duomenų apie sutarties administravimo mokesčio dydžio pagrįstumą.

14.6.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, reikalaudama iš atsakovo priteisti 1 800 Eur kredito sutarties administravimo mokesčio, turėjo pareigą įrodyti iš ko susidėjo ieškovės nurodomas sutarties administravimo mokestis bei turėjo pareigą įrodyti tokio mokesčio dydžio pagrįstumą, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas pilna apimtimi, ne tik, kad nevertino minėtų duomenų nebuvimo civilinėje byloje, bet netgi sugebėjo atmesti atsakovo prašymą įpareigoti ieškovę pateikti tokius duomenis, tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiant šalių rungtyniškumo principą.

14.7.       Teismas kredito sutarties administravimo dydžio pagrįstumo įrodinėjimą perkėlė atsakovui, dėl to teismas, priimdamas sprendimą, proceso šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.

14.8.       Priešingai nei nurodoma teismo sprendime, laikytina, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta ieškovei nevykdant Lietuvos Respublikos finansų įstaigos įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvo, dėl ko sutartis prieštarauja įstatymui, yra niekinė, negaliojanti.

15.       Ieškovė Vytauto Didžiojo kredito unija pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1.       2019 m. lapkričio 4 d. kreditavimo sutarties 3.4 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta prievolė sumokėti administravimo mokestį ir aiškiai apibrėžtas tokios prievolės įvykdymo terminas, t. y. per 3 dienas po sutarties sudarymo, bet ne vėliau kaip iki kredito ar pirmosios jo dalies suteikimo. Iš šios teisės normos analizės darytina išvada, kad administravimo mokestis turi būti sumokamas visais atvejais, jokių išlygų jo nemokėti nei šioje sutarties sąlygoje, nei jokioje kitoje sutarties nuostatoje, nėra įtvirtinta, o kredito gavėjui suteikta teisė šį mokestį sumokėti jo pasirinkimu: arba per 3 dienas po sutarties sudarymo, arba suteikiant kreditą ar pirmąją jo dalį.

15.2.       Nesutiktina su apelianto aiškinimu, jog sutarties vykdymo pradžia siejama su sutarties administravimo mokesčio sumokėjimu. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 17.1 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo, o tai reiškia, kad pasirašius sutartį, ji įsigaliojo ir nuo to momento ji tampa vykdytina. Sutarties administravimo mokesčio sumokėjimas yra vienas iš sutartimi prisiimtų vykdytinų įsipareigojimų. Kreditavimo sutartyje nėra jokios nuostatos, kad sutarties vykdymo pradžia nesutampa su jos įsigaliojimu ir jos vykdymo pradžia yra laikomas kitoks, nei sutarties įsigaliojimo, momentas. Šiuo atveju apeliantas savaip interpretuoja sutartį jam naudinga linkme ir neaišku kokia sutartine nuostata remiantis teigia dėl sutarties vykdymo pradžios sumokėjus sutarties administravimo mokestį.

15.3.       Priešingai, nei teigia apeliantas, kredito įstaigos į sutarties administravimo mokestį įskaito kredito gavėjo pateiktų duomenų analizę, patikras duomenų bazėse, sutarties paruošimą. Taigi teismas teisingai sprendė, kad kreditavimo patikros atlyginimas taip pat įeina į sutarties administravimo mokestį ir pagrįstai vadovavosi kredito įstaigose taikoma praktika bei Lietuvos centrinės kredito unijos raštu.

15.4.       Teismas, konstatuodamas, kad kreditavimo patikros atlyginimas taip pat sudaro sutarties administravimo mokestį, išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, todėl šioje byloje nebuvo poreikio nustatyti, kokie konkrečiai atskiri veiksmai sudaro administravimo mokesčio turinį, kai ginčas vyko dėl kreditavimo patikros ir sutarties parengimo, kaip sudarančių sutarties administravimo mokestį.

15.5.       Nors apeliantas nurodo, kad teismas nepasisakė, ar 1 800 Eur administravimo mokestis yra pagrįstas, tačiau priešingai, teismo sprendimo 10 psl. teismas vertino sutarties administravimo mokesčio dydį ir pripažino jį pagrįstu, konstatuodamas, kad 1 800 Eur sutarties administravimo mokestis sudaro 0,5 procento visos kredito sumos, kai tuo tarpu įprastai ieškovė taiko 2 procentų kredito sumos dydžio sutarties administravimo mokestį. Be to, teismas teisingai nurodė, kad jei apeliantas mano, jog toks mokestis yra nepagrįstas, per didelis, tai būtent jam ir tenka pareiga pateikti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius tokius savo teiginius.

15.6.       Šiuo atveju nei kreditavimo sutarties nuostata dėl administravimo mokesčio dydžio, nei kreditavimo sutarties bendrosios dalies 3.4 punkto nuostata, įpareigojanti kredito gavėją sumokėti sutarties administravimo mokestį, nėra ginčijama apelianto pareiškiant atitinkamą reikalavimą, nėra šalių susitarimu pakeista ar teismo pripažinta niekine, negaliojančia, todėl apeliantas privalo vykdyti sutartį sąžiningai ir tinkamai bei sumokėti sutarties administravimo mokestį.

15.7.       Jei ieškovas mano, kad esant jo paties prašymui suteikti kreditą ir ieškovei priėmus sprendimą prašymą tenkinti, toks ieškovės sprendimas yra neteisėtas, tokiu atveju apeliantas turi ginčyti tiek ieškovės priimtus sprendimus dėl kredito suteikimo, tiek ir kreditavimo sutarties sudarymą. Tuo tarpu šio ginčo ir ieškinio ribos yra tik dėl 1 800 Eur sutarties administravimo mokesčio.

15.8.       Kredito dydžio suteikimo klausimas buvo nagrinėjamas ne tik ieškovės, bet ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondo ir nei vienos iš institucijų nebuvo nustatyta, kad tokio dydžio kredito skyrimas atsakovui negali būti suteikiamas.

Teismas 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

16.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

17.       Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

18.       Byloje nustatyta, kad ieškovė Vytauto Didžiojo kredito unija (tuo metu – Kaišiadorių kredito unija, toliau – ieškovė) ir atsakovas V. S. (toliau – atsakovas arba apeliantas) 2019 m. lapkričio 4 d. sudarė Kredito sutartį Nr. ŽEM201910-000066 (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui 360 000 Eur kreditą žemės ūkiui – biologinio, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įsigijimui bei apyvartinėms lėšoms ūkio reikmėms – sutartyje nurodytomis sąlygomis, – o atsakovas įsipareigojo kreditą panaudoti iki 2021 m. lapkričio 4 d. ir jį grąžinti mokėdamas dalimis pagal individualų grafiką iki 2029 m. rugsėjo 30 d. (sutarties bendrosios dalies 2.1 ir 3.5 punktai, specialiosios dalies 1 ir 2.1–2.6 punktai). Šalys taip pat sutarė, kad viena iš kredito suteikimo sąlygų – kredito gavėjo kredito davėjui sumokėtas Sutartyje nurodytas sutarties administravimo mokestis (sutarties bendrosios dalies 3.5.3 punktas). Pagal Sutarties specialiosios dalies 2.10 punktą sutarties administravimo mokestis – 1 800 Eur. Šis mokestis turi būti sumokėtas per tris dienas po sutarties sudarymo, bet ne vėliau kaip iki kredito ar pirmosios jo dalies suteikimo, ir ši pinigų suma kredito gavėjui negrąžinama nepriklausomai nuo tolimesnių kredito unijos ir kredito gavėjo santykių (sutarties bendrosios dalies 3.4 punktas). Praėjus maždaug keturiems mėnesiams po Sutarties sudarymo – 2020 m. kovo 3 d. – atsakovas atsisakė pasinaudoti ieškovės jam suteiktinu kreditu.

19.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad Sutartis yra niekinė ir negaliojanti CK 1.80, 1.86–1.87 straipsnių prasme ir konstatavęs, kad Sutartis konsensualinė, t. y. įsigalioja nuo sudarymo momento; kad kredito įstaigų praktikoje įprasta, jog kredito sutarties administravimo mokestį sudaro atliktos kreditavimo patikros atlyginimas; kad atsakovas savo prievolės ieškovei sumokėti administravimo mokestį neįvykdė, priteisė iš atsakovo ieškovei 1 800 Eur kredito sutarties administravimo mokesčio.

20.       Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl administravimo mokesčio priteisimo, konstatavo, jog šalys susitarė dėl konkrečia pinigų suma apibrėžto – 1 800 Eur dydžio – kredito sutarties administravimo mokesčio (sutarties specialiosios dalies 2.10 punktas); teisės aktuose nėra pateikta kredito sutarties administravimo mokesčio sąvoka, tačiau sutarties šalių laisvės principas suteikia sutarties šalims taisę susitarti dėl visko, kas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei; įprastai kredito įstaigų praktikoje kredito sutarties administravimo mokestį sudaro atliktos kreditavimo patikros atlyginimas; Sutartis yra konsensualinė ir atsakovo prievolė sumokėti kredito sutarties administravimo mokestį pagal Sutarties bendrosios dalies 3.4 punktą yra 3 darbo dienos po sutarties sudarymo; atsakovo prievolė sumokėti administravimo mokestį neišnyko, nors atsakovas atsisakė kredito ir juo nepasinaudojo.

21.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Sutartį ir pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes sutarties administravimo mokestis mokamas tik tada, kai kredito sutartis yra pradedama vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus laiko iš esmės pagrįstais.

22.       Sutartis aiškinama tada, kai kyla šalių ginčas dėl jos nuostatų galiojimo, rūšies, pobūdžio, pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Aiškios ir nedviprasmiškos sutarties nuostatos neturi būti aiškinamos, o teismas negali keisti jų prasmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2011). Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje ir išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pagal CK 6.193 straipsnį, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (2 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

23.       Taigi aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teikiamas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011; 2017m. liepos 5d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017; 2018m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr.e3K-3-108-248/2018 ir kt.).

24.       Sisteminis pažodinis Sutarties bendrosios dalies 3.4 ir 3.5.3 punktų nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad Sutarties 3.4 punkte įtvirtinta nuostata yra viena iš kredito suteikimo išankstinių sąlygų. Ieškovei, rengusiai Sutartį ir joje nepateikus vartojamų sąvokų reikšmės, žodžiai „administravimo mokestis“ aiškinami taip, kaip jie suprantami plačiąja prasme. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyną tarptautinio žodžio administruoti reikšmė yra valdyti, tvarkyti. Taigi galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju administravimo mokestis sumokamas suteikto kredito tolimesniam valdymui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad po Sutarties sudarymo sutartis nebuvo įgyvendinama ir vykdoma. Atsižvelgus į tai, nevykdoma sutartis nebuvo ir administruojama. Tokiu atveju pagal Sutarties 3.4 punkto nuostatas, ieškovė neturi teisės reikalauti sumokėti administravimo mokestį.

25.       Šiuo atveju Sutarties tekste nebuvo nurodyta, kad administravimo mokestis skirtas atsakovo mokumo patikrinimui ir Sutarties parengimui. Pažymėtina, kad asmens mokumo patikrinimas ir sutarties parengimas yra atliekami iki kredito sutarties sudarymo. Sutartis yra tipinė, buvo užpildytos tik jos specialiosios dalies atskiros grafos ir jos parengimo mokestis Sutartyje nenumatytas. Nors apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad visuotinai yra žinoma, jog asmens mokumo patikra finansų įstaigų yra atliekama iki kredito sutarties sudarymo, tačiau, vien paminėta visuotinai žinoma aplinkybė nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo administravimo mokestį.

26.       Ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ji atliko atsakovo mokumo patikrą, o atsakovas teigia, kad joks jo mokumas ieškovės apskritai nebuvo tikrinamas. Ir apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje situacijoje su tokiais apelianto argumentais nesutikti neturi pagrindo. Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad prieš suteikiant kreditą buvo patikrintas atsakovo mokumas: buvo aiškintasi dėl atsakovo mokumo galimybių ir dėl jo vykdytinos veiklos, ką patvirtina teismui pateiktas UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo direktoriaus 2019 m. spalio 15 d. sprendimas ir 2019 m. lapkričio 4 d. Kredito sutartis Nr. ŽEM201910-000066, kur nurodyta visa eilė už ieškovės suteiktą kreditą atsakovo ketinamų įsigyti ir kredito grąžinimui užtikrinti įkeistinų daiktų. Tačiau vien kreditu ketinamo įsigyti turto būsimas įkeitimas nėra pakankamas pagrindas kredito suteikimui, o taip pat nepatvirtina atlikto atsakovo, kaip potencialaus skolininko, mokumo patikrinimo (CPK 185 straipsnis). Kaip teisingai nurodo apeliantas apeliaciniame skunde, ieškovei jam suteikus 360 000 Eur kreditą 8 metų laikotarpiui reikštų, kad jis už paimtą kreditą kiekvieną mėnesį turėtų sumokėti po 3 750 Eur, neskaitant palūkanų. Sekant atsakovo paaiškinimais, duotais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apie 2019 m. po 10 metų vėl pradėtą ūkininkavimą 22 ha pagal panaudos sutartį valdomame žemės sklype ir iš to gaunamas pajamas, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų finansiškai pajėgus grąžinti kreditą (CPK 185 straipsnis).

27.       Atsakovas nereiškė savarankiško reikalavimo ir neprašė pirmosios instancijos teismo Sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.80, 1.86–1.87 straipsnių prasme, Sutarties (ne)galiojimo teisėtumas nebuvo byloje nagrinėjamo ginčo dalykas ir nėra sprendžiamas apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.

28.       Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aiškindamas administravimo mokestį, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles bei įrodinėjimą reglamentuojančias procesines normas, kas sudaro pagrindą panaikinti neteisėtą pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas; 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

29.       Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako, atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuotą nuostatą, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

30.       Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas, atitinkamai perskirstomas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

31.       Nustatyta, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo turėtų išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.2 ir 8.19 punktai), jos yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl priteistinos iš bylą pralaimėjusios šalies – ieškovės. Kadangi ieškinys atmetamas, atsakovui priteistina už apeliacinį skundą sumokėta žyminio mokesčio suma – 41 Eur. 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, 

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Vytauto Didžiojo kredito unijos, juridinio asmens kodas 112046049, atsakovui V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 541 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėja                                                             Albina Rimdeikaitė