Civilinė byla Nr. e2-257-370/2020

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00773-2019-4

        Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-3578-661/2019 dėl uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ pakartotinio prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ (Danske Bank A/S teisių perėmėjos) ieškinį atsakovams A. Č., S. Ž. (S. Ž.) dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Travestus“,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Danske Bank A/S, kurio teises šioje byloje perėmė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Intrum Lietuva“ pareiškė ieškinį atsakovams A. Č., S. Ž., kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų 219 420,43 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Dėl sprendimo buvo pateikti prieštaravimai, sprendimas neįsiteisėjo.

3.       2019 m. spalio 23 d. UAB „Intrum Lietuva“ pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – prašė areštuoti atsakovų A. Č. ir S. Ž. nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą 109 508,03 Eur sumai. Ieškovė paaiškino, kad ieškinys atsakovams buvo reiškiamas dėl 219 420,43 Eur skolos priteisimo. Atsakovai yra BUAB „Travestus“ kreditoriai. BUAB „Travestus“ dalį ieškovės reikalaujamos iš atsakovų sumos padengė (109 912,40 Eur), todėl liko nepadengta 109 508,03 Eur dydžio skola. Ieškovė prašė šiai sumai areštuoti atsakovų turtą, teigdama, kad ji turi duomenų, jog atsakovai, vengdami savo įsipareigojimų vykdymo ieškovei, ketina savo turimas reikalavimo teises į BUAB „Travestus“ perleisti tretiesiems asmenims. Taip pat nurodė, jog ieškovė neturi duomenų, ar atsakovų turtinė padėtis yra gera, neturi duomenų apie jų gaunamas pajamas ar turtą, todėl ieškinio tenkinimo atveju iš atsakovų turto sprendimo įvykdymas, ieškovės vertinimu, yra abejotinas.

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 28 d. netenkino ieškovės prašymo, motyvuodamas tuo, kad ieškovė nepagrindė, jog egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika.

5.       Ieškovė 2019 m. lapkričio 4 d. pakartotinai pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų turtui 109 508,03 Eur sumai. Prašyme nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, be to, iš BUAB „Travestus“ bankroto administratoriaus gavo duomenis, iš kurių matyti, kad kreditorius S. Ž. savo kreditinį reikalavimą perleido trečiajam asmeniui. Ieškovė matydama, kad atsakovai, siekdami išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, perleidžia jiems priklausantį turtą tretiesiems asmenims, patikrino registrus ir nustatė, kad atsakovai turi bendrą nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą – žemės skylą, kurį yra išnuomoję 99 metų trukmei, ieškovės vertinimu, tai bevertis turtas, todėl atsižvelgiant į tai jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti tenkinamas. 

6.       Atsakovas S. Ž. pateikė atsiliepimą į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones,  prašė ieškovės prašymą atmesti. Nurodė, kad likusi neišnuomota žemės sklypo dalis – 3,6 a, žemės sklypo vieta yra Vilniaus senamiestyje, sklype yra galima statinių statyba, tokio žemės sklypo vertė prasideda nuo 27 500 Eur už vieną arą. Atsakovų vertinimu, jiems priklausanti ir daugiabučio gyventojams neišnuomota 3,6 a žemės sklypo dalis galėtų būti parduota mažiausiai už 99 000 Eur sumą (27 500 Eur x 3,6 a). Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas šioje byloje turi būti ne 109 508,03 Eur, tačiau 60 844,79 Eur. Ieškovės reikalavimas turi būti sumažintas dėl to, kad buvo parduota dalis bankrutuojančios įmonės turto ir dalis piniginių lėšų buvo pervesta ieškovei. Taip pat nurodė, kad S. Ž. sutikus perleisti reikalavimo teises yra gauta reali piniginė nauda iš ginčytinų reikalavimo teisių į bankrutuojančią įmonę. Jokių draudimų parduoti reikalavimo teises į bankrutuojančią įmonę atsakovui S. Ž. nėra, todėl jis tą galėjo padaryti. Be to, ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovo A. Č. nesąžiningus veiksmus, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių prašo abiejų atsakovų atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi ieškovės UAB „Intrum Lietuva“  prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

8.       Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovai galbūt yra skolingi ieškovui, ar tai, kad vienas iš atsakovų perleido savo turimą reikalavimo teisę, savaime nesudaro pagrindo teigti esant atsakovų piktybiškam elgesiui, leidžiančiam daryti prielaidą, kad atsakovai nevykdys būsimo teismo sprendimo. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė nepateikė jokių motyvų, kodėl laikinosios apsaugos priemonės tūrėtų būti taikomos A. Č. atžvilgiu, nors tokią pareigą ieškovė turi. Aplinkybė, kad atsakovų turimo žemės sklypo dalis yra išnuomota, teismo vertinimu, taip pat nei patvirtina nei paneigia atsakovų piktybiško elgesio ar siekio išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepagrindė, jog egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė), todėl sprendė, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atitinkamai, teismas atmetė ieškovės prašymą.

III. Atskirojo skundo argumentai

9.       Ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį ir jos prašymą tenkinti – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, ieškovė nurodo šiuos argumentus:

9.1.                      Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad atsakovas S. Ž., perleisdamas savo kreditinį reikalavimą, aktyviais veiksmais mažina galimybes nukreipti skolos išieškojimą į jo nuosavybės teise valdomą turtą (turtines teises). Kadangi ieškovė neturi duomenų, kad atsakovai S. Ž. ir A. Č. turėtų vertingo nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, lėšų banko sąskaitose, turtinių teisių ar pan., į kuriuos būtų galima nukreipti galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymą, kreditinis reikalavimas buvo vienintelis realus (ieškovės žinomas) S. Ž. objektas, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Ieškovės vertinimu, ši aplinkybė pagrindžia atsakovų nesąžiningumą.

9.2.                      Teismas teigdamas, kad ieškovė nurodė per mažai aplinkybių, galinčių pagrįsti atsakovų nesąžiningumą, ieškovei nustatė itin aukštą įrodinėjimo pareigą, kuri, jos vertinimu, yra praktiškai neįgyvendinama. Ieškovės įsitikinimu, jos teismui nurodytų aplinkybių visuma pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, nes atsakovų elgesys mažinant savo turto apimtis negali būti laikomas sąžiningu elgesiu. Todėl teismo procesinį sprendimą, atmetant jos prašymą šiuo pagrindu, vertina kaip nemotyvuotą.

9.3.                      Ieškovė nesutinka su teismo vertinimu, jog ji neįrodė egzistavimo grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymi, kad tenkinus ieškinį, sprendimo vykdymas būtų nukreiptas į atsakovų turtą ar turtines teises bei pinigines lėšas. Taigi, nesant tokio turto, nes netaikius laikinųjų apsaugos priemonių toks turtas nėra išsaugomas, teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas arba jo vykdymas būtų itin komplikuotas. Be to, nustačius, kad atsakovai perleido savo turtą (turtines teises), ieškovė būtų priversta ginčyti tokius sandorius, tai suponuotų naujus teisminius ginčus.

10.       Atsakovas S. Ž. atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime iš esmės nurodė analogiškus argumentus, teiktus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į ieškovės prašymą. Papildomai atsiliepime pažymėjo, kad:

10.1.                      Atsakovai nuosavybės teise turi turto, kurio vertė, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, yra viršijanti ieškinio reikalavimo sumą ir kurio visiškai pakanka ieškovės bylos reikalavimui patenkinti. Atsakovams priklausantis žemės sklypas, įskaitant neužstatytą    3,6 a plotą, jau yra įkeistas ir areštuotas ieškovės naudai, todėl pakartotinis turto areštavimas būtų perteklinė priemonė.

10.2.                      Ieškovė klaidina teismą, kad visas atsakovų turimas žemės sklypas yra išnuomotas. Ieškovė nepateikė jokių atsakovų turto „nelikvidumo“ įrodymų nors identišką (tais pačiais argumentais paremtą) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės byloje teikė jau du kartus.

10.3.                      Ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimų dėl BUAB „Travestus“ bankroto byloje vykstančio turto pardavimo sandorių (parduodant turtą mažinamas įsiskolinimas ieškovei) ir šioje civilinėje byloje susimažino reikalavimą nuo 219 420,40 Eur iki 100 296,61 Eur, todėl ieškovė šiuo atveju prašo areštuoti atsakovų turtą už didesnę sumą nei byloje reiškiamas reikalavimas. Be to, ieškovė BUAB „Travestus“ (atsakovai už šios įmonės prievolės laidavo) bankroto byloje reikalauja patvirtinti jos finansinį reikalavimą tik         60 844,79 Eur sumai, todėl, atsakovo vertinimu, pati ieškovė pripažįsta, kad BUAB „Travestus“ likusi nepadengta skola yra 60 844,79 Eur dydžio, o ne 109 508,03 Eur, kaip yra nurodyta prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

12.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė kelis kartus teikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį turtą 109 508,03 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas abu kartus ieškovės prašymą atmetė, konstatavęs, kad ieškovė iš esmės nepagrindė, jog egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos nutartimi, teigia, kad atsakovų nesąžinigumą pagrindžia aplinkybė, jog vienas iš atsakovų perleido savo kreditinį reikalavimą, be to, nėra žinoma atsakovų finansinė padėtis, o jų turimas turtas, ieškovės vertinimu, yra bevertis.

13.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu nutarė: priimti ieškovės UAB „Intrum Lietuva“ atsisakymą nuo dalies ieškinio; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. preliminarų sprendimą pakeisti; ieškovės UAB „Intrum Lietuva“ ieškinį patenkinti visiškai; priteisti ieškovei UAB „Intrum Lietuva“ solidariai iš atsakovų A. Č. ir S. Ž. 100 296,61 Eur skolą ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; priteisti ieškovei UAB „Intrum Lietuva“ lygiomis dalimis iš atsakovų S. Ž. ir A. Č. 598,80 Eur ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (po 299,40 Eur iš kiekvieno); grąžinti ieškovei UAB „Intrum Lietuva“ 533,40 Eur sumokėto žyminio mokesčio dalį, žyminio mokesčio grąžinimą pavedant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Tačiau šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes sprendimas apskųstas apeliaciniu skundu.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

14.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

15.       Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacijos ribas, šios išvados teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nenustatymu.

16.       Kaip minėta, antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018).

17.       Apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas, be argumentų, susijusių su didele ieškinio suma ir atsakovų mažaverčio turto buvimu, taip pat nurodė aplinkybes, kad vienas atsakovų perleido savo kreditinį reikalavimą tretiesiems asmenims.

18.       Nors apeliantė būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumą glaustai sieja su atsakovų turtine padėti, t. y. turimu, ieškovės vertinimu, menkaverčiu turtu, tačiau pažymėtina, kad tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Tuo labiau kad pačios ieškovės į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovai turi nuosavybės teise nekilnojamojo turto, o tai, kad turtas yra išnuomotas, nepaneigia jų nuosavybės teisių į jį. Aplinkybė, kad ieškovė neturi duomenų apie atsakovų gaunamas pajamas, nepatvirtina jų nesąžiningo elgesio. 

19.       Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien ieškinio sumos dydis, koks jis bebūtų, savaime negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, vertinant, ar gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, tačiau, minėta, vien šis kriterijus nėra pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės buvimo padaryti. Šio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018 ir kt.). Taigi, priešingai nei nurodo ieškovė, didelės ieškinio sumos kriterijus gali būti vertinamas tik kaip papildomas argumentas, esant atsakovų nesąžiningumo įrodymų, tačiau ne kaip savaime pakankamas asmens turto areštui, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, taikyti.

20.       Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus – turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).

21.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius faktinius duomenis ir ieškovės nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad jos nepagrindė atsakovų nesąžiningų veiksmų egzistavimo, mėginimo nuslėpti, įkeisti ar kitaip apsunkinti savo turimą turtą siekiant išvengti patenkinto ieškinio įvykdymą. Tai, kad vienas atsakovų perleido savo kreditinį reikalavimą tretiesiems asmenims, nepatvirtina jo nesąžiningumo. Ieškovė byloje neteigia ir neįrodinėja, kad tokiu sandoriu būtų kažkokiu būdu daroma įtaka atsakovų laidavimo santykiams šios bylos kontekste ar, kad atsakovas tokiu būdu būtų netekęs ar paslėpęs reikšmingą turimo turto dalį. Atsakant į ieškovės argumentus, kad jai surasti tokius įrodymus yra neproporcingai didelė našta, pažymėtina, kad kaip ir šios nutarties 20 punkte nurodyta – laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningą elgesį. Tačiau šiuo atveju ieškovė nenurodė jokių reikšmingų duomenų, susijusių su šiuo perleidimu, kaip ir duomenų, kokį turtą atsakovas turėjo ir šiuo sandoriu paslėpė ar pan. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus, jos prašymo netenkino, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs šį klausimą apeliacine tvarka iš esmės tokiam teismo sprendimui pritaria.

22.       Įvertinęs bylos duomenų visumą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aplinkybių ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai daryti prielaidą, jog atsakovai nesąžiningai vengs ar gali vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą, ieškovė nenurodė, todėl, įvertinęs visus pirmiau šioje nutartyje aptartus prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymui aktualius aspektus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovė neįrodė grėsmės galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, dėl to teismas pagrįstai ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino (CPK 178, 185 straipsniai).

23.       Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė nors siekė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo abejų atsakovų atžvilgiu, tačiau teikė įrodymus bei argumentus tik vieno jų atžvilgiu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtina ieškovės prašymo nepagrįstumą A. Č. atžvilgiu.

24.       Pažymėtina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, ieškovei pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat ir bylą nagrinėjat apeliacinės instancijos teisme pagal apeliacinį skundą.

25.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

26.       Tiek ieškovė, tiek atsakovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Bylinėjimosi išlaidos atmetus atskirąjį skundą, neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis), tačiau į bylinėjimosi išlaidų priteisimą šiuo atveju negali pretenduoti ir atsakovas, kadangi pirmosios instancijos teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir dėl to atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šioje byloje (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui ar kasaciniam teismui, pakeitus teismo sprendimą arba priėmus naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja