Administracinė byla Nr. A-832-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01155-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas O. T. 2015 m. vasario 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 11 874,42 EUR neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. 31 kartą buvo konvojuojamas šiais maršrutais: iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės (toliau – Areštinė) į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – Šiaulių TI) ir atgal, iš Šiaulių TI į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K), iš Lukiškių TI-K į Vilniaus pataisos namus. Konvojavimas trukdavo nuo 1 iki 4 val. Kiekvieną kartą buvo konvojuojamas panašaus modelio automobiliais. Vienu metu toje pačioje automobilio kameroje buvo konvojuojama iki 14 asmenų. Automobiliai buvo nuolat perpildyti, neatitiko konvojavimo automobilio standartų. Automobiliuose buvo šildoma tik konvojaus pareigūnų sėdėjimo vieta, o konvojuojamiems asmenims šaltuoju metų laiku teko kęsti šaltį, o vasarą – karštį, nes kondicionavimo sistema neveikė arba būdavo išjungta. Taip pat nurodė, kad konvojavimo iš Areštinės į Šiaulių TI metu jam nebuvo suteikiama galimybė tarpinėse stotelėse pasinaudoti tualetu, dėl to gamtinius reikalus atlikdavo visiems konvojuojamiems asmenims matant ir buvo priverstas stebėti, kaip kiti nuteistieji tai daro. Aprašytas konvojavimo sąlygas pareiškėjas vertina kaip garbės ir orumo pažeminimą. Pažymėjo, kad dėl nurodytų aplinkybių patyrė kančias, stresą, emocinius išgyvenimus ir šiuo metu jaučia baimę būti konvojuojamas. Pareiškėjo įsitikinimu, neužtikrinimas teisės aktų reikalavimų atitinkančių konvojavimo sąlygų yra tyčiniai ir neteisėti atsakovo veiksmai. Atkreipė dėmesį, kad iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos mėgino gauti informaciją apie tikslų jo etapų skaičių, tačiau šią informaciją atsisakyta suteikti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad konvojavimas vyksta specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose įrengtos higienos ir saugumo reikalavimus atitinkančios kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveiktos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo konvojavimą reglamentuojantiems teisės aktais. Tvirtino, kad Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras, tiek pagal atskiras kameras. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant. Apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo psichinei ir fizinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ir raštu. Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuteisti ar suimti asmenys privalo susitaikyti su jų teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas. Tokių aplinkybių Viešojo saugumo tarnyboje nebuvo užfiksuota. Akcentavo, kad tik nustačius neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. Dėl atsisakymo suteikti informaciją paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 29 d. prašyme suteikti informaciją nenurodo konvojų, apie kuriuos rašo, informacijos, datų. Konvojuojamųjų apskaitos žurnalai konvojavimo padaliniuose yra vedami keli (kiekvienam konvojaus maršrutui) ir ranka pildomi konvojaus metu. Vykdant pareiškėjo prašymą reikėtų duomenis apie pareiškėją rinkti iš visų konvojuojamųjų apskaitos žurnalų, kas reikalauja neproporcingai didelių darbo ir laiko sąnaudų. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis, informaciją atsisakyta pateikti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. buvo konvojuojamas 31 kartą (b. l. 17-141). Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais: VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 25-28, 37-40, 57-60, 77-80, 85-88, 89-92, 105-108, 152, 153 168), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 17-18, 19-20, 29-32, 33-36, 53-56, 57-60, 77-80, 163, 164, 173), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 33-36, 45-48 53-56, 73-76, 138-141, 149, 150-151), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 25-28, 37-40, 93-96, 97-100, 101-104, 109-112, 113-116, 133-37, 146, 147, 148), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 45-48, 65-68, 73-76, 81-84, 105-108, 117-120, 165, 166-167), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 49-52, 61-64, 69-72, 85-88, 97-100, 125-128, 157, 158, 169), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 49-52, 61-64, 69-72, 117-120, 121-124, 170, 171, 172), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 41-44, 81-84, 109-112, 121-124, 143, 144-145), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 65-68, 89-92, 113-116, 129-132, 133-137, 154-156), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 93-96, 101-104, 125-128, 138-141, 159, 162, 175).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau –Konvojavimo taisyklės) 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojavimo taisyklių 109 punktas nustato, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Konvojavimo taisyklių 146 punkte yra nustatyti specialiojo automobilio autobuso įrengimo ir techniniai reikalavimai. Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatyta, kad tokiame automobilyje turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 31 kartą, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų (b. l. 17-141). Priešingai, minėti kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad keletą kartų papildomi konvojuojamieji nebuvo priimti konvojavimui dėl vietos stokos. Šią aplinkybę patvirtina ir atžymos kelionių žiniaraščiuose apie surašytus tarnybinius pranešimus (b. l. 33-34, 41-42, 45-46, 57-58, 69-70, 101-102, 113-114, 125-126, 133-134, 138-139). Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną <...>. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pasikeitimo punktuose konvojuojamieji buvo vedami į tualetą ir apie tai pažymėta kelionių žiniaraščiuose (b. l. 17-18, 21-22, 25-26, 29-30, 33-34, 37-38, 41-42, 45-46, 49-50, 53-54, 57-58, 61-62, 65-66, 69-70, 73-74, 77-78, 81-82, 85-86, 89-90, 93-94, 97-98, 101-102, 105-106, 109-110, 113-114, 117-118, 121-122, 125-126, 129-130, 133-134, 138-139). Tai rodo, kad konvojuojamųjų prašymu teisė pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta.

Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi, minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje pateiktuose kelionių žiniaraščiuose yra tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai apie tai, kad nusiskundimų dėl sveikatos konvojuojamieji neturi (b. l. 17-18, 21-22, 25-26, 29-30, 33-34, 37-38, 41-42, 45-46, 49-50, 53-54, 57-58, 61-62, 65-66, 69-70, 73-74, 77-78, 81-82, 85-86, 89-90, 93-94, 97-98, 101-102, 105-106, 109-110, 113-114, 117-118, 121-122, 125-126, 129-130, 133-134, 138-139). Byloje duomenų, taip pat atitinkamų įrašų kelionės žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų, nėra.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog šaltuoju metų laiku konvojavimo metu būdavo šalta, o šiltuoju metų laiku - karšta, būdavo blogas kvapas, nešvaru, pažymėta, kad Viešojo saugumo tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius (b. l. 142, 160-161, 174). Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 145, 148, 151, 156, 167, 168, 169, 172, 173, 175), patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas pilnai atitinka techninius reikalavimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepateikti konkretūs skunde nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, teisės aktus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nenustatyti, todėl pareiškėjo skundas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, tariamai kilusią iš netinkamų konvojavimo sąlygų, atmestas kaip nepagrįstas.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 29 d. kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą su prašymu suteikti informaciją, kada, kokiomis transporto priemonėmis (nurodant modelio pavadinimą, pagaminimo metus) ir kokiais maršrutais laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. jis buvo konvojuojamas. Pareiškėjas prašė nurodyti maršruto atstumą kilometrais ir kelionės trukmę, sustojimo vietas, koks asmenų skaičius buvo konvojuojamas toje pačioje kameroje kartu su juo, koks kamerų plotas, kiek yra sėdimų vietų ar buvo saugos diržai. Pareiškėjas taip pat prašė paaiškinti, kodėl sustojimo metu nėra leidžiama pasinaudoti tualetu. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad šią informaciją teiks teismui (b. l. 7-8).

Viešojo saugumo tarnyba 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 47SD-1505 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjui paaiškino, kad jo prašymas yra nekonkretus (neaišku, už kokį laikotarpį reikalinga informacija, neaiški prašymo esmė ir kt.), o informacijos surinkimas pagal tokį prašymą būtų susijęs su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis, todėl tokio pobūdžio prašymai nagrinėtini taikant Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 str. 2 d. 1, 2 p. nuostatas (5 b. l.).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; prašymo turinys yra nekonkretus.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas neginčijo Viešojo saugumo tarnybos 2014 m. lapkričio 5 d. atsisakymo pateikti informaciją, o teikdamas nagrinėjamą skundą teismui, suformulavo procesinį prašymą išreikalauti iš Viešojo saugumo tarnybos informaciją apie jo konvojavimą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. Viešojo saugumo tarnyba kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė visą medžiagą, susijusią su pareiškėjo konvojavimu ginčui aktualiu laikotarpiu. Pareiškėjas su pateikta medžiaga turėjo galimybę susipažinti, pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovo atsiliepimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo teisė gauti informaciją apie jo konvojavimą atitinkamu laikotarpiu buvo realizuota. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daryta išvada, kad ir šiuo aspektu nėra neturtinės žalos kilimo fakto, todėl ši skundo dalis taip pat atmesta, kaip nepagrįsta.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti visiškai.

Pareiškėjas mano, kad teismas visapusiškai bylos neišnagrinėjo, rėmėsi išimtinai atsakovo nurodytomis aplinkybėmis. Tvirtina, kad kelionės iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Klaipėdos tardymo izoliatorių metu konvojuojami asmenys nėra leidžiami į tualetą, o kelionių žurnalai neatitinka tikrovės.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepažeidė materialinių ir proceso teisės normų ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos konvojuojant įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (I t., b. l. 145-151, 156, 167, 168, 169, 172, 173, 175). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl vėdinimo ir šildymo sistemų. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad kartais jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus. Pareiškėjo teiginius, kad konvojavimo metu nebūdavo išleidžiamas į tualetą, taip pat paneigia byloje pateikti kelionės žiniaraščiai: juose nurodomas laikas, kada konvojavimo metu asmenys buvo išvedami į tualetą (b. l. 17-18, 21-22, 25-26, 29-30, 33-34, 37-38, 41-42, 45-46, 49-50, 53-54, 57-58, 61-62, 65-66, 69-70, 73-74, 77-78, 81-82, 85-86, 89-90, 93-94, 97-98, 101-102, 105-106, 109-110, 113-114, 117-118, 121-122, 125-126, 129-130, 133-134, 138-139).

Pažymėtina, jog pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d.,72 str.; žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių duomenų, kurie galėtų patvirtinti jo skundo teiginius, apeliaciniame skunde išreiškė tik bendro pobūdžio nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad konvojavimo metu jis buvo vedamas į tualetą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, o pareiškėjas jokių juos paneigiančių duomenų nepateikė.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, padarė išvadą, jog ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. byloje duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą, nėra.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.