Civilinė byla Nr. 2A-17-943/2015

                                                        Teisminio proceso Nr. NENURODYTAS

   Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                        21.6.; 30.4.1.; 41.; 121.21.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei prokurorei Kornelijai Rušinaitei,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovams Violetai Veličkienei ir Jaroslavui Žibortui,

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gersta“ atstovams: direktoriui Remigijui Pakalniškiui ir advokatei Snieguolei Šermukšnei,

trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovės K. Z. K. (jos teisių perėmėjos S. D. ir R. Z.), trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-276-479/2009, pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), K. Z. K. (jos teisių perėmėjos S. D. ir R. Z.), uždarajai akcinei bendrovei „Gersta“ dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Palangos miesto savivaldybės administracija, A. S., Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notaras R. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-276-479/2009 buvo nagrinėjami Lietuvos apeliaciniame teisme. 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-17/2012, apeliacinės instancijos teismas pakeitė skundžiamą sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies, panaikino Klaipėdos apskrities viršininko skundžiamą sprendimą; pripažino negaliojančia 2006 m. sausio 27 d. ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį; taikė restituciją ir įpareigojo atsakovą UAB „Gersta“ grąžinti valstybei 0,37 ha ploto žemės sklypą, o iš valstybės bendrovei priteisė atlyginti 272 394 Lt. Atsakovui UAB „Gersta“ nesutinkant su priimtu procesiniu sprendimu panaikinti ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, buvo pateiktas kasacinis skundas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs atsakovo kasacinį skundą, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija panaikino ir šią bylos dalį perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog kiti byloje kelti klausimai yra išnagrinėti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, šioje civilinėje byloje šalių apeliaciniai skundai nagrinėjami tik ta apimtimi, kuri susijusi su grąžinta bylos dalimi, t. y. dėl restitucijos taikymo atsakovo UAB „Gersta“ atžvilgiu, dėl ko ginčo esmė ir teismų, nagrinėjusių šią bylą, procesiniai sprendimai aptariami tiek, kiek jie yra susiję su šioje byloje sprendžiamu klausimu.

Ieškovas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti negaliojančiomis Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 13.6-950 (toliau – Įsakymas) ir 2005 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 877 (toliau – Sprendimas) dalis, kuriomis atsakovei K. Z. K. buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,38 ha ploto valstybinės reikšmės mišką, esantį (duomenys neskelbtini), bei taikyti restituciją.

Ieškovas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A1-4.1.-864 patvirtino 0,7575 ha laisvos (neužstatytos) žemės (duomenys neskelbtini), planą, kuriuo vadovaudamasis Klaipėdos apskrities viršininkas atkūrė nuosavybės teises natūra, nors Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu dalis sugrąžintos žemės buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. K. Z. K. žemės sklypą 2006 m. sausio 27 d. pardavė UAB „Pilnatvė“ (dabar – UAB „Gersta“). Kadangi ginčijamais administraciniais aktais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų bei Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies imperatyviosios nuostatos, jie naikintini. Ieškovas taip pat prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria atsakovui UAB „Gersta“ parduota 0,37 ha valstybinės reikšmės miško, taikyti restituciją ir iš atsakovės K. Z. K. priteisti atsakovui UAB „Gersta“ 1 095 395 Lt, o 0,37 ha valstybinės reikšmės miško grąžinti valstybės nuosavybėn.

Atsiliepimu atsakovė K. Z. K. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad įstatymų nepažeidė, o aplinkybės, jog dalis žemės sklypo, į kurį jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, turėjo valstybinio miško statusą, nebuvo žinomos. Atsakovės nuomone, jeigu valstybės institucijos priėmė neteisėtus sprendimus ir taip padarė žalos valstybei, jos atlyginimas negali būti išieškomas iš atsakovės, nes ji nesusijusi su šios žalos atsiradimu, be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos nesąžiningumą.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Gersta“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas neįrodė įmonės nesąžiningumo įgyjant ginčo sklypą, todėl neturi teisės reikalauti taikyti restituciją. Jis pažymėjo, kad sutarties sudarymo metu VĮ „Registrų centro“ pažymoje nebuvo nurodyta, jog sklype yra valstybinio miško.

Trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašė ieškinį tenkinti, paaiškindamas, kad Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu buvo patvirtinta Palangos miesto valstybinės reikšmės miškų schema, kuri 2004 m. gruodžio 14 d. buvo pateikta Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, todėl pastaroji, priimdama sprendimus atkurti natūra K. Z. K. nuosavybės teisę į žemę, turėjo žinoti, kad į ieškovei sugrąžinamą žemės plotą patenka ir dalis valstybinio miško.

II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Įsakymo ir Sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,37 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovės K. Z. K. valstybei 258 223 Lt, kitą ieškinio dalį atmetė.

Tenkindamas ieškinio reikalavimą taikyti restituciją, teismas nurodė, kad jos taikymas natūra netikslingas, nes dėl iškirstų medžių, išrautų kelmų, sklypo tvarkymo darbų bei sumontuotų inžinerinių tinklų buvo visiškai sunaikinta natūrali augmenija, viršutinis dirvos sluoksnis, pasodinta kultūrinė žolė, todėl sklypas neatitinka įstatymo reikalavimų miškui, ir sprendė, kad atsakovė K. Z. K. privalo atlyginti šio turto vertę valstybei. Atsižvelgdamas į tai, kad ji buvo sąžininga turto įgijėja, teismas priteisė mažiausios turto vertės, kuri buvo nuosavybės teisių atkūrimo metu, t. y. 258 223 Lt, atlyginimą. Remdamasis tuo, kad atsakovė K. Z. K. turi grąžinti mažiausią neteisėtai įgyto turto vertę, teismas pažymėjo, kad atsakovei lieka skirtumas nuo šio turto rinkos bei mažiausios vertės, todėl nurodė, kad jos turtinės teisės nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra pažeidžiamos ir dėl jų atkūrimo pakartotinai spręsti nebereikia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, civilinėje byloje Nr. 2A-17/2012 išnagrinėjusi ieškovo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovės K. Z. K. ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, panaikino Sprendimo ir Įsakymo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,37 ha valstybinės reikšmės miško; pripažino negaliojančia 2006 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria ši žemė parduota atsakovui UAB „Gersta“; taikė restituciją ir įpareigojo UAB „Gersta“ grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą 0,37 ha valstybinės reikšmės mišką; priteisė iš valstybės atsakovui UAB „Gersta“ 272 394 Lt. Teismas nustatė, jog konstatavus, kad valstybinės reikšmės miškas neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, jis turi būti grąžinamas natūra valstybės nuosavybėn. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo jurisprudenciją, teismas sprendė, kad restitucija taikytina tarp valstybės, kuriai sugrąžinamas turtas natūra, ir esamo ginčo žemės sklypo savininko - atsakovo UAB „Gersta“, tačiau įvertinusi tai, jog pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu pagal pateiktus Nekilnojamojo turto registro duomenis 0,37 ha sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 279 756 Lt, sprendė, jog taikant restituciją atsakovui UAB „Gersta“ priteistina iš valstybės pinigų suma už grąžinamą 0,37 ha plotą skaičiuotina nuo 279 756 Lt ir sudaro 272 394 Lt. Teismas nenagrinėjo UAB „Gersta“ atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų argumentų, susijusių su į sklypą investuotomis lėšomis, nurodydamas, kad tai būtų apeliacinių skundų ribų peržengimas, bei pažymėdamas, kad UAB „Gersta“ neužkirsta galimybė kreiptis su ieškiniu prieš valstybę dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija ir UAB „Gersta“ įpareigota grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą 0,37 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), priteisiant jai iš valstybės 272 394 Lt, panaikino ir bylą dėl šios dalies perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje taikant restituciją buvo būtina išsiaiškinti ginčo turto rinkos vertę sandorio sudarymo metu, tačiau ši faktinė aplinkybė nebuvo nustatyta. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik Nekilnojamojo turto registro apibendrintų duomenų pagrindu apskaičiuota vidutine rinkos verte, nors buvo pagrindas manyti, kad ši vertė neatitinka realios konkretaus turto rinkos kainos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija palaikė prašymus taikyti restituciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypą. Ieškovas nurodė, jog taikant restituciją valstybė turi atlyginti jai sugrąžintos žemės savininkui – atsakovui UAB „Gersta“, grąžinto žemės sklypo vertę, tačiau ne didesnę nei rinkos vertė.

Atsakovas UAB „Gersta“ atsikirsdamas į ieškovo teiginius nurodė, kad jis ginčo žemės sklype įrengė inžinierinius tinklus, todėl grąžinus valstybės nuosavybėn žemės sklypą su juose įrengtais įrenginiais, atsakovui atlygintina ir jų vertė. Taip pat pabrėžė, kad nustatant kompensacijos už valstybei grąžintinos dalies žemės sklypo vertę, turi būti vadovaujamasi ne Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir juose pateikiama informacija apie masinio vertinimo būdu nustatytą žemės sklypo vertę, o individualaus vertinimo būdu nustatyta verte.

III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2013 panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija ir UAB „Gersta“ įpareigota grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą 0,37 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), priteisiant jai iš valstybės 272 394 Lt, bei bylą dėl šios dalies perdavus Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei neperžengdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartyje nubrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, sprendžia restitucijos taikymo klausimą atsakovo UAB „Gersta“ atžvilgiu.

Dėl restitucijos taikymo, valstybei taisant padarytas klaidas dėl neteisėto nuosavybės perdavimo

Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, pagal bendrąjį restitucijos taikymo principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Sprendžiant restitucijos taikymo šioje byloje klausimą būtina remtis kitose bylose jau suformuota kasacinio teismo praktika restitucijos taikymo bylose, susijusiose su administracinių aktų panaikinimu nuosavybės teisių atkūrimo procese. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012, kurioje iš esmės buvo pakeista iki tol vyravusi praktika panašaus pobūdžio bylose, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad panaikinus imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujantį administracinį aktą, turi būti taikoma restitucija. Ji taikoma pagal Civilinio kodekso šeštosios knygos normas (CK 1.80 str. 3 d.), atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 str. 2d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Teismas turėtų atsižvelgti į Civilinio kodekso 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytas restitucijos taikymo modifikacijas, kurių esmė - užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taikant restituciją konkrečiu atveju turi būti įvertinta įstatyme numatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti.

Pagal Konstitucijos 111 straipsnio reikalavimus sukurta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, ir tai reiškia, kad turi būti formuojama vienoda, nuosekli teisės aiškinimo ir taikymo praktika, grindžiama Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais bei kitais konstituciniais principais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, nustatyta, kad asmenys, kuriems buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, šį turtą pirkimo-pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad šiems asmenims restitucija netaikytina - jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Kadangi restitucijos klausimas sprendžiamas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, tai, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, tai restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės - atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2015 m. vasario 10 d. vykusio teismo posėdžio metu, atsakovas UAB „Gersta“ kėlė klausimą, ar šiuo atveju egzistuoja poreikis taikyti restituciją natūra ir grąžinti ginčo žemės sklypą valstybei, kadangi, atsakovo atstovės teigimu, miesto miško jame jau nėra, o atsakovo sklype įrengti inžinieriniai tinklai ir pastatyti įrenginiai prieštaraus nustatytai žemės sklypo naudojimo paskirčiai ir tai paskirčiai, kuriai užtikrinti jis yra grąžinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinį teisės aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tuo pagrindu, kad jis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, taikoma restitucija natūra. Šios bylos ypatumas tai, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos ir į žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, t. y. turtui, kuris negali būti privačios nuosavybės objektu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, konstatavus, jog jie neteisėtai perleisti privačių asmenų nuosavybėn, tokie miškai turi būti grąžinami natūra valstybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad finansiniams imperatyvams ir net tam tikroms fundamentalioms teisėms, tokioms kaip nuosavybė, neturėtų būti teikiama pirmenybė aplinkosaugos klausimų atžvilgiu, ypač jei šiuo požiūriu valstybė yra nustačiusi teisinį reglamentavimą (žr. Turgut and Others v. Turkey, no. 1411/03, § 90, 8 July 2008, Varnienė v. Lithuania, no. 42916/04, 12 November 2013, § 54). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, taigi jie negali būti civilinės apyvartos objektas ir jų savivaldybių ar privačių asmenų nuosavybėn negalima įsigyti. Be teisinio pagrindo įsigyti valstybinės reikšmės miškai turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. Todėl, remiantis tuo, jog byloje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyta, jog administraciniai aktai, kuriais ginčo žemės sklypas buvo perleistas atsakovei K. Z. K., buvo priimti pažeidžiant imperatyvias teisės normas (Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Atkūrimo įstatymo 13 str.), dėl ko buvo panaikinti kaip prieštaraujantys joms, bei pripažinus niekine ir negaliojančia K. Z. K. su atsakovu UAB „Gersta“ sudarytos ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties dalį, kuria atsakovui buvo perleista 0,37 ha žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui, valstybei, remiantis kasacinio teismo suformuluota praktika, grąžintinas ginčo žemės sklypas, o byloje spręstinas klausimas dėl atsakovui UAB „Gersta“ iš valstybės priteistinos pinigų sumos dydžio, dėl kurios nustatymo byloje iš esmės ir kilo ginčas.

Dėl turto vertės kompensavimo

Aptarta kasacinio teismo praktika tais atvejais, kai administraciniai aktai, kuriais buvo atkurta nuosavybė, pripažįstami negaliojančiais, valstybę įpareigoja paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2015 m. vasario 10 d. teismo posėdyje, atsakovo atstovė išreiškė poziciją, jog taikant restituciją ir nustatant iš valstybės atsakovui UAB „Gersta“ priteistinos sumos dydį, turi būti atsižvelgta į tai, kad atsakovas ginčo žemės sklype įrengė inžinerinius tinklus, todėl jų įrengimo sąnaudos ir atsakovo prarasta pajamų dalis taip pat turi būti atlyginama atsakovui iš valstybės. Teisėjų kolegija su šia atsakovo nuomone nesutinka ir pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje aiškiai išskirta, jog panaikinus administracinius aktus ir nustačius jog taikytina restitucija, valstybė paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei, atlygina jų šio turto įsigijimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), vadinasi išlaidos, susijusios su atsakovo atliktu ginčo objekto pagerinimu, taikant restituciją nagrinėjamais atvejais, iš valstybės nepriteisiamos, be to, nagrinėjamoje byloje atsakovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl konkretaus iš valstybės jam priteistino kompensacijos dydžio (toks dydis nėra žinomas ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme), kurį sudarytų jo į ginčo turtą investuotos lėšos, negautos pajamos ir kitos sąnaudos. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Siekiant įvertinti skundžiamo sprendimo ar nutarties pagrįstumą, pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Todėl nagrinėjamoje byloje atsakovui nepareiškus reikalavimo pirmosios instancijos teisme dėl konkretaus iš valstybės jam priteistino kompensacijos dydžio (toks dydis nėra žinomas ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme), kurį sudarytų jo į ginčo turtą investuotos lėšos, negautos pajamos ir kitos sąnaudos, pirmosios instancijos teismui tokio pobūdžio aplinkybių ginčijamu sprendimu taip pat nevertinus, nėra pagrindo jų vertinti ir apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, iš kurio atimta nuosavybė, iš principo turi gauti kompensaciją, iš esmės prilygstančią jos vertei, net jei visuomenės intereso teisėti tikslai reikalautų mažesnės kompensacijos nei visa rinkos kaina. Nuosavybės atėmimas nesumokant vertę atitinkančios kompensacijos paprastai laikytinas neproporcinga priemone (žr. Pressos Compania Naviera S.A. and Others, The Holy Monasteries v. Greece).

Taigi, nagrinėjant šią bylą teisėjų kolegija privalo išsiaiškinti ginčo turto rinkos vertę sandorio sudarymo metu bei patikrinti, ar sandorio kaina atitiko jo sudarymo metu buvusią turto rinkos vertę. Nenustačius, kad sandorio kaina neatitiko rinkos vertės, taikant restituciją pirkėjui gali būti atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, atsižvelgiant inter alia į sandorio vertę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. sausio 27 d. sutartimi K. Z. K. pardavė, o UAB „Pilnatvė“ (šiuo metu UAB „Gersta“) nusipirko 0,7575 ha dydžio žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 2 250 000 Lt (t. 1, b. l. 35-39). Taigi, 1 aro kaina nustatyta sutartimi – 29 703 Lt. Tokiu būdu 0,37 ha ginčo sklypo dalies kaina - 1 099 011 Lt (37 arai x 29 703 Lt). Tokio dydžio sumą taikant restituciją atsakovas UAB „Gersta“ ir prašo priteisti iš valstybės. Tačiau siekiant įsitikinti, jog sutartyje nurodyta žemės sklypo kaina atitiko jos rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu, nustatoma ir ginčo žemės sklypo rinkos vertė.

Remiantis kasacinio teismo praktika, rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008).

Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Tačiau Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012). Masinį šalies nekilnojamojo turto vertinimą VĮ Registrų centras atlieka valstybės užsakymu. Masinio vertinimo būdu nustatytos žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės naudojamos apmokestinamo turto mokestinių verčių apskaičiavimui, valstybės valdomo turto pardavimo ar nuomos kainų nustatymui, mokesčių turto paveldėjimo, dovanojimo atvejais apskaičiavimui, notarinių paslaugų kainų tvirtinant turto perleidimo sandorius nustatymui, skiriant socialinę paramą ir kitoms reikmėms. Tokiu būdu nustatyta vertė neapriboja šalių, sudarančių pirkimo-pardavimo sandorį, teisės individuliai suderinti vieną iš esminių sandorio sąlygų – kainą (CK 6.397 straipsnio 1 dalis).

Iš byloje esančio 2006 m. rugpjūčio 30 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad minėto sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 557 686 Lt (vertės nustatymo data 2006 m. sausio 24 d.) (t. 1, b. l. 20-21). Taigi 1 aro kaina – 7 362 Lt. Tokiu būdu 0,37 ha ginčo sklypo dalies kaina - 272 394 Lt (37 arai x 7 362 Lt).

Tačiau individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis. Be to, individualaus vertinimo metu turto rinkos vertė apskaičiuojama atsižvelgiant į visas individualias konkretaus žemės sklypo savybes, naudojimo ypatumus, valdymo ir disponavimo ribojimus, į kitų asmenų teises į šį turtą (servitutas, nuoma, įkeitimas), kas lemia tikslesnį ir patikimesnį turto rinkos vertės nustatymą, todėl esant galimybei, nustatant nekilnojamojo turto vertę, vadovaujamasi individualaus vertinimo išvadomis.

Nagrinėjamu atveju byloje yra pateiktos dvi individualaus vertinimo išvados. Bylą grąžinus apeliacinės instancijos teismui, restitucijos taikymo klausimui įvertinti, atsakovas UAB „Gersta“ pateikė UAB „Laudomus“ 2012 m. spalio 22 d. 0,7575 ha dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) vertinimo ataskaitą Nr. 12-78, kuri 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo prijungta prie bylos (t. 4, b. l. 144-145) ir vertintina kartu su kita bylos medžiaga. Minėtoje turto vertinimo ataskaitoje 0,7575 ha dydžio žemės sklypo rinkos vertė, nustatyta vertinimo dieną (2012 m. spalio 19 d.) lyginamuoju metodu, 2006 m. sausio mėn. datai retrospektyvinio vertinimo būdu yra 2 462 000 Lt. Taigi 1 aro kaina – 32 502 Lt. Tokiu būdu 0,37 ha ginčo sklypo dalies kaina - 1 202 574 Lt (37 arai x 32 502 Lt).

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prašymu, buvo skirta ekspertizė, siekiant nustatyti, kokia buvo 0,37 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2006 m. sausio 27 d. (t. 4, b. l. 202-204). Ekspertizės aktu nustatyta, kad prašomo įvertinti 0,37 ha ploto žemės sklypo vertė nurodytai dienai sudarė 865 000 Lt, kas atitinkamai reiškia, kad vieno aro vertė 2006 m. sausio mėnesį sudarė 23 378 Lt (t. 6, b. l. 20).

Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalį turto arba verslo vertinimas – turto ir (arba) verslo vertės nustatymas pagal atitinkamą turto arba verslo vertinimo metodą, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Pagal to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turto arba verslo vertė nustatoma: 1) vadovaujantis rinkos ekonomikos logika ir kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų ir stebėjimų rezultatais, kurių taikymas išsamiai nurodytas Turto ir verslo vertinimo metodikoje; 2) laikantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarčių laisvės, vertinimo objektyvumo ir nepriklausomumo, teisinio apibrėžtumo ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principų; 3) taikant teisėtų, pagrįstų lūkesčių ir interesų, apdairumo ir atsargumo, pakeitimo kitu turtu arba verslu ir alternatyvaus turto arba verslo panaudojimo kriterijus, išsamiai nurodytus Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Byloje nėra duomenų, jog pateikta turto vertinimo išvada ar eksperto išvada buvo atlikta nesilaikant turto vertės nustatymo procedūros ar tvarkos, nė viena iš turto vertinimo išvadų nenuginčyta.

Pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, 54 punktą vertinant turtą taikomi: 54.1. lyginamasis metodas; 54.2. išlaidų (kaštų) metodas; 54.3. pajamų metodas; 54.4. šios Metodikos 54.1–54.3 punktuose nustatytų metodų deriniai. Pagal Metodikos 55 punktą turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje.

Nagrinėjamu atveju, tiek atsakovo pateikto UAB „Laudomus“ atlikto turto vertinimo ataskaitos išvada, tiek ir teismo skirtos ekspertizės išvada dėl vidutinės ginčo žemės sklypo vertės padaryta atlikus rinkos vertės nustatymą lyginamuoju metodu, tačiau jais nustatytos ginčo žemės sklypo rinkos vertės skiriasi: atsakovo pateiktos turto vertinimo išvadoje nurodoma, kad viso vertinto 0,7575 ha ploto žemės sklypo rinkos kaina yra 2 462 000 Lt. Taigi 1 aro kaina – 32 502 Lt. Tokiu būdu 0,37 ha ginčo sklypo dalies kaina - 1 202 574 Lt (37 arai x 32 502 Lt). Tuo tarpu Eksperto išvadoje 0,37 ha ploto žemės sklypo vidutinė rinkos kaina – 865 000 Lt.

Kadangi byloje pateikti du ginčo žemės sklypo individualaus vertinimo aktai, kuriuose nurodyta skirtinga vertinamo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, teisėjų kolegija detaliai įvertina kiekvieną iš jų.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog UAB „Laudomus“ vertinimo ataskaitoje buvo vertinta viso atsakovės K. Z. K. atsakovui UAB „Gersta“ perleisto 0,7575 ha ploto žemės sklypo vertė, iš kurios išskaičiuojama atitinkama 0,37 ha ploto rinkos vertė, tuo tarpu eksperto išvadoje vertinama būtent ginčo žemės sklypo, t. y. 0,37 ha ploto, kuris priskirtinas miesto miškui, rinkos vertė atitinkamai datai, kas teisėjų kolegijos nuomone, jau savaime rodo anksčiau atlikto vertinimo ataskaitos ydingumą. Teisėjų kolegijos nuomone, turto vertė tiksliau gali būti nustatyta tuo atveju, kai yra tiksliai apibrėžtas turto vertinimo objektas. Šiuo atveju UAB „Laudomus“ atlikto vertinimo objektas – 0,7575 ha bendro ploto žemės sklypas, kartu pažymint, jog vertinamas turtas sudaro užbaigtą visumą (kompleksą), o Ekspertizės akte pažymėtas vertinimo objektas – 0,37 ha žemės sklypas (žemės sklypo dalis, Ekspertizės akto 6 p.). Be to UAB „Laudomus“ vertinimo ataskaitoje pažymėta, jog vertinimo pagrindas – rinkos vertės nustatymas esamai turto paskirčiai ir panaudojimui. Ekspertizės akte vertinant ekspertizės objekto maksimalų ir geriausią panaudojimą, patrauklumą ir plėtos galimybes pažymėta, jog vertinamoje žemės sklypo dalyje, kurioje LR miškų valstybės kadastre yra registruotas valstybinės reikšmės miškų plotas, statyba negalima, tačiau ši dalis reikšmingai įtakoja kitą, vystymui skirtą, sklypo dalį. Todėl vadovautis UAB „Laudomus“ vertinimo ataskaitos išvadomis nėra tikslinga. Pažymėtina ir tai, kad nors vertinimo ataskaitoje turto rinkos vertė apskaičiuota taikant lyginamąjį metodą, t. y. surenkant informaciją apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius dvylika mėnesių įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas, tačiau atrinkti sandoriai, kuriais vadovaujantis buvo pateikta išvada dėl vidutinės rinkos vertės, nėra tapatūs. UAB „Laudomus“ rėmėsi sandoriais žemės sklypų, kurių tik vienas yra (duomenys neskelbtini), t.y. toje pačioje vietovėje kur yra ir vertinamas ginčo objektas, kiti duomenys atspindi (duomenys neskelbtini), esančių žemės sklypų pardavimo sandorius (vertinimo ataskaitos 12 lapas). Tuo tarpu eksperto išvada apie ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę paremta žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), sandorių duomenimis, dėl ko laikytina tikslesne.

Nors remiantis teismų praktika eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, kadangi CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009), tačiau šiuo atveju, teisėjų kolegija nustatydama iš valstybės atsakovui priteistiną sumą remiasi būtent jomis (eksperto išvadomis). Teisėjų kolegijos apsisprendimą pagrindžia ne tik aukščiau aptartos aplinkybės, bet ir tai, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, be to, byloje nėra duomenų ir įrodymų, kurie paneigtų eksperto išvadas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas apeliacinės instancijos teismui pakartotinai įvertinti restitucijos UAB „Gersta“ atžvilgiu klausimą, pažymėjo, jog nustačius ginčo turto rinkos vertę sandorio sudarymo metu, bylą nagrinėjantis teismas turi patikrinti, ar sandorio kaina atitiko jo sudarymo metu buvusią turto rinkos vertę. 2006 m. sausio 27 d. sutartimi parduoto sklypo aro vertė sandorio sudarymo metu buvo 29 703 Lt, tuo tarpu pagal eksperto išvadas vidutinė vieno aro rinkos vertė 2006 m. sausio mėnesį sudarė 23 378 Lt. Ekspertizės akte pateikti lyginamieji skaičiavimai patvirtina, kad lyginamajam tyrimui pasirinktų parduotų analogiškų žemės sklypų rinkos vertė 2005 m. – 2006 m. pradžioje svyravo nuo 21 724 iki 25 341 Lt už vieną arą (Ekspertizės akto 18 lapas). Šie duomenys patvirtina, jog 2006 m. sausio 27 d. sandoriu nustatyta žemės sklypo vertė vidutiniškai 20 procentų viršijo vidutinę tuo laikotarpiu vyravusią žemės sklypo rinkos vertę, dėl ko taikant restituciją iš valstybės atsakovui UAB „Gersta“ priteistinos ginčo turto įsigijimo išlaidos, neviršijančios vidutinės turto rinkos kainos, t. y. 23 378 Lt už vieną arą, kas sudaro 865 000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra tikslinga remtis UAB „Laudomus“ atlikto vertinimo nustatyta turto verte, ar parduoto žemės sklypo aro, apskaičiuota pagal pirkimo-pardavimo sutartį visą sandorio sumą padalijus iš parduoto žemės sklypo dydžio vienetų (aro). Nors iš valstybės atsakovui priteistina suma (865 000 Lt) 234 011 Lt mažesnė vertinant su 2006 m. sausio 27 d. sandorio metu įvertinta ginčo turto verte (laikant, kad vieno aro kaina sutartimi buvo sulygta 29 703 Lt, 37 arai vertintini 1 099 011 Lt suma), kuri UAB „Gersta“ teigimu galėjo būti įtakota ir šalių tarpusavio sutarimo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sutartimi nustatyta sandorio verte netikslinga vadovautis ir dėl to, kad ja buvo suderinta viso 0,7575 ha ploto žemės sklypo kaina. Todėl sandoriu sulygtą kainą galėjo lemti ne viso, o tik dalies įsigyjamo žemės sklypo paklausa rinkoje, įžvelgtas verslo vystymo sklype potencialas ar panašios turto vertei įtakai galėjusios turėti aplinkybės, tuo labiau įvertinus tai, jog po to, kai UAB „Gersta“ iš K. Z. K. 2006 m. sausio mėnesį įsigijo 0,7575 ha ploto žemės sklypą, 2007 m. spalio mėnesį jis buvo padalintas į du atskirus žemės sklypus (t. 2, b. l. 86-87). 2008 m. birželio 30 d. UAB „Gersta“ pardavė 0,2356 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (suformuotas padalinus žemės sklypą (duomenys neskelbtini), į du atskirus žemės sklypus), sandorio sudarymo dieną jis šalių buvo įvertintas 890 900 Lt suma (37 814 Lt už arą) (t. 2, b. l. 51-54). Ši aplinkybė rodo, jog 2006 m. sausio 27 d. sandorio kaina galėjo būti iš dalies nulemta ir siekio kuo greičiau įsigyti, o po to palankiomis sąlygomis perleisti būtent šią dalį žemės sklypo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, 25 October 2012, § 108; Scordino v. Italy (no. 1) [GC], no. 36813/97, § 93, ECHR 2006‑V). EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Vis dėlto, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais (žr. Broniowski v. Poland [GC], no. 31443/96, ECHR 2004‑V, § 182; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], § 112), nors visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (žr. Former King of Greece and Others (merits), § 89). Tačiau sprendžiant dėl iš valstybės asmeniui, iš kurio turtas paimtas ir grąžintas valstybei mokėtinos sumos ir pagal EŽTT praktiką ji apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr.Guiso-Gallisay v. Italy (just satisfaction) [GC], no. 58858/00, § 94-95, 22 December 2009; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], § 111). Teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui pasiekti, gali pateisinti mažesnės negu rinkos vertės kompensavimą (žr. James and Others v. the United Kingdom, 21 February 1986, § 54, Series A no. 98); tokiais atvejais kompensacija nebūtinai turi atspindėti visą nusavinamo turto vertę. Aptarta EŽTT praktika, sprendžiant dėl iš valstybės asmenims, kurių turtas grąžintas valstybės nuosavybėn, mokėtinos kompensacijos dydžio nustatymo, taip pat orientuojamas į ginčo sklypo rinkos vertę, kurios priteisimas pripažįstamas tinkamu bei proporcingu prarastų teisių į nuosavybę kompensavimu.

Šiuo atveju nustačius ginčo žemės sklypo rinkos vertę 2006 m. sausio mėnesį, įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, derinant pusiausvyrą tarp valstybės teisių į išimtinę jos nuosavybę bei asmens teisės į nuosavybę, pripažinus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybei grąžintą turtą, teisėjų kolegija, taikydama restituciją ir grąžindama valstybei 0,37 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), atsakovui UAB „Gersta“ iš valstybės priteisia 865 000 Lt kas atitinka ginčo žemės sklypo rinkos vertę 2006 m. sausio mėnesį, ir vadovaujantis aukščiau aptarta EŽTT praktika, atitinka visišką valstybei grąžinto turto vertės kompensavimą.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (paskutiniame teismo posėdyje) atsakovas UAB „Gersta“ pareiškė prašymą priteisti 5 (penkių) procentų palūkanas (CK 6.37 straipsnis) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Toks atsakovo prašymas negali būti tenkinamas pilna apimtimi. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios atlieka kompensavimo funkciją ir skatina skolininką įvykdyti teismo sprendimą kaip įmanoma greičiau. Tačiau sprendžiant klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo šioje byloje, būtina atsižvelgti į susiklosčiusių teisinių santykių prigimtį. Byloje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, valstybei taisant padarytas klaidas dėl neteisėto nuosavybės perdavimo, kurį išsprendus valstybei grąžinamas natūra miškų paskirties žemės sklypas, o atsakovui priteisiama (kompensuojama) šio turto vertė. Atsakovas visą laikotarpį nuo turto įsigijimo turėjo galimybę šiuo turtu naudotis, todėl restitucijos taikymo atveju teismui nusprendus kompensuoti tiek įgyto turto rinkos vertę, tiek galimus jo praradimus palūkanų forma, atsakovo padėtis neproporcingai pagerėtų, o valstybės pablogėtų, kas prieštarautų ir teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 straipsnis), dėl ko teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo prašymas dėl procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos negali būti tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus apeliacinės instancijos teismui spręsti restitucijos taikymo klausimą byloje, bylinėjimosi išlaidos tarp bylos šalių nebuvo paskirstytos, todėl apeliacinės instancijos teismui išsprendus ginčą, sprendžiamas iš bylos šalių patirtų išlaidų paskirstymo tarpusavyje klausimas.

Atsakovės K. Z. K. bylinėjimosi teisme metu patirtų išlaidų atlyginimo klausimas yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, kurios dalis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi palikta nepakeista, civilinėje byloje Nr. 2A-17/2012, priteisiant jai iš Klaipėdos apygardos prokuratūros 6 664 Lt, patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl pakartotinai nevertinamas.

Aplinkos ministerija, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašė atlyginti iš atsakovų 339,53 Lt dydžio išlaidas, kurias sudarė darbuotojams, dalyvavusiems teismo posėdžiuose, komandiruotės metu mokėti dienpinigiai, kuro išlaidos (t. 3, b. l. 46-53). Spręsdama šių išlaidų atlyginimo klausimą teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog Aplinkos ministerijos dalyvavimas posėdžiuose nebuvo pripažintas būtinu, todėl ir nurodyto dydžio išlaidos nelaikytinos būtinomis ir nepriteistinos iš atsakovų (CPK 88 str. 1 d. 9 p.).

Atsakovas UAB „Gersta“ sumokėjo 6 449 Lt dydžio žyminį mokestį, už kasacinio skundo padavimą (t. 4, b. l. 66), taip pat patyrė 500 Eur dydžio atstovavimo teisme išlaidas (t. 5, b. l. 49-50). Sprendžiant dėl šių išlaidų sumos atlyginimo visų pirma įvertinama, kokia apimtimi atsakovo reikalavimai dėl restitucijos yra patenkinti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas teigė, jog taikant restituciją jam iš valstybės turi būti priteista – 1 099 011 Lt (0,37 ha ploto žemės sklypo vertė nustatyta remiantis 2006 m. sausio 27 d. sandorio verte) ir 5 procentų dydžio nuo priteistos sumos kompensacija už atsakovo atliktas investicijas į ginčo žemės sklypą. Kadangi atsakovo prašymas tenkintas tik iš dalies, priteisiant jam iš valstybės atlyginti 865 000 Lt, kas atitinkamai sudaro 75 procentus patenkintų ir 25 procentų atmestų reikalavimų, remiantis šia proporcija atsakovui ir atlyginamos jo bylos nagrinėjimo teisme metu patirtos išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Kadangi ieškovo reikalavimai tenkinti, teismas bylinėjimosi išlaidas priteisia atsakovui UAB „Gersta“ atlyginti iš Nacionalinės žemės tarnybos. Atsakovui UAB „Gersta“ iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos priteisiama atlyginti 1 401 Eur (4 836,75 Lt) sumokėto žyminio mokesčio ir 108,60 Eur (375 Lt) atstovavimo teisme išlaidų (CPK 79 str. 1 d., 93 str. 1 d., 98 str.).

Valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 135,51 Eur (487,89 Lt) (t.1, b. l. 1; t. 2, b. l. 17, 37; t. 3, b. l. 1,156; t. 4, b. l. 172,149, t. 5, b. l. 1). 35,33 Eur (122 Lt) šių išlaidų, įvertinus atmestų reikalavimų procentinę išraišką, priteisiamos valstybei iš atsakovo UAB „Gersta“ atlyginti (CPK 96 str. 1 d.). Kadangi Nacionalinė žemės tarnyba byloje yra valstybės atstovas, o ne savarankiškas atsakovas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios nepriteistinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2014).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Taikyti restituciją ir grąžinti iš uždarosios akcinės bendrovės „Gersta“, įmonės kodas 133999613, valstybei nuosavybės teise 0,37 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini) (buvęs kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu minėtas plotas priklauso 0,5219 ha žemės sklypui, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

Priteisti iš valstybės atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gersta“, įmonės kodas 133999613, 250 521 Eur (du šimtus penkiasdešimt tūkstančių penkis šimtus dvidešimt vieną eurą).

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gersta“, įmonės kodas 133999613, iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, įmonės kodas 188704927, 1 401 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus vieną eurą) sumokėto žyminio mokesčio bei 108,60 Eur (vieną šimtą aštuonis eurus ir 60 euro centų) atstovavimo teisme išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gersta“, įmonės kodas 133999613, 35,33 Eur (trisdešimt penkis eurus ir 33 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teisėjai                                                                         Nijolė Piškinaitė

                Alvydas Poškus

                 Egidija Tamošiūnienė