Administracinė byla Nr. eAS-549-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03434-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. L. (V. L.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. L. (V. L.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 24 d. sprendimą Nr. 24S152529 (toliau – ir Sprendimas). Be kita ko pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki įsiteisės šioje byloje teismo sprendimas. Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad nepritaikius ją kiltų grėsmė, kad pareiškėjui nepavyks apginti savo teisių ne tik ginče dėl Migracijos departamento sprendimo, bet ir sprendžiant šeimos (būtų išskirta šeima (žmona ir dukra yra Lietuvos pilietės) ir nuosavybės klausimus. Tokiu būdu pareiškėjo asmens teisės liktų neapgintos.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo V. L. (V. L.) prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas be kita ko nustatė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Sprendime Migracijos departamentas pažymėjo, kad asmens išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas nesprendžiamas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju jokių galiojančių sprendimų išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos nėra, todėl nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas sprendė, kad nesant galiojančių sprendimų dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, šiuo atveju ginčo dalykas yra pernelyg nutolęs nuo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, šios pareigos neįvykdė, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamuoju atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III.

Pareiškėjas V. L. (V. L.) atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki įsiteisės šioje byloje teismo sprendimas.

Pareiškėjas atskirajame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymėjo, kad teismas teisingai nurodė, kad šiuo metu nėra galiojančių sprendimų išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, tačiau, sprendimo priėmimas panaikinti leidimą nuolat gyventi savaime kelia pareiškėjui neigiamas pasekmes. Pareiškėjo vertinimu, galima deportacija yra išvestinė būtent iš Sprendimo, kuriuo panaikinamas leidimas nuolat gyventi. Sprendimo vykdymas, neatsižvelgiant į apskundimo procedūras, turi tiesioginį neigiamą poveikį pareiškėjo gyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvoje baigsis 2024 m. rugpjūčio 8 d. (senas leidimas galioja iki 2024 m. rugsėjo 8 d.), neišvengiamai bus sprendžiamas klausimas dėl deportacijos. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje nuo (duomenys neskelbtini), sutuoktinė, dukra ir anūkas yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir neketina persikelti į Rusiją tokioje politinėje situacijoje, nematė Rusijoje savo ateities. Per tokį trumpą terminą neįmanoma tinkamai pasiruošti galimai deportacijai – nei parduoti butą, nei pervežti daiktus ir t.t. Galimas deportavimas reikšmingai pablogintų pareiškėjo šeimos gyvenimo sąlygas, pažeis pareiškėjo šeimos teisę į šeimos gyvenimą, nors galiojančio sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi nėra.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento Sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo tiesiogiai lemia galimą deportaciją, kuri būtų itin griežta ir neproporcinga priemonė. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje yra ilgalaikis ir glaudžiai susijęs su šeima ir bendruomene. Be to, galimas deportavimas kelia didelę riziką pareiškėjo sveikatai ir gerovei, atsižvelgiant į jo amžių ir ilgalaikius socialinius bei šeiminius ryšius Lietuvoje.

Pareiškėjas mano, kad sprendimas nesustabdyti Migracijos departamento nutarimo vykdymo pažeidžia pareiškėjo šeimos narių teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pareiškėjo vertinimu, šeimos vienybė ir teisė į šeimos gyvenimą yra esminiai principai, kuriuos valstybė turi ginti.

Pareiškėjas pažymi, kad šioje byloje aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nepagrįstos, spekuliatyvios, grindžiamos prielaidomis, Sprendimas priimtas pažeidžiant teisinės valstybės principus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo pozicija dėl geopolitinės situacijos yra aiški – jis nepritaria Rusijos agresijai ir remia tarptautinės teisės principus.

Su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikia papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo jo neatskirti nuo šeimos, nurodo, kad patiria didelius psichologinius išgyvenimus dėl netikėto ir nepagrįsto Migracijos departamento Sprendimo, paūmėjo sunkios ligos. Kadangi pareiškėjo žmonos (Lietuvos pilietės) sveikata taip pat nėra gera, reikalinga vienas kito priežiūra, todėl pareiškėjas neįsivaizduoja gyvenimo be vienas kito. Pareiškėjas pabrėžia, kad Sprendimas yra nesąžiningas, nepagrįstas, priimtas neišklausius jo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, galiojimą iki įsiteisės šioje byloje teismo sprendimas – pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad byloje nesprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo klausimas, pareiškėjas nepagrindė, kad pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad Sprendimo vykdymas turi tiesioginį neigiamą poveikį pareiškėjo gyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvoje baigsis 2024 m. rugpjūčio 8 d. (senas leidimas galioja iki 2024 m. rugsėjo 8 d.), neišvengiamai bus sprendžiamas klausimas dėl deportacijos. Per tokį trumpą terminą neįmanoma tinkamai pasiruošti galimai deportacijai – nei parduoti butą, nei pervežti daiktus ir t.t. Galimas deportavimas reikšmingai pablogintų pareiškėjo šeimos gyvenimo sąlygas, pažeis pareiškėjo šeimos teisę į šeimos gyvenimą, pablogės ir taip sunki jo sveikatos būklė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamu Sprendimu, o galimu pareiškėjo deportavimu iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą deportuoti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas. Be kita ko, Sprendime aiškiai nurodoma, kad juo nesprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo klausimas. Nors pareiškėjas nurodo, kad teisėtas buvimas Lietuvoje baigsis 2024 m. rugpjūčio 8 d. (senas leidimas galioja iki 2024 m. rugsėjo 8 d.), neišvengiamai bus sprendžiamas klausimas dėl deportacijos, tačiau teisėjų kolegija vertina, kad tokie argumentai yra deklaratyvūs. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės ir interesai be pagrindo bus ginami prevenciškai, nepaisant proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodomu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024, kadangi minėtoje byloje ginčas sprendžiamas iš esmės, o ne sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nurodo argumentus, kurie iš esmės susiję su Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pažymėtina, kad šiame etape nagrinėjamas konkretaus procesinio veiksmo – atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o ne sprendžiamas ginčas iš esmės, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. (V. L.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

           Iveta Pelienė

        Dalia Višinskienė