Civilinė byla Nr. 3K-3-585/2014                                                                   

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01672-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Start Vilnius“ (uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės miestelis“ teisių perėmėja) dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – S. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

    Byloje sprendžiamas ginčas dėl savivaldybės sprendimo investuoti nekilnojamąjį turtą teisėtumo ir pagrįstumo.

   Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą Nr. 1-580 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ (dabar – UAB „Start Vilnius“) įstatinio kapitalo didinimo“, kuriuo nusprendė perduoti UAB „Start Vilnius“ 500 000 Lt ir Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir savivaldybė, atsakovas) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pagal priedą (198 nekilnojamojo turto objektus (gyvenamuosius namus, butus ir negyvenamuosius pastatus), esančius Vilniaus mieste); padidinti UAB „Start Vilnius“ įstatinį kapitalą nurodytu įnašu ir Vilniaus miesto savivaldybės perduodamo nekilnojamojo turto verte (5 559 610 Lt), papildomai išleidžiant 555 961 paprastąją vardinę 10 Lt nominaliosios vertės akciją ir perduodant jas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Tą pačią dieną Vilniaus miesto savivaldybė su UAB „Start Vilnius“ sudarė akcijų pasirašymo sutartį ir priėmimo–perdavimo aktu perdavė jai nekilnojamąjį turtą pagal priedą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 30-983 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo ir įstatų tvirtinimo“ padidintas UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinis kapitalas 5 454 610 Lt (pagal akcijų pasirašymo sutartį) ir 105 000 Lt (buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė), papildomai išleidžiant atitinkamai 545 461 paprastąją vardinę 10 Lt nominaliosios vertės akciją ir 10 500 paprastųjų vardinių 10 Lt nominaliosios vertės akcijų bei perduodant jas Vilniaus miesto savivaldybei. Nuosavybės teisė į perduotus nekilnojamojo turto objektus įregistruota UAB „Start Vilnius“.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 1-580 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo“ (toliau – ir Sprendimas investuoti); 2) pripažinti negaliojančia atsakovų 2012 m. gegužės 15 d. sudarytą UAB „Šiaurės miestelis“ akcijų pasirašymo sutartį; 3) pripažinti negaliojančiu 2012 m. gegužės 15 d. turto priėmimo–perdavimo aktą; 4) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymą Nr. 30-983 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo ir įstatų tvirtinimo“; 5) taikyti restituciją, įpareigojant UAB „Start Vilnius“ grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 500 000 Lt ir perduotus nekilnojamuosius daiktus.

Ieškovas nurodė, kad didžioji dalis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės      15 d. sprendimo Nr. 1-580 priede „Perduodamo uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės miestelis“ nekilnojamojo turto sąrašas“ nurodytų objektų – butai ir kitos neišnuomotos, bet gyvenamosios patalpos. Nors jos netinkamos gyventi, bet priklauso savivaldybės socialinio būsto fondui, kurio sudarymas, socialinių būstų remontas ir nuoma – viena savivaldybės funkcijų. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – VPBĮIDNA įstatymas) 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas privatizuoti socialinį būstą, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 12 straipsnyje.

Ieškovo teigimu, valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJ įstatymas, Įstatymas) 19 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad, prieš priimant sprendimą investuoti savivaldybės turtą, būtina tai ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo priimami Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu tenkinami ne mažiau kaip trys Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyti investavimo kriterijai. Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758, 10 punkte nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlyme dėl sprendimo investuoti valstybės ar savivaldybės turtą priėmimo: nurodomi poreikio investuoti turtą motyvai, taip pat ekonomiškai ir socialiai pagrįstas laukiamas rezultatas (10.1 punktas); pateikiamas investuojamo turto aprašymas (10.2 punktas), jeigu investuojamas nekilnojamasis turtas, paaiškinama, kodėl tikslinga tokį turtą investuoti, o ne perduoti pagal turto patikėjimo sutartį ar panaudos pagrindais (10.3 punktas), nurodoma, kurie investavimo kriterijai, nustatyti VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, tenkinami, ir pateikiama šių kriterijų vertinė ir kokybinė išraiška.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rašte „Dėl Savivaldybės turto investavimo (prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo“) (toliau – Pasiūlymas investuoti) nurodyta, kad tenkinami 5, 6, 7 ir 9 VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyti investavimo kriterijai, tačiau jie tinkamai nepagrįsti, nenurodyta, kokio socialinio tikslo investavimu siekiama, kodėl tikslinga investuoti nurodytą turtą, o ne perduoti jį pagal turto patikėjimo sutartį ar panaudos pagrindais. Nors Pasiūlyme investuoti nurodyta, kad savivaldybei ekonomiškai nenaudinga remontuoti perduodamą turtą, tačiau paskirta 500 000 Lt būtinoms butų remonto išlaidoms padengti. Taigi, savivaldybė ne tik perleido nuosavybės teises į butus, bet ir skyrė lėšų jų remontui. Pagal VSTVNDJ įstatymo 22 straipsnio 2 dalį turtą atnaujinti ekonomiškai netikslinga, kai jo remonto (rekonstravimo) išlaidos lygios naujo tokios pat paskirties ir to paties pajėgumo turto įsigijimo kainai ar ją viršija. Duomenys, patvirtinantys kad turtą atnaujinti ekonomiškai netikslinga, Pasiūlyme investuoti nepateikti. Be to, ieškovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybė, investuodama jai patikėtą turtą, nesivadovavo VSTVNDJ įstatymo 81 straipsnyje nustatytais principais: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumento, kad socialinis būstas negali būti perleidžiamas kitų asmenų nuosavybėn, pažymėjo, jog, remiantis VPBĮIDNA įstatymo 2 straipsnio 8 punktu, socialinis būstas – tai nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas. Nors UAB „Start Vilnius“ perduotas nekilnojamasis turtas iki jo perdavimo buvo priskirtas socialinio būsto fondui, tačiau pagal jo faktinę būklę (gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos pripažintos netinkamomis naudoti), negalėjo būti nuomojamos kaip socialinis būstas. Aplinkybę, kad perduotos patalpos netinkamos gyventi, patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2012 m. gegužės 21 d. raštas, Nekilnojamojo turto registro išrašai, kuriuose nustatyti perduodamų patalpų trūkumai, avarinė būklė, turto vertės nustatymo pažymos, butų patikrinimo, apžiūros, pripažinimo avariniais aktai, parengti 2005–2013 m. Teismas nurodė, kad, remiantis byloje pateiktais apskaičiavimais, savivaldybei remontuoti butus ekonomiškai netikslinga, nes jų vertė – 5 454 610 Lt, o išlaidos remontui – 7 845 744 Lt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad UAB „Start Vilnius“ perduotas nekilnojamasis būstas neatitiko socialiniam būstui keliamų reikalavimų (negalėjo būti nuomojamas mažas pajamas gaunančioms šeimoms), jį remontuoti savivaldybei buvo netikslinga, todėl, jį perdavus, nepažeista VPBĮIDNA įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata.

Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad Sprendimas investuoti neatitiko Aprašo 10 punkto reikalavimų, VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7 ir 9 punktuose nurodytų investavimo kriterijų. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savivaldybės taryba. Prieš priimant atitinkamą sprendimą, būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Sprendimai dėl savivaldybių turto priimami Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu tenkinami ne mažiau kaip trys šiam įstatyme išvardyti investavimo kriterijai. Ginčijamas Sprendimas investuoti priimtas atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą Pasiūlymą investuoti. Jame nurodytas investavimo poreikis (ginčo nekilnojamojo turto būklė labai bloga, butai sunykę, pažeistos jų konstrukcijos, todėl negali būti išnuomojami, t. y. negali būti suteikti kaip socialinis būstas; dėl nuolatinės techninės priežiūros poreikio, dėl bendro naudojimo patalpų remonto darbų, už kuriuos privalu mokėti proporcingai turimam butų plotui, dėl patalpų šildymo Vilniaus miesto savivaldybė patiria nepagrįstai didelių išlaikymo išlaidų); paaiškinta, kokio tikimasi ekonominio ir socialinio rezultato (UAB „Start Vilnius“, vykdydama įstatuose nustatytą veiklą, galėtų atlikti nusidėvėjusių butų (pastatų) dalių remontą ar rekonstravimą, įgyvendinti naujus investicinius projektus, naudingus visuomenei, iš turto valdymo gauti pajamų, kurias skirtų kitiems socialinių tikslų turintiems projektams vystyti); nurodyta, kad šio nekilnojamojo turto kapitalinio remonto darbai kainuotų 7 845 744 Lt, todėl remontuoti juos savivaldybei ekonomiškai netikslinga; Vilniaus miesto savivaldybė valdo 100 proc. UAB „Start Vilnius“ akcijų; atsižvelgiant į išdėstytus investavimo motyvus, nurodoma, kad investuojant bus tenkinami VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje 5, 6, 7 ir 9 punktuose nustatyti investavimo kriterijai.

Teismo vertinimu, Pasiūlyme investuoti nurodytas juo siekiamas socialinis tikslas (racionalesnis ir efektyvesnis savivaldybės turto panaudojimas, naudingų visuomenei investicinių projektų įgyvendinimas) ir pateikiamas ekonominis pagrindimas (nurodomi apskaičiavimai, pagrindžiantys, kodėl perduodamo turto netikslinga atnaujinti). Nors Pasiūlyme investuoti detaliai neaptarta, kodėl tikslinga turtą investuoti, o ne perduoti panaudos pagrindais ar pagal patikėjimo sutartį, detaliai neaprašyti investavimo kriterijai, nurodyta esminė informacija, kurią reikalaujama pateikti pagal VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalį bei Aprašo 10 punktą. Aprašo 10.1 punkte nustatytas reikalavimas pateikti apibendrintą sprendimą pagrindžiančią informaciją; 10.4 punkte nedetalizuojama, kokios konkrečios formos, apimties turi būti investavimo kriterijų vertinė ir kokybinė išraiška. Teismo nuomone, iš esmės teisingos ir pagrįstos informacijos nedetalizavimas laikytinas procedūriniu, bet ne nustatytos tvarkos pažeidimu, kuris galėtų lemti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, įtvirtintų VSTVNDJ įstatymo 81 straipsnyje, pažeidimą.

Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad prie Pasiūlymo investuoti nebuvo pridėta turto vertinimo ataskaita, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (Aprašo 11.4 punktas). Prie Pasiūlymo investuoti buvo pridėta Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertės suvestinė pažyma, pasirašyta turto vertintojo ir turto vertinimo įmonės UAB „Apus turtas“ vadovo, o kartu su perduodamu turtu perduotos nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos ir perduodamo nekilnojamojo turto UAB „Apus turtas“ parengtos turto vertinimo ataskaitos. Teismo vertinimu, vien formalus pažeidimas, kad kartu su Pasiūlymu investuoti pateiktos ne turto vertės nustatymo ataskaitos, o jų suvestinė pažyma, nesant byloje ginčo dėl ataskaitose nustatytų turto rinkos verčių, yra nepakankamas pagrindas konstatuoti savivaldybės turto investavimo tvarkos bei savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų pažeidimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino.

Teisėjų kolegija pritarė apeliacinio skundo argumentams, kad ginčijami Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai priimti pažeidžiant VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Aprašo 10.1, 10.3 ir 10.4 punktų nuostatas, VSTVNDJ įstatymo 81 straipsnio 4 punkte įtvirtintą viešosios teisės principą. nes sprendimas investuoti tinkamai (nei ekonomiškai, nei socialiai) nepagrįstas, pažeidžia viešąjį interesą. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčijamo sprendimo pagrindu bus kuriama ar plėtojama infrastruktūra, naudinga visuomenei, tai pat, kokią ekonominę naudą, kokį konkretų socialinį tikslą ir kokioje srityje savivaldybė tikisi pasiekti. Teisėjų kolegijos vertinimu, Pasiūlyme investuoti pateikta informacija grindžiama abstrakčiais skaičiavimais, kurie nepatvirtina konkrečių savivaldybės patiriamų turto išlaikymo bei remonto išlaidų; byloje nėra duomenų, kad savivaldybė, prieš priimdama sprendimą investuoti, buvo parengusi investicinį projektą ir, atsižvelgdama į siekiamus socialinius ir ekonominius tikslus, atliko jo sąnaudų bei naudos analizę. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad Pasiūlyme investuoti nurodytas ginčo turto investavimo tikslas – kurti ar plėtoti infrastruktūrą, naudingą visuomenei; gauti ne tik pelno (pajamų), bet ir socialinį rezultatą; sukurti pridėtinę vertę ir užtikrinti šią vertę kuriančios veiklos ilgalaikį ekonominį tvarumą; užtikrinti efektyvų turto panaudojimą ir veiksmingesnę savivaldybės bendrovės veiklą turto perleidimu – nebus įgyvendinamas; pažymėjo, kad savivaldybės teiginių, jog Sprendimu investuoti siekiama maksimalios naudos visuomenei, užtikrinti racionalų turto tvarkymą, iš turto valdymo gauti viešąjį interesą atitinkantį rezultatą, nepatvirtina byloje pateikti įrodymai.

Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus savivaldybės argumentus, kad, jai perdavus ginčo turtą UAB „Start Vilnius“, nėra grėsmės, jog šis gali būti neracionaliai panaudotas, nes savivaldybė, turėdama 100 proc. UAB „Start Vilnius“ akcijų, gali daryti lemiamą įtaką bendrovės valdymo ir priežiūros organams; pažymėjo, kad VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai yra imperatyvūs, savivaldybė jų nesilaikė, todėl aplinkybė, kad ji turi realią galimybę kontroliuoti UAB „Start Vilnius“, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą savivaldybės sprendimą teisėtu.

Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad savivaldybės Sprendimas investuoti prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negaliojantis, taikė restituciją natūra (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrindė, kokias imperatyviąsias įstatymo normas kasatorius pažeidė, priimdamas sprendimą investuoti jam priklausantį turtą. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis. Šiam straipsniui taikyti būtina nustatyti, kad buvo pažeistos įstatymo, ne jo įgyvendinamojo teisės akto nuostatos. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatoriaus priimtas sprendimas nepakankamai ekonomiškai ir socialiai pagrįstas, rėmėsi Aprašo, ne įstatymo nuostatų pažeidimais. Be to, nei VSTVNDJ įstatyme, nei Apraše nenustatyta, kokiais konkrečiais metodais kasatorius turi vadovautis ir kokius dokumentus, duomenis pateikti, siekdamas pagrįsti investavimo sprendimus. Procedūriniai pažeidimai negali būti prilygintini imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimams. Kasatoriaus nuomone, priimdamas ginčijimą sprendimą, jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų: Pasiūlyme investuoti nurodyti investavimo motyvai, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo laukiamas rezultatas.

2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ginčijamo sprendimo investuoti panaikinimo teisinius padarinius. Kasatorius yra vienintelis UAB „Start Vilnius“ akcininkas. Taigi, net ir investavęs nekilnojamąjį turtą į nurodytą bendrovę, kasatorius jo neprarado, jis tapo akcijų, kurios išleistos perduoti turto verte padidinus bendrovės įstatinį kapitalą,  savininku. Taigi Sprendimo investuoti panaikinimas būtų tik formalus.

3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai aptarė byloje pateiktus įrodymus, jų tinkamai neištyrė ir neįvertino konkrečių bylos aplinkybių kontekste, nepasisakė dėl esminių bylos aspektų, joje keliamų klausimų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad, priimant ginčijamą Sprendimą investuoti, nepažeistos imperatyviosios įstatymo normos. VSTVND įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata, kad sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo priimami Vyriausybės nustatyta tvarka, yra blanketinė, t. y. nukreipia į Aprašo nuostatas. Atsakovo nuomone, VSTVND įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, ją sistemiškai aiškinant su šios įstatymo 81 straipsnio 4 punkte įtvirtintu viešosios teisės principu, yra imperatyvi. Kasatorius priėmė sprendimą investuoti didelės vertės (5 059 610 Lt) turtą, kurį sudaro 198 nekilnojamojo turto objektai, taip pat perdavė UAB „Start Vilnius“ 500 000 Lt, būtinosioms butų remonto išlaidoms padengti. Ieškovo įsitikinimu, tokio turto investavimo klausimas negali būti sprendžiamas paviršutiniškai, tik deklaratyviai pagrindžiant investavimo poreikį. Perduotas nekilnojamasis turtas yra komerciškai paklausiose vietose, todėl, sprendžiant dėl jo vertės, turėjo būti atsižvelgta ir į žemės sklypų, ant kurių stovi perduotas nekilnojamasis turtas, kainą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Pasiūlyme investuoti nėra duomenų apie atliktą investavimo poreikio tyrimą ar analizę, nenurodyta ir konkrečiais apskaičiavimais nepagrindžiama, kokie tikslai bus pasiekti; remiantis pateiktais teiginiais, negalima nustatyti, kaip, perdavus turtą, bus tenkinami visuomenės interesai.

2.  Ieškovas pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad konstatavus, jog sprendimas investuoti prieštarauja imperatyviajai VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatai, aplinkybė, kad kasatoriui priklauso 100 proc. UAB „Start Vilnius“ akcijų, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą teisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį iškelti teisės klausimai.

Dėl Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies imperatyvumo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrindė, kokias imperatyviąsias įstatymo normas kasatorius pažeidė, priimdamas sprendimą investuoti jam priklausantį turtą. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis. Šiam straipsniui taikyti būtina nustatyti, kad buvo pažeistos įstatymo, o ne jo įgyvendinamojo teisės akto nuostatos. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatoriaus priimtas sprendimas nepakankamai ekonomiškai ir socialiai pagrįstas, rėmėsi Aprašo, ne įstatymo nuostatų pažeidimais.

Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis laikytina imperatyviąja norma. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina nurodytos nuostatos sisteminis aiškinimas su Įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintais valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais. Teisės doktrinoje pažymima, kad viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi nuo privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo dėl keleto priežasčių; pirma, viešosios nuosavybės teisė įgyvendinama vadovaujantis viešosios teisės principais ir normomis, šią teisę įgyvendina valstybė ir savivaldybės, veikiančios per atitinkamas institucijas; jų sprendimai turi užtikrinti viešąjį interesą, tenkinti visuomenės poreikį; sudarant sandorius ar priimant sprendimus dėl valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo privaloma vadovautis efektyvumo ir racionalumo, visuomeninės naudos, viešosios teisės ir kitais Įstatyme įtvirtintais viešosios nuosavybės įgyvendinimo principais. VSTVNDJ įstatymo 81 straipsnyje įtvirtinti keturi principai, kuriais vadovaujantis turi būti valdomas, naudojamas savivaldybių turtas, ir atskleistas jų turinys: visuomeninės naudos principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; efektyvumo – kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo – kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; viešosios teisės – kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas valstybės ir savivaldybių turto investavimas – tai valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto, kaip įnašo, perdavimas juridiniams asmenims, taip pat ir didinant uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą, jei valstybė ir (ar) savivaldybė yra jų dalyvė kaip nurodyta Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte. VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savivaldybės taryba. Šioje Įstatymo normoje imperatyviai nustatyta, kad prieš priimant atitinkamą sprendimą, būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo priimami, jeigu tenkinami ne mažiau kaip trys investavimo kriterijai, kurie nurodyti Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šią normą, pabrėžė, jog VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatos imperatyviai nurodo, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo būtina ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Imperatyvas kyla iš įstatymo normos – VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, nes ir gramatiškai, ir intereso apsaugos prasme ši norma yra imperatyvioji. Be to, VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalis – nukreipiančioji norma, jos dispozicijoje nurodyta, kad sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo priimami Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu tenkinami ne mažiau kaip trys (šiame įstatyme nustatyti) investavimo kriterijai. VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos detaliau nustatomos Vyriausybės nutarime, taigi įstatymo norma gali būti aiškinama su įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu. Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo tvarkos Aprašo 10 punkte, į kurį nukreipia VSTVNDJ įstatymas, imperatyviai nustatytas pasiūlymo dėl sprendimo investuoti valstybės ar savivaldybės turtą turinys. Sprendime inter alia turi būti nurodytas ekonomiškai ir socialiai pagrįstas laukiamas rezultatas (10.1 punktas); taip pat, jeigu investuojamas nekilnojamasis turtas, paaiškinama, kodėl tikslinga tokį turtą investuoti, o ne perduoti pagal turto patikėjimo sutartį ar panaudos pagrindais (10.3 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir įstatymo įgyvendinamojo teisės akto normos yra imperatyvios, skirtos apsaugoti pagrindinius Įstatymo 81 turto valdymo, naudojimo ir disponavimo principus, investuojant valstybės ir savivaldybių turtą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvioji ir kad jos pažeidimo padarinys – sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl sprendžiant, ar norma imperatyvioji, turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyviąja, įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. S. L., bylos Nr. 3K-3-511/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai sprendė, jog VSTVNDJ įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata imperatyvioji; teismo sprendimas dėl CK 1.80 straipsnio taikymo atitinka suformuotą kasacinio teismo praktiką; teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad, priimant byloje ginčijamą sprendimą investuoti savivaldybės turtą, be kita ko, pažeisti valstybės ir savivaldybių turto naudojimo principai: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės (VSTVNDJ įstatymo 81 straipsnis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, atmestini kasacinio skundo argumentai, jog CK 1.80 straipsnis taikytas nenustačius, kad buvo pažeistos  imperatyviosios įstatymo nuostatos.

Dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo ekonominio ir socialinio  pagrindimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad tik iš dalies galima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad VSTVND įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir Apraše nenustatyta, kokia apimtimi ir forma turi būti ekonomiškai ir socialiai pagrindžiamas valstybės ir savivaldybių turto investavimas. Aprašo 10.1 punkte expressis verbis nurodyta, kad pasiūlyme dėl savivaldybės turto investavimo turi būti pateikta apibendrinta sprendimą grindžianti informacija, sąnaudų bei naudos analizė ar kitais visuotinai pripažintais projektų vertinimo metodais atliktas tyrimas projekto ekonominiam ir socialiniam tikslingumui nustatyti. Dėl to galima teigti, kad nors Apraše nepateikta išsamaus investavimo pagrindimo formų sąrašo, tačiau nurodyta, jog sąnaudų ir naudos analizė yra pakankamas metodas pagrįsti investavimo naudą. Dėl to Pasiūlymas investuoti turėjo būti pagrįstas projekto pelno ir sąnaudų apskaičiavimu, taip pat kitais visuotinai pripažintais projektų vertinimo metodais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai aptarė byloje pateiktus įrodymus, jų tinkamai neištyrė ir neįvertino konkrečių bylos aplinkybių kontekste, nepasisakė dėl esminių bylos aspektų, joje keliamų klausimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Pasiūlyme investuoti, be kita ko, nurodyta, jog investuojant savivaldybės turtą bus tenkinami VSTVND įstatymo 19 straipsnio dalies 5, 6, 7 ir 9 punktuose nustatyti investavimo kriterijai: 1) investavus bus kuriama ar plėtojama infrastruktūra, naudinga visuomenei; 2) iš investavimo objekto bus gauta ne tik pelno (pajamų), bet ir socialinis rezultatas; 3) bus sukuriama pridėtinė vertė ir užtikrinamas šią vertę kuriančios veiklos ilgalaikis ekonominis tvarumas; 4) investavus bus užtikrintas efektyvus turto panaudojimas ir veiksmingesnė savivaldybės bendrovės veikla. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, kad laukiamo ginčo turto investavimo rezultato – kurti ar plėtoti infrastruktūrą, naudingą visuomenei; gauti ne tik pelno (pajamų), bet ir socialinį rezultatą; sukurti pridėtinę vertę ir užtikrinti šią vertę kuriančios veiklos ilgalaikį ekonominį tvarumą; užtikrinti efektyvų turto panaudojimą ir veiksmingesnę savivaldybės bendrovės veiklą – nebus pasiekta. Nors Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad Sprendimu investuoti siekiama maksimalios naudos visuomenei (bus užtikrintas racionalus turto tvarkymas, iš turto valdymo bus gautas viešąjį interesą atitinkantis rezultatas), tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių ekonomiškai pagrįstų įrodymų, jog ginčijamo sprendimo pagrindu bus kuriama ar plėtojama infrastruktūra, naudinga visuomenei, jokio konkretesnio pagrindimo, kuris nurodytų, kokio dydžio pridėtinė vertė bus gauta, kokią ekonominę naudą, kokį konkretų socialinį rezultatą ir kurioje konkrečioje srityje turėtų (tikisi) gauti savivaldybė. Pirmiau aptartos VSTVND įstatymo nuostatos ir jose įtvirtinti principai įpareigoja atlikti apskaičiavimus, tyrimus dėl savivaldybės turto investavimo naudingumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, bylos duomenimis, tokie apskaičiavimai neatlikti ir tokios išvados nepaneigia Pasiūlyme investuoti nurodyta informacija, nepagrįsta konkrečiais apskaičiavimais ir juos patvirtinančiais įrodymais dėl numatomų turto išlaikymo ir remonto išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad savivaldybės administracijos rašte pateiktos bendro pobūdžio formuluotės nepatvirtina, jog kasatorius, prieš priimdamas sprendimą, atliko investicinio projekto sąnaudų bei naudos analizę projekto ekonominiam ir socialiniam tikslingumui nustatyti, taip pat nepatvirtina, kad atsakovas tokį projektą ar viziją turėjo. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad imperatyvieji įstatymo reikalavimai dėl savivaldybės turto investavimo ekonominio ir socialinio pagrindimo nebuvo įvykdyti net formaliai; pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas pirmiau aptarto teisinio reglamentavimo kontekste vertino Sprendimo investuoti teisėtumą ir pagrįstumą, išvadas pagrindė byloje esančių įrodymų viseto ištyrimu.

             Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorius (savivaldybė) – vienintelis UAB „Start Vilnius“ akcininkas, todėl, net ir investavęs nekilnojamąjį turtą į nurodytą bendrovę, jo neprarado, tapo akcijų, kurios išleistos padidinus bendrovės įstatinį kapitalą perduoto turto verte, savininku; apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ginčijamo sprendimo investuoti panaikinimo teisinius padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus keliamu klausimu pasisakė; sutinka su apeliacinės instancijos teismo nurodytais argumentais ir išvadomis, kad kasatoriaus teiginys, jog Vilniaus miesto savivaldybei perdavus ginčo turtą UAB „Start Vilnius“ nėra grėsmės, kad jis gali būti neracionaliai panaudotas, nes savivaldybė, turėdama 100 proc. UAB „Start Vilnius“ akcijų, gali daryti lemiamą įtaką UAB „Start Vilnius“ valdymo ir priežiūros organams, nelaikytinas pagrįstu. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VSTVND įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytos investavimo sąlygos yra imperatyviojo pobūdžio, ir pagrįstai sprendė, jog, ginčijamų sprendimų pagrindu be pakankamo ekonominio ir socialinio pagrindimo savivaldybei priklausantį vertingą nekilnojamąjį turtą ir lėšas perdavus UAB „Start Vilnius“, tokie sprendimai dėl turto perdavimo negalioja, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms negalioja; aplinkybė, jog savivaldybė turi realią galimybę kontroliuoti UAB „Start Vilnius“, nepašalina jos sprendimo investuoti ginčo turtą neteisėtumo. Teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstus atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad aplinkybė, jog kasatoriui priklauso 100 proc. UAB „Start Vilnius“ akcijų, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą teisėtu.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė savivaldybei priklausančio turto investavimą, įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes, todėl, atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamos nutarties (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas turėjo 19,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 19,54 Lt (devyniolikos litų 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigitas Gurevičius                                                                     

Janina Januškienė

Antanas Simniškis