Civilinė byla Nr. 2-630-910/2022
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00115-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.4.3.11; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų R. G., S. Z. ir O. Š., kreditorių SIA „Pirmas“, uždarosios akcinės bendrovės „Spectator“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BENDIDA“ bankrotas pripažintas tyčiniu, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BENDIDA“ nemokumo (bankroto) byloje,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BAUB) „BENDIDA“ (toliau – BUAB „BENDIDA“, bendrovė) nemokumo administratorė UAB „Vorulis“ (toliau – nemokumo administratorė) prašė BUAB „BENDIDA“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir priteisti bendrovei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad, įvertinusi gautus bendrovės dokumentus, nustatė, jog BUAB „BENDIDA“ prie bankroto buvo privesta tyčia. 2013 m. inicijuotas bendrovės mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpiu patikrinimas. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta ir patikrinimo akte konstatuota, kad bendrovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikė 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam dyzelinio kuro tiekimui Kipro Respublikos įmonei Geli Petroleum Ltd už 3 179 451,75 Eur sumą, nes bendrovė nepateikė pakankamų įrodymų, jog prekės buvo pateiktos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams, kurie neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai ir ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, jog įsitikintų, kad nedalyvauja sukčiaujant dėl PVM. Patikrinimo akte konstatuota, jog bendrovės PVM sąskaitomis faktūromis įformintiems prekių tiekimams Kipro Respublikos įmonei Geli Petroleum Ltd negali būti taikomas 0 proc. PVM tarifas, turi būti taikomas standartinis 21 proc. PVM tarifas. Bendrovė sandoriams su Kipro įmone Geli Petroleum Ltd pritaikytam 0 proc. PVM tarifui pagrįsti pateikė 2012 m. liepos 4 d. sutartį Nr. LEN 2012/07/04 dėl dyzelinio kuro pardavimo Geli Petroleum Ltd, pasirašytą bendrovės generalinio direktoriaus R. G. ir Geli Petroleum Ltd atstovo A. Ž., todėl atsakovei turėjo būti ir buvo žinoma, kad bendrovė dalyvavo schemose, vengiant PVM sumokėjimo.
3. Anot nemokumo administratorės, bendrovės vadovas, turėdamas pareigą užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, pažeidė ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas veikti sąžiningai ir protingai, bet ir imperatyvias mokestinių įstatymų nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bendrovės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ginčą, galutine nutartimi patvirtino VMI sprendimus, kuriais nustatyti bendrovės neteisėti veiksmai, pažeidus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančias teisės normas bei dalyvavus schemoje, vengiant mokėti PVM. Šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės nagrinėjamu atveju leidžia konstatuoti, kad yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyti tyčinio bankroto požymiai.
4. Nemokumo administratorė taip pat nurodė, kad yra ir kitas tyčinio bankroto požymis – bendrovės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nustatytas staigus bendrovės finansinės padėties suprastėjimas ir dirbtinis turto sumažinimas. 2013–2014 metais įmonės veikla buvo pelninga, buvo išmokėti dividendai: 2013 m. išmokėta 2 606 580,17 Eur dividendų, o 2014 m. – 796 455,05 Eur dividendų. 2013 m. įmonė turėjo 10 075 011 Eur vertės ilgalaikio turto. Pradėjus mokestinį patikrinimą, 2014 m. ilgalaikio turto vertė sumažėjo iki 2 925 513 Eur, o 2015 m. ilgalaikio turto vertė buvo tik 41 075 Eur. Nemokumo administratorei bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai perduoti tik nuo 2016 m., todėl, neturėdama 2013 m. – 2016 m. laikotarpio finansinių dokumentų, administratorė negali nustatyti, kaip ir kokiais pagrindais buvo perleistas ir stipriai sumažintas bendrovės turtas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apygardos teismas 2022 m. balandžio 11 d. nutartimi BUAB „BENDIDA“ bankrotą pripažino tyčiniu.
6. Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo teismas pažymėjo, kad suinteresuotų asmenų R. G., S. Z. ir O. Š. veiksmai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl BUAB „BENDIDA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju taikytinas ĮBĮ nustatytas teisinis reguliavimas.
7. Dėl suinteresuoto asmens O. Š. dalyvavimo procese teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tiesioginių reikalavimų dėl tyčinio bankroto pasekmių nepareikšta nė vienam suinteresuotam asmeniui, neprašoma įvardinti konkretaus už tyčinį įmonės bankrotą atsakingo asmens (to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymą (toliau – JANĮ)). Tačiau, teismo nuomone, byloje priimtas procesinis sprendimas gali turėti įtakos O. Š., kaip buvusios bankrutavusios bendrovės vadovės, teisėms ir pareigoms, todėl ji pagrįstai įtraukta dalyvauti procese suinteresuoto asmens procesiniu statusu.
8. Spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas nustatė, kad įsiteisėjusiais VMI, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Mokestinių ginčų komisija) ir administracinių teismų sprendimais konstatuota, jog BUAB „BENDIDA“ mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 667 684,87 Eur sumos PVM ir su juo susijusių sumų. Šis mokestinis pažeidimas padarytas netinkamai taikius PVM tarifą UAB „BENDIDA“ užsienio įmonėms parduodamai produkcijai.
9. Teismas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo akte tiesiogiai neįvardinta, jog bendrovė tirtu laikotarpiu netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. PVM nepriemoka apskaičiuota, bendrovei nesugebėjus įrodyti, kad prekės buvo pateiktos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems Kipre ir Latvijoje registruotiems PVM mokėtojams, kurie turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Tačiau, teismo vertinimu, tai savaime nepaneigia kilusios kitos pasekmės – neteisingų duomenų naudojimo įmonės buhalterinėje apskaitoje, tai savaime lėmė neteisėtas pasekmes – teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti bendrovės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kilusios pasekmės konstatuotos mokesčių administratoriaus patikrinimo aktu. Nors tikrintu ūkinės veiklos laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.) galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio dispozicija (redakcija iki 2013 m. spalio 1 d.) nenumatė sąlygų, analogiškų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktui, įsigaliojusiam nuo 2013 m. spalio 1 d., tai nepaneigia BUAB „BENDIDA“ vadovų neteisėtų veiksmų tikrintu ūkinės veiklos laikotarpiu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir PVMĮ prasme, taip pat tokių veiksmų atitikties tuo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintai tyčinio bankroto sąvokai. Teismo nuomone, bendrovės vadovai, neteisingai taikydami, apskaičiuodami ir deklaruodami PVM sumas, privalėjo įvertinti tokio sprendimo pasekmes bendrovės mokumui. Dėl to, net ir nesant tiesiogiai tuo metu galiojusios ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos dispozicijoje įvardintai neteisėtų veiksmų sudėčiai, yra pagrindas konstatuoti, kad PVM nepriemoka susidarė dėl neteisėtų veiksmų, o tokia padėtis atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą tyčinio bankroto sąvoką.
11. Teismas pripažino, kad nemokumo administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo dienos. Byloje pateikti duomenys leidžia spręsti, jog PVM nepriemoka turėjo įtakos BUAB „BENDIDA“ mokumui. Bendrovė kreipėsi į VMI, prašydama atleisti ją nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, deklaruodama siekį užtikrinti veiklos tęstinumą, pažymėdama, kad nurodyta sumokėti suma yra ekonomiškai sunkiai pakeliama. Toks BUAB „BENDIDA“ prašymas buvo patenkintas iš dalies – bendrovė atleista nuo 160 981,91 Eur delspinigių sumos sumokėjimo, valstybei neįvykdyta prievolė liko iš viso 597 229,99 Eur, iš jų – 17 887,20 Eur suma, užtikrinta hipoteka.
12. Teismas, įvertinęs bendrovės pinigų srautų ataskaitas, balanso duomenis, konstatavo, kad nuo 2014 m. bendrovės ilgalaikio turto vertė mažėjo, o 2015 m. BUAB „BENDIDA“ turimo ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertės nepakako apskaičiuotai PVM nepriemokai sumokėti. Teismas pažymėjo, kad sprendimas išmokėti dividendus buvo priimtas mokestinio patikrinimo vykdymo laikotarpiu, dividendų išmokėjimas paveikė UAB „BENDIDA“ galimybes atsiskaityti su kreditore – valstybe net ir tuo atveju, jeigu įmonė dar 2015 m. dirbo pelningai, kaip teigia suinteresuoti asmenys. Teismo vertinimu, atsiskaitymas su valstybe buvo ignoruojamas, suteikiant prioritetą pelnui gauti.
13. Teismas pripažino, kad BUAB „BENDIDA“ vadovų veiksmai, apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant PVM, buvo ekonomiškai nenaudingi, t. y. pripažintini sąmoningai blogu juridinio asmens valdymu. Sprendimą išmokėti dividendus teismas pripažino pažeidžiančiu kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, nes dėl šio sprendimo liko nepatenkinti kreditorių reikalavimai. Teismas įvertino, kad BUAB „BENDIDA“ sprendimas išmokėti dividendus mokestinio patikrinimo laikotarpiu taip pat atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto dispoziciją.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
14. Kreditorė SIA „Pirmas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
15. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas iš esmės tik perrašė nemokumo administratorės pareiškime nurodytas aplinkybes, nepateikė savarankiško bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, nevertino mokestinio patikrinimo bylos medžiagos, rėmėsi išvestiniais įrodymais, kurių išsamiai neišnagrinėjo. Nutartyje padarytos išvados prieštarauja mokestinėje byloje konstatuotiems faktams. Teismas netyrė kreditorių bei suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytų aplinkybių, nepasisakė dėl kreditorės SIA „Pirmas“ pareikštų procesinių prašymų, nebuvo aktyvus, todėl procesinį sprendimą priėmė neatskleidęs bylos esmės.
15.2. Kreditorei SIA „Pirmas“ nebuvo suteikta teisė pareikšti išsamius paaiškinimus, o kreditorės prašymas leisti susipažinti su bylos medžiaga, išreikalauti patikrinimo medžiagą, tarp jos – Kipro mokesčių administratoriaus atsakymus, įrodymus dėl dividendų išmokėjimo, ilgalaikio turto sumažėjimo, kreditorinių reikalavimų didėjimo, t. y. dokumentus, pagrindžiančius kiek, kada buvo išmokėta dividendų, kodėl mažėjo ilgalaikis turtas ir didėjo kreditoriniai įsipareigojimai, tam, kad galima būtų išsamiai įvertinti bendrovės nemokumo priežastis, nebuvo svarstomas, teismas dėl jų nepasisakė.
15.3. Teismas nevertino suinteresuotų asmenų nurodytų aplinkybių dėl verslo nesėkmės priežasčių, susijusių su verslo sąlygų pasikeitimu, nesiaiškino, kokios konkrečios priežastys lėmė bendrovės nemokumą, kokie įrodymai tai patvirtina.
15.4. Teismas nemotyvavo išvados, kad PVM nepriemoka turėjo įtakos bendrovės mokumui. Vien neteisingas mokesčio deklaravimas ir nepriemokos susidarymas nėra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Mokestinėje byloje buvo konstatuota, kad BUAB „BENDIDA“ nebuvo rūpestinga, t. y. nesiėmė atsargumo priemonių, nepatikrino kontrahento statuso, jo veiksmų, jog įsitikintų, kad gali taikyti 0 proc. PVM tarifą. Tačiau tokie veiksmai neatitinka tyčinės kaltės formos. Mokesčių administratorius patikrinimo metu nenustatė, kad bendrovės buhalterinė apskaita už tikrinamąjį laikotarpį buvo tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus.
15.5. Teismas nemotyvavo nustatyto PVM nepriemokos ir dividendų išmokėjimo ryšio su esmingai pablogėjusia bendrovės padėtimi ir jai sukeltais padariniais. Dividendai bendrovėje buvo išmokėti 2013 m. ir 2014 m., tuo tarpu patikrinimo aktas, kuriuo apskaičiuoti mokesčiai, priimtas tik 2015 m. vasario 12 d., o pareiga sumokėti PVM atsirado tik 2018 m. gruodžio 5 d.
16. Suinteresuotas asmuo R. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
17. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas, pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu, nenustatė dėl to kaltų asmenų, nors to reikalaujama pagal JANĮ normas. Neišsprendęs suinteresuoto asmens savarankiško reikalavimo, teismas padarė esminę proceso teisės taikymo klaidą, todėl yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 7 punktas).
17.2. Pardavimai Kipro bendrovei Geli Petroleum Ltd, nors ir buvo neteisingai apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, tačiau visiškai neturėjo įtakos bendrovės bankrotui: tiek sudarant juos, tiek ir juos įvykdžius dar ilgą laiką įmonė buvo moki; netgi kelis metus iš eilės mokėjo dividendus, kurių dydis viršijo apskaičiuotą mokesčių sumą.
17.3. Teismas pervertino netinkamai pritaikyto PVM tarifo ekonomines pasekmes. Bendrovės ekonominės veiklos naudingumui šio mokesčio tarifas nedaro tiesioginės įtakos jos rezultatui. Bendrovei paskirta sumokėti 667 684,87 Eur PVM suma nėra ekonominiai nuostoliai, tai – pagal teisės aktų reikalavimus atsiradusi pareiga sumokėti PVM, kuri negali būti vertinama kaip ekonomiškai nenaudinga veikla. Siekiant nustatyti, ar pardavimai Kipro bendrovei Geli Petroleum Ltd buvo nuostolingi, bankroto administratorė privalėjo ištirti, ar šiems sandoriams taikytas prekybinis antkainis nepadengia dėl netinkamo deklaravimo patirtų nuostolių, ir tik tokiu atveju pareiškime dėl tyčinio bankroto juos įvardinti kaip nepateisinusios rizikos neigiamos ekonominės veiklos rezultatą. Taip pat nemokumo administratorė neginčijo VMI finansinio reikalavimo dėl nepagrįstai didelių, net už 7 metus apskaičiuotų delspinigių, nors mokestinėms netesyboms senaties terminas yra tik 180 dienų.
17.4. Tik pardavimų užsienio įmonei deklaravimas kaip pardavimų vidaus rinkoje, nesant tam pakankamo pagrindo, nevertintinas kaip nepateisinamai blogas vadovavimas. Vertinant, ar deklaravimo klaidos gali būti sąmoningo tyčinio blogo valdymo veika, būtina atsižvelgti į tai, kad bendrovė formaliai nepažeidė jokių įstatymų, turėjo visus eksportui įprastiniais atvejais reikalingus dokumentus, nieko nenuslėpė ir teisėtai naudojosi savo teise į mokestinį ginčą.
17.5. Teismas, vertindamas dividendų išmokėjimo ir staigaus turto sumažėjimo faktus, padarė neteisingas išvadas. Dividendų išmokėjimas, nors ir mažina bendrovės nuosavą kapitalą, tačiau nelaikytinas neteisėtu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo požiūriu, jeigu jis nedaro įtakos įmonės nemokumui.
17.6. Vadovavimo bendrovei veiksmai negali būti atsakomybės dalykas nepagrįstai ilgą. ĮBĮ ir vėliau JANĮ nurodytas 5 metų sandorių tikrinimo terminas yra naikinamasis senaties terminas. 2012–2013 metais vykdyti sandoriai bendrovės bankroto byloje neturi būti nagrinėjami ir vertinami. Kaip reikšmingas galėjo ir turėjo būti vertinamas faktas, kad iš sandorių liko nesumokėtas PVM, kurį sumokėti prievolė atsirado 2018 m.
18. Suinteresuoti asmenys S. Z. ir O. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Skundžiamoje nutartyje teismas nenustatė tyčios, t. y. kad įvardyti PVM mokėjimo pažeidimai buvo tyčiniai, o jais buvo siekta būtent nemokumo, taip pat nenustatė ir kitos esminę reikšmę turinčios aplinkybės – kad nurodyti PVM mokėjimo pažeidimai sukėlė bendrovės nemokumą arba reikšmingai prisidėjo prie nemokumo.
19.2. Teismas neįsigilino į Mokestinių ginčų komisijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų esmę, į jų argumentus ir konstatuotas aplinkybes, skundžiamoje nutartyje neteisingai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su PVM mokėjimo pažeidimais.
19.3. Sandoriais, sudarytais laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 7 d. iki 2013 m. kovo 8 d. su Kipre registruota bendrove, buvo siekta pelno, jais nesiekta bendrovės nemokumo – šie sandoriai civilinės teisės prasme buvo teisėti ir atitiko įprastas procedūras civiliniuose santykiuose. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties išaiškinimais.
19.4. Teismas neturėjo reikiamos kompetencijos (specialių žinių) tam, kad savarankiškai įvertintų bendrovės buhalterinės apskaitos teisingumą, be to, neturėjo viso bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų rinkinio. VMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nėra duomenų apie netinkamą buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą.
19.5. Neaišku, kuris iš visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų išmokėti dividendus skundžiama nutartimi pripažintas prieštaraujančiu kreditorių interesams. Šie sprendimai turėtų būti vertinami atskirai, kaip atskiri sandoriai. Teismas išvadą dėl sprendimo išmokėti dividendus neteisėtumo padarė neturėdamas pačių sprendimų, kuriais nutarta išmokėti dividendus. Dividendų išmokėjimas neturi jokio faktinio ir teisinio ryšio su mokestiniu patikrinimu. Taip pat dividendų išmokėjimas neturėjo įtakos bendrovės mokumui.
19.6. Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus išmokėti dividendus priėmė tuometės bendrovės akcininkės – UAB „Vaizga“ ir UAB „Baltic Petroleum“. Teismo išvados dėl dividendų paskelbimo ir išmokėjimo, kaip tyčinio bankroto pagrindą sudarančių veiksmų vertinimo, neabejotinai turės įtakos šiuos sprendimus priėmusiems asmenims, todėl šie asmenys turėjo būti įtraukti į bylą trečiųjų asmenų procesiniu statusu.
20. Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „Spectator“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
21. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Byloje nėra įrodymų, kad bendrovės padėtis buvo bloginama tyčia, siekiant BUAB „BENDIDA“ nemokumo ir jos turtinės padėties pablogėjimo.
21.2. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytų aplinkybių dėl verslo nesėkmės, lėmusios bendrovės bankrotą. Teismas savo iniciatyva nesiaiškino, ar nutartyje nurodyti PVMĮ pažeidimai buvo tyčiniai, ar jie lėmė bendrovės nemokumą, teismas taip pat nesiaiškino, kaip bendrovės finansinę padėtį paveikė dividendų išmokėjimas.
21.3. Byloje nenustatyta į bendrovės finansinės padėties bloginimą nukreiptų sąmoningų veiksmų, dėl kurių bendrovė tapo nemoki. Teismas nepagrindė priežastinio ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jį neva lėmusių dividendų išmokėjimo. Teismas nepagrindė savo išvados, kad dividendų išmokėjimas laikytinas pažeidžiančiu bendrovės kreditorių interesus.
21.4. Neteisingas mokesčių sumokėjimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti apgaulingo ir (arba) netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir tuo pačiu tyčinio bankroto. Bendrovės padaryto PVMĮ pažeidimo esmė yra neteisingas PVM tarifo taikymas.
22. Atsiliepime į atskiruosius skundus kreditorė SIA „Pirmas“ palaiko kitų apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstytą poziciją.
23. Atsiliepime į atskiruosius skundus kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „Spectator“ palaiko kitų apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstytą poziciją.
24. Atsiliepime į atskiruosius skundus bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „BENDIDA“ prašo apeliacinių skundų netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
25. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Teismas skundžiamoje nutartyje konkrečiai nepasisakė, kurio ar kurių iš buvusių vadovų tyčiniai ir neteisėti veiksmai nulėmė, kad bendrovė buvo privesta prie bankroto. Suinteresuotas asmuo R. G. atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo įvertinti ir konstatuoti buvusių bendrovės vadovų kaltę. Nors pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai netinkami, tačiau pats sprendimas – neįvardinti konkretaus už tyčinį įmonės bankrotą atsakingo asmens – yra pagrįstas ir teisingas, nes ginčui taikytinos ĮBĮ nuostatos šios pareigos nenumato.
25.2. Apeliantų išdėstyti argumentai dėl tyčinio bankroto požymių nebuvimo yra jų gynybinė pozicija. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tyčinio bankroto požymių, rėmėsi jau įsiteisėjusiais institucijų ir administracinių teismų procesiniais sprendimais, kuriuose aiškiai ir neginčijamai nustatytas PVM mokėjimo vengimas. Šios aplinkybės nenuginčytos, jos laikytinos prejudiciniais faktais. Apskųsta nutartis atitinka ir aktualią teismų praktiką ginčo klausimu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1023-407/2021).
25.3. Bylos aplinkybės turėtų būti vertinamos ne izoliuotai, o kaip bendra visuma, galiausiai nulėmusi bendrovės nemokumą. Nemokumo administratorė neginčija aplinkybės, kad 2013 m., kai buvo pradėtas mokestinis patikrinimas, bendrovės veikla buvo pelninga. Iki 2015 m., kai mokestinis patikrinimas buvo užbaigtas ir priimtas sprendimas dėl bendrovės atliktų pažeidimų, nustatytos mokestinės prievolės bei paskirtos mokestinės baudos, bendrovė taip pat turėjo pakankamai turto šiems įsipareigojimams įvykdyti. Tačiau nemokumo administratorė akcentuoja, kad, pradėjus mokestinį patikrinimą, galima pastebėti staigų bendrovės finansinės padėties suprastėjimą, ypač nuo 2015 m., kai bendrovės turtas buvo sumažintas ir galiausiai bendrovė buvo pripažinta nemokia. Dividendų išmokėjimas ir staigus ilgalaikio turto sumažinimas nulėmė, kad bendrovė nebeturėjo pakankamai lėšų VMI nustatytoms prievolėms ir baudoms susimokėti bei toliau tęsti veiklą. Neturėdama turto, tačiau turėdama didelius įsipareigojimus, realiai nevykdydama jokios veiklos, bendrovė nuo 2015 m. buvo palaikoma tol, kol buvo išnagrinėtos bylos su VMI. Tokie bendrovės vadovų veiksmai lėmė tai, kad bendrovės finansiniai įsipareigojimai buvo didinami.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
27. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
28. Atskirieji skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino bendrovės nemokumo administratorės pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinių asmenų tyčinio bankroto institutą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.
Dėl pareiškimui pripažinti BUAB „BENDIDA“ bankrotą tyčiniu išnagrinėti taikytinų teisės normų
29. 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Taigi JANĮ taikymas iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, išskyrus įvardytas išimtis, susietas su: 1) atitinkamų nemokumo procedūrų pradžios momentu; 2) atitinkamų teisių ir pareigų atsiradimo arba jų įgyvendinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2021, 18 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021).
30. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).
31. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 49 punktas).
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad veiksmai, dėl kurių BUAB „BENDIDA“ bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, sprendžiant BUAB „BENDIDA“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, turi būti vadovaujamasi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ normomis.
33. BUAB „BENDIDA“ tyčinis bankrotas grindžiamas dvejopo pobūdžio veiksmais: 1) nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. nepagrįstai taikytu 0 proc. PVM tarifu, parduodant dyzelinį kurą Kipro Respublikos įmonei Geli Pertroleum Ltd (šis pažeidimas nustatytas VMI atlikto mokestinio patikrinimo 2015 m. vasario 12 d. akte); 2) 2013 m. ir 2014 m. priimtais sprendimais išmokėti dideles sumas dividendų (atitinkamai 2 606 580,17 Eur (9 000 000 Lt) ir 796 455,05 Eur (2 750 000 Eur), bendrovės turto esminiu mažinimu nuo 2014 metų.
34. Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija reglamentavo tik pasekmes teismui nustačius įmonės bankrotą buvus tyčiniu. ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, kurioje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos, įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d.
35. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, todėl jie buvo palikti formuoti teismų praktikai. Kartu kasacinio teismo nurodyta, kad 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymo leidėjo nustatyti tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016).
36. Vadovaujantis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, nagrinėjamoje byloje dėl BUAB „BENDIDA“ valdymo organų veiksmų, susijusių su nepagrįstai taikytu 0 proc. PVM laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., vertinimo tyčinio bankroto požiūriu spręstina pagal iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusios ĮBĮ redakcijos normas. Tuo tarpu sprendimai dėl dividendų išmokėjimo priimti po 2013 m. spalio 1 d., turto esminis mažėjimas vyko nuo 2014 metų, todėl šių aplinkybių atitiktis tyčinio bankroto požymiams vertintina vadovaujantis nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusia ĮBĮ redakcija.
Dėl sąlygų, būtinų bankrotui pripažinti tyčiniu
37. Pagal Lietuvos nemokumo teisėje formuojamą tyčinio bankroto sampratą tyčinis bankrotas leidžia nustatyti, kad įmonės bankroto buvo siekiama tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Taigi tyčinio bankroto vertinimo tikslas yra nustatyti, ar įmonės bankrotas buvo sąmoningai blogas įmonės valdymas, ar verslo nesėkmė.
38. Pagal iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos IBĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sąvoką tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio redakcijos ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus). Pagal šios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Šio straipsnio 3 dalyje apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas.
39. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-313/2021, 22 punktas).
40. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jeigu nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).
41. Teisės doktrinoje pažymima, kad tokia teismų praktikoje suformuota tyčinio bankroto pagrindų ir įmonės nemokumo priežastinio ryšio teorija leidžia teigti, kad tyčinį bankrotą nulėmusiais laikomi tik tokie veiksmai, kurie yra įmonės nemokumo priežastis arba kuriais nemokios įmonės padėtis buvo iš esmės pabloginta. Kitaip tariant, tokie veiksmai turi arba lemti įmonės nemokumą, arba iš esmės pabloginti jos padėtį, įmonei esant nemokiai. Pirmasis tokių veiksmų kriterijus siejamas su konkrečia faktine aplinkybe – įmonės nemokumo sukėlimu. Praktikoje gali susiklostyti, kad pavienis veiksmas, pavyzdžiui, sandorio sudarymas, gali lemti įmonės nemokumą, tačiau įprastai blogą įmonės valdymą rodo tokių neteisėtų veiksmų visuma, kurią ir turėtų nustatyti teismas. Antras tokių veiksmų kriterijus siejamas su esminiu nemokios įmonės padėties pabloginimu. Manytina, kad jis siejamas su tais atvejais, kai įmonei esant nemokiai ji vis tiek tęsia veiklą, prisiima nenaudingus įsipareigojimus, eikvoja turtą ir pan. Tokie veiksmai laikytini neteisėtais, nes įmonei tapus nemokiai nėra vykdoma pareiga inicijuoti nemokumo (bankroto) procesą, bet toliau didinamos įmonės mokumo problemos ir mažinamas jos turto aktyvas. Vertinant tyčinio bankroto požymius, manytina, kad vien formalus šių požymių nustatymas nereiškia, jog įmonės bankrotas laikytinas tyčiniu. Tyčinis bankrotas yra šalutinis bankroto procese sprendžiamas klausimas, kuris bankroto procese iš esmės nėra skirtas pagrindiniam šio proceso tikslui – kuo operatyviau ir kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus – pasiekti. Todėl veiksmai, kurie yra tyčinio bankroto požymiai, gali būti pagrindas taikyti kitas kreditorių teisių gynybai veiksmingesnes priemones, pavyzdžiui, sandorių ginčijimą ir kt. (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 223).
42. Nagrinėjamu atveju BUAB „BENDIDA“ nemokumo administratorė prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, remdamasi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais.
43. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
44. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
45. Pirmosios instancijos teismas patenkino nemokumo administratorės pareiškimą, konstatavęs, kad BUAB „BENDIDA“ vadovų neteisėti veiksmai, susiję su 0 proc. PVM tarifo taikymu, iš esmės reiškiantys mokesčių vengimą, ir dividendų išmokėjimas, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintus požymius, todėl bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu.
46. Atskiruosius skundus padavęs apeliantai nesutinka su teismo išvadomis, remdamiesi tuo, kad teismas nenustatė tyčinių veiksmų, kurie galėtų būti įvertinti kaip siekis privesti bendrovę prie bankroto, taip pat nepagrindė priežastinio ryšio tarp mokesčių administratoriaus nustatyto PVM netinkamo skaičiavimo ir bendrovės bankroto, tarp dividendų išmokėjimo ir bendrovės bankroto.
Dėl aplinkybių, reikšmingų siekiant nustatyti, ar BUAB „BENDIDA“ bankroto yra tyčinis
47. Atskiruosiuose skunduose apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokios konkrečios priežastys lėmė bendrovės nemokumą, nemotyvavo išvados, kaip PVM nepriemoka turėjo įtakos bendrovės nemokumui, nenustatinėjo PVM nepriemokos ir dividendų išmokėjimo ryšio su esmingai pablogėjusia bendrovės finansine padėtimi. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantų argumentais.
48. Teismų praktikoje pažymima, kad, sprendžiant, ar bendrovė prie bankroto privesta tyčia, svarbus bendrovės nemokumo fakto nustatymas, t. y. teismas turi nustatyti momentą, kada bendrovė tapo faktiškai nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1459-585/2020, 29 punktas). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė itin reikšmingos, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, aplinkybės – kada BUAB „BENDIDA“ tapo faktiškai nemoki.
50. Byloje nėra ginčo dėl to, kad mokestinio BUAB „BENDIDA“ patikrinimo atlikimo 2012–2013 m. laikotarpiu bendrovė veiklą vykdė pelningai, 2013, 2014 metais akcininkams išmokėti dividendai.
51. Viešųjų registrų duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), pagal bendrovės balansus aktualiais laikotarpiais BUAB „BENDIDA“ 2013 m. turėjo 10 075 011 Lt vertės ilgalaikio turto, 10 423 406 Lt vertės trumpalaikio turto, per vienerius metus mokėtinos sumos buvo 8 165 960 Lt. Byloje nėra duomenų, ar 2013 m. bendrovė turėjo pradelstų skolų, jeigu turėjo – kokio dydžio. 2014 m. bendrovės ilgalaikio turto vertė – 2 925 513 Lt, trumpalaikio turto – 9 409 304 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos – 6 237 744 Lt. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokios priežastys lėmė ženklų ilgalaikio turto vertės sumažėjimą, taip pat duomenų apie 2014 m. pradelstų įsipareigojimų dydį. 2015 m. bendrovės ilgalaikis turtas įvertintas 41 075 Eur, trumpalaikis turtas – 342 374 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos – 67 121 Eur. Byloje nėra duomenų apie tiek ilgalaikio, tiek trumpalaikio turto vertės ženklaus sumažėjimo priežastis, taip pat apie 2015 m. buvusių pradelstų skolinių įsipareigojimų dydį.
52. Pagal byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas negali nustatyti UAB „BENDIDA“ tapimo nemokia momento pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.
53. Nagrinėjamoje byloje visų pirma turi būti nustatyta, kada UAB „BENDIDA“ tapo nemoki – nuo kada ėmė nevykdyti įsipareigojimų ir kada pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį). Antra, turi būti ištirti bei įvertinti duomenys, iš kurių būtų galima spręsti apie bendrovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertės mažėjimo nuo 2014 metų priežastis. Trečia, nustačius nemokumo momentą, turi būti išsiaiškinta, ar įmonės nemokumo situaciją lėmė blogas bendrovės valdymas ar galbūt dalyvių (akcininkų) veiksmai (susiję su 2013, 2014 m. priimtais sprendimais išmokėti dividendus), be to, ar veiksmus, lėmusius nemokumą, yra pakankamas pagrindas vertinti kaip sąmoningus, rodančius kryptingą siekį privesti bendrovę prie bankroto. Tuo atveju, jeigu UAB „BENDIDA“ nemokumo situaciją sukėlė naftos produktų rinkos krizė (tai siekia įrodyti suinteresuoti asmenys, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu bendrovės situacijos visiškai neanalizavo), turi būti ištirta, ar nemokios bendrovės padėtis nebuvo sąmoningai esmingai bloginama, nes tai, vadovaujantis pirmiau aptarta praktika, taip pat teiktų pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.
Dėl aplinkybių, susijusių su nesumokėtu PVM, kvalifikavimo kaip tyčinio bankroto požymio
54. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad VMI atlikus patikrinimą, konstatuota, jog bendrovė savo veikloje 2012-2013 metais nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą, pripažino, kad nurodyti UAB „BENDIDA“ valdymo organų veiksmai iš esmės atitinka jų atlikimo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateiktą tyčinio bankroto apibrėžtį, be to, nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį, nes jie reiškia, jog teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM mokėjimo vengimas.
55. Apeliantai atskiruosiuose skunduose pažymi, kad vien neteisingas mokesčių sumokėjimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti apgaulingo ir (arba) netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir juolab tyčinio bankroto. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su tokia apeliantų pozicija.
56. Bylos duomenimis, Mokestinių ginčų komisija 2016 m. birželio 27 d. sprendime Nr. S-139(7-137/2015), kurio teisėtumą ir pagrįstumą įvertinę administraciniai teismai, paliko nepakeistą, pripažino teisėta VMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-337 dalį, kuria patvirtintas VMI 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (21.31-28)-FR0680-90 apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusios sumos, ir panaikino VMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-337 dalį, kuria buvo patvirtintas 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (21.31-28)-FR0680-90 apskaičiuotas 1 651 014,92 Eur PVM ir su juo susijusios sumos. Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad pareiškėjos (bendrovės) veiksmai – pareiškėjos (bendrovės) gavimas kontrahento registravimo dokumentų, PVM mokėtojo kodo, registracijos duomenų patikrinimas viešomis priemonėmis, rašytinės sutarties sudarymas, atitinkamų dokumentų išrašymas – įprastinės procedūros civiliniuose teisiniuose santykiuose, tačiau, įvertinusi ginčo aplinkybių kontekste, priėjo prie išvados, jog šie veiksmai nėra pakankami tam, kad būtų konstatuota, jog pareiškėja (bendrovė) atitiko sąžiningumo reikalavimus. Komisija vertino, kad pareiškėja (bendrovė), siekdama deklaruotus tiekimus apmokestinti 0 proc. PVM tarifu (dėl ko jai taikytini padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai), nesiėmė visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja sandoriuose, įtrauktuose į sukčiavimą PVM.
57. Pažymėtina tai, kad nurodytame VMI 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (21.31-28)-FR0680-90 nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais) nustatytas bendrovės PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Dėl to, siekiant nustatyti tyčinio bankroto instituto taikymo sąlygas, turi būti išanalizuoti mokesčių administratoriaus atliktų mokestinių patikrinimų duomenys, dėl jų priimti sprendimai, taip pat ginčus dėl šio mokesčio nagrinėjusių ikiteisminių institucijų bei administracinių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės, susijusios su bendrovės PVM mokesčio nepriemoka, bei nustatyti bendrovės valdymo organų sąmoningi veiksmai, vengiant šios mokesčio mokėjimo, vedant bendrovę prie bankroto.
58. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas formaliai rėmėsi UAB „BENDIDA“ veiklos 2012-2013 metais mokestinio patikrinimo dokumentais, neanalizavo jų turinio tam, kad įvertintų, ar nustatytas pažeidimas dėl neteisingai taikyto 0 proc. PVM tarifo kvalifikuotinas kaip šio mokesčio vengimas, be to, nesiaiškino, ar veiksmais, nepagrįstai taikant nurodytą PVM tarifą, buvo siekiama tyčia privesti bendrovę prie bankroto, ar galbūt kitų tikslų (pvz., gauti didesnės ekonominės naudos). Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada dėl veiksmų, susijusių su aptartu PVM mokėjimo pažeidimu, ir jų sąmoningo priežastingumo vedant UAB „BENDIDA“ prie bankroto, padaryta neatskleidus tokių veiksmų, kaip tyčinio bankroto požymio, esmės ir negali būti pripažinta pagrįsta.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
59. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su nemokumo administratorės pozicija, pripažino, kad UAB „BENDIDA“ veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes bendrovė nebeturės pakankamai turto, ir konstatavo esant nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
60. Tyčinis blogas įmonės valdymas gali atsiskleisti sąmoningai ydinga įmonės veikla, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, aiškiai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu ir pan. Sąmoningo blogo įmonės valdymo veiksmai yra siejami su įmonės ekonominės vertės ir jos turto aktyvo mažinimu, kuris nulemia įmonės nemokumą bei atitinkamai negalėjimą įvykdyti kreditorių reikalavimus.
61. Nagrinėjamu atveju dar kartą pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė UAB „BENDIDA“ faktinio nemokumo momento, kuris yra itin svarbi aplinkybė aiškinantis, dėl kokių priežasčių bendrovė tapo nemoki ir ar nebuvo tyčia privesta prie bankroto.
62. Teismas, pripažindamas esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, rėmėsi nemokumo administratorės argumentais, kad, 2013 m. gruodžio 10 d. pradėjus mokestinį bendrovės patikrinimą, bendrovės valdymo organai dirbtinai mažino turtą, taip siekdami išvengti prievolių mokėjimo ir privesti bendrovę prie bankroto.
63. Nemokumo administratorė neįvardijo, dėl kokių bendrovės valdymo organų veiksmų ir koks bendrovės turtas buvo prarastas. Procesiniuose dokumentuose nemokumo administratorė pažymėjo, kad jai nebuvo perduoti 2013–2016 m. laikotarpio finansiniai dokumentai, tačiau pareiškimo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu negrindžia tuo, jog nurodyto laikotarpio dokumentai neperduoti (paslėpti, prarasti ar pan.) sąmoningai, o dėl neperduotų dokumentų ji visiškai ar iš dalies negali nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
64. Iš viešiesiems registrams bendrovės pateiktų duomenų matyti, kad didelė ilgalaikio turto dalis buvo perleista kitiems asmenims ir nurašyta, tačiau byloje nėra šias aplinkybes paaiškinančių įrodymų, kurie leistų įvertinti esminį turto sumažėjimą tyčinio bankroto instituto kontekste. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, lėmusių bendrovės turto esminį mažėjimą nuo 2014 metų.
65. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suinteresuoti asmenys įrodinėjo, jog bendrovės bankrotą lėmė 2014 m. pasaulinė krizė prekybos naftos produktais sektoriuje, sunki situacija tęsėsi iki 2015 m., o naftos produktų kainos ėmė kilti tik 2017 m. antrą pusmetį, tačiau nuo 2017 m. dėl objektyvių aplinkybių tapo ekonomiškai neįmanoma konkuruoti rinkoje. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu Bendrovės turto mažėjimo ir nemokumo atsiradimo priežasčių nesiaiškino ir nevertino.
66. Kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį patvirtinančias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pripažino dividendų akcininkams už 2013, 2014 metus išmokėjimą.
67. Atskiruosiuose skunduose teisingai pažymėta, kad teismas, pripažindamas pagrįsta nemokumo administratorės poziciją, jog dividendų išmokėjimu buvo sąmoningai siekiama sumažinti bendrovės turtą tam, kad nebūtų iš ko išieškoti mokestinio patikrinimo metu nustatytų mokesčių nepriemokų ir paskirtų sankcijų, neturėjo dokumentų, kurių pagrindu išmokėti dividendai. 2013 m lapkričio 22 d. ir 2014 m. balandžio 18 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai pateikti tik su apeliantų S. Z. ir O. Š. atskiruoju skundu. Be to, abu šie protokolai susiję su dividendų už 2013 m. mokėjimu, o nemokumo administratorė rėmėsi ir neteisėtu dividendų išmokėjimu už 2014 m. Taigi pirmosios instancijos teismas išvadas dėl dividendų išmokėjimo padarė neturėdamas bendrovės dokumentų, kuriuos analizuojant galima įvertinti dividendų išmokėjimą įrodinėjamo bendrovės tyčinio bankroto kontekste.
68. Nurodytina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nustatytą teisinį reglamentavimą sprendimų dėl dividendų išmokėjimo priėmimas yra ne bendrovės valdymo organų, bet dalyvių (akcininkų) kompetencija. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių ABĮ nuostatų, susijusių su dividendų išmokėjimu, nesiaiškino, kokios ABĮ buvo įtvirtintos sąlygos dividendams išmokėti, ir nenustatinėjo, ar šios buvo pažeistos, priimant sprendimus dėl dividendų UAB „BENDIDA“ akcininkams išmokėjimo už 2013, 2014 metus.
69. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad dividendų už 2013, 2014 metus išmokėjimu sąmoningai siekta privesti bendrovę prie bankroto, nesiaiškino ir neįvertino bendrovės dividendų mokėjimo praktikos už ankstesnius, nei ginčui aktualius, bendrovės veiklos metus (pvz., ar 2011, 2012 metais buvo priimti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai dėl dividendų išmokėjimo, jeigu buvo – dėl kokio dydžio dividendų sumų).
70. Vien dividendų už 2013, 2014 metus išmokėjimo faktai, neišsiaiškinus bendrovėje iki ginčo laikotarpio buvusios dividendų mokėjimo praktikos, nepatikrinus, ar buvo pažeisti ABĮ įtvirtinti draudimai išmokėti dividendus tam tikrais atvejais, nenustačius kitų aplinkybių, teikiančių pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad dividendų išmokėjimu sąmoningai siekta, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų apribotos, savaime neįrodo sąmoningo siekio privesti įmonę prie bankroto. Taip pat pažymėtina tai, kad, išmokėjus dividendus, sumažėja finansinis bendrovės turtas, tačiau nagrinėjamu atveju dividendų išmokėjimo laikotarpiu bendrovės balanse buvo nurodyta, kad turima didelės vertės ilgalaikio turto (2013 m. pabaigoje – 10 075 011 Lt vertės, 2014 m. pabaigoje – 2 925 513 Lt). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės netirtos ir nevertintos tyčinio bankroto instituto taikymo kontekste.
71. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo atskirų tyčinio bankroto požymių buvimą, tačiau nesiaiškino aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie bendrovės valdymo organų, galbūt ir dalyvių veiksmų sąmoningumą bei siekį privesti bendrovę prie bankroto, t. y. nenustatinėjo esminio esminis tyčinio bankroto elemento – priežastinio ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo ar jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
72. Tam, kad būtų galima nustatyti sąmoningus ir kryptingus veiksmus, siekiant tyčia privesti bendrovę prie bankroto ar esmingai pabloginti jau nemokios įmonės padėtį, būtina tirti bendrovės finansinius dokumentus, valdymo organų priimtų sprendimų turinį, sudarytus sandorius, jų įtaką bendrovės mokumui ir kt. Nagrinėjamoje byloje nesant dokumentų ir duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti bendrovės nemokumo momentą, bendrovės turto sumažėjimo priežastis, valdymo organų, taip pat galbūt dalyvių sąmoningus ir kryptingus veiksmus, bloginant įmonės padėtį, pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „BENDIDA“ bankrotas yra tyčinis, negali būti pripažinta teisėta bei pagrįsta.
Dėl kaltų dėl tyčinio bankroto asmenų nustatymo
73. Suinteresuotas asmuo R. G. atskirajame skunde teigia, kad teismas, pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu, nenustatė dėl to kaltų asmenų, nors to reikalaujama pagal JANĮ normas. Neišsprendęs suinteresuoto asmens savarankiško reikalavimo, teismas padarė esminę proceso teisės taikymo klaidą, todėl yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 7 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
74. Jau nurodyta, kad, sprendžiant dėl BUAB „BENDIDA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinos ne JANĮ, bet ĮBĮ normos, galiojusios tuo metu, kai buvo atlikti veiksmai, dėl kurių bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu. ĮBĮ nebuvo įtvirtinto reikalavimo, pripažinus bankrotą tyčiniu, nustatyti konkrečius asmenis, kaltus dėl tyčinio bankroto. Dėl to nagrinėjamu atveju apeliantas be teisinio pagrindo remiasi JANĮ normų pažeidimu ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyto absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo buvimu.
Dėl UAB „BENDIDA“ dalyvių (akcininkų) informavimo apie teismo procesą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu
75. Atskirajame skunde suinteresuoti asmenys (buvę bendrovės vadovai), be kita ko, nurodo, kad teismo išvados dėl dividendų paskelbimo ir išmokėjimo, kaip tyčinio bankroto pagrindą sudarančių veiksmų vertinimo, neabejotinai susijusios su šiuos sprendimus priėmusių tuomečių bendrovės akcininkių – UAB „Vaizga“ ir UAB „Baltic Petroleum“ – teisėmis ir pareigomis, todėl jos turėjo būti įtrauktos dalyvauti byloje.
76. Atsižvelgiant į tai, kad dėl BUAB „BENDIDA“ bankroto pripažinimo tyčiniu sprendžiama pagal ĮBĮ normas, kuriose nėra įtvirtinto reikalavimo nustatyti kaltus dėl tyčinio bankroto asmenis, šios bylos išsprendimas neturės tiesioginės įtakos bendrovės dalyvių teisėms ir pareigoms. Kita vertus, kadangi teismas, spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tirs ir vertins bendrovės dalyvių 2013 ir 2014 metais priimtų sprendimų išmokėti dividendus teisėtumą, nurodytus sprendimus priėmusiems bendrovės dalyviams gali būti pasiūlyta įstoti dalyvauti šiame teismo procese.
Dėl procesinės bylos baigties
77. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę, sprendžiant dėl bankrutavusio juridinio asmens tyčinio bankroto: ieškovės BUAB „BENDIDA“ nemokumo atsiradimo momento pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus; bendrovės turto sumažėjimą nulėmusių aplinkybių ir priežasčių; priežastinio ryšio tarp bendrovės valdymo organų veiksmų ir bendrovės nemokumo atsiradimo. Nenustačius nurodytų aplinkybių, negalėjo būti teisingai išspręstas bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu klausimas. Apskųsta teismo nutartis, priimta neatskleidus nagrinėjamo klausimo esmės, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
78. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.
79. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
80. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
81. Teismas, išanalizavęs šioje nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, lemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių (faktinio ieškovės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, turto sumažėjimo aplinkybių, priežastinio ryšio), konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo nutartį, ši byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
82. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, naujų įrodymų priėmimo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti ir BUAB „BENDIDA“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėja Laima Ribokaitė