Baudžiamoji
byla Nr. 2K-485/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.1.;
1.1.4.5.1.;
1.1.8.6.2.;
2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Benedikto Stakausko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. (P. S.) kasacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1
dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) dešimčiai metų.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nutartis,
kuria nuteistojo P. S. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat
nuteisti A. B. (A. B.) ir D. S. (D. S.), tačiau ši nuosprendžio
dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
P. S. nuteistas už tai,
kad 2007 m. kovo 6 d., nuo 22.00 val. iki 2007 m. kovo 7 d. 15.00 val., (duomenys
neskelbtini), pykdamas už tai, jog S. P. (P.) draugė
paėmė D. S. rankinę, o S. P. sužalojo
D. S. kaklą, veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir D. S., tyčia nužudė S. P. P. S. apie šešis kartus rankomis
ir kojomis smūgiavo S. P. į veidą bei kaklą, apie du
kartus – į krūtinę bei rankas, penkis kartus užšoko jam ant krūtinės bei pilvo ir
tris kartus taburete sudavė į galvą, nugarą, rankas. D. S. apie
penkis kartus spyrė S. P. į krūtinę bei kojas. A. B. du kartus rankos delnu smogė nukentėjusiajam į veidą
ir apie septynis kartus spyrė jam į veidą, kaklą bei krūtinę. Šiais veiksmais P. S., D. S. ir A.
B. nukentėjusiajam padarė daugybinius kaktos, abiejų skruostų, nosies
nugarėlės, viršutinės lūpos, kairės ausies kaušelio odos nubrozdinimus, abiejų
akių vokų, kairės ausies kaušelio poodines kraujosruvas, abiejų akių odenų
kraujosruvas, dešinio smilkinio srities muštinę žaizdą su aplinkine poodine
kraujosruva, viršutinės lūpos gleivinės muštines žaizdas su aplinkine
kraujosruva, apatinės lūpos gleivinės kraujosruvą, abiejų dilbių odos
nubrozdinimus, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Be to,
nukentėjusysis patyrė paliežuvinio kaulo dešiniojo rago lūžį, skydinės kremzlės
dešiniosios plokštelės išorinio paviršiaus skilimą su aplinkine minkštųjų
audinių kraujosruva, krūtinės ląstos dešinės pusės odos nubrozdinimus su
aplinkine poodine kraujosruva, dešinės pusės III-IX-O, kairės pusės III-VI-O
(viengubus), VII-IX-O (dvigubus) šonkaulių lūžius su aplinkinėmis
kraujosruvomis minkštuose audiniuose, t. y. taip buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata.
Dėl to S. P. kilo komplikacijos – išsivystė ūmus kvėpavimo
funkcijos nepakankamumas – ir jis mirė.
Kasaciniu
skundu nuteistasis P. S. prašo pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismų sprendimus pakeisti sušvelninant jam paskirtą bausmę.
Kasatorius
skunde nesutinka su teismų išvada, kad jis nusikaltimą įvykdė bendrininkų
grupe, nes jis, kasatoriaus tvirtinimu, S. P. mušė savo
nuožiūra ir dėl to nei veiksmais, nei žodžiais, nei kokiais nors ženklais su
niekuo nesitarė. Be to, pasak kasatoriaus, bendrininkavimas esant netiesioginei
tyčiai apskritai neįmanomas, nes tik aiškiai aptartas susitarimas daryti
nusikaltimą gali būti vertinamas kaip bendrininkavimas, o susitarimas tarp
bendrininkų negali būti išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Kartu
kasatorius tvirtina, kad asmuo privalo atsakyti tik už savo padarytus ir
baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, todėl byloje turi būti „aiškiai
nustatyti kiekvieno nusikaltime dalyvavusio asmens veiksmai, kartu
personalizuojant visų atsakomybės laipsnį“. Kasatorius, nesutikdamas su
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nužudant žmogų nebūtina, jog
kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, tvirtina, kad asmuo
privalo atsakyti tik už savo padarytus ir baudžiamojo įstatymo uždraustus
veiksmus, todėl, pasak jo, byloje turi būti „aiškiai nustatyti kiekvieno
nusikaltime dalyvavusio asmens veiksmai, kartu personalizuojant visų
atsakomybės laipsnį“.
Kasatorius teigia
ir tai, kad nors tiksliai prisimena ne visas įvykio aplinkybes, prisipažįsta
kaltu dėl padaryto nusikaltimo bei nuoširdžiai gailisi nužudęs S.
P., suvokia padaryto nusikaltimo padarinių sunkumą ir mano, jog tai turėtų
būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies
2 punktas). Kartu kasatorius nurodo, kad nors jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė
– apsvaigimas nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) – ir buvo
pašalinta, jam paskirta bausmė nesušvelninta.
Kasatorius
taip pat tvirtina ir tai, kad teismas įrodymus – kitų kartu šioje byloje nuteistų
asmenų parodymus – vertino šališkai, įrodymų viseto neįvertino objektyviai ir
dėl to padarė neteisingas išvadas, taip pat nepagrįstai atmetė jo teiginį, jog
jis nešokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės. Pasak kasatoriaus, pirmosios
instancijos teismas, vertindamas kartu nuteistų šioje byloje asmenų parodymus,
vadovavosi tik jį kaltinančiais parodymais, neatkreipdamas dėmesio į tai, jog
jie visi buvo apsvaigę nuo alkoholio ir negali tiksliai prisiminti įvykio
detalių.
Prokuroras
atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. S. kasacinį
skundą atmesti.
Prokuroras
atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai, įvertinę byloje surinktus
įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog: nuteistieji nukentėjusįjį S.
P. nužudė veikdami bendrininkų grupe; bendrininkų susitarimas buvo
išreikštas konkliudentiniais veiksmais; visi nuteistieji veikė kaip vykdytojai.
Prokuroro teigimu, kiekvienas iš nuteistųjų suprato kito nuteistojo smurtinius
veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį,
numatė, kad nuo jų smurtinių veiksmų S. P. gali mirti, ir
nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, sąmoningai leido atsirasti tokiems
padariniams. Prokuroras pabrėžia, kad tuo atveju, kai nužudymas įvykdytas
bendrininkų grupės, nėra būtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus
sužalojimus – jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė
nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno
sužalojimus padarę asmenys. Taigi, prokuroro nuomone, tai, kad nuteistasis P. S. ginčija tam tikrų veiksmų atlikimą, nepaneigia jo
kaltės, nes nukentėjusiajam S. P. į kaklą, krūtinę bei
kitas kūno vietas, nors ir skirtingu intensyvumu, sudavė ne vienas kuris iš
nuteistųjų, o visi trys nuteistieji.
Kartu
prokuroras atsiliepime nesutinka ir su kasatoriaus prašymu pripažinti jo
atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto
nusikaltimo. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis P. S. kaltu
prisipažino iš dalies, nebuvo nuoširdus, ginčijo faktines bylos aplinkybes, ir
teigia, jog tokie veiksmai negali būti pripažinti nuoširdžiu gailesčiu dėl
padarytos nusikalstamos veikos.
Nuteistojo P. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų
apie bendrininkavimo nuostatų taikymą
1. Kasatorius skunde nesutinka
su teismų išvada, kad jis nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupe, nes jis,
kasatoriaus tvirtinimu, S. P. mušė savo nuožiūra ir dėl
to nei veiksmais, nei žodžiais, nei kokiais nors ženklais su niekuo nesitarė. Be
to, pasak kasatoriaus, bendrininkavimas esant netiesioginei tyčiai apskritai
yra neįmanomas, o susitarimas tarp bendrininkų negali būti išreikštas
konkliudentiniais veiksmais. Kartu kasatorius tvirtina, kad asmuo privalo
atsakyti tik už savo padarytus ir baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus,
todėl byloje turi būti „aiškiai nustatyti kiekvieno nusikaltime dalyvavusio
asmens veiksmai, kartu personalizuojant visų atsakomybės laipsnį“. Taigi
kasatorius, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje
byloje buvo pažeistos BK 24 straipsnio 1, 3 dalių, 25 straipsnio 1, 2 dalių
nuostatas.
2. Pagal baudžiamąjį
įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje
susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus
asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi
įstatyme imperatyviai nustatyta, kad bendrininkavimas – tyčinė nusikalstama
veika, tačiau šios kaltės galimi variantai (rūšys) bendrininkavimo atveju –
tiesioginė ar (ir) netiesioginė tyčia – nenurodyti. Sisteminis bendrininkavimo
instituto nuostatų (BK 24–26 straipsnių, 23 straipsnio 3 dalies) aiškinimas
suponuoja išvadą, kad organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo veiksmų pobūdis,
paskirtis, kryptingumas, susitarimas veikti bendrai, jų veiklos rezultatai ir
kt. rodo, kad šie bendrininkai siekia sudaryti galimybes numatytai BK specialiojoje
dalyje bendrai nusikalstamai veikai padaryti, nori ir siekia, kad vykdytojas
(vykdytojai) ją padarytų. Pažymėtina, kad organizatorius, kurstytojas,
padėjėjas savo veiksmais bendros nusikalstamos veikos, numatytos BK
specialiojoje dalyje, sudėties požymių nerealizuoja, šių bendrininkų
nusikalstamos veikos aprašytos BK bendrojoje dalyje (BK 24 straipsnis). Taigi
bendrininkų veikla iki bendros nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK
specialiojoje dalyje, požymių realizavimo galima tik tiesiogine tyčia.
Jei BK
specialiojoje dalyje numatytos tyčinės nusikalstamos veikos sudėties požymius
bendromis pastangomis realizuoja keli asmenys – bendravykdytojai, tokio
bendrininkavimo tyčios rūšies – tiesioginės, netiesioginės tyčios – galimybės
priklauso ir nuo minėtos sudėties subjektyviosios pusės aprašymo įstatyme pobūdžio
ar ypatumų. Tais atvejais, kai įstatyme nenurodyta, kad veika padaroma
tiesiogine tyčia, kai nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas nėra būtini
sudėties požymiai, tai tokia veika gali būti padaroma ir tiesiogine, ir
netiesiogine tyčia. Taigi, jei tokią veiką padaro bendrininkų grupė, kurią
sudaro tik bendravykdytojai, bendrininkavimas netiesiogine tyčia yra galimas.
Nagrinėjamos
bylos kontekste pažymėtina, kad nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio
1 dalyje, gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia.
Teismai neginčijamai konstatavo, kad S. P. nužudė
bendrininkų grupė, kurios visi nariai veikė kaip vykdytojai netiesiogine tyčia.
Byloje kitų asmenų, kitokios rūšies bendrininkų, pavyzdžiui, kursčiusių
nužudyti, nenustatyta. Taigi kasatoriaus teiginys, kad bendrininkavimas
esant netiesioginei tyčiai neįmanomas, nepagrįstas.
3. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš
esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika
padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio
padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos
sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar
padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos
objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė,
palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo.
Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant
konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik
nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų
pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje,
bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir
subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta atitinkamuose
BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju
atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai
atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir
(ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent
dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia,
jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos
veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.
Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra ir
bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenurodo,
kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų
konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo
atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį,
atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.
Teismų
praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti
išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina
nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos
detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008).
Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje,
t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą
patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus
atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų
peržengimas).
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji ir
nukentėjusysis buvo kartu tame pačiame bute ir iki nukentėjusiojo S. P. konflikto su D. S. pradžios, ir S. P. nužudymo metu. Nuteistieji, pykdami, kad
nukentėjusiojo S. P. draugė paėmė D. S.
rankinę ir kad S. P. sužalojo D. S.
kaklą, pasikeisdami su pertraukomis mušė, spardė ir pan. nukentėjusįjį. Nė
vienas iš nuteistųjų nebandė sustabdyti S. P. mušimo,
vadinasi pritarė kitų bendrininkų veiksmams. Todėl toks aktyvus nuteistųjų
elgesys iš esmės reiškė susitarimą bendrai mušti S. P.,
„atkeršyti jam už D. S. sužalojimą“. Taigi šioje byloje nuteistųjų
susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais,
rodančiais, kad nuteistieji vieni kitų veiksmams pritaria, vieni su kitų
neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą
žiauriai smurtauti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo,
kad nuteistieji suprato vieni kitų smurtinius
veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį,
numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali
mirti, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tam
įvykti (BK 15 straipsnio 3 dalis), kad „[...] bendras motyvas juos
(nuteistuosius) apjungė.[...] jie visi pyko ant S. P.,
visi kartu spardė jį kaip kamuolį, pritardami vienas kito veiksmams“ bei taip
smurtaudami S. P. padarė sužalojimus, nuo kurių visumos
jis mirė, ir motyvuotai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog
nuteistieji veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai ir privalo atsakyti
už kilusias pasekmes.
4. Nužudymas yra
padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų
asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25
straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai
dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai)
(BK 24 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų
praktiką, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus
sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš
nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos,
tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų
praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“ 8 punktas).
Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje BK 24 straipsnio
1, 3 dalių, 25 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.
Dėl kasatoriaus argumentų
apie jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes
1. Kasatorius
teigia, kad nors tiksliai prisimena ne visas įvykio aplinkybes, prisipažįsta
kaltu dėl padaryto nusikaltimo bei nuoširdžiai gailisi nužudęs S.
P., suvokia padaryto nusikaltimo pasekmių sunkumą ir mano, jog tai turėtų
būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies
2 punktas).
BK 59 straipsnio 1 dalies 2
punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją
atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino
padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2)
kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo
išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo
numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis
(kasacinės bylos Nr. 2K-360/2006, 2K-526/2006, 2K-438/08). Taigi teismas,
norėdamas kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką
bei nuoširdų gailėjimąsi pripažinti aplinkybe, lengvinančia jo baudžiamąją
atsakomybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs
nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi.
Pagal susiformavusią teismų
praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis
pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų
įrodymų duodant teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tais
atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo,
sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas
sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo pripažinti, jog yra BK
59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Nuoširdus gailėjimasis dėl
padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus
– stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo
poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis
yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nustatydami kaltininko nuoširdų
gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo teismai paprastai įvertina jo elgesį tuoj po
šio nusikaltimo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m.
vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“
(Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis)“; Išvadų 7 punktas).
Iš baudžiamosios
bylos medžiagos matyti, kad P. S. ir ikiteisminio tyrimo
metu, ir bylą nagrinėjant teisme kaltu prisipažino iš dalies, duodamas
parodymus ginčijo esmines faktines bylos aplinkybes (pvz., užšokimą ant
nukentėjusiojo krūtinės, nukentėjusiojo daužymą taburete), taip siekdamas
sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį bei norėdamas palengvinti savo
teisinę padėtį, sumušęs nukentėjusįjį paliko jį gulėti ir nuėjo miegoti,
pagalbos jam nesuteikė. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors
nuteistasis P. S. tiesiogiai ir nenurodė, iš esmės viso
bylos proceso metu neigė priežastinį ryšį tarp jo suduotų smūgių ir
nukentėjusiojo mirties. Vadinasi, nuteistasis P. S. nebuvo
nuoširdus duodamas parodymus apie jo įvykdyto nužudymo aplinkybes, o gailestis
dėl padaryto nusikaltimo buvo tik formalus. Taigi nuteistojo P.
S. prisipažinimas iš dalies įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir tik
formalus gailėjimasis pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia
aplinkybe.
2. Pažymėtina,
kad kasatorius skunde taip pat nepagrįstai teigia, jog, nors jo atsakomybę
sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9
punktas) – ir buvo pašalinta, jam paskirta bausmė nesušvelninta. Iš pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apsvaigimas nuo alkoholio buvo
pripažintas nuteistųjų A. B. bei P. S. atsakomybę
sunkinančia aplinkybe. D. S. atsakomybę sunkinančia
aplinkybe pripažinta tik tai, kad jis veikė bendrininkų grupe su A. B. bei P. S.. Apeliacinės
instancijos teismo nutartimi visų apeliantų skundai atmesti, nedarant jokių pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio pakeitimų. Kita vertus, pats P.
S. savo girtumą pripažįstą ir kasaciniame skunde. Taigi kasatorių galėjo
suklaidinti apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad A. B., P. S. ir D.
S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, „kad nusikaltimas padarytas
veikiant bendrininku grupe, nuteistiesiems A. B., D. S. (turėtų būti – P. S.),
dar viena atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jų girtumas
turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui“. Tai, kolegijos nuomone, turi
būti laikoma technine klaida, nes, minėta, kad pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu, kuris apeliacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo pakeistas,
apsvaigimas nuo alkoholio buvo pripažintas tik nuteistųjų A.
B. bei P. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Dėl kasatoriaus argumentų
apie baudžiamojo proceso įstatymo 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymąsi
Kasatorius
skunde teigia, kad teismas įrodymus – kitų kartu šioje byloje nuteistų asmenų
parodymus – vertino šališkai, įrodymų viseto neįvertino objektyviai ir dėl to
padarė neteisingas išvadas, taip pat nepagrįstai atmetė jo teiginį, jog jis
nešokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės. Pasak kasatoriaus, pirmosios
instancijos teismas, vertindamas kitų kartu šioje byloje nuteistų asmenų
parodymus, vadovavosi tik jį kaltinančiais parodymais, nes neatkreipė dėmesio į
tai, jog jie visi nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio ir negali tiksliai
prisiminti įvykio detalių. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir
nenurodo, iš esmės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas
įrodymus jo baudžiamojoje byloje, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra
įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia
bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti
ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti
duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas,
kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų
pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti
proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik
teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl
išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų
išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime
negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Iš
baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas
išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame 2008 m.
vasario 8–22 d. posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis,
t. y. apklausė visus tris kaltinamuosius, liudytoją A. P.,
ekspertą T. B., teisiamojo posėdžio metu perskaitė iki
bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš Lietuvos išvykusių gyventi
kitur liudytojų A. K., N. L., dėl
nenustatytos gyvenamosios vietos teisiamajame posėdyje nedalyvavusio liudytojo G. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat
dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus,
laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek
lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo P. S. ir
teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Nuosprendį teismas pagal BPK 301
straipsnio 1 dalies reikalavimus grindė teisiamajame posėdyje ištirtais
įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas BPK 305
straipsnio 1 dalies nuostatas, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų,
kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis
atmetė kitus – P. S. teisinančius – įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas nuteistojo P.
S. apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrindamas bylą tiek, kiek to prašoma
jo skunde, konstatavęs, kad „apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė A. B., D. S. ir P.
S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes“, tinkamai įvertino
byloje esančių bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetą ir su
pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutiko.
Atsižvelgdama į
išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo
pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Albinas
Sirvydis
Jonas Prapiestis