Civilinė byla Nr. 3K-3-186-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06457-2012-4

    Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.2.8; 73.2.5.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl sumokėta draudimo išmoka atlyginusio žalą, padarytą dėl kelio kliūties, draudiko regresinio reikalavimo statinio savininkui (valdytojui).

Ieškovas UADB „Industrijos garantas“ prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9318,33 Lt (2698,77 Eur) nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metines procesines palūkanas.

Ieškovas 2009 m. spalio 20 d. atlygino 9318,33 Lt (2698,77 Eur) žalą dėl eismo įvykio 2009 m. liepos 29 d. Vilniuje, Elektrinės g. 4, kai L. Ž., vairuodamas apdraustą transporto priemonę „Volvo S60“, užvažiavo ant kanalizacijos šulinio kelio važiuojamojoje dalyje ir šis apgadino minėtą transporto priemonę. Ieškovas teigė, kad jo patirtus nuostolius turi atlyginti atsakovas, atsakingas už savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo ieškovui 9318,33 Lt (2698,77 Eur) nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, jog buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės. CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.

Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą (eismo įvykio metu galiojusi įstatymo redakcija) yra priskirtoji savarankiška savivaldybės funkcija. Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas, nes kaip savininkė yra atsakinga už kelio Vilniuje, Elektrinės g. 4, priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimą. Aplinkybė, jog šulinys, esantis šio kelio važiuojamojoje dalyje, nėra įtrauktas į atsakovo apskaitą, neturi reikšmės sprendžiant dėl atsakomybės subjekto. Žalos faktas nustatytas, jis padarytas dėl atsakovui priklausančio kelio kanalizacijos šulinio dangčio nepriežiūros. Atsakovas ir tretieji asmenys nepateikė teismui šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, neprašė skirti trasologinės ar kitos ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Ieškovo nurodytas atlygintos žalos dydis yra pagrįstas ir protingo dydžio. Byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumos pagrindu teismas padarė išvadą, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti civilinę atsakomybę ir ieškovas pagrįstai reikalauja atlyginti 9318,33 Lt (2698,77 Eur) nuostolius. Ieškovas (draudikas) atlygino 9318,33 Lt (2698,77 Eur) žalą, šią sumą pervesdamas remontą atlikusiai UAB „Reikas“, taip ieškovui perėjo teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino, nes žala padaryta 2009 m. liepos 29 d., o dėl pažeistų teisių ieškovas į teismą kreipėsi 2012 m. liepos 30 d., – tai matyti iš žymos ant pateikto ieškinio pašto voko.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, dėl šios dalies išdėstydama sprendimą taip: priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UADB „Industrijos garantas“ 5 proc. metines palūkanas už priteistus 9318,33 Lt (2698,77 Eur) nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nutartį motyvavo tuo, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybės ar kiti juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys – kelių savininkai ar valdytojai, atlikdami priskirtąsias funkcijas, užtikrina vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse saugias eismo sąlygas, įgyvendindami juose eismo saugumo priemones. Pagal šio straipsnio 7 dalies 5 punktą kelio savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Šios įstatymo nuostatos papildo CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas dėl savininkų ir valdytojų atsakomybės sąlygų. CK 6.266 straipsnyje įtvirtintas objektyviosios civilinės atsakomybės (be kaltės) institutas, reiškiantis, kad statinių, kurių kategorijai priskirtini ir keliai, savininkas ar jo valdytojas atsako be kaltės visais atvejais, nebent įrodytų žalos atsiradimą dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.

Kelio valdytojas – tai fizinis arba juridinis asmuo, teisėtu pagrindu valdantis daiktą (Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 2 punktas, toliau – Aprašas). Spręsdama dėl objekto, su kuriuo siejama padaryta žala, valdymo (eksploatavimo, priežiūros ar tvarkymo aspektais), kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį sąlygos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 30 d. sudaryta gatvės savininko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens UAB „Grinda“ atlygintinų paslaugų teikimo sutartis dėl lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo savaime nelemia šio objekto valdymo teisės perdavimo UAB „Grinda“. Gatvių, nesančių valstybinės reikšmės kelių tąsa, projektavimo, tiesimo, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės (Kelių įstatymo 5 straipsnio 7 dalis, Aprašo 6, 8.3 punktai). Savivaldybė pavedė atlikti atlygintinų paslaugų teikimo sutartyje nurodytus konkrečius lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo darbus, tačiau šis faktas negali būti laikomas pagrindu pripažinti, kad UAB „Grinda“ perleista ir daikto (gatvių ir kiemų) valdymo teisė ir kad UAB „Grinda“ tapo gatvių bei kiemų dangos Vilniaus miesto pietinėje dalyje valdytoja. Iš pateiktos atlygintinų paslaugų sutarties nematyti, kad už eismo įvykį sukėlusio šulinio priežiūrą buvo atsakinga UAB „Grinda“. Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje.

Byloje pateiktu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2009 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu patvirtinta, kad transporto priemonės vairuotojas L. Ž. Kelių eismo taisyklių nepažeidė, nes jis negalėjo numatyti, kad iš po automobilio ratų pakils šulinio dangtis ir atsitrenks į jo vairuojamą automobilį, todėl nėra jo kaltės ir dėl eismo įvykio kilimo. Taigi, transporto priemonės valdytojo didelis neatsargumas ar tyčia dėl kilusio įvykio neįrodyta.

Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 15 punkte nustatyta, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto ir dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (įvertinant dalių  nusidėvėjimą), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Iš bylos medžiagos matyti, kad žalos dydis nagrinėjamu atveju nustatytas pagal patvirtintą tvarką, ieškovui apmokėjus UAB „Reikas“, atlikusios ginčo automobilio remontą, 2009 m. spalio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 6 proc. metines palūkanas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti 6 proc. palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013). Atsakovas yra viešasis juridinis asmuo (CK 2.34 straipsnio 2 dalis), todėl jam nustatytinos 5 proc. palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

              Šulinio dangčio atsidarymo negalima prilyginti kelio trūkumui ir taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta kelio sąvoka: tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Taigi pagal aptartą Kelių įstatymo nuostatą kelias – tai inžinerinis statinys, kurį sudaro įrenginių kompleksas, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio ar bet kurios jo dalies trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, negali būti pagrindas taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Tokiais atvejais kelio savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Tokį aptariamos normos aiškinimą patvirtina formuojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius v. Rokiškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-507/2010, 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014). Atidarytas šulinio dangtis negali būti vertinamas kaip statinio, t. y. kelio, trūkumas, nes šulinio konstrukcija nebuvo pažeista, jis nebuvo sugriuvęs, turėjo dangtį. Ieškovas, teigdamas, kad dėl kliūties ant kelio patyrė žalą, turi teisę reikalauti, jog atsakovas ją atlygintų, įrodinėdamas visas būtinąsias sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti: neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei patirtos žalos ryšį; kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

              Atsakingas asmuo už žalą pagal CK 6.266 straipsnį gali būti tiek objekto savininkas, tiek jo valdytojas. Vietos savivaldos įstatymas suteikia galimybę savivaldybei tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimu – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą, – perduoti pagal sudarytas sutartis kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (įstatymo 5 straipsnio 2 dalis), šiuo atveju tokia galimybe ir buvo pasinaudota – atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su trečiuoju asmeniu UAB „Grinda“ 2006 m. lapkričio 30 d. sudarė atlygintinų paslaugų tiekimo sutartį. Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko tokį gatvių priežiūros modelį, kai rangovams pavedami ne pavieniai darbai, o nuolatinės gatvių priežiūros darbai. Sutartimi UAB „Grinda“ įsipareigojo savo sąskaita užtikrinti nuostolius, kurie atsirado dėl netinkamo paslaugų teikimo. Už šios pareigos (tinkamas paslaugų teikimas – lietaus nuotekų tinklų priežiūra ir eksploatavimas) neįvykdymą sutartyje tiesiogiai nurodyta UAB „Grinda“ atsakomybė. Nustatant valdytoją pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį svarbiausia yra tai, kuris subjektas turėjo pareigą ir geresnes galimybes prižiūrėti statinio būklę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad svarbiausia yra nustatyti, kas buvo statinio savininkas (valdytojas) ir privalėjo rūpintis tinkama jo priežiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. ir A. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-238/2010).

              Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sutarties nenagrinėjo, neįsigilino į jos sąlygas, neatsižvelgė į jos esmę, tikslą. Sutarties tekste aiškiai išreikšta šalių valia perduoti lietaus nuotekų tinklų priežiūrą, eksploatavimą ir valdymą UAB „Grinda“. Sutartyje nurodytose paslaugose išvardyti objektų keitimo, atstatymo, apžiūros darbai. Pagal sutarties 4.2.2 punktą, vykdytojas įsipareigojo savo sąskaita atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo paslaugų teikimo. Tokios sutarties sąlygos rodo statinio valdymo perdavimą UAB „Grinda“, ši ir turėjo būti atsakinga už žalą.

              Ieškovas UADB „Industrijos garantas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartį. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

              CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nekėlė klausimo dėl kelio sąvokos ir dėl šulinio dangčio atsidarymo prilyginimo kelio trūkumui, kurio pagrindu būtų galima remtis CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta griežtąja civiline atsakomybe. Siekdamas, kad kasacinis teismas pripažintų ir remtųsi aplinkybe, jog šulinio dangčio atsidarymas nebūtų prilygintas kelio trūkumui, kasatorius iš esmės prašo nustatyti naują aplinkybę, nors ja nesirėmė ir neprašė nustatyti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

              Kelių įstatyme įtvirtintoje kelio sąvokoje įstatymų leidėjas išvardija konkrečias kelio sudedamąsias dalis, tačiau ir įtraukia žodžių junginį „kiti įrenginiai“. Tai reiškia, kad nurodytų kelio sudedamųjų dalių sąrašas yra nebaigtinis ir keliu gali būti laikomi ir kiti kelio elementai: lietaus trapai, apžiūros šuliniai, kelio ženklai ir pan. Kasacinis teismas išaiškino, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros, ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014). Kelio priežiūra neabejotinai apima ir tokių elementų kaip šulinio dangčiai stebėseną ir užtikrinimą, kad jie nekeltų pavojaus saugiam transporto priemonių bei pėsčiųjų eismui. Lietuvos standartizacijos departamento 2013 m. lapkričio 27 d. patvirtintas Lietuvos standartas LST EN 124:1998 „Kelių kanalizacijos lietaus trapai ir apžiūros šulinių liukai. Konstrukcijos reikalavimai, bandymas, ženklinimas, kokybės kontrolė“ nustato įrenginiams, kurių dalis (pvz., dangtis) yra kelyje, griežtas matmenų taisykles; jame reglamentuojama, kokiame gylyje dangčiai turi būti klojami ir pan. Šiose taisyklėse įtraukti apribojimai, užtikrinantys saugumą, pvz.: „nuo šių reikalavimų gali būti nukrypstama tik tuomet, kada dangtį ar groteles saugo užraktas, kad nepasikeistų jų gulekšnio padėtis dėl transporto eismo“ arba „nuo šių reikalavimų gali būti nukrypstama tik tuomet, kada dangčiai ar grotelės pagaminti saugūs, siekiant išvengti jų poslinkių dėl transporto eismo“. Standartinis ir tvarkingas šulinio dangtis negali pajudėti iš vietos ant jo užvažiavus automobiliui ar užlipus pėsčiajam. Netinkamai pritvirtintas, nestabilus ar netinkamos apimties šulinio dangtis, esantis kelyje, neabejotinai gali sukelti žalos transporto priemonėms ar pėstiesiems, yra nesuderinamas su saugiu eismu ir turėtų būti laikomas kelio trūkumu.

              Taigi, atsakovas yra tinkamas atsakomybės subjektas, kuriam atsakomybė atsirado remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad savivaldybės ar kiti juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys – kelių savininkai ar valdytojai, atlikdami priskirtąsias funkcijas, užtikrina vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse saugias eismo sąlygas, įgyvendindami juose eismo saugumo priemones, Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 21 punktu, nurodančiu, kad vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas yra priskirtoji savivaldybės funkcija, bei 2004 m. vasario 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka, pagal kurią už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

              CK 2.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atsakomybė kyla statinių ar kitų konstrukcijų, įskaitant kelius, savininkui (valdytojui). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad šių objektų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Kadangi šulinio dangtis yra kelio dalis, pripažintina, kad žala transporto priemonei atsirado būtent dėl kelio trūkumų – nepakankamos jo priežiūros, įspėjamųjų ženklų nebuvimo. Todėl atsakovas yra atsakingas už žalą kaip kelio, o ne šulinio konstrukcijos savininkas (valdytojas). 2006 m. lapkričio 30 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi UAB „Grinda“ buvo atsakinga už vieną iš kelio objektų (lietaus nuotekų tinklus), tačiau ne už bendrą kelio priežiūrą, saugaus eismo užtikrinimą.

                          Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statinių savininko (valdytojo) atsakomybės už padarytą žalą

Pagal CK 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Aiškindamas aptariamos normos reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį atsakomybės subjektas yra ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Tauragės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Seesam Insurance AS v. UAB „Grinda“, bylos Nr. 3K-3-108/2013). Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „If P&C Insurance“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-222/2011). Aptariama prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs, įrodinėjimo pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui – jie gali įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Tauragės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Seesam Insurance AS v. UAB „Grinda“, bylos Nr. 3K-3-108/2013). Taigi pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato ar statinio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris viešame registre nurodytas kaip jo savininkas (valdytojas). Kai neįregistruotas viešame registre statinys, jo savininkas (valdytojas) kaip atsakomybės už statinį subjektas identifikuojamas pagal tai, ar toks asmuo įstatymo arba sutarties pagrindu yra įgijęs teisinę pareigą valdyti ir rūpintis tinkama jo priežiūra.

Žalos atsiradimo metu galiojusio Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1769 redakcija) apibrėžta kelio sąvoka: tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Kelio sąvokoje išvardytų nurodytų kelio sudedamųjų dalių sąrašas yra nebaigtinis. Kasacinis teismas išaiškino, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros, ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios. Kelio ar bet kurios jo dalies trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, negali būti pagrindas taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Tokiais atvejais kelio savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014).

Bylos ginčuose dėl sumokėta draudimo išmoka atlyginusio žalą, padarytą dėl kelio kliūties, draudiko regresinio reikalavimo statinio savininkui (valdytojui) Specialiajai teisėjų kolegijai bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – Teismingumo kolegijai) priėmus 2014 m. birželio 30 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-82/2014 priskirtos bendrosios kompetencijos teismams. Iki nurodytos Teismingumo kolegijos nutarties šios kategorijos bylos buvo nagrinėjamos administraciniuose teismuose. Nagrinėjamai bylai, siekiant teismų praktikos tęstinumo ir teisinio tokių bylų apibrėžtumo, yra reikšminga šios kategorijos bylų, pradėtų iki nurodytos Teismingumo kolegijos nutarties priėmimo, administraciniuose teismuose praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-624-1698/2014, konstatuota, kad kelio savininkas žalos atsiradimo metu nebuvo atsakingas už statinių, įrenginių, antžeminių ir požeminių inžinerinių tinklų, kitų objektų, netgi ir esančių kelių juostose ir jų apsaugos zonose, tačiau nesančių kelio Kelių įstatymo prasme dalimi, priežiūrą, nes teisės aktai nustato, kad tokius objektus rekonstruoja, taiso ir prižiūri jų savininkai (valdytojai); žalai atsiradus ne dėl netinkamos kelio, o dėl jo važiuojamoje dalyje esančio nuotekų šulinio, kuris nėra kelio dalis ir nuosavybės teise priklauso ne kelio savininkui, priežiūros, kelio savininkas nėra atsakingas už atsiradusią žalą. Tokios administracinių teismų praktikos nuostatos nepakeistos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-76-552/2015.

Statinio rūšies – kelio – priežiūra yra nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (Kelių įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Gatvių, nesančių valstybinės reikšmės kelių tąsa, projektavimo, tiesimo, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės (Kelių įstatymo 5 straipsnio 7 dalis, Aprašo 6, 8.3 punktai). Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas pagal žalos atsiradimo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 21 punktą yra priskirtoji (ribotai savarankiška) savivaldybės funkcija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nurodytas paslaugas. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimo funkcija pagal veiklos pobūdį yra viešųjų paslaugų teikimas. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pasirenkami viešai (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Kelių priežiūros tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 16 punkte nurodyta, kad statinius, įrenginius, antžeminius ir požeminius inžinerinius tinklus, kitus objektus, esančius kelių juostose ir jų apsaugos zonose, rekonstruoja, taiso ir prižiūri jų savininkai (valdytojai). Taigi nepaisant to, kas yra kelio savininkas, juose esančius įrenginius ir inžinerinius tinklus, Kelių įstatyme ir įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nepriskirtus kelio sudedamosioms dalims, prižiūri jų savininkai (valdytojai), todėl jie atsako už savo žinioje esančių įrenginių ir inžinerinių tinkle padarytą žalą kitiems asmenims, taip pat ir eismo dalyviams, kai tie įrenginiai, inžineriniai tinklai patenka į eismui naudojamo kelio ruožą.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius (atsakovas) Vilniaus miesto savivaldybė teigia nesanti atsakomybės už netvarkingą lietaus kanalizacijos šulinio dangčio būklę ir dėl to apgadinus transporto priemonę padarytos žalos atlyginimo subjektas, nes su trečiuoju asmeniu UAB „Grinda“ 2006 m. lapkričio 30 d. sudarė atlygintinų paslaugų tiekimo sutartį, pagal ją savivaldybės administracija pavedė atlikti UAB „Grinda“ sutartyje nurodytus lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo darbus. Sutarties pirmojoje dalyje (1.1–1.1.1 punktai) UAB „Grinda“ įsipareigojo teikti savivaldybei lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo paslaugas pagal nurodytus šulinių ir vamzdynų eksploatacijos, priežiūros ir valymo įkainius, o darbų apimtys derinamos su savivaldybe, ji įsipareigojo sumokėti už paslaugas. Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutartyje, ištyrus sutartį kartu su kitais bylos įrodymais, konstatuota, kad savivaldybė pavedė atlikti atlygintinų paslaugų teikimo sutartyje nurodytus konkrečius lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo darbus, tačiau šis faktas negali būti laikomas pagrindu pripažinti, jog UAB „Grinda“ perleista ir daikto (gatvių ir kiemų) valdymo teisė ir kad UAB „Grinda“ tapo gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto pietinėje dalyje valdytoja, o iš pateiktos atlygintinų paslaugų sutarties nematyti, jog už eismo įvykį sukėlusio šulinio priežiūrą buvo atsakinga UAB „Grinda“; Vilniaus miesto savivaldybė apeliacinės instancijos teismo pripažinta tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje. Kasatorius Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad sudaryta sutartis patvirtina statinio valdymo perdavimą UAB „Grinda“, ši ir turėjo būti atsakinga už žalą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo nepakanka daryti pagrįstą išvadą dėl to, kuris asmuo yra statinio (lietaus nuotekų įrenginių) savininkas (valdytojas), kartu ir griežtosios atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl netinkamos techninės būklės įrenginių, subjektas bei šiuo aspektu, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio pagrindą, tinkamas atsakovas byloje. Teismai nenustatė šulinio, dėl kurio atsirado žalos, savininko. Nustačius savininką, jei jis nurodytų, kad pagal sutartį atsakomybė tenka kitam asmeniui, tai teismai turėtų tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes, ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė, ar šis asmuo pagal sutartį tapo atsakingas už kelio važiuojamojoje dalyje esantį šulinį, dėl kurio trūkumų buvo apgadinta transporto priemonė ir atsirado žalos.

Nenustačius ir teisiškai neįvertinus nurodyto pobūdžio faktinių aplinkybių, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties išvados nevertintinos kaip teisiškai pagrįstos. Kadangi faktinės bylos aplinkybės kasacine tvarka nagrinėjant bylą iš naujo nenustatinėjamos, o sprendžiami teisės taikymo ir aiškinimo klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai nurodytų turinčių reikšmės bylos rezultatui faktinių aplinkybių ištyrimas, jų įrodinėjimas ir įvertinimas, atsakovo tinkamumo nustatymas turėtų būti atliktas iš naujo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl to teismų sprendimas ir nutartis panaikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šia kasacinio teismo nutartimi byla ne užbaigiama, o perduodama iš naujo nagrinėti, tai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išnagrinėjęs bylą spręs pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                  Alė Bukavinienė

                                                                                                               Gediminas Sagatys

                                                                                                               Antanas Simniškis