Civilinė byla Nr. e2A-641-370/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00279-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.15.; 3.3.1.21;

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Gintaro Pečiulio,

sekretoriaujant G. L.,

vertėjaujant V. T.,

dalyvaujant ieškovui V. T. (V. T.) ir jo atstovui advokatui V. M.,

atsakovių J. T. ir A. T. atstovui advokatui M. N. (M. N.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2314-803/2016, pagal ieškovo V. T. ieškinį dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo atsakovėms J. T. ir A. T..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis  V. T. ir V. T. sudarytas 2008 m. balandžio 15 d. ir  2008 m. rugpjūčio 1 d. dovanojimo sutartis; 2) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovių 83 960 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 22 d. pardavė jam nuosavybės teisėmis priklausiusį nekilnojamąjį turtą už 86 886 Eur (300 000 Lt) ir šią piniginę sumą pervedė į AB DNB banko savo asmeninę sąskaitą. Savo sąskaitos ieškovas netikrino ilgą laiką, jokių operacijų sąskaitoje neatlikdavo. 2009 m. birželio 20 d. Maljorkoje žuvo ieškovo sūnus V. T.. V. T. turtą paveldėjo jo sutuoktinė J. T. ir duktė A. T., kuri V. T. mirties metu buvo nepilnametė. Po sūnaus laidotuvių ieškovas sužinojo, kad jo asmeninėje sąskaitoje nėra pinigų už parduotą nekilnojamąjį turtą. Pareikalavo, kad atsakovė J. T. (marti) pinigus grąžintų, tačiau ji pasiūlė ieškovui pasirašyti paskolos sutartį dėl 76 025,25 Eur (262 500 Lt) paskolos. Pradėjęs aiškintis aplinkybes dėl iš banko sąskaitos dingusių pinigų, ieškovas sužinojo, kad buvo atliekamos operacijos, pinigines lėšas pervedant į jo sūnaus sąskaitą ir atgal į ieškovo sąskaitą. Ieškovas kreipėsi į prokuratūrą, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad naudojantis ieškovo prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenimis, 2008 m. kovo 6 d. iš ieškovo sąskaitos buvo pervesta 86 886,01 Eur (289 900 Lt) suma į V. T. sąskaitą, nurodant pinigų paskirtį „paskola“.  2008 m. balandžio 15 d. iš V. T. į ieškovo sąskaitą pervesta 69 508,80 Eur  (240 000 Lt), nurodant pinigų paskirtį „paskolos grąžinimas“. Tą pačią dieną, t. y. 2008 m. balandžio 15 d., 69 508,80 Eur (240 000 Lt) suma vėl pervesta į V. T. sąskaitą, nurodant „tėvui priklausančių lėšų dovanojimas sūnui“. 2008 m rugpjūčio 1 d. iš V. T. sąskaitos į V. T. sąskaitą atliktas 14 452,04 Eur (49 900 Lt) pavedimas, mokėjimo paskirtyje nurodant „tėvui priklausančių lėšų dovanojimas sūnui“. Ieškovas nurodė, kad apie sūnaus atliktas bankines operacijas nieko nežinojo, jokių sandorių su savo sūnumi nesudarinėjo, pats elektronine bankininkyste naudotis nemoka, lietuvių kalbos nesupranta, todėl sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais. Ieškovo nuomone, 2008 m. balandžio 15 d. bankiniu pavedimu atliktas 69 508,80 Eur (240 000 Lt) piniginių lėšų pervedimas, įvardytas dovanojimu, yra niekinis sandoris, nes dovanojimo sutarčiai sudaryti reikalinga notarinė forma, o nagrinėjamu atveju notarinės formos reikalavimo sandoriui sudaryta buvo nesilaikyta. Atsakovė nepagrįstai remiasi CK 5.63 straipsnio 4 dalimi, kadangi atsakovė J. T. pasiūlė ieškovui pasirašyti paskolos sutartį (kai jau buvo sudarytas paveldimo turto apyrašas), nors realiai jokia paskola nebuvo suteikta bei  nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. atsakovė J. T. vykdė ieškovui mokėjimus kiekvieną mėnesį. Ieškovo nuomone, atsakovė prievolę ieškovui pripažino, todėl ieškinio senaties terminas kreditiniams reikalavimas pareikšti nutrūko ir turėtų būti taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 7 d. sprendimu ieškovo V. T. ieškinį dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo atsakovėms J. T. ir A. T. atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad ieškovas V. T. turėjo už nekilnojamojo turto pardavimą įgytas lėšas (1 t., e. b. l. 21–23), kurių dalis buvo pervesta į jo sūnaus V. T. sąskaitą, esančią AB DNB banke. 2009 m. birželio 20 d. V. T. mirė, atsakovės 2009 m. rugsėjo 25 d. paveldėjo V. T. turtą, todėl ieškovas į bylą V. T. įpėdines įtraukė atsakovėmis (1 t., e. b. l. 163–178).
5. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje pinigų pervedimo ir jų panaudojimo faktą patvirtina ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, t. y. pasinaudojus prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenimis finansinės operacijos buvo atliktos iš ieškovo sūnaus V. T. darbo kabinete (banke) ir namuose buvusių kompiuterių (1 t., e. b. l. 14). Sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, kad V. T., atlikdamas pavedimus iš ieškovo sąskaitos, nurodydavo operacijos pavadinimą. Ieškovas nereiškė reikalavimų ir neginčijo kitų atliktų operacijų. Teismas, įvertinęs tai, kad sąskaitoje būdavo nurodomi skirtingi piniginių operacijų pavadinimai, o, ieškovo tvirtinimu, jo santykiai su sūnumi buvo artimi, sprendė, jog labiau tikėtina, kad V. T. suderindavo su ieškovu vykdomus pavedimus, todėl jie atitiko sandorių esmę (CPK 185 str.). Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 10-1-0930-13, kurioje per papildomą apklausą konstatuoti ieškovo paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad ieškovui sūnus prasitarė, jog nori įsigyti „kažkokias obligacijas“, o šis neprieštaravo dėl pinigų panaudojimo tokiam tikslui, tačiau su sąlyga, kad pinigai vėliau ieškovui bus grąžinti. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje konstatuota tokia įvykių seka:  2008 m. kovo 13 d. V. T. už 14 481 Eur (50 000 Lt) nusiperka obligacijas, o iš V. T. į V. T. sąskaitą 2008 m. balandžio 15 d. atliekamas 69 508,80 Eur (240 000 Lt) pavedimas su nuoroda „paskolos grąžinimas“. Šiuo pavedimu buvo iš dalies sugrąžinta prieš tai 2008 m. kovo 6 d. pervesta iš V. T. į V. T. sąskaitą 83 989,81 Eur (290 000 Lt) suma, kuri mokėjimo paskirtyje nurodyta kaip „paskola“ (1 t., e. b. l. 14). Kita dalis, t. y. 14 452,04 Eur (49 900 Lt), pervesta 2008 m. rugpjūčio 1 d., nurodant mokėjimo paskirtyje „paskolos grąžinimas“. Tai iš esmės atitinka ieškovo paaiškinimus apie sutikimą dėl jo sąskaitoje esančių piniginių lėšų panaudojimo, paskolinant sūnui jam reikiamas lėšas, tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui neleido daryti visiškai priešingos išvados apie ieškovo valios nebuvimą dovanojant pinigus, esant sąskaitoje tokiems operacijų pavadinimams, ypatingai tuo atveju, kai teismo posėdžio metu ieškovas aiškiai nurodė, kad, esant sūnaus prašymui padovanoti pinigus, ieškovas būtų sutikęs. Dovanojimo sandoris paties ieškovo yra kildinamas iš gautų iš nekilnojamojo turto pardavimo lėšų (1 t., e. b. l. 1). Žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sutartis įrodo, kad ieškovas pardavė turtą už 86 886 Eur (300 000 Lt), iš kurių 868,86 Eur (3 000 Lt) buvo sumokėti grynaisiais (1 t., e. b. l. 21). Bylos nagrinėjimo metu iš esmės ieškovas pripažino, kad dalis pinigų priklausytų vaikaitei (atsakovei) A. T., kaip paveldėtojai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendė, kad ieškovas išreiškė valią dovanoti pinigus sūnui, tačiau po jo mirties ją pakeitė (CPK 185 straipsnis). Ieškovo įrodinėjamų argumentų nenuoseklumas, prieštaringumas, teismo vertinimu, patvirtino ankščiau nurodytą teismo išvadą, t. y. vienu metu ieškovas įrodinėjo, jog nieko nežinojo apie atliktas pinigines operacijas, todėl, po kelerių metų praėjus depresijai, ėmė aiškintis su AB DNB banku, kur dingo pinigai, nors prieš tai nurodė, kad praėjus keleriems mėnesiam nuo sūnaus žūties ieškovas pareikalavo marčios grąžinti jam priklausančius pinigus A. L. bute (1 t., e. b. l. 2). Nors ieškovas teismui teiktame ieškinyje nurodė, kad jokių sandorių su savo sūnumi V. T. nesudarinėjo, savo pinigų jam neskolino, nedovanojo, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra užfiksuoti liudytojos S. K. parodymai apie tai, jog ieškovas jai papasakojo, kad skolino pinigus D. (1 t., e. b. l. 12). Iš nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas buvo informuojamas apie naudojimąsi jo sąskaitoje esančiais pinigais, o faktiniai veiksmai, kai jis pasirašė sūnaus pateiktus dokumentus, susijusius su AB DNB banko elektronine bankininkyste, ir jam juos paliko, patvirtina ieškovo sutikimą naudotis jo sąskaita (CPK 12, 185 straipsniai). Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pats ieškovas nurodė, jog atsakovei (marčiai) J. T. pradėjo reikšti pretenzijas, kai kilo tarpusavio nesutarimai dėl atsakovės atliekamų pervedimų (1 t., e. b. l. 11), kuriuos atsakovė laikė finansine parama, teikiama geranoriškai moraliniais pagrindais (1 t., e. b. l. 13). A. L. parodė, kad ieškovui pasiskundus dėl pinigų trūkumo, atsakovė J. T. pasiūlė finansinę pagalbą  (1 t., e. b. l. 13). Tai paneigia ieškovo argumentus, kad atsakovės atlikti mokėjimai patvirtina prievolės grąžinti pinigus pripažinimą (2 t., e. b. l. 28).
6. Pirmosios instancijos teismas vertino nepagrįstais ieškovo argumentus dėl atsakovės J. T. inicijavimo sudaryti paskolos sutartį. Pagal sąskaitos išrašą V. T. gavo 83 960,84 Eur (289 900 Lt) sumą, kurios paskirtis nurodoma kaip dovana. Pasak ieškovo, marti pasiūlė sudaryti paskolos sutartį dėl 76 025,25 Eur (262 500 Lt) (1 t., e. b. l. 11). Net ir tuo atveju, jei būtų atskaičiuota 28 962 Eur (100 000 Lt) suma, kurią ieškovas laikė priklausančia vaikaitei (atsakovei) A. T. nuo parduoto nekilnojamojo turto, dovanojimo ir įrodinėjamos siūlomos atsakovei suteikti paskolos sumos nesutaptų. Ieškovas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atsakovė J. T. nuo 2009 m. spalio 2 d. pradėjo pervedinėti pinigus, paprastai po 289,62 Eur (1 000 Lt). Byloje esanti paskolos sutartis datuojama 2009 m. rugpjūčio mėnesio (1 t., e. b. l. 17), t. y. piniginės įmokos ieškovui pradėtos teikti vėliau. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad nėra sumos, nuo kurios būtų galima aritmetiškai atlikti atimties veiksmo, kad būtų gauta 76 025,25 Eur (262 500 Lt) dydžio suma (Paskolos sutarties projekto 2.1 p.). Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neprotinga būtų manyti, kad atsakovė siūlytų jai nenaudingą sutartį (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Ieškovo paaiškinimus ikiteisminio tyrimo medžiagoje laikė nepatikimais, nes ieškovas aiškiai negalėjo nurodyti, kieno iniciatyva įvyko susitikimas A. L. bute, nors puikiai atsiminė ir tvirtino, jog marti bandė „pakišti jam pasirašyti kažkokią paskolos sutartį“. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš į bylą pateiktų įrodymų apie atsakovės J. T. išsilavinimą ir darbinę patirtį, mažai tikėtina, kad jei atsakovė būtų rengusi sutarties projektą, ji būtų padariusi esmines klaidas (pvz., 3.1.3 punkte iš paskolos gavėjo ji nurodoma paskolos davėja ir pan.). Atmetęs ieškovo argumentus, kaip neįrodytus, dėl atsakovės J. T. iniciatyvos sudaryti paskolos sutartį, pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų dėl jos pareigų termino ir darbo užmokesčio (2 t., e. b. l. 90–139), nes jie neturi teisinės reikšmės ginčo objektui (CPK 13 straipsnis).
7. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl šalių sutartinių santykių vertinimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog dovanojimo sandorio buvimą įrodo ieškovo paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, kur jis aiškiai nurodė, jog davė 7 240,50 Eur (25 000 Lt) statyboms nameliui prie Druskininkų, kurį sūnus statė ieškovui ilsėtis                             (1 t., e. b. l. 11). Ši aplinkybė, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pašalino abejones dėl paties pinigų dovanojimo fakto, o tai reiškia, kad tarp ieškovo ir jo sūnaus buvo susiklostę dovanojimo teisiniai santykiai. Byloje ieškovas neginčijo, kad jam buvo reikalinga finansinė parama. Atsakovė J. T. pradėjo paramą teikti nuo 2009 m. spalio 2 d. (2 t., e. b. l. 40–41), t. y. praėjus kiek daugiau kaip trims mėnesiams nuo V. T. mirties. Teismas vertino, kad ieškovas neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl 7 240,50 Eur (25 000 Lt) statyboms jis galėjo dovanoti tik iš pinigų, esančių jo sąskaitoje (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme ieškovas patvirtino, jog esant sūnaus prašymui, pinigus būtų padovanojęs. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas buvo informuojamas apie naudojimąsi jo sąskaitoje esančiais pinigais ir faktiniais veiksmais bei buvo davęs tam sutikimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas laikė, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad 2008 m. balandžio 15 d. ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. piniginės operacijos, nurodytos kaip „tėvui priklausančių piniginių lėšų dovanojimas sūnui“ (1 t., e. b. l. 25), padarytos esant dovanotojo valios trūkumui, todėl atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti dovanojimo sandorius CK 1.78 straipsnio 2 dalies pagrindu negaliojančiais (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
8. Pripažinęs, kad 2008 m. balandžio 15 d. ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. piniginės operacijos, nurodytos kaip „tėvui priklausančių piniginių lėšų dovanojimas sūnui“, yra dovanojimo sutartys, plačiau dėl dovanojimo sutarčių formos atitikimo CK 6.469 straipsnio 2, 3 dalims teismas nepasisakė, nes pripažino pagrįstu atsakovių atsikirtimo į ieškinį argumentą, kad ieškovas joms reiškia reikalavimą kaip įpėdinėms, inter alia, prašydamas priteisti pinigines lėšas.
9. Atsakovės prašė taikyti CK 5.63 straipsnio 4 dalyje numatytą naikinamąjį terminą kreditiniams reikalavimams pareikšti. Pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalį teismas gali atnaujinti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.                Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas įrodo, kad palikimas buvo priimtas 2009 m. rugsėjo 25 d. (1 t., e. b. l. 163–178). Ieškovas kreipėsi į teismą 2015 m. vasario 11 d., t. y. praleidęs beveik tris metus ieškinio senaties terminą. Teismas vertino, kad tai sudarė savarankišką pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės nepripažino jokiomis ieškovo įrodinėjamomis formomis finansinių įsipareigojimų, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus dėl informacijos nuslėpimo apie V. T. skolininkus, kaip nepagrįstus (CPK 178 straipsnis).
10. Ieškovas ieškinyje prašė remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje 3K-3-135/2011, nesutiko su atsakovių nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje 3K-3-540/2011, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje 3K-3-523/2012, tačiau teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis (racio decidedi), nėra faktinės aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Apeliaciniame skunde ieškovas V. T. prašo Vilniaus apygardos teismo  2016 m. sausio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2314-803/2016 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; atidėti dalies (1 276 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinio skundo pateikimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties priėmimo; priimti naują įrodymą – T. V. laišką su priedais ir jį nagrinėti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais; priteisti ieškovui iš atsakovių J. T. ir A. T. ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus į bylą bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias dovanojimo sutarties formai keliamus reikalavimus                               (CK 6.469 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnis, 1.93 straipsnis). CK reglamentuojama, kad sandoris, sudarytas nesilaikant privalomos notarinės formos yra niekinis ir negalioja. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Tiek ginčijamų sandorių sudarymo metu               (2008 m.), tiek bylos nagrinėjimo metu galiojančio reguliavimo metu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas imperatyvias įstatymų normas ieškovo sūnaus V. T. atliktus vienašališkus pinigų pervedimus kvalifikavo, kaip tarp ieškovo ir jo sūnaus susiklosčiusius dovanojimo teisinius santykius. Ieškovo sūnus V. T. 2008 m. balandžio 15 d., 2008 m. rugpjūčio 1 d. atliko bankinius pavedimus, juose nurodydamas kaip ieškovui priklausančių pinigų dovanojimas sūnui, neturėdamas ieškovo leidimo ir sutikimo. Aplinkybė, kad ieškovas dėl savo amžiaus, lietuvių kalbos nemokėjimo ir pasitikėjimo sūnumi jam buvo suteikęs galimybę naudotis ieškovo elektronine bankininkyste nereiškia, kad ieškovas išreiškė valią pinigus padovanoti sūnui. Ieškovas leido sūnui už ieškovo lėšas įsigyti obligacijų, tačiau su sąlyga, kad pinigai vėliau bus grąžinti. Pinigų pervedimai įrodo, kad ieškovas leido sūnui naudoti pinigus su sąlyga, kad pinigai bus grąžinti.
2. Jeigu ieškovo sūnus būtų prašęs padovanoti jam pinigus, o ieškovas išreiškęs tam sutikimą, ieškovo sūnui V. T. nebūtų reikėję 2008 m. balandžio 15 d. grąžinti ieškovui 83 989,91 Eur (290 000 Lt) sumos (analogiškas pinigų grąžinimo veiksmas buvo atliktas ir 2008 m. rugpjūčio 1 d.).
3. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo pripažinimas, kad dalis pinigų priklausytų atsakovei A. T. (vaikaitei) neįrodo, kad ieškovas turėjo norą padovanoti pinigus savo sūnui ir nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, nes ieškovo vaikaitė dalį pinigų gautų, kaip paveldėtoja, tik po ieškovo mirties. Ieškovas nei rašytine sutartimi nei faktiniais veiksmais neišreiškė valios padovanoti jam priklausančias lėšas sūnui.
4. CK imperatyviai numatyta, kad notarinės sandorio formos nesilaikymas, sandorį daro negaliojantį, todėl vien tai sudaro savarankišką pagrindą konstatuoti, kad tarp ieškovo ir jo sūnaus nebuvo sudaryta 69 508,80 Eur (240 000 Lt) sumos dovanojimo sutartis. Nors dėl antrosios 14 191,38 Eur (49 900 Lt) sumos dovanojimo sutarties rašytinės formos nesilaikymo įstatymas imperatyviai nenumato tokios pasekmės kaip sandorio negaliojimas, ši sutartis pripažintina negaliojančia dėl ieškovo valios nebuvimo tokiam sandoriui sudaryti, t. y. CK 1.78 straipsnio ir 1.80 straipsnio pagrindais.
5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs beveik tris metus ieškinio senaties terminą, ir tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, anot apelianto, prieštarauja CK 5.63 straipsnyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui bei formuojamai kasacinio teismo praktikai. Ieškovas po sūnaus laidotuvių iš karto kreipėsi į atsakovę J. T., nurodydamas, kad pinigus reikės grąžinti. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovė J. T. šios aplinkybės neginčijo, tačiau ieškovui pareiškus ieškinį teisme atsakovės J. T. pozicija pasikeitė. Šie apeliacinio skundo argumentai paneigia tiek atsakovės J. T., tiek pirmosios instancijos teiginius, kad ieškovas reikalavimus pareiškė tik tada, kai atsakovė J. T. nustojo teikti neva savanorišką ir geranoriškais pagrindais teikiamą finansinę paramą. Atsakovės J. T. veiksmai, kuriais ji dalimis grąžindavo ieškovui priklausančias lėšas, patvirtina, kad atsakovė pripažino savo prievolę grąžinti pinigus ieškovui. Atsakovė neva dėl jos ir ieškovo nesutarimų nutraukė piniginių lėšų mokėjimą nuo 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. suėjus 3 metų procedūriniam terminui kreditiniam reikalavimui pareikšti. Ši aplinkybė nėra reikšminga tuo aspektu, kad ieškovas atsakovei J. T. kreditinį reikalavimą pareiškė CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka ir terminais. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė.
6. Ieškovas, tvarkydamas namuose senus dokumentus ir laiškus, rado reikšmingą šiai bylai įrodymą – 2014 m. gegužės mėnesį rašytą T. F. V. laišką. T. F. V. yra ieškovo pažįstama, kuri buvo A. L., davusios parodymus ikiteisminio tyrimo metu, draugė gyvenanti Baltarusijoje. Laiške ji nurodo, kad A. L. jai pasakojusi, kaip ji padėjo ieškovui ir dalyvavo derinant J. T. pasiūlytos paskolos sutarties sąlygas, tarp jų grąžintinos paskolos sumos padidinimą nuo 144,81 Eur (500 Lt) iki 289,62 Eur (1 000 Lt). Laiškas ieškovui buvo išsiųstas 2014 m. gegužės mėnesį, kai ieškovas dar nebuvo pareiškęs ieškinio teisme. Ieškovas apie laišką buvo pamiršęs, jį surado tik dabar. Naujai pateiktas įrodymas nėra didelės apimties, neužvilkins bylos nagrinėjimo ir patvirtins ieškovo ieškinyje išdėstytas aplinkybes, kad atsakovė J. T. pati pasiūlė ieškovui sudaryti paskolos sutartį, žinojo apie ieškovo kreditinį reikalavimą, bet sąmoningai jį nuslėpė, forminant paveldėjimo dokumentus.
7. Apelianto nuomone, jis pagrindė ir įrodė, kad 2008 m. balandžio 15 d.,                                2008 m. rugpjūčio 1 d. bankiniai pavedimai nėra dovanojimo sutartys, kadangi tokiems sandoriams sudaryti nebuvo išreikšta ieškovo valia. Net jeigu būtų daroma prielaida, kad ieškovas su savo sūnumi buvo sudaręs dovanojimo sutartis, pirmosios instancijos teismas vis vien negalėjo jų patvirtinti, nes faktinės bylos aplinkybės neatitinka CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų. CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymui yra būtinas sandorį įvykdžiusios šalies prašymas. Darant prielaidą, kad ieškovas su savo sūnumi sudarė dovanojimo sutartis, ieškovas būtų laikomas sandorio šalimi, įvykdžiusiu sandorį, ir jam priklausytų teisė prašyti teismo pripažinti sandorį negaliojančiu. Ieškovas tokio reikalavimo nereiškė. Ši aplinkybė patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų. 
12. Atsakovės pareiškė atsiliepimą į į apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai konstatuota, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra prieštaringos, jas paneigia byloje esantys surinkti rašytiniai įrodymai. Atsakovės nėra ir nebuvo jokių 2008 m. balandžio 15 d. ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. ieškovo nurodomų tariamų sutarčių šalimis. Atsakovės nežino, nežinojo ir nesikišo į jokius mirusio V. T. ir apelianto finansinius santykius, todėl negali komentuoti su šių asmenų piniginiais santykiais susijusių aplinkybių ar sutarčių, jei tokios egzistavo. Apeliaciniame skunde, kaip ir bylos nagrinėjimo metu, ieškovas nurodo vienas kitam prieštaraujančius teiginius. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas siekė pripažinti dovanojimo sutartis negaliojančiomis, todėl laikėsi pozicijos, kad tokios sutartys egzistavo. Apeliaciniame skunde ieškovas jau teigia, kad tarp ieškovo ir jo sūnaus jokie dovanojimo santykiai nebuvo susiklostę, nors tame pačiame apeliaciniame skunde vėliau apeliantas vėl nurodo, kad dėl notarinės sandorio formos nesilaikymo dovanojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Apeliaciniame skunde ieškovas jau mini paskolos teisinius santykius. Toks ieškovo nenuoseklumas, atsakovių nuomone, rodo tik ieškovo nepagrįstą siekį bet kokiomis priemonėmis prisiteisti pinigų. Be to, teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, kad tarp ieškovo ir atsakovės yra įtempti santykiai, ieškovo ieškinys turi būti tenkinamas, kadangi ieškovas yra pensininkas ir jo materialinė padėtis yra sunki                            (2015 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas 36 min. 12 sek., 36 min. 30 sek. – 36 min. 38 sek.,  33 min. 28 min. – 34 min. 3 sek.).
2. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti ieškovo banko sąskaitos ir elektroninės bankininkystės dokumentai su ieškovo parašais. Aplinkybę, kad ant banko dokumentų yra ieškovo parašas patvirtino ir pats apeliantas 2015 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio metu (2015 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio protokolas 45 min. 58 sek.). Atsakovių nuomone, jei iš pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad kažkokie finansiniai santykiai ir siejo V. T. ir ieškovą, tai pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad pats ieškovas tokią savo laisvą valią išreiškė. Apelianto argumentai dėl J. T. inicijavimo sudaryti kokią nors paskolos sutartį neatitinka byloje esančių įrodymų ir yra visiškai nepagrįsti.
3. Iš ieškovo teismui pateiktų dokumentų matyti, kad jo draugė A. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnams patvirtino, kad ieškovas skundėsi, kad J. T. nustojo jam mokėti paramą bei nurodė, kad A. L. jokios 2009 m. rugpjūčio mėnesį paskolos sutarties, apie kurią kalba ieškovas, ji net nėra mačiusi, nors, anot apelianto,    A. L. intensyviai dalyvavo derybose.
4. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovo pateiktos banko sąskaitos išrašo kopija, iš kurios matyti atsakovės J. T. pavedimai ieškovui, ir atsakovės darbo sutarties nutraukimas 2009 m. lapkričio 26 d., negali būti vertinami kaip prievolės grąžinti pinigus patvirtinimas. Banko sąskaitos išrašas tik patvirtina aplinkybę apie atsakovės geranoriškos paramos teikimą ieškovui. Aplinkybė, kad atsakovės J. T. darbo sutartis nutrūko 2009 m. lapkričio 26 d., o ne 2010 kovo mėnesį paneigia ieškovo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl tariamo J. T. pasiūlymo sudaryti kokią nors paskolos sutartį.
5. Kadangi apeliantas savo reikalavimus reiškia V. T. palikimą priėmusioms įpėdinėms, nagrinėjamu atveju reikšmingos CK V knygos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, nuostatos. Palikimo atsiradimo diena yra V. T. mirties data – 2009 m. birželio 20 d. (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Naikinamasis trejų metų terminas, iki kurio pabaigos ieškovas galėjo reikšti reikalavimus atsakovėms, baigėsi beveik prieš trejus metus iki ieškinio pareiškimo teismui dienos –2012 m. birželio 20 d.. CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nurodytas trejų metų naikinamasis terminas neturi grįžtamosios galios ir negali būti atnaujintas (CK 1.117 straipsnio 6 dalis). Apelianto teiginius, kad jis reikalavimus atsakovėms pradėjo reikšti nepraleidęs CK 6.53 straipsnio 1 dalyje numatyto 3 mėnesių termino, paneigia apelianto 2015 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai.
6. Atsakovių atstovui paklausus apeliantą, kodėl ieškovo pateiktas DNB banko išrašas yra datuojamas tik 2012 m. liepos 3 d., ieškovas pripažino, kad vis dėlto į banką dėl sąskaitos išrašo kreipėsi tik po kelerių metų (2015 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas, 1 val. 5 min. 0 sek. – 1 val. 6 min. 26 sek.; 1 val. 6 min. 30 sek. – 1 val. 7 min. 1 sek.). Tai, kad ieškovas tik 2012 m. liepos 3 d. pasiėmė savo sąskaitos išrašą iš banko, paneigia apelianto argumentus, kad apeliantas anksčiau reiškė kokias nors pretenzijas atsakovei J. T.. Kadangi ieškovas jokių turtinių pretenzijų atsakovėms nereiškė, jokios informacijos neteikė, o priešingų savo teiginių neįrodė, pirmosios instancijos sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad ieškovui kreipiantis į teismą praėjus net 6 metams po CK 5.3 straipsnio 1 dalyje numatytos dienos, pagrindo nagrinėti ar spręsti dėl termino praleidimo priežasčių nėra.
13. Ieškovas V. T. apeliacinės instancijos teismui 2016 m. spalio 24 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad iš byloje esančio V. T. sąskaitos išrašo praėjus dviem dienoms po tariamo pinigų dovanojimo, V. T. sudarė 48 800 Eur sandorį Nr. FX267328. Mažai tikėtina, kad J. T., būdama V. T. sutuoktinė, nežinojo apie tokio dydžio sandorį. Be to, mažai tikėtina, kad atsakovė, žinodama apie tokio dydžio sandorį, nepasidomėjo, iš kur jos vyras turėjo tiek piniginių lėšų, ypač, kad iki tariamų paskolos ir dovanojimo sutarčių sudarymo V. T. sąskaitoje didelių pinigų nebuvo. 2009 m. balandžio 15 d. iš V. T. banko sąskaitos buvo padarytas 12 019,23 Eur (41 500 Lt) pavedimas į J. T. asmeninę banko sąskaitą, todėl objektyviai neįmanoma teigti, kad atsakovė nežinojo ar negalėjo žinoti apie jai pervestų piniginių lėšų kilmę. Atsakovės teiginiai, kad ji nežinojo apie ieškovo piniginių lėšų atsiradimą jos vyro sąskaitoje ir jų panaudojimą yra tik  gynybinė pozicija, siekiant išvengti V. T. įsipareigojimų apeliantui vykdymo.  

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-506/2008).
16. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – T. F. V. laišką, nuotraukas, siųsto laiško voko kopijas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas šių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau, kadangi buvo apie juos pamiršęs. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas buvo įsitikinęs, jog byloje esančių įrodymų pakanka pagrįsti jo nurodytas aplinkybes apie pinigų dovanojimo valios nebuvimą. Iš to galima daryti išvadą, kad poreikis pateikti naujus įrodymus apeliantui atsirado teismui priėmus jam nepalankų sprendimą. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys su šiais naujais įrodymais yra susipažinę ir dėl jų vertinimo yra pasisakę / turėjo galimybę pasisakyti atsiliepimuose. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, mano, kad siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas priimti apelianto pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Ieškovas 2015 m. vasario 11 d. pareiškė ieškinį atsakovėms A. T. ir J. T. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, nurodydamas, kad 2009 m. birželio 20 d. Maljorkoje žuvo ieškovo sūnus V. T.. Po sūnaus laidotuvių ieškovas sužinojo, kad iš jo sąskaitos, esančios DNB NORD banke, dingo pinigai, todėl 2013 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal nusikalstamos veikos požymius, atitinkančius Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso   182 straipsnio 2 dalį, o vėliau į teismą dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.  
18. Iš byloje pateikto 2009 m. rugsėjo 25 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo nustatyta, kad po V. T. mirties palikėjo turtą paveldėjo 1 / 4 dalį atsakovė J. T., 3 / 4 dalis atsakovė A. T.. Atsakovė J. T. kaip  A. T. atstovė pagal įstatymą paveldėjo V. T. turtą pagal                            2009 m. liepos 31 d. paveldimo turto apyrašą Nr. 0015/09/02739, pagal kurį paveldėtas turtas pinigine išraiška sudaro 509 478,88 Eur  (1 759 128,67 Lt); 318 945,82 Eur; 4,40 Eur (4,66 USD) sumas, iš viso – 828 429,10 Eur. Skoliniai įsipareigojimai kreditoriams sudaro              53 512,59 Eur (184 768,26 Lt); 284 153,56 Eur sumas, iš viso – 337 666,15 Eur (1 t., b. l. 173–179). Kadangi atsakovė A. T. paveldėjo 3 / 4 V. T. turto ir prievolių kreditoriams, todėl jai tenkanti paveldėto turto dalis pinigine išraiška sudaro 621 321,83 Eur, prievolių kreditoriams dalis – 253 249,61 Eur. Atsakovės J. T. paveldėta turto dalis pinigine išraiška sudaro 207 107,28 Eur, prievolių kreditoriams dalis – 84 416,54 Eur. 
19. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad pasinaudojus V. T. prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos duomenimis finansinės operacijos buvo atliktos iš ieškovo sūnaus V. T. darbo kabineto (banke) ir namuose buvusių kompiuterių (1 t., e. b. l. 14).
20. Iš apeliacinės instancijos teisme išreikalauto V. T. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios DNB banke, išrašo už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 6 d. iki 2009 m. birželio 20 d. nustatyta, kad iš V. T. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios DNB banke, 2008 m. balandžio 15 d. į V. T. sąskaitą pervesta  69 508,80 Eur (240 000 Lt)  suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“, 2008 m. balandžio 15 d., t. y. tą pačią dieną, atliktas piniginių lėšų pavedimas, pervedant iš ieškovo V. T. sąskaitos į V. T. sąskaitą           69 508,80 Eur (240 000 Lt) pinigines lėšas, mokėjimo paskirtyje nurodant „tėvui priklausančių pinigų lėšų dovanojimas sūnui“. Iš sąskaitos išrašo matyti, kad didžioji šių piniginių lėšų dalis, t. y. 48 814,13 Eur (168 545,44 Lt) 2008 m. balandžio 17 d. buvo sumokėta obligacijoms įsigyti, mokėjimo paskirtyje, nurodant „už 48 800 Eur pagal sandorį FX267328“.                         2008 m. rugpjūčio 1 d. V. T. iš savo sąskaitos į ieškovo V. T. sąskaitą pervedė 14 191,38 Eur (49 900 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“.  2008 m. rugpjūčio 1 d., t. y. tą pačią dieną, V. T. į savo sąskaitą iš ieškovo V. T. sąskaitos pervedė 14 191,38 Eur (49 000 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodydamas „tėvui priklausančių piniginių lėšų dovanojimas sūnui“.  2009  m. balandžio 15 d. didžioji dalis 2008 m. rugpjūčio 1 d. pervestų piniginių lėšų, t. y. 12 019,23 Eur (41 500 Lt) pervesta į atsakovės J. T. sąskaitą                         (3 t., e. b. l. 3–9).    

        Dėl paveldėjimo kaip universalaus mirusiojo teisių perėmimo būdo

21. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad ši CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina taip, kad įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės; įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014).
22. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo               turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas paveldėtojams, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

        Dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.93 straipsnio 3 d. pagrindu

23. Ieškovas ieškinyje prašė 2008 m. balandžio 15 d. dovanojimo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.469 straipsnio 2 dalies ir CK 1.93 straipsnio 3 d. pagrindais. CK 6.469 straipsnio 2 dalis nustato, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, turi būti notarinės formos. CK 1.93 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte,              2008 m. balandžio 15 d. į V. T. sąskaitą pervesta 69 508,80 Eur (240 000 Lt) piniginė suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“, 2008 m. balandžio 15 d., t. y. tą pačią dieną, iš V. T. sąskaitos atliktas piniginių lėšų pervedimas į V. T. sąskaitą, pervedant 69 508,80 Eur (240 000 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodant „tėvui priklausančių pinigų lėšų dovanojimas sūnui“ (3 t., e. b. l. 3–9). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ieškovo, kaip dovanotojo valios buvimą ir aplinkybę, kad ieškovas reiškė reikalavimą atsakovėms, kaip V. T. įpėdinėms, nepagrįstai skundžiamame sprendime apskritai nesvarstė klausimo dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.469 straipsnio 2 dalies pagrindu.

       Dėl solidariosios atsakomybės

24. Vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 1 dalimi solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu numatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad skolininkų daugeto atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies. Bendras principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. CK 5.52 straipsnyje nustatyta, kad jeigu (turto valdymo perėmimu arba padavę pareiškimą notarui) palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. CK 5.53 straipsnyje, kuriame nustatytas palikimo priėmimas pagal apyrašą, nenumatyta, kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolas, tik apibrėžiamos atsakomybės paveldėtu turtu ribos. Teismui taikant šias normas, turi būti atsižvelgiama ir į CK 6.6 straipsnio nuostatas. Kolegijos įsitikinimu, solidarioji atsakomybė už palikėjo skolas įpėdiniams atsiranda tik tuomet, kai palikimas yra priimamas CK 5.52 straipsnio nustatytais būdais – kai įpėdiniai priima palikimą turto valdymo perėmimu arba paduoda pareiškimą notarui. Prievolės dalykas yra pinigai, t. y. prievolės dalykas yra dalus, todėl nagrinėju atveju turi būti nustatoma įpėdinių atsakomybės dalys. Palikimo priėmimas pagal apyrašą riboja įpėdinių atsakomybę už palikėjų skolas paveldėtu turtu ir įstatymo leidėjas šiuo atveju nenurodė, kad esant keletui įpėdinių, taikytina solidarioji atsakomybė už palikėjo skolas (CK 5.53 straipsnis) ir analogija negalima, nes solidariosios atsakomybės už palikinėjo skolas palikimą priėmus pagal apyrašą taikymas pažeistų tiek kreditoriaus, tiek skolininkų teises bei prieštarautų teisingumo ir protingumo principui. CK 6.6  straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kreditoriui pasinaudojus CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, paveldėto turto dalies gali neužtekti reikalavimams patenkinti, o skolininkas, įvykdęs prievolę, gali negauti iš kito bendraskolio paveldėto turto dalies regreso tvarka to, kas jam priklausytų pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį, kadangi paveldėto turto vertė, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas skolininkui neįvykdžius kreditoriaus reikalavimo grąžinti skolą pinigais, gali keistis, nes ji priklauso nuo rinkos dėsnių ir kitų veiksnių. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo solidariosios atsakomybės taikymui ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinį, kuriuo prašoma priteisti skolą iš solidarių skolininkių (atsakovių), kurios priėmė mirusiojo V. T. turtą pagal apyrašą CK 5.53 straipsnio pagrindu (atsakovė J. T. 1 / 4, atsakovė A. T. 3 / 4)  netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nes palikimo priėmimas pagal apyrašą, kai yra įpėdinių daugėtas, suponuoja dalinę atsakomybę už palikėjo skolas paveldėtu turtu. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktu ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) pirmosios instancijos teisme turėjo būti tikslintinas. Atskirai pažymėtina, kad ieškovas  2016 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme prieštaringai  nurodė, kad atsakovės J. T. neva teiktą paramą įskaitytų į prašomos priteisti skolos grąžinimą, todėl ieškinio dalyką ieškovas turi suformuluoti teisiškai korektiškai, atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir teikiamus įrodymus dėl prašomos priteisti pinigų sumos pagrįstumo (ieškinyje tiksliai nurodyti, ar ieškovas atsakovės J. T. teiktą paramą (atitinkamas pinigines lėšas) ieškovui įskaito kaip neva į paskolos grąžinimą ir kokiu konkrečiai dydžiu). Be to, byloje nėra duomenų iš paveldėjimo bylos apie kreditorius, apie turto apyrašo sudarymo (papildymo) aplinkybes.

        Dėl trečiųjų asmenų į bylą įtraukimo

25. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 str.), ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 str.), turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo įtvirtintą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų iniciatyva ar teismo sprendimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad, spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialinę teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2009). CK 5.53 straipsnio 1 dalis nustato, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Be to, kaip nurodyta šios nutarties 20 punkte, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, o įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad į antstolės sudarytą 2009 m. liepos 31 d. paveldimo turto apyrašą Nr. 0015/09/02739 yra įtraukti du palikėjo kreditoriai (AB DNB bankas ir AB DNB Nord lizingas), kurių reikalavimų suma sudaro 337 666,15 Eur . Nepriklausomai nuo to, kad atsakovė J. T. paveldėjo 1 / 4 dalį, o atsakovė A. T. 3 / 4 dalis V. T. turto ir prievolių kreditoriams, kurių santykis, vertinant pinigine išraiška (17 p.), viršija pareikšto ieškovo reikalavimo, tačiau, kaip aptarta anksčiau šioje nutartyje, atsakovės atsakyti ieškovui, priėmus palikėjo V. T. turtą pagal turto apyrašą, gali tik paveldėtu turtu, todėl nepagrįstai būtų suvaržytos palikėjo kreditorių, įtrauktų į turto apyrašą, teisės, kadangi priteista suma iš atsakovių turėtų įtakos kitų kreditorių galimybėms išieškoti iš paveldėto turto. Be to, svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas, žinodamas, kad atsakovės yra priėmusios palikėjo turtą pagal turto apyrašą, nesiaiškino, ar paveldėto turto ir prievolių kreditoriams santykis bylos nagrinėjimo metu nėra pasikeitęs, t. y., ar dalis paveldėto turto nėra parduota, padengti kreditorių reikalavimai ir pan. Kadangi teisingas bylos išsprendimas galėjo turėti įtakos  neįtrauktų į bylą kreditorių AB DNB banko ir AB DNB lizingo materialiosioms teisėms ir pareigoms, šie palikėjo kreditoriai privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenims (CPK 46 str., 47 str.), todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, esant absoliučiam skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindui (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
26. Aptartų aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (ieškinys turėtų būti patikslintas) bei nustačius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
27. Nusprendus, kad yra pagrindas panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

                  Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                      Danguolė Martinavičienė

Nijolė Piškinaitė

Gintaras Pečiulis