Civilinė byla Nr. e2A-764-464/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00320-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.3; 2.6.10.2.1; 3.2.4.8.2; 3.2.8.3; 3.4.3.5.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio administratorių agentūra“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Skirnuva“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė: i) priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Pajūrio administratorių agentūra“, Kauno apskrities valstybinės mokesčio inspekcijos (toliau – Kauno apskrities VMI) ir BUAB „Skirnuva“ 59 512,74 Eur ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo; ii) priteisti iš atsakovės UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ 29 743 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 6 procentų palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo.

2.       Nurodė, kad tarp atsakovės BUAB „Skirnuva“ ir ieškovo L. K. 2013 m. lapkričio 7 d. sudaryta sutartimi ieškovas įsipareigojo suteikti šiai atsakovei darbuotojų kvalifikacijos kėlimo paslaugas, išaiškinant darbuotojams apie tokias įstatymų normas, kurios iki tol bendrovėje nebuvo taikomos. Ieškovas 2013 m. gruodžio 31 d. surašė tarpinį darbų perdavimo–priėmimo aktą už 2013 m. jo atliktus darbus, kurių vertė sudarė 140 961 Lt, t. y. 30 procentų mokestinės naudos susigrąžinus PVM dėl susidariusių bendrovėje beviltiškų skolų pagal BUAB „Skirnuva“ darbuotojų 2013 m. gruodžio 31 d. pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma buvo 469 870 Lt. Tačiau bendrovės vadovas atsisakė pasirašyti darbų perdavimo–priėmimo aktą. Bendrovei vis abejojant galimybės susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM dėl beviltiškų skolų teisėtumu, ieškovas L. K. bendrovės vadovo prašymu ir 2013 m. gruodžio 31 d. darbų perdavimo–priėmimo akto pagrindu paruošė rašto projektą, kurį pats bendrovės vadovas 2014 m. balandžio 17 d. pasirašė ir išsiuntė Alytaus apskrities VMI, t. y. bendrovės vadovas taip pripažino darbų perdavimo–priėmimo aktą kaip įvykdytą. 2014 m. rugpjūčio 19 d. buvo surašytas dar vienas darbų perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyta likusi pagal 2013 m. lapkričio 7 d. sutartį atliktų darbų vertė – 154 845,15 Lt. Tačiau ir šį darbų perdavimo–priėmimo aktą bendrovės vadovas pasirašyti atsisakė. Ieškovui L. K. tapus bendrovės vadovu ir patikslinus 2014 m. rugpjūčio mėn. mokesčių deklaraciją, bendrovė 474 855 Lt sumažino savo PVM įsiskolinimą, o tai, ieškovo vertinimu, įrodo, kad darbų perdavimo–priėmimo aktas buvo įvykdytas.

3.       Ieškovo teigimu, Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi atsakovei buvo iškelta bankroto byla, jos bankroto administratore paskirta UAB „Pajūrio administratorių agentūra“. Iš 2015 m. rugsėjo 28 d. Kauno apskrities VMI pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą matyti, kad bankroto administratorė atsisakė bendrovei grąžintino 474 855 Lt PVM, kuris būtų ženkliai sumažinęs atsakovės kreditorinius įsipareigojimus, įskaitant ir skolą ieškovui pagal minėtą sutartį. Be to, bankroto administratorės 2016 m. balandžio 29 d. pareiškimo pagrindu Kauno apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo L. K. darbinės veiklos, jam einant bendrovės vadovo pareigas. Kauno apygardos prokuratūra 2019 m. lapkričio 22 d. surašė kaltinamąjį aktą, kuriame pasisakoma apie L. K. gautą iš atsakovės 26 158,64 Eur sumą kaip galbūt tokio dydžio jo padarytą žalą bendrovei. Kadangi ieškovas iš atsakovės BUAB „Skirnuva“ gavo tik 26 158,64 Eur (90 320,55 Lt), o pagal 2013 m. gruodžio 31 d. bei 2014 m. rugpjūčio 19 d. darbų perdavimo–priėmimo aktus turėjo gauti 295 806,15 Lt (85 671,38 Eur), jam pagal 2013 m. lapkričio 7 d. sutartį liko nesumokėtas 59 512,74 Eur (85 671,38 Eur - 26 158,64 Eur) atlygis.  

4.       Ieškovo vertinimu, bankroto administratorė, atsakovė UAB „Pajūrio administratorių agentūra“, privalo atlyginti jos neveikimu padarytą žalą dėl to, kad neteikė PVM deklaracijos patikslinimo, reikalaudama sugrąžinti bendrovei PVM, priešingai, PVM deklaracijos patikslinimą atsiėmė. Tokie veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad bankroto administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo arba netinkamo vykdymo. Taip pat atsakove į bylą yra įtraukta ir BUAB „Skirnuva“, nes būtent su šia bendrove buvo sudaryta iki šiol galiojanti ir nenuginčyta 2013 m. lapkričio 7 d. sutartis, juolab kad bankroto administratorės interesai šiuo konkrečiu atveju prieštarauja administruojamos BUAB „Skirnuva“ interesams. Ieškovas negali savo teisių ginti BUAB „Skirnuva“ bankroto byloje, kadangi Kauno apygardos teismas 2020 m. kovo 24 d. nutartimi atsisakė patvirtinti jo 59 911,08 Eur kreditorinį reikalavimą, pripažinęs termino šiam reikalavimui pareikšti praleidimą.

5.       Pasak ieškovo, bankroto administratorė nepagrįstai iniciavo ikiteisminį tyrimą, kuris užtruko daugiau nei 4 metus, visus tuos metus jis kentė nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus bei stresą. Ieškovas buvo apkaltintas beveik 2 500 000 Eur bendrovės turto iššvaistymu. Liudytojais į ikiteisminį tyrimą bei į teismo posėdžius buvo kviečiami buvę bendradarbiai, su kuriais savo gyvenamajame mieste ieškovas dažnai susitikdavo ir patirdavo gėdos jausmą dėl bankroto administratorės melagingai paviešintų aplinkybių. Taip buvo pakenkta ieškovo reputacijai, nes asmenims, nežinantiems faktinių ikiteisminio tyrimo aplinkybių, buvo sudarytas įspūdis, kad būtent vienas ieškovas yra kaltas dėl bendrovės bankroto ir jos lėšų pasisavinimo. Todėl bankroto administratorė, atsakovė UAB „Pajūrio administratorių agentūra“, turi atlyginti ir ieškovo patirtą 29 743 Eur neturtinę žalą dėl nepagrįsto ir ieškovą šmeižiančio pareiškimo pateikimo. Žalos dydį sudaro 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (607 Eur), skaičiuojamas už 4 metus ir 1 mėnesį, t. y. nuo administratorės pareiškimo prokuratūrai pateikimo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2021 m. kovo 2 d. sprendimu civilinės bylos dalį pagal ieškovo L. K. ieškinio reikalavimą dėl 59 512,74 Eur atlygio priteisimo iš atsakovės BUAB „Skirnuva“ nutraukė; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė iš ieškovo 1 044,39 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei UAB „Pajūrio administratorių agentūra“.

7.       Teismas nustatė, kad pirmiau ieškovas L. K. jau kreipėsi į teismą su 2020 m. sausio 21 d. prašymu dėl jo 59 911,08 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės BUAB „Skirnuva“ bankroto byloje. Kauno apygardos teismas 2020 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1299-390/2020 atnaujino terminą ieškovo finansiniam reikalavimui pateikti ir BUAB „Skirnuva“ bankroto byloje patvirtino L. K. 59 911,08 Eur finansinį reikalavimą. Atsakovė BUAB „Skirnuva“ 2020 m. kovo 18 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarties. Kauno apygardos teismas 2020 m. kovo 24 d. nutartimi pasinaikino 2020 m. kovo 9 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atmetė ieškovo L. K. prašymą dėl 59 911,08 Eur dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės BUAB „Skirnuva“ bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

8.       Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas L. K. prašo priteisti iš atsakovės BUAB „Skirnuva“ 59 512,74 Eur atlygį, kurio priteisimo (finansinio reikalavimo patvirtinimo) klausimas jau yra išspręstas bankroto byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, vertino, kad ieškovas tarp tų pačių šalių inicijavo naują ginčą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl bylos dalį pagal ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės BUAB „Skirnuva“ 59 512,74 Eur atlygį nutraukė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktas).

9.       Teismas sprendė, kad iš kitų atsakovių – UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ ir Kauno apskrities VMI – ieškovas prašo solidariai priteisti 59 512,74 Eur kaip nuostolius, t. y. kelia jų civilinės atsakomybės klausimą. Žala (nuostoliai), ieškovo teigimu, atsirado dėl 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties pagrindu teiktų konsultavimo paslaugų, už kurias ieškovui priklauso 30 procentų BUAB „Skirnuva“ gautos naudos. Tačiau ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik tuomet, kai ieškovas įrodo visas keturias civilinės atsakomybės taikymo sudėtines dalis. Teismas padarė išvadą, kad byloje nė viena atsakovių civilinės atsakomybės sąlyga neįrodyta. Ieškovo ieškinyje išdėstyti motyvai, kuriais jis argumentuoja atsakovių neteisėtus veiksmus, niekaip nepatvirtina tokių veiksmų buvimo. Kitų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos, ieškovas apskritai neįrodinėjo, todėl ir šioje ginčo dalyje reikalavimas atmestinas.

10.       Teismas nurodė, kad atsakovės UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ civilinė atsakomybė dėl ieškovui padarytos 29 743 Eur neturtinės žalos, patyrus atitinkamus išgyvenimus, atlyginimo kildinama iš jo atžvilgiu bankroto administratorės inicijuoto ikiteisminio tyrimo atlikimo. Tačiau šio atsakovės inicijuoto ikiteisminio tyrimo pagrindu Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-124-919/2020 ieškovas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2  dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Taigi, bankroto administratorės inicijuotame ikiteisminiame tyrime ieškovo kaltė pasitvirtino. Aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas užtruko ir ieškovas patyrė stresą bei dvasinius išgyvenimus, negali būti siejama su atsakovės UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ veiksmais. Byloje neįrodyta, kad būtent atsakovė savo veiksmais padarė ieškovui žalą, neįrodyta ir tai, kad tarp šių veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys ir dėl padarytos žalos yra būtent atsakovės kaltė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

11.       Ieškovas L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1       Pirmosios instancijos teismo sprendime liko neįvertintas 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties pagrindas, t. y. sutarties 4 punktas. Pagal šį sutarties punktą yra apmokama ne už paslaugas, bet už bendrovės realiai gautą finansinę naudą. Taigi, sutartis turėjo būti kvalifikuojama ne kaip atlygintinių paslaugų teikimo, o kaip rangos sutartis. Tik esant atlygintinų paslaugų teikimo sutarčiai ieškovui būtų privaloma įrodyti atsakovių kaltę dėl šios sutarties neįvykdymo. Esant rangos sutarčiai, ieškovui pakako įrodyti, o teismui nustatyti aplinkybę, ar 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties 4 punktas buvo įvykdytas ar neįvykdytas pagal 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. darbų perdavimo–priėmimo aktus.

11.2       Sutarties 4 punkte nurodomas rezultatas atsakovei BUAB „Skirnuva“ buvo perduotas minėtais darbų perdavimo–priėmimo aktais. Aplinkybė, kad BUAB „Skirnuva“ nepasirašė darbų perdavimo–priėmimo aktų, neturi įrodomosios teisinės reikšmės, nes kai dėl užsakovo vengimo priimti atliktus darbus praleidžiamas darbo rezultato perdavimo terminas, darbo rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina užsakovui nuo to momento, kada rezultatas pagal sutartį turėjo būti perduotas užsakovui. Be to, vienašališkai pasirašytas aktas, kol teismas tokio akto nepripažino negaliojančiu, turi tokią pačią juridinę galią kaip ir pasirašytas abejų šalių.

11.3       Atsakovė BUAB „Skirnuva“ gavo ne tik sutarties 4 punkte nurodomą rezultatą pagal 2013 m. gruodžio 31 d. darbų atlikimo–perdavimo aktą, bet tuo rezultatu efektyviai pasinaudojo. BUAB „Skirnuva“ 2014 m. balandžio 17 d. pateikė raštą Alytaus apskrities VMI su ieškovo paruošta 49 lapų medžiaga. BUAB „Skirnuva“, 2014 m. rugpjūčio mėn. pateikusi PVM pardavimo deklaracijos patikslinimą ir vadovaudamasi būtent 2013 m. gruodžio 31 d. darbų perdavimo–priėmimo akte nurodoma medžiaga, įgijo finansinę naudą.

11.4       Teismas nevertino ir netyrė 2015 m. rugsėjo 28 d. Kauno apskrities VMI pranešime nustatytų aplinkybių dėl mokėtinos į biudžetą sumos sumažinimo. Teismui nesivadovavus ir netyrus šio įrodymo, kaip ir 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties 4 punkto, darbų perdavimo–priėmimo aktų, buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad byloje neįrodyta nei viena atsakovių civilinės atsakomybės sąlyga. Teismas privalėjo vertinti, tirti ir nustatyti, ar 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties 4 punkte numatytas darbų rezultatas buvo rangovo (ieškovo) sukurtas ir perduotas užsakovei BUAB „Skirnuva“, ar 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties 4 punkte numatytą finansinę naudą BUAB „Skirnuva“ gavo, ar už gautą finansinę naudą buvo atsilyginta ir kokiu dydžiu. Teismui ištyrus minėtus įrodymus bei atsakius į pateiktus klausimus būtų nustatyti BUAB „Skirnuva“ neteisėti veiksmai – 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties 4 punkte numatytos priešpriešinės prievolės nevykdymas.

11.5       Akivaizdu, kad atsakovei BUAB „Skirnuva“ sumokėjus visą 30 procentų atlygį nuo ieškovo nustatytų beviltiškų skolų vertės pagal darbų perdavimo–priėmimo aktus, žala ieškovui nebūtų galėjusi atsirasti, o tai įrodo tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovės BUAB „Skirnuva“ neteisėtų veiksmų (priešpriešinės prievolės neįvykdymo) ir 59 512,74 Eur žalos atsiradimo.

11.6       Siekiant nustatyti, ar Kauno apskrities VMI nepadarė žalos dėl 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties nevykdymo, buvo būtina nustatyti, ar Kauno apskrities VMI nepažeidė galiojančių teisės aktų normų. Ieškiniu buvo įrodyta, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. Kauno apskrities VMI pranešimas prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 5 straipsniui, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 5 punkto reikalavimams ir yra akivaizdžiai klaidinantis. Kauno apskrities VMI 2015 m. rugsėjo 28 d. pranešimas padidino ieškovo žalą, nes jame nepagrįstai buvo nustatyta, kad bendrovei buvo būtina vadovautis vien tik Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 891 straipsniu, kai pagal privalomą MAĮ 5 straipsnį buvo būtina vadovautis ir 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 90 straipsniu. Pagal minėtą direktyvos straipsnį anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo, visiško ar dalinio neapmokėjimo atvejais arba kai kaina sumažinama įvykdžius sandorį, apmokestinamoji vertė yra atitinkamai sumažinama. 

11.7       Teismo sprendime liko neįvertinta aplinkybė, kad 2016 m. balandžio 29 d. bankroto administratorės pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo nurodyta, jog ieškovas iššvaistė net 3 420 000 Eur vertės BUAB „Skirnuva“ turtą, tačiau baudžiamojoje byloje Nr. 1-124-919/2020 ieškovui buvo pateiktas kaltinimas tik dėl 26 158,64 Eur bendrovės turto pasisavinimo. Tai reiškia, kad bankroto administratorė, ieškovo padarytą žalą bendrovei padidindama net 130 kartų ir taip paskleisdama netikrus duomenis, elgėsi nerūpestingai. Todėl teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad bankroto administratorės inicijuotas ikiteisminis tyrimas pasitvirtino. Be to, menama 26 158,64 Eur žala baudžiamojoje byloje buvo nustatyta tik dėl to, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, kad pagal 2015 m. rugsėjo 28 d. Kauno apskrities VMI pranešimą BUAB „Skirnuva“ gavo finansinę 474 855 Lt (137 527,51 Eur) naudą. Tai reiškia, kad 26 158,64 Eur suma būtų buvusi ieškovui išmokėta teisėtai.

11.8       Kadangi baudžiamoji byla buvo nagrinėjama būtent dėl BUAB „Skirnuva“ vadovo veiksmų, todėl šioje civilinėje byloje negalėjo būti vadovaujamasi baudžiamojoje byloje nustatytais BUAB „Skirnuva“ vadovo (o ne fizinio asmens – ieškovo) atliktais veiksmais. Šioje byloje turėjo būti sprendžiama dėl 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties įvykdymo bei dėl neatitinkančių tikrovės žinių apie ieškovą paskleidimo bankroto administratorės pareiškime.

12.       Atsakovės UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ ir BUAB „Skirnuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1       Ieškovo pirmasis reikalavimas grindžiamas neva egzistavusia bankrutavusios bendrovės sutartine prievole sumokėti ieškovui už tariamai suteiktas paslaugas. Tačiau bankroto administratorės teisinė atsakomybė ieškinyje neaptarta, o tiesiog nurodoma, kad ir UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ atsakinga už ieškovo negautą atlygį.

12.2       Bankroto administratorė atstovauja ir gina bankrutavusios bendrovės kreditorių, o ne skolininkų teises ir interesus. Ieškovas yra ne BUAB „Skirnuva“ kreditorius, o skolininkas, dėl kurio veiksmų bendrovė tyčia buvo privesta prie bankroto ir patyrė žalos. Todėl BUAB „Skirnuva“ atžvilgiu reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. L. K. Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas. Tai reiškia, kad bankroto administratorės inicijuotas ikiteisminis tyrimas pasitvirtino.

13.       Atsakovė Kauno apskrities VMI atsiliepime į apeliacinį skundą

13.1       Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės BUAB ,,Skirnuva“ 59 512,74 Eur atlygi, tačiau tokio finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas jau išspręstas bendrovės bankroto byloje ir dėl šių aplinkybių yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas. Taigi, teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai šią bylos dalį nutraukė.

13.2       Kauno apskrities VMI bendrovės bankroto byloje nebuvo kreditorė, o ieškinyje ir apeliaciniame skunde minimas Kauno apskrities VMI pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą buvo informacinio pobūdžio ir jokių prievolių nei ieškovui, nei BUAB ,,Skirnuva“ nesukūrė.

13.3       Bylos nagrinėjimo metu nei viena atsakovių civilinės atsakomybės sąlyga nebuvo neįrodyta. Ieškovo ieškinyje išdėstyti motyvai, kuriais jis argumentuoja atsakovių neteisėtus veiksmus, niekaip nepatvirtina tokių veiksmų buvimo.

13.4       Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-124-919/2020 nustatyta, kad L. K. 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties pagrindu nesuteikė konsultacijų BUAB „Skirnuva“ bendrovės darbuotojams ir bendrovė negavo sutartyje nurodytos realios naudos. L. K. į darbų perdavimo–priėmimo aktą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamai suteiktas konsultacijas, kad BUAB ,,Skirnuva“ galėtų kreiptis į mokesčių inspekciją dėl PVM susigražinimo arba įskaitymo ir tokiais veiksmais pasisavino didelės vertės bendrovei priklausantį turtą bei padarė jai žalą. Šiame nusikalstamos veikos epizode L. K. kaltė yra visiškai įrodyta. Apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatavus, kad minėta sutartis buvo apsimestinė, o darbų perdavimo–priėmimo aktai fiktyvūs, faktiškai išnyko civilinės bylos pagrindas, kadangi neteisėti veiksmai negali sukelti teisėtų pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio reikalavimo tapatumo ir pagrindo nutraukti civilinės bylos dalį

14.       CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas, pagal kurį dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be kita ko, turi res judicata (išspręstos bylos, galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

15.       Pakartotinai reiškiamą tapatų ieškinį teismas privalo atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), o šiai aplinkybei paaiškėjus jau po ieškinio priėmimo – civilinę bylą pagal tapatų ieškinį nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

16.       Kasacinio teismo praktika, aiškinanti tapataus ieškinio sampratą, yra gausi ir nuosekliai išplėtota. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019).

17.       Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-602/2013). Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).

18.       Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde apeliantas reikalavimą priteisti 59 512,74 Eur atlygį iš atsakovės BUAB „Skirnuva“ sieja su 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties neįvykdymu bei 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. darbų perdavimo–priėmimo aktais. Apelianto teigimu, nurodyti dokumentai patvirtina aplinkybę, kad jis atsakovei BUAB „Skirnuva“ yra suteikęs konsultavimo mokesčių klausimais paslaugas, kuriomis pasinaudojusi atsakovė gavo finansinę naudą. Pasak apelianto, BUAB „Skirnuva“ yra neįvykdžiusi 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties 4 punkto, t. y. apeliantui iki šiol nėra sumokėjusi sutarties kainos, kurią sudaro 30 procentų atsakovės iš mokestinių konsultacijų realiai gauta finansinė nauda.

19.       Tačiau, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovo reikalavimas priteisti jam  59 512,74 Eur atlygį iš atsakovės BUAB „Skirnuva“ jau yra išspręstas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartimi, priimta atsakovės bankroto byloje (civilinės bylos Nr. B2-57-390/2020). Bankroto bylą nagrinėjantis teismas atmetė apelianto prašymą patvirtinti 59 911,08 Eur finansinį reikalavimą, pareikštą nemokaus juridinio asmens – atsakovės BUAB „Skirnuva“ atžvilgiu. Teismo nutartyje konstatuota, kad L. K. prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą pateiktas praleidus įstatyme numatytą terminą. Nurodytą bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-872-798/2020) Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartį paliko nepakeistą, be kita ko, pažymėdamas, kad apeliantui apie reikalavimą atsakovei BUAB „Skirnuva“, kildinamą iš 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties, buvo žinoma dar nuo 2014 m. gruodžio mėn.

20.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimas atsakovės BUAB „Skirnuva“ atžvilgiu ir apelianto atsakovės bankroto byloje pateiktas prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą yra akivaizdžiai tapatūs. Nagrinėjamu atveju sutampa ne tik ginčo šalys ir jų procesinė padėtis, tačiau ir reikalavimo faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės. Kaip matyti, atsakovės BUAB „Skirnuva“ bankroto byloje apelianto pareikštas finansinis reikalavimas taip pat buvo grindžiamas atsakovės prievole atsiskaityti su apeliantu už jai suteiktas konsultavimo paslaugas minėtų 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties ir darbų perdavimo–priėmimo aktų pagrindu. Nors prašymo ir ieškinio dalykas (reikalavimų sumos) neženkliai skiriasi, tačiau tai savaime nepaneigia išvados dėl reikalavimų tapatumo. Neženklų reikalavimų sumų skirtumą nulėmė paties apelianto skirtingai bylose atliktas jo įrodinėjamos BUAB „Skirnuva“ skolos apskaičiavimas. Juo labiau kad ir pats apeliantas, ieškinyje nurodydamas, jog viena iš ieškinio atsakovės BUAB „Skirnuva“ atžvilgiu pateikimo priežasčių yra ta, kad jo finansinis reikalavimas dėl praleisto termino teismo nebuvo patvirtintas bankroto byloje, iš esmės pripažino reikalavimų tapatumą.

21.       Šiame kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kuomet turtinis reikalavimas reiškiamas bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, taikomas specialus teisinis reguliavimas – Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), kuriame nustatyta speciali tvarka tokiam reikalavimui pateikti, t. y. teikiamas prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą bankroto procese (JANĮ 41 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad bankroto byloje kreditoriaus (ieškovo) pateiktas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui (atsakovui) nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią bendrovę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Šiuo gi atveju apeliantas tokia specialia teismine procedūra jau yra pasinaudojęs, todėl tapataus ieškinio reikalavimo atsakovės BUAB „Skirnuva“ atžvilgiu pakartotinai šioje byloje reikšti negali. Tai nustatęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį pagal L. K. ieškinio reikalavimą dėl 59 512,74 Eur atlygio priteisimo iš BUAB „Skirnuva“. Apeliantas, nesutikdamas su šia skundžiamo teismo sprendimo dalimi, jokių konkrečių ir įtikinamų argumentų jai paneigti nepateikė.

22.       Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo iš esmės ieškinio reikalavimo, nukreipto atsakovei BUAB „Skirnuva“, apeliacinio skundo argumentai, susiję su šalių teisinių santykių pagal ginčo sutartį susiklostymu, šių santykių turiniu ir jų kvalifikavimu, sutartinių prievolių šalims pagal tokią sutartį atsiradimu bei šių prievolių nevykdymu, yra teisiškai neaktualūs ir negalintys paneigti šios skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų prejudicinių faktų

23.       CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Pagal to paties straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti ir asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiai (apkaltinamieji, išteisinamieji, taip pat nuosprendžiai, kuriais baudžiamoji byla nutraukiama) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, kadangi šios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2010; 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017).

25.       Šiuo atveju nagrinėjamai civilinei bylai prejudicinę reikšmę turi įsiteisėjusiuose Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-124-919/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-448-487/2021 konstatuotos aplinkybės, susijusios su apelianto L. K. atliktais nusikalstamais veiksmais.

26.       Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. teismo nuosprendžiu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi paliktas iš esmės nepakeistas, L. K. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, be kita ko, už tai, kad jis, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. dirbdamas BUAB ,,Skirnuva“ generalinio direktoriaus pareigose, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir jos žinioje buvusį turtą, neturėdamas teisės gauti užmokesčio už švietimo–apmokymo paslaugas, kadangi nesuteikė konsultacijų bendrovės darbuotojams pagal 2013 m. lapkričio 7 d. su BUAB „Skirnuva“ sudarytą sutartį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2014 m. spalio 13 d., pateikė BUAB „Skirnuva“ buhalterei O. D., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, apmokėjimui savo paties surašytus 2013 m. gruodžio 31 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą ir 2013 m. gruodžio 31 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą, pagal kuriuos iš BUAB „Skirnuva“ banko sąskaitos O. D., vykdydama nurodymą, į L. K. priklausančią banko sąskaitą iš viso pervedė 26 158,64 Eur, t. y. tokiais veiksmais L. K. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ir padarė bendrovei turtinę žalą, taip pat apgaulingai tvarkė BUAB „Skirnuva“ buhalterinę apskaitą, nes į 2013 m. gruodžio 31 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis.

27.       Vadinasi, nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose jau yra konstatuota, kad apeliantas L. K. pagal 2013 m. lapkričio 7 d. su BUAB ,,Skirnuva“ sudarytą sutartį neturėjo teisės gauti užmokesčio už švietimo–apmokymo paslaugas, kadangi jokių konsultacijų BUAB ,,Skirnuva“ ir jo darbuotojams nesuteikė, bendrovė iš sutarties realios naudos negavo. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai tokią išvadą padarė remdamiesi liudytojais apklaustų BUAB „Skirnuva“ darbuotojų parodymais, kad jie nėra dalyvavę jokiuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kuriuos būtų organizavęs ir vedęs L. K., Kauno apskrities VMI 2015 m. rugsėjo 28 d. pranešimu apie mokestinį patikrinimą, kuriame nurodyta, kad BUAB ,,Skirnuva“ neteisėtai sumažino 2014 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijoje deklaruotą pardavimo pridėtinės vertės mokestį 474 855 Lt suma, kurį vėliau atstatė patikslinta deklaracija, aplinkybe, kad L. K. apskritai neturėjo teisės teikti konsultavimo paslaugų pagal jam išduotą verslo liudijimą, Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimu tyrimų tarnybos specialisto išvada bei parodymais apie tai, kad 2013 m. lapkričio 7 d. sutartis BUAB ,,Skirnuva“ buvo nenaudinga, kitais baudžiamoje byloje surinktais ir įvertintais duomenimis.

28.       Apeliacinio skundo argumentai, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama dėl apelianto, kaip BUAB „Skirnuva“ vadovo, veiksmų, todėl šioje civilinėje byloje negalima vadovautis baudžiamojoje byloje nustatytais jo, kaip BUAB „Skirnuva“ vadovo, o ne kaip fizinio asmens atliktais veiksmais, atmestini kaip deklaratyvūs ir aiškiai nepagrįsti. Kadangi baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas apelianto, fizinio asmens L. K., atliktų veiksmų, susijusių su nagrinėjamoje civilinėje byloje įvardyta sutartimi, teisinio įvertinimo pagal baudžiamosios teisės normas klausimas, toje byloje nustatyti atitinkami faktai yra prejudiciniai ir iš naujo civilinėje byloje neįrodinėtini. Taigi ir apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad 2013 m. lapkričio 7 d. sutartis buvo realiai vykdoma ir iš jos BUAB ,,Skirnuva“ gavo naudą, prieštarauja jau minėtiems prejudiciniams faktams, kurių pakartotinis nustatinėjimas šioje civilinėje byloje negalimas.

Dėl ginčo sandorio teisinio vertinimo ir iš tokio sandorio (ne)atsirandančių padarinių

29.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu.

30.       Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris (tariamasis sandoris) negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Sudarydamos tariamąjį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006).

31.       Tariamasis sandoris yra niekinis, todėl teismas jo faktą ir teisines pasekmes gali konstatuoti ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017).

32.       Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės (prejudiciniai faktai) akivaizdžiai patvirtina 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties fiktyvumą. Nurodyta sutartis realiai vykdoma nebuvo, apeliantas šios sutarties pagrindu jokių konsultacijų nei BUAB ,,Skirnuva“, nei jos darbuotojams nesuteikė ir bendrovė iš šios sutarties naudos negavo. Baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų iš esmės konstatuota, kad sutartis buvo sudaryta tik nusikalstamais tikslais, t. y. apeliantui siekiant neteisėtai pasisavinti bendrovės pinigines lėšas. Vien dėl šios priežasties BUAB „Skirnuva“ ir L. K. 2013 m. lapkričio 7 d. sudarytu niekinio ir todėl negaliojančio sandorio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) neįvykdymo faktu negali būti grindžiami jokie kiti reikalavimai, nukreipti solidarioms atsakovėms UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ ir Kauno apskrities VMI. Teismui konstatavus, kad sandoris yra niekinis, kartu konstatuojama, kad jis nesukūrė civilinių teisių ar pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Todėl atsakovės Kauno apskrities VMI atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad neteisėti veiksmai negali sukelti jokių teisėtų pasekmių, atitinka tiek bendrąjį teisės principą ex iniuria ius non oritur (iš teisės pažeidimo teisės neatsiranda), tiek ir kasacinio teismo išaiškinimus.   

33.       Sutarties nevykdymo atveju nukentėjusi šalis negauna to, ko tikėjosi iš sutarties. Tačiau kai sutarties nėra (ji fiktyvi), jokių teisėtų lūkesčių negali atsirasti ir objektyviai negali kilti civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą klausimas. Apeliantas solidarių atsakovių UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ ir Kauno apskrities VMI civilinę atsakomybę sieja su tos pačios 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties neįvykdymo / negalėjimo įvykdyti faktu, jokių kitų šių atsakovių neteisėtų veiksmų, kurie sukėlė jam būtent tokio pobūdžio žalą (negautą iš BUAB „Skirnuva“ pagal sutartį 59 512, 74 Eur atlygį už suteiktas konsultavimo paslaugas) neįvardijo. Viena vertus, kaip minėta pirmiau, nėra sutarties, nėra ir jos pažeidimo, todėl ir šių solidarių atsakovių atžvilgiu pareikštas ieškinio reikalavimas priteisti 59 512,74 Eur atlygį už suteiktas konsultavimo paslaugas taip pat akivaizdžiai nepagrįstas. Kitaip tariant, nurodytas ieškinio reikalavimas, kuris kildinamas iš fiktyvaus, jokių teisių ir pareigų nesukūrusio sandorio, negalėjo būti tenkinamas. Apeliacinio skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo, sutarties sąlygų (ne)ištyrimo ir (ne)vertinimo neturi teisinės reikšmės taip pat ir sprendžiant šių atsakovių civilinės atsakomybės klausimą.

34.       Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad apeliantas solidarių atsakovių UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ ir Kauno apskrities VMI civilinę atsakomybę siedamas su tos pačios 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties neįvykdymo aplinkybėmis bei prašydamas jam priteisti negautą 59 512,74 Eur atlygį, nepaiso vieno iš pagrindinių sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principo. Pažymėtina, kad pagal šį teisės principą sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Sutarties uždarumo principo išimtys tai įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms.

35.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011). Taigi, sutarties uždarumo principas lemia, kad tik sutarties šalys viena kitai gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo. 

36.       Iš bylos duomenų matyti, kad į bylą solidariomis atsakovėmis įtrauktos UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ ir Kauno apskrities VMI nėra ir niekada nebuvo 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties šalimis. Tuo tarpu apeliantas minėtų solidarių atsakovių atžvilgiu pareikšdamas ieškinio reikalavimą dėl 59 512,74 Eur atlygio priteisimo nenurodė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kodėl teismas turėtų taikyti sutarties uždarumo principo išimtį.

Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą 

37.       Ginčui aktualioje ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.)  įtvirtinta, kad įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

38.       Pasisakydamas dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015). Bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei kilti būtina šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad nėra kaltės dėl atsiradusios žalos, turi bankroto administratorius (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016).

39.       CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu.

40.       Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020).

41.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė bankroto administratorės, atsakovės UAB „Pajūrio administratorių agentūra“, civilinės atsakomybės sąlygų, be kita ko, ir jos neteisėtų veiksmų, todėl šiai atsakovei pareikštas reikalavimas dėl 29 743 Eur priteisimo neturtinei žalai atlyginti skundžiamu sprendimu taip pat buvo atmestas pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados dėl šios ginčo dalies baigties nesuponuoja.

42.       Kaip matyti, apeliantas atsakovės UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ neteisėtais veiksmais įvardija tai, kad 2016 m. balandžio 29 d. bankroto administratorės pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo nurodyta, jog apeliantas iššvaistė 3 420 000 Eur BUAB „Skirnuva“ turto, nors išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliantas pripažintas kaltu dėl mažesnės sumos – 26 158,64 Eur bendrovės turto pasisavinimo. Tačiau vien ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neteikia prielaidų spręsti, kad bankroto administratorė savo veiksmais būtų pažeidusi imperatyvų teisinį reguliavimą arba nebūtų tinkamai atlikusi savo pareigų, t. y. atlikusi neteisėtus veiksmus.

43.       Pažymėtina, kad bankroto administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-399-219/2018). Bankroto administratoriaus pagrindinės funkcijos (teisės ir pareigos) yra (buvo) nustatytos ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje. Viena iš šių pareigų – pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas).

44.       Būtent gindama BUAB „Skirnuva“ bei jos kreditorių teises ir interesus bankroto administratorė kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo apelianto ir kitų bendrovės darbuotojų atžvilgiu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo inicijavimas buvo visiškai pagrįstas, kadangi apeliantas Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų – apgaulingo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo bei didelės vertės turto pasisavinimo padarymo. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad jokie teisės aktai bankroto administratoriaus neįpareigoja pareiškime dėl ikiteisminio pradėjimo nurodyti tikslią sumą, kurią galimai nusikalstamas veikas atlikę asmenys galėjo pasisavinti (iššvaistyti). Taigi, apelianto akcentuojamas sumų, nurodytų pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kaltinamajame akte ar galutiniame teismo nuosprendyje, nesutapimas negali būti vertinamas kaip bankroto administratorės netinkamai vykdytų pareigų išraiška, ar, juo labiau, kaip veiksmas, padaręs apeliantui neturtinę žalą. Procesiniuose dokumentuose nurodytus išgyvenimus dėl vykusio ikiteisminio tyrimo, kuris galiausia baigėsi apkaltinamojo nuosprendžio jam paskelbimu, sukėlė paties apelianto elgesys ir kaltais pripažinti veiksmai, o ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas, nepriklausomai nuo to, kieno iniciatyva jis buvo pradėtas.

45.       Svarbu ir tai, kad apeliantas, be kita ko, nuteistas už apgaulingą bei aplaidų bendrovės apskaitos tvarkymą, kuris neabejotinai apsunkino bankroto administratorės galimybes tiksliai identifikuoti ir įrodyti pasisavinto (išvaistyto) BUAB „Skirnuva“ turto mastą. Taigi, apeliantas šiuo atveju neįrodė pagrindinės bankroto administratorės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Nenustačius bankroto administratorės neteisėtų veiksmų, kitos jos civilinės atsakomybės sąlygos nevertinamos ir dėl jų plačiau nepasisakoma.

46.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl 59 512,74 Eur atlygio priteisimo iš BUAB „Skirnuva“, o likusius ieškinio reikalavimus atmesdamas kaip nepagrįstus, teisės taikymo ir aiškinimo klaidų nepadarė, priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

47.       Apeliacinį skundą atmetus, apeliantas neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Atsakovės duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas byloje nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                Dalia Kačinskienė

                                        Vilija Mikuckienė

                                        Jūratė Varanauskaitė