Administracinė byla Nr. eA-425-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01670-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.1; 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. S 2019/(21.525-2102)-12-1761 „Dėl prašymo atlyginti turtinę žalą“; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, 10 990 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 23 d. su kredito unija „Taupkasė“ (toliau – ir Kredito unija) sudarė terminuoto indėlio „Plius 70“ sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu pareiškėjas į Kredito unijos sąskaitą įnešė 15 700 Eur. Pareiškėjas Kredito unijos darbuotojos buvo informuotas, jog jo įnešami pinigai yra pilnai drausti, t. y. investicija yra saugi, jam nebuvo paaiškinta Sutarties esmė ir prasmė. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad visa suma skiriama terminuotam indėliui. Niekas nesuteikė išsamios informacijos, jog suma bus išskirstyta į dvi dalis, t. y. terminuotą indėlį ir pajų. Tik viešai pasklidus informacijai, jog Lietuvos bankas priėmė sprendimą apriboti Kredito unijos veiklą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjui tapo žinoma, jog tik 4 710 Eur suma yra drausta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, o likusi 10 990 Eur suma yra panaudota pajaus įsigijimui ir negali būti grąžinta.

3.       Kredito unijai iškėlus bankroto bylą, pareiškėjui buvo grąžinta tik 4 710 Eur suma, išmokant minėto dydžio draudimo išmoką. Kadangi likusi 10 990 Eur suma pareiškėjui nebuvo grąžinta, jis 2019 m. vasario 22 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlyginti patirtą 10 990 Eur dydžio turtinę žalą, kurią patyrė bankrutavus Kredito unijai. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo atveju egzistuoja visos trys viešajai atsakomybei kilti būtinos sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 42 straipsnį, Lietuvos bankas atlieka finansų rinkos priežiūrą. Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, jog Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę atlikti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių patikrinimus, o esant pagrindui įtarti finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus arba kitais finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytais atvejais – ir kitų asmenų patikrinimus. Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 4 punkte Lietuvos bankui, atliekant finansų rinkos priežiūrą, suteikta teisė atlikti bandomuosius finansinių paslaugų ar produktų pirkimus. Tokių pirkimų metu gauta informacija naudojama planuojant ir atliekant veiksmus, siekiant užkirsti kelią galimiems finansų rinką reguliuojančių teisės aktų pažeidimams. Lietuvos bankui taip pat suteikta teisė raštu atkreipti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių ir kitų asmenų dėmesį į pažeidimus ir jų veiklos trūkumus, už kuriuos netaikytini įstatymų nustatyti privalomi nurodymai ar poveikio priemonės, ir siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti pažeidimai, trūkumai, jų priežastys ir sąlygos (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 4 d. 5 p.) bei viešai atskleisti vartotojų apsaugai ar viešųjų interesų apsaugai reikalingą informaciją (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 4 d. 10 p.).

4.       Lietuvos bankas netinkamai naudojosi jam, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai, suteiktomis teisėmis, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinės žalos. Tik 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovas pasinaudojo Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 10 punkte numatyta teise viešai atskleisti vartotojų apsaugai ar viešųjų interesų apsaugai reikalingą informaciją. Sužinoję minėtą informaciją, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, Kredito unijos nariai (be kita ko, ir pareiškėjas) būtų turėję teisę savo noru išstoti iš Kredito unijos, pranešus apie tai raštu Kredito unijos valdybai ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki numatomo išstojimo. Teise išstoti iš Kredito unijos ir susigrąžinti įneštus papildomus pajus pajininkams realiai nebuvo įmanoma pasinaudoti dėl atsakovo veiksmų. Vos po 24 dienų, 2017 m. gruodžio 28 d., atsakovas internetiniame puslapyje paskelbė straipsnį „Apribota Taupkasės, kredito unijos, veikla ir paskirtas jos laikinasis administratorius“ kuriuo vartotojus informavo, jog „kilus grėsmei, kad dėl Taupkasės, kredito unijos, veiklos ir finansinės būklės gali būti padaryta žala indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesams, Lietuvos banko Priežiūros tarnyba apribojo šios unijos veiklą ir paskyrė laikinąjį jos administratorių. Veikla apribota iki 2018 m. vasario 28 d. Veiklos apribojimo (moratoriumo) metu unija laikinai negali teikti finansinių paslaugų, įskaitant indėlių grąžinimą“.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad Kredito unijos bankroto metu patenkinus visų kreditorių finansinius reikalavimus, atlyginus išlaidas už bankroto administratoriaus paslaugas, neliktų lėšų pajininkams gauti likviduojamos Kredito unijos turto dalį, proporcingą pajinio įnašo dydžiui. Pareiškėjo vertinimu, tarp jo patirtos 10 990 Eur dydžio žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu atsakovas 2017 m. gruodžio 28 d. nebūtų nusprendęs iki 2018 m. vasario 28 d. apriboti Kredito unijos veiklos, pareiškėjas būtų galėjęs kreiptis į Kredito uniją dėl išstojimo iš jos narių ir po 3 mėnesių atgavęs 10 990 Eur dydžio pajų.

6.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Lietuvos bankas pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas atliko neteisėtus veiksmus. Iš pareiškėjo skundo turinio nėra pakankamai aišku, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus, pareiškėjo nuomone, atliko Lietuvos bankas. Lietuvos bankas nuolat prižiūrėjo Kredito unijos veiklą ir dėl nustatytų kredito unijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų jai ne kartą taikė poveikio priemones. Lietuvos bankas atliko ir Kredito unijos veiksmų, susijusių su finansiniu produktu indėlis „Plius“, tyrimą, kurio metu nustatė, kad Kredito unija tinkamai informavo savo klientus apie indėlių draudimo objektą, taip pat tinkamai pateikė informaciją, kad papildomi pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlių draudimu Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu. Dėl šios priežasties Kredito unijai Lietuvos banko 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu buvo taikyta poveikio priemonė – skirta bauda.

8.       Lietuvos bankas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, neva per vėlai pateikė informaciją apie tai, kad Kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu, yra nepagrįsti. Atlikdamas tyrimą, Lietuvos bankas kreipėsi į Kredito unijos narius (įskaitant pareiškėją), įsigijusius finansinį produktą indėlis „Plius“, siekdamas išsiaiškinti, ar, prieš sudarant sutartį, šiems asmenims buvo suteikta išsami informacija, susijusi su indėlio priėmimo sąlygomis. Minėtu raštu Kredito unijos narių buvo paprašyta iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikti atsakymus į užduotus klausimus, tačiau pareiškėjas jokio atsakymo raštu Lietuvos bankui nepateikė. Pareiškėjui buvo žinoma informacija, kad įsigyti Kredito unijos pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlių draudimu ir jis galėjo kreiptis į Kredito uniją dėl papildomo pajaus grąžinimo. Pareiškėjas nurodė, kad, jeigu būtų žinojęs informaciją, kad pajiniai įnašai už įsigytus papildomus Kredito unijos pajus nėra draudžiami Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, būtų pateikęs prašymą išstoti iš Kredito unijos, tačiau, kaip pats nurodo, nuo viešos informacijos paskelbimo dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki sprendimo apriboti Kredito unijos veiklą (2017 m. gruodžio 28 d.) to nepadarė. Informacija apie Kredito unijai pritaikytą poveikio priemonę (įskaitant ir jos taikymo priežastis) buvo paskelbta laikantis Lietuvos banko viešai skelbiamos informacijos apie finansų rinką ir jos dalyvius tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos banko valdybos 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 03-43 „Dėl Lietuvos banko viešai skelbiamos informacijos apie finansų rinką ir jos dalyvius tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas), 10.4 punkte nustatytų terminų, todėl nėra pagrindo teigti, kad informacija apie nustatytus Kredito unijos pažeidimus buvo pateikta per vėlai.

9.       Lietuvos bankas laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad per anksti priėmė sprendimą paskelbti Kredito unijos veiklos apribojimą ir nesuteikė Kredito unijos pajininkams pakankamai laiko kreiptis į Kredito uniją dėl papildomo pajaus grąžinimo. Atsižvelgiant į Kredito unijos teisės aktų pažeidimų kartotinumą, taip pat į tai, kad dėl neaiškios finansinės būklės kilo reali grėsmė indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, siekiant išsiaiškinti tikrąją Kredito unijos finansinę būklę, Lietuvos banko 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu Kredito unijai buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) bei paskirtas laikinasis administratorius. Kad Lietuvos banko sprendimas apriboti Kredito unijos veiklą buvo pagrįstas, patvirtina ir tai, kad, įvertinus paskirto laikinojo administratoriaus Kredito unijos išvadą, Lietuvos banko valdybos 2018 m. vasario 13 d. sprendimu Kredito unija buvo pripažinta nemokia, jai atšaukta kredito unijos licencija ir nuspręsta kreiptis į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 8 d. nutartimi Kredito unijai iškėlė bankroto bylą ir šiuo metu vyksta jos likvidavimo procesas.

10.       Lietuvos bankas pažymėjo, kad priežiūrai neturi būti keliamas tikslas ir priežiūra negali užtikrinti, kad kredito unijos nebankrutuotų ir kad dėl kredito unijų veiklos jų klientai niekada nepatirtų nuostolių. Tai, kad kredito unijos gali bankrutuoti, suponuojama ir pačios Lietuvos teisinio reguliavimo sistemos: įstatymuose reglamentuojamos nemokių kredito unijų veiklos nutraukimo (bankroto) procedūros, o kredito unijai paskelbus bankrotą, apdraustiems indėliams ir investicijoms taikomi indėlių ir įsipareigojimų investuotojams kompensavimo mechanizmai ir pan. Jokie teisės aktai nenumato, kad, priimdamas sprendimus, susijusius su Kredito unijos veiklos apribojimu ar išduotos licencijos panaikinimu, Lietuvos bankas turėtų suteikti Kredito unijos pajininkams „pakankamai laiko“ susigrąžinti pajinius įnašus už įsigytus Kredito unijos pajus, toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų tiek Kredito unijų įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo tikslams.

11.       Lietuvos bankas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių Lietuvos banko kaltę pagrindžiančių įrodymų. Nesant teismo sprendimo dėl Kredito unijos pabaigos, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas, Kredito unijos pajininkas, jau yra patyręs turtinę žalą. Galimi sunkumai atgaunant pajinius įnašus už įsigytus pagrindinius ir papildomus pajus pareiškėjui kilo ne dėl Lietuvos banko veiksmų, bet dėl to, kad buvę Kredito unijos vadovai nesugebėjo užtikrinti stabilios ir patikimos Kredito unijos veiklos, dėl to Kredito unija tapo nemoki.

II.

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. K. G. skundą atmetė.

13.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos banko 2019 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. S 2019/(21.525-2102)-12-1761 „Dėl prašymo atlyginti turtinę žalą“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl neteisėtų Lietuvos banko veiksmų – netinkamai vykdytos Kredito unijos veiklos priežiūros, atlyginimo sąlygos.

14.       Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas su Kredito unija sudarė terminuotojo indėlio „Plius 70“ sutartį Nr. T16/00897 (b. l. 10–13). Iš į bylą pateikto Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo nustatyta, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu paskelbė Kredito unijai veiklos apribojimą (moratoriumą) bei paskyrė laikinąjį administratorių. 2018 m. birželio 8 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjusia 2018 m. rugsėjo 13 d., Kredito unijai iškelta bankroto byla. 2019 m. vasario 22 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl žalos atlyginimo, prašydamas atlyginti jam 10 990 Eur žalą dėl netinkamos Kredito unijos finansinės priežiūros (b. l. 14–16). Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2019 m. kovo 29 d. raštu Nr. S 2019/(21.525-2102)-12-1761, informavo pareiškėją, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl žalos atlyginimo (b. l. 17–19).

15.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas delikto padarymą kildina iš Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, todėl nagrinėjamu atveju taip pat aktuali ir Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Ši norma yra speciali CK 6.271 straipsnio atžvilgiu, kuri atitinkamai įtvirtina tam tikrus papildomus civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, t. y. nors pagal CK 6.271 straipsnį delikto padarymas nulemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. valstybės civilinę atsakomybę be kaltės, tai pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 1 dalį kaltės nustatymas yra būtina sąlyga sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas turtinės žalos atlyginimo klausimas dėl Lietuvos banko ir jo darbuotojo veiksmų, Lietuvos banko bei darbuotojo kaltės įrodinėjimas vertintinas kaip papildoma būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti.

16.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteisėtais veiksmais įvardijo atsakovo Lietuvos banko netinkamai vykdytą Kredito unijos veiklos priežiūrą, skunde nurodydamas, kad Lietuvos bankas per vėlai atskleidė vartotojų interesų apsaugai reikalingą informaciją bei per anksti priėmė sprendimą apriboti Kredito unijos veiklą, dėl ko pareiškėjas negalėjo kreiptis į Kredito uniją dėl išstojimo iš jos bei nebeturėjo galimybės atgauti 10 990 Eur dydžio pajaus, kurį pareiškėjas nurodė kaip jo patirtą žalą.

17.       Kaip jau minėta, veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad Lietuvos banko darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl, šiuo atveju pareiškėjas turėjo pagrįsti, kiek jo nurodytos (patirtos) žalos padarymui turėjo įtakos paties Lietuvos banko ir jų vadovų bei darbuotojų veiksmai, t. y. kiek už kilusią žalą yra atsakinga valstybė. Tokiu atveju turėtų būti įrodinėjama, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja atsakovo veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pažeidimai pasireiškė bei, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovo tariamai neteisėtų veiksmų.

18.       Ginčo atveju pareiškėjas, nuspręsdamas sudaryti su Kredito unija terminuotojo indėlio „Plius 70“ sutartį bei įnešdamas papildomą 10 990 Eur pajų, iš esmės veikė savo rizika. Pareiškėjas nurodė, kad pasirašant sutartį jis Kredito unijos darbuotojo buvo suklaidintas, jog jo visi pinigai yra apsaugoti indėlių draudimu. Teismas pažymėjo, kad pasirašydamas Sutartį pareiškėjas patvirtino, jog susipažino su Sutarties sąlygomis, paslaugų ir operacijų įkainiais ir visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam išaiškintos prieš pasirašant Sutartį, patvirtino, kad jis visas Sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją jo valią. Sutarties specialiosios dalies 2 punkte aiškiai nurodyta, kad indėlio suma sudaro tik 4 710 Eur. Sutarties bendrųjų sąlygų 2.3.2 punkte yra aiškiai nurodyta, kad draudimo objektu nėra unijos nario sumokėtas pajinis įnašas unijai, taip pat įsigyti papildomi unijos pajai ir apmokėti pajiniai įnašai. Sutarties 3.2 punktu pareiškėjas įsipareigojo įsigyti papildomus unijos pajus ir apmokėti pajinius įnašus per 3 darbo dienas nuo Sutarties sudarymo dienos, tai pat įsipareigojo, kad įsigytų papildomų unijos pajų suma būtų nemažesnė kaip 70 procentų indėlio ir įsigytų papildomų pajų bendros sumos.

19.       Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, vertindamas atsakovo neveikimą, pasireiškusį, kaip įstatymais nustatytų pareigų nevykdymą, tik bendrai nurodė teisės nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos banko vykdomą veiklą, funkcijas, nurodė, kad Lietuvos bankas neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 42 straipsnio 4 dalies 3, 4, 5 ir 10 punktų reikalavimų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Lietuvos banko netinkamą, aplaidų pareigų vykdymą, neužtikrinant paminėtų teisės nuostatų vykdymo. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog atsakovas netinkamai naudojosi jam, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai, suteiktomis teisėmis. Kaip jau minėta, pareiga įrodyti pagrindus (sąlygas), būtinus civilinei atsakomybei atsirasti, nustatyta pareiškėjui. Tuo tarpu vien tik faktas, kad Kredito unijai iškelta bankroto byla, neįrodo Lietuvos bankui priskirtų funkcijų netinkamo vykdymo.

20.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Lietuvos bankas atliko Kredito unijos veiksmų, susijusių su finansiniu produktu indėlis „Plius“, tyrimą. Atlikdamas tyrimą, Lietuvos bankas kreipėsi į Kredito unijos narius (įskaitant pareiškėją), įsigijusius finansinį produktą indėlis „Plius“, siekdamas išsiaiškinti, ar, prieš sudarant sutartį, šiems asmenims buvo suteikta išsami informacija, susijusi su indėlio priėmimo sąlygomis (b. l. 41–42, 44). Kredito unijos nariams adresuotame Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. liepos 20 d. rašte Nr. S 2017/(21.12-2101)-12-3419 buvo nurodytos priežastys, dėl kurių Lietuvos bankas atlieka tyrimą, taip pat nurodyta, kad įneštas papildomas pajus, kitaip nei indėlis, nėra apdraustas privalomuoju indėlių draudimu Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Kredito unijos bankroto atveju, tik atsiskaičius su kreditoriais, Kredito unijos nariai pajininkai turi teisę atgauti likviduojamos Kredito unijos turto dalį, proporcingą pajinio įnašo dydžiui. Minėtu raštu Kredito unijos narių buvo paprašyta iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikti atsakymus į užduotus klausimus. Tyrimo metu Lietuvos bankas nustatė, kad Kredito unija tinkamai informavo savo klientus apie indėlių draudimo objektą, taip pat tinkamai pateikė informaciją, kad papildomi pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlių draudimu Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka bei nustatė, kad Kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu. Vieša informacija dėl galimų rizikų buvo išplatinta 2017 m. gruodžio 4 d. (b. l. 38–39).

21.       Pareiškėjo teiginiai, kad Lietuvos bankas per vėlai pateikė informaciją apie tai, jog Kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu, yra nepagrįsti. Akivaizdu, kad tik atlikęs tyrimą ir nustatęs pažeidimus, Lietuvos bankas galėjo informuoti apie indėlio „Plius“ galimas rizikas. Informacija apie Kredito unijai pritaikytą poveikio priemonę (įskaitant ir jos taikymo priežastis) buvo paskelbta laikantis Aprašo 10.4 punkte nustatytų terminų.

22.       Pareiškėjo argumentai, kad jeigu jis būtų žinojęs informaciją, jog pajiniai įnašai už įsigytus papildomus Kredito unijos pajus nėra draudžiami Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, būtų pateikęs prašymą išstoti iš Kredito unijos, vertinti kritiškai, kadangi byloje nustatyta, kad Sutartyje buvo aiškiai nurodyta, jog pajus nėra draudžiamas, todėl pareiškėjas, pats veikdamas savo rizika, savanoriškai ėmėsi tokios rizikos.

23.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos bankas per anksti priėmė sprendimą paskelbti Kredito unijos veiklos apribojimą ir nesuteikė Kredito unijos pajininkams pakankamai laiko kreiptis į Kredito uniją dėl papildomo pajaus grąžinimo. Teismas tokį pareiškėjo argumentą vertino kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas yra kredito unijų priežiūros institucija (Kredito unijų įstatymo 55 str. 1 d., Lietuvos banko įstatymo 42 str. 1 d.), kuri vykdo jai Kredito unijų įstatyme nustatytas pareigas bei esant Kredito unijų įstatyme numatytiems pagrindams, kredito unijoms taiko poveikio priemones. Lietuvos bankas, nustatęs, kad dėl Kredito unijos finansinės būklės kilo reali grėsmė indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, siekdamas išsiaiškinti tikrąją Kredito unijos finansinę būklę, 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu Kredito unijai paskelbė veiklos apribojimą (moratoriumą) bei paskyrė laikinąjį administratorių. Įstatymo nustatytų funkcijų atlikimas (taikymas poveikio priemonių), negali būti pripažįstamas Lietuvos banko neteisėtu veiksmu. Lietuvos bankui 2017 m. gruodžio 28 d. priėmus sprendimą apriboti Kredito unijos veiklą ir paskyrus laikinąjį administratorių, buvo ištirta unijos finansinė būklė ir pateikta išvada dėl tikslingumo kelti unijai bankroto bylą. Kredito unijos veiklos apribojimas leido išvengti dar didesnių Kredito unijos indėlininkų ir kitų kreditorių nuostolių. Įvertinus paskirto laikinojo administratoriaus pateiktą išvadą dėl kredito unijos finansinės būklės, Lietuvos banko valdybos 2018 m. vasario 13 d. sprendimu Kredito unija buvo pripažinta nemokia, jai atšaukta kredito unijos licencija ir nuspręsta kreiptis į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 8 d. nutartimi Kredito unijai iškėlė bankroto bylą ir šiuo metu vyksta jos likvidavimo procesas.

24.       Teismas sutiko su atsakovo atsiliepimo argumentu, kad nors įstatymuose nustatyta ganėtinai griežta kredito unijų veiklos licencijavimo, riziką ribojančios priežiūros ir veiklos reguliavimo sistema, kuri prisideda prie kredito unijų ir visos finansų sistemos saugumo ir patikimumo išlaikymo ir stiprinimo, tarptautiniu mastu pripažįstama, kad priežiūrai neturi būti keliamas tikslas ir priežiūra negali užtikrinti, kad kredito unijos nebankrutuotų ir kad dėl kredito unijų veiklos jų klientai niekada nepatirtų nuostolių.

25.       Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Sprendimas yra neteisėtas, todėl nėra pagrindo ir jį panaikinti. Pareiškėjas skunde išdėstytais argumentais neįrodė Lietuvos banko veiksmuose civilinės atsakomybės sąlygų, kurių pagrindu pareiškėjas įgytų teisę į turtinės žalos atlyginimą. Nesant bent vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti būtino elemento, kaip šiuo atveju neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima.

III.

26.       Pareiškėjas V. K. G. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde remiamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Siekdamas įrodyti reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą, pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 9 d. teikė teismui prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, prašydamas išreikalauti iš Lietuvos banko Kredito unijos tyrimo medžiagą, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Prašomi išreikalauti dokumentai leistų daryti išvadą apie tai, ar Lietuvos bankas Kredito unijos priežiūrą vykdė planingai, sistemingai ir apdairiai. Taip pareiškėjui buvo paneigta galimybė pagrįsti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Prašomi išreikalauti dokumentai yra nevieši, pareiškėjas su jais susipažinti negali, todėl šalys yra akivaizdžiai nelygioje padėtyje.

26.2.                      Remdamasis Kredito unijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir 16 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas pažymi, kad įstatyme numatytos galimybės išstoti savo noru iš kredito unijos neturėjo, nes teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartimi Kredito unijai iškelta bankroto byla. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos bankas netinkamai naudojosi jam, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai, suteiktomis teisėmis, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinės žalos. Pareiškėjo sprendimą Kredito unijoje laikyti pinigines lėšas lėmė atsakovo oficialiai pateikiami duomenys, patvirtinantys, kad Kredito unija veiklą vykdo tinkamai. Oficialiame Lietuvos banko tinklapyje nebuvo informacijos apie Kredito unijos galimai netinkamą veiklą, kas lėmė pareiškėjo sprendimą sudaryti terminuoto indėlio sutartį. Teismas netyrė aplinkybių, kaip buvo atliekama Kredito unijos priežiūra, nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovas atliko nuolatinę priežiūrą. 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovas buvo įpareigojęs Kredito uniją 2018 m. sausio pabaigos pateikti informaciją, kaip ji užtikrino, kad indėlininkams būtų pateikta išsami informacija apie indėlį „Plius“. Nesulaukęs šios informacijos, 2017 m. gruodžio 28 d. Lietuvos bankas paskelbė, kad iki 2018 m. vasario 28 d. yra taikomas Kredito unijos veiklos apribojimas.

26.3.                      Atsakovas per vėlai pateikė informaciją apie tai, kad Kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu. Tik 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovas pasinaudojo Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 10 punkte numatyta teise viešai atskleisti vartotojų apsaugai ir viešųjų interesų apsaugai reikalingą informaciją. Sužinoję šią informaciją, Kredito unijos nariai būtų turėję galimybę savo noru išstoti iš Kredito unijos. Tačiau šia teise pareiškėjas negalėjo pasinaudoti. Vos po 24 dienų Lietuvos bankas paskelbė apie apribotą Kredito unijos veiklą. Dėl tokių Lietuvos banko veiksmų pareiškėjas patyrė 10 900 Eur žalos. Lietuvos banko veiksmai nebuvo pakankamai apdairūs, kas lemia atsakomybės atsiradimą.

27.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos bankas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28.       Lietuvos bankas pažymi, kad

29.       Apelianto teiginiai dėl Lietuvos banko neteisėtų veiksmų yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes Lietuvos bankas nuolat prižiūrėjo Kredito unijos veiklą ir dėl nustatytų pažeidimų jai ne kartą taikė poveikio priemones. Lietuvos bankas atliko ir Kredito unijos veiksmų, susijusių su finansiniu produktu indėlis „Plius“, tyrimą, kurio metu nustatė, kad Kredito unija tinkamai informavo savo klientus apie indėlių draudimo objektą, taip pat tinkamai pateikė informaciją, kad papildomi pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlių draudimu Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu. Dėl šios priežasties Kredito unijai Lietuvos banko 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu buvo taikyta poveikio priemonė – skirta bauda. Informacija apie tai, kad papildomi pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlių draudimu, apeliantui buvo žinoma gerokai anksčiau, nei paskelbta informacija apie tyrimą, tačiau apeliantas nesikreipė į Kredito uniją nei po Lietuvos banko 2017 m. liepos 20 d. rašto gavimo, nei po to, kai viešai paskelbta informacija apie Kredito unijai taikytą poveikio priemonę. Būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau jis jokių įrodymų dėl netinkamos priežiūros nepateikia. Lietuvos bankas pabrėžia, kad Kredito unijos veikla buvo apribota ne dėl tyrimo metu nustatytų pažeidimų, bet dėl su jos finansine būkle susijusių priežasčių.

30.       Lietuvos bankas akcentuoja, kad Kredito unijos veiklos apribojimas ir laikinojo administratoriaus paskyrimas negali būti pripažįstamas Lietuvos banko neteisėtu veiksmu, nes tai, be kita ko, leido išvengti dar didesnių Kredito unijos indėlininkų ir kitų kreditorių nuostolių. Be to, jokie teisės aktai nenumato, kad priimdamas sprendimus, susijusius su kredito unijos veiklos apribojimu, Lietuvos bankas turėtų suteikti pakankamai laiko kredito unijos pajininkams susigrąžinti pajinius įnašus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos banko 2019 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. S 2019/(21.525-2102)-12-1761 „Dėl prašymo atlyginti turtinę žalą“ teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, 10 990 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą.

32.       Byloje nustatytos toliau dėstomos aktualios faktinės aplinkybės:

32.1.                      Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 23 d. su Kredito unija sudarė terminuotojo indėlio „Plius 70“ sutartį Nr. T16/00897 (b. l. 10–13). Pasirašydamas Sutartį, pareiškėjas patvirtino, jog susipažino su Sutarties sąlygomis, paslaugų ir operacijų įkainiais ir visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam išaiškintos prieš pasirašant Sutartį, patvirtino, kad jis visas Sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją jo valią. Sutarties specialiosios dalies 2 punkte aiškiai nurodyta, kad indėlio suma sudaro 4 710 Eur. Sutarties bendrųjų sąlygų 2.3.2 punkte nurodyta, kad draudimo objektu nėra unijos nario sumokėtas pajinis įnašas unijai, taip pat įsigyti papildomi unijos pajai ir apmokėti pajiniai įnašai. Sutarties 3.2 punktu pareiškėjas įsipareigojo įsigyti papildomus unijos pajus ir apmokėti pajinius įnašus per 3 darbo dienas nuo Sutarties sudarymo dienos, tai pat įsipareigojo, kad įsigytų papildomų unijos pajų suma būtų ne mažesnė kaip 70 procentų indėlio ir įsigytų papildomų pajų bendros sumos.

32.2.                      Lietuvos bankas atliko Kredito unijos veiksmų, susijusių su finansiniu produktu indėlis „Plius“, tyrimą. Atlikdamas tyrimą, Lietuvos bankas kreipėsi į Kredito unijos narius (įskaitant pareiškėją), įsigijusius finansinį produktą indėlis „Plius“, siekdamas išsiaiškinti, ar, prieš sudarant sutartį, šiems asmenims buvo suteikta išsami informacija, susijusi su indėlio priėmimo sąlygomis (b. l. 41–42, 44). Kredito unijos nariams adresuotame Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. liepos 20 d. rašte Nr. S 2017/(21.12-2101)-12-3419 buvo nurodytos priežastys, dėl kurių Lietuvos bankas atlieka tyrimą, taip pat nurodyta, kad įneštas papildomas pajus, kitaip nei indėlis, nėra apdraustas privalomuoju indėlių draudimu Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Kredito unijos bankroto atveju, tik atsiskaičius su kreditoriais, Kredito unijos nariai pajininkai turi teisę atgauti likviduojamos Kredito unijos turto dalį, proporcingą pajinio įnašo dydžiui. Minėtu raštu Kredito unijos narių buvo paprašyta iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikti atsakymus į užduotus klausimus. Tyrimo metu Lietuvos bankas nustatė, kad Kredito unija tinkamai informavo savo klientus apie indėlių draudimo objektą, taip pat tinkamai pateikė informaciją, kad papildomi pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlių draudimu Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka bei nustatė, kad Kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu. Vieša informacija dėl galimų rizikų buvo išplatinta 2017 m. gruodžio 4 d. (b. l. 38–39).

32.3.                      Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu paskelbė Kredito unijai veiklos apribojimą (moratoriumą) bei paskyrė laikinąjį administratorių. 2018 m. birželio 8 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjusia 2018 m. rugsėjo 13 d., Kredito unijai iškelta bankroto byla. 2019 m. vasario 22 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl žalos atlyginimo, prašydamas atlyginti jam 10 990 Eur žalą dėl netinkamos Kredito unijos finansinės priežiūros (b. l. 14–16). Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2019 m. kovo 29 d. raštu Nr. S 2019/(21.525-2102)-12-1761, informavo pareiškėją, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl žalos atlyginimo (b. l. 17–19).

33.       Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. K. G. skundą atmetė.

34.       Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neišreikalavo iš Lietuvos banko Kredito unijos tyrimo medžiagos, su kuria pareiškėjas neturi galimybės susipažinti. Pareiškėjas taip pat kartoja argumentus, kad Lietuvos bankas netinkamai naudojosi jam, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai, suteiktomis teisėmis, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinės žalos. Mano, kad atsakovas per vėlai pateikė informaciją apie tai, kad Kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu, ir per greitai apribojo Kredito unijos veiklą, nesuteikdamas teisės Kredito unijos pajininkams atsiimti pajus.

35.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, konkrečiai teigia, kad Lietuvos bankas netinkamai naudojosi jam, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai, suteiktomis teisėmis, t. y. tik 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovas pasinaudojo Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 10 punkte numatyta teise viešai atskleisti vartotojų apsaugai ar viešųjų interesų apsaugai reikalingą informaciją, be to, Lietuvos bankas per anksti priėmė sprendimą paskelbti Kredito unijos veiklos apribojimą ir nesuteikė Kredito unijos pajininkams pakankamai laiko kreiptis į Kredito uniją dėl papildomo pajaus grąžinimo. Taigi, atsakovo  neveikimas, anot pareiškėjo, pasireiškė kaip įstatymais nustatytų pareigų nevykdymas.

36.       Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Taigi, žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas reglamentuoja CK 6.271 straipsnio nuostatos, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuostata yra speciali CK 6.271 straipsnio atžvilgiu, ir nustato tam tikrus papildomus civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 1 dalį Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės nustatymas yra būtina sąlyga sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo.

37.       Pirmiausia vertintina, ar egzistuoja viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje neteisėtų veiksmų samprata aiškinama plačiai. Valstybės institucijų neteisėtais veiksmais pripažįstami ne tik aiškiai priešingi teisės nuostatoms veiksmai, atitinkami materialiųjų arba procedūrinių normų pažeidimai, bet ir nepateisinamai aplaidus, paviršutiniškas elgesys, bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas. Taigi kalbant apie pirmąją sąlygą (neteisėtus veiksmus ar neveikimą), reikalaujama, kad būtų nustatytas konkretus valstybės institucijos veiklą reguliuojančių teisės normų arba rūpestingumo pareigos pažeidimas. Pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį, neteisėti veiksmai konstatuojami neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pavyzdžiui, 2012 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-34/2012; 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012; 2013 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neteisėti veiksmai, sprendžiant valstybės deliktinės atsakomybės klausimą, turi būti aiškinami taip, kad nebūtų paneigtas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kylantis imperatyvas – valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms, bei asmens pasitikėjimas valstybe ir valdžios įstaigomis (šiuo klausimu mutatis mutandis žr. 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

38.       Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje atsakovo neteisėti veiksmai siejami su netinkamai atlikta kredito įstaigos priežiūra. Įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra yra itin plati sritis ir apima bet kokios ūkinės veiklos viešojoje sferoje priežiūrą. Pabrėžtina, kad kai žalos atlyginimo reikalauja asmuo, nukentėjęs nuo prižiūrimo subjekto veiksmų, viešosios atsakomybės taikymas išsiskiria tuo, kad atsakomybės subjektu yra ne tiesiogiai žalos padaręs subjektas. Netinkama priežiūra – tai ir netinkamų priemonių pasirinkimas, ir (dažniausiai) apskritai jų nesiėmimas. Taikant viešąją atsakomybę už neteisėtą priežiūrą, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina neteisėtus (priežiūros) veiksmus vertinti atsižvelgiant į atsakovo turimų įgaliojimų apimtį ir jo savarankiškumo laipsnį (taip pat turimos diskrecijos apimtį vykdant priežiūros funkciją), taip pat atsižvelgti į aplinkybę, ar gali atsakovas pasirinkti priežiūros būdus ir poveikio priemones konkrečiu atveju; taip pat taikant viešąją atsakomybę už neteisėtą priežiūrą, būtina vertinti atsakovo veiksmų teisėtumą, atsižvelgiant į prižiūrimos veiklos pobūdį; saugomo intereso svarbą. Lietuvos bankas pagal Kredito unijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalį yra kredito unijų priežiūros institucija, kuri vykdo jai Kredito unijų įstatyme nustatytas pareigas bei esant Kredito unijų įstatyme numatytiems pagrindams, kredito unijoms taiko poveikio priemones. Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnyje numatytos Lietuvos banko funkcijos, teisės ir pareigos atliekant finansų rinkos priežiūrą.

39.       Kalbant apie Lietuvos banko priežiūros funkciją ir jo galimą atsakomybę už šios funkcijos vykdymą, teisėjų kolegijos nuomone, yra reikšmingas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2004 m. spalio 12 d. Paul ir kt. sprendimas, kuriame buvo nagrinėjamas bankų priežiūrą atliekančios institucijos atsakomybės klausimas. Iš ESTT Sprendimo Paul ir kt. (C‑222/02, EU:C:2004:606) matyti, kad nacionalinėje teisėje įtvirtinus indėlių garantijų sistemą (pagal tuo metu galiojusią Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvą Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos), privatiems asmenims nenumatyta galimybė prašyti atlyginti žalą, padarytą dėl nepakankamos ar netinkamos nacionalinės kredito įstaigų priežiūros institucijos priežiūros, ar kelti klausimą dėl valstybės atsakomybės remiantis Sąjungos teise. ESTT nusprendė, kad nors byloje nagrinėjamos direktyvos nustato kai kurioms nacionalinėms institucijoms kredito įstaigų priežiūros pareigas, tačiau nei iš jų, nei iš aplinkybės, kad minėtų direktyvų tikslams priskiriama ir indėlininkų apsauga, neišplaukia, kad šios direktyvos privalo sukurti teises indėlininkų naudai tuo atveju, kai jų indėliai negrąžinami dėl netinkamos kompetentingų nacionalinių institucijų priežiūros.

40.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytą, daro išvadą, kad Lietuvos banko atsakomybė už tinkamą kredito įstaigos priežiūrą yra riboto pobūdžio ir pareiškėjo nurodomi Lietuvos banko neteisėti veiksmai turėtų būti kruopščiai tiriami, atsižvelgiant į šioje Nutartyje išdėstytus kriterijus.

41.       Pabrėžtina, kad ir pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, atsakovo neveikimo, pasireiškusio, kaip įstatymais nustatytų pareigų nevykdymas, pagrindu, atsakovo neteisėtų veiksmų neįvardino, tik bendrai nurodė teisės nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos banko vykdomą veiklą, funkcijas, taip pat teigė, kad Lietuvos bankas neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 42 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Lietuvos banko netinkamą, aplaidų pareigų vykdymą, neužtikrinant paminėtų teisės nuostatų vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, jog atsakovas netinkamai naudojosi jam, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai, suteiktomis teisėmis. Pareiškėjas teigia, kad sudarant terminuoto indėlio sutartį buvo nurodoma, kad palūkanos bus skaičiuojamos nuo visos įneštos sumos, nebuvo akcentuojama, kad suma bus padalinta į dvi dalis (terminuotas indėlis ir pajus), Kredito unijos darbuotojai sudarė pareiškėjui klaidingą įspūdį, kad visa suma yra apdrausta. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pasirašydamas Sutartį, pareiškėjas patvirtino, jog susipažino su Sutarties sąlygomis, paslaugų ir operacijų įkainiais ir visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam išaiškintos prieš pasirašant Sutartį, patvirtino, kad jis visas sutarties Sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją jo valią. Sutarties specialiosios dalies 2 punkte yra nurodyta, kad indėlio suma sudaro tik 4 710 Eur. Sutarties bendrųjų sąlygų 2.3.2 punkte yra aiškiai nurodyta, kad draudimo objektu nėra unijos nario sumokėtas pajinis įnašas unijai, taip pat įsigyti papildomi unijos pajai ir apmokėti pajiniai įnašai. Sutarties 3.2 punktu pareiškėjas įsipareigojo įsigyti papildomus unijos pajus ir apmokėti pajinius įnašus per 3 darbo dienas nuo sutarties sudarymo dienos, tai pat įsipareigojo, kad įsigytų papildomų unijos pajų suma būtų nemažesnė kaip 70 procentų indėlio ir įsigytų papildomų pajų bendros sumos.

42.       Lietuvos bankas, atlikdamas Kredito unijos veiksmų, susijusių su finansinio produkto indėlio „Plius“, tyrimą, kreipėsi į kredito unijos narius (įskaitant pareiškėją), įsigijusius finansinį produktą indėlis „Plius“, siekdamas išsiaiškinti, ar, prieš sudarant sutartį, šiems asmenims buvo suteikta išsami informacija, susijusi su indėlio priėmimo sąlygomis (b. l. 41–42, 44). Kredito unijos nariams adresuotame Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. liepos 20 d. rašte Nr. S 2017/(21.12-2101)-12-3419 buvo nurodytos priežastys, dėl kurių Lietuvos bankas atlieka tyrimą, taip pat nurodyta, kad įneštas papildomas pajus, kitaip nei indėlis, nėra apdraustas privalomuoju indėlių draudimu Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Kredito unijos bankroto atveju, tik atsiskaičius su kreditoriais, Kredito unijos nariai pajininkai turi teisę atgauti likviduojamos Kredito unijos turto dalį, proporcingą pajinio įnašo dydžiui. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ir pareiškėjui, sudarius terminuoto indėlio sutartį, bei Lietuvos bankui 2017 m. liepos 20 d. raštu informavus Kredito unijos narius apie esamą padėtį, pareiškėjas neįrodė teismui, kad jis nežinojo, jog yra apdrausta yra tik indėlio suma, ar kad Lietuvos bankas per vėlai pateikė informaciją apie papildomo pajaus grąžinimą.

43.       Lietuvos bankas, nustatęs, kad dėl kredito unijos „Taupkasė“ finansinės būklės kilo reali grėsmė indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, siekdamas išsiaiškinti tikrąją Kredito unijos finansinę būklę, 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu kredito unijai „Taupkasė“ paskelbė veiklos apribojimą (moratoriumą) bei paskyrė laikinąjį administratorių. 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu Lietuvos bankas įgyvendino kredito unijų priežiūros funkcijas pagal Kredito unijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konkrečiu atveju Lietuvos banko įstatyme nustatytų funkcijų atlikimas (taikymas poveikio priemonių), negali būti pripažįstamas Lietuvos banko neteisėtu veikimu. Lietuvos banko valdybos 2018 m. vasario 13 d. sprendimu Kredito unija buvo pripažinta nemokia, jai atšaukta Kredito unijos licencija ir kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien tik faktas, jog kredito unijai „Taupkasė“ iškelta bankroto byla, neįrodo Lietuvos bankui priskirtų funkcijų netinkamo vykdymo.

44.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė pagrindų (sąlygų), būtinų civilinei atsakomybei atsirasti. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

45.       Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat netenkintinas.     

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Artūras Drigotas

                                                        Veslava Ruskan

                                                        Skirgailė Žalimienė

        .