Teisėja L. Janiulytė                                                                         Civilinė byla Nr. 2S-327-372/2013 

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-12-3-00164-2013-5

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 122.4.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 29 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko A. J. atskirąjį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

                Kreditorė T. G. pareiškimu dėl išlaikymo priteisimo kreipėsi į Akmenės rajono apylinkės teismą, prašydama, be kita ko, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 14600 Lt įsiskolinimo sumos skolininko A. J. turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Akmenės rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi kreditorės prašymą tenkino. Areštavo skolininkui A. J. priklausančius 14600 Lt sumos kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, uždraudė skolininkui šiuos daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti į juos teises (disponuoti), palikdamas skolininkui teisę nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus valdyti ir jais naudotis. Neužtenkant (ar nesant) šio turto areštavo likusios reikalavimo sumos skolininko pinigines lėšas, uždraudžiant disponuoti skolininkui priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau leidžiant skolininkui iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi, mokėti mokesčius valstybei ir savivaldybei. Sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas. Pažymėjo, kad pareiškimo suma yra didelė, skolininko turtinė padėtis nėra žinoma.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdamas Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį, apeliantas (skolininkas) A. J. prašo teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiama teismo nutartis pažeidžia apelianto interesus ir apeliantas teiks teismui ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. Tvirtinama, kad kreditorė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių teismo sprendimo įvykdymo grėsmę, taip pat duomenų, pagrindžiančių jos gaunamas pajamas ir vaiko poreikius. Apelianto manymu, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, laikantis proporcingumo principo.

Atsiliepdama į skolininko atskirąjį skundą, kreditorė T. G. prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad neturi duomenų apie skolininko gaunamas pajamas. Pažymi, kad gyvena iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos gaunamos nedidelės išmokos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).  Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (skolininko) A. J. atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikinąja apsaugos priemone gali būti ir atsakovo nekilnojamojo daikto areštas, taip pat kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas (3 punktas).

Teismas, įvertindamas šios bylos kategoriją ir bylos medžiagą, sprendžia, kad skundžiama nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – ne tik užtikrinti galbūt kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymą bet ir apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus bei prioritetiškai užtikrinti jų apsaugą, kadangi išlaikymas privalo užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš argumentų, galinčių padidinti riziką galbūt kreditorei palankiam teismo sprendimui įvykdyti, nurodė didelę pareiškimo sumą. Teismas sutinka su apelianto teiginiais, kad vien tik didelė pareiškimo suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir pažymi, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, būtina atsižvelgti į skolininko turtinę padėtį, įvertinant pareiškimo sumos dydžio lemtą teismo sprendimo neįvykdymo riziką skolininko finansinę būklę apibūdinančių rodiklių kontekste. Nors apeliantas skunde teigia, kad dirba ir gauna pastovias pajamas, apeliantas nepateikė Šiaulių apygardos teismui įrodymų, jog gerą finansinę padėtį apibūdinantys duomenys paneigia prielaidas, kad dėl didelės pareiškimo sumos kyla grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo.

Teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad skundžiama teismo nutartimi skolininko turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos siekiamiems tikslams ar neužtikrina kreditorės ir apelianto teisėtų interesų pusiausvyros, kadangi teismas nusprendė pirmiausia areštuoti apelianto kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o tik šio turto nesant ar jo nepakankant, areštuoti skolininko pinigines lėšas.

Teismas, įvertinęs tai, kad skundžiama nutartimi teismas iš esmės nesprendė šalių ginčo dėl išlaikymo vaikui dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, plačiau neanalizuoja apelianto skundo teiginių dėl vaiko poreikių ir kreditorės turtinės padėties.

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Akmenės rajono apylinkės teismui nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės T. G. ieškinį atsakovui A. J. dėl nepilnamečiam vaikui išlaikymo priteisimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo (Nr. 2-472-922/2013), parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas A. J. nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies (teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis), taigi negalima daryti išvados, jog laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai.

Teismas pažymi, kad pagal CPK 148 straipsnio 2 dalį teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas (skolininkas) sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Taigi apeliantui neužkirstas kelias įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą tam, kad būtų panaikintas turto areštas.

Esant šioms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                    Birutė Simonaitienė