Administracinė byla Nr. eI2-3964-484/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09542-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.2
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjai E. D. (K.), pareiškėjos atstovei advokatei R. B.,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
vertėjai J. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. (K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas,
n u s t a t ė :
Pareiškėja E. D. (K.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 23S205019 „Panaikinti ES piliečio šeimos nario teisę laikinai gyventi LR“; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 19 d sprendimą Nr. 23S207128 „Atsisakyti išduoti Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę“; 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę. Pareiškėja taip pat prašo iš Migracijos departamento priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti Europos Sąjungos (toliau – ES) leidimo laikinai gyventi kortelę Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 1011 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Migracijos departamentas, nagrinėdamas jos prašymą, 2023 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino jos teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią iki 2026 m. rugsėjo 27 d., o 2023 m. lapkričio 19 d sprendimu Nr. 23S207128 atsisakė jai išduoti Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę.
Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – Valstybės saugumo departamentas) pateikta informacija, kurioje nurodyta, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja nesutinka su Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir Migracijos departamento išvada, kad (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nurodo, kad Valstybės saugumo departamento pateikti duomenys visiškai neatitinka tikrovės, yra melagingi, neatitinka faktinės situacijos. Pareiškėjos tvirtinimu, šią melagingą informaciją Valstybės saugumo departamentui pateikė buvęs jos sutuoktinis A. K., kuris ją apkalba dėl kilusio konflikto.
Pareiškėja skunde pažymi, kad pirmą kartą Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravo 2016 m. spalio 24 d. Pirmą kartą ES leidimo laikinai gyventi kortelė, vadovaujantis Įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi, jai buvo išduota 2016 m. spalio 18 d., kuri galiojo iki 2021 m. rugsėjo 30 d. ES leidimo laikinai gyventi kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galioja iki 2026 m. rugsėjo 27 d., išduota 2021 m. rugsėjo 27 d., vadovaujantis Įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi. Lietuvoje gyvena jos dukra V. K., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Su dukra gyvena (duomenys neskelbtini)socialinių paslaugų (Krizių) centre, nuo 2022 m. rugsėjo 15 d. dirba (duomenys neskelbtini) pagalbine darbuotoja, iki to vertėsi individualia veikla. Dukra lanko darželį-lopšelį „(duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjos teigimu, Valstybės saugumo departamento pateikti duomenys remiasi išimtinai priešiškai prieš ją nusistačiusio buvusio sutuoktinio pateikta informacija, kuri neatitinka tikrovės. Nei Valstybės saugumo departamentas, nei Migracijos departamentas buvusio sutuoktinio pateiktos informacijos nepatikrino, todėl mano, kad ginčijami sprendimai grindžiami nepatvirtintais faktais ir tokie sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Nurodo, kad pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Atsakovo tvirtinimu, šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėja (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į visą anksčiau išdėstytą informaciją ir dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasikeitusią saugumo situaciją regione, VSD vertina, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovas, remdamasis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, atsiliepime pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei ir jo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Atsakovo teigimu, grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo.
Atsakovas atsiliepime pripažįsta, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija yra unikali, tačiau tai taip pat reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Atsakovo nuomone, pareiškėjos sąmoninga pozicija (duomenys neskelbtini) sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėja, reikšdama palankumą (duomenys neskelbtini) režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis (duomenys neskelbtini) jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Pareiškėjos pademonstruotas palankumas Rusijos režimui sudaro galimybes ryšių su (duomenys neskelbtini) plėtojimuisi ir didina jos gyvenimo Lietuvoje grėsmes valstybės saugumui ir tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodo, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis, o Baltarusija palaiko tokią Rusijos politiką. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl sutuoktinio, anot atsakovo, niekaip nepaneigia jos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.
Atsakovo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, sprendimuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Atsakovo teigimu, pareiškėjos šeiminiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikos valstybe nenusveria pareiškėjos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Valstybės saugumo departamento turimi duomenys leidžia pagrįstai vertinti, kad pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, dėl savo pažiūrų gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pažymi, kad Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.
Valstybės saugumo departamentas atsiliepime pažymi, kad palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybėje sistema. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys (ar Rusijos režimo politiką palaikantys) šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Valstybės saugumo departamento tvirtinimu, pareiškėjos sąmoninga pozicija (duomenys neskelbtini) sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėja, reikšdama palankumą (duomenys neskelbtini) režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis (duomenys neskelbtini) jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Pareiškėjos pademonstruotas palankumas (duomenys neskelbtini) režimui sudaro galimybes ryšių su (duomenys neskelbtini) plėtojimuisi ir didina jos gyvenimo Lietuvoje grėsmes valstybės saugumui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama, kad: „Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“ Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) priimtose rezoliucijose. Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik ES, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Seimo 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje, įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms. Seimo 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“ Seimas primena, kad 2014 m. Rusija įvykdė Krymo aneksiją, organizuodama neteisėtą referendumą, ir šia rezoliucija Seimas tvirtai remia Ukrainos teritorijos vientisumą ir Ukrainos Konstitucijoje nustatytą ir tarptautiniu mastu pripažintą jos sienų neliečiamybę.
Valstybės saugumo departamento teigimu, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo klausimą. Kadangi pareiškėja Valstybės saugumo departamento pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad jai pirmoji ES leidimo laikinai gyventi kortelė išduota 2016 m., nuo 2016 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, nuo 2018 m. su pertraukomis dirba skirtingose Lietuvos Respublikos įmonėse, turi dukrą Lietuvos pilietę ir kiti skunde nurodyti argumentai negali nulemti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
Trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimu, pareiškėjos skundo argumentai nepaneigia Valstybės saugumo departamento vertinimo dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė skundą prašė tenkinti vadovaujantis skunde nurodytais motyvais.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, vadovaudamasis atsiliepime nurodytais argumentais.
Teismas
konstatuoja :
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 23S205019 „Panaikinti ES piliečio šeimos nario teisę laikinai gyventi LR“, kuriuo panaikinta teisė pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2026 m. rugsėjo 27 d., ir Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 23S207128 „Atsisakyti išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę“, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjai Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelė, vadovaujantis Įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi, išduota 2016 m. spalio 18 d. ir galiojo iki 2021 m. rugsėjo 30 d.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi, 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 21S24828 pareiškėjai išdavė Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelę (kortelė keičiama pagal Įstatymo 1053 straipsnio 3 punktą) 5 metams. Pareiškėjai Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2026 m. rugsėjo 27 d., išduota 2021 m. rugsėjo 27 d.
Nutraukus santuoką su A. K., pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 14 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę Įstatymo 1011 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu.
Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą ir 2023 m. liepos 14 d. gavęs Valstybės saugumo departamento 2023 m. liepos 13 d. išvadą Nr. 18-7729, vadovaudamasis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 23S205019 „Panaikinti ES piliečio šeimos nario teisę laikinai gyventi LR“, kuriuo panaikino teisę pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelę Nr. 760055924, galiojančią iki 2026 m. rugsėjo 27 d.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 1011 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 42 punktu, 2023 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 23S207128 „Atsisakyti išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę“, nes pareiškėja neatitinka Įstatymo 1011 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų sąlygų.
Dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 23S205019
Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį.
Pagal Įstatymo 101 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesius per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktus, arba pas jį.
Įstatymo 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytam Lietuvos Respublikos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariui Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė išduodama kaip: 1) sutuoktiniui arba asmeniui, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis; 2) tiesioginiam palikuoniui, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginį palikuonį, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis; 3) išlaikomam artimajam giminaičiui pagal tiesiąją aukštutinę liniją, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomą artimąjį giminaitį pagal tiesiąją aukštutinę liniją; 4) kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) d. sudarė santuoką su A. K. Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelė, vadovaujantis Įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi, pirmą kartą išduota 2016 m. spalio 18 d.
Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.
Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Bylos duomenimis nustatyta, jog Migracijos departamentas pareiškėjos ginčijamus sprendimus priėmė vadovaudamasis Valstybės saugumo departamento išvada, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Valstybės saugumo departamento 2023 m. liepos 13 d. rašte Nr. 18-7729 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad Valstybės saugumo departamento duomenimis, pareiškėja (duomenys neskelbtini).
Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgdamas į nurodytą informaciją ir dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasikeitusią saugumo situaciją regione, padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pilietės E. K. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentui informaciją apie tai, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini), pateikė buvęs pareiškėjos sutuoktinis A. K.
Teisme apklaustas liudytoju A. K. šią aplinkybę patvirtino, kaip ir patvirtino tai, jog pareiškėja palaiko artimus ryšius su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais giminaičiais, (duomenys neskelbtini).
Nepaisant to, jog tarp buvusių sutuoktinių ir yra susiklostę priešiški santykiai, teismas netikėti liudytojo A. K. parodymais neturi pagrindo. Liudytojo A. K. pateiktos informacijos tikrumą patvirtina ir papildo Valstybės saugumo departamento turima įslaptinta informacija, kuri buvo pateikta teismui susipažinti. Iš teismui pateiktos Valstybės saugumo departamento pateiktos įslaptintos informacijos akivaizdu, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini).
Teismo posėdžio metu pareiškėja jokių pagrįstų argumentų, kurie leistų abejoti liudytojo A. K. parodymais, nenurodė.
Įstatymo 140 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį. Šiems duomenims netaikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos nuostatos dėl išslaptinimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).
Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“
Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui; 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu A. K. nutraukta (duomenys neskelbtini) d. Pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravusi nuo 2016 m. spalio 24 d. Paskutinė jos deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje adresu (duomenys neskelbtini), panaikinta 2022 m. lapkričio 15 d. savininko prašymu. Pareiškėja nuo 2022 m. gruodžio 6 d. įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (duomenys neskelbtini) rajono sav.).
Visos šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėja yra socialiai pažeidžiama ir iš esmės yra priklausoma nuo (duomenys neskelbtini) gyvenančių artimųjų, su kuriais pareiškėja palaiko glaudžius ryšius. Pareiškėja, būdama (duomenys neskelbtini), gali būti kontroliuojama (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų ir jos veikla bei gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali būti panaudotas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.
Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Rusijos Federacijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu.
Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad pareiškėja gali būti kontroliuojama Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų.
Teismo vertinimu, Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr. 23S205019 „Panaikinti ES piliečio šeimos nario teisę laikinai gyventi LR“ pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 23S207128
Prašymo išduoti ar pakeisti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės pateikimą, priėmimą ir nagrinėjimą, sprendimo dėl kortelės išdavimo ar pakeitimo priėmimą, užsakymo dėl kortelės išrašymo formavimą ir perdavimą Asmens dokumentų išrašymo centrui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir iš Asmens dokumentų išrašymo centro gautų išrašytų kortelių siuntų patikrinimą, kortelės atsiėmimą ir jos galiojimo pradžią, teisės laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir kortelės panaikinimą, kortelės negaliojimą reglamentuoja Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „ Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Aprašas).
Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. balandžio 5 d.) 2 punkte nustatyta, kad Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelė išduodama, keičiama ir panaikinama Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytais pagrindais, o Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo nuolat gyventi šalyje kortelė išduodama, keičiama ir panaikinama Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymo. Pagal Aprašo 42 punktą išnagrinėjęs prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, įvertinęs pagal Aprašo 35 punktą gautus duomenis, nustatęs, ar užsienietis atitinka kurį nors iš Įstatymo nustatytų teisės laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgijimo ar kortelės išdavimo ar keitimo pagrindų, ir Europos Sąjungos leidimo nuolat gyventi kortelės išdavimo atveju atsižvelgęs į Įstatymo 104 straipsnio 5 ir 8 dalis, Migracijos departamentas priima vieną iš šių sprendimų: 42.1. išduoti ar pakeisti kortelę (Aprašo 2 priedas); arba 42.2. atsisakyti išduoti ar pakeisti kortelę – parengiamas ir pasirašomas motyvuotas sprendimas, patvirtinamas antspaudu su Lietuvos valstybės herbu.
Įstatymo 1011 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teisė gyventi Lietuvos Respublikoje išsaugoma Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariams šiais atvejais:pripažinus santuoką negaliojančia, nutraukus santuoką ar registruotos partnerystės sutartį, kai šeimos narys nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jeigu santuoka arba registruota partnerystė truko ne trumpiau kaip 3 metus, iš jų vienerius metus – Lietuvos Respublikoje, arba jeigu šeimos narys globoja ar rūpinasi Europos Sąjungos valstybės narės piliečio vaikais, arba santuokos nutraukimas įvyko dėl kito sutuoktinio (Europos Sąjungos valstybės narės piliečio) kaltės.
Teismui pripažinus, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 23S207128 „Atsisakyti išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę“ pagrįstai atsisakė išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę.
Panaikinus teisę pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti šią teisę patvirtinantį dokumentą nėra jokio įstatyminio pagrindo. Migracijos departamentas, atsisakydamas pareiškėjai išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 1011 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų sąlygų.
Teismui pripažinus, kad Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 23S207128 „Atsisakyti išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę“, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pareiškėja procesiniame dokumente išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl juos atmeta. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H.prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Atmetus pareiškėjos skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Dėl šių priežasčių pareiškėjos prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos E. D. (K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos E. D. (K.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Vilniaus rūmus.
Teisėjai Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Arūnas Kaminskas
Ina Kirkutienė