Administracinė byla Nr. A-1731-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02505-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 metų jo konvojavimas vyko senais automobiliais, kuriuose neužteko erdvės, vietų atsisėsti. Konvojavimo kameros buvo rakinamos, todėl, įvykus eismo įvykiui, pareiškėjo gyvybei grėstų pavojus. Automobiliuose nebuvo ventiliacinės sistemos, apšvietimo, neįrengti saugos diržai ar rankenos prisilaikyti. Konvojavimas trukdavo keletą valandų, bet papildomi sustojimai pasinaudoti tualetu nebuvo suteikiami. Pareigūnai nereagavo į jo prašymus, skundus dėl konvojavimo netinkamomis sąlygomis, buvo šiurkštūs, rėkė, mojavo lazdomis, demonstravo šaunamuosius ginklus. Konvojaus pareigūnai buvo be kortelių, todėl pareiškėjas negalėjo nurodyti jų duomenų. Pareiškėjas tvirtino dėl nurodytų atsakovo atstovo veiksmų patyręs neigiamus išgyvenimus.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovo vertinimu, specialiųjų automobilių, kuriuose buvo konvojuotas pareiškėjas, kameros buvo įrengtos pagal nustatytus higienos normos ir saugumo reikalavimus, Tarnybos pareigūnai tinkamai vykdė pareiškėjo konvojavimą. Konvojavimo automobilių tinkamą techninę būklę patvirtina šių automobilių registracijos liudijimai ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitos, patikrinimų rezultatai. Pareiškėjo konvojavimo metu maksimalus leidžiamas konvojuojamųjų skaičius nebuvo viršytas. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas yra vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį psichinei ir fizinei sveikatai, konvojaus metu ar iškart po to galėjo teikti skundus žodžiu ir raštu konvojaus viršininkui ar Tarnybai, bet nėra duomenų, kad jis tokia teise pasinaudojo. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio, grindžiami ne faktiniais duomenimis, o tik jo nuomone ir emocijomis.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo S. Š. skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 metų Tarnybos pareigūnų buvo konvojuotas maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius 2014 m. rugpjūčio
21–22 d., 28–29 d. ir rugsėjo 23–24 d., o maršrutu Vilnius–Alytus–Vilnius – 2014 m. rugsėjo 30 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų tikėtinų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas skunde nurodytas neigiamas pasekmes, priėjo išvadą, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jau pirmojo jo konvojavimo 2014 m. rugpjūčio 21 d. metu, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 6 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. gruodžio 5 d. pareikšti. Kadangi pareiškėjas nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė šį praleistą terminą atnaujinti, teismas, nenustatęs pagrindo ex officio (liet. pagal pareigas savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė.

III.

7.       Pareiškėjas S. Š. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimo prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir jo skundą išnagrinėti iš esmės, tenkinti skunde išdėstytus reikalavimus.

8.       Pareiškėjo nuomone, toks teismo sprendimas pažeidžia jo teises ir prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Jis teigia į teismą su skundais dėl netinkamų konvojavimo sąlygų kreipęsis kelis kartus, bet ankstesni skundai nebuvo priimti, nes neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas paaiškina, kad apie savo teisę kreiptis į teismą ir reikalauti žalos atlyginimo sužinojo iš televizijos, o pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nes neturi teisinio išsilavinimo ir nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimais, kuriuose aiškinamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymas. Be to, pareiškėjas ilgą laiką buvo visiškai neveiksnus. Pareiškėjas tvirtina, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų atveju ieškinio senaties terminas netaikytinas. Jo nuomone, teismas turėjo konstatuoti faktą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis, nors ir nepriteistų neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

9.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10.       Atsakovo vertinimu, teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, naujų objektyvių faktinių duomenų, sudarančių pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 metų neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

12.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar pareiškėjas skundą teismui padavė laikydamasis teisės aktuose įtvirtintų terminų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir nebuvo pagrindo šį praleistą terminą atnaujinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog nuo Tarnybos vykdyto konvojavimo, dėl kurio sąlygų nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, praėjo daugiau nei 3 metai, bet išdėsto naujus argumentus, kad minėtas ieškinio senaties terminas netaikytinas reikalavimams, susijusiems su Konvencijos
3 straipsnyje įtvirtintų teisių pažeidimu, o tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas būtų taikomas, pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys – teisinių žinių trūkumas – laikytinos pakankamai svarbiomis aplinkybėmis šiam praleistam terminui atnaujinti, be to, net ir pritaikęs ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti pareiškėjo konvojavimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl to, ar pareiškėjo reikalavimui turėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas ir, jei taip, ar šis praleistas terminas pagrįstai nebuvo atnaujintas, bei dėl pirmosios instancijos teismo pareigos vertinti pareiškėjo konvojavimo sąlygas.

14.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos
1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

15.       Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

16.       Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo
Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsti.

17.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

18.       Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai
CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-460-915/2015).

19.       Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad konvojavimo sąlygas asmuo patiria kiekvieno konvojavimo metu. Pareiškėjo nusiskundimai dėl konvojavimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (erdvės trūkumu, galimybės patogiai atsisėsti nesudarymu, saugumo neužtikrinimu (rakinamomis kameromis, saugos diržų neįrengimu), netinkamu pareigūnų elgesiu, baime būti pareigūnų sumuštam ar nušautam, sąlygų savalaikiai pasinaudoti tualetu nesudarymu, dėl tokių sąlygų kilusiu fiziniu skausmu, pažeminimu ir kt.), kurių konvojuojamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą kelionės tokiomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai jį veikia. Be to, pats pareiškėjas skunde tvirtino ne kartą pareigūnams reiškęs pretenzijas ir prašęs užfiksuoti reikalavimų konvojavimo sąlygoms pažeidimus, vadinasi, jis suvokė, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Taigi pareiškėjas, 2014 m. rugpjūčio 21–22 d., 28–29 d. ir rugsėjo 23–24 d., 30 d. konvojuotas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvieno iš šių konvojavimų. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. gruodžio 6 d. (žyma ant voko, b. l. 17), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų 2014 m. rugpjūčio 21–22 d., 28–29 d. ir rugsėjo 23–24 d., 30 d., atlyginimą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

20.       CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą sieja su teisinių žinių stoka, taip pat tvirtina, kad ankstesni panašaus pobūdžio jo skundai teismui nebuvo priimti, o jis pats ilgą laiką buvo visiškai neveiksnus.

21.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teiginius apie tam tikrą laiką trukusį neveiksnumą, pavyzdžiui, teismo sprendimo, kuriuo jis buvo pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu
(CK 2.10 str., 2.11 str.). Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas anksčiau kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, bet šie jo skundai nebuvo priimti,
t. y. 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2425-406/2017 ir 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3211-406/2017 nutarta atitinkamus pareiškėjo skundus laikyti nepaduotais, nes jis per nustatytą terminą neištaisė nustatytų skundo trūkumų, tačiau pareiškėjas šių nutarčių neskundė, jos yra įsiteisėjusios, todėl teisėjų kolegija negali vertinti jose nustatytų trūkumų pagrįstumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas paprastai patys savaime nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2294-602/2015, 2017 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-55-602/2017). Byloje nėra duomenų apie kliūtis pareiškėjui susipažinti su teisine informacija (be kita ko, Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais konvojavimo sąlygas, kurie yra skelbiami viešai) ar kreiptis teisinės pagalbos (tuo atveju, jei pareiškėjas turi finansinių sunkumų, – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos). Iš pareiškėjo skundo teiginių akivaizdu, jog jis jau konvojavimo metu žinojo apie savo teisių pažeidimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina apie teisę kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sužinojęs per televiziją, jis konkrečiai nenurodo, kada jis tai sužinojo, bei nepaaiškina kodėl, savo konvojavimo sąlygas prilygindamas kankinimui ir nežmoniškam elgesiui, jis anksčiau nesidomėjo savo pažeistų teisių gynimo būdais. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo jo valios, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo teiginių apie jo konvojavimo sąlygas teisingumo, kadangi, net ir nustatęs pažeidimus, teismas pažeistų pareiškėjo teisių dėl suėjusio ieškinio senaties termino negalėtų apginti, be kita ko, spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas taip pat yra neturtinės žalos atlyginimo būdas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-442/2015, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1762-662/2017, 2018 m .gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1820-624/2018), kurio taikymas ribojamas ieškinio senaties terminu. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišanalizavo jo konvojavimo sąlygų ginčo laikotarpiu, yra atmestini.

23.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

        Milda Vainienė