Civilinė byla Nr. 3K-3-327/2013

                                                                                     Proceso Nr. nesuteiktas

    Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. J. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Klaipėdos teritorinės muitinės, dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

P. J. 1995 m. gruodžio 23 d. į Lietuvos Respubliką iš Danijos įvežė 8252 vnt. audinių kailiukų, kuriuos įgijo 1995 m. gruodžio 16 d. Kopenhagos kailių centre D. D. vardu. Muitinėje atliekant kontrolinį patikrinimą, krovinys buvo sulaikytas, o ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos. Audinių kailiukai buvo įkainoti 882 173 Lt ir realizuoti kaip greitai gendantys daiktai, o juos realizavus, atėmus pardavimo išlaidas (132 325,95 Lt), į valstybės biudžetą pervesta 749 847,05 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu P. J. buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties.

Klaipėdos apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 3-268/2000 pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai, tretiesiems asmenims D. D., Klaipėdos teritorinei muitinei dėl 1 310 170 Lt turtinės žalos, padarytos neteisėtais muitinės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmais, atlyginimo iš valstybės. Ieškovas prašė priteisti iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos visą konfiskuotų ir realizuotų prekių pirkimo kainą (1 310 170 Lt). Nagrinėjant bylą nustatyta, kad tuo pačiu metu Vilniaus apygardos teisme ieškovas pareiškė ieškinį Lietuvos valstybei dėl konfiskuotų ir parduotų prekių vertės (882 173 Lt) priteisimo 1964 m. CK 512 straipsnio pagrindu. Klaipėdos apygardos teismas 2000 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinę bylą Nr. 3-268/2000 sustabdė iki bus išnagrinėtas ieškinys, pareikštas Vilniaus apygardos teisme dėl 882 173 Lt priteisimo; 2006 m. gegužės 26 d. išnagrinėjus šią bylą, civilinės bylos Nr. 3-268/2000 nagrinėjimas atnaujintas nebuvo.

Ieškovas 2008 m. kovo 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 936 765,49 Lt padarytos žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. 2010 m. gruodžio 15 d. ieškinys buvo patikslintas, reikalaujama priteisti žalos atlyginimo suma buvo sumažinta iki 764 854,58 Lt. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi jam buvo priteista 590 056,05 Lt, o 2008 m. spalio 6 d. nutartimi – palūkanos nuo šios sumos. Ši byla buvo nagrinėjimo dalykas Europos Žmogaus Teisių Teisme; 2008 m. sausio 8 d. sprendime nurodoma, kad, paimant iš ieškovo audinių kailiukus, buvo nustatytas 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, taip pat nustatyta, kad, vilkinant atsiskaitymą su ieškovu, buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis; šie Konvencijos pažeidimai yra pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Ieškovo teigimu, žala susidarė dėl kailiukų įgijimo ir realizavimo kainų skirtumo, t. y. kailiukai buvo įsigyti aukcione už 1 310 170 Lt, o realizuoti už 882 173 Lt, t. y. 427 997 Lt pigiau nei už juos buvo sumokėta, todėl ieškovui šia suma buvo padaryta žala (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kaip ieškinio pagrindą ieškovas nurodė neteisėtus Klaipėdos miesto valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmus, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1995 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 96 patvirtintos Prekių muitinės vertės patikslinimo, atsižvelgiant į jų pristatymo sąlygas, instrukcijos 1 punkto nuostatų pažeidimą, nes prekių verte laikoma kaina, sumokėta už pirktas prekes, įskaitant transportavimo išlaidas, t. y. kailiukų vertė turėjo būti nustatyta ne mažesnė kaip 1 310 170 Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad patyrė 183 886,67 Lt nuostolių dėl kainų skirtumo sumos (427 997 Lt)  nuvertėjimo dėl infliacijos bei prašė priteisti 152 970, 91 Lt palūkanų nuo šių sumų, iš viso 764 854,58 Lt.

Bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad ieškovo ieškiniai, pareikšti nagrinėjamoje byloje ir sustabdytoje Klaipėdos apygardos teismo byloje, yra analogiški, bylos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, 2011 m. kovo 7 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos Nr. 3-268/2000 nagrinėjimą ir sujungė bylas į vieną.

2011 m. birželio 1 d. teismo posėdžio metu ieškovas pateikė teismui pareiškimą žalos skaičiavimo klausimu; palaikė savo reikalavimą priteisti jam skirtumą tarp kainos, sumokėtos aukcione už kailiukus, ir jų realizavimo kainos – 427 997 Lt, tačiau pripažino, kad iš šios sumos jis turėtų sumokėti valstybei 71 740,85 Lt PVM, taigi žala sudarytų 356 256,15 Lt. Priteistinos taip pat palūkanos už šią sumą – 89 064 Lt, ir nuostoliai dėl infliacijos – 153 063,35 Lt, iš viso – 598 383,50 Lt.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, taikė ieškovo prašomos priteisti žalos padarymo metu galiojusio 1964 m. CK  84 straipsnio nuostatas, pagal kurias buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas padarė išvadą, kad teisė į ieškinį ieškovui atsirado Klaipėdos apygardos teismui 1997 m. spalio 8 d. nutartimi atmetus jo prašymą grąžinti daiktinius įrodymus baudžiamojoje byloje. Pirminį reikalavimą atlyginti žalą ieškovas pareiškė 2000 m. kovo 14 d., todėl teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.

Teismas, remdamasis 1964 m. CK 483 ir 486 straipsniais, nurodė, kad ieškovui padarytos žalos atlyginimas galimas be pareigūnų kaltės. Pažymėjo, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006 pagal ieškovo ieškinį Lietuvos valstybei dėl aukcione realizuotų kailiukų vertės atlyginimo pripažino, kad atsakovas – valstybė, turėjo prielaidą pradėti tyrimą, kuriam užtikrinti reikėjo paimti iš ieškovo greitai gendančias prekes, t. y. konstatavo valstybės veiksmų teisėtumą ir atsakovo sąžiningumą 1964 m. CK 513 straipsnio prasme; šis faktas, nustatytas byloje tarp tų pačių šalių, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad kailiukų vertė turėjo būti nustatyta ne mažesnė kaip 1 310 170 Lt. Teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, sprendė, kad pareigūnai, nustatydami sulaikytų prekių vertę, dėl paties ieškovo veiksmų neturėjo realios galimybės vadovautis prekių įgijimo dokumentų duomenimis.

Teismas, įvertinęs įrodymus (1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 112874-002, Danijos teisingumo ministerijos Civilinio ir policijos skyriaus Policijos biuro TOLD-SKAT 1996-07-10 pažymą Nr. 24300-340, 5 deklaracijas, 1995 m. gruodžio 18 d. sąskaitą faktūrą Nr. 112874-004, tardymo baudžiamojoje byloje padarytas išvadas, ieškovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus), sprendė, kad ieškovas neįrodė fakto, jog 1995 m. gruodžio 23 d. gabeno per sieną 8252 vnt. kailiukų, iš kurių 7427 vnt. buvo įsigyti 1995 m. gruodžio 15 d. aukcione už 327 542,57 JAV dol. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad vieno audinių kailiuko vieneto kaina Danijoje 1995 m. lapkritį–gruodį buvo nuo 16 iki 44 JAV dol., t. y. 8252 vnt. kailiukų partijos pirkimo kaina galėjo skirtis nuo 132 032 JAV dol. (arba 528 128 Lt) iki 362 088 JAV dol. (arba 1 448 352 Lt), priklausomai nuo jų kokybės.

Vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog daiktinių įrodymų – 8252 vnt. audinių kailiukų – įsigijimo kaina viršijo šių prekių kainą, nustatytą 1996 m. kovo 14 d. Surašymo ir įkainojimo aktu Nr. 7. Teismas sprendė, kad daiktinių įrodymų vertinimas tardymo metu buvo atliktas tinkamai ir realizuotų daiktinių įrodymų vertės priteisimo klausimas visiškai išspręstas civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, kuria iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys ir jam iš Lietuvos valstybės priteista 590 056,05 Lt kaip be pagrindo įgyto turto vertės.

Ieškinio reikalavimus priteisti 89 064 Lt palūkanų bei 153 063,35 Lt nuostolių dėl infliacijos priteisimo už prekių įsigijimo ir prekių pardavimo kainų skirtumą teismas atmetė.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytos 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitos faktūros Nr. 1128-74-002, pagal kurią, ieškovo teigimu, įgyti audinių kailiukai buvo iš jo paimti kaip daiktiniai įrodymai ir vėliau realizuoti, net nėra baudžiamojoje byloje, bet yra pateikta kita – 1995 m. gruodžio 18 d. sąskaita faktūra Nr. 112874-004, kaip finansinis dokumentas, pagrindžiantis iš P. J. paimtų daiktinių įrodymų, t. y. audinių kailiukų, įsigijimo faktą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokia finansinių dokumentų neatitiktis ir painiava, taip pat vienareikšmiškai vertintinų įrodymų nebuvimas byloje neleidžia teismui prieiti prie pagrįstos išvados, kad ieškovas 1995 m. gruodžio 15 d. pirko 7427 vnt. audinių kailiukų Danijoje už 327 542,57 JAV dol. (1 310 170 Lt) sumą pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1128-74-002, kurie vėliau buvo paimti kaip daiktiniai įrodymai jį įtarus padarius nusikalstamą veiką, o dar vėliau – realizuoti kaip greitai gendantys daiktai (CPK 178 straipsniai). Ieškovui teigiant, kad jis įsigijo iš jo valstybės institucijų pareigūnų paimtus ir vėliau realizuotus jam priklausiusius daiktus – audinių kailiukus –už konkrečią pinigų sumą, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga teko jam.

Ieškovo argumentus, kad 1996 m. kovo 14 d. Surašymo ir įkainojimo akte Nr. 7 įtvirtintas audinių kailiukų vertinimas buvo atliktas tikslingai sumažinant jų kainą, tendencingai vertinant, kad kailiukai buvo su defektais, bei vėliau parduodant už nepagrįstai mažą kainą įmonei, kurioje iki realizavimo jie buvo laikomi, teisėjų kolegija vertino kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 1995 m. gruodžio 28 d. akto pagrindu Muitinės departamento Klaipėdos muitinės prekių žinovė A. K. atliko orientacinį kailiukų vertinimą, kuris 1996 m. kovo 14 d. akte Nr. 7 buvo tik patvirtintas ir jame pakartoti pirmiau nurodytuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie audinių kailiukų defektus. Surašymo ir įkainojimo akte Nr. 7 kailiukų kaina buvo ne tik nesumažinta, bet padidinta 14 916 Lt, t. y. nuo 867 257 Lt sumos, kurią apskaičiavo A. K., iki 882 173 Lt sumos, kuria kailiukus Surašymo ir įkainojimo akte įvertino ir užfiksavo Komisija, sudaryta iš trijų skirtingų institucijų atstovų.

Teisėjų kolegija spendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad iš ieškovo paimti ir vėliau realizuoti 7427 vnt. audinių kailiukų jo buvo įsigyti Danijoje pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1128-74-002, todėl nėra pagrindo pagrįstai spręsti, kad būtent už Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos realizuotus iš ieškovo paimtus daiktinius įrodymus buvo sumokėta 327 542,57 JAV dol. (1 310 170 Lt) suma. Taip pat byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ieškovui priklausę audinių kailiukai buvo realizuoti už nepagrįstai mažą kainą.    

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovo 611 883,37 Lt žalos atlyginimo (427 997 Lt žalos atlyginimo ir 183 886,67 Lt nuostolių dėl infliacijos), 5 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 16 d. iki sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad jis neįrodė fakto, jog 1995 m. gruodžio 23 d. gabeno per sieną 8252 vnt. kailiukų, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šis faktas, ieškovo teigimu, nustatytas prejudicinę reikšmę turinčiais sprendimais: Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu, Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 8 d. nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartimi. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad iš vežamų 8252 vnt. audinių kailiukų, 7427 vnt. audinių kailiukų buvo vežami pagal 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 112874-002.

2. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Ieškovo teigimu, teismas neišsprendė žalos atlyginimo klausimo (1964 m. CK 483 straipsnis, 2000 m. CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad žalos, padarytos atėmus ieškovui galimybę naudotis pajamomis, gautomis realizavus prekes aukcione (priteistų ieškovui civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006), visiško atlyginimo klausimas išspręstas civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008, neteisingai nustatė ginčo dalyką. Ieškovas pažymėjo, kad jis ieškinį teikė tik dėl 7427 vnt. audinių kailiukų (nors iš jo buvo paimti 8252 vnt.), o nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys su ieškiniu skundžiamoje byloje nesusijusios: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006 priteista už daiktinius įrodymus, t. y. už 8252 vnt. audinių kailiukų, kurie buvo įvertinti ir realizuoti už 882 173 Lt (atskaičius visus mokesčius ir jų realizavimo išlaidas už audinių kailiukus buvo priteista 590 056,05 Lt); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008 papildyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartis, priteisiant 100 000 Lt palūkanų. Kitų pagrindų, dėl ko ieškinys atmestas, teismas nenurodė. Žalos atlyginimo priteisimu nelaikytina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimu priteista 25 000 eurų suma.

 

Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovo atstovai Valstybinė mokesčių inspekcija, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartį. Atsiliepimai į kasacinį skundą grindžiami šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, priešingai nei nurodo kasatorius, laikė neįrodytu ne faktą, kad iš kasatoriaus buvo paimti būtent 8252 vnt. kailiukų, o tai, kad jie buvo įsigyti pagal 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1128-74-002 už joje nurodytą kainą – 327 542,57 JAV dol. (1 310 170 Lt) sumą. Ieškovas neįrodė, kad jie kompetentingų valstybės institucijų, kaip greitai gendantys produktai, buvo parduoti pigiau nei už juos buvo sumokėjęs P. J., ir taip jam buvo padaryta žala.

2. Vilniaus apygardos teismui pateiktame ieškinyje dėl žalos atlyginimo ieškovas prašė priteisti iš valstybės 598 383,50 Lt, apeliaciniame skunde – 764 854,58 Lt, o kasaciniame skunde – 611 883,67 Lt. Be to, kasaciniame skunde keliamas ir naujas reikalavimas – priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Didinti ieškinio reikalavimą ar jį keisti kasacinėje instancijoje yra draudžiama.

3. Kasaciniame skunde nenurodyta konkrečių materialiosios teisės normų pažeidimų ir kokią reikšmę jie turi vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir ar tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

4. Ieškovo cituojami faktai (kaip turintys prejudicinę reikšmę) yra nurodyti ne teismų sprendimų ir nutarčių motyvuojamosiose ar rezoliucinėse dalyse, kurios turi teisinę reikšmę, o aprašomosiose dalyse, kuriose dėstomi šalių reikalavimai bei atsikirtimai.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šios įstatymo nuostatos esmė yra ta, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą, ar buvo pritaikyta tinkama teisės norma.

CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju byloje nenustatyta įstatyme išvardytų pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal kasatoriaus pateiktus kasacinio skundo argumentus.

 

Dėl prejudicinių faktų

 

Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Ši taisyklė yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška. Aiškinant proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; ir kt.).

Kasatorius nurodo, kad priimant ginčijamus teismų sprendimus teismai nesivadovavo kitose bylose nustatytomis aplinkybėmis, t. y. pažeidė prejudicinių faktų privalomumo principą nagrinėjant šią bylą. Kasatorius nurodo, kad 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu, Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 8 d. nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartimi buvo konstatuota aplinkybė, kad kasatorius 1995 m. gruodžio 23 d. iš Danijos į Lietuvą įvežė 8252 vnt. neišdirbtų audinių kailiukų. Kasatorius nurodo, kad, esant nustatytai šiai aplinkybei, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad kasatorius neįrodė, jog jis 1995 m. gruodžio 23 d. per Lietuvos sieną vežė 8252 vnt. audinių kailiukų, prieštarauja pirmiau išvardytiems įrodymams. Kasatoriaus vertinimu, tai rodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, nebuvo nepriklausomas, šiurkščiai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, ir tai buvo viena iš priežasčių, trukdančių priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su šiuo kasacinio skundo argumentu, nes jis neatitinka pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė, kad „patikrinimo muitinėje metu buvo sulaikyta 8252 vnt. kailiukų”. Taigi teismo konstatuotas įvežamų ir sulaikytų audinių kailiukų skaičius sutampa su kasatoriaus nurodytuose ankstesniuose teismų sprendimuose nurodomų audinių kailiukų skaičiumi. Toliau motyvuojamojoje dalyje, analizuodamas muitinėje sulaikytų 8252 vnt. audinių kailiukų žalos atlyginimo ieškovui klausimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą: „esant tokioms bylos aplinkybėms, teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė fakto, kad 1995 m. gruodžio 23 d. gabeno per sieną 8252 vnt. kailiukų, kurių 7427 vnt. buvo įsigyti 1995 m. gruodžio 15 d. aukcione už 327 542,57 JAV dol.“. Akivaizdu, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo aplinkybę, jog ieškovas neįrodė, kad už 7427 vnt. audinių kailiukų 1995 m. gruodžio 15 d. aukcione sumokėjo 327 542,57 JAV dol. (1 130 170 Lt), o ne tai, kad neįrodė fakto, jog ieškovas gabeno 8252 vnt. kailiukų. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl gabentų ir sulaikytų audinių kailiukų skaičiaus, todėl kasatoriaus interpretacijos šiuo klausimu yra nepagrįstos.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas neginčijamai neįrodė aplinkybės, kad 7427 vnt. audinių kailiukų buvo įsigyti 1995 m. gruodžio 15 d. aukcione už 327 542,57 JAV dol. (1 130 170 Lt). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, papildomai konstatavo, kad kasatoriaus nurodytos 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitos faktūros Nr. 1128-74-002 net nėra baudžiamojoje byloje, bet yra pateikta kita – 1995 m. gruodžio 18 d. sąskaita faktūra, kaip finansinis dokumentas, pagrindžiantis iš ieškovo (kasatoriaus) paimtų daiktinių įrodymų (audinių kailiukų) įsigijimo faktą. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad finansinių dokumentų neatitiktis ir painiava, vienareikšmiškai vertintinų įrodymų nebuvimas nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai atskleidė bylos esmę ir ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Taigi nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismas nenurodė pagrindų, dėl ko ieškinys yra atmestas, o apsiribojo vien teiginiu, kad ieškovui žalos atlyginimo klausimas išspręstas anksčiau priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-248/2006; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-363/2008).

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti teismų sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 44,57 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 44,57 Lt (keturiasdešimt keturis litus 57 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                  Gražina Davidonienė

 

 

Sigitas Gurevičius

 

 

Antanas Simniškis