Administracinė byla Nr. eAS-1102-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04255-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Lideres“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Lideres“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai K. B. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lideres“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2025 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. V4–126 „Dėl teisės administruoti nemokumo procesus nemokumo administratoriams UAB „Lideres“ ir K. B. panaikinimo ir jų išbraukimo iš nemokumo administratorių sąrašo“ (toliau – ir Įsakymas, skundžiamas sprendimas). 

Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjai prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių motyvavo tuo, kad skunde jie nurodė argumentus bei pateikė įrodymus, kurie sudaro pagrindą prima facie (iš pirmo žvilgsnio) skundžiamą sprendimą ginčyti kaip neteisėtą. Pasak pareiškėjų, Įsakymas yra priimtas remiantis Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo (toliau – ir Prezidiumas) ir Nemokumo administratorių garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) sprendimais, kurie de facto (faktiškai) nėra įsiteisėję, nes ginčijami administracinių ginčų komisijoje ir teisme. Nepaisant to, skirta griežčiausia skubaus vykdymo priemonė teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas ir išbraukimas iš nemokumo administratorių sąrašo. Pareiškėjų teigimu, nesustabdžius skundžiamo sprendimo vykdymo, pareiškėjai, kaip nemokumo administratoriai, neteks įgaliojimų ir negalės vykdyti savo pagrindinės veiklos, praras pajamas, neturės galimybės atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, t. y. patirs turtinę žalą, dėl kurios atlyginimo ateityje kils nauji teisminiai ginčai su Tarnyba. Pareiškėjai nurodė, kad UAB „Dermofaktorius“ nemokumo procesas yra proceso pabaigos stadijoje, planuojama per artimiausią savaitę šaukti susirinkimą dėl galutinės ataskaitos tvirtinimo ir įmonės pabaigos, todėl netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali užsivilkinti ir pabrangti bankroto procesas. Tai turės neigiamos įtakos ne tik pareiškėjams, bet ir bankrutuojančioms įmonėms bei jų kreditoriams, o tai yra tiesiogiai susiję su viešuoju interesu. Taigi Įsakymu yra sukurta teisiškai ydinga situacija, juo daroma tiesioginė turtinė žala pareiškėjams bei tretiesiems asmenims.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi priėmė pareiškėjų K. B. ir UAB „Lideres“ skundą, o pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Spręsdamas pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžia tuo, jog, nesustabdžius skundžiamo sprendimo vykdymo, pareiškėjai, kaip nemokumo administratoriai, neteks įgaliojimų ir negalės vykdyti savo pagrindinės veiklos, praras pajamas, neturės galimybės atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčių bei VSD įmokų; Įsakymas priimtas, remiantis įstatymo nustatyta tvarka ginčijamais sprendimais; Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-16282-1244/2025 pagal pareiškėjų skundą dėl 2025 m. liepos 24 d. Prezidiumo priimtų sprendimų panaikinimo, o Garbės teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. DB-011/24 yra apskųstas administracinių ginčų komisijai; taigi Įsakymu yra sukurta teisiškai ydinga situacija, juo daroma tiesioginė turtinė žala pareiškėjams bei tretiesiems asmenims, nes žinant, kad sprendimas yra ginčijamas teisme ir neįsitikinus jo teisėtumu ir pagrįstumu, yra priimamas sprendimas panaikinti teisę administruoti nemokumo procesus ir išbraukti iš nemokumo administratorių sąrašo, o tiek Garbės teismo, tiek Prezidiumo sprendimas gali būti pripažinti neteisėtais, tai turės įtakos ir Įsakymo neteisėtumui bei suponuos naujus teisminius ginčus ateityje; dėl pritaikytos priemonės pareiškėjai praras teisę administruoti nemokumo procesus – neteks verslo arba patirs papildomų kaštų, t. y. turės samdyti papildomą darbuotoją – juridinio asmens vadovą, o tai yra tiesioginė, priežastiniu ryšiu susijusi turtinė žala, dėl kurios atlyginimo ateityje kils nauji teisminiai ginčai su atsakovu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodyti argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl nepagrįsti pareiškėjų teiginiai savaime negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neegzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjai K. B. ir UAB „Lideres“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties (atskirajame skunde nurodyta nutarties data – 2025 m. rugpjūčio 4 d., laikytina rašymo apsirikimu) dalį, kuria nutarta netenkinti pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir priimti naują nutartį – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. sustabdyti Įsakymo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad jie prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog, nesustabdžius skundžiamo sprendimo vykdymo, pareiškėjai, kaip nemokumo administratoriai, neteks įgaliojimų ir negalės vykdyti savo pagrindinės veiklos, praras pajamas, neturės galimybės atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčių bei VSD įmokų. Šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas vertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus objektyviais duomenimis. Pareiškėjų vertinimu, skundžiama teismo nutartis yra formali.

Pareiškėjai teigia, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pirmosios instancijos teismas neįvykdė savo konstitucinės pareigos ir galbūt turi išankstinę nuomonę apie skundą padavusius asmenis, nes analogiškoje byloje, kur J. V. buvo pašalintas iš Nemokumo administratorių rūmų (toliau – ir NAR) narių, teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismui yra pateiktas Įsakymas, kuriuo UAB „Lideres“ ir K. B. panaikinama speciali teisė administruoti nemokumo procesus ir jie išbraukiami iš nemokumo administratorių sąrašo, todėl nesuvokiama, koks dar papildomas dokumentas patvirtins, kad pareiškėjai toliau negali vykdyti savo profesinės veiklos, kito dokumento tiesiog nėra. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020, sprendė, jog nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, pareiškėjas prarastų galimybę toliau administruoti jam priskirtus bankroto procesus.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jie neteks specialios teisės administruoti nemokumo procesus, t. y. negalės vykdyti veiklos, o pareiškėjas K. B. neteks ir darbo bei praras pajamas. Pareiškėjas K. B. šiuo metu administruoja UAB „Giantus finance“ bei UAB „Dermofaktorius“ bankroto procesus, UAB „Lideres“ administruoja UAB „SLM group“ ir UAB „Giantus finance“ nemokumo procesus. Taigi, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai praras galimybę administruoti nurodytas įmones ir jos bus perduotos administruoti kitiems nemokumo administratoriams (taip pat praras galimybę administruoti naujus procesus). Ši žala taps neatitaisoma, nes teismui priėmus galbūt palankų sprendimą, šių įmonių administravimo procesai bus pasibaigę. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, UAB „Lideres“ negalės vykdyti vienintelės iki šiol vykdytos veiklos – administruoti nemokumo procesus, tai reiškia, kad neteks pajamų ir negalės vykdyti savo turtinių prievolių, t. y. prievolių atsiskaityti su kreditoriais, padengti turimų įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad pagal Sodros duomenis UAB „Lideres“ dirba vienintelis darbuotojas, t. y. vadovas K. B., kitų darbuotojų nėra. UAB „Lideres“ šiai dienai Sodrai yra skolinga 1 541,39 Eur, pagal įmonės duomenis – 2 051,06 Eur. Kitaip tariant, skundžiamu sprendimu yra uždraudžiama vykdyti ūkinę komercinę veiką tiek įmonei, tiek vieninteliam jos darbuotojui, todėl yra akivaizdu, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, tai lems nepataisomą žalą – įmonės bankrotą. Ši žala net ir po palankaus teismo sprendimo niekaip nebus atitaisyta, nes, įvertinus ginčo trukmę, juridinis asmuo UAB „Lideres“ bus likviduotas ir išregistruotas ir Juridinių asmenų registro, t. y. jo nebeliks ir šiuo atveju jokie žalos atlyginimo institutai šio klausimą neatstatys į pirminę padėtį, t. y. žala bus nebepataisoma. Pareiškėjų teigimu, aplinkybė, jog pareiškėjams dėl skundžiamo sprendimo kils neigiami neatitaisomi padariniai, yra objektyvi ir nereikalauja papildomo įrodinėjimo, kadangi visuotinai yra žinoma ir suprantama, kad asmuo, netekęs darbo, praranda ir pajamas, taip pat yra žinoma ir suprantama, kad, jeigu sustabdoma veikla, nei įmonė, nei fizinis asmuo negauna pajamų (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Pareiškėjai pažymi, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjams yra pritaikyta išimtinė poveikio priemonė – pašalinimas iš NAR narių, kurios pasekmė yra teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas. Ši aplinkybė savaime lemia tai, kad, įgyvendinus sprendimą, pareiškėjai netenka teisės ir galimybės vykdyti pagrindinės profesinės veiklos ir gauti iš jos pajamų. Todėl teiginys, kad ginčijamas sprendimas nesukels neigiamų padarinių (ypač finansinių), yra aiškiai nepagrįstas.

Pareiškėjai teigia, kad šioje situacijoje, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-248-687/2007, egzistuoja objektyvi aplinkybė, kad ateityje gali būti neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjams padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį, kadangi objektyviai neįmanoma numatyti kiek naujų administravimo procesų pareiškėjai per šios bylos nagrinėjimo laiką prisiims ir kokias pajamas pareiškėjas galėtų gauti.

Pareiškėjų vertinimu, šiuo atveju vienintelis būdas išvengti žalos dėl galbūt neteisėto sprendimo vykdymo, yra reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas. Tai yra vienintelė ir proporcinga priemonė, kuri užtikrintų pareiškėjų teisėtus interesus, teisę į socialinį gyvenimą (pareiškėjui K. B. nebedaug liko iki pensijos amžiaus) ir teisę į gynybą.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį patikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai savo teiginius prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nurodė abstrakčiai bei pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjų interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: pareiškėjai nepateikia jokių argumentų ir įrodymų, kad galima žala ir materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės negalėtų būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, jei teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimtų sprendimą panaikinti Įsakymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjai UAB „Lideres“ ir K. B. prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2025 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. V4–126 „Dėl teisės administruoti nemokumo procesus nemokumo administratoriams UAB „Lideres“ ir K. B. panaikinimo ir jų išbraukimo iš nemokumo administratorių sąrašo“ vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Akcentuotina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, kadangi atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodydamas iš esmės jokių tokio sprendimo motyvų. Skundžiamoje teismo nutartyje teigiama, kad pareiškėjų nurodyti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl nepagrįsti pareiškėjų teiginiai savaime negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atskirai neaptarė nė vieno pareiškėjų prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo taikymo nurodyto argumento, nutartyje neatlikta jokia pareiškėjų argumentų dėl būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę analizė. Toks skundžiamos teismo nutarties turinys teisėjų kolegijai sudaro objektyvias kliūtis patikrinti pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra atmestinas, teisėtumą ir pagrįstumą. 

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, naikina ir pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo perduoda nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja pareiškėjų ir atsakovo apeliacinės instancijos teismui išdėstytų argumentų dėl prašymo pagrįstumo / nepagrįstumo ir nesprendžia klausimo dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės, nes šie argumentai nėra išnagrinėti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies bei 151 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, apeliacinis procesas nėra bylos ar atskiro klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju buvo patikrintas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų K. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Lideres“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjų K. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Lideres“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, panaikinti ir šį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo perduoti Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                        

                                        Veslava Ruskan

                                        Milda Vainienė