Civilinė byla Nr. 2A-1108-480/2013
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-02032-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
63.1;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 10 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2028-918/2013 pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui V. S., trečiajam asmeniui R. A. S. dėl paskolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 38400 Lt skolos, 858 Lt palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įvykdymo, 150 Lt išlaidų dėl reikalavimo grąžinti skolą įteikimo per antstolį ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji su sutuoktiniu R. H. M. 1998-04-15 paskolino atsakovui 15000 JAV dolerių. Atsakovas, gavęs pinigus, surašė paskolos raštą, kuriame nurodė, kad paskolą grąžins pareikalavus per 1 mėnesį. (duomenys neskelbtini) R. H. M. mirė, palikimą priėmė ieškovė, todėl ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti paskolą. Paskolos rašto originalo turėjimas patvirtina, kad atsakovas su ieškovės vyru neatsiskaitė. Atsakovas įrodymų, kad paskola grąžinta, nepateikė. 2011-12-06 pateikus teismui prašymą dėl teismo įsakymo išdavimo vieno JAV dolerio kaina Lietuvoje buvo lygi 2,56 Lt. Atsakovui 2011-09-03 per antstolį buvo įteiktas reikalavimas grąžinti paskolą. Palūkanas skaičiuoja už 2011-09-02 – 2012-02-14 laikotarpį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė į bylą pateikė paskolos rašto originalą, įvardintą kaip paskolos vekselį, kuriame įrašytas tekstas „Aš, V. S. <...> skolinuosi iš R. H. M. <...> penkiolika tūkstančių dolerių <...> . Paskolą grąžinsiu pareikalavus, laike vieno mėnesio“. Paskolos rašte nurodyta, kad šis dokumentas surašytas 1998-04-15, Kaune. 2011-08-03 trečiajam asmeniui R. A. S. įteiktas reikalavimas per vieną mėnesį grąžinti 15000 JAV dolerių (b. l. 9). R. H. M. mirė (duomenys neskelbtini), palikimą po jo mirties priėmė jo sutuoktinė – ieškovė G. M. (b. l. 8). Teismo grafologinės ekspertizės išvadoje nurodyta, kad paskolos vekselį surašė R. A. S., o pasirašė V. S. (b. l. 121-125). Tarp šalių kilo ginčas tiek dėl paskolos raštelio surašymo aplinkybių, laiko, tikslo, tiek dėl pinigų perdavimo fakto. Teismo vertinimu, nei ieškovė, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo teismui neatskleidė tikrųjų, faktinių tarp ieškovės sutuoktinio ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių. Teismas pažymėjo, kad pati ieškovė paskolos dokumento surašymo metu nedalyvavo, taigi, tikėtina, kad jai gali būti nežinomos visos šio dokumento surašymo aplinkybės. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo, kurie patys dalyvavo surašant paskolos dokumentą, nepateikė jokių įrodymų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad paskolos dokumentas buvo surašytas ne 1998-04-15, o žymiai vėliau, t. y. 2005-2006 metais. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad paskolos dokumentas buvo surašytas 1998-04-15, t. y. galiojant 1964 metų redakcijos Civiliniam kodeksui. Teismas nurodė, kad sandorio suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, todėl pinigų perdavimo faktą buvo reikalinga įrodinėti rašytiniais įrodymais. Pateiktame paskolos vekselyje nurodyta, kad atsakovas skolinasi 15000 JAV dolerių, tačiau pats pinigų perdavimo faktas paskolos dokumente nekonstatuotas, taigi turėjo būti įrodytas. Dokumento teksto formuluotė „aš, V. S. <...> skolinuosi iš R. H. M. <...> penkiolika tūkstančių dolerių <...> . Paskolą grąžinsiu pareikalavus, laike vieno mėnesio“ neginčijamai rodo tik paskolos gavėjo susiformavusį ketinimą gauti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio ,,skolinuosi“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad paskolos dokumento tekstą jiems diktavo ieškovės vyras R. H. M., ieškovė šios aplinkybės neginčijo, nurodydama, kad dokumentas surašytas jos vyro stiliumi. Kilus abejonėms dėl paskolos dokumente vartojamų žodžių prasmės, šios abejonės aiškintinos formuluotes pasiūliusios sutarties šalies nenaudai. Teismas konstatavęs, kad ieškovė leistinais rašytiniais įrodymais neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto, reikalavimą priteisti skolą iš atsakovo atmetė. Konstatavęs, kad ieškovė neįrodė pinigų perdavimo fakto, t. y. paskolos sutarties sudarymo, kitus šalių argumentus (dėl ieškinio senaties taikymo, dėl atsakovo ir trečiojo asmens paskolos dokumento surašymo metu galimai nebuvusio poreikio skolintis ir t.t.) teismas pripažino teisiškai nereikšmingais, todėl dėl jų nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti.
Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus dėl susiklosčiusių paskolinių santykių, netinkamai įvertino paskolos vekselio turinį. Bylos nagrinėjimo pradžioje atsakovas ir jo sutuoktinė R. A. S. teigė, kad ne tik pinigų iš R. H. M. neskolino, bet ir jokių raštų nerašė ir nepasirašė. Bet kai jų iniciatyvą buvo atlikta grafologinė ekspertizė, kuri nustatė, kad paskolos vekselio turinį surašė R. A. S., o pasirašė pats atsakovas V. S., jie abudu prisiminė, kad paskolos vekselį surašė. Jie teigė, kad paskolos vekselį surašė R. H. M. prašant tik dėl akių, nes tai buvo reikalinga jam dėl jo verslo reikalų. Tačiau jokių įrodymų, paaiškinimų apie R. H. M. verslą jie nepateikė, aplinkybių nežino, o pinigus grąžinti įsipareigojo. Šios aplinkybės rodo atsakovo ir trečiojo asmens R. S. nesąžiningumą, o paskolos vekselio pasirašymas abiejų sutuoktinių susitarimu rodo, kad pinigai jiems buvo reikalingi šeimos reikalams. Teismo posėdžio metu trečias asmuo R. A. S. teigė, kad paskolos vekselis buvo surašytas maždaug 2005-2006 m. Ieškovė taip pat nurodė, kad šį paskolos vekselį sutuoktinis R. H. M. jai atidavė 2005-2006 metų laikotarpį. Tačiau R. A. S. savo ranka rašydama paskolos vekselį nurodė, kad 1998-04-15, (duomenys neskelbtini), būtent V. S. „skolinuosi“ iš R. H. M. penkiolika tūkstančių dolerių. Tokiu būdu atsakovas ir R. A. S. jau sutarties vekselio surašymo metu pripažino, kad pinigus skolinasi (t. y. pinigus jau gavo) ir atsakovas įsipareigojo grąžinti pareikalavus, laike vieno mėnesio. Apeliantė nurodo, kad ji nuosekliai aiškino teismui, kad pinigai buvo skolinti 1998 metai, tačiau perduodant pinigus, rašant paskolos vekselį, ji nedalyvavo. Atsakovas ir trečias asmuo nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios buvo nesąžiningi, melavo ir išsisukinėjo. Apeliantės nuomone, dėl šių šalių paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pinigai buvo paskolinti ir perduoti V. S. 1998-04-15, be surašyto paskolos vekselio, o paskolos vekselis galėjo būti surašytas vėliau 2005-2006 metais, kai R. H. M. jau sunkiai sirgo, o atsakovas, būdamas geras draugas, nenorėdamas pakenkti draugo sveikatai ir draugystei, surašė paskolos vekselį, pripažindamas raštu, kad paskolą gavo ir įsipareigojo ją grąžinti. Šiuo atveju paskolos vekselyje įrašytas žodis „skolinuosi“ ir data 1998-04-15 reiškia, kad pinigai buvo paskolinti ir perduoti V. S. būtent 1998-04-15. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės nuomone, buvo įvykdytos esminės paskolos sutarties sąlygos (1964 m. CK 291 str. 1 d.), paskolos perdavimo faktas patvirtintas paties paskolos gavėjo - atsakovo V. S., parašu ir ji neprivalėjo teikti naujų rašytinių įrodymų apie pinigų perdavimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad jis niekada nesiskolino iš ieškovės vyro 15000 JAV dolerių. Su ieškovės vyru jį siejo draugiški santykiai. Ieškovės vyras turėjo verslo planą, jam reikėjo parodyti, kad turi pinigų, kuriuos galėtų investuoti. Atsakovas tuo metu pinigų turėjo, buvo apsirūpinęs žmogus. Nurodo, kad jis paskolos dokumento teksto nerašė, nes tų pinigų neėmė. Tekstą surašė R. A. S. todėl, kad jos raštas yra gražesnis. Ieškovė nebuvo net mačiusi paskolos raštelio.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl ieškovės apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. R. P., V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. K. P., P. P., bylos Nr. 3K-7-540/2009; kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.), išskyrus aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo pagal įstatymą yra atleidžiami (CPK 182 str.).
Šalių ginčas kilęs iš 1998 m. balandžio 15 d. pasirašyto paskolos vekselio dėl paskolos grąžinimo.
Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu bei išvadomis, todėl jų nekartoja.
Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad ieškovė neįrodė pinigų perdavimo fakto, t. y. paskolos sutarties sudarymo, kitus šalių argumentus laikė neturinčiais teisinės reikšmės, o ieškovės reikalavimus dėl palūkanų bei išlaidų, susijusių su skolos išreikalavimu ne teismo tvarka, išvestiniais, ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė paskolos sutartinius santykius grindžia teismui pateiktu 1998-04-15 paskolos vekseliu, kuriame nurodyta, kad atsakovas skolinasi iš 2012 m. kovo 27 d. mirusio ieškovės sutuoktinio R. H. M. 15000 JAV dolerių, paskolą įsipareigoja grąžinti pareikalavus, laike vieno mėnesio ( t. 1, b. l. 6).
Vekselis, tai vertybinis popierius, kuris išrašomas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Įstatymo) 2 straipsnio 1 dalis). Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, o tai reiškia kad ši prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu - tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Įstatymo 3, 4, 77 ir 78 straipsniai nustato formalius reikalavimus – būtinus vekselių rekvizitus ir jų nebuvimo pasekmes – dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, neturi vekselio galios.
Kaip byloje nustatyta, trečiojo asmens R. A. S. surašytas ir atsakovo V. S. pasirašytas vekselis (pavadintas paskolos vekseliu) neturi visų būtinų rekvizitų, todėl laikytinas tik paprastu skolos rašteliu.
Byloje tarp šalių kilus ginčui dėl paskolos vekselio surašymo aplinkybių, laiko, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad paskolos dokumentas buvo surašytas 1998 m. balandžio 15 d. ir tinkamai taikė 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso nuostatas.
Paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartyje paskolos davėjas gali įsipareigoti pinigus ar daiktus paskolos gavėjui perduoti ateityje (1964 m. CK 291 str. 1, 2 d.).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose nurodoma, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka „perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo - paskolos gavėjo - gavimas ir priėmimas paskolos dalyko).
Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011).
Paskolos vekselyje nėra aiškiai nurodyta apie pinigų skolininkui perdavimą, todėl šio dokumento negalima laikyti tinkamai įforminta šalių paskolos sutartimi, atitinkančia Civilinio kodekso (1964 m. redakcijos 291 str. 1, 2 d.; atitinkamai 2000 m. redakcijos 6.870 str.) įtvirtintą paskolos sutarties sampratą. Sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko –pinigų- perdavimo paskolos gavėjui momento. Sutarties formuluotė „Aš, V. S.... skolinuosi iš R. H. M. ...“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Jau minėta, kad paskolos sutartis yra realinė sutarčių rūšis ir jos sudarymui patvirtinti būtinas sutarties dalyko perdavimas. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos sutartyje turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tikslai užfiksuotas paskolos dalyko –pinigų- perdavimo paskolos gavėjui momentas. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, žodžio „skolinuosi“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Tai atitinka atsakovo poziciją, jog jis niekada nesiskolino iš ieškovės vyro 15000 JAV dolerių. Tuo tarpu apeliantė suabsoliutina paskolos vekselio teksto žodį „skolinuosi“, nors sutarčių aiškinimo principai ir taisyklės nepripažįsta pažodinio sutarties teksto absoliutinimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad paskolos vekselyje nurodyta pinigų suma (15000 JAV dolerių) buvo perduota atsakovui, tačiau nepaisant to, ieškovė savo reikalavimą grindė vien tik rašytiniu paskolos vekseliu, laikydama jį pakankamu įrodymu byloje (CPK 12, 178 str.).
Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodama, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo priteisti paskolos vekselyje nurodytus 15000 JAV dolerių. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v.UAB “Baltijos laikas”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB “Litforina”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Teisėjų kolegija, pripažinusi apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais, sprendžia, jog skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės atsakovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1000 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ( t. 2, b. l. 47-48; CPK 93 str. 1 d., 98 str., Rekomendacijų 8.11p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės G. M., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.
Teisėjos Aušra Baubienė
Nijolia Indreikienė
Albina Rimdeikaitė